Powered by TagBoard Message Board
Name

URL or Email

Messages(smilies)

pamiršta dalis prie ano tęsinio :)
Tačiau priėję didžiąją salę Duncan ir Oliveris vienu metu stabtelėjo.
- Oi, kokia man idėja gimė… - spragtelėjo pirštais Duncan.
- Nesakyk, kad ir vėl tokia pati kaip ir man… - liūdnai suraukė antakius Oliveris.
- Heha…ehhe… manyčiau, kad taip, - švytinčiai nusišypsojo Duncan.
- Tai mums turbūt jau reikėtų eit… - garsiai pamąstė Aretha.
- Tai kad nereikėtų, nebent jums neįdomu mūsų idėja, - dūstlėjo Duncan.
- … Ir nenorit prie jos prisidėti, - pabaigė mintį Oliveris.
- Įdomu įdomu!
- Norim norim!
- Taaaai geraaaaaai… - šyptelėjo Duncan.
- O ta idėja yra tokia, kad mes keturi galėtume papietauti pavyzdžiui visai ne didžiojoje salėje prie atskirų stalų… - prikando lūpą Oliveris.
- Ogi pas mane kabinete! – išdidžiai ir kiek per garsiai šūktelėjo Duncan.
- Baik durniau… Sneipas, - staiga pasukęs akis, tuktelėjo į alkūnę Oliveris Duncan.
- Oi blemba… - garsiai užsikosėjo Duncan, vaidindamas, jog nieko nebuvo ir jis tik paspringo saldainiu.
- Atsargiau, James, - Snape smiled.
- Ačiū už patarimus, Severai, - linktelėjo Duncan ir jam nuplasnojus tolyn visi vėl grįžo prie pokalbio. Galų gale buvo nuspręsta palikti didžiąją salę ir keliauti į septintąjį aukštą, profesoriaus Duncan James kabinetą.

feanoro pradžia
Paskutinis užėjęs tyliai uždarė duris, ir kambarėlyje įsivyravo kapų tyla. Beveik nebesigirdėjo salės šurmulio, vienintelis garsas buvo vis bailiai nosimi šniurkštelinti Marieta, bet ir ji nutilo, sulaukusi nuožmoko žvilgsnio iš Parvatės. Dumbldoras giliai įkvėpė, nusišypsojo ir prašneko:
-Nėra reikalo perdėtai jaudintis, ar ne? (Marieta tirštai nuraudo) Šį kartą, manau, apsieisime be įprastinių mano kalbų, o iškart keliausim prie reikalo. Aišku, man labai norisi pasidalinti vienu smagiu anekdotu, kurį nugirdau Kiauliasodyje, bet (jis apgailestaudamas skėstelėjo rankomis) mūsų ūkvedys nebus labai patenkintas, jei dėl manęs jūs per vėlai grįšite į savo bendruosius kambarius.
Dumbldoras mirktelėjęs mostelėjo lazdele, ir ties kiekviena pora ore atsirado po nedidelį susuktą pergamento lapelį.
- Dabar neišvyniokite! – perspėjo direktorius, pastebėjęs, kaip Paul su Johnny pakankamai įdomiomis minomis veiduose jau krapštosi prie popierėlio. – Kas viduje, galėsite pažiūrėti bet kada, bet tik ne dabar ir ne čia. Užduotis truks virš pusantro mėnesio. Šiuo klausimu pasikalbėsime lapkričio pabaigoje. Gero vakaro, - nusišypsojęs palinkėjo Dumbldoras ir apsisukęs išėjo iš kambario.
- Tačiau prieš jus paleisdami aiškintis užduočių, mes, organizatoriai, dar turime tarti jums keletą žodelių, - apsipatenkinęs pareiškė Dominic, kažkur aplink girdintis tyliam tramdomam suprunkštimui. – Kaip turbūt nežinote, užduotys pakankamai sunkios. Kad jas atliktumėte, reikės gerokai paplušėti, - visi turnyro dalyviai keistai susižvalgė ir pas kiekvieną porą tas žvilgsnis reiškė skirtingus dalykus. Staiga, nutraukdamas Dominic kalbą, prašneko Joshas.
- Mes ilgai ir nuob- ee, tai yra įtemptai ( už nugaros pasigirdo Billy ir Dominic krizenimas) dirbome ir galvojome…
- Nemaniau, kad jie ir galvot sugeba, - visiškai nesistengdamas kalbėti tyliai, pareiškė Smirdžius Pensei, savo porininkei. Kol ji juokėsi, Vanessa, išgirdusi pastarajį komentarą, tyliai sušniurkštė ir atsisukusi piktai dėbtelėjo į minėtuosius Klastūnyno atstovus.
- …kol sukūrėme… šį bei tą, - Joshas atsisuko į Fler tarsi perduodamas kalbėjimo estafetę. Ta visiškai žavingai atsikrenkštė ir prašneko:
- Taigi… - nežinodama, ką toliau sakyt, pradėjo ji, - sėkmės! – organizatoriai patraukė durų link, Billy paslaugiai jas atidarė Fler, bet ji nespėjo pro jas grakščiai praeiti, nes pirmas, dar kyštelėjęs liežuvį draugui, pranėrė Dominic. Organizatoriai paliko turnyro dalyvius vienus, tačiau, prieš išeinant, Joshas dar atsisukęs priminė, kad mokiniai turėtų eiti pavakarieniauti… Visi (na, beveik visi…) nelabai džiugiai sutiko šią žinią ir iškiūtino iš kambarėlio paskui organizatorius, tačiau, vos spėjus palikti tą paslaptingą vietą, kai kurie (“Paul, po velnių, greičiau rišk tą raištelį…”) dalyviai išvyniojo savo užduočių lapelius. Visą vakarienę Hogvartso mokiniai klausinėjo vieni kitų, kas ten buvo, kas ten darėsi, kokios užduotys ir taip toliau ir panašiai. Salė ūžė nuo visokių ‘o kas tavo lapeeely’ ir ‘nesakyyyysiu’.
- Nu bet pasakyyyyyk, - akutėm Semui mirksėjo Levanda, bet, deja, nieko nepešė.
- Nu nebūūūk toks, - dar bandė kažką išgaut Levanda, bet vaikinas nusisuko kiton pusėn ir užvedė kažkokį pokalbį su Hariu. Šalimais galvas sukišusios šnabždėjosi Claire ir Vanessa.
- Viens…du…trys…plėšiam!
- Oooo…
- Ahaaa….
- Kas per…?
- O gal jūs papasakosite? – jau žinodama atsakymą pasidomėjo Levanda. Vanessa suraukė antakius ir žybtelėjo akimis.
- Norėtum…, - atkirto Vanessa choru su Claire. Levanda pagaliau susiprotėjo, kad nieks jai nieko nesakys ir grįžo prie savo košės.
Vanessa su Claire visai jau nesusipratusios susižvalgė…
- Kaip tai suprast? – paklausė Vanessa. Jos porininkė gūžtelėjo pečiais.
- Ką aš žinau… Čia reikia šifruoti?
- Tai taip išeina, nes kitaip nieko nesuprantu.
Merginos choru pasikasė galvas. Vanessa apsidairė. Kiti dalyviai atrodė ne ką labiau susipratę. Milesta ir Haris sukišę galvas mąstė, o Semas su Parvate vis dar skaitė savo popieriūkštį, nes kažko labai ilgai užtruko, kol atplėšė.
- Nugi, Aretha, žiūrim, - ištiesė draugei voką Casandra.
- Žiūrim, - sunkiai atsiduso mergina. – Ne. Kartu… - ji viena ranka suėmė voko kampą ir šyptelėjo Casandrai. Abi kartu atplėšė užduotį ir atidžiai perskaitė.
- Čia dabar… - net išpūtė akis Aretha.
- Skaičiai, kas gi dar… - atsakė Casandra, mąstydama, ką jie galėtų reikšti. Abi gal penkis kartus perskaitė viską ir mintyse pradėjo svarstyti net pačius neįtikinamiausius variantus, kol Hana Abatė ėmė burbėt apie atšalusį maistą, trukdymą, dėmesio blaškymą ir kažką dar, ko dvi mūsų herojės nelabai ir išgirdo. Tiesą sakant, nelabai ir klausėsi…Panašiai į savo lapelius spoksojo visos poros, tik gal Johnny su Paul krizeno iš savo eilėraštuko, kuris jiems teko. Abu prisiekė padėkot organizatoriam (kurie jau buvo išlėkę ir iš didžiosios salės) už toki atrakciją (“žiūrėk… jiems atrodo… kad mes… eilėraštukus mokysimes… tindi rindi riuška…”). Na ir aišku Semas su Dinu prie grifų stalo jau laidė bajerius apie Semo ir Parvatės (“Pora kaip tvora” – made by Ronis) užduotį. Apskritai, tai abu (Švilpynės ir Grifų Gūžtos) bendrieji kambariai ūžte ūžė apie išdalintą užduotį ir tik tada, kai kažkas labai garsiai (per daug garsiai) sušuko, kad “šiandienai jau Feanoro iki kaklo” poros šiek tiek prisitylino. Kai kurie netgi demonstratyviai padėjo užduotį į šalį ir ėmėsi pačio nerealiausio dalyko pasauly – namų darbų. Štai grifų bokšte savo firminėj vietukėj sėdėjo Claire, Milesta, Vanessa ir Holly, kurios labai jau įdomiai darė savo transfigūracijos namų darbus ir demonstravo Roniui, kaip nereikia daryti…
- Kaip ten, pala… Šmaaaaaukšt… pliaaukšt… ir…
- Ne, ne, ne, Roni, - rimtu veidu tarė Claire. – Per ilgai užtęsi tą “šmaaaaaukšt”. Trumpiau reikia. Šmaukšt ir viskas.
- Aha, gerai sako… Ir ranka žinok štai šiiitaip mosikuot nereikia… atsistojus pademonstravo Vanessa, kas sukėlė nemažai juoko.
- Ir dar žinok tik burtažodžio nepamiršk, nes paskui gausis taip, kaip gavosi man ką tik, - į savo sudužusią stiklinę (kuri turėjo pasigamint iš paprastų paprasčiausio grubaus aliuminio šaukšto) mostelėjo Holly. Ir visai nesvarbu, kad stiklinė turėjo būti puošta raižiniais ir padabinta spalvotais stikliukais, o Holly gavosi tik lygaus storo stiklo, keliose vietose įskilusi stiklinė, kurią Milesta pagardinimui dar pavadino ‘stafariku’…
- Roni, tu gal visgi prieš burdamas pasiimk į rankas lazdelę, - nusijuokė Milesta. Netoliese sėdėjęs Haris, kuris baisiausiai tingėjo ką nors mokytis, nusijuokė iš draugų mokymosi. Beje, visas šitas užsiėmimas galų gale išsirišo į tai, kad Semas, parodęs visą savo žavesį ir talentą, atsistojo ant galvos (paikų pirmakursių nuostabai), po viena plaštaka pasispaudė lazdelę, sumurmėjo burtažodį, šmaaaaaukšt pliaukšt, ir nuvirto ant savo stiklinio šaukšto. Tada sekė kitų eilė, kurie panašiai išsidirbinėjo ir visi kartojo, kad šitas pavertimas – velniškai sunkus… Tik Haris šįkart negalvojo, kad viskas prarasta, bet laukė papildomos pamokos. Vanessai tuo tarpu ne stiklinės buvo galvoj. Joje sukosi keisti žodžiai, rasti ant pergamento. Ir seniai seniai močiutės sakytas posakis (kuris irgi buvo ten) – namai ten, kur širdis. Turbūt nenuostabu, kad ant merginos stiklinaitės buvo kažkokia dėmelė, kuri, gerai įsižiūrėjus, buvo panaši į nedidelį namelį… Claire pabandė pavertimą tik kartą ir nusprendė dar pabandyt ryt ryte… Panašiai visi leido laiką bendrajam kambary. Nors nė vienas turnyro dalyvis nekalbėjo apie savo užduotį, bet visi apie ją nenuilstamai galvojo. Galvoj sukosi keisti žodžiai ar skaičiai, rasti pergamento skiautelėse, kas atsispindėjo ne tik ant Vanessos stiklinaitės…
- Ir tada aš pamačiau atsimerkus… - pasibaigus transfigūracijos sukeltam šurmuliui kažką pasakojo Milesta.
- O man įdomu, kaip galim a pamatyt užsimerkus, - nusijuokė Dinas Tomas. Paskui jį ir visi kiti, girdėję šį pokalbį.
- Oh… Tai yra šiaip pamačiau, čia netyčia, - šyptelėjo mergina. Haris, prisiminęs savo užuominą, šyptelėjo. Dalis jos sakė, kad “tereikia tik atsimerkti, kai žiūri, ir pamatysi tai, ko nematei daug metų”.
- Bet skamba vis tiek įdomiai, - pridėjo Holly.
- Jinai užsigalvojus apie užduotį, - labai jau keistai paslaugiai paaiškino Haris. Milesta dėkingai linktelėjo jo pusėn ir tęsė savo pasakojimą. Claire pastoviai kažką murmėjo panosėje ir dešine ranka kišenėje gniaužė gautą pergamentą, sulankstytą į nediduką stačiakampį. Wade, nors ir atrodė smagus, bet mintyse prancūziškai kartojo gautą užuominą. Semas, tiesą sakant, buvo visiškai ramus – puikiai žinojo, kad, jei ką, Parvatė ką nors suras, juk ji nenori apsikvailint. Na o jis nelabai ir norėjo nuo pat pirmo vakaro imt mąstyt ir linkt prie knygų… Praktiškai visi grifiukų dalyviai mintyse sau sakė, kad užduotys kliuvo žiauresnės nei žiaurios. Ir taip pat visi pasižadėjo sau jau nuo rytojaus pradėti ieškoti šifrų atsakymų…
***
Casandra, Aretha, Paul, Johnny ir Ashton, iškilmingai lydimi likusių Švilpynės atstovų (ir ypač besimaivančių šeštakursių), įžengė į bendrąjį kambarį.
- Po šimts hipogrifų, Paul, nustok vaipytis ir duok paskaityti! – primygtinai pareikalavo Elijah. Johnny pažvelgė į savo bendraužduotininką ir juodu žvengdami sutartinai išdeklamavo “Tindi Rindi Riušką”. Keanu įsižeidusiai sunėrė rankas.
- Ir čia vadinasi draugai.
“Draugai” nekaltai pamirksėjo.
- Jūs ką, mumis netikit?
- Tikim tikim! – taip pat idiotiškai Johnny pamirksėjo Samara. Šis nudelbė akis. - Casssssaaaaaaandraaaaaa……. – plano B griebėsi Elijah.
- Kkkkkąąąąąąąąąąąąą????……
- Ūūūūūžduotyyyyyy?….. – jis kaip beišgalėdamas žavingiau pakėlė vieną antakį ir dar nuostabiau mįslingai šyptelėjo.
- Nnnnnnneeeeeeeeeeeeeeeee, - triuškinamai išsiviepė Aretha, nepakerėta tokio vaizdo.
- Vėėėėėėlllliaaaaaaaau, - pridėjo Casandra.
- Pppoooo mėėėėėėnesssssioooooo…..
- Ppppusaaaaaantrrrooooooo! – ginče tašką, tai yra, šauktuką, padėjo Cassie.
- Lllliaaaaaukkkittėėėėėėsssssss, - užšnypštė Kiara.
- Oy, tiksliai, - pakoregavo savo kalbėjimo manierą Casandra. Tada kumštelėjo Arethai, pirštu bakstelėjo į savo kišenę, kurioj saugiai gulėjo pirmoji turnyro užduotis, ir nukreipė žvilgsnį į miegamąjį.
- Nnnnė velnio! – užprotestavo Elijah. – Jei nesidalijat su mumis turnyro užduotimis, tai ir vieni jomis nesimėgausit!
- Teisingai! – pagavo mintį Keanu. – Einam… daryti… - čia jis jau susižvengė ir nebegalėjo nieko doro pasakyti, tad vaikino mintį užbaigė Samara:
- …namų darbų.
Turnyre dalyvavusi penkiukė išpūtė akis. Pasigirdo supervaizdingi “fffuuuuuuuuuu” ir “pfffffffffff”, ir “yyyyyyyyk tu”, ir keletas kitų, ne tokių mandagių pasiuntimų, taipogi pasirodė sunkiai nupasakojamas gestas (užtikrinu, padorus) bei kitokie pakankamai neigiamą reakciją apibūdinantys ženklai.
- Ir kitaip nebus, - tvirtai užbaigė Elijah.
- Eik tu vyras… - susižavėjęs pareiškė Keanu. Elijah išdidžiai išpūtė krūtinę. Kad ir kaip ten bebūtų, likusiai kompanijai neliko nieko kito, kaip tik pasiduoti. Žinoma, iš to vis tiek nieko pakankamai gero neišėjo.
- Johnny, nustok šitaip mostaguotis lazdele, kol kam nors neišdūrei akies.
[…]
- Jei nesusikaupsi, tai šis popierėlis niekada gyvenime nepavirs staltiese!
- Ot ir pavirs! – atrėžė Aretha. – Va, stebėk.
Ji krenkštelėjo, pasimosikavo lazdele ir suburbėjo burtažodį. Pergamento skiautės vietoj ant staliuko gulėjo geltonas viščiukas. :]
- Durnė, - maloniai atsiliepė Casandra.
- Ačiū, - išsiviepė Aretha. – Stengiausi, - dar pridūrė.
- Pasaka. Kai tik norėsim bendrajam kambary užveist zoologijos sodą, prašysim, kad tu pagelbėtum, - kreipėsi į bendramokslę Johnny.
- Būtinai, visada pasiruošus, - išsiviepus sėdėjo Aretha.
- Kas nors pradanginsit tą viščiuką ar ne? – juokėsi Kiara, žiūrėdama, kaip mažas mielas padarėlis cypsi ant stalo.
- O kam? Gi jis toks mielas… Ateik čia, mažiau… - paukščiuko link ranką ištiesė Casandra.
- O tam, kad… - bandė paaiškint Kiara, bet, matydama, kaip tas padarėlis krypuoja ant stalo, nutilo ir visa mūsų šaunioji kompanija įniko į ateities planų kūrimą…
- Reikia sugalvot jam vardą, - staiga prisiminė Elijah.
- Gal, sakau, Terminatorius, - klausiamai prunkšdamas draugus nužvelgė Johnny.
- Ne, Durnius geriau būtų…
- Švarcas…- pradėjo siūlymus vaikinai.
- Trekščius…
- Kaaaaaaaaaaaaaas?.. - O jūs iš kur žinot, kad čia ‘jis’? – klausiamai vaikinus nužvelgė Samara.
- Todėl, kad čia jis ir yra, - labai jau smulkiai paaiškino Elijah.
- Jo, nejau Aretha būtų išbūrus kažkokią tai mergą? – nugi visiškai neįtikėtiną variantą pateikė Paul ir susilaukė griežtokų žvilgsnių iš merginų.
- Kažkokią mergą… - pacitavo Kiara. – Kaip miela…
- Bet tikrai, iš kur žinot, kad čia jis? – dar kartą pasiteiravo Aretha.
- Nu todėl, kad…
- Mmmmm…
- Eeeeee… - bandė sugalvot paaiškinimą savo įsitikinimui vaikinai.
- Klausykit, saulės ir mėnuliai… - vaizdingai krenkštelėjo Casandra. – Nematot, kad skiauterytė auga?
- Mmmmm… kaaaas tokia? – pasiteiravo Keanu.
- Skiau-te-rė, - išskiemenavo Cassie. – Eeee… Miniatiūrinė…
- Kuuuur? – atsiliepė Elijah ir nesusipratęs pakėlė vargšą viščiuką ir pažvelgė į jį iš apačios.
- Elijah! – net suriko kelios merginos. Prasidėjo juoko priepuolis. Didžiulis priepuolis. Tiesiog nenusakomai milžiniškas.
- Ha-ha, - garsiai pasigirdo Keanu balsas.
- Sakėm gi, kad čia Jis, - be galo didžiuodamasis savimi atsakė Johnny.
- O taip, vaikinai valdo, vaikinai valdo! – kvailai bemostaguodamas rankom pridėjo Elijah.
- Tai koks bus mūsų augintinio vardas? – vėl prie esmės grįžo Casandra.
- Gorila…
- Ten Jis, Paul, - užvertė akis Kiara.
- Nu tai tada Gorilas…
- King Kongas!
- Gladiatorius… - iš eilės vardino vaikinai.
- Achilas…
- Ajaksas…
- Švaros kvapas…
- Reiktų ką nors kitokio… - galų gale šią litaniją nutraukė Samara. – Gal pavyzdžiui… Štatyvas…
- Ne, vištos šlaunelė, - įsikišo Johnny.
- Baik, žiaurybe tu! – užprotestavo Aretha. Bet vaikinai nesustojo…
- Sparnelis…
- Maltinukas…
- Mėsainis…
- Kotletas…
- Jum ką, tik maistas galvoj? – suraukė kaktą Casandra.
- Ne, čia tik Elijah kotletai vaidenasi… - pirštu į draugą parodė Keanu.
- Bet tai baikit, koks prikolas būtų…
- Aha, Johnny, viščiukas, vardu Kotletas… Žiaurus tas gyvenimas… - pakraipė galvą Aretha.
- Nu taip, cyp cyp cyp, Kotlete… - plonučiu balseliu pademonstravo Paul.
- Katliete… Prikolnai būtų! – pritarė vaikinam Casandra.
- Va kur moteris! – sušuko Elijah.
- Mo… kas? – net išpūtė akis mergina.
- Moteris, - krizeno šalimais sėdinti Aretha.
- Elijah, po šimts, nekalbėk, ko nežinai…
- Mmmm… Mergina, sorry labai, Cassie… - skambant krizenimams atsiprašė vaikinas.
- Mhm… Mhm… - palingavo galva ji. – Tau atleistos nuodėmės. Bet tik todėl, kad mūsų naujas augintinis tave išmušė iš vėžių. Tarkim, - paaiškino Casandra.
- Pataisymas – mūsų Katlietas, - juokėsi Johnny.
- O tu iš kur žinai, kad mes visi priimam tą Katlietą, a? – pasiteiravo Kiara.
- O tu ką, nejau šitą padariuką… - kuo gailesnes šuniškas akeles nutaisė Paul, kas atrodė gan keistokai, hmz… - …išmest drįsi, a?
- Padariuko tai ne, bet vardą tai… mmmm…
- Baikit, gi čia prikolas!
- Šūstrai bus!
- Jo! – pritarė kiti. Po dar šiek tiek trukusių pokalbių visi priėmė viščiuką vardu Katlietas į savo gretas. Jo pasilikimo klausimo su likusia Švilpynės dalimi nelabai diskutavo… Bet ir kokia prasmė būtų, jei vis tiek ta diskusija nebūtų nieko pakeitusi…
- Pabudome ir keliamės, transfigūracija nelaukia, - pasilenkus virš miegančios Claire sumurmėjo Milesta.
- Laukia, laukia… - šypsojosi ji draugei.
- Nope, nelaukia, - pritarė Vanessa. Kitos jau išėjusios. Holly vonioj…
- Ugh… Nelaukia… - Panelė Florin tingiai nusimetė nuo savęs antklodę ir įsispyrė į šlepetes. – Kodėl aš tiek miegojau?.. – imdama iš spintos uniformą pusiau savęs pasiteiravo Claire.
- Todėl, kad vakar vakare apie kažką labia jau diskutavai su Semu, - atsakė Milesta.
- Aaa…matai kaip būna, - palingavo galva mergina. - O aš kažkaip nepamenu…
- Nereikėjo tiek gert, - išėjus iš vonios šyptelėjo Holly.
- Gert ko? Karšto šokolado?.. prasilenkdama su drauge šypsojosi Claire.
- Nu jo. Gi visa net išsiterliojai, kai juokeisi iš Semo anekdoto apie “friekinius dantis”… - šypsojosi Vanessa, tikrindama, ar pasiėmė visas reikalingas knygas.
- Tai kad smagus buvo! – pro uždarytas duris atskrido prislopintas Claire balsas.
- Mhm… Gerai, prauskis, renkis, gražuolėle, ir lekiam, nes kitaip šakės bus… Visos merginos, sulaukusios Claire, greitai greitai nulėkė į didžiąją salę, kur rado jau pusryčiaujančius draugus…
- Labas rytas, Milesta, - su šypsena pasveikino Haris atėjusias merginas, kurios apsėdo jį ir Ronį prie stalo.
- Labas labas Hari, Roni, - šyptelėjo merginos. Milesta ir Vanessa prisikrovė į lėkštes po truputį visko, ko buvo ant stalo. Likusios merginos nesijautė tokios išbadėjusios ir pasitenkino skrebučiais su džemu.
- Tai kaip nuotaikos? – pasidomėjo savo porininkės Haris.
- Kol kas puikios, o tavo? Ką nors jau mąstei Feanorui?
- Tiesą sakant, mąsčiau, tačiau galiu pasakyti, kad iš to mažai naudos – nieko gero ir tinkamo panaudojimui neišmąsčiau, - Haris keistai susižvalgė su savo draugu ir atsisukęs to pačio paklausė Milestos. Ji šiek tiek susimėtė, bet nuvijo pašalines mintis.
- Bandžiau kažką vartytis, galvot, bet abejoju ar atsakymas bus mūsų kerėjimo knygoj...
- Tai jau…- pritariamai palingavo galva Haris. – Tai..gal einam į transfiguraciją? – jam trūktelėjo lūpą ir vaikinas viltingai pažvelgė į Milestą.
- O taip, aš vistiek jau nebealkana, - pastūmė nuo savęs dar nepabaigtą lėkštę Milesta ir atsistojo.
- Ji nebealkana, - tyliai suprunkštė į savo arbatą Holly. Tai išgirdus Milesta apsimestinai piktai sušnairavo į drauges.
- Susitiksim klasėj, - mirktelėjo panom ji ir nužingsniavo pas jos laukiantį Harį. - O taip, susitiksim mes su ja…
- Ech… meilė buvo, meilė bus… - kraipydama galvą pradėjo Claire.
- Meilė varo į kapus, - visiškai rimtai palingavo galva Vanesa.
- Norėjai pašnekėt apie Feanorą? – išėjus iš salės užmetė Milesta.
- Tiesą sakant nebūtinai, galima rasti ir įdomesnių temų, aš manau.
- Geraaai…, - atsikvėpė mergina ir nusprendė šio jo pasakymo dar kurį laiką nepamiršt ir būtinai prie progos pacituot panoms.
- O tai tau neįdomu, ką veiksim visus metus..mudu? – pasakė ji ir ištarus paskutinį žodį susvyravo ir šiek tiek to pasigailėjo – o jei Haris tą jos toną blogai supras?..
- Įdomu, aišku, kad įįįdoooomuuu… bet… na, jei tu nori, tai…
- Viskas gerai, Hari, pajuokavau gi tik, - šyptelėjo mergina. – Kas dėl Feanoro, tai, manau, turėsim daug darbo, nes jau užduotis, tai… - nerasdama žodžio skėstelėjo rankom ji.
- Katastrofa, - pabaigė Milestos mintį Haris.
- O taip, tiksliai… O, klasė… - nutęsė mergina.
- Mhm… Klasė… - tyliai linktelėjo Haris. Abu įėjo vidun ir susėdo į savo vietas. Po kelių minučių, baisiausiai kikendami, vidun įėjo Ronis, Dinas, Nevilis, Semas, Vanessa, Claire ir Holly. Prasidėjo nauja darbo savaitė. Nei viena pamoka nebuvo labai jau įspūdnga ir įsimintina. Visi mokytojai lyg apsimetinėjo, kad vakar niekas nieko neišdalino ir niekas nieko naujo nepranešė. Claire, kaip jau tapo įprasta, liko pabendrauti su Bradu dėl papildomos pamokos, o einant pietaut kvidičo komandos nariai susitarė dėl būsimos treniruotės, nes mačas tarp Grifų Gūžtos ir Klastūnyno nenumaldomai artėjo.
- Žinot… aš būčiau visai nieko prieš šituos pravirkdymo kerus panaudot prieš Marrrrietą… - bebandydama pravirkdyt Casandrą murmėjo Aretha.
- Raminkis ir prakeik mane, drąsiai nugi… - pareikalavo Casandra. – Kaip gi užkeiksi Marietą, jei nebūsi praktikos darius…
- Fox, jei jau taip nori paverkt, tai pažiūrėk veidrodin, - atskrido Pensės balsas.
- O tu, jei nenori gaut porcijos šliužų, sukis į savo porininkę ir virkdyk ją, - piktai atšovė Casandra, piktai dėbteldama į panelę Parkinson. Ši piktai nusisuko į Milisentą Peštukę, o apsiverkus Casandra ėmė praktikuotis kerus ant Arethos.
- Šaunuolė, Cassie, - pro ašaras šyptelėjo Aretha. – Ir visgi, kokie smagūs kerai.
- Tiesiog nerealiai linksminantys… - nutęsė Casandra, duodama Arethai dar vieną dozę ašarų. Po to visą Švilpynė draugiškai apsiverkus nukeliavo į apsigynimą nuo juodosios magijos, kur juos labai šiltai sutiko profesorius Bradas Pittas…
- Labas rytas visiems... O! Kas jum visiem, kad tokie liūdni?.. – rimtai susirūpino jis.
- Flitvikas, - šluostydamasis ašaras išspaudė Paul. Johnny aiškiai nepagailėjo draugui kerų… Ir visgi kaip buvo keista matyti visus tuos smagiuosius vaikinus apsipylusius ašarom… Retas vaizdas.
- Aaaaaa… O aš jau ir išsigandau, kad kas nors nutiko, - net atsiduso Pittas.
- Taigi ir atsitiko – Flitvikas naujus kerus uždavė, - pridūrė Elijah.
- Jeigu aš užduosiu naujus kerus ir liepsiu perskaityt teoriją, tai ką, ašarų pakalnės prasidės? – nusijuokė profesorius. Visi apsimestinai šniurkštelėjo. – Gerai, sėskit į vietas, nusivalykit paskutines ašarėles, išsišnirpškit ir pasistenkit išklausyt pamoką, - pradėjo Pittas.
Visiškai be nieko naujo pralėkė senovės runos, netgi be naujų Bon Jovio pasakojimų, kas buvo neįtikėtinai keista. Be nieko naujo pralėkė ir magiškųjų gyvūnų priežiūra, atėjo pietūs, po kurių keletas mums artimesnių Švilpynės personų susitiko keletą joms artimesnių personalo personų…
- Paukštelis pačiulbėjo, kad šiandien matė kai ką verkiant, - pasigirdo einant koridorium.
- Duncan!
- Oliveri!
- Sveiki, - išsiviepė merginos, matydamos du taip puikiai pažįstamų profesorių veidelius.
- Vargšės, tiek verkt per Flitviką, - pakraipė galva Duncan.
- O jūs jau iš kur žinot?
- Jau Bradas išpliurpė, jo? – domėjosi merginos.
- Taip, tikrai taip, - linktelėjo Oliveris.
- Keliaujat pietaut?
- O jūs?
- Mes pirmi paklausėm, - išsišiepė vaikinai.
- Tai pirmi ir atsakykit, - iškišo liežuvį Aretha.
- Ne ne…
- Jokiu būdu. Pirmyn, jūsų eilė… - ir buvo visai nesvarbu, kad abi pusės puikiai žinojo, kad abi pusės eina į didžiąją salę pietaut.
- Taip, mudvi einam pietaut. O jūs? – galų gale atsakė Aretha.
- Ir mudu, - šyptelėjo jaunieji profesoriai.
- Galima merginas palydėt? – šypsojosi Oliveris.
- O taip, - atsakė abi ir slapčia pagalvojo, kad ne tik galima, bet ir reikia…

na va :) (Milesta)
Tuo tarpu Vanessa su Joshu po savo kutenimosi maratono patrauke kazkur aplink. Tiesą sakant, Vanessai nelabai ir terūpėjo, kur jie traukia. Susigaudė mergina tik tada, kai pamatė, kad grįžinėja pagrindinių Kiauliasodžių gatvių link.
- Mes grįžtam atgal? – staiga paklausė Vanessa, kai pamatė, kad diskusija apie Joshą jam pradeda atsibost.
- Nevisiškai, - numykė jis. – Tik pasukom miestelio link, kad paskui nereiktų tiek eit. Čia dabar jei pasuktumėm, tai išlįstume visai šalia Trijų šluotų…
- Bet mes čia nesuksim, kaip supratau… - šyptelėjo Vanessa.
- Nebent tu nori…
- Ne.
- Tada nesuksim, - kažkaip keistai nutęsė Joshas ir koja paspyrė akmenuką.
- O kur eisim?
- Tiesiai, - išsamiai pareiškė vaikinas, o Vanessa nežymiai susiraukė. Jai visiškai nepatiko toks konkretumas. Priešingai, mergina visada mėgo žinoti visas smulkmenas ir, kad ir kaip jai dabar būtų gera su Joshu, ji visgi norėjo žinoti kur jiedu keliauja.
- O konkrečiau? – kiek irzloku tonu paklausė mergina.
- Konkrečiau? O kam tas konkretumas? – nusijuokė Joshas.
- Man? – šyptelėjo mergina. Na ji tiesiog negalėjo atsilaikyti prieš tokią beprotiškai fantastišką vaikino šypseną, tiesiog negalėjo...
- Aj, tau... Na, kaip tau tai pasakysiu, kad nieko blogo tau nepadarysiu, nepaklaidinsiu, neišvešiu į užsienį, neparduosiu ir nepagrobsiu, - smagiai aiškino Joshas. Tiesą sakant, dėl paskutiniojo „ne“Vanessa viduje šiek tiek nusiminė, bet ką jau padarysi, kad jis toks džentelmenas.
- Tai tipo aš turėčiau nurimt ir nebeklausinėt? – klausiamai pakėlė antakį mergina.
- Tipo taip.
- Tada einam. Aš rami. Aš... la-bai... ra-mi... – iš to ramumo net išskiemenavo Vanessa. Na taip, kur čia nebūsi ramus, kai toks vaikinas kaip Joshas Hartnettas laiko savo dešiniąją ranką tau ant liemens, žiūri į tave ir šypsosi ta nepakartojamai miela šypsena, karts nuo karto kairiąją ranka pasitaiso plaukus... Ir kai tu girdi jo kvėpavimą, jauti jo kvapą... Tiesiog ramumo viršūnė, ne kitaip.
- Puiku, - atsakė jis. – Malonu matyti tave to-kią...ra-mią... kad net rankos dreba, - pastabą metė Joshas. Čia Vanessa neturėjo ko pasakyti tai tik išsiviepė ir nužingsniavo toliau, kur tik Josho kojos nešė, mat jos pačios galūnės tai šiek tiek beviltiškai davėsi vedamos pirmyn. Po keliolikos minučių abu įsitaisė ant mielo suoliuko, nuo kurio matėsi Devyni medūs. Ši dislokacijos vieta buvo tokia patogi tuo, kad jie matė viską, kas tik vyksta šalia, na o mūsų porelės, pasislėpusios po tankių beržų šakomis, žvilgsniu neužkabino niekas. Dar po šiek tiek pokalbių abu pakilo ir patraukė Kiauliasodžio vartų link. O ten jau būriavosi mokiniai ir laukė karietų. Semas ir Dinas kažką įnirtingai aiškino net išsižiojusioms iš nuostabos ketvirtakursėms ir penktakursėms, tačiau, pamatę ateinant Ronį, Harį, Milestą, Wade, Holly, Džinę ir Nevilį, atsiprašė tokio šaunaus būrio pašnekovių ir prisijungė prie draugų, ką tik atėjusių iš šiltų Trijų šluotų. Iš kitos pusės lėtu žingsniu slinko Claire su Bradu, valgydami po moliūginį pyragėlį.
- Ačiū, kad taip maloniai su manim praleidai laiką, - šyptelėjo Bradas, pastebėjęs, kaip jį žvilgsniu varsto netoliese stovintis Riebaluotas Isterikas. Atleiskit, suklydau. Severas Sneipas, norėjau pasakyti. Bet nejau aš taip labai apsirikau?.. Na, nesvarbu. Žodžiu, pamatęs tą personą Bradas suprato, kad dabar ne laikas ir ne vieta pykdyti gerbiamą profesorių savo tolerancija ir bendravimu.
- Nėr už ką, čia tau ačių už plun...
- Šeštas kartas, - nusijuokė Bradas Pittas.
- Mano skaičiavimu septintas, - užvertė akis mergina ir abu prunkštelėjo.
- Kaip jau mis Florin pasakys, septintas tai septintas...
- Mhm... na, vis tiek ačiū. Buvo labai, labai smagu, - šypsojosi Claire.
- Nėr už ką... Gerai, aš keliausiu jau. Gero vakaro!
- Ir tau.
Abu dar kartą, jau nesuskaičiuojamą kartą šiandien, šyptelėjo vienas kitam ir nusuko į skirtingas puses. Claire – prie grifų.Bradas – prie Makgonagal, su kuria iškart ėmėsi kažką aptarinėt. Netoliese stoviniavo keletas klastuolių ir būrys varnanagių.
- Ačiū už nuostabią dieną, - šyptelėjo Joshas, kai abu su Vanessa nusprendė prisidėti prielikusio pasaulio. Tfu, likusio Hogvartso.
- Niekis, čia tau ačiū. Buvo labai smagu!
- Tikiuos galėsim pakartot, - nerūpestingu tonu, plydėtu nežemiška šypsena, ištarė Joshas ir kažkaip kvailai nudelbė akis, lyg pajautęs, kad paskubėjo.
- Aišku... Galėsim. Būtinai! – Na ką gi, šįkart kalbos dovana buvo geresnė ir Vanessa jautė, kad, kuo toliau, tuo ji darosi geresnė. Nors tas „būtinai“ gal nuskambėjo kiek per garsiai ir išsišokančiai. Bent jau ji taip pamanė.
- O! Puiku! Tada susitiksim vakare, - maloniai pareiškė Joshas.
- Didžiojoj salėj ta prasme? – biškutuką nesusigaudė mergina.
- Aha, per vakarienę. Gi... vakarieniaujam prie vieno stalo, - susimėtė ir Joshas.
- Mhm, būtinai tada susitiksim. Iki, - išsiviepė Vanessa.
- Geros kelionės namo, - Joshas pasilenkė ir apkabino merginą, kuri iš pradžių truputį aiktelėjo, o paskui atsakė tuo pačiu. Na ri aks gi čia tokio? Ar ne taip elgiasi geri draugai, kai atsisveikina? Viena aišku – kai_kas manė, kad tikrai ne taip. Na o Joshas priėjo prie Brado, kuris atsiprašė Makgonagal ir įsitraukė į diskusiją su draugu. Na o tuo metu prie vartų priartėjo mums labai gerai pažįstama ketveriukė – Aretha Moony, Casandra Fox, Duncan James ir Oliveris Medis. Visi keturi, be abejo, ypatngai čiauškėjo ir tarškėjo. O ir šiaip atrodė neblogai – biškutuką purvinas Oliveris, šįkart ant Casandros pečių uždėjęs visą savo apsiaustą, jau truputėlį nuvalytą, kiek sustirus Casandra, kuriai vos ne per prievartą buvo įteiktas visas vaikino apdaras, Aretha, žydrom plaukų šaknim ir nuo šalčio išbertom rankom, ir kažką vaizdžiai beaiškinantis vienmarškinis, dantim kalenantis Duncan, kurio apsiaustas kabėjo (ak, kokia staigmena...) ant Arethos pečių, kad ši nesušaltų. Smagusis ketvertas priėjo ir pasisveikino su jau minėtais grifais, mat „chebros“ iš Švilpynės dar nebuvo. Ir nieko čia keisto, nes ta kompanija ypatingai atleisdavo vadeles Kiauliasodyje ri ne kartą buvo šiek tiek pasivėlinus.
- - Nagi, kaip diena prabėgo? - dviprasmisku tonu ir jau žindoama atsakymą paklausė Milesta, žengusi keletą žingsnių nuo likusių grifų ir žvelgdama į taip puikiai apsirėdžiusias drauges.
- - Neklausk to, ką ir taip žinai, nes tik sugaiši laiką, - išmintį pabėrė Casandra, o Aretha įnirtingai palinksėjo galvyte. Oliveris ir Dncan susižvalgė ir šyptelėjo. Na ir tikrai, nejaugi prie šitų dviejų gražuolių imsi aiškinti, kaip buvo puiku, nuostabu, nerealu, neįtikėtina, nepakartojama [...], beprotiškai fantastiška ir tt? Dar ko.
- O tau kaip? Atleisk, jum... - paklausė Aretha, keistai prunkšteldama ir sužvairuodama į netoli Milestos stovintį apsipatenkinusį Harį. Na ir pati Milesta buvo užsiklijavus savo firminę šypseną...
- Galiu pacituoti vieną labai puikią frazę... "Neklausk to, ką ir taip žinai, nes tik sugaiši laiką"...
- Ir kur aš tai girdėjau?.. - šyptelėjo Casandra.
- Viena labai nereali mergina tai kažkada pasakė, - atsakė Oliveris.
- Eik jau, nejaugi? – nusijuokė Cassie.
- Jaugi, - pritarė vaikinui Milesta.
- Vadinas, tau buvo smagu, taip? – pasitikslino Aretha.
- Švelniai pasakyta, bet... atmetus tą incidentą su klastuoliais.. jo, buvo labai smagu!
- Na ir šaunuolė tada.
- Beje, gal tu žinai, ko čia visi taip spokso į mus? – įsikišdamas į šį pokalbį suprunkštė Duncan, pamatęs, kaip kai_kurie mokiniai rodo pirštais į juos.
- Turbūt todėl, kad Arethos plaukų šaknys žydros, - rimtai palingavo galva Milesta, nors omeny turėjo visai ne tą.
- Vis dar?! – sušuko ši.
- Nu labai biškutuką... – paaiškino Casandra. Už nugaros pasigirdo tylus cyptelėjimas „uoj“. Aretha žvilgtelėjo į Duncan ir visi nusijuokė, pagavę esmę.
- O jei rimtai tai turbūt todėl, kad šios dvi gerbiamos merginos stovi su skolintais apsiaustais, - nusijuokė priėjusi Claire, kuri kaip tik ką tik atsiskyrė nuo grifų, kai ten Parvatė su Levanda pradėjo kažką aiškint ir isterikuot (tačiau greit buvo nusodintos Semo su Dinu, kurie šįvakar kažko tais buvo ypač smagūs).
- - Ajo...
- - Čia geras... – susižvalgė Duncan su Oliveriu.
- Tikrai, kad geras taškas. Tik gaila, kad toks idiotiškas, - suspaudė lūpytes Aretha. Casandra su Milesta ir Claire puolė garsiai juoktis.
- Žinok skamba, tai nerealiai.
- Biški alogiškai, bet labai gražiai.
- Šaunuolė durnuolė tu mano. Geras, tik idiotiškas. Pavarei, Aretha...
- Nu ir ką? Duncan, ką aš blogai pasakiau?
- Nieko, - bandėsi susilaikyt nesijuokęs ir vaikinas. Po keletos minučių mūsų jaunieji profesoriai atitoko.
- Jei rimtai, mums reiktų pas Bradą nueit...
- Mhm, reiktų...kai ko... pas Bradą... – užsižiūrėjęs tikrai ne į Bradą Pittą (o įdomu jau į ką...) pridėjo Oliveris. Duncan prunkštelėjo ir jie abu jau ruošėsi keliauti pas Bradą, kai pasigirdo garsus krenkštelėjimas. Na o atsisukę vaikinai išvydo Arethą ir Casandrą, grakščiai ištiesusias jiems jų apsiaustus. profesoriai nudelbė akis, dar pasispyriojo, bet, galų gale, vis tiek pasiėmė atgal apsiaustus.
- Labai maloniai pasibuvom, merginos.
- Aha, seniai nebuvo taip smagu...
- Ir mes, - linktelėjo Aretha.
- Būtų malonu dar kada taip pasibūt, - užvertė akis Duncan. Claire su Milesta ir jau prie jų prisijungusia apšalusia Vanessa demonstratyviai žengė du žingsnius atgal ir sukikeno.
- Ir mum! – šūktelėjo Casandra.
- Tada iki pasimatymo, - Duncan ir Oliveris šyptelėjo, susižvalgė ir priėję apkabino Arethą bei Casandrą. Kas be ko, Duncan netyčiom teko Aretha, Oliveriui – Casandra. Kokia staigmena, ar ne? Taigi, po šitogesto di apsipatenkinusios iki negalėjimo merginos prisijungė prie besišypsančių draugių, o mūsų profesoriai nukeliavo Brado Pitto ir Josho Hartnetto link.
- Hey, kaip sekės? – pasidomėjo vaikinai.
- Puikiai, - atšovė Duncan su Oliveriu. – O jum?
- Nerealiai, - keistu balsu nutęsė Joshas ir nežymiai sudėbčiojo į Vanessą.
- Ir man smagiai labai, - pridūrė Bradas.
- Na Joshas tai su Vanessa ryškiai buvo, o tu, Bradai, su kuo? – pasidomėjo Duncan, mat Bradas niekad nebuvo iš tų žmonių, kurie labai plačiai visiem aiškina apie savo vidinį pasaulį. Na bent jau ne tada, kai nėra visiškai apie tai tikras.
- Aš... hmz... – susimąstė jis. – Susitikau netyčia Claire, kartu pasivaikščiojom, pakalbėjom, išgėrėm pasukų punšo... Na žinot, - šyptelėjo jis.
- O taip... – nutęsė Duncan.
- Tikrai, kad žinom, - tyliai pareiškė Oliveris, kas nuskambėjo kaip pastaba Bradui.
- Ey, aš ne jūsų mados kad nuo pirmų savaičių visas mokines viliočiau, - linksmai atšovė profesorius Pittas.
- Ir mes ne! – paprieštaravo Duncan su Oliveriu.
- Jo, jie vilioja ne visas, o tik dvi, - pridūrė Joshas.
- Bet, beviliodami tik dvi, suvilioja beveik visas, - tyliai nusijuokė Bradas. Duncan su Oliveriu viduje šiek tiek nukaito, bet paskui viską nuleido juokais ir smagiai pliurpė su draugais. Tuo tarpu grįžkime prie mūsų merginų...
- Vanessa, ką jūs veikėt kartu? Žvejojot? – netikėtai paklausė Claire draugės.
- O kas? Prie ko čia dabar? – suraukė antakisu Vanessa. – Mes vaikščiojom, kalbėjom, buvom kavinukėj, lakstėm...
- Akivaizdžiai griuvinėjot... – užvertė akis Milesta.
- Ir daug, - pridūrė besišypsanti ir iki negalėjimo laiminga Casandra.
- O jūs iš kur.... – pradėjo Vanessa, bet ją nutraukė Aretha, atsargiai pirštu rodydama į draugės sijoną ir batus.
- Kaip čia pasakius iš kur... – dar pridūrė ji.
- Ajaj... – susigūžė mergina. – Prisidirbau, ane, Milesta? – atsargiai pasiteiravo ji.
- Kaip čia pasakius... Būčiau žinojus, kad eisit žvejot, būčiau bridbačius paskolinus... arba bent jau guminius... – nusijuokė ji.
- Aš sutvarkysiu, nepyk.
- Geriau jau sutvarkytum, - grėsmingu tonu, bet visai negrėsminga išraiška pareiškė Milesta.
- Anywayz, ką jūs visos veikėt? - permetė drauges akimis Vanessa. – Smagu buvo?
- Paklausė ji matai... - užvertė akis Aretha. Ji žiojosi sakyti dar kažką (turbūt pradėti aimanuoti, kaip viskas buvo šūstrai ir prikolnai), kai pasigirdo pažįstamas balsas, kiaurai skrodžiantis orą.
- Vaikinai ir merginos! Prieš jūsų akis....
- Paul, čiaupkis!
- Pristatome juuuuums...
- Paul, Elijah, vardan Treloni šviesybės, tylėkit!
- Negrasink man tokia šventenybe!
- Čia dabar kas? - atsisuko Casandra.
- O dieeeeeeeeeve... - vaizdžiai suaimanavo Aretha, matydama ateinančius ir betildančius vienas kitą Johnny, Paul, Elijah, Keanu, Ashton, Samarą ir Kiarą. Aišku maziausiai juokinga šita scena buvo Samarai ir Johnny...
- Casandra! Mano Casandra! Einam pašokt! Tokia proga! - ištiesė rankas Elijah.
- Kokia proga? - nepatikliai antakius pakėlė mergina ir pasitraukė žingsnį atgal, toliau nuo įsisiautėjusio vaikino.
- Oooooooo, proga tai nereali! - suplojo rankomis Paul prišokes prie Arethos. - Gi Vestuvės!!!
- Ką?! – garsiai sušuko Aretha ir Casandra.
- Mes gal jau eisim, - tyliai numykė keturios grifės ir atsargiai pasišalino prie draugų. - Tylėk, Paul, nes dantis išpirdalinsiu, - pro sukąstus dantis prakošė Johnny.
- Ves-tu-vės. O tuokiasi mūsų mielieji Johnny Depp... - šiek tiek sušvelninęs toną tęsė Paul.
- Dėl Visų šventenybių Treloni kabinete, šaaaaaaaaa.... – maldaujančiai į draugus žvelgė Johnny.
- Ir...
- Bernai, maldauju jūsų, tylėkit, aš pati... - šuniškom akim į draugą pažvelgė Samara.
- Hmz... – susimąstė vaikinai. – Turit teisę ištaisyt savo klaidą. Gerai, scena priklauso tau, Samara. Skelbk.
- Tik garsiai! - pirštu pagrasė Keanu, o Aretha su Casandra žvalgėsi nieko nesuprantančiais žvilgsniais.
- Samara? - tyliai pasiteiravo Casandra.
- Aš... pasakysiu pily gal, a?.. – beviltiškai paklausė ji. Nelabai ji norėjo, tiesą sakant, viešai rodyti savo skalbinius, ar kaip ten sakoma.
- O ne, mažut, dabar rėžk, nes... - pradėjo Paul.
- Nes jau KAIP MES PASKELBSIM... - vėl uzkriokė Elijah. Nereikia nė sakyti, kad visi susirinkusieji prie vartų karts nuo karto išgirsdavo vieną kitą šio pokalbio frazę ir dabar, apsimesdami, jog jiem nė velnio nerūpi, paslapčia gaudė kiekvieną garsesnį žodį.
- Gerai... Naaaaa... Johnny, džentelmene tu, nepadėsi?.. - staiga pasisuko ji į vaikiną.
- Darosi įdomu, - sukikeno Aretha.
- Ir turėtų taip būt, - palingavo galva Kiara.
- Klausykit, sakykit, arba mes jum padėsim, - draugiškai pasiūlė Ashton.
- Gerai, - atsiduso Johnny. – Atsiprašom, kad nepasakėm anksčiau, bet taip jau gavosi ir... aaaaaa...
- Mes su Johnny... – prisidėjo Samara.
- Po paraliais, per ilgai, tampot nervus. Pora, pora jie. Įsimylėję iki ausų.
- Ir dar virš jų.
- Negalintys gyventi vienas be kito.
- Pastoviai grabaliojantys vienas kitą.
- Ir nesusiturintys savy.
- Kiekvieną akimirką taip ir betaikantys, kada liks vieni.
- Kad galėtų...
- Ar neužteks dar?! – nebeištvėrė Samara.
- Tikrai, chebra, liaukitės, - paniuro Johnny.
- O-ooooo.... – nutęsė Aretha.
- Čia geras... – išpūtė akis Casandra.
- Slapuke tu, kaip dar drįsai iš manęs tyčiotis? – užklausė Aretha.
- Samara, gausim rimtai pasikalbėt... – rimtai palingavo galva Casandra.
- Na taip, va dabar ir paaiškėja, kodėl šita mergina taip ramiai žiūri į pasimatymus...
- Samara, fuuuuu... gėda pelėda tu... – pirštu pamosavo Aretha.
- Ūūūū-ūūūūū.... – rankas prie akių prisidėjo Elijah ir suūkė kaip pelėda. Atsiprašau, apuokas.
- Nu taip, taip, tyčiokitės, tyčiokitės... Draugai vadinasi, - purkštelėjo Johnny.
- Ir tyčiosimės.
- Ir tyčiokitės.
- Ir tyčiosimės.
- Būtinai. Išsikalinėkit kiek tik telpa.
- Taip ir bus.
- Gerai jau gerai, - įsikišo Kiara. – Nėr čia reikalo įsižeidinėt. Ir taip žiauriai išsikalinėt.
- Nors viena, - rakas į dangų pakėlė Samara. – Dieve, palaimink šitą kūdikį!
- Bet vsi tiek jūs pasielgėt nedovanotinai, - išgirdus šią Samaros repliką pridėjo Kiara ir visi nusijuokė.
- Dieve, einam lauk geriau. Mažvaikiai, - paniekinamai metė Johnny.
- Pfffff... – nusijuokė visi kiti Švilpynės atstovai, bet vis tiek galų gale visi liko vienoj krūvoj, tik tyčiojimasis truputį aprimo, jei, aišku, galima tai vadinti aprimimu... Paskui prie vartų sugrįžo visi likę mokiniai ir mokytojai ir karietos, traukiamos testralių, pajudėjo Hogvarso link. Jose, be abejo, netilo kalbos, pokalbiai ir šiaip sapalionės, taigi, kaip galima spėti, buvo labai smagu. Vakare Švilpynės moksleiviai dar pasvaigo apie „naująją porą“ ir kitas dvi, dar tik besikuriančias, poreles. Na o grifai pasidalino įspūdžiais, pabendravo, pasišaipė iš išterliotų sijonų ar nemokamų plunksnų ir taip toliau. Beje, Ronis pirmą kartą gyvenime atsiprašė Hermionos, kad įžeidė ją. Taigi, vakaras abiejuose mūsų koledžuose prabėgo linksmai.
***
Sekmadienis. Sekmadienis, nori nenori, tapo įspūdinga diena. Nuo pat ryto visi buvo užsivedę, nes... spėkit, kas buvo padaręs namų darbus kitai savaitei? Atspėjot. Įkyrėlė ir Abatė. Nuo pat ryto buvo užsėsta biblioteka ir visi stalai bendrajam kambary. O kai ko dar laukė kvidičo treniruotė ir areštas. Bet pradėkim nuo pusryčių... Tiksliau nuo to, kaip apspangusios nuo vakar grifės lėtai pasigardžiuodamos valgė savo kiaušinienę su kumpiu. Kai staiga Vanessa nežymiai sudavė Milestai į alkūnę ir galva linktelėjo į Varno Nago stalo pusę, nuo kurio artėjo Čo Čang. Regis, tai pastebėjo ir Ronis, nes kažką šnipštelėjo Hariui ir šis pakėlė galvą.
- Labas rytas, Hari, - iš toli pasisveikino mergina.
- Labas ir tau, - visiškai ramiai atsakė vaikinas. Rodos, to jaudulio, kuris buvo ištisus du metus, kalbant su Čo, nebeliko nė lašelio. Visas, matyt, išgaravo pernai, kai Haris sužinojo, kad Čo susitikinėja su buvusiu Džinės vaikinu.
- Labas, - demonstratyviai įsikišo Semas, įsižeidęs, kad merginos pasisveikinimas buvo skirtas vienam Hariui.
- O, taip, sveiki... – susimėtė varnanagė ir nežymiai šniurkštelėjo. – Hari, galim pasikalbėt?
- Mmmm... – vaikinas apsidairė. Visos Čo draugės sėdėjo prie savo stalo ir akimis lydėjo draugę, kuri per pastaruosius metus buvo taip stipriai pasikeitus nuo tos ankstesnės čiauškančios kompanijos sielos. – Gerai, einam, - Haris pakilo iš vietos ir nuėjo su ja išėjimo link. – Kas nors nutiko? – už durų paklausė jis.
- Na... ne... Pameni Feanoro turnyrą? – keistu tonu paklausė ji.
- Geras klausimas, - šyptelėjo Haris. – Be abejo. Kas su juo?
- Dalyvausi? – tyliai paklausė ji.
- Tikriausiai, - gūžtelėjo Haris.
- Aaaaa... norėjau paklaust... paprašyt... Gal nori būti mano pora turnyrui? – ji tai ištarė taip nerūpestingai... Rodos, tai mergina neegzistavo praėję metai ir jos betiksliai įsižeidinėjimai bei ašarų pakalnės.
- Čo... – pradėjo Haris, puikiai žinodamas, kad dar neturi oficialios poros turnyrui, tačiau manydamas, jog ta pora bus Ronis. Na, arba Hermiona. Ir kažkodėl jis nujautė, kad jam bus geriau kad ir su Neviliu, tik ne su ja, tik ne su Čo Čang, kad ir kokia protinga ji bebūtų. – Čo, atleisk, bet... aš jau turiu porininką, - sumelavo Haris.
- Mmmm... taip ir turėjau numanyti. – Stojo trumpa pauzė, kurios metu Čo kramtė sau lūpas, o Haris bandė prisiminti, kodėl gi taip alpo iš meilės jai. - Įkyrėlė, taip? – pasigirdo prislopintas merginos balsas.
- Kodėl nepasikvieti Rodžerio Deiviso? Arba savo draugės Marietos Edžkoum, su kuria pernai turėjom garbės bendraut... – prisiminęs Dumbldoro Armiją ir viską, kas kilo po Marietos išdavystės, paklausė Haris. Jo mintyse greitai šmėkštelėjo viskas – Dumbldoro pabėgimas, Ambridž mokykos užėmimas, pokalbis su Padaru ir... Vaikinui viduje kažkas sukilo, kažkas, kas buvo tiek laiko slopintas. Pyktis ir apmaudas dėl Sirijaus mirties. Juk jei ne Marietos išdavystė, Dumbldoras nebūtų palikęs Hogvartso, jis, Haris, būtų galėjęs pasišnekėti su juo ir suprasti, kad visi jo sapnai tebuvo Voldemorto spąstai. Ir Sirijus dar būtų gyvas...
- Hari... – nutęsė Čo, bet taip ir liko išsižiojusi keletui akimirkų. – Sėkmės tada, iki pasimatymo, - apsisuko ji ir greitu žingsniu nuėjo nuo Didžiosios salės. Haris gūžtelėjo pečiais ir prisėdo ant žemės palaukt draugų. Mintis apėmė prisiminimai, jis pasirėmė galvą rankomis, kol išgirdo Hermionos balsą.
- Hari, tau viskas gerai? – jis pakėlė akis ir pamatė Ronį bei Hermioną, išsigandusiai žiūrinčius į jį.
- Mhm, laukiau jūsų. Einam, - atsistojo jis.
- Ko norėjo Čo? – pasiteiravo Ronis.
- Kvietė drauge su ja dalyvauti Feanoro turnyre, - lyg niekur nieko atsakė Haris.
- O tu, kas be ko, nesutikai, taip? – klausiamai draugą nužvelgė Hermiona.
- Aha. Pasiunčiau pas Deivisą arba Edžkoum. Užteks man jos jau iki gyvenimo galo...
*** Švilpynei šis rytas nežadėjo nieko naujo: nei saulė skaisčiau švietė, nei dulksna trumpiau truko, nei lapų ant medžių buvo daugiau. Įparstas vaizdas už lango, įprastas kėlimasis ryte, įprasti pusryčiai su... neįprastais svečiais. Tiksliau jau įprastais, bet jie nebuvo įprasti. Aaaaaa... nu supratot. Žodžiu, po pusryčių, keliaujant lauk iš Didžiosios salės, Švilpynės šeštakursių diskusiją („Klausyk, svajonių jauniki, ką tu manai?“) nutraukė tylus Arethos aiktelėjimas (Oj!). Visi staigiai sužiuro į ją ir puolė klausinėti, kas yra, bet ji tik parodė pirštuku prieš save ir Casandra viską suprato. Ji pakėlė akis ir pamatė tolumoje atenančius profesorius Oliverį Medį ir Duncan James. Pastarasis šlubavo dešinia koja ir rėmėsi į draugo petį.
- Bėk, lėk, skrisk, - stumtelėjo draugę Samara.
- Labas rytas, - maloniai šyptelėjo profesoriai.
- Sveiki, - linktelėjo švilpynukai. Pasigirdo tylus niūniavimas „go and get them, girls... show them what you‘ve got... show them what you can... oh yeah... slow...“, kurio, ačiū dievui ir prikimusiam Paul balsui, neišgirdo profesoriai.
- Duncan, kas tau? – net suakmenėjus paklausė Aretha.
- Nieko man nėra, - numojo ranka jis.
- Nekreipkit į jį dėmesio, - įsikišo Oliveris. – Jis taip pat sakė ir tada, kai prieš du metus stuburą susilaužė.
- O tu ką, jaustum, kad tau lūžo kaulas, kurio ir taip negalėjai judinti? – į tokį puikų dialogą Aretha su Casandra (nu ir kitais aišku...) nustėro. Tai pastebėjęs Duncan pridėjo.
- Bet šįkart aš tik biškutuką susilaužiau koją.
- Geras biškutuką... – tyliai pridėjo Oliveris.
- Labai skauda? – įsikišo Švilpynės vaikinai.
- Neeeeee... – numojo ranka Duncan ir, kad atrodytų sveikesnis, abiem kojom atsirėmė į grindis, o tada tvirtai suspaudė dantis, kad nerėktų iš skausmo.
- Jau matom, kaip neskauda... – pasgirdo Casandros balsas.
- Užuojauta, Duncan, didžiulė tau... – pradėjo sukti nusiplovimo planus Kiara.
- Aha, kad tik greičiau sugytų, - prisidėjo ir Ashton.
- Mes dabar einam...
- Namų darbų daryt, - Elijah mintį pratęsė Johnny, o kiti tik vos vos susitvardė nepuldami prunkšti.
- Ačiū, iki, - šyptelėjo Duncan James.
- Tau reikia į ligoninę, - kai nuėjo draugai pagaliau atsipeikėjus pareiškė Aretha. („Ką, nejau šįvakar nebus šokių?!“)
- Buvom jau... Dabar vedu gražuolį prigult, kad sutvirtėtų kaulai, - atsakė Oliveris.
- O nepatogiau būtų neštuvai? – klausiamai antakį pakėlė Casandra.
- Aš nepasitikiu tokiais dalykais. Niekada nepasitikėjau. Be to, aš juk sveikas. Beveik. Tik aiški iškleręs... – gynėsi Duncan.
- Neklausykit, jis nuo Pomfri vaistų apsvaigęs... Mat yra per daug išdidus gultis ant neštuvų...
- Visai ne!
- Gerai, užteks... Kur keliaujat, panelės? – pasiteiravo Oliveris.
- Kur nors.
- Bet kur, - šyptelėjusios atsakė jos.
- Gal norit palaikytum kompaniją? Aišku jei jūs nieko prieš bendravimą su sudaužytu seniu, - nusijuokė Duncan.
- Ot palausei... – kietai lūpytes suspaudė Aretha.
- Tai reiškia, aišku, kad norim, - draugės žodžius paslaugiai išvertė besišypsanti Casandra. Oliveris prunkštelėjo.
- Tada keliaujam menų klasės link.
- O mes netrukdysim tau? Juk turi pailsėt ir...
- Jei trukdytumėt, nebūtumėm kvietę. Einam, - laisvąja ranka mostelėjo Duncan ir ketveriukė patraukė Duncan kabineto link.
- Kaip susižeidei? – staiga pasiteiravo Aretha.
- Aaaaaaa... – nutęsė Duncan.
- Man rodos, čia jam bus pamoka, kaip elgtis ore su nauja šluota...
- Aš, matot, dariau tokį manevrą ir nesuvaldžiau šluotos... – kiek nuraudęs paaiškino Duncan.
- Tiksliau sakant, tu teisingai atlikai manevrą, tada paspaudei šluotą, jį pakartojai ir, nebegalėdamas sustabdyti šluotos, nulėkei link Gluosnio Galiūno...
- O-ou...
- Nenuskilo... Dar gerai, kad tik taip išsisukai...
- Kvailas medis,... Ne vietoj išdygo, - nusijuokė Duncan. – Aš, suprantat, norėjau išvengt susidūrimo, sukau šluotą, bet netyčia susvyravau ir jis mane nubloškė žemėn. Ir dar jo kumštis ar aks ten do daiktas pataikė man į koją... Šito pasekoj man skilo koja...
- Lūžo keturiose vietose, - pataisė Oliveris. Pomfri sakė, kad aju per pietus vaikščios normaliai. Siūlė likti ligoninėje ir pailsėti, bet šitas išdidumo kupinas asmuo nesutiko, ta vedu pagulėt, kad vakare jau būtų sveikas, - išdėstė Oliveris.
- Ir galėčiau šokt, - pridėjo Duncan, matydamas švintantį Arethos veidą.
- Na va, atėjom, užeikit merginos... Nieko prieš, jei aš pakelsiu koją ant sofos? – mandagiai pasiteiravo profesorius James, paskui merginas įėjęs į savo kabinetą ir lazdelės mostu užkūręs židinį.
- Aišku, kad ne, - atšovė jos.
- Jis net sirgdamas paiso etiketo. Koks išsiauklėjimas... – pakraipė galva Oliveris, pristumdamas merginoms prie sofos krėslus. Taip, beje, ši ketveriukė išsidėjo iki pat pietų, hmz...
*** Per pietus Vanessa vis slapčia žvilgčiojo į Jshą, kuris šiandien visą dieną buvo kažkoks pabalęs ir susirūpinęs. O, kai tik jis pakeldavo į ją akis, mergina nudelbdavo savasias. Kai tik vaikinas baigė valgyti, Vanessa irgi paskubėjo išgerti savo sultis ir, atsiprašiusi draugių, išlėkė paskui.
- Nepavėluok į treniruotę, - draugei pavymui šūktelėjo Milesta.
- Aha... – numykė Vanessa, skubėdama išėjimo link. – Joshai! Kur keliauji? – pasiteiravo ji.
- Aš? Aaaaa... – papurtė galvą vaikinas, lyg norėdamas kažką prisiminti.
- Čia, man rodos, tėra vienas Joshas...
- Aš einu... am... mmm... oj, einu į savo butą pailsėt, - prisiminęs kelionės tikslą atsakė jis ir pagaliau pirmą kartą per šiandieną šyptelėjo.
- Kas nors nutiko? – jau susirūpino Vanessa.
- Ne, tik šiaip, mažai miegojau, net eliksyrai nebepadeda. O šiaip viskas gerai, - maloniai atsakė jis.
- Mmmm... kas nors dėl Feanoro?
- Neklausk manęs nė vieno klausimo ta tema, būk gera, - ramiai ištarė Joshas. – Bet taip, dėl jo.
- O kas...
- Vanessa.... – nujausdamas jos klausimo turinį, rankos mostu jis sustabdė merginą.
- Gerai, - šyptelėjo ji. – Eik prigult ir pailsėk.
- Būtinai. Ačiū, kad rūpinies, - Joshas pasuko į priešingą pusę, nei buvo grifų bendrasis kambarys, kur, kaip spėjo Vanessa, buvo jo butas. Įdomu, koks jis?.. Taip besvarstydama mergina nuskubėjo prsirengti ir į aikštę... Sekmadienį po pietų Grifų Gūžtos kvidičo komanda lėkte nulėkė į stadioną, kur jų laukė Oliveris Medis, pažadėjęs padėti su atmušėju. Prasidėjo mini atranka. Kaip jau tapo įprasta, dalyvavo daug grifiukų, bet kažkuris vis tiek turėjo būti geresnis už kitus. Tiesą pasakius, nebuvo nė vieno, kuris jau dabar ryškiai išsiskirtų, bet nekilo nė lašelio abejonės, kad atmušėjo vietą gaus Dinas Tomas, kaip ir atsitiko (kas, beje, sukėlė nemažą džiaugsmą likusiems komandos nariams). Prasidėjo treniruotė, kur buvo imtasi naujos strategijos išmokyti Ronį nebebijoti minios. Komanda paprašė keleto koledžų draugų atsisėsti į tribūnas. Su kiekviena treniruote žiūrovų skaičius turėjo didėti ir visi neišpasakytai tikėjosi, kad tai suveiks. Iki pat vakarienės komanda dirbo, mokėsi derinius, patarinėjo vienas kitam... Bet nė vienas nesijautė pavargęs, priešingai. Vėliau visi paskubomis nusiprausė, persirengė ir nė kiek neskubėdami, nors ir žinojo, kad vėluoja, nukeliavo Didžiosios salės link.
- Kaip manot, kada mum vėl ką nors pasakys dėl Feanoro? - prisiminęs rytinį pokalbį su Čo paklausė Haris.
- Ji priminė turnyrą, a? – klausiamai į draugą pažvelgė Ronis.
- Aha, po pašnekesio su Čo susidomėjau, kada vėl ką nors sužinosim.
- Nežinau... – atsiliepė Vanessa. – Bet tikiuos, kad greit.
- O tau Joshas nieko nesako? – pasiteiravo Milesta.
- Ne, kur jau. Tyli ir nieko neišduoda kaip koks kentauras... – numykė ji.
- O Joshui tiktų arklio užpakalis, - nusijuokė Semas.
- O tau ką, svetimi užpakaliai parūpo? – draugui į pašonę kumštelėjo Dinas.
- Naaaaa... žiūrint kienooooo...
- Vaikinų, - pridėjo Dinas.
- Ajk sau, ne tą turėjau omeny, - nusivaipė Semas. – Puikiai žinai, kad man tik merginų užpakaliai kartais rūpi....
- Turėtumėm kažką susivokt? – užvertė akis Milesta.
- Ne! Semas norėjo pasakyt ne tą. Ane, Semai, - į draugą dėbtelėjo Haris, o pats minėtasis Semas su Dinu biškutuką aprimo.
- Beje, ką tau sakė Čo dėl Feanoro? – negalėdama savy numalšint šito klausimo paklausė Milesta, kai diskusijos baigė išsisemti ir jei su Hariu netyčia išsiveržė į žygiuojančios komandos prieky ir keliais metrais atsiplėšė. – Jei ne paslaptis...
- Viskas gerai. Siūlė dalyvaut su ja Feanore, - ramiai atsakė Haris ir žiūrėjo, kokia bus Milestos reakcija.
- O! – nustebo mergina. – Sutikai? – šįkart ji jau nebepklausė, ar tai paslaptis...
- Ne, - gūžtelėjo Haris. – Pasakiau jai, kad jau turiu porą. Nenorėjau vėl prasidėt kažkaip... Bet nemanau, kad tau įdomu.
- Man įdomu! – staiga atsakė Milesta, o paskui kaltai šyptelėjo. – Nes... O tu išties jau turi porą?
- Ne, - bet nežinojau, ką jai sakyt, o... O kas? – pasidomėjo Haris.
- Tas, kad ir aš dar neturiu aiškios poros. Vanessa dalyvaus su Claire, aš turėjau būt su Amanda, bet kai ji išvyko... Holly nežinau su kuo, o Aretha su Casandra... Mąstau dabar, gal norėtum būt kartu... Aišku iš manęs neaug naudos, bet...
- Baik juokus, aišku, kad noriu, - šypsojosi Haris.
- Puiku, - firminę šypseną išmetė Milesta ir sugalvojo, kad pats laikas būtų prisijungti prie vėl diskutuojančios komandos.
*** Na o dabar apie Švilpynės vaikinų pasaulio tvarkymą... Jei pamiršot, tai aš galiu jums priminti, kad Ashton, Johnny, Elijah, Keanu ir Paul sekmadienio vakarui (ty prieš vakarienę)gavo dovanėlę iš Sneipo. Beje, Ashton tai buvo visiška naujiena, taigi jam buvo netgi įdomu, ką gali sugalvoti toks prietranka kaip Sneipas. Tiesą sakant, buvo šiek tiek keista, nes jis šįkart pasirodė visai neoriginalus ir nusiuntė visą šauniąją kompaniją pas Filčą, kuris pasirodė dar banalesnis ir liepė žiobrišku būdu iššveisti trofėjų kambarį.
- Visai neįdomiai čia kliuvo. Žinai, Ashton, net nebus tau ko prisimint... – niurnėjo Elijah, blizginantis Tomui Ridliui skirtą lentą.
- Man atrodo, kad, bebendraujant su jumis, dar turėsiu daug progų išbandyt Sneipo ir Filčo originalumą, - šyptelėjo Ashton, jau geras dešimt minučių čiustydamas kvidičo taurę.
- Klausykit, jei jau esam čia, tai reiktų gal ką nors pagalvot dėl mūsų pamiršto ir užmiršto keršto Sneipui, a?
- O dar ir toks yra? – iš nuostabos net išpūtė akis prancūzas.
- Yra, yra... oj, kaip gi tau nerodėm... – vaizdingai sau per galvą Klastūnyno garbės lenta trenkė Johnny.
- Po arešto būtinai parodysim, pasižadėjo Keanu.
- Aha, tikrai kad...
- Klausykit, dabar būtų nerealu pratęst kerštą, nemanot? – mąsliai nutęsė Elijah.
- Ką siūlai? – antakius pakėlė ir dar vieną Klastūnyno lentą paleido žemėn Paul, o ši tik skambėdama pasivartė ant grindų.
- Pavyzdžiui... – nutylino balsą Elijah, o visi susispietė aplink jį. – Mes dabar arešte, mūsų, didžiausių įtariamųjų, manyčiau, neįtars niekas. O jei susisiektumėm su savo nerealiosiomis merginomis, a?
- Matau spragą, bet tu pirma baik, - pakomentavo Keanu.
- Neįsivaizduoju, kaip tai padaryti, bet, pavyzdžiui... būtų neblogai, jei kas nors galėtų stipriai padidinti tą pačią nerealiausią nuotrauką ir ją pakabinti prie įėjimo į Didžiąją salę... Ką manot?
- Elijah, mažasis genijau mūsų! – sušuko Paul ir demonstratyviai suvėlė draugo plaukus.
- Superb, tikrai, bet... – nutęsė Keanu.
- Kas? – atsisuko į jį Paul.
- Kuri iš merginų drįstų ryžtis tokiai aferai? Juk jeigu jos paklius, tai ate ate Feanoro turnyre... Kažkaip kai rizikuojam savo kailiu tai taip, bet merginų.... hmz...
- Samara ryžtųsi, - išsprūdo Johnny.
- Palik tu tą savo nuotaką ramybėj...
- Aš tai manau, kad ryžtųsi visos – tiek Samara, tiek Kiara, Aretha ir Casandra. Jūsų merginos – nerealumo viršūnė, - tvirtai pareiškė Ashton.
- Šaunuolis, prancūze. Tu visiškai teisus. Tik va man pasistojo klausimas... – pradėjo Johnny, o visi keturi vienu metu suriko „nuleisk tą savo klausimą, Samaros čia nėr!“
- Ajkit jūs visi žinot kur! Gerai, klausimas man iškilo. Taigi, kaip mum DABAR susisiekt su merginom?
- Hmz... – pasirėmė galvas visi penki.
- Nu tai kam iškilo klausimas, tas tegu ir bėga i bendrąjį kambarį, - galų gale gūžtelėjo Paul.
- Kai prie durų tupi Ponia Noris?
- Klausyk, Johnny, kol ta katė nulėks iki Filčo ir su juo atgal, tai užtruks kiek... dvidešimt minučių? – garsiai mąstė Keanu.
- Mažų mažiausiai, - pritarė Elijah.
- Taigi, mūsų mielajam svajonių jaunikiui tereiks sulakstyt per dvidešimt minučių pirmyn ir atgal, o merginos tada turės kiek? Kokį pusvalanduką iki vakarienės?
- Maždaug.
- Bėk, Johnny, - stumtelėjo jį Paul.
- Už ką aš? Aš lėtas! – teisinosi Johnny.
- Prisidirbai su tom savo meilėm, tai dabar kentėk. Nagi, lėk, lėk, tik grįžk po dvidešimt minučių, - paaiškino Elijah.
- Hmz... Gyvenimas – tai ekspromtas, - atsiduso Johnny ir atlapojęs Trofėjų kambario duris bėgte pasileido bendrojo kambario link. Ant palangės snaudusi Ponia Noris tą pačią akimirką pasileido į priešingą pusę – Filčo kabineto link.
- Užmušiu aš juos... – bėgdamas kelyje murmėjo Johnny, kai staiga prieš jo akis išdygo Aretha ir Casandra.
- Johnny!
- Tu čia ką darai? – nustebo jos, kai Johnny vos neįsirėžė į jas.
- Ačiū dievui, laiko sutaupysit man...
- Kas yra?
- Žiūrėkit... – Johnny pradėjo dėstyti visą reikalą, kurį išgirdusios merginos net išsižiojo.
- Perkiek?
- Pusvalandį?
- Tu... Johnny, bet mes nespėsim, reikia surast kerus ir...
- Paklauskit Abatės, ką aš žinau, aš po dešimt minučių turiu grįžt į areštą. Būkit geros, mielosios mūsų, suorganizuokit ką nors ir greitai, nes aš ne tam savo gyvybe rizikuoju. Mane pritrėkš Filčas... – giliai alsuodamas aiškino Johnny.
- Gerai, lėk atgal, suorganizuosim ką nors, - pažadėjo merginos ir pačios pasileido Švilpynės bendrojo kambario link tartis su kitom, o Johnny, sukaupęs paskutines jėgas, žaibiškai nuskuodė į trofėjų kambarį, kur iki nukritimo viską blizgino vaikinai.
- Kaip, išėjo?
- Spė...jau? – alsuodamas paklausė Johnny.
- Manau taip, nes jo dar nebuvo, - gūžtelėjo Ashton.
- Aha...
- Sutarei? – klausiamai antakius pakėlė Elijah.
- Aha, pakalbėjau su Aretha ir Casandra ir jos pažadėjo, kad... – Johnny dar būtų sakęs kažką, bet išgirdo, kaip kažkas iš lauko pusės nulenkė durų rankeną, tada jos girgždėdamos prasivėrė ir vidun įlindo Filčo fizionomija.
- Atėjau pažiūrėt, ar visi esat, - rankose jis laikė murkiančią Ponią Noris. Johnny atsistojo nuo grindų ir kvailai išsiviepė.
- Kaip jau jūs turit garbės pastebėt.
- Baigėt? – piktai į tokį įžūlumą suniurzgė Filčas.
- Taip, - triuškinančia šypsena pasidabino Paul, žiūrėdamas, kaip Ashton į vietą stato paskutinį trofėjų – žėrinčią kvidičo taurę. Stojo trumputė pauzė.
- Še lazdeles, eikit vakarieniaut, - ir Filčas taip kalė durims, kad net viena Varno nago garbės lenta, kabėjusi netoli durų, nukrito žemėn.
- Oj, oj, oj, - pakraipė galva Elijah, nuo žemės keldamas nukritusį trofėjų. – Kokie mes neatsargūs...
- Eina vakarieniaut ir žiūrėt, ką suspėjo mūsų mylimiausios panos, - šyptelėjo Keanu.
- Ooooo taaaaaaaip, - visi vaikinai neskubėdami (mat pavargo) nuėjo bendrojo kambario link, ir, išgirdę, kad viskas pavyko, drauge su jomis patraukė žymiosios sienos link, ties kuria pasidarbavo Aretha, Casandra, Kiara ir Samara, nes jos niekam nenorėjo patikėti šio malonumo... Artėjant link to koridoriaus vis stiprėjo mokinių juokas, o pasukę reikiamam posūky švilpynukai pamatė, kaip būrys grifų ir varnanagių bei keletas jaunėlių švilpynukų balsu kvatojasi iš padidintos žymiosios nuotraukos, kurioje Sneipas drėbia nuo savęs gličia masę ir bando pabėgti iš nuotraukos... Vaikinams šiek tiek pakaifavus prieš tokį grožį, merginos juos nusitempė vidun, kad „niekas neužkluptų jų besimėgaujančių“. Įėję į Didžiąją salę jie nustebo, nes, nors jau ir buvo laikas, valgis dar nebuvo patiektas, visi ryškiai laukė paskutiniųjų mokinų. Na, o viskas paaiškėjo, kai juos varu atvarė Sneipas, kuris, einant vakarieniaut, pamatė tą puikią sceną ir vienu lazdelės mostelėjimu panaikino viską nuo sienos ir, aprėkęs mokinius, nuvarė juos prieš save į salę. Sneipas keletu žodžių tyliai informavo Dumbldorą, o jis, bemaž nesureagavęs, pakilo iš savo vietos. Kiekvienas sužiuro į jį ir laukė moralo...
- Mielieji, šiandien žengiame dar vieną žingsnį Feanoro turnyro link, - pradėjo jis. Palaukit, kur lauktasis moralas?.. – Todėl prašyčiau visus dalyvius su savo porininkais sekti paskui profesorę Makgonagal, kur jie gaus savo pirmąją užduotį, - nugriaudėjo plojimai. Kur gi tas moralas?.. – Taigi, dalyviai tuojau pat stokitės iš vietų, o vii likę galit pasveikinti juos plojimais ir pradėti vakarieniauti! – hogvartsiečiam du kartus kartoti nereikėjo – ir vėl palaikomieji šūksniai. – Beje, - vėl pradėjo Dumbldoras, kai dalyviai jau kilo iš vietų. – Jei dar kartą pasikartos tai, kas ką tik buvo ant gretimos sienos, aš supyksiu, - grėsmingai pabaigė Dumbldoras ir ranka mostelėjo dalyviams į jau pakilusią Makgonagal. Štai ir moralas. Ilgas ir labai vertas Sneipo... Direktorius suplojo rankomis ir, kaip visada, ant stalų atsirado vakarienė, o dalyviai klusniai nusekė direktoriaus pavaduotoją ten, kur prieš dvejus metus kaip tik buvo Fler Delakur, Madam Maxime, Viktoras Krumas, Igoris Karkarovas, Sedrikas Digoris, Haris Poteris, Rukna Baisioji Akis, Severas Sneipas ir Albas Dumbldoras.

Na ka..nestovim vietoje ;) (Vaness.)
Claire ir Bradas toliau keliavo paslaptingosios kavinukės link toliau aptarinėdami mokytojo patirtus nuotykius.
- Bet užteks apie mane, - žavingai šypsodamasis tarė Bradas. – Man jau burna išdžiuvo nuo šnekėjimo, - nusikvatojo mokytojas ir rimtai pažvelgė į Claire. Staiga jo žvilgsnis nukrypo kažkur už merginos pečių ir veidas persimainė. – Tu tik pažiūrėk, - vos sulaikydamas juoką parodė Bradas, apsukdamas Claire kiton pusėn. Ten kur rodė vyriškis augo didžiulis medis, o tarp jo šakų ratu sukosi ir krykštavo porelė.Claire atpažinsusi, kas ten tokie, ėmė nevaldomai kikenti:
- Regis jiems labai linksma , - tarė Claire.
- Mokytojas ir mokinė...kaip negražu...., - vis dar prunkšdamas palingavo galva Bradas, vaidindamas nusivylusį.
- Vidurį baltos dienos...gėda..., - prie žaidimo prisidėjo ir Claire, nors viduj pati mąstė, kaip jiedu su Bradu atrodo iš šono.
- Bet, sakykim, mes nieko nematėm, ar ne? – kilstelėjo antakius profesorius ir šyptelėjo.
- O taip...visiškai nieko, - linktelėjo mergina ir reikšmingai užvertė galvą į viršų, lyg žvalgydamasi į dangų.
- Taigi paliekam tuodu ir žygiuojam į mano minėtą kavinukę? – maloniai pasiūlė Bradas ir jiedu pasuko kiton pusėn, toliau nuo vaizdo iš kurio neseniai smagiai juokėsi.
Varpelis skimbtelėjo, pranešdamas apie jų įžengimą kavinukėn, ton pačion kur neseniai karštu šokaladu mėgavosi Joshas su Vanessa.
- Kaip čia miela, - susižavėjusiu žvilgsniu Claire apžvelgė patalpą. Tai buvo nedidelė, bet jauki kavinukė su minkštais, spalvingais krėslais, daugybę didelių langų, pro kuriuos atsivėrė gražus vaizdas į už Kiauliasodžio plytinčius laukus. Taip pat nebuvo tų idiotiškų nėrinukų ir širdelių, kuriomis mėgsta puoštis tokio tipo užeigėlės. Ant sienų kabojo nespalvotos įžymių burtininkų nuotraukos su autografais bei senoviški veidrodžiai.
- Sutinku, mėgstu čia savaitgaliais užeit išgert kavos arba pasukų punčo. Čia visada taip ramu ir graži atmosfera. Prašau, sėskis, - Bradas truktelėjo krėslą prie vieno iš staliukų ir Claire laiminga krestelėjo į jį.
- Ačiū labai.
- Ko tau užsakyti? Pasukų punčo? – mergina linktelėjo ir vyriškis nužingsniavo link baro. Ten jį pasitiko malonios išvaizdos senyvo amžiaus moteriškė su kuria profesorius mandagiai pasisveikino bei kelias minutes pašnekėjo. Claire stebėjo ir žavėjosi kiekvienu jo judesiu. Bradas su visais toks malonus ir galantiškas, be to labai protingas ir malonus...o jau jo žavinga šypsena...Merginos mintis nutraukė prieš ją atsidūręs didžiulis puodukas punčo.
- Kas ta maloni moteriškė prie baro? – draugiškai pasidomėjo Claire, norėdama užvesti kalbą.
- Tai Marlena, ji sena mano mamos draugė, dar kai būdavau mažas ji visada atnešdavo man saldainių, - tyliai nusijuokė Bradas. Claire svajingai atsiduso ir siurbtelėjo iš savo puodelio.
- Gal norėtum pyragėlių? – pasiūlė mergina
- Gal geriau sušilę juos lauke suvalgysim? Žinai, nesinori įžeist senosios..., - tyliai tarė vyriškis, o Claire tik supratingai linktelėjo.
***
Kurį laiką Haris, Milesta, Holly ir Wade sėdėjo ant to pačio suoliuko vis šnekėdamiesi apie šį bei tą, kol Hariui šovė idėja.
- Milesta, gal einam ...paieškoti Ronio ir Hermionos? – paslaptingai šyptelėjo vaikinas.
- Oo taip...tikrai reikėtų, na sėkmės jums, nesušalkit, - palinkėjo Milesta, mesdama reikšmingą žvilgsnį į raustančią Holly, kuri vis dar buvo atsirėmusi į plačią Wade krūtinę. Jiedu atsistojo ir dar kartą palinkėję jiems kuo didžiausios sėkmės nesušalant nužygiavo kiton pusėn.
- Gera idėja apie Ronį ir Hermioną, tegu pabūna tiedu vieni, - sukikeno mergina.
- Aaa..taip, tikrai..aš taip irgi pagalvojau, - išlemeno Haris, nors jo idėja šiek tiek skyrėsi nuo Milestos. Vaikinui kažkodėl vis labiau ėmė patikti vienam leisti laiką su šia mergina. Prisiminęs paskutinį vizitą su panele į Kiauliasodį ir jo tragišką baigtį jis labai apsidžiaugė, kad Milesta visiškai kitokia nei Čo. O ką jau kalbėti apie laiką praleistą su ja.
- O žinai, su tavimi labai smagu, - netyčia išsprūdo Hariui. Jis vos susilaikė neužsiėmęs už burnos ir nutaisė kuo labiau pasitikinčią miną. Milesta išsišiepė ir vaikinas pastebėjo kokia merginos graži šypsena. Šįkart jis turėjo susilaikyti netrinktelėjęs sau per galvą.
- Na ačiū, Hari, malonu tai girdėti, - padėkojo Milesta, keistai žveldama į vaikiną, kuris elgėsi labai įdomiai, - man taip pat su tavimi malonu, - patikino jį draugė. Haris šypsodamasis linktelėjo.
- Užeinam peržvelgti kvidičo prekes? – pasiūlė jis, galvodamas ar ne per daug nuvalkiotas pasiūlymas, bet, rodos, mergina labai nudžiugo ir jis prieš ją atvėrė duris. Milesta dar kartą šyptelėjo ir žengtelėjo vidun. Jiedu iš karto pasuko naujosios šluotos link, kur vis dar buriavosi mokiniai.
<....>
- Na ir atšalo, kol mes buvome viduje, - sudrebėjo Milesta, kai jie užvėrė parduotuvės duris.
- Reiktų sugalvot, ką nors, kad sušiltume., - mąstė Haris, - gal dar šilto punčo? – vienintelę idėją išdėstė vaikinas.
- Hmmm....kai man būdavo šalta, mes su broliu visa eidavome lenktynių..., - jos veide pasirodė šelmiška šypsena. – Nagi, kas greičiau iki to ąžuolo! Viens...du...
- Palaaauk..., - pagriebė ją už rankos Haris, kol ji dar nenubėgo. – Kuris iš jų ąžuolas? – prunkšdamas paklausė jis.
- Kuris su gilėmis, kvailuti! – nusikvatojo mergina ir jau vėl norėjo bėgti, tačiau vaikinas jos rankos vistiek nepaleido.
- O kuris iš jų su gilėmis???
- Na tas..., - tačiau ji nebaigė sakinio, o tiesiog pragriebė jo ranka ir nusitempė paskui save. Po poros minučių greito bėgimo jie, netekę kvapo ir vis dar kvatodamiesi, susmuko prie medžio kamieno.
- Nebeprisiminu, kada paskutinį kartą taip bėgau, - susiėmęs už pilvo juokėsi Haris. Milesta tik šyptelėjo ir toliau bandė atgauti kvapą.
- Bet nesakyk, dabar jau šilta, - konstatavo faktą mergina.
- Tai jau....karšta kaip reikalas, o iš širdis daužosi kaip pašėlus nuo bėgimo, - tarė Haris. Bet ir prieš tai ji taip pat daužėsi... – Pasėdim čia?
- Aha..., o štai ir Ronis su Hermiona. Ginčijasi dėl kažko..., - suraukusi antakius Milesta stebėjo dvi personos skubiu žingsniu žygiuojančias jų link.
- Jie visada taip...praeitais metais galvojau išprotėsiu, - išsiviepė Haris.
- O, Hari, sveikas! – šūktelėjo Ronis, kai jie visai prisiartino prie porelės. – Pasakyk Hermionai, kad AŠ teisus, - šūktelėjo jis ir sukryžiavo rankas.
- Dėl ko? - Dėl..dėl...ee..., - Ronio veide pasirodė sumišimas. Milesta su Hariu linksmai nusijuokė.
- Taip ilgai ginčijatės, kad jau nebeprisimeni dėl ko? - dar kartą nusikvatojo Haris.
- Užtat aš prisimenu! – sužaibavo akimis Hermiona ir nutaise Makgonagal vertą miną. – Žinote tą naujokę, Liusę, iš Varno Nago. Aš norėjau prieiti prie jos, pabendrauti. Juk pamenat, ką praeitais metais bandė mums įskiepyti visi – draugiškumo, bendradarbiavimo...O šitas...šitas..., - ji rodos neberado žodžių apibūdinti, - pradėjo šaipytis iš jos akcento! Juk tai taip kvaila. Ji nekalta, kad taip kalba.
- Ir nekalta, kad buka kaip bato aulas, - tyliai burbtelėjo Ronis, tačiau Hermiona ji vistiek išgirdo.
- Juk mes jos visai nepažįstam, gal ji visai miela, tu man neleidai su ja net pasisveikinti.
- Liaba diena, mielia Hermijonona, - sucypsėjo Ronis. – Aš jau prisiklausiau tavo draugelio Vikio..., - sena žaizdą prisiminė Ronis.
- Tu apgailėtinas! - metė Hermiona ir pasišiaušusi nulėkė tolyn. Ronis tik susiraukė ir piktai žvilgtelėjo į vis dar kvatojančius Harį ir Milestą.
- Iš jūsų būtų šauni porelė.
- Su tokia ne penkių minučių neištverčiau, - burbtelėjo Ronis, bet mina jau atrodė atlaidesnė.
Šiek tiek pašnekėję jie nusprendė eiti link Trijų Šluotų, gal ten sutiks ką nors iš draugų.

Aretha ir Cassie jau kasasi kapus... gero skaitymo... :}
- Šūdas, Joshai!
- Čia geras, - net susirietęs juokėsi Joshas iš didelėj pliurzėj gulinčios Vanessos, tačiau netruko pribėgti ir padėti atsistoti.
- Aš juk sakiau, kad nieko gero iš šių lenktynių nebus, - bandydama bent kiek nusivalyti purvą suniurnėjo Vanessa.
- Linksma! - vis dar juokėsi Joshas, valydamas merginos apsiaustą iš nugaros.
- Ak, linksma! - grėsmingu judesiu Vanessa apsisuko ir...
- Panele!
- Linksma!!! - dabar jau juokėsi Vanessa.
- Jei jau taip sakai... - Joshas valiūkiškai nužvelgė merginą ir timptelėjo už kojos. Na ką, purvo vonios juk sveika...
- Galima pasiteirauti kiek tau metų? - vos suvaldydama šypseną užklausė Vanessa.
- Geriau nereikia... - kvailą išraišką nutaisė Joshas ir sumaskatavęs rankomis atsistojo iš balos. - Gal panelei reikia pagalbos?
- Jūs tikras džentelmenas... - paėmė ištiestą ranką Vanessa.
- Tęsiam lenktynes? - kilstelėjo antakius vaikinas.
- NE! - lyg rastigaliu pertvota šūktelėjo Vanessa.
- Tada gerai... Eisime... Letai... Žingsnis po žingsnio... Koja už kojos... - labai jau sulėtintai išskiemenavo Joshas.
- Ir neišsitėkšime į purvą... - tokiu pat tonu pabaigė Vanessa.
- O tu, žiūriu, nemėgsti aštrių pojūčių, - nusijuokė Joshas.
- Mėgstu! Tik nemanau, kad purvo balos yra aštrūs pojūčiai, - iškišo liežuvį Vanessa.
- Gal ir tavo teisybė, bet... - Joshas staigiu judesiu griebė Vanessos ranką ir papustęs padus nudūmė link uolų, per kurias prieš porą metų laipiojo Haris, eidamas pasimatyti su Sirijum.
- Tu šiandien gėrei! - tempiama Josho šūktelėjo Vanessa.
- Man nereikia gerti, tu mane apgirtinai! - nė nepagalvojęs leptelėjo Joshas. Vanessa į šį sakinį nebeturėjo ką atsakyti ir nusprendė tik užsičiaupti ir tikėtis, kad nenusisuks galvos.
- Aaaah... - atsidrebė ant pagaliau pribėgtos pievelės Joshas. Šalia klestelėjo Vanessa. - Nešalta?
- Taip, labai šalta, iš to šalčio net prakaitas žliaukia, - nusijuokė mergina.
- Tai tuoj sušildysiu, - Joshas išsiviepė per pusę veido.
- Tik nesakyk, kad vėl bėgsim, - primerkė akis Vanessa.
- Mmmmne... - numykė Joshas ir apkabino Vanessą. Nejaugi šį mielą vaikinuką aplankė romantiški jausmai?.. Atsakymas: tikrai taip ir ne tik romantiški... [aut.past.hm,hm... ir kaži jau kokie...]
- Aaa... – tikrai labai rišlų sakinį surezgė Vanessa.
- Atsiprašau, suspaudžiau? – net krūptelėjęs prikando lūpą Joshas.
- Ne! Ne… ne, gerai… viskas… labai… - vėl savo kalbos dovana pasigėrėjo Vanessa.
- Na ir šaunu, nes net neketinu tavęs paleist… - nusijuokė vaikinas ir atliko kažkokį veiksmą panašų į… kutenimą. Visgi... koks žavus tas Joshas...
***
- Johnny, aš žinau, kad esu beeeeeeeprotiškai patrauklus... ir kad tu mane myli... Na, kad visus prie manęs traukia... Ypač mano odinės kelnės taip puikiai apgobiančios mano seksualias kojas... Bet, žinok, tikrai nemanau, kad turėtum šį potraukį rodyti viešai ir po stalu savo kojomis vytis aplink manasias... - su labai idiotiškai išpūstomis akimis ir kreiva šypsenėle nei iš šio nei iš to pareiškė Paul sėdėjęs priešais Johnny ir šalia Samaros.
- Yeah, slow!!! - Elijah turbūt buvo arti ribos nuo išgriuvimo iš kėdės po tokio neapsakomo žvengimo, kokį ką tik apturėjo.
- Kąąą... - Johnny nusmelkė paširdžius... Su vaizdžiai dirbtine šypsena jis palenkė galvą po kavinės staliuku ir nemaloniai atitoko.
- Nu va... o aš tikėjausi, kad vis dėlto šis malonus... mmm... malonus... kaip čia išsireiškus... - jei Aretha būtų stebėjusi šią sceną tikrai būtų dar kartą susižavėjusi Paul vaidybos profesoriaus darbu, nes dabar šis vaikinas darkėsi ir kiauksėjo, ir niurnėjo, ir verkšleno kaip tikra Marrrieta. - ... kad šis malonus seksualinis priekabiavimas skirtas man.
- Po velnių, Paul, galėjai ir patylėt... - vos ne rankas graužėsi Johnny, kuriam akivaizdžiai nebuvo linksma, ko nepasakysi apie visus likusius.
- Netylėsiu! O nee nenenenee! Tegu tavo mergina, - didžiu mostu Paul pamaskatavo virš Samaros galvos, - žinosi koks neištikimas yra jos partneris!
- Paul! - dabar jau sutriko ir Samara.
- Ak! - suplojo rankamis vos sau ne prieš nosį Paul šį kartą imituodamas profesorę Treloni, - mano vaikeliai! atskleidžiau jūsų paslaptį!
- Su giliu liūdesiu turiu pranešti, - kilstelėjo nuo kėdės Elijah pagavęs vaipymosi bumą, - kad šios paslapties šydas buvo nutrauktas jau senokai...
- Elijah, galėjai ir nedaužyti šių jaunų įsimylėjusių žmonių širdžių, - atsiduso Keanu ir pakraipė galvą.
- Viskas bus gerai! Koks skirtumas, žinot tik jūs du ar visa mokykla? Iškabinsim pora plakatėlių, padalinsim kvietimus į jūsų vestuves ir bus lyg nieko nebuvę! - viena ranka Paul tapšnojo per Samaros petį, kita jis rodė iškeltą nykštį Johnny.
- Aš galėsiu pasirūpint vertimu į prancūzų kalbą, - pasisiūlė pareigas Ashton.
- Čia tai bent šneka, vyruti! - pagyrė Elijah ir įspūdingais mostais įsijautė į vestuvių planuotojo darbą.
- Gerai gerai, gana čia darkytis ir žvygaut, - vėl grįžęs į fizinį pasaulį pasireiškė pats jaunikis, tfu, Johnny.
- Kas tavęs klausia, - pajuokiamai suniekino jį Paul.
- Žmonės, tikrai, nepliaukškit niekų... - prisidėjo Samara.
- Ji sako... sako, - Elijah vėl apėmė juoko priepuolis, - nepliaukšt niekų...
Tačiau Elijah sulaukęs vos ne žudančio Samaros žvilgsnio įstengė užsičiaupti. Nors vis tiek galėjai girdėti tylų "tfubllewuhfeeetehehehe".
- Galima pasiūlyti šį tą? - pasikasė smakrą Ashton.
- Na na? - susidomėjo visi.
- Kadangi čia jau taip išėjo, kad viskas buvo išaiškinta, teisybė, labai gražiai, - Paul didžiai nusilenkdamas padėkojo (kaži kokia turėjo būti aplinkinių normalių žmonių reakcija į tokį cirką, vykusį prie užkampinio staliuko). - tai gal reikėtų porelę palikti vienus?
- Tiesiog geniali idėja, - susižavėjo Keanu.
- Ir kadangi šie jaunuoliai yra tokie laimingi savo meile, tai ja apmokės ir mūsų, vargšų ir nuskriaustų, neragavusių meilės vaisių, sąskaitą, - dar genialesnę idėją pateikė Elijah.
- Eeeey! - šūktelėjo Johnny jau pakilusiems nuo stalo kompanionams, tik, kad ir kaip bebūtų keista, niekas į jį nekreipė dėmesio.
- Rwaf rwaf! - sulojo Elijah.
- Muuuurrrrrr.... - to pasekoje suklapsėjo akutėmis ir Paul.
- Miiiiiiiau... - dar kartą plonu balseliu nucypė Elijah.
- Rwafmurrmiauuu! - vaidindamas jog šoka pilvo šokį Paul iščiūžino iš kavinės.
Neilgai trukus Johnny ir Samara išgirdo kaip dar prie kavinės langų 'kai kas' užtraukė: "Jei meilės laivas kitam krante, lai neša burės jį pas tave!".
- Visiški prietrankos, - paskutinį lašą į šios meilės istorijos indą įpylė Johnny.
***
- O žinai, tada aš užsimojau dyyyyyyydele lazda... ir kai leidau! Aišku po to variau kiek kojos įkabina, vaidindamas, jog "čia ne aš, ne aš...". - Duncan net pritūpęs sulėtintai vaidino savo bėgimo judesius [aut.past. vidury miestelio]. - Tai va, čia buvo mano didžiausias įtūžis. Ir ne ant bet ko, bet ant kažkokios paikos mergiotės, kuri drįso nugvelbt mano taip ilgai sirpintą obuolį!
- Kvaila merga, - konstatavo faktą Aretha.
- Nu! Tu gali įsivaizduot! aš! vargšas vaikas! tiek ilgai tą obuolį saugojau, o ji pypt ir... - atrodo Duncan pabudo pykčio banga tai kaimynei.
- O toji lazda pataikė? - sukikeno Aretha.
- Deja... - su giliu apmaudu atsiduso Duncan, - turiu pripažinti, kad atmušėjas iš manęs būtų nekoks, nemoku lazdom mosuotis. o velnias, jau priėjom...
- Netoli čia toji muzikos parduotuvė... - kažkaip keistai numykė Aretha.
- Nieko, dar po to turėsim laiko pasivaikščiot, - išsišiepė Duncan ir atidarė Arethai duris.
Viduje tyliai grojo muzika ir visur buvo pakankamai ramu. Tik kažkuriame kampe šmirinėjo pora trečiakursių, kurie abejotinai ar patys žinojo, ko ieško.
- Hey now you're an all star get your game on, go play... hey now you're a rock star get the show on get paid.. yeaah! - Duncan neištvėręs pasimaivė ir padainavo pagal skambančią dainą. - Uuurgh... užkimęs aš, bet ją išgirdęs negaliu susilaikyt.
- Baik! Super! - išsišiepė Aretha.
- Ačiū ačiū ačiū, galėtum ir tu prisidėti, - demonstratyviai prisidėjęs rankas prie krūtinės nusilenkė Duncan.
- Atsiprašau, gal galima paprašyti, kad netriukšmautumėte? - iš už prekystalio išlindo sena moteriškaitė, kuri buvo smarkiai iškamuota vien jau tokių dainų, o ką jau kalbėt apie jaunuolius nesuvaldančius savęs.
- Oi, atsiprašau, - susigėdo Duncan ir nekaltai nuleidęs galvytę timptelėjo Arethą už pirmos pasitaikiusios lentynos.
- Geras, - krizeno ši.
- Nejuokinga, - pats su šypsenėle atsakė Duncan.
- Juokinga! - nesusivaldžiusi šūktelėjo Aretha.
- Šššš... - Duncan nė nepagalvojęs uždėjo ranką Arethai ant burnos ir nusijuokė. - Nenorėk, kad mus iš čia kaip nusususius šunis išmestų.
Tačiau Duncan koja kryptelėjo ir jis visu svoriu prisispaudė prie Arethos, o šioji, savo ruožtu į lentyną. Nereikėjo ilgai laukti, kol abu pajuto, jog visa tai geruoju nesibaigs, kadangi toji lentyna lėtai susiubavo...pasviro... ir *BUM*! Aretha jau buvo begriūnanti ant visų žemėje išsitėškusių įrašų, bet ją viena ranka pačiupo Duncan ir staigiai pritraukė prie savęs taip išgelbėdamas merginą nuo tikrai linksmo pasiskraidymo...
- Chm... – labai puikiai mintis išreiškė Duncan.
- Gerai, gal jau bent dabar mes būsim tylūs ir rimti, - Aretha apžvelgė jų išdaigų rezultatą.
- Va čia tai juokinga! - dabar jau tikrai per garsiai nusijuokė Duncan. Pasirodė grėsminga pardavėjos fizionomija.
- Turėsiu jus išprašyti, - pareiškė ji.
- Mes... Netyčia... - paspardė kažkokias dulkeles ant raudono kilimo Duncan.
- Baikit maivytis! Susitvardykit ir tada ateikit! kur matyta, suaugęs žmogus, o šitaip! - rodos moteriškaitei truko kantrybė. Nuūžus nuo lentynų, ji trinktelejo lazdele kažkur, kažkas įtartinai pokštelėjo ir linksmą dainelę pakeitė spengianti tyla.
- Dinkim, kol dar daugiau neprisidirbom, - pasiūlymą pateikė Aretha.
- Kaip jau mano mokinė pasakys, - į šonus plastelėjo Duncan.
Po minutėlės jie jau stovėjo už durų. Duncan mirktelėjo Arethai ir ši viską suprato.
- HEY NOW, YOU'RE A ROCK STAR!!!!!!!!! - abu taip užstaugė, kad per stiklines duris galėjai matyti, kaip moteriškaitė pasislėpusi už stalo gerokai stryktelėjo. Tačiau ji jau nieko nebespėjo, nes mūsų porelės prie durų nebebuvo nė dulkelės. Kliūdami vienas už kito abu nukūrė kuo toliau nuo tos parduotuvėlės. Ir Aretha, ir Duncan taip juokėsi, kad nė nepastebėjo prieš juos išdygusio medžio. Tiksliau, net nepastebėjo kaip jie išdygo priešais aukštą beržą...
- Prrrrrrrrrrrrrrrrrr.... – net atgal atsilošęs pabandė sustabdyti save Duncan.
- Avarija! – tespėjo sušukti Aretha ir ištiesė rankas į priekį, kad nesiplotų į kamieną visu savo grožiu.
- Neužsigavai? – po viso staigaus įvykio susirūpino Dunc.
- Niaaa... – sumurmėjo Aretha nulupduma nulūžusį nagą.
- Nugi užsigavai! – paklaiko Duncan pamatęs ‚labai ryškią ir tiesiog be galo kraujuojančią‘ žaizdelę.
- Baik juokus... – suprunkštė Aretha.
- Aš nejuokauju, panele Moony, - labai kietai sučiaupė lūpas Duncan ir nutaisė Sneipo išraišką.
- Ak! Ir kaip aš galėjau suklysti! – pasibaisėjo savimi Aretha.
- Nesišaipykite, - dabar profesorius net treptelėjo koja.
- Aš ne… ne… nu ne… - nekaltai šyptelėjo ši, - bet, atleiskite man, tačiau jūs nusišnekate.
- -50 taškų už tokią kalbėjimo manierą su profesoriumi! – betruko juodų riebaluotų plaukų, negražaus snukelio ir būtų buvę įmanoma patikėti, jog ten tikrai Sneipas.
- O ne, profesoriau, maldauju, ne! – įsijautusi į vaidmenį sudėjo rankeles Aretha.
- Gerai gerai, - nebeišlaikė nesusijuokęs Duncan, - bet vis vien, duok čia ranką, pagydysiu.
Aretha su dideliu įtarimu pažiūrėjo į Duncan, bet tebūnie… Duncan net prisimerkęs apžiūrėjo žaizdą lyg ją būtų padaręs pats Voldemortas. Palingavęs galvą jis išsitraukė lazdelę.
- Curus, - aiškiai ištarė profesorius ir žaizda užsitraukė. - Matai! – pasipūtė Duncan didžiuodamasis savo nuostabia gydymo galia. Deja, tuo didžiuotis jam teko neilgai. Arethos plaukai pradėjo keistai mėlynuoti…
- Oi…
- Kas yra? – Aretha suglumo.
- Oioioioi…
- Ooooohooooooooo… – akivaizdu, jog panelė Moony pastebėjo žydrus savo plaukų galiukus…
- Uoj… - lyg mažas šunytis sucypė Duncan.
- Taip sakant…
- Bet tau tinka!
- Neabejoju!
- Tikrai!
- Bet žinote, mano kukli nuomonė šnibžda, jog tas kraujo lašelis tiko labiau, vis dėlto… - Galbūt jūs ir teisi… - nuraudo Duncan. – Bet praeis… turėtų…
- Nepraeis, tai tave patį paversiu mėlyngalviu, - nusijuokė Aretha ir prisėdo ant akmeninės tvorelės. – Lauksim – nukirto ji.
- Aš juos… - iš už nugaros prislinko Duncan, - paglostysiu… ir… galbūt… jie…vėl… na… nebebus… mėlyni… bent…greičiau praeis…
Duncan švelniai pakėlė savo rankas ir perbraukė per Arethos plaukus. Po kelių tokių gestų, abu jaunuoliai draugiškai nusprendė, jog tai nepadės, nes drebančios po tokio nusikaltimo Duncan rankos tik strigo vėjo taršamuose Arethos plaukuose ir jai kas kelias sekundes reikėjo pačiai išnarplioti vaikino pirštus iš ten. Galų gale Duncan prisėdo ant tos pačios akmeninės tvoros ir nugara atsirėmė į merginą. Šioji, savo atžvilgiu, padarė tą patį. Jie surėmė galvas ir pradėjo kalbėtis. Ir buvo taip šilta… Koks skirtumas, jog Arethos plaukai buvo ryškiai mėlyni, o Duncan ‘truputį’ dėl to nerimavo. Jie matė tik margus lapus krentančius nuo medžių ir nešamus tolyn, kur juos pasitikdavo dar kitas vėjo gūsis ir pakeldavo į orą. Net pokalbis atrodė toks neįprastai malonus. Sekundės ir minutės bėgo neapsakomu greičiu ir tik tuomet, kai ypač pakilęs vėjas užmetė Arethos plaukus Duncan ant veido, šis pastebėjo, jog jie jau atgavo buvusią spalvą. (apie šiek tiek melsvo atspalvio turintį viršugalvį jis nutylėjo…). Porelė linksmai pakilo ir žingsnis po žingsnio spartino savo ėjimą, kadangi abu buvo spėję jau šiek tiek sušalti. - O su tavim linksma, - po kiek laiko spartaus ėjimo pareiškė Aretha.
- Ne ką daugiau nei kad su tavim, - tuo pačiu atsakė Duncan ir maloniai nusišypsojo. - Bet mums reikia nuspręsti, kur eisim toliau, dar turim virš geros valandos.
- Hm... - intesyviai susimąstė Aretha, tiksliau suvaidino intensyviai mąstančią.
- Turiu pasiūlymą... - vis dar galvoje sukdamas mintį prabilo Duncan.
- Na na na? - Arethos akys sublizgėjo.
Bet Duncan nieko nesakė... tik mielai prikando lūpą, po to nusišypsojo... Po to pasirodė kažkokia maniakiška išraiška, po to maniakiškas krizenimas... po to Aretha jau buvo beišsigąstanti...
- Nebijok, nepagrobsiu, - nusijuokė Duncan.
- Nė kiek nebijau, - suprunkštė Aretha.
- Einam?
- Nežinau nei kur, nei ko, bet einam! - numojo ranka Aretha.
- O gal galima paprašyti panelės rankytės? - sumirksėjo Duncan. - Nemanau, kad ten, kur mes einam, bus visur besimalantis pleiskanų maišas.
- Man nusispjaut, kad ir būtų, - kad ir kaip bebūtų keista, bet Aretha nusprendė, kad dar ne laikas sutirpt... Dar galima pabūt su Duncan.
- It's my life and it's now or never... - užtraukė Duncan bemaskatuodamas savo ir Arethos sukibusias rankas ir pastrakaliodamas ant vienos kojos. Nereikėjo ilgai laukti, kad Aretha pasektų jo pavyzdžiu. Po dvidešimties minučių mergina susivokė, jog Duncan ją vedasi kažkur netoli Žviegiančios būdos.
- Mes einam prie žviegiančios būdos? - paklausė Aretha.
- Galima sakyti ir taip, bet galima sakyti ir ne... - pabandė vaidinti paslaptingą Duncan.
- Kaip išsamu, - nusijuokė Aretha.
- Taip įdomiau, - išsiviepė Duncan.
- Tikrai taip... vesti žmones į nežinomybę!
- O ką? - primetė nekaltą profesorius. - Bet man iškilo toks klausimas...
- M?
- Tau nešalta?
- Truputį vėsu, iš kur žinai? - nusišypsojo Aretha.
- Tai pažiūrėk į savo kitą ranką... Raudona iš šalčio. Duok čia.
Aretha įdėmiai pažvelgusi į Duncan pakelė savo dešinę ranką. Dabar Duncan savo delnuose laikė jas abi ir stipriai patrynė ir papūtė šilto oro.
- Geriau? - švelniai nusišypsojo šis.
- Žymiai... - atrodo Aretha vakaro nesulauks...
- Puiku! nebedaug liko, paskubėkim, - Duncan vėl paspartino žingsnį. Neilgai trukus jie priėjo kalvelę ir didžiulį kreivą ąžuolą.
- Tadam! Čia galėsim ir pakalbėti prisėdę, jokios isteriškos moteriškaitės netrukdys, - prisiminęs įvykį muzikos parduotuvėje nusijuokė Duncan.
- Kaip čia gražu! Nežinojau šios vietos, - apsidairė Aretha.
- Hehehe, ir gerai, didesnė staigmena.
Jie užsikabarojo į kalvelę ir įsitaisė ant storų medžio šakų palinkusių iki žemės. Savo bato galu Duncan kapstė jau vis gelstančią ir retėjančią žolę, o Aretha, atrėmusi galvą į šaką, vis dar dairėsi aplinkui, kur buvo taip jauku. Medžio šakos vis dar pasidabinusios nors keliais gelsvais lapais sudarė šiokią tokią vietelę, kurios nepasiekė atšiaurus vėjas. Tačiau ir be vėjo lauke buvo pakankamai šalta.
- Mane vis tiek neramina toks tavo sušalimas, - nutraukė diskusiją apie jojimą atbulomis Duncan, pažvelgęs kaip Aretha trina savo paraudusias rankas.
- Nekreipk dėmesio, - numojo ji.
- Kreipsiu. Turiu idėją! - kilstelėjo antakius Dunc.
- Nejaugi? - suklapsėjo savo akelėmis Aretha.
- O taigi! - Duncan lengvai atsistojo ir ištiesė savo šiltą ranką Arethai. Ši šiek tiek sutrikusi taipogi atsistojo.
- Khem khem... - atsikrenkštė Duncan. - dabar neišsigąsk tiktai...
Aretha po šios frazės nesulaikė juoko ir garsiai nusikvatojo.
- Patikėk, nejuokinga, - su šypsenėle nuramino ją Duncan ir prisimerkęs prakratė savo smegenis. Kažką suniuniavęs klektelėjo liežuviu ir vėl prabilo: - statyk koją čia... ranką čia... mhmmmm... khem... I can't believe this moment's come, it's so incredible that we're alone... There's so much to be said and done it's impossible not to be overcome. Will you forgive me if I feel this way, cuz we've just met - tell me that's OK . So take this feeling'n make it grow, never let it - never let it go<...>.
Taip Duncan prisiminęs seną gerą dainą pradėjo dainuoti ir šokti su Aretha, kuri tikrai visiškai neįsivaizduojamu būdu išsilaikė ant kojų. Nors ir buvo pakankamai vėsu, tačiau dabar abiems buvo taip gera ir taip šilta, jog jautėsi tarsi šokdami Duncan menų klasėje, kur linksmai spragsi didelis židinys, o visai šalia garuoja karštas pasukų punšas. Pabaigęs paskutiniais žodžiais jaunasis profesorius sustojo ir pakštelėjo Arethai į žandą. Ir kas žino ar šią dainą jis dainavo tik todėl, jog ji pirmoji atėjo į galvą, o gal todėl, kad norėjo ja kai ką pasakyti Arethai...
- Ačiū, kad sutikote su manimi pašokti, - Duncan galantiškai nusilenkė.
- Kaip gražu buvo... - atsiduso Aretha pati net nebežinodama apie kurią dalį kalba. - Kaip tu nuostabiai dainuoji... ir šoki...
- Liaukis, dar susigėsiu, - šyptelėjo šis.
- Gėskis, aš tik teisybę pasakiau, - nusišypsojo ir Aretha.
- Ir visgi labai džiaugiuosi su tavimi susipažinęs, nes ne tik labai įdomu su tavim bendrauti, bet ir... - savo sakinį nutraukė Duncan, tačiau juk vis vien tai reiks kada nors pasakyt, - bet ir labai man patinki.
Va čia tai jau Arethai tikrai atėjo komos būsena. Jos akys išsipūtė kaip du šmaukštai, burna išsižiojo lyg lankas, laukdamas, kada į jį įkris kritlis, o rankos nukaro lyg du blokštai. O jei rimtai kalbant, tai Aretha to tikrai nesitikėjo ir juolab... dabar.
- Tik tu nieko blogo nepagalvok, - pažvelgęs į tylinčią Arethą pridūrė Duncan.
- Ne! ne, niekad. Ačiū... labai... malonu... kad... kad... Ne man vienai malonu su tavimi bendrauti. Turbūt Aretha sau visą gyvenimą prikaišios tokį be galo rišlų sakinį... Kam tas turbūt.
Duncan mirktelėjo Arethai ir dar kartą apsuko ją ratu, kad toji vėl nesušaltų.
***
Casandra su Oliveriu traukė kažkokia (nei vienam nerūpėjo, kokia) Kiauliasodžio gatvele. Čia, kaip ir visur kitur miestelyje, jau šiltai (nors dar blankiai) spingsėjo aukšti žibinai, o iš gyvenamųjų namų ir parduotuvių bei kavinukių langų sklido jauki gelsva šviesa. Oras buvo vėsus, bet kartu ir gaivus, o dangus – mėlynas mėlynas, tik vakaruose rausvai padažytas prie laidos artėjančios saulės. Medžiai rudens teptuko jau buvo pamarginti ryškiom geltonom, oranžinėm, rudom ir raudonom spalvom, vėjo blaškomi jaunimui po kojomis sukosi nudraskyti lapai. Casandra stipriau susisupo į apsiaustą.
- Šalta?
- Ne, tik šiaip…
- Šiaip sau nusipurtei, ane? – suprunkštė Oliveris.
- Mmm… - ji kaltai nudelbė akis į žemę, nesumesdama, ką čia geresnio atsakyti.
- Va, užsimesk, bus šilčiau, - vaikinas jai pečius apgobė savuoju apsiaustu. – Nemanyk, kad nematau, kokia sužvarbus esi.
- Ačiū, - nusišypsojo sutirpus Casandra. Ir sekundėlę patylėjusi pridūrė: - Kur mes einam?
- Arm…
- Tikslu, - nusijuokė mergina. Oliveris įsispyrė rankas į šonus.
- Gal aš žinau, tik tau nesakau! – vyptelėjo.
- Aaaa… - nudavė patikėjusią Casandra. – Nu tai einam, einam…
Oliveris biškį susimėtė, bet kitą akimirką jau išpūtęs krūtinę ryžtingais dideliais žingsniais pradėjo varyti link tolumoje matomo keliuko, kuris buvo ant Kiauliasodžio ribų.
- Palauk! – juokdamasi suriko Casandra. – Nespėju! Mano kojos ne tokios ilgos, kaip tavo!
Vaikinas staigiai sustojo ir apsisuko ant kulno į atsiliekančią merginą, o Casandra, skubiai mynusi ir lipusi šiam ant kulnų, iš inercijos plojosi į Oliverį visu smarkumu. Abudu išsitiesė.
- Geras, - konstatavo Oliveris, gulėdamas ant nugaros molyne ir su Casandra ant savęs.
- Turbūt neblogas, - gūžtelėjo pečiais Casandra. Aišku, jai norėjosi pasakyti “nerealus”, bet vis dėlto. - Ypač tau ten tam molyne…
- Aš tau labai maloniai pasitarnauju už kilimėlį, - linktelėjo Oliveris.
- Aaaa, mmmmatai kaiiiiip, - vaizdingai susivokė Casandra. – Gal man jau atsistoti, kol kilimėlis nepermirko?
- Naaaa… Reikėtų gerai pamąstyti… Man, žinai, taip jau nėra blogai… pagulėti… hm… - viską nuleisdamas juokais užsimykė Oliveris. Casandra taip pat nusiprunkštė, bet, kad ir kaip buvo žiauru, tačiau tikrai reikėjo atsistoti, jei vaikinas jai nors kiek rūpėjo – drybsojimas drėgnam šaltam moly kažin, ar gerai baigtųsi bet kam. Šiaip ne taip atsistojęs Oliveris bandė valytis kelnes. Casandra skeptiškai jį nužvelgė.
- Neapsimoka, žinok, - vos sulaikydama juoką, pranešė ji.
- Taip beviltiška? – Oliveris nutaisė apgailėtiną veidelį. Casandra labai labai liūdnai linktelėjo:
- Tu pats beviltiškiausias, kokį tik man yra tekę matyti.
- Siaubas… - Oliveris nusisuko. – Geriau ir toliau nematyk.
- O taip, ir nežiūrėsiu, - Casandra taip pat jam atsuko nugarą. Abu laikėsi nesusijuokę tik milžiniškų pastangų dėka. Netikėtai mergina pajuto drėgmę kažkur sau ant nugaros ir stryktelėjo į šalį.
- TU ŠLAPIAS! – pasibaisėjusi, bet kartu ir jau besijuokdama sušuko Casandra.
- Na taigi molyno kilimėliu pasitarnavau… Kur jau nebūsiu šlapias, - numojo ranka Oliveris.
- Še, - mygom atkišo jam jo apsiaustą Casandra. – Sušlapęs sušalęs, tuoj kaip susirgsi… Ir kalta liksiu.
- Tik jau nereikia, - nusivaipė Oliveris. – Man visai nešalta ir visai… hm… nelabai šlapia, - abu susiprunkštė.
- Tau reikia išdžiūti.
- Nieko man nereikia, tik…
- ?
- Man gerai taip, kaip yra.
- Užtat rytoj nebebus taip gerai.
- Tavo teisybė.
- Bet tau vis tiek reikia išdžiūti.
- Ar nenustosi? – nusijuokė Oliveris. – Sakau, kad man taip, kaip dabar, yra labai gerai. Taip besiginčydami nei vienas nepastebėjo, kaip kojos juos jau nunešė tolyn. Po minutėlės kitos kalbos pasisuko nuo beprasmiškų (bet linksmų!) ginčų link _rimtesnių_ dalykų. Tokių kaip atostogų leidimas, naujausi kvidičo prekių katalogai, Alisos arba Oliverio išdaigos ir taip toliau, ir panašiai. Tuo tarpu, kai Duncan su Aretha kalbėjo apie jojimą atbulomis, Oliveris su Casandra kaip tik prisiminė savo absurdiškiausius poelgius. Ir lygiai kaip Duncan, Oliveris susirūpino Casandros savijauta.
- Tu dabar be mano apsiausto baigi sušalt, nepaisant to, kad nesėdi vietoje, - priekaištingai pareiškė jis.
- Tai kas, - nerūpestingai ir kartu taip žavingai nusišypsojo Casandra.
- Tas, kad pačiai bus ryt blogai.
- Ai, nesvarbu…
- Jokių man “ai”. Apsisiausk.
- Nesisiausiu, - užsispyrė Casandra. – Tau labiau reikia.
- Ne man vienam.
Tyla. Užsispyrus Casandra laikėsi savo. Oliveriui teko skubiai ieškoti išeities. - Va…
Ir Oliveris prisiglaudė kuo arčiau Casandros, o savąjį apsiaustą užmetė ant pečių tiek jai, tiek sau.
- Oy, Oliveri…
- Taip tinka? – atsargiai pasiteiravo vaikinas, nerealiai nusišypsojęs. Casandra kuriam laikui tiesiog neteko amo. Kaip gera buvo eiti žingsnis žingsnin su tuo žmogumi… Jausti jo artumą, šilumą, alsavimą, netgi drėgmę nuo molyno! Pagaliau visa nusipurčiusi ji tiesiog be žodžių pažvelgė Oliveriui į akis ir linktelėjo. Nei vienam, nei kitam tą akimirką iš viso margo pasaulio daugiau nieko nereikėjo, tik kad tos akimirkos niekur nenubėgtų, neprapultų toje viską skandinančioje laiko tėkmėje, tačiau amžinai tęstųsi, amžinai liktų širdyse. Kurį laiką jie ėjo tylėdami, kiekvienas atskirai mėgaudamasis šia akimirka ir kartu su vienokiu ar kitokiu nerimu žvelgdamas į artėjančią kitą. Pagaliau Oliveris pasiryžo.
- Labai gera taip tiesiog vaikščioti su tavim. Būti kartu.
Casandra pajuto, kaip jo ranka švelniai paliečia jos liemenį. Ak, tas jausmas…
- Man… man… man taip pat, - tikrai tik po gerų kelių minučių sugebėjo ir ji kažką išveblenti (o paskui keikė save paskutiniais žodžiais, kad “netgi taip” sureagavo ir dar _taip_ atsakė). Oliveris nušvito kaip jaunas mėnuo (Casandra, žinoma, kaip saulutė), jam ryškiai penki milžinai nuo širdies nulipo. Tuo tarpu Casandra vis dar negalėjo patikėti tuo, ką išgirdo ir apskritai tuo, kas vyko. Taip ir žingsniavo dar kelias minutės, abudu net nežinantys ką sakyti iš to džiaugsmo. Juodu tiesiog buvo kartu.
- Užsimerk, - po kelių minučių pratarė Oliveris.
- Kodėl? – nesuprato Casandra.
- Pamatysi, - nelaukdamas, kol mergina padarys kaip prašoma, vaikinas karštais delnais uždengė jai akis. – Dabar dar šiek tiek paeisim… bent jau tikiuosi, kad paeisim, - prunkštelėjęs pridūrė ir juodu atsargiai patraukė pirmyn. Oliveris kaip įmanydamas bandė išvairuoti Casandrą aplink visas kliūtis.
- Aašššš… nnniekoo..ooo..o..oo…. - juokdamasi pradėjo Casandra, bet tą akimirką aklai žengė į kažkokį žemės įdubimą, kojos susipynė ir ji neparsitiesė į šaltą žolę tik Oliverio dėka, kuris spėjo ją pačiupt į glėbį (aišku, regėjimą teko grąžint).
- …nemačiau, - užbaigė abiem žvengiant Casandra.
- Ką gi, regis, mano planas žlunga, jei nenoriu, kad tu užsimuštum, - nusijuokė Oliveris. – bet tiek to, mes jau kaip ir atėjom. Tadam!!
Juodu stovėjo prie kažkokių uolų. Oliveris, čiupęs Casandros ranką, šoko į šalį ir prieš juos už tų akmenų atsivėrė pasakiškas vaizdas. Casandra, čia buvusi pirmą sykį gyvenime, vos išsilaikė ant kojų. Jaunuoliai stovėjo ant aukštos kalvos, nuo kurios matėsi kažkas panašaus į slėnį su mažesnėm kalvelėm. Tolumoje, ties tamsia horizonto juosta, saulė jau buvo beveik nusileidusi už miško į gelsvai raudonus debesis. Kur kas arčiau, ant nežymaus pakilimo, buvo matyti visų apleista Žviegianti Būda. Kairiau ir tolėliau nuo jos matėsi Kiauliasodis. Kalvotas slėnis buvo nusėtas kur ne kur išaugusių vienišų senų ąžuolų, tiesių ir kreivų, didelių ir mažų, tačiau visi iki vieno jau buvo pageltę. Dar prieš Casandros ir Oliverio akis buvo slėnio apačioje srovenęs rugiagėlės mėlynumo sraunus vingiuotas upelis ir… Duncan su Aretha, užmiršę visą pasaulį ir besisukantys ratu.
- Oho!
- Geras, - susiprunkštė Oliveris su Casandra.
- Davai… - pradėjo žybtelėjęs akimis vaikinas.
- Teeheeehehe, - pritardama kažkaip keistai susijuokė Cassie.
Abudu sąmokslininkai tyliai krizendami nutapnojo žemyn, o tuomet pasuko šonan, kad draugai jų nepamatytų. Casandrai į galvą atėjo nereali idėja.
- Dabar jau reikia šliaužti, antraip mus pamatys! Arba išgirs!
- Žiobarų televizijos auka… - pakraipė galvą Oliveris. Casandra nekaltai užvertusi akis į skaistų dangų pašvilpavo.
- Ką jau padarysi, kad tokią tėveliai padarė…
Abu neišlaikę nusijuokė. Oliveris vaizdingai griuvo ant žemės.
- Ką čia dabar darai???
- Šliaušiu! – entuziastingai atsiliepė vaikinas.
- Ar pasiutai? Taigi tavo jau ir taip nugara šlapia! Aš tik juokavau!
- Nugara šlapia, tai koks skirtumas, jei ir pilvas bus šlapias? – gūžtelėjo Oliveris ir, čiupęs Casandrą už rankos, parvertė į žolę. – Šliaušim abu. Ir švarūs būsim… nuo šitos… žolytės… jo.
Taip kelionė tęsėsi gulomis. Ropodami žole vienas prie kito, abu ir pasivartė, ir pasispardė, ir pasistumdė, ir ko tik nedarė… Duncan su Aretha jų neišgirdo tik todėl, kad per daug buvo susidomėję vienas kitu. Pagaliau Oliveris su Casandra priartėjo prie draugelių iš kitos storojo ąžuolo pusės ir kaip besugebėdami tyliau atsistojo. Casandra dar bandė valytis šapus nuo apsiausto, bet tuoj nusprendė, kad tai beviltiška – būtų per daug triukšmo.
- Kaip nustebau tave čia pamatęs, - krenkštelėjęs garsiai į Duncan savotišku tonu kreipėsi Oliveris, žengdamas iš už medžio, viena ranka laikydamas Casandrą, o kitą susikišęs į kišenę. Sakinio adresatas net stryktelėjo, o adresato laikoma neadresatė vos nesiplojo į medį, taip staigiai paleista.
- Oliveri!
- Casandra!!
- Thubblefwhahteeheeheeehehhaaaauu!
- Durnė…
- Pati tokia!
- Paskutinė…
- O tu dar ir žydra! – triuškinamai apsikeitimą komplimentais užbaigė Casandra. Aretha išpūtė akis.
- Kkkąąąąąąąąąąąąąąą????
- ŽY-DRA! Ha!
- Duncan!!!
- A? – nekaltai sumirksėjo šis.
- Sakei, kad jau nieko nebėr…
- Nieko ir nebėr!
Šitoj vietoj visi jau raitėsi iš juoko.
- Ne, nieko nebėr, tik Casandra kažką išsigalvojo!
- Eeeeeeh, - giliai giliai atsiduso Oliveris, - šeimyniniai ginčai jau?
- NE! – vienu balsu suriko Duncan su Aretha.
- Žmonės…
- Ir iš viso, kažin ką pats sau manai, Oliveri, - naglai pradėjo Duncan, - kalbi apie šeimyninius ginčus ir manai, kad nepastėbėjom, jog abudu irgi už rankyčių susikabinę atėjot? Ha!
- Žmooonėėės…
- Mes nesiginčijam! – ilgėliausią liežuvį iškišo Oliveris.
- Žm…
- KO?! – juokdamasi Aretha riktelėjo Casandrai.
- Nerėk, žydroji mergyte, - liežuvį visai kaip Oliveris iškišo Casandra.
- Na gerai, gali tada toliau su savim šnekėtis, - susinėrė rankas Aretha.
- Oy oy oy, kokie mes išdidūs, - pasimaivė Casandra ir nusisukusi timptelėjo Oliverį už rankovės. – Ar kartais dar ne laikas atgal į Kiauliasodį?..
***
Tuo metu, kai visos porelės kažkur vaikščiojo ar šiaip plepėjo, Milesta ir Haris buvo bepakylantys nuo savo staliuko, kur praleido beveik visą dieną. Tik jiems tai neprailgo. Jei tiesą pasakius, tai netgi prabėgo labai greitai, kadangi jie nuolatos kalbėjosi ir kalbėjosi, rodos, temos buvo neišsemiamos.
- Aš sumokėsiu, - tarė Haris, imdamas pinigus iš kišenės.
- Ne, nereikia, ačiū, aš pati, - nesutiko Milesta.
- Nieko nežinau, sakau, kad sumokėsiu, reiškia sumokėsiu, - šyptelėjo Haris ir padėjo pinigus ant staliuko.
- Na dėkui, jei jau taip, - nusišypsojo Milesta ir užsimetė apsiaustą.
- Keliaujam?
- Mhm...
Haris pravėrė kavinukės duris ir į jų veidus plūstelėjo vėsus rudens vėjas, o ties kojom pažiro gelsvi šalia augusio klevo lapai. Kai abu, susiradę suoliuką užuovėjoj, ten įsitaisė, buvo jau prietema. Besikalbėdami jie matė pro šalį einančius Hogvartso moksleivius, kurie tai juokėsi iš naujųjų prekių įsigytų Darvišo ir Bangio juokų krautuvėlėj, tai gėrėjosi šviežiais moliūgų pyragaičiais...
- Kaip manai, kas galėtų būti naujasis mūsų atmušėjas? - bandydamas palaikyti pokalbį paklausė Haris.
- Neįsivaizduoju.. Gal dar pas ką nors slypi neatskleisti talentai? - nusijuokė Milesta.
- Labai to tikiuosi, - nusišypsojo Haris.
- Pamatysim per atranką, manau, kad tikrai bus. Juk grifų gūžta visuomet buvo labai puiki kvidiče, - išdėstė teoriją Milesta.
- Kaip jau pasakysi, panele Mirage, - prunkštelėjo iš paguodžiamosios kalbos Haris.
- Baik, aš ten visai rimtai, - vis dar su šypsena atsakė Milesta.
- Gerai, jei jau tu taip sakai, tai turbūt tavo teisybė, - surimtėjo Haris.
- Ir net ne turbūt, - kyštelėjo liežuvį Milesta.
- Optimizmas nemiršta, taip? - ant Hario veido vėl užsiklijavo meili šypsenėlė.
- O kaipgi! - užriko Milesta ir abu nusijuokė.
- Vienas iš man labiausiai patinkančių bruožų tavyje, - mirktelėjo Haris, o jo rankos kažkaip įtartinai suspurdėję prisiartino prie Milestos.
- O... O kokie kiti? – viliojanti šypsenėlė palydėjo žodžius.
- A... naaa.... mmm... gaal... kitą kartą... – Haris akivaizdžiai nedrįso garsiai įvardyti tų bruožų ir labai nudžiugo, kai...
- Žiūrėk, - parodė pirštu jis Milestai už nugaros, - Holly su Wade ateina.
- Kaži ką jie nuveikė šiandien... - kiek dviprasmiškai nutęsė Milesta. Netrukus porelei, tupėjusiai ant suoliuko, pamojavo Holly.
- Na, ir kaip jums sekasi? - su didžiule šypsena, įsikibusi į prancūzo parankę, pasiteiravo Holly.
- Puikiai, - nelaukęs kol prabils Milesta pasakė Haris.
- O kas man belieka, aš tik pritariu, - nusijuokė Milesta ir dabar pati pasiteiravo apie Wade ir Holly dieną.
- Mmm... mes tai apėjom turbūt visą kiauliasodį, - atsidususi ant suoliuko suglebo Holly.
- Kaip patiko, Wade? - pasiteiravo Haris.
- Oi! buvo labai labai šaunu! ir Holly labai puiki gidė, dabar, manau, žinau apie Kiauliasodį ne mažiau nei patys jūs, - įsijautęs išdėstė Wade.
Šitaip ketveriukė prajuokavo ir prakalbėjo gerą valandą, kai visi pajuto, jog kiekvienas iš jų pradėjo daugiau ar mažiau drebėti. Kažkaip netikėtai Milesta su Hariu artimiau susiglaudė, o Holly atsirėmė į Wade "kad būtų šilčiau...".
[neaprašyti herojai vis dar laukia savo eilės... prašom tęst.]

sorry, kad mazai, bet atostogos daro savo ;) V.
Vakaras tęsėsi...Aretha, Casandra, Oliveris ir Duncan vis dar sėdėjo prie to pačio jaukaus staliuko ir gėrė po trečią puodelį pasakų punčo. Duncan pasakojo apie savo svajones ir ketinimus tapti dainininku, ši jo idėja susilaukė didžiulio palaikymo, ne tik iš Arethos pusės. Baigus aptarinėti Duncan balso galimybes, kalba pasisuko prie...kvidičo. Oliveris visiems pasakojo apie tai, kad po kelerių metų jis bandys sugrįžt į profesionalų sportą, palikdamas mokytojo vietą. Šnekėdamas jis vis pabrėžė, jog Casandra taip pat turėtų apsvarstyti galimybę pasekt jo keliu.
- Nėra čia ką svarstyt, iš manęs nebūtų jokios naudos, - kaip visada nuvertino save Cassie.
- Ką? – sušuko Oliveris, pritrenktas tokio jos pareiškimo. Mergina šyptelėjo iš tokios jo reakcijos.
- Ką girdėjai, aš manau, kad reikia turėti didžiulų gabumų, kad patekt į rimtą komandą.
- Apie ką aš ir kalbu! – užsivedė Oliveris, - tavo, kaip gynėjos, technika yra tikrai išskirtinė, aš tai pastebėjau jau per pirmąją treniruotę. Pamatysi, po poros metų gausi pakvietimą į kokią nors komandą. – varė savo vaikinas. Casandra tik netikėdama pakraipė galvą, bet nebešoko ginčytis. Jai buvo nepaprastai malonu, kad Oliverio tokia gera nuomonė apie ją.
- Kalbant apie kvidičą.., - kažką prisiminė Olis, - reiktų užeit į kvidičo prekių parduotuvių, - kas prisijungs? – vaikino žvilgsnis nukrypo į tam tikrą merginą priešais, tačiau to net nereikėjo, nes Cassie jau vilkosi paltą ir stojosi eiti.
- Duncan? Aretha?
- Aš manau, kad mes šiandien jau turėjom užtektinai kvidičo, - nusijuokė Duncan, - gal Aretha geriau norėtum apsilankyti muzikos prekių parduotuvėje? Girdėjau jie papildė savo įrašų kolekciją, gal rastume ką nors įdomaus šokių pamokoms, - draugiškai šyptelėjo profesorius. Aretha, sutirpus nuo tos šypsenos, tik linktelėjo. Ketveriukė atsiskaitė su madam Rosimerta ir išėjo į vėjuotą gatvę. Atsisveikinę ir susitarę susitikti po poros valandų toje pačioje vietoje, jie pasuko į skirtingas puses.
***
- Milesta, atsilaisvino staliukas prie lango, gal einame prisėsti ten? Čia prie baro labai daug žmonių, - pasiūlė Haris ir jiedu užėmė tik ką ketveriukės paliktą staliuką.
- Gal ko nors dar pageidausite? – paklausė madam Rosimerta, pamačiusi, kad porelė persikėlė kiton vieton.
- Taip, norėtume dar pasukų punšo, ir...Milesta tau dar ko nors? – pasiteiravo Haris.
- Emmm.... man dar gabalėlį jūsų karšto obuolių pyrago, - mandagiai paprašė mergina. Rosimerta šyptelėjo jiems ir nukaukšėjo už baro.
- Puikus pasirinkimas, gal ir aš vėliau susiviliosiu, - nusijuokė vaikinas.
- Taip, mano mama man visada iškepa, dievinu jį, - paaiškino Milesta, bet pamačius persimainiusią Hario išraišką, atsiprašė:
- Atleisk, aš nenorėjau...
- Nieko tokio, aš jau susitaikęs, tiesiog kartais užeina liūdnos mintys, bet nekreipk dėmesio į mane, geriau papasakok apie save, - vėl susigrąžinęs šypseną, paprašė vaikinas.
- Tai, kad nėra ko pasakot. Be to, kreipsiu, nes tu mano draugas ir man rūpi, - vaikinas raustelėjo:
- Ačiū, bet tęsk, man viskas įdomu, juk atrodo mokomės kartu taip seniai, bet žinau labai mažai apie tave.
- Gyvenu su tėvais ir vyresniu broliu, netoli Sautamptono, man labai mielame senelių name netoli jūros ir miško , ten vasarą su broliu, kuris kaip ir aš dievina kvidičą, skrendame pažaist kvidičo, kadangi labai retai kokie žiobarai užklysta. 3 km spinduliu nėra jokios sodybos, todėl galime ramiai leisti ten laiką. Taip pat daug vaikštinėju, turiu savo pamėgtus takelius ir pažįstu kiekvieną jų lopinėlį. - pradėjo pasakot mergina, o Haris sėdėjo ir įdėmiai klausė, - tau tikrai įdomu? – nepatikliai pasidomėjo Milesta.
- Taip!
- Na gerai..- droviai, kas jai nebūdinga, šyptelėjo mergina. – Ką dar nori sužinoti? – Haris atsigėrė savo punčo ir kelias minutes pamąstė:
- Kuo nori būti kai baigsi Hogvartsą? Žinau, kad pasiėmei beveik tokius pačius dalykus kaip ir aš..
- Aurore! Tai mano svajonė nuo mažų dienų, todėl stengiuos kuo geriau išmokt transfiguraciją, dadoj man pačiai nėra šansų. Dėl to aš tau labai dėkinga už pagalbą, tikiuosi dar pratęsim pamokas?
- Žinoma! Man lygiai taip pat striuka su transfiguracija. Visą gyvenimą gi negalėsiu nusirašinėt namų darbų nuo Hermionos arba tavęs, - nusijuokė Haris.
- O, pagaliau Hermei pavyko pažadint jumyse sąžinę!
- Nee…ji nežadinta atsibudo, tiesiog kai liko tik pora metų, pradėjau mąstyt, ką reiks daryt, kai baigsiu mokyklą. Nenoriu grįžt pas Durslius ir tikrai to nedarysiu, todėl reik pasistengt, - šyptelėjo Haris.
Likusį laiką jie praleido tiesiog šnekėdami apie eilinius dalykus, apie tai kaip Hariui teko ketvirtam kurse skristi ir atimti iš drakono kiaušinį, kaip buvo smagu vasarą grįžti namo, kur nebėra nei Sneipo, nei Filčo , kaip storiausias banginis (dar žinomas, kaip Dudlis, Hario pusbrolis) turėjo kankintis, kad prasigrūstų pro restorano duris, kad Rita Nepasėda tikra vėpla ir pan. Buvo nepaprastai jauku, tiesiog sėdėt taip, kai niekas netrukdo, lyg aplinkinis pasaulis iš viso neegzistuotų, siurbčioti garuojantį punčą ir mėgautis šiltu pyragu. Už lango vėjas nešiojo lapus, sukurdamas dar didesnį jaukumą, ten, už lango sėdintiems.
***
Cassie ir Oliveris įžengė į pilnutėlę parduotuvę. Joje, turbūt susirinko visi bent šiek tiek besidomintys kvidiču.
- Na, ir maišatis. Įdomu, gal kokių naujų prekių atvežė, - svarstė Olis ir paėmęs Casandrą už rankos nusitempė ją link tos pusės, kurioje stovėjo daugiausiai moksleivių.
- Žiūrėk, juk tai patobulintas Žaibas! Koks atsvaras! Kaip įdomiai palenktas kotas, oho…na ir greitis…<…>…!
Po dešimties minučių intensyvaus šluotos apžiūrinėjimo, Olis pasiūlė Casandrai išeiti pakvėpuoti grynu oru.
- Puiki idėja, tik pasiimsiu šluotkočių tepalo, maniškis jau visai baigėsi, - šyptelėjo mergina. Greit pagriebę porą dėžučių, jie išskubėjo pro duris. Oras lauke vis labiau priminė žvarbų rudenį. Šiltos kavinukės kvieste kvietė apsilankyti. Tačiau porelės (;PP~~) neviliojo dar daugiau žmonių, jie patraukė link Kiauliasodžio pakraščio.

Žymusis šeštadienis (ir prieš tai buvusi savaitė) by Milda.
[aut.past. - klaidos netaisytos, nes jau 03.02... nespėju...] Po tokios įspūdingos Švilpynės pergalės kone visą naktį laimėjusio koledžo bendrajame kambaryje netilo triukšmas. Buvo išdainuotos turbūt visos dainos, pradedant “kū-kū”, baigiant “miau-miau”, o tarpe užkabinant “viens, du, trys, Švilpynės karys” ir “ant kalno mūrai, skrenda Švilpynė”. Žodžiu, dainos, kurios reiškė neišpasakytą džiaugsmą pergale. Be viso to, buvo sakomi tostai. Jei ne kiekvienas buvo labai gražūs ar tobulai surimuoti, tai visi iki vieno buvo itin nuoširdūs ir... originalūs (“Už Casandrą Fox, meistriškai apmovusią pusę mokyklos!”, “Už Arethą Moony, kuri sugebėjo nesutirpt ir pagaut Šmaukštą”, “Už Oliverį Medį, taip objektyviai komentavusį rungtynes!”, “Už atmušėjus Paul Walker ir Johnny Depp, kurie tris kartus taikliai pasiuntė muštuką Marrrrrrietai į galvą!”, “Už Elijah Wood, Samarą Doson ir Keanu Reeves, kurie klasiškai sudirbo Garabajevą... Ir Marrrietą...” ir taip toliau, ir panašiai). Turbūt nereikia nė sakyti, kad lovas pusė Švilpynės koledžo pasiekė tik tada, kai lauke jau gerokai švietė saulė. Na, kita pusė koledžo irgi iki tokio laiko nemiegojo, bet todėl, kad “šiek tiek” girdėjosi triukšmas iš bendrojo kambario, taigi...
Tuo tarpu ir Grifų Gūžtoje labai smagiai ėjosi vakaras, giriant Švilpynės komandą ir jos puikų žaidimą. Tiesą sakant, Milesta keletą kartų netyčia numetė pastabą apie “tą kvailę Čo, kuri vos neužmušė Arethos”, į ką Haris reagavo, palyginus, normaliai. Tik Ronis šiek tiek kikeno, žinodamas pernykščius Hario nuotykius dėl Čang ir prisiklausęs Hermionos pastabų dėl šių metų savo geriausios draugo ir Milestos elgsenos. Tuo tarpu Vanessa visą vakarą saujoje gniaužė popieriuką, gautą iš Josho, kas sukėlė plačias Claire bei Holly šypsenas ir prikvertė Levandą ir Parvatę dovanoti jai, Vanessai, žiežirbų pilnus žvilgsnius, kurių dėka Claire jas tylutėliai pakrikštijo “žiežulomis”.
Varno Nagas, tuo metu, irgi sėdėjo bendrajame kambaryje, keikdami visą pasaulį ir ypač “prakeiktą Fox su savo gauja ir velnio neštą ir pamestą Moony su savo kvaila šypsena”. Tiesą sakant, jei kas nors iš Švipynės arba mums gerai pažįstamų Grifų Gūžtos merginų būtų išgirdusios šias pastabas, tai šįkart nebūtų kibę komentatoriams į atlapus. Priešingai, būtų išsišiepę ir pasveikinę Varno Nagą su gražiu komandos žaidimu bei palinkėję kitą kartą tvirčiau laikytis ant šluotų. Gaila, kad šįkart Vano Nagas šių linkėjimų neišgirdo...
Klastūnyne, be abejo, irgi virė gyvenimas. Ir dar koks! Čia galėjai išgirsti ką tik nori apie “idiotus grifus”, “Kvanką Poterį ir jo tarakonus”, “mulkius su savo mulkiais profesoriais” ir “nieko nesugebančius moksliukus”... Taip baigėsi šeštadienis su savo įvykiais. Tobulas šeštadienis Grifų Gūžtai ir tiesiog neįtikėtiani tobulas šeštadienis Švilpynei. Panašiai prabėgo ir sekmadienis. Tiesa, jame buvo kiek mažiau šukavimų, asitrų ir intrigų, tačiau ir sekmadienis buvo pakankamai linksmas ir smagus (čia kalbam apie du mums geriausiai pažįstamus koleždus). Na, atmetus nevisai uolų ir nelabai kružtų namų darbų darymą (būtų naivu tikėtis, kad po kvidičo kas nors rimtai darys namų darbus kokią savaitę. Nors čia reiktų paminėti, kad iš žodžių “kas nors” apibrėžimo srities reiktų išbraukt Hermioną Įkyrėlę ir Haną Abatę.)
Kitos dienos, rodos, netruko pralėkti (nors kai kam jos lėkė labai, klaikiai lėtai. Juk ko_nors laukimas visuomet prailgina minutes taip, kad, rodos, jos trunka ištisas valandas.). Pirmas naujos savaitės dienas Hogvartsas netilo nuo Kiauliasodžio planų. Visi ką norsplanavo, visi ko nors tikėjosi. Nors, įdomumo ir lygybės dėlei, galim pasakyt, kad atsirado ir tokių, kurie visiškai nelaukė ekskursijos, kuri, matote “gaišins brangų”, kaip kad išsireiškė kelios mums gerai pažįstamos personos. Tiesa, antradienio vakare buvo muzikos užsiėmimas pas Duncan, kas labai nudžiugino Milestą ir Arethą (kiekvieną dėl atskirų priežasčių). Štai Milesta liko po užsiėmimo pas Duncan (“Drauguže, nedaryk NIEKO, kas mane supykdytų, OK?”) pradėti mokytis dainos, kurią (galbūt) ketino dainuoti per konkursą, apie kurį karts nuo karto užsimindavo Duncan. Na o Aretha nudžiugo, nes... Nes... Nudžiugo ir tiek. Štai pavyzdžiui trečiadienį Claire ir vėl ėjo pas Bradą “mokytis”. Draugėms papokštavus, kad ji iš kito kontrolinio turbūt gaus “N”, mat pas Bradą dabar lankosi dažniau, nei užsuka į Didžiąją salę, ši tik iškišo liežuvį ir atšovė “Pagyvensim – pamatysim” ir valiūkiškai nusijuokusi greitai nubildėjo laiptais žemyn. O tuo metu, kol Claire “mokėsi”, Grifū Gūžtos kvidičo komanda “ant karštųjų” suorganizavo treniruotę, kurios metu buvo prieita kelių išvadų ir parašyats artimiausių veiksmų planas, kas atrodė maždaug taip: “Per atimiausias 2savaites susirasti antrą atmušėją.[...] Pripratinti Ronį prie minios pagal sukurtą planą. [...] Sutramdyti Koliną, kad šitaip nesimostaguotų blokštu. [...] ir tt ir pan”. Ketvirtadienį nenutiko nieko netikėto (mat Sneipo nuimti taškai abiems koledžams jau buvo tokia nyki kasdienybė, kad turbūt būtų buvę keista, jei šįsyk tai nebūtų nutikę. Na o penktadienį irgi nieko “doro”, kaip kad išsireiškė grifių merginos, bebendraudamos su Švilpynės šaštakursiais. Na, išskyrus vakarą, nes tada buvo vaidybos pamoka su Duncan James priešaky. Tiesą sakant, būtų teisinga paminėt, kad Aretha labai labai pavydžiai klausėsi draugų, kurie pasakojo apie to vakaro vaidybos pamoką... Na o šiaip apskritai tą savaitę tai nevyko nieko labai įspūdingo. Aišku, Vanessa miksėjos su Joshu, kalbėjo su juo ir netiesiogiai planavo išvyką (“O būtų smagu nueiti...”) į Kiauliasodį. Be to, Vanessa iki negalėjimo išgyrė Josho sumanymą raštelį jai perduoti per Levandą. Claire, tuo tarpu, po trečiadienio papildomos pamokos buvo labai laai patenkinta savimi ir tiesiog nenustygo vietoje (“Odieveodieveodieve, kaip aš laukiu pirmos progos įspirti kam nors į subinę su taisnaujais kerais, kuriuos išmokė Bradas...”). Holly, po penktadieninio pasivaikščiojimo su Wade’u, kitą savaitę jautėsi labai gerai ir karts nuo karto (visiškai netyčia), perismesdavo su minėtuoju vaikinu tikrai daugiau nei keletu sakinių, mintyse sakdyama sau, kad jis turėtų jaustis svečioje šalyje pakankamai vienišas. Tiesa, jos draugės lengvai krizendavo, kai Holly, ko nors paprašius ir to sulaukus, minkštu tonu ir tobulu tarimu atsakydavo “merci”, bet ką jau padarysi. Sakykim, ją taip paveikė tas pasivaikščiojimas ir švelnus prancūziškas akcentas. Na, Milesta beveik visą savaitę degė Kiauliasodžiu ir viskuo kitkuo. Tiesa, tą savaitę ji kažkaip valiūkiškai reaguodavo į draugių pastabas apie ją ir “jos simpatijas”, bet dėl viso šito kalta buvo Švilpynės pergalė, taip nerealiai nudžiuginusi merginos širdį.
O pačioj Švilpynėj savaitė irgi ėjo visai smagiai. Casandra ketvirtadienį vėl papildomai treniravosi su Oliveriu, nors, Arethos, Emily Kiaros ir Milestos nuomone, tai buvo neaišku, kas ten ką treniruoja: ji jį, ar jis ją. Aretha ėjo papildomai šokti, bet čia, dabar jau Casandros nuomone, buvo neaišku, ką ji ten veikė, kad po treių valandų treniruotės grįžo visiškai nepavargus fiziškai. Švilpynės vaikinai vis dar kvailiojo ir savaip tvarkė gyvenimą. Štai antradienį per vakarienę Paul užkliuvus už “visai atsitiktinai” nevietoje atsiradusios Smirdžiaus kojos, ponaitis Walker’is lygiai taip pat “visai netyčia” griūdamas iš lazdelės paleido raudonas žiežirbas, ko pasekoj Pensė, Milisenta, Gylys, Niurzga, Čarlis, Smirdžius ir dar keletas ypatingų personų buvo apdrėbti koše, kurios nė vienas neketino valgyti. O ketvirtadienį per vakarienę išgirdę pastabą apie Casandrą, Elijah su Johnny taip “teigiamai” sureagavo, kad po vakarienės maloniai pasiūlė Čarliui ir Smirdžiui (kurie, rodos, spėjo susibendraut...) žalių drebučių, ėdančių drabužius ir plaukus. Nors klastuoliai dar maloniau atsisakė šio pasiūlymo, bet Elijah su Johnny (o vėliau ir prisidėjusiais Paul, Keanu ir Ashtonu) vis tiek nusprendė, kad Klastunyno vaikinai taip elgaisi tik iš mandagumo, tad, kas be ko, jie buvo apdovanoti didele porcija žalsvos gličios masės, sudirbusios vilkėtus drabužius. Turbūt reiktų paminėti, kad už šitą pokštą vaikinai gavo didelį atlygį iš Sneipo – areštą sekmadienio (matyt užmiršo, mulkis, kad šeštadienį Kiauliasodis...) vakarui. Bet, tiesą sakant, nė vienas nesigraužė – buvo verta. Taigi, maždaug šitaip pralėkė savaitė ir atėjo ilgai lauktas šeštadienio rytas.
***
- Omg, omg, omg, kąąąąąąąąą man apsirengt? – kuisdamasi lagamine murmėjo Aretha, kol jos draugės dar smagiai pūtė į akį po darbo savaitės.
- Būti ar nebūti... – pramerkusi vieną akį sumurmėjo Samara.
- Sijonas ar kelnės, - tęsė Kiara.
- Štai kur klausimas! Ir kas yra blogiau... – sukikeno galvą užsidengusi Casandra. Aretha paniekinamai susiraukė ir, atsisukusi į savo “sugulovę” kandžiai ištarė “Įdomu, ką rengsies pati šios dienos IŠVYKAI...”.
- Kas paklius po ranka, - nuo galvos nusiėmė antklodę mergina, o tada, paglosčiusi Alisą, ištarė visosm “Labas rytas”.
- Ak, nejaugi?.. Pažiūrėsiu, - prie spintos nupėdino Aretha ir mąsliai apžiūrinėjo kiekvieną drabužėlį. Ne tik savo, bet ir Casandros, o slapčia ir Samaros bei Kiaros.
- Prašau, žiūrėk! – Casandra lėtai ir neskubėdama priėjo prie spintos, nugriebė arčiausiai kabėjusius džinsus (laimingo atsitiktinumo dėka, tai buvo tik šią vasarą įsigytas drabužis, kuris merginai labai tiko bei patiko...) ir, pasisukusi į greta stovinčia Arethą, triuškinančiai šyptelėjo.
- Toliaaaau... – sunėrusi rankas po krūtine nutęsė panelė Moony.
- Toliau, - atsakė Cassie, tada iš lentynos paėmė melsvą nertinį (įdomumo dėlei, visai atsitiktinai tai buvo pats mėgstamiausias Casandros drabužis...) ir, išdidžiai šyptelėjusi Arethai, lėtai nuėjo tiesiai į vonią. - Matai, Arethut, kaip žmogus į pasimatymus reaguoja... Juk tai visai natūralu, -stodamasi iš lovos dėstė Samara. – Be to, nėra čia ko taip nervintis. Juk jei jie jus pakvietė, kai judvi vilkėjot kažką, ką staigiai nusičiupot ano šeštadienio rytą, tai nejau dabar, pamatę jus su tais pačiais drabužiais, turėtų atšaukt pasiūlymą?
- Apsaugok Viešpatie! – aiktelėjo Aretha. Kiara sukikeno.
- O visgi aš tau pasiūlysiu mini sijonuką ir aukštakulnius. Kaip manai, tiks? Patiksi jam?
- KIARA! – pyktelėjo Aretha.
- O ką? – labindamasi su Taifu toliau juokėsi ši.
- Tu juos čia turi? Gali paskolint? – pati susižvengė Aretha, bet, vis dėl to, ištraukė iš spintos savo šviesius džinsus ir oranžinę palaidinę, taip rūpestingai išsiriktą kartu Casandra per pernykštes pavasario atostogas.
Na o uždariusi vonios duris Casandra tiesiog susmuko ant grindų, delnais užsidengė veidą ir puolė krizenti bei murmėti “O Dieve... Ooooooo DIEVE...”. Iš tiesų, jai buvo gan keista, akd šitaip vaidinoprieš drauges ir ypač prieš Arethą, bet, ak, kaip buvo smagu! Aišku per pusryčius vis tiek išsiduos, kaip nervinasi ir isterikuoja (todėl Casandra nesijautė labai jau prasikaltus), tačiau bent jau dabar buvo smagu, labai, LABAI smagu. Ji pakilo nuo grindų, nusiprausė, išsiplovė galvą, apsirengė, suformavo garbanėles ir išėjo lauk, kur jos prie durų, piktai trepsėdama, laukė Aretha.
- Kąąąąąąą tu ten tiek laiko veikei? – eidama vidun pasiteiravo ji, akimis permesdama draugės įvaizdį.
- Tave nervinau, - išsišiepė Casandra.
- Draugė vadinasi.
- O kaipgi!
- Mhm...
- O, žiūrėk, oranžinė palaidinė... Kaip netikėta, - sukikeno Casandra.
- Oj, oj, oj. Žydras nertinis, kaip netikėta! – taip pat smagiai atsiliepė Aretha.
- Gerai, eik pasigrąžint, - nusivaipė Cassie.
- Ir eisiu.
- Ir eik.
- Einu.
- Šaunuolė!
- Be abejo.
- Ginčų karalienės, arba sustojat, arba Aretha nespės pasipuošt iki jūsų pasimatymų, - besijuokdama iš šios scenos pareiškė Samara.
- TAI NE PASIMATYMAI! – choru atsiliepė merginos, o po to Aretha nuėjo į vonią. Jai uždarius duris Casandra tyliai sumurmėjo Samarai ir Kiarai:
- O Dieve, kaip aš bijau.... – šios, išgirdusios tokį gailų balselį, puolė juoktis balsu ir sveikinti Casandrą su tobulu spektakliu. Na o po kelių (gal greičiau keliolikos... keliasdešimties...) minučių iš vonios išėjo ir Aretha – suformuotomis papūtosmos garbanomis, švelniai paryškintomis akimis ir dailiai padažytomis lūpomis. Visa švytinti ir kerinti.
- Lyg iš pieeeeeno plaukus, - palingavo galvutėmis Casandra, Samara ir Kiara.
- Ačiū, - smagiai atsakė Aretha ir, sulaukusi kol Samara ir Kiara susiruoš, nuėjo pusryčiaut. Na, bendrajame kambaryje, kaip kad įvyksta dažnai, jos susitiko su vaikinais. Šių reakcija buvo maždaug tokia:
- Va-jė-zau...
- Kuo nusipelnėm tokio pagerbimo? Mis Doson, mis Forester, jūs širyt fantastiškos! Mis Fox, mis Moony, jūs – tiesiog kerinčios!
- Visų vaikinų vardu sakau, kad mes jaučiamės nerealiai pagerbti.
- Ačiū, mielieji, tačiau šios dvi gražuolės pasistengė dėl kitų... – sukikeno Samara.
- KĄ?!
- Neaaaaaaaaaaaaaaaa....
- Išdavikės...
- O mes tikėjomės, kad jums kažką reiškiam!!!
- Tokios gražios ir mus išduoda...
- Gerai, mylimiausi mūsų, ramiai, - pakėlė rankas Casandra.
- Dėl jūsų mes puošiamės ir gražinamės kasdien, o šįryt pasistengėm dar ir dėl... – pradėjo Arethą, bet nebaigė, nes pajuto, kaip kaista žandai.
- Dėl kitų, - padėjo draugei Kiara. – Tai einam pusryčiaut? Nes pavėluosim...
- Be abejo, gražuolės! – Johnny paslaugiai atkišo alkūnę Samarai (“stovėjo arčiausiai” – teisinosi jis po to vaikinams), Elijah – Casandrai, Paul – Arethai, o Keanu su Ashtonu už parankių paėmė Kiarą, kuri ilgai krizeno (“Jaučiuos kaip invalidė...”. “Ne kaip invalidė, o kaip “pagerbta tarp moterų”, mergyt” ). Per pusryčius, savaime aišku, Casandra išsidavė Arethai apie savo jaudulį, kai netyčia išliejo stiklinę moliūgų sulčių ir numetė ant žemės skrebutį. Nors ir pati Aretha toli gražu ne nieko nepridirbo... Jos dėka namų elfai plovė dviem servetėlėm daugiau... Na o nuvykus į Kiauliasodį dvi mūsų nuo pat ryto sektos personos blūdijo su draugais, bendravo su grifių šeštakurisias, na o pavakariukais nuėjo į Tris šluotas... Bet visų pirma grįžkim į garsiojo šeštadienio rytą ir pažvelkim į grifių šeštakurses... O taip, vaizdelis, tikėkit manim, nebogas...
***
Panašios kaip Arethos ir Casandros nuotaikos kamavo ir Vanessą. Ji irgi murmėjo panosėje, kuisdamasi spintoje. Išsirinkus palaidinę, dabar mąstė, kurie džinsai labiau tiks – šviesiau ar tamsiau mėlyni... Milesta, tuo tarpu, puikiai žinojo, kad šiandien susitiks Harį. Maža to, ji netgi žinojo, kad praleis su draugėmis ir drauge su juo pakankamai laiko, todėl norėjo atrodyti žavingai. Ne normaliai, ne gražiai, o tieisog žavingai. Taigi, ji ryte atsakingai rinkosi drabužius, nors stengėsi to neparodyti, o šalia spurdėjo Vanessa. Vonioje maudėsi Levanda, Hermiona, kaip tapo įprasta, jau buvo išėjusi, savo tamsius plaukus šukavo Parvatė, Claire ramiai klojosi lovą, o Holly vis dar vartėsi savojoje.
- Nagi, Milesta, kuriuos apsimaut? – šalia stovėjusiai draugei Vanessa atkišo dvejus džinsus.
- Priklauso nuo to, kaip nori atrodyt, - šyptelėjo paklaustoji mergina.
- Gražiai, - nusijuokė Vanessa.
- Jo? Tada... – Milesta nukreipė žvilgsnį į spintą, išėmė iš lentynos bordinį sijoną, kuris nesiekė jos kelių, ir metė jį tiesiai Vanessai į rankas. – Imk, - nusijuokė ir iš lentynos išsiėmė savo šviesiai žydrus džinsus ir melsvą, kiauraraščiu nertą palaidinę.
- O, ačiū! – net šūktelėjo Vanessa ir būtų apkabinusiš tos laimės draugę, jei čia iš vonios nebūtų išlindus Levanda ir Milesta nebūtų suskubus praustis. Ji greitai nusiprausė, išsiplovė galvą, apsirengė ir šiek tiek pasidažė pagal kažkada Casandros duotus patarimus. Nedaug, tačiau tai kaip tik paryškino tai, ką reikėjo, ir paslėpė tai, ką nevertėjo rodyti niekam. Tada perskyrė skyrimą, suformavo šukuoseną ir užleido vonią nekantraujančiai Vanessai.
- Kur nors eisi šiandien? – atsainiai metė Parvatė, vis dar negalėdama pamiršti to pokšto apie rupūžes.
- Be abejo! – smagiai atkirto Milesta. – Į Kiauliasodį, - tai išgirdusios Claire ir Holly puolė prunkšti, kaip Švilpynės vaikinai pasakytų, kaip žirgės.
- Matai kaip... O aš jau maniau, kad turi pasiskyrus pasimatymą. Bet, matyt, nelemta tau... - sarkastiškai nutęsė Parvatė.
- Turbūt, - liūdnai palingavo galva Milesta. – Tačiau jei nelemta man, tai tu, mieloji, geriau jau iškart stok į vienuolyną.
- Kaip tu... – net pašoko Parvatė.
- Ticha! – sukomandavo Claire. – Parvate, jei pati provokuoji Milesta, tai ko širsti, kad ji atsikerta tau? – piktai pareiškė. – O tu, Mil, tvardykis, nes kitaip greičiau nei po savaitės pusė Hogvartso virs rupūžėm ir vienuolėm. O aš dar noriu biški pasikapot su kai kuo, - užvertė akis ji, prisiminusi naujuosius Brado kerus. - Kaip pasakysi, mama Claire, - išsišiepė Milesta ir, atsiprašiusi visų, jau išdžiuvusiais plaukais nusileido į bendrąjį kambarį, norėdama išvengti susikirtimo, kuris neabejotinai būtų įvykęs.
- Ir ji išėjo, - sukikeno Holly.
- Telydi ją Dievas, - rimtai palingavo galva Levanda.
- Neabejoju, kad jis taip ir daro, - draugiškai pridūrė Claire. Tuomet iš vonios išlindo Vanessa, užleisdama ją Holly. Po Holly vonion užbėgo Claire ir, kai jau visos buvo pasirengusios išvykai ir kelionei, nusileido žemyn, kur rado Milestą, plepančią su Semu ir Dinu.
- Panele, tu jau? – klausiamai antakius pakėlė Holly.
- O kaipgi.
- O aš maniau, tau patinka Haris, - einant Didžiosios salės link užvertė akis Vanessa.
- O aš maniau, tu per daug nervinies dėl pasimatymo su Joshu, kad pastebėtum visa kitą.
- Nejau?
- O ką, netiki?
- Ne, Vanessa tiki, tik bando apsimest, kad visiškai nesijaudina dėl šiandienos, - įsikišo Claire.
- Visai ne, - iškišo liežuvį Vanessa.
- Ne? Tai nori pasakyti, tau nesvarbu, kad šįvakar kažkur trankysies su gražuoliuku? – sukikeno Holly.
- Aš einu su juo ne todėl, kad jis gražus! – Jau kiek įsižeidė Vanessa. – Aš žiūriu daugiau, ne tik į išvaizda.
- Khem-Bi-khem-lly, - sukosėjo Claire, o kitos puolė juoktis.
- Ką? Nesupratau... – dabar jau grėsmingai nuskambėjo mergina.
- “O jis mielas...” – prisiminė Holly.
- “Koks dailus...” – pridėjo Claire.
- “Mmmm... taip ir norisi...” – žiauriausią pasakymą pridėjo Milesta.
- O ji ir taip sakė? – klausiamai į Claire pažvelgė Holly, o ši tik gūžtelėjo pečiais.
- Milesta Mirage! – neišlaikiusi sušuko Vanessa, puikiai žinodama, kad šį jos paskaymą girdėjo tik Milesta.
- Jei nenori išgirsti frazės galo, tai geriau tada nepradėk vaidint, kad tau nerūpi pasimatymas, - paprastai patraukė pečiais Milesta, nors puikiai suprato, kad pasielgė nelabai gražiai...
- Jo, tuo labiau, kai jam šitaip ruošeis... – suklapsėjo akutėm Holly.
- Och... Gerai, gerai... rūpi, man rūūūūūūūūpiiiiiiii... Dieve, gelbėk mano sielą pražuvėlę! – rankas aukštyn iškėlė Vanessa.
- Mis Bright, šokat lietaus šokį? – už nugaros pasigirdo šaltas ir grėsmingas Sneipo tonas.
- Ne, prašau saulės, kad skaisčiau šviestų, - tyliai suburbėjo ji, o trys draugės slapčia prunkštelėjo.
- Ką sakėt, Bright? – pasitikslino Sneipas.
- Nieko, pone, - garsiai atsakė mergina.
- Tuomet nekelkit bereikalingo triukšmo šiame bičių avilyje, kuris oficialiai vadinamas “mokykla”. – 5 taškai. Geros ekskursijos, - kreivai nusišypsojęs Sneipas pralenkė grifes ir nusklendė pirmyn. Keturios draugės vienu metu ištarė “Kada nors...”, tada nusijuokė ir toliau neskubėdamos žengė link Didžiosios salės. Tokios denos joms nesugadins net Sneipas... Po pusryčių, aišku, buvo beveik iškart patraukta į pielies kiemą, kur McGonagal patikrino trečiakursių leidimus, o iš ten – į Kiauliasodį. Ak, Kiauliasodis, Kiauliasodis... Paauglių rojus, kur, pasislėpus nuo mokytojų akių, galima daryti bet ką. Kur pilna saldumynų, skanėstų, pokštų krautuvėlių... Kur verda tikras magiškas gyvenimas, ne toks kaip pilyje, o ne! Aišku, Hogvartse irgi buvo be galo puiku, tačiau ten per daug apribojimų, per daug kai kurie dalykai dirbtini. Kelias tiesiog rožėm klotas, kas kartais šiek tiek nervina. Na o čia... Čia vaikštai tarp tikrų burtininkų, apsigaubusių įvairiaspalviai apsiaustais, matai magiškus gyvūnus, kaskart prasilenki vis su kitu vaiduokliu, dar nematytu, nežinomu. Ir čia niekas tau nepasakys, kad neišlaikysi egzamino. Pagrindinis Kiauliasodžio credo turbūt buvo “Gyvenk ir netrukdyk gyventi kitiems”. Čia galėjai gauti bet ką, jei tik turėjai, kuo už tai sumokėti. Čia galėjai pamatyti bet ką, jei tik akylai žiūrėjai ir išgirsti net tai, ko mažiausiai tikiesi, jei tik laiku atsidursi reikiamoje vietoje. Aišku, čia taip pat galėdavai gauti į nosį už įžūlų elgesį arba tave galėdavo suimti irgi tiesiog čia, jei nusižengsi magijos pasaulio įstatymams. Kiekvienas medis, kiekvienas namas, kiekvienas akmuo ant kelio ar suolelis pakelėje buvo kupinas magijos. Kiekvienas skardis alsavo ne baime ar nerimu, bet magija. Tokia magija, kurios nebuvo daugiau jokiame mieste. Nors pilyje mokiniams nieko netrūko, kaip jau sakėme, priešingai, jie ten gaudavo valgyti, pastogę, jais rūpinosi, saugojo, gynė – jie turėjo beveik viską. Tačiau iš Kiauliasodžio gatvių, gatvelių ir skersgatvių trykšte tryško tokia laisvė, kuri be galo traukė ir žavėjo, štai kodėl dauguma mokinių taip mėgo Kiauliasodį. Laisvė... Netgi viena gatvelė, einanti prie pasakiško skardžio, nuo kurios tolumoje matosi Žviegianti būda, o apačioje teka mažas, bet mielas upelis, vadinosi “Liberty” vardu. Tačiau grįžkime prie šeštadieninės išvykos... Visi Hogvartso atstovai į miestelį, kaip jau tapo įprasta, atvyko drauge, tik poto išsiskirstė kas sau. Kadangi mokytojai nuo centrinių Kiauliasodžio vartų pasuko į kairę, tai mokinius likimas, savaime aišku, nunešė į dešinę. Ir tik po pusvalandžio po šio išsiskyrimo Vanessa nuėjo į sutartą aištelę ir šiek tiek nusivylė neradusi ten Josho. Vos jos galvoje spėjo šmėkštelti klaiki mintis, kad galbūt Joshas ją apgavo, mergina ant savo dešinio peties pajuto kažkieno prisilietimą ir taip krūptelėjo, kad paleido iš rankų rankinę, kurią taip įnirtingai gniaužė delnais.
- Atleisk, nenorėjau tavęs išgąsdinti, - maloniai ištarė Joshas ir pasilenkęs pakėlė merginos rankinę, beviltiškai gulinčią prie suakmenėjusios Vanessos kojų.
- Aaaa... niekis, - jausdama, kaip tankiai dauzosi jos sirdis, atsakė mergina.
- Pradėkim iš pradžių. Sveika, - šyptelėjo Joshas.
- Labas, - tuo pačiu atsakė ir Vanessa.
- Na va, jau geriau. Dar kartą atleisk...
- Tai niekis...
- Nuostabiai atrodai, - mirktelėjo vaikinas. Čia Vanessa šiek tiek žioptelėjo, bet mintyse padėkojo Milestai už sijoną.
- Ačiū už komplimentą, - paraudusiais skruostais atsakė ji.
- Taigi, kur keliausim? – galų gale pasiteiravo Joshas.
- Nežinau. Juk tu mane pasikvietei, taigi eisiu visur, kur vesies, - žaviai šypsojosi Vanessa.
- Matai kaip... Na šiaip... – čia Joshas šiek tiek susigėdo, mat nebuvo pratęs kviesti merginų į pasimatymus (nors ir teisinosi sau, kad tai nėra tikras pasimatymas...), juo labiau tų, kurias pažinojo tik kelias savaites. Maža to, dabar jis nelabai žinojo, kaip derėtų elgtis toliau, tačiau, vis dėlto, vaikinas pasiryžo ir išdėstė savo pasiūlymus, kurie (ak, kaip netikėta!) beveik visiškai sutapo su tais “netiesioginiais” planais, išsakytais Vanessos kokį ketvirtadienį...
- Puiku, - linktelėjo pati Vanessa ir abu su Joshu nuėjo gatve pirmyn, smagiai tauškėdami apie viską ir drauge apie nieką.
- Na o kaip tau šių metų Čadlio patrankų sudėtis? – galų gale radę intriguojančią temą – kvidičą – kalbėjo jie.
- Nebloga, - rimtai palingavo galva Vanessa. – Tiesa, prieš dvejus metus buvo geresnė, bet labai nebloga šiemet.
- Mhm... Ir man taip pasirodė. Jų silpnas gynėjas, praleidžia daug metimų...
- O beje, matei, kaip klaikiai dabar atrodo Jungtinė Padlmiro komanda, kai iš jos išėjo Oliveris Medis? – prisiminė kažkada skaitytą straipsnį Hario žurnale Vanessa.
- O taip. Susirado kažkokią mergelką, kuri Kritlio bijo, - užvertė akis Joshas. – Kaip Dievą myliu, aš geriau pažaisčiau!
- Nė neabejoju! – palingavo galva Vanessa. Tačiau, ta mergelką, kaip kad tu ją pavadinai, yra savininko dukterėčia, taigi...
- Ne šventieji puodus lipdo... – liūdnai palingavo galva Joshas.
- O taip, - pritarė jam ir be galo be krašto apsipatenkinus Vanessa. Tiesa, mintyse ji svarstė, nejau visą šeštadienį jie prapliurps apie kvidičą? Tačiau čia pat įsikišo Joshas, pareiškęs, kad jie atėjo. Iš tiesų, dabar ši porelė (sakykim, mes ją taip vadinam tik todėl, kad tai buvo du žmonės...) sustojo priešais jaukios kavinukės duris, kur buvo mažai žmonių ir ganėtinai ramu. “Kaip tik tai, ko reikia...” – pamąstė Joshas. “Man patinka jo skonis...” – mintyse pareiškė sau Vanessa ir abu, įėję vidun, užsisakė karšto šokolado. Ir abu nusijuokė, kai pasisakė vienas kitam, kad tai – jų mėgstamiausias gėrimas. Patiekalas. Desertas. Aaaa... koks skirtumas?
***
Na o tuo metu Claire, Holly ir Milesta trise vaikščiojo pagrindine Kiauliasodžio gatve, jau antrą kartą eidamos pro “Tris šluotas”.
- Užeikim į “Devynis medus”, gerai? – suklapsėjo akutėm Milesta.
- Kodėl gi ne? – pritarė irkitos, taigi, trys merginos ptarukė žymiosios konditerijos link, kurioje jau būriavosi Hogvartso “mailius” ir ištikimiausi saldumynų megėjai vyreniųjų tarpe.
- Keturias dėžutes šokoladinių varlių, tris maišelius visokio skonio pupelių ir dvi dėžutes moliūgų pyragėlių, - užsisakė Milesta.
- Tu čia ką, balių darysi? – net išpūtė akis Holly.
- Kaip jūs manot, iš kur aš imu visus tuos skanumynus, kuriais jus pastoviai vaišinu? Iš namo atsiunčia, manot, tokiais kiekiais? – nusijuokė mergina.
- Dvidešimt įvairiaspalvių ledinukų, tris pakelius guminių kirminų ir keturias dėžutes moliūginių pyragaičių, - toliau sekė Claire eilė.
- Keturias dėžutes?.. Taigi vienoj dėžutėj telpa gal 20 pyragėlių, Claire! – nusistebėjo ir Milesta.
- O čia ne tik man, - smagiai atkirto ji.
- Ką?..
- Aaaaaaa.... – vienu metu numykė Holly su Milesta, o tada abi susižvelgė ir pasiutusiai idiotišku tonu vienu metu ištarė “Braaaaaaaadaaaaaaas...”.
- O ką? – užvertė akis Claire. – Nagi, Holly, užsisakyk, tavo eilė.
- Aaaaa... OK. Dvi dežutes šokoladinių varlių, dėžutė medaus skanėstų ir maišelį pašėlusių irisų, - ištarė ji. Pardavėja paslaugiai padavė saldumynus ir grąžą, o Holly, paimdama tai, dailiai ištarė “merci”.
- Taigi... kuriuos iš jų labiausiai mėgsta Wade? – nusijuokė Milesta.
- O kodėl turėtų? – biški nepagavusi kampo pasiteiravo Holly.
- Todėl, kad visi vaikinai – smaližiai, - rimtu tonu pareiškė Claire.
- Oy! Nejaugi? – apsimestinai nusistebėjo ji.
- O ką, nežinojai?
- A-a... , - taip čiauškėjo jos eidamos gatve gal 10 minučių.
- Klausykit, gal užsukim į knygyną? Man reiktų naujos plunksnos, o ten jos – geriausios, - staiga sumąstė Claire.
- Puiku, kaip tik netoliese randamės, - linktelėjo Holly ir trys merginos patraukė knygyno link.
- O Dieve, nejau visas Hogvartsas staiga pradėjo skaityt ir užsimanė naujų knygų? – pamačiusi grūstį viduje suaimanavo Claire.
- O gal jiem visiem prireikė naujų plunksnų? – pasiūlymą iškėlė Milesta ir visos trys nusijuokė.
- Klausykit, jūs, jei nenorit su saldainiais maigytis ten, palaukit manęs čia. Aš greit. Tikiuos, - pareiškė Claire.
- Kurgi ne. Labai greit.
- Bet mes palauksim tavęs čia... – linktelėjo Holly, pamačiusi, kad iš priekio pasišvilpaudamas ateina Wade ir panorusi su juo pasišnekėti.
- O aš, vis dėlto, palaikysiu tau kompaniją, - apsimetė šlangom Milesta. Claire, iki tol dar nepastebėjus vienišo prancūzo tolumoje, keistai dėbtelėjo į draugę, bet neprieštaravo jos norui.
- Wade ateina, - nusisukus nuo Holly sušnibždėjo Milesta.
- Aaaaa... – pritariamai linktelėjo Claire. Taigi, jos įėjo vidun ir abi išsirinko pačią geriausią plunksną, kokai tik buvo lentynoje.
- Tau nereikia naujos, a? – pasiteiravo Milestos Claire, prisimindama, kad merginos plunksna jau senokai apšiurusi.
- Nea... Nors ji atrodo šiek tiek apgailėtinai, bet rašo geriau nei bet kokia rankose turėta plunksna.
- Sakai?
- Aha. Gavau kažkada dovanų keletą naujų, tai turiu Hogvartse, lagamine, bet kažkaip... Ką aš žinau, nelimpa prie rankų, senoji bus gerai, - numojo ranka ji.
- Tada einam mokėt.
- Einam, - abi nuėjo į eilės galą, į patį galą ir pradėjo laukti...
- Klausyk, Claire, gal aš palauksiu tavęs lauke, man trūksta oro...
- Haris ateina? – suprunkštė mergina, skaičiuodama savo pinigus.
- Nevisai, bet esmė panaši, - nusijuokė Milesta, patapšnojo draugei per petį ir, palinkėjusi “puikių įspūdžių”, išėjo laukan. “Čia dabar kas”, - užvertė akis Claire ir kaip tik tada pamatė sau iš dešinės ateinant į eilę... O taip, niekad neatspėsit. Profesorių Bradą Pittą.
- Labas, - kaip saulutė išsišiepė Claire.
- O! Sveika. Nesitikėjau čia ko nors sutikti, - maloniai šyptelėjo Bradas. Claire apsidairė aplink ir žvilgsniu patyrinėjo spūstį.
- Ką tu sakai... – nutęsė ji, o Bradas nusijuokė.
- Ta prasme iš pažįstamų. Šiaip čia visada visko pilna, tik ne tų, kuriuos norėčiau matyt. Tačiau šįkart likimas man, matyt, palankus. Beje, kur išėjo Milesta?
- Išėjo pakvėpuoti grynu oru ir, turbūt, susitikt su kitais draugais, - staigiai sumetė Claire, mąstydama, kad turbūt padovanos vieną dėžutę pyragėlių kambariokei.
- Klausyk, o gal einam iš čia, kol dar man visiškai nesugadino batų šis mielas susirinkimas, - pasiūlė profesorius.
- Aš tai norėčiau, bet kad noriu plunksną nupirkt... – nutęsė mergina.
- Tik tai tave čia sulaiko? Maža tos plunksnos, - numojo ranka jis. - Ej! David’ai – sušuko Pittas ir iš už prekystalio atsistojo vidutinio amžiaus tamsiaplaukis vyriškis, nugaroje susirišęs arklio uodegą.
- Bradai! Drauguži, tu ir vėl čia! Malonu tave matyt! Tikiuos tu atėjai čia ne konfiskuot paskutinės siuntos... – numykė jis.
- Ne, šįkart aš poilsiauju, - šypsojosi profesorius, o Claire įdėmiu žvilgsniu tyrinėjo jį ir tą žmogelį. Ak, koks jis jai atrodė menkas prieš visagalį Bradą!
- Tai kokiu reikalu?
- Mes norim nusipirkt šitą plunksną, - Bradas linktelėjo į Claire pusę, - ir nešdintis iš tavo prigrūsto knygyno lauk. Tebūnie prakeiktos tie tavo šeštadieniai, kai išstatai į lentynas ką nors, kas turi pasirodyti pardavime tik po dviejų savaičių, - iškilmingai išbėrė Pittas, kad Claire suprastų, kame čia šaknys.
- Iš tikro, Bradai, galėtum tai vertinti kaip pagalbą visuomenei... O kas dėl jūsų probelmos, tai...Sandėlyje turiu daug gersnę plunksną. Minkštesnę... Galiu atiduot už tą pačią kainą... Nenorit, mis Pitt? – kreipėsi jis į Claire.
- Atleiskit? – šaltu tonu įsikišo Claire.
- Oooo... Jūs ne mano bičiulio Brado dukterėčia? – išsišiepė knygyno savininkas. Paskutinis žodis buvo ištartas taip pabrėžtai, kad ir Claire, ir Pittas suprato užuominą.
- Ne, David’ai, - kietai tarė profesorius. – Ir, garbės žodis, nustok čia vaipytis, nes pirmadienį galiu užsukt darbo reikalais pas tave ir iškrėst visą tavo sandėlį, kuriame tiek gėrio.
- Atleisk, Bradai, drauguži.
- O dabar atnešk tą plunksną, įmušk jas abi iš anksto ir mes, nelaukę pusės dienos, keliausim ir duosim tau ir tavo “pagalbai visuomenei” leisvę ir ramybę. Tinka? – supykęs išbėrė Bradas, o knygyno savininkas David’as pakluso ir jau už poros akimirkų Claire su Pittu žingsniavo gatve.
- Man nesmagu, kad neėmei pinigų už plunksnas, - jau kokį ketvirtą kartą pareiškė mergina.
- Aha, - jau kokį ketvirtą kartą atsakė Bradas. – Claire, rimtai, kartoju, kadangi aš tą reikalą prasukau, tai raminkis. Ir išvis, “žiūrėk į tai kaip į pagalbą visuomenei”. Tau. Galėsi va DADA namų darbus daryt... – nusijuokė Pittas.
- Kaip sau nori, - atsiduso ji.
- Beje, negaliu nepasakyt, kad tu šiandien labai pailsėjusi. Žaismingesnė nei visad mokykloje, - išdėstė Bradas. “Ir gražesnė” – pridūrė mintyse, paskatintas testosterono poveikio kraujyje...
- Dėkuj. Žinai, savaitgali, - numojo mergina.
- O taip, jis daro stebuklus...
- O beje, Bradai, jei ne paslaptis, ką tu anksčiau dirbai, kad... aaa... tokių pažinčių turi kaip tas David’as?
- Aišku, kad ne paslaptis... Aš... Hmz... – susimąstė jis. – Atsitiktinius darbelius. Kartais padėdavau aurorams, kai viena jų, Tonks, paprašydavo. Kartais šiaip sukdavaus ministerijoj ir gaudydavau sukčiusir nusikaltėlius... O taip galima susipažint su daug kuo. Kad ir David’as. Jis nėra blogas, ne! Bet jis negali nesukčiaut, ko pasekoj turi gerą biznį. Kol niekas nenukenčia, tegul sukasi, kaip išmano. Bet vis tiek vieną dieną aš jį nusiųsiu į Azkabaną, pažadėjau jam tai dar prieš trejus metus...
- Oooo... už ką? – susidomėjo Claire. Pittas kurį laiką tylėjo, o jo veidu nežymiai perbėgo šešėlis. – Aišku, jei neatrodysiu per nelyg įžūli.
- Ne... Jis per savo aferas netyčia sutrukdė man atlikti vieną užduotį, ko pasekoje žuvo mano pusbrolis. Na, vaikinas, aišku, netyčia, nežinojo, koks čia reikalas. Ir tuo labiau nežinojo, kokio masto žaidimas buvo žaidžamas. Bet esmė, kad iš tikrųjų kaltas jis, tik nėbuvo įrodymų, tai taip ir liko... O gal jį kas nros užtarė, nežinau, - gūžtelėjo Pittas.
- Oj... Ir tu dabar taip paprastai leidi jam suktis su kažkuo nelegaliu?..
- O kas pasikeis, jei parodysiu tiem, kam reikia, jo sandėlį? Sumokės tūkstančio galeonų baudą ir toliau bus. Laukiu progos. Bet nekalbėkim apie jį... Beje, kur mes keliaujam? – vėl įprastą veido išraišką įgavo vyriškis.
- Aaaaa... – numykė Claire, mintyse aiškindamasi žodžio “mes” prasmę ir reikšmę. – Kur akys veda, manau, - susivokusi atsakė, matydama, kad keliauja Liberty gatvės link.
- Klausyk, čia netoliese yra nebloga kavinė. Aišku, moliūgų pyragėliai ne tokie, kaip “Trijose šluotose” ar “Devyniuose meduose”, bet užtai pasukų punšas... – nutęsė Pittas.
- Dėl to nepergyvenk, - per savo tašę keletą kartų sudavė Claire ir profesorius suprato užuominą, taigi, jie žaismingai nukeliavo minėtosios kavinės link, visą kelią kažką labai įnirtingai aptarinėdami.
***
Na o tuo metu prie Holly kaip tik priėjo žavingasis prancūzas, kuris savo nesuvaržytu visuomenės normų elgesiu žavėjo daugelį.
- Holly. Bonjour, - linktelėjo jis.
- Bonjour, - šyptelėjo Holly, jausdama, kad, kuo toliau, tuo labiau šis prancūzas ją žavi.
- Kaip laikais, madame? – nepriekaištinga anglų kalba, pagražinta žaviu akcentu ir prancūsiškais žodžiais kreipėsi jis.
- Puikiai, monsieur, - savo prancūzų kalbos žinias demonstravo Holly. – Kaip tau patinka Kiauliasodis?
- O, čia labai, neišpasakytai gražu...
- Ir man.
- Kur keliauji? – pasiteiravo jis.
- Kur nors. Bet kur, - nusijuokė Holly.
- Tada keliaukim kartu, nes ir aš nežinau, kur einu. O klausyk, gal tu man ir Kiauliasodį aprodyt gali, a? Nes po tavo ekskursijos po pilį dabar Hogvartse jaučiuosi daug geriau.
- Malonu girdėt. Aišku, kad galiu. Sek paskui, - su plačia šypsena veide ištarė Holly ir vėl įsikibo į paslaugiai ištiestą Wade’o parankę...
***
Po to, kai Milesta paliko Claire laisvą kelią ir matė pro langą, kad ji juo pasinaudojo, mergina mąstė, ką čia nuveikus toliau. Nusprendusi, kad daugiausiai žmonių bus “Trijose šluotose”, ji nė negalvodama nudūmė į tą pusę... Po kelių minučių ėjimo, mergina išgirdo pažįstamus balsus.
- Liaukis Kvanka... Vakar visiškai išskydai. Kažkokia merga pasakė “vėliau” tai ir nuleidai galvytę...
- Paskutinį kartą sakau, kad šitaip jos nevadintum! Ir įdomu, ką jau būtum daręs, jei visų parazitų angelas sargas nebūtų atėjęs, - į Smirdžiaus pastabą nusivaipė Haris.
- Aš tuoj jam, - supratusi, kas čia darosi, balsų link bėgti pasileido Milesta. - Na jau, tai galim dabar pratęst, jei tik nori Poteri.
- Kodėl gi ne. Jei tik avo sėbrai nesikiš.
- Bijai, Poteri?
- Atleisk, nematau čia nė vieno, verto mano baimės. Tik noriu pažiūrėti, koks kietas esi be gvardijos už nugaros.
- Pairuošk mirti, Poteri.
- Pirmyn.
- Čia tau už mano tėvą! – sušuko Smirdžius, paleisdamas į Harį kažkokius kerus, o šis staigiai išsibūrė apsaugą skydinių kerų pagalba ir paniekinamai šyptelėjo.
- Ir tai viskas? – pasiteiravo Haris.
- Ne, Poteri, tik norėjau patikrinti, kaip elgsies... O, ir tavo MERGA ateina, - pamatęs artėjančią Milestą išsiviepė Smirdžius.
- Užsičiaupk, jei nenori, kad ta merga išbaladotų tau dantis, - atkrito Milesta.
- Oj, ir ką jau tu padarysi?
- Milesta, palik jį, neprasidėk su tokiu šliužu, - merginai tyliai šnabždėjo Haris.
- Ne, Hari. Tai – mūsų visų reikalas. Pasauliui bus geriau, jei nors veinas lepūnėlis supras tikrąją savo vertę.
- Mirage, ką jau tu man padarysi? – atkakliai lindo Smirdžius.
- Palik ją mum, Drakai, - lazdelę išsitraukė Pensė.
- Visas Hogvartsas žino, kad dvikovose irapsigynime tu – beviltiška, - pridūrė Milisenta.
- Nejau? Na o kaip jums tai? Victorious! - sušuko Milesta ir iš dviejų statulų, stovėjusių netoliese, atsirado du didžiuliai Tibeto vilkai, kurie, baisiausiai urgzdami, pradėjo slinkti Klastūnyno. Kas be ko, merginos krūptelėjo, vaikinai pabalo, o besijuokianti Milesta vienu lazdelės judesiu vilkus vėl pavertė skuptūromis kaip tik tą akimirką, kai jie jau norėjo šokti ant Klastūnyno šaikos. Merginai už nugaros krizeno Haris.
- Tai ką, išsigandai, Mirage? – jau kiek susitvardžiusi paklausė Pensė.
- Ne, tik įspėjau, brangute.
- Ir aš įspėju, pasigirdo šaltas tonas užnugaros ir Milesta su Hariu pajuto, kaip akimirką užšąla jų kūnas ir viskas aplink sustingsta. Pasirodo, iš nugaros prisiartino Čarlis. Nei Haris, nei Milesta nežinojo, kokių kerų porciją gavo, tik žinojo, kad tai tikrai nėra paprasti sustingdymo kerai ir kad, kai vėl galės pradėti judėti, jiems labai skaudės.
- Palikim juos, kol neatėjo mokytojai, - sukomandavo Smirdžius ir baisiauiai žvengdama Klastūnyno chebra išsinešdino. Tuoj po to atsigavo ir Haris, o po jo – Milesta.
- Dieve, kaip man skauda nugarą, - suaimanavo ji.
- Ir man... Gyvulys, - suniruzgė Haris. – Tuoj aš jam...
- Ramiai, Hari, dabar šokdamas jų vytis nieko nepakeistum. Geriau rimčiau pasirenkim kitam mūšiui.
- Bet... – Haris norėjo prieštarauti, jautė, kaip gyslose verda kraujas, tačiau kažkas vertė klausyti šios merginos, taip puikiai pademonstravusios transfiguracijos gabumus prieš ekeltą akimirkų.
- Tau viskas gerai iskyrus nugarą? – galų gael pasiteiravo Haris.
- Taip.
- Tu tuo tikra?.. – jau rimtai susirūpino Haris.
- Aišku, kad taip. O tu?
- Ir man viskas gerai... Bet gal reiktų nueiti grįžus įligoninę, gal..
- Ne, nereikia, ji ims klausinėti, o tada mum teks prisipažinti, akd vaidijomės ir kad aš užsiundžiau ant jų dirbtinius vilkus... – užvertė akis mergina.
- Bet Milesta, buvo nerealu. Išmokysi mane, gerai?
- Būtinai, - šyptelėjo ji.
- Puikiai pasirodei. Tie vilkai buvo tokie tikroviški!
- Jie ir buvo tikri, - šyptelėjo Milesta. – Tik elgesys biški ne toks, koks turėtų būti tikro vilko. Bet nieko, jie, man regis, to nepastebėjo, - nusijuokė Milesta, pasitaisydama plaukus.
- Tikrai šaunuolė... – palingavo Haris, mintyse pagalvodamas, kad šiandien ji atrodo itin žaviai. – Gal einam atsigaut į “Tris šluotas”, a? – pasiūlė vaikians, vildamasis, kad ji sutiks.
- Kodėl gi ne, keliaujam, - šyptelėjomergina ir abu draugiškai nukeliavo tolyn, “Trijų šluotų” link, karts nuo karto pakeikdami Klastūnyną ir pasiskųsdami skaudančia ir šiek tiekužtirpusia nugara.
***
O po puikių nuotykių su draugais Aretha ir Casandra mandagiai jų atsiprašė ir iškeliavo “atsigaivint, gryno oro įkvėpt”. Taigi, nuėjo tiesiai į“Tris šluotas”. Įėjus vidun padvelkė malonus pažįstamas aromatas, madam Rosimerta jaunorėjo parodyti merginoms laisvą staliuką, kai iš kampo pamojo Duncan su Oliveriu.
- Mes ten, - šyptelėjo Aretha madam Rosimertai.
- Aha... Ko užsisakysit? – palydėjus prie staliuko merginas paklausė savininkė.
- Pasukų punšo merginoms.
- Ir kokio nors skanaus pyrago, - už jas atsakė Duncan su Oliveriu. Kai maistas jau buvo atneštas, prasidėjo pokalbiai...
- Taigi, kaip išvyka? Produktyvi? – pasiteiravo Duncan.
- Be abejo.
- Ojo, - atsakė merginos, intyse sakydamo “Jūs nė neįsivaizduojat, kokia produktyvi...”.
- Ką nuveikėt? – užklausė Oliveris. Merginos nuraudo, mat beveik visą laiką klausėsi vaikinų pastabų apie šį pasimatymą.
- Vaikščiojom šen bei ten su draugais...
- Sėdėjom...
- Pirkom šokoladines varles...
- Matėm šeltuuuukąąąąą – prisiminė Aretha ir visi įsivažiavo.
- Oooo, kokį? – susidomėjo Duncan.
- Marmurinės spalvos... – prikando lūpą ir užvertė galvą Casandra. – Jau koks gražuolis...
- O Dieve, kokia spalva, - suaikčiojo ir Oliveris.
- Tikras gražuolis turėjo būt, - palingavo galva Duncan.
- Ir buvo! – choru sušuko merginos.
- Bet ne gražesnis nei jūs, - pataisė Oliveris, žiūrėdamas į Casandrą. Abi merginos šiek tiek nuraudo.
- Aaaa...
- Dieve, tik nesakykit,kad primą kartą tai išgirdot, - užvertė akis Duncan.
- Mmmmm...
- Išsamus atsakymas, - sukikeno Duncan.
- Stengiamės, - kategoriškai galva linktelėjo Casandra.
- Ar taip pat išsamiai atsakinėtumėt apie kvidičą? – atsargiu tonu, tačiau viduje užtikrintai pasiteiravo Oliveris.
- NE! – kaip žaibo trenkta pašoko Casandra. Aretha nusijuokė.
- O apie menų konkursą?.. – dabar jau įskišo ir Duncan.
- NE! – draugės pavyzdį vienas prie vieno pakartojo ir mis Moony.
- Pataikėm, - nsuijuokė Duncan su Oliveriu. Taigi, čia įsisiūbavo kalba apie naujausius kvidičo ir ypač gynėjų judesius, apie menų konkurso užduotis ir pobūdį, apie puikų Casandros žaidimą ir apie konkurso dalyvius, apie nacionalinį kvidičo čempionatą ir tai, kaip puikiai Aretha šoka tango... Apie nuotykius vaikystėje ir pašėlusius įvykius dabar... Žodžiu, visa šita diskusija baigėsi maždaug taip:
- Va, o iš tikrųjų, tai mano laimingiausias sapnas buvo, kur aš atkeršijau Sneipui, - suprunkštė Oliveris. Jis žaidė puolėju priešininkųkomandoj, o aš atmušiau visus jo metimus ir dar laimėjau taurę...
- Va čia tai svajonių svajonė, - susižavėjo merginos.
- Poteri, Mirage, gal galima paklausti, ką jūs čia išdarinėjat? – staiga pasigirdo Sneipo riaumojimas, nutraukęs šią puikią fantaziją. Visi keturi išsyk pasuko galvas. O ten, kairėje, prie staliuko sėdėjo Haris su Milesta, o šalia jų stovėjo šaukiantis Sneipas.
- Kas nutiko. Severai? – atsistojo Duncan. – Kuo jie nusipelnė šios malonės?
- Kuo? Jie užpuolė kitus mokinius! Statulas pavertė vilkais ir užsiundė ant būrio mano auklėtinių! – bemat visa kavinė sužiuto į dėmėsio objektu tapusį Sneipą.
- Man įdomu, - pakilo ir Medis. –Kuris iš jų tai sugebėjo... – jis tai pasakė tokiu tonu, kad Milesta išsyk suprato, ką turi daryti ir sakyti.
- Mirage. Būčiau aš tavo koledžo vadovas... bet nieko, ir Makgonagal tave nubaus, aš tikras.
- Profesoriau! – Vienu emtu nuo kėdžių pašoko Milesta ir Haris.
- Nejau manote, kad tokia “nupiepelė šeštakursė”, kaip kad jūs man pastoviai teigiate, visuomet renkanti iš Nuodų ir vaistų tiktai “V”, sugebėtų tokį dalyką?
- Taip, tai sunkiai suvokiama, bet, Mirage, jei sužinosiu, kad tai tu...
- Severai, atkreipk dėmesį, kad šeštakursiai nemoka statulų versti į piktus vilkus, - Milestą su Hariu užstojo Duncan. Aretha su Casandra lengvai krizeno, nusprendusios nebegadint daugiau Sneipui vaizdo.
- Bet jūsų koledžo vadovė vis tiek tai sužinos. Už tą incidentą jūs man atsiimsit, - ir Sneipas, nieko nepešęs dėka Oliverio ir Duncan, išplasnojo lauk.
- Kada tik norit, - nusijuoėk Haris, o paskui jį ir Milesta, Duncan, Oliveris, Aretha ir Casandra, viską girdėjusios prie savo staliuko.
- O kaip iš tikro ten buvo? – toliau kvatojosi Duncan.
- Kad ir kaip ten būtų, vaizdas buvo neblogas...
- O iš tikrųjų tai ten nieko nebuvo, - susigėdusi akis nudelbė Milesta.
- O iš tikrųjų ji tai padarė, - punkštelėjo Haris.
- Wow, šaunuolė.
- Seniai reikėjo jiems įkrėst... – pasveikino grifus profesoriai.
- Ačiū, - grįžusiems profesoriams prie savo staliuko išarė Casandra su Aretha. – Jie ir ypač Milesta – artimi mums...
- Nieko tokio nepadarėm. Tik... atkeršijom Sneipui, - šyptelėjo jie. Vakaras tęsėsi...

eilinis Casandros paistalas (ką darysi, kai tave Nilla priverčia :})
- ŠVILPYNĖ LAIMI!!!!!!!!!!!!!!!!!!!! LAIMI!!!!!!!!! LAIMI ŠVILPYNĖ!!!!!!!!!!!! - Oliveris net pasistojęs rėkė iš visos gerklės, kas, tiesą sakant, buvo labai 'objektyvu'... O tuo tarpu Oliverio rėksmą perrėkė 7 žaidėjų toks pat staugimas (durniai, a?) ir skardus Duncan švilpukas, panaudotas nelabai aiškia prasme (bet ar tikrai...). Visa Švilpynės komanda žaibo greičiu sulėkė į vidurį stadiono ir pradėjo ne tik staugti, bet ir glėbesčiuotis. Galų gale visi, vos ne susigrūdę ant vienos šluotos, nusileido ant žolės, kur juos pasitiko garsūs plojimai (plojo visi, išskyrus, žinoma, klastūnyną ir varno nagą).
- Kaaaaz vyyy aaaar daaaah čeeeeempions!!! - susikabinę už pečių davėsi po aikštę Paul, Johnny, Elijah ir Keanu.
- Boogie boogie boogie boogie da-aaah! - įtartiną šokį šoko ir komandos panelės.
Vėliau buvo sumanyta pamėtyti į orą žymiąją gaudytoją... Po to buvo pastebėta, kad tai pakankamai linksma ir buvo nuspręsta pamėtyti visus iš eilės. Įtartinai greitai šis linksmas užsiėmimas buvo sustabdytas - iš tribūnų atlėkė grifų būrys ir beveik visa švilpynė.
- Šaunuoliauskai!!! - atsklido garsus Claire šūksnis.
- Mhm, šaunu! - pasveikinimo šūksnį metė ir Milesta.
- Daaa-aaahahahahaah! - prasibrovę pro visus į komandos sūkurį įskrido Kiara ir Ashton.
- Einam kas nors su manim pašokti! - užsidegė Elijah. Šalia stovėjusi Casandra greitai užlindo už Arethos.
- Tikrai puikiai žaidėt! labai sveikinu! - išsišiepusi pareiškė Vanessa.
...Ir taip gerą pusvalandį. Ir grifai, ir likusioji švilpynė tikrai nuoširdžiai sveikino laimėjus žaidimą (juk tikrai nelabai kas tikėjosi tokio akibrokšto). Galiausiai išsiskirščius sveikintojams, komanda nukulniavo link rūbinių, tačiau nespėjus jiems praverti durų kažkas sugriebė Casandros ir Arethos rankas.
- Soooo everybooody stand up! - kaip jaunas mėnuo išsišiepęs išdainavo Duncan.
- Hands up for the Švilpynė! - laikydamas vieną ranką ant Duncan peties išdėstė Oliveris.
- Teheehe! thubblefubble! - sureagavo į pasveikinimą... spėkit kas? O taip, Elijah!
- Ačiū ačiū! - visų šypsenos siekė ausis ir ne tik jas.
- Puikiai žaidėt! nuostabiai! Ypač kai... - įsijautė Oliveris, tačiau gavo niuksą ir susigėdęs užtilo.
- O tu, profesoriau, turiu pastebėt labai objektyviai komentavai, - nusikvatojo Johnny.
- Naa... tai, žinot, kaip čia pasakius... - su miela šypsenėle kažką danguj stebėjo Oliveris ir greitai nusprendė raukti šį reikalą. - Šiaip ar taip, norėjom paprašyti Arethos ir Casandros truputį ateiti pakalbėti... aa...
- ...aaa... tenais, - gelbėdamas Oliverį, pirštu bakstelėjo į kažkokį kampą Duncan.
- Žinoma, - vos nesukrykštavo Aretha, o jai iš paskos Cassie.
Metę tipo įsižeidusius žvilgsnius, kad net po tokio įvykio juos palieka, švilpynės berniūkai ir Samara nukeliavo persirengti. Na, o Casandra bei Aretha pasiliko su taip vadinamais profesoriais.
- Na žinot! buvo PUIKU!!!!! NUOSTABUS ŽAIDIMAS!!! - dar kartą pratrūko vaikinų emocijos ir šie nepagalvoję apkabino minėtąsias merginas. Kažkaip jau taip labai kažkaip netikėtai, na žinot kažkaip kaip būna, sutapo, kad kažkaip Duncan 'pakliuvo' Aretha, o Oliveriui Casandra. Tačiau apsikabinimo akciją nutraukė gailus Arethos cyptelėjimas. Kad ir kaip būtų keista, ne dėl to, kad Duncan ir jos neskyrė nė centimetras (na, iš dalies gal ir dėl to).
- Maaa-aaa-aaano rankaaaa...
- Kas kas kas kas kas? - susirūpino visi.
- Nusitarkavau po to prakeikto Čo spyrio, kai bandžiau išsisukti nuo išsitėškimo į grifų būrį... - suniurnėjo Aretha.
- Ar iš medžio iškritai?! Kodėl iškart nepasakei ir nenuėjom pas Pomfri? - suraukė antakius Casandra.
- Kad iš tos laimės viską pamiršus buvau, - bato galu kapstė žolę Aretha.
- Išties tie varniai tikrai labai neteisėtai žaidė. Dar vienas prasižengimas ir būtų buvęs pašalinimas, - trenkė kumščiu sau į delną Oliveris.
- O taip taip, tą ir aš pastebėjau, - pritarė Duncan, - tačiau dabar vis vien reikia nueiti į ligoninės flangą.
- Aaaa... apsieisiu kaip nors, - nusišypsojo Aretha.
- Gana darkytis, - atsikvėpė Casandra ir nežymiai nusišypsojo.
- Gerai gerai, einu... - nudelbusi akis Aretha pradėjo cimpinti ligoninės kryptimi.
Visą kelią netilo kalbos apie ką tik pasibaigusias kvidičo varžybas (gi tiek aistrų ir aštrių pojūčių!), tačiau pasibeldus į ligoninės duris teko čiaupti burnas. Pamačiusi ketveriukę madam Pomfri tik giliai ir dusliai atsiduso:
- Ir vėl jūs keturi?
- Ji užsigavo ranką per kvidičo varžybas, - nesumojęs ką daugiau pasakyti į Arethą bakstelėjo pirštu Duncan.
- Eikš čia mergaite, pažiūrėsim, - mostelėjo ranka Pomfri. - O jūs palaukit už durų.
- Kaip visada, - nieko daugiau nesitikėdama Casandra klestelėjo ant kedės, o prie jos Dunc su Oliu.
- Gal nebus nieko baisaus ir greit paleis, - variantą pateikė Oliveris.
- Tikėkimės, - šyptelėjo Duncan ir pradėjo lupinėti kėdės kraštą. Kas buvo palydėta labai keistu Oliverio žvilgsniu.
Po valandėlės kitos, pro duris iškišo galvą Aretha ir pareiškė, jog dar turės čia patupėt valandą ir kad Pomfri leidžia tik vieną lankytoją jai palaikyti kompaniją.
Casandra jau stojosi eiti pro duris, kai ją sulaikė maždaug vienu balsu prabilę profesoriai.
- Tai aš galiu pabūt, pašnekėsim apie šokius... - staiga Duncan, sėdėjusiam kaip be nuovokos, šovė gera mintis.
- Casandra, gal tu padėtum nunešti nerigimąjį apsiaustą, tuo metu aptartumėm ir tolimesnę kvidičo treniruočių eigą... - atitoko ir Oliveris.
- Naaa... gerai... - pasimetusi į savo vietą grįžo Casandra, o nuo kėdės pakilo Duncan ir nutipeno į palatą.
- Keliaujam? - kilstelėjo antakius Oliveris ir atkišo parankę.
- Žinoma, - šyptelėjo Casandra.
***
Duncan su Aretha susėdę ant lovos kantriai palaukė, kol madam Pomfri baigs burbuliuoti: "tie vaikai tokie neatsargūs, vieni kitų vos neužmuša, gerai, kad tik ranka, o jei taip ir būtų įsitrenkus, jau tie vaikai<...>". Pagaliau, jai išbildėjus už durų, prabilo Duncan.
- Kaip ranka?
- Nieko, viskas bus gerai, - sumirksėjo Aretha.
- Na ir šaunu, - nusišypsojo Duncan, - tai ką veiksim?
- Mmm... - numykė Aretha ir aiškiai nedrįso pateikti pirmosios į galvą šovusios minties, - gal pratęsim pokalbį apie šunis?
- Nugi tikrai galėtume, taip ir nebaigėme penktadienį.
Po šių žodžių nė pauzės nereikėjo, kad abu pultų į kalbas apie įvarių įvairiausias veisles, dresūros metodus, šunų psichologiją ir panašius dalykus. Tuo tarpu, kai Duncan įsijautęs kalbėdavo, Aretha mąstė, kad reikėjo nusitarkuoti abi rankas - būtų čia ilgiau laiko praleidę... Deja, ta valanda praskriejo neapsakytai greitai. Šiaip ar taip, tai nesutrukdė jiems abiems susitarti dėl vienos papildomos šokių treniruotės.
- Na, mergaite, parodyk ranką, - atsibeldė Pomfri ir nutraukė Duncan vidury sakinio. Aretha tik sugriežė dantimis ir atitraukė megztinio rankovę.
- Va, čia dar duodu tepalo. Patepk vakare ir rytoj ryte, turėtum nebejausti jokio skausmo, - išdėstė teoriją seselė ir paleido į laisvę abi personas.
***
Tuo metu, kai ketveriukė traukė gydyti Arethos rankos, grifų kompanija linksmai keliavo atgal į pilį.
- Bet žinot, aš tikrai nesitikėjau, kad laimės... Kas kad sakė, jog stipri komanda, - garsiai pamąstė Ronis.
- Na matai, laimėjo, reiškia tikrai stipri ir mums reikės daugiau pasitreniruot, - jau mąstydamas apie treniruotes priminė Haris.
- Tikrai taip, puikiai žaidė, - pakinkavo galva Vanessa.
- Aš irgi manau, kad neblogai, nors ir galėjo didesniu skirtumu laimėt. Manau, kad sugebėtų, - pasikasė smakrą Milesta.
- Žiūrėk, kad dar tokiu skirtumu laimėję ir mūsų nesutriuškintų, - pajuokavo Haris.
- Neeee... - nutęsė Ronis.
- Ką, prietranka ir žebenkštis išsigando mulkių koledžo? - pasigirdo pasitenkinusio savimi Smirdžiaus balsas. Gylys ir Niurzga nusikvatojo trolių balsais, o juos palydėjo storas Pensės kikenimas.
- Ar man pasigirdo, ar čia kažkokie uodai zvimbia mums už nugarų?.. - užvertė akis Claire.
- Užsirauk, menkysta! - sužvigo Pensė Parkinson, kuri garsėjo savo mopso fizionomija.
- Atsikniskit, - piktai metė Haris.
- Oi oi oi, Dumbldoro numylėtasis žymusis Haris Poteris gina savo draugus! Žiūrėk, nenualpk! - Smirdžius suvaidino, kaip jam apsvaigo galva.
- Nesiprašyk, - pro dantis sugriežė Haris, bet jį sulaikė Milesta: "vėliau...". Atūžė Sneipas.
- O štai ir pagrindinis herojus... - tyliai atsiduso Vanessa. Ją išgirdusi Claire prunkštelėjo.
- Kas čia vėl darosi? - klestelėjęs apsiausto kraštais sustojo Sneipas.
- Nieko, profesoriau, tik vėl Poteris kišasi kur jam nereikia, - su kreiva šypsenėle pareiškė Smirdžius.
- Tikrai, Poteri?
- Visai ne! - šoko į akis Haris.
- Nerėk ant manęs! 10 taškų iš grifų gūžtos! ir nešdinkitės ir čia. - taškėsi seilėmis Sneipas ir po akimirkos pasisukęs ant kulno nudrožė tolyn.
- Tai kąąą, poooteri...
- Ai, einam, šitie pašlemėkai man tuoj nusibos, - numojo ranka Milesta ir nespėjus niekam atsikirsti dingo už kampo.
Kaip tik iš už ten išlindo Oliveris ir Casandra, kažko gardžiai juokdamiesi.
- O, labas dar kartą, Milesta, - vis dar su šypsena pasisveikino Casandra.
- Sveik... Sveiki, - su įtartina šypsenelė Milesta nužvelgė Oliverį, o po to Casandrą.
- Einu Hariui atiduosiu apsiaustą ir tuoj grįšiu, gerai? - linksmas pasiteiravo Oliveris.
- Žinoma, persimesiu su Milesta keliais žodžiais, jei gali labai padėkok Hariui nuo manęs, - dar paprašė Cassie.
- Apsiaustą... Hariui? Kokį? - primerkė akį Milesta.
- Nerigimąjį. Kaip tu manai aš įslinkau į persirengimo kabiną?
- Maaatai, kur čia viskas slypi... Ir kad nunešti apsiaustą jums būtinai reikia eiti kartu? Turbūūūt labai sunkus jis, taip? - pabrėždama paskutinius žodžius paklausė Milesta.
- Ne, paprasčiausiai Aretha ligoninėje liko su Duncan, kadangi per rungtynes susižeidė ranką, na, o mes atėjome atiduoti Hariui apsiausto, - nekaltai pasiaiškino Casandra.
- Ak su Duncan... Turbūt labai skauda... - visai neužjaučiamai nukrizeno Milesta.
- Ay, liaukis, nenorėk, kad užsivesčiau apie tave pačią ir "oi, koks jis geras DADOJ... kad jūs žinoootumėt", - atsikirto Cassie.
- Tyliu. - užsiraukė Milesta.
- Ir puiku, sėkmės jum, einu tenais, - mostelėjo ranka link jau artėjančio Oliverio.
- O taip... ačiū. Jums taipogi, linkėjimai Arethai greičiau sveikt, - šyptelėjo Milesta.
- Perduosiu!
***
Po geros valandos Aretha ir Duncan sutiko jau link ligoninės žygiuojančius Oliverį su Casandra.
- Kaip ranka? - paklausė Cassie.
- Gerai, - švytinti pareiškė Aretha.
- Šaunu, kad stipriau nesusižeidei, - nusišypsojo Oliveris. Aretha gal būtų ir prieštaravusi, bet nusprendė patylėti.
- Keliaujam link pilies? - užklausė Duncan.
- Tai turbūt, - numykė Aretha.
- Oi! - atsikvošėjo Oliveris.
- Tiksliai! - supratęs, ką prisiminė Oliveris, pritarė Duncan. Merginos liko 'truputį' nesusipratusios, tačiau susižavėjo _kaip_jie_supranta_vienas_kitą_.
- Žinojot, kad kitą savaitgalį išvyka į Kiauliasodį? - paklausė Oliveris.
- Kąąąąą? - nustebo merginos.
- Aha aha! nežinojot! - nusišaipė Duncan.
- Tai va, rengiama išvyka naujokų garbei ir šiaip supažindinimui šiemet anksčiau nei iki šiolei, - metęs į Duncan "oi tas vaikas" žvilgsnį, paaiškino Oliveris.
- Tačiau turbūt mažiukams mokinukams tai dar nepranešta, - didžiai susimąstė Duncan.
- Nesididžiuok savo užimama vieta, - nusijuokė Oliveris.
- Pfff, - iškišo liežuvį Duncan, - koks linksmumas tada?
- Gal tik šiandien bus iškabinti skelbimai... - tokį originalų ginčą nutraukė Aretha.
- Tačiau dabar jau žinot ir be skelbimų. Ar važiuosit? - atitokęs paklausė Duncan.
- Taip, turėtumėm, dar nebuvom praleidę nė vienos išvykos į Kiauliasodį, - nusišypsojo Aretha.
- Tada iškilmingai kviečiame jus kurią nors valandėlę prisijungti prie mūsų "Trijose šluotose" ir išgerti puodelį pasukų punčo, - nusišypsojęs pateikė kvietimą Oliveris. Rodos, tai jau buvo senokai surežisuota, nes nei Duncan, nei Oliverio nė kiek nestebino vienas kito veiksmai.
- Aaaoo... Tai... Būtinai, - po tylios apstulbimo pauzės prabilo Casandra, nes suprato, jog Aretha to neįstengs.
- Puikumėlis! - nudžiugo Duncan. Po šio kvietimo visa ketveriukė nukulniavo į Hogvartsą, mat po kokių 5minučių atitoko ir Aretha. Palydėję merginas prie švilpynės bendrojo kambario, profesoriai atsisveikino ir visi nukeliavo savais keliukais.
- Tu... tu... tu... - bandė suregzt sakinį Aretha.
- Ne, aš netikiu... - į šį klausimą atsakė Casandra, stiklines akis įsmeigusi į jau penktą kartą slaptažodžio reikalaujančią statulą.
***
- Eeeey! Pažiūrėkit! - sušuko Vanessa, stovėjusi prie skelbimų lentos.
- Kas yra? - sukluso Holly.
- Kitą savaitgalį išvyka į Kiauliasodį!!!
- Kąąąąą? - Apstulbo dauguma grifų, ką tik atėjusių į kambarį.
- Taip taip! Naujokų garbei, - netikėdama savo akimis dar kartą skelbimą perskaitė Vanessa.
- Geeeeras, - nudžiugo Claire.
- Super! Kaip noriu! - suspurdėjo Milesta.
- Ahaaa.... Devyni medūs... - užsisvajojo Claire.
- Tikrai... mano šokoladinių varlių atsargos kaip tik baigėsi, - netvėrė džiaugsmu Milesta.
- Gal bus galima prie jūsų prisijungti? - visą pokalbį girdėjęs Haris pasiryžo paklausti.
- Tai žinoma, kad galima! kas per klausimai! - nė nedvejojusi sušuko Milesta.
- Puiku tuomet, - nusišypsojo Haris ir pasuko link berniukų miegamojo pasidėti apsiausto.
- Laukiu nesulaukiu, - pagaliau atplėšė akis nuo skelbimo Vanessa. Tačiau veltui, kadangi kaip tik kažkas nusviedė popierėlį tiesiai jai į veidą.
- Čia dabar?! - supyko Vanessa.
- Čia tau Joshas prašė perduot, - kuo atsainiau tėškė Levanda papūtusi lūpas.
- Ačiū, kad perdavei... - sumurmėjo Vanessa ir pakėlė popierėlį nuo grindų.
- Kas ten? - pasiteiravo Milesta.
- Aaaa... - nuraudo Vanessa, - jis mane kviečia kartu su juo vykti į Kiauliasodį...
***
- Kas atėjo... - rimtų rimčiausiu veidu ir specialiai storai nutaisytu balsu pasireiškė Paul, Arethai ir Casandrai įžengus pro duris.
- Švęsim pergalę? - suspurdėjo Aretha.
- AK! o jūs dar neatšventėt??? - tiesiog su 'didžiuliu' nusistebėjimu pašoko Johnny.
- Nebūtina išsidirbinėt, - sukryžiavusi rankas Aretha klestelėjo šalia Keanu.
- Okay okay, kas su manim eina į misiją "nukniaukim iš elfų ką skanaus"? - atsistojo nuo savo krėsliuko Elijah.
- Aš galiu, - pasisiūlė Casandra.
- Čiš, tai ne moterų veikla, - ištiesęs ranką atsistojo Paul.
- Čia tai vyriška šneka! - pakilo ir Johnny.
- Aš... tiesiog... patylėsiu, - geriausią variantą pasirinko Cassie.
Neilgai trukus trys vaikinai parsivilko atgal su didele krūva viso ko skanaus. Likusiųjų akys, pamatę tokį lauknešėlį, sužerėjo visomis vaivorykštės spalvomis.
- Už mūsų pergalę! Nors kartą Švilpynė visus pastatė į vietą! - didžiai sušuko Paul ir išdalino visiems pasukų punčo buteliukus.

Pheew... by Aretha. Toliau tęsia Casandra!!!
***Penktadienio pabaiga***
***
Daugumai šeštakursių išlėkus į šokių pamoką, Holly nutipeno į koledžo bendrąjį kambarį ir rado ten ant fotelio priešais židinį įsitaisiusį Wade, kažką beskaitinėjantį prancūziškai.
- Labas, - nusišypsojo mergina.
- O, labas, - šyptelėjo ir jis. Koks žavus akcentas.
- Ką veiki? Netrukdau?
- Ne, ką tu! Neturiu ką daugiau veikt, tai vartau knygą, kurią atsivežiau. Visi į šokius išbildėję, - pridūrė jis su nežymiu apmaudu.
- Kodėl, o aš jau nesiskaitau? – draugiškai pasiteiravo Holly.
- Skaitaisi, - mirktelėjo Wade. – Tačiau tu tik dabar atėjai.
- Aiškum… Žinai, pagalvojau, kad čia praktiškai viena likau, tu, matau, irgi neturi ką veikt, tai gal, pavyzdžiui, norėtum pasivaikščiot po Hogvarstą? Galėčiau tau aprodyti pilį, šiaip paplepėtume…
- O, būtų šaunu! – susižavėjo idėja vaikinas ir pašoko ant kojų, galantiškai atkišęs alkūnę, kad Holly galėtų įsikibti.
- Dėkui, - smagiai nusišypsojo ji ir abudu patraukė per portreto angą, o koridoriuje buvo nuspręsta pirmiausia aplankyti iki šiol hogvartsiečių dievinamą koridorių, kurį Ambridž laikais buvo užtvindę dvyniai.
***
Kaip jau anksčiau minėta, Vanessa su Claire, eidamos po šokių, netikėtai “ant kampo” susitiko Joshą. Claire supratingai Vanessos atžvilgiu ir išmintingai savo atžvilgiu (aha, juk kai kas kai ko laukia…) nuskubėjo toliau koridoriumi. Vanessa su Joshu liko vieni. Abu nusišypsojo.
- Po šokių? – pasiteiravo vaikinas.
- Kaip ir, - linktelėjo Vanessa. – Iš kur žinai?
- Oliveris pasakojo.
- Aaa, mat kaip… - juodu pajudėjo koridoriumi į kažkurią, bet tik ne į grifų bendriko, pusę. Staiga Vanessa susivokė: - Bet palauk, menus tai prof. James dėsto, ne Oliveris.
- Aha, tačiau juodu yra labai geri draugai. Kaip ir aš su Oliveriu, beigi su Duncan šiemet susipažinau, turim bendrų reikalų… Hm, - save prigavęs Joshas nutilo.
- Mmmmm, - Vanessos akys sužibo dar skaisčiau, jei tik tai įmanoma. – Bendrų reikalų, sakai… - pasistengė kuo nekalčiau ir kartu kuo meiliau pasiteirauti. Joshas nusijuokė.
- Neišduosiu nė žodžio! Antraip paskui bus neįdomu, - sukryžiavęs rankas užprotestavo jis.
- Man jau dabar įdomu!
- Tai sugadinsiu įdomumą, - iškišo liežuvį Joshas.
Šitaip prasmingai besiginčydami juodu nuėjo geroką kelio gabaliuką. Pagaliau Vanessai teko pasiduoti ir jųdviejų kalbos pakrypo kita linkme, pavyzdžiui, apie mėgstamiausius Josho patiekalus ir mylimiausias Vanessos gėles. Jie net nepajuto, kaip priėjo pilies duris į kiemą.
- Einam? – pasiteiravo Joshas. – Gražus vakaras lauke…
- Tai kad jau naktis, o ne vakaras, - suprunkštė Vanessa. – Tačiau…
***
Palikusi Vanessą su Joshu vienus, Claire kaip įmanydama mikliau nuskubėjo į “profesoriaus Brado” kabinetą. Pasiekus reikiamą koridorių, ji sumažino tempą, atsipūtė, pabandė šiek tiek pasitaisyti plaukus (tuščias reikalas – vis tiek jie jos neklausė), ryžtingai nusiteikė (“Tu gali!”) ir, nužygiavusi prie durų, krenkštelėjusi į jas pasibeldė. Anapus užburtųjų rojaus vartų pasigirdo malonus “Prašom!”.
- Labas vakaras, - nusišypsojo Claire.
- Labas labas, - tuo pačiu atsakė profesorius. – Užeik užeik, nestovėk ten kone prie durų, tuoj sumąstysim, ką šįvakar veikiam. O tuo tarpu gal norėtum pasukų punšo?
- Oi, mielai! – nudžiugo Claire ir, atgavusi kojas, nužingsniavo prie jau draugėm apipasakoto apkalbėto “Brado staliuko” ir klestelėjo į fotelį pasičiupdama stiklinę gėrimo.
- Tai štai, - pradėjo Bradas. – Šį vakarą, mano galva, galėtume pamėginti padirbėti su šiais kerais. Juodu įniko į DADA kerų aptarinėjimą ir pagaliau apsisprendę ėmėsi praktikos.
- Uf, čia tai buvo neblogai, - atsipūtė Bradas po gero pusvalandžio darbo su savigynos kerais.
- Gal prieš tęsdami truputį pailsėkim? Aš va čia turiu… - jis pamostagavo lazdele ir iš spintelės išlėkė padėkliukas su moliūginiais pyragaičiais, - …kažko skanaus, - nusijuokė profesorius. Claire sužavėta suplojo rankomis.
- Mano mėgstamiausi!
***
Naktį, pasibaigus tiek papildomai šokių treniruotei, tiek papildomai kvidičo treniruotei, du jauni bei gražūs profesoriai buvo susitarę susitikt Oliverio kabinete. Atvėręs duris, Duncan išvydo apsiaustą besisiaučiantį Oliverį.
- O aš maniau, kad tu jau seniai būsi grįžęs… - tyliai nusišaipė jis.
- Ak ak ak, tik pažiūrėkit, misteris šokių mokytojas taipogi visai niekur neužtruko, - nusimaivė besijuokdamas Oliveris.
- Prigavai, - nusijuokė ir Duncan. – Tai ką gi jau tiek laiko veikei?
- Spėk iš trijų kartų, - išsišiepė draugas.
- Turbūt tykojai, kaip su šluota nukalti Sneipą!
- Atspėjai!!!
- Aš genialus…
- Kurgi ne…
- Bet juk rimtai aš genialus, - pasikraipė Duncan. Oliveris jį skeptiškai nužvelgė.
- Na, gal geriau įsižiūrėjus ir galima būtų įžvelgti šiokių tokių panašumų… Pavyzdžiui, pasipūtimą…
- Heeey!
- Kas? – nekaltai pamirksėjo Oliveris.
- Tu labai nuoširdus, - palingavo Duncan.
- Nors prie žaizdos dėk, - sutiko ir Oliveris.
- Ir visai nekuklus…
- Aha, iš kuklumo tikrai nemirsiu! Kaip, beje, ir tu, - mirktelėjęs pridūrė.
- Ai, ką bepadarysi, toks jau tas gyvenimas… Tai kaip ten jum sekės?
- Naaa… Labai smagiai pasiskraidėm, - palaimingai besišypsantis Oliveris atsitiesė kaip ilgas ant sofkutės aukštielninkas, kojas pakabino ant vieno ranktūrio, galvą – ant kito (mat buvo per aukštas), o rankas sunėrė ant pilvo ir įsispoksojo kažkur į lubas. Dabar atėjo Duncan eilė nužvelgti savo draugą.
- Mmmmhmmmm… Tau ji patinka, taip?
Oliveris nukreipė žvilgsnį nuo lubų į Duncan ir nusišypsojo. Minutėlę patylėjęs ir nusukęs akis į langą, jis tokį patį klausimą uždavė Duncan.
- O taip, - atsiliepė šis. Ir užsivedė: - Šoka fantastiškai. Per pagrindinę treniruotę su visais net neturėjom ką veikt, bet va kai ji pasiliko…
Ir taip toliau, ir panašiai. Šnekos užsitęsė iki paryčių.
***Šeštadienis***
***
Šeštadienio rytas išaušo kupinas jaudulio absoliučiai visuose Hogvartso pilies kampeliuose. O tai reiškia, kad: Švilpynė atsibudo krečiama šiurpuliukų dėl šiandieninių rungtynių su Varno Nagu. Žaidėjai su maloniu nerimu laukė pirmųjų savo gyvenime varžybų, visi kiti – su ne tokiu maloniu nerimu (kada paskutinį kartą Švilpynė užėmė ne paskutinę vietą?..), bet vis dėlto su šiokia tokia viltimi (viltis juk durnių motina!) laukė varžybų baigties. Varno Nagas atsibudo pakankamai smagiai nusiteikęs (argi Švilpynė – varžovė? Kas, kad gera komanda… Juk varnanagiai ir prieš grifus kažkada buvo laimėję), tačiau visi vis tiek jautė jaudulį, kaip ten bebūtų – laukė kvidičas! Ir ne bet koks kvidičas, bet pirmosios mokyklos taurės varžybos. Ne lygis būtų prapilti.
Grifų gūžta atsibudo palyginus ramiai. Bet tik palyginus. Šiaip ar taip, kvidičas išlieka kvidiču. Eee, sakot, kažką panašaus jau minėjau? Na bet vis tiek, juk kvidičas! Hariui ir kitiems komandos nariams tai buvo puiki proga patyrinėti būsimųjų priešininkų žaidimų taktiką ir, padarius išvadas, geriau pasiruošti būsimoms varžyboms. Kai kurioms mums gerai pažįstamoms personoms buvo smalsu, kaip pasiseks jų draugėms pirmosios varžybos. Kaip bebūtų keista, niekas nepramiegojo ir visi kėlėsi lengvai.
Netgi Klastūnynas atsibudo gana smalsiai nusiteikęs – dėl panašių priežasčių, kaip ir grifų komanda. Be to, tai buvo pati puikiausia proga pasišaipyti iš kitų koledžų ir visiem sugadinti nuotaikas, o negi kas nors galėtų tokią galimybę praleisti?
Daugelis profesorių su smalsumu laukė būsimų varžybų, šiaip ar taip (ne ne, aš tikrai nesikartoju!), juk tai kvidičas, – mėgstamiausias ir daugiausiai aistrų sukeliantis burtininkų pasaulio sportas. Kai kurie mokytojai turėjo savų priežasčių, dėl kurių jiems šios varžybos buvo dar įdomesnės.
Akilanda visą rytą kaip niekad įžūliai siautėjo koridoriuose ir pačiais originaliausiais būdais bandė išmušti žaidėjus iš komandų. Pavyzdžiui, Arethai į kaktą per plauką neatsitrenkė pabaisiška briedžio galvos iškamša (su ragais, savaime suprantama), nežinia iš kur ir juo labiau nežinia ko atskridusi (hmm…); eidami pusryčiauti ir iki tol sėkmingai išvengę visų pasikėsinimų Keanu su Elijah matė apsiašarojusią Čo, kuri buvo permirkusi iki paskutinio siūlelio bei plaukelio dvokiančiais ryškiai rožiniais dažais – dar ryškesniais nei Paul rožinukės; pats Paul atrodė pakankamai juokingai, šliaužiodamas su Johnny, ties kiekvienu koridoriaus posūkiu pirmiau iškišdami veidrodėlį ir patikrindami kelio saugumo būklę, o tik tada eidami toliau – mat juos persekiojo kažkieno kuprinė, tvirtai įsitikinusi, kad yra tikrų tikriausias Muštukas, ir savo vaidmenį atlikusi kuo uoliausiai; Marieta iš Didžiosios salės išlėkė su apvožta skystos kiaušinienės lėkšte ant galvos; ir taip toliau ir panašiai. Praktiškai nei vienas vienos ar kitos komandos narys neišsisuko nuo Akilandos linksmybėlių. Net ir Casandrai nepavyko apsimesti, kad ji niekur nesiruošia skraidyt – poltergeistas nuspigino ją akutėmis ir nepasitikėdamas paleido į merginą penkis iš eilės vandens balionus. Laimei, tą akimirką koridoriuje išdygo prof. Pittas, taigi tik viena bomba pasiekė nelaimingąjį taikinį. Bet vis tiek buvo šlapia.
Namų elfai taip pat nešvaistė laiko veltui ir paruošė ypač viliojančius pusryčius, taigi ir labiausiai besinervinantys dėl varžybų žmogeliukai susigundė nors truputį užkąsti (pavyzdžiui, paragauti sausainio… ar įsipilti sulčių stiklinę).
Per pusryčius ir koledžų vaiduokliai neslėpė jausmų. Kažkur Grifų Gūžtos stale, vidury pyragaičių padėkliuko, Beveik Begalvis Nikas įnirtingai kvotė Harį – kaip šis manąs, kuri komanda šiemet laimėsianti turnyrą; tuo tarpu šalimais bandžiusios pusryčiauti Levanda su Parvate vėl ėmė kuždėtis. Nesuveikus šiai priemonei, juodvi savo nepasitenkinimą išreiškė plačiajai visuomenei labiau suprantamais būdais: “Atsiprašome, bet mes norėtume pavalgyti!”. Už kelių vietų sėdėjusios ir kirtusios po antrą porciją Milesta bei Vanessa jas tik nužiūrėjo kaip… nežinau net ką, susižvelgė ir prunkštelėjusios vėl nudelbė akis į lėkštes bei grįžo prie Švilpynės komandos aptarinėjimo.
Tuo tarpu aptarinėjamoji Švilpynė jautėsi labai prieštaringai. Viena vertus, dėl ankstesnių metų patirties niekas iš jų pernelyg didelių rezultatų nesitikėjo, tačiau, antra vertus, visi švilpynukai (o taip, netgi Hana Abatė) tikėjo, kad šiemet daug kas gali pasikeisti. Pagaliau ir patys žaidėjai degė ryžtu nors truputį timptelėti savo koledžo lygį aukštyn. Ypač sukilo ambicijos po prasilenkimo su Klastūnynu:
- Žiūrėkit, nenusivožkit nuo šluotų, mulkiai jūs! – užkriokė kažkuris klasuotlis.
- Užsirauk, antraip po varžybų… - grieždamas dantimis ir raitodamasis rankoves grėsmingu tonu nutęsė Johnny.
- Pats užkimšk srėbtuvę, Depp’ai, - išsiviepė iš kažkur atšleivojęs Smirdžius. – Visi puikiausiai žino jūsų komandos sugebėjimus išsilaikyti ant šluotų – net “kapitonė” sugeba nusitėkšti iš niekur nieko! – visi klastuoliai sutartinai nusižvengė. Suraukusi antakius Casandra atsisuko.
- Turi problemų? Nori apie tai pasišnekėti?
- Ne, man rodos, tai TU turi problemų…
- Kas čia turi kokių problemų? – tą pačią akimirką prisistatė… Teeheehee, neatspėjote! Ogi gerb. profesorius Sneipas.
- Profesoriau, aš sakiau panelei Fox, kad ji turi problemų su skraidymu, ir visa jos komanda jų turi, todėl gal vertėtų jiems neleisti žaisti… Žinote, negalima rizikuoti mokinių sveikata…
Sneipas žybtelėjo akimis.
- Aš manau, ponaiti Smirdžiau, kad jeigu jie nori žaisti, tai tegul ir žaidžia. Ne mūsų reikalas rūpintis Švilpynės_gerove, ar ne?..
Ir, labai labai nežymiai ir dar labiau kreivai šyptelėjęs, jis nuėjo prie mokytojų stalo. Drakas taip pat išsiviepė kaip kaliausė ir su savo šutve nužirgliojo prie Klastūnyno stalo.
- Rask vietą! – jam pavymui dar piktai metė Samara.
- Vieną nepaprastai gražią ir fantastišką dieną… - choru pradėjo Paul su Johnny.
- Ciš! Dabar ne tame esmė, - motiniškai pamokė Casandra. – Geriau papusryčiaukit…
- Nenoriu valgyt, - burbtelėjusi pertraukė draugę šalia sėdėjusi Aretha.
- Atsirado čia mat!
Aretha tik mąsliai paknibinėjo į lėkštę įsikrautą skrebutį (mat tas skaniausiai atrodė) ir ilgesingai pakėlė akis į mokytojų stalą. Tai stebėjusi Casandra pasielgė taip pat. Profesoriai Medis ir James jau papusryčiavę ir dabar gurkšnodami moliūgų sultis smagiai spindinčiomis akimis kažką aptarinėjo. Abu nusišypsoję pakėlė akis į mokinius, konkrečiai į vieną stalą ir dar konkrečiau – į dvi asmenybes, kaip tik į juos pažvelgusias. Ketveriukė nusišypsojo ir po minutėlės akių kontakto nelabai noriai sugrįžo prie savų reikalų. Vis dėlto Arethai atsirado apetitas.
- Dabar taip, papusryčiavę susirenkat šluotas, apsiaustus, nepamirštat galvų ir marš į aukštelę, - paskutinius nurodymus komandai išdalino Casandra. – Aš ateisiu tik tiesiai į varžybas, aišku? Iki tol prasijudinkit patys, juk visą savaitę treniravotės. Nepamirškit, kad… Pusryčiai prabėgo aptariant paskutinius žaidimo štrichus ir bandant įsiminti visus Casandros duotus patarimus bei nurodymus. Pagaliau Švilpynės komanda iškilmingai atsistojo ir, lydima ūžiančių visų kitų švilpynukų, pasuko į bendrąjį kambarį. Po dešimties minučių šešiukė jau traukė rasota veja į kvidičo aikštę.
- Kur einam mes su komanda tai niekam nežinia… - vėl iš visų gerklių plyšavo trys prietrankos - Paul, Johnny ir Elijah. Paskui prisidėjo ir Keanu: - O apie tai dar nė kūkū, oi ne, oi ne, oi neee…
Aretha su Samara pakraupusios susižvelgė, beeet… po keliolikos žingsnių jau visi 6 jaunuoliai tikrai garsiai ir nuoširdžiai traukė tą patį “nė kūkū, oi ne, oi ne, oi neee”. Gerai, kad niekas negirdėjo [?].
***
Kadangi Švilpynė ankstokai nusibeldė į stadioną, tai rado jį dar apytuštį ir neužimtą varnanagių. Prieš tai persirengę geltona ir juoda apranga, visi spėjo apsukti dar kelis ratus raiti ant šluotų aplink aikštę, pasikartoti kelis derinukus ir šiaip, žodžiu, apšilti. Netrukus pradėjo rinktis žmonės, ir švilpynukai nusileido žemyn, į rūbinę.
Po kokių dešimties minučių stadione jau buvo žmonių košė tiesiogine prasme – atrodė, kad pirmųjų sezono rungtynių pasižiūrėti atėjo visas per vasarą kvidičo ištroškęs Hogvartsas. Užsiėmę vietas mokiniai pasiuto tarškėti, o jų balsai, susilieję į vientisą ūžesį, dūzgesį ir dar velniažin ką, tarsi debesiu apgaubė visą aikštę. Rūbinėje Aretha prisiekinėjo, kad per kitas varžybas atsineš kištukus ausims.
- Ir vis dėlto aš tikiu, kad šiandien laimės Švilpynė, - tvirtai paskelbė Milesta kitoms grifėms.
- Aha, ir aš tikiuosi, - palingavo Claire. – Kiekgi gali jie pralaimėt…
- Ne, laimės dėl to, kad tikrai gerą komandą pagaliau turi, - pareiškė Haris. Visi atsisuko į jį. – Eee… Oliveris man sakė, kai šiandien biškutį kalbėjomės, - kaltai šyptelėjo šis.
- Aaaa…
- Bet ką jie darys be GYNĖJO? – negalėjo atsistebėti Nevilis.
- Gynėjos, - irzlokai pataisė Holly. – Neįsivaizduoju. Gal kokį kitą žaidėją susirado?
Ir čia užvirė diskusijos apie Casandrą ir jos potencialią pamainą (kurios, beje, niekas niekaip negalėjo sugalvoti). Milesta su Hariu tik tylėjo ir šypsojosi, per žiūronus dairydamiesi po aikštę.
- Žiūrėkit! Štai ir profesorius Dumbldoras su kitais mokytojais! – netikėtai sumostagavo rankomis Kolinas, nutraukdamas bet kokias kitas kalbas ir dar vos nesudaužydamas Hario žiūronų. – Oi, atsiprašau… - visas užraudonavęs burbtelėjo ir susirinko besimostaguojančias rankas. Kompanija prisimerkė ir įsižiūrėjo į tribūną, kurion susirinko mokytojai ir kiti svarbūs asmenys, tokie kaip Joshas, Billy, Dominic... Tai buvo ženklas, kad varžybų pradžia jau čia pat. Susirinko totaliai visi, išskyrus…
- Kur Oliveris? – pasidomėjo Ronis.
***
Rūbinėse jau užvirė aistros.
- Man kitą kartą reiks ne tik kištukų ausims, bet ir raminamųjų, - sudejavo Aretha pamačiusi, kad žmonių į tribūnas prisigrūdo turbūt daugiau negu į Nacionalinį kvidičo čempionatą, ir suvokusi, kad šį sykį ji nesėdės geriausiose vietose ir nesirgs už savo mėgstamiausią komandą.
- Ai, nieko čia nebus, nurimk, - paguodžiamąją kalbą išrėžė Paul, grįžęs iš mūšio lauko apžvalgos. – Ir tavo profesorius atėjo…
- Kkkkąąąąąąąąąąąąąą??????????????
- Na menų mokytojas…
- Ooooo-ooooo-oooo…….. siaubeeeee..eee…e…eee…………………*gurkt*
- Greičiau, jai tikrai reikia raminamųjų! – užriko Samara, nors vaizdelis buvo labiau juokingas negu keliantis paniką. Komandą ištikus tokiai krizei, tų raminamųjų buvo neįtikėtinai greitai suveikta. Vis dėlto sutirpusi gaudytoja – ne juokas… Tiksliau juokas, tačiau… Na vienu žodžiu supratote.
- Reikės su Casandra apie tai pasišnekėti, - užsiburbėjo Samara, tuo momentu ėmusi vaidinti labai svarbų ir atsakingą vienintelės išsaugojusios sveiką protą vaidmenį. Paul su Johnny nesuvaldomai krizeno ir laidė labai originalius sąmojus, Elijah lyg pametęs galvą tūpčiojo apie Arethą (žinoma, su pačia rimčiausia išraiška veide… hm.), pastarojo entuziazmu užsikrėtė ir Keanu, bet, kadangi jam jau nebeliko kas daryt, tai vaikinukas nusprendė springdamas kelt paniką, mat “Csandros ik šiol da nėėėėėėėr!!! O toj skryyyysim!!! O pie Rethą yš fis ptyyyliu!!!” Aišku, kas žodį visi keturi nusižvengdavo, pasak Samaros, “kaip paskutiniai kuiliai”, kas buvo palydima dar didesniu juoku – turbūt žodis buvo labai juokingas… Aretha, prifarširuota raminamosios arbatėlės, sėdėjo ant grindų su palaiminga išraiška veide ir žaidė su savo šluota laukdama varžybų pradžios.
Samarai pagaliau pavyko sutramdyti prietrankų gaują užrikus, kad per tą arklišką žvengimą niekas niekad niekaip neišgirs Oliverio Medžio švilpuko. Vaikinai klusniai nutilo ir apžergę šluotas išsirikiavo, nors tai vienas, tai kitas kas kiek laiko tyliai suprunkšdavo.
Pagaliau pasigirdo skardus švilpimas ir tuoj po jo – komentatoriaus žodžiai:
- Sveiki visi, susirinkę pasižiūrėti pirmųjų šio sezono Hogvartso taurės kvidičo varžybų!!! – užriko ne bet kas, o…
- Olllyyyverrris… - netikėtai atsigavo Aretha. – Teeheehee, iš manęs išsidirbinėjot, bet pažiūrėsim, kaip pati Casandra skaidys! Ha!
- Labai normaliai, - pasigirdo kandus balsas merginai už nugaros. Neregimąjį apsiaustą nusisiautė Casandra.
- Oy! – cyptelėjo Aretha.
- Prisidirbai, - pagrasino pirštu kapitonė. – Daugiau jokių atleidimų nuo treniruočių, kad ir pats menų profesorius Duncan James ateitų maldaut.
- Niaaaa… - pasigirdo sugniuždytos gaudytojos priešmirtinis vos girdimas atodūsis.
- Ir jokių man. Sėdat ant šluotų visi! Johnny užvertė akis.
- Kapitonė parsirado… - suprunkštė jam Paul. – Tik laikykis!
Tuo pačiu metu, kai įvyko ši scena, kažkur tribūnose nustebęs riktelėjo Dinas:
- Va kur Oliveris, Roni!
Pastarasis išpūtė akis.
- Na šiaip jau visai logiška, - pareiškė Vanessa. – Lee tai išvažiavo. Komentatoriaus naujo bet kokiu atveju reikėjo.
- Bet kodėl Oliveris? Galbūt, pavyzdžiui, aš norėjau komentuot varžybas, - užsisvajojo Semas.
- Pažiūrėčiau, kaip komentuotum žaidimą, vydamasis Kritlį,- nusišaipė Haris.
- Oy…
- Šiandien susitinka Švilpynės ir Varno Nago komandos! – skelbė stebuklingai pagarsintas Oliverio Medžio balsas.
- Prasideda!!! – džiaugsmingai suūžė visos tribūnos aplink stadioną.
- Prasideda… - baimingai sudejavo Aretha.
- Mergužėle! – įsižeidusiu tonu pareiškė Casandra. – Jei nusiraminsi, susikaupsi ir sugausi Šmaukštą mums nespėjus apgailėtinai pralaimėti, tai galėsim apmąstyti tavo atleidimą nuo trefkės dėl kokios nors itin svarbios priežasties… Bet tik aptarti! – skubiai pridėjo Cassie, kol Aretha per daug neįsismagino.
- Oooyyy… Tiaj gejaj! – nušvito mergina ir pasiryžo sugauti žūtbūtinai Šmaukštą, kad ir nutrenkdama Čo nuo šluotos (heehee, gi Marietos draugužė!) bei pati nusitrenkdama, - juk jei nuo to priklauso pasimatymas su Duncan, tai jau žinote…
- Kviečiame abi komandas pakilti į orą! – pagaliau paskelbė Oliveris.
14 šluotų šovė aukštyn. Gaiviam vėjui papūtus į veidą, iš galvos išgaravo visi rūpesčiai bei nervai, ir Švilpynė džiugiai apsuko garbės ratą aplink aikštę triukšmingai aidint kitų moksleivių plojimams.Po akimirkos pralėkė ir varnanagiai.
- Varno Nagui atstovauja! – pradėjo vardinti Oliveris. – Marieta Edžkoum, Antonis Gldšteinas, Maiklas Korneris - puolėjai! Padma Patil ir Teris Batas - atmušėjai! Gynėjas Venclovas Grabajevas! Iiiir gaudytoja bei kapitonė – Čo Čang!!!
Varnanagių komandai buvo audringai paplota.
- Švilpynei atstovauja!! Samara Doson, Elijah Wood, Keanu Reeves - puolėjai!! Paul Walker bei Johnny Depp - atmušėjai!! Gaudytoja Aretha Moony!! Ir komandos kapitonė, Švilpynės lankų gynėja – Casandra Fox!!!
Plojimai susimaišė su murmesiu, virtusiu į ūžesį. Plačiai buvo pasklidęs gandas, kad Švilpynė per savo pirmąsias varžybas liko be kapitonės ir gaudytojos, o dabar šioji lyg niekur nieko išlėkė į aikštę ir tik plačiai šypsojosi. Oliveris apsimetė nieko nepastebėjęs ir nežinojęs, kad ji negali žaisti. Dumbldoras metė į jį greitą žvilgsnį, tada nukreipė akis į figūrėlę danguje, o po akimirkos jau atsakė pribėgusiai akis išpūtusiai madam Pomfri, kad viskas gerai ir reikia leisti Casandrai žaisti. Ši aišku, pasipiktino neišpasakytai, tačiau moteriškei neliko kas daugiau daryt… Taigi štai va šitaip Casandra sulaužė taisykles, nepakluso įsakymams, tačiau iš balos išlipo sausa… Ir dar ne paskutinį kartą!
Nurimus audroms dėl, pasak klastuolių, “ligonės tąsymosi aikštelėje”, į aikštės vidurį išleisti kamuolius išėjo, kai ko nelaimei, Duncan. Casandra perliejo Arethą žiauriu žvilgsniu, kas ją sugrąžino į žaidimą.
- Irrrr…. TAIP, kamuoliai jau paleisti laisvėn! – užriko Oliveris. – Edžkoum pirmoji sučiumpa Kritlį ir skrieja Švilpynės lankų link… perduoda Goldšteinui… NE! Kamuolį atima Doson ir žaibiškai šauna į priešingą stadiono pusę… pasuoja Reeves’ui… šis Wood’ui… koks puikus komandinis žaidimas! Na, Grabajevai, laikykis… Wood atūžia… PASKUTINĘ AKIMIRKĄ PASAS IR KOKS GRAŽUS REEVES SMŪGIS!!! 10:0 ŠVILPYNĖS NAUDAI!!! WOOO-HOOO!!!
Tribūnos sudundėjo lyg milžinui praėjus. Iš visų pusių pasigirdo kaukimas, ūžimas, staugimas ir panašūs laukiniai garsai iš laukinio miško. Aretha virš žaidėjų maišalynės džiugiai padarė ore kilpą (ko kai kas tikrai nepraleido pro akis), Paul su Johnny suplojo rankomis, puolėjai džiugiai susižvalgė, o komandos kapitonės širdy kažkas suspurdėjo… Švilpynė buvo palydėta šiltais plojimais.
- Dabar su kamuoliu Varno Nagas… Marieta Edžkoum… Mergina neįprastai aktyviai reiškiasi šiuose varžybose… Atsiplėšusi lekia prie Švilpynės lankų… Casandra Fox, gynėja, užima poziciją… Edžkoum meeeeeeeta…….. – nors Casandra buvo sutelkusi dėmesį į Kritlį, tačiau negalėjo nesiklausyti Oliverio dėl kelių priežasčių – kad sektų žaidimą (nes nuo lankų nekas tesimatė) ir… mhm… dabar jos širdis suvirpėjo išgirdus, kaip ir Oliverio balsas nerimastingai virpetli. Casandra staigiai smigo įstrižai žemyn ir gražiai pasiuntė pavojingai artėjusį prie lankų Kritlį tiesiai Samarai į rankas.
- NEĮMETA!!! – džiugiai užriko Oliveris. – Švilpynė šiemet kaip niekad gerai pasiruošusi žaisti ir parodyti visiems, kas yra tikras kvidičas. Kamuolys šiuo metu kaip tik pas jų žaidėją, Elijah Wood, kuris, lygimas Samaros Doson šalimais ir Keanu Reeves prieky, manevringai skrieja į Varno Nago pusę… Galime matyti, kaip puikiai susižaidusi ši trijulė… Perdavimas Doson… Neria žemyn!! Koks gudrus judesys, dabar Kritlis vėl pas Wood’ą… Meta… Aaaah, Grabajevas kažko besimostaguodamas pakreipia Kritlį ir šis, nepasiekęs lanko, sugrįžta į Reeves rankas! Apsisukimas… Maiklas Korneris pasinaudoja proga, kai Bato pasiųstas Muštukas sutrukdo Švilpynės puolėjui, ir atima Kritlį!
Nuo grifų užimtų tribūnų ataidėjo nusivylimo šūksnis, piktai atsiduso ir pats Oliveris.
- Su Kritliu vėl Edžkoum… Atsargiai… ARETHA MOONY DIDŽIULIU GREIČIU NERIA ŽEMYN!!!!! – klykimas iš visų pusių. – Ar ten Šmaukštas???!!! Čang seka iš paskos…
Aretha iš tikrųjų smigo kone vertikaliai žemyn, visi pamanė, kad ji pastebėjo Šmaukštą. Bet mergina tik žaibiškai ūžtelėjo kažkur prie pat Marietos galvos ir šią taip išgąsdino, kad mergužėlė išmetė Kritlį ir paklaikus metėsi į šalį… kur jos laukė Paul maloningai pasiųstas Muštukas. Aretha pergalingai išsišiepus susižvelgė su kvatojančia Casandra.
- Mmmm, turbūt klaidingas aliarmas, Šmaukštas paspruko, - jau ramiau pakomentavo Oliveris. – Vis dėlto tai mums priminė, kad nepamirštume vieno svarbiausių žaidimo akcentų. Kritlis pas Kornerį… pas REEVES’Ą! Vėl pas Kornerį… HAAA, Depp’o taikliai paleistas Muštukas sugrąžina kamuolį Švilpynei, Doson veržiasi pirmyn… NAGI! EINAAA!!! 20:0 ŠVILPYNĖ LAIMI!!!
Švilpynės moksleiviai surengė įspūdingą bangą, nuvilnijusią per visą stadioną. Kažkur toj maišalynėj šokinėjo (iš džiaugsmo ar iš apmaudo) ir naujokai prancūzai, palaikę vieną ar kitą naujųjų draugų komandą. Draugai nesitvėrė džiaugsmu.
Per kitas 5 minutes situacija pasikeitė. Padmos Patil paleistas Muštukas sukėlė visuotinį pasipiktinimą Švilpynės komandoj ir už ją sergančiųjų tarpe, mat grėsmingai prazvimbė Casandrai prieš pat nosį, Paul ar Johnny nespėjus nieko padaryti. Mergina, išsisukdama nuo to bjaurybės, gavo pamanevruoti, tačiau dėl to… praleido Marrrrietos paleistą Kritlį pro lanką. 20:10. Aretha įpykus neturėjo kur rankų dėt. Bet žaidimas tęsėsi. Švilpynė vėl atakavo.
- Su Kritliu Reeves… Wood… Vėl Reeves… Doson… O! Walker paleistas Muštukas išneša Grabajevą iš eterio ir Doson šveičia Kritlį tiesiai į lankus!!! 30:10 ŠVILPYNĖ LAIMI!!! – tikrai objektyviai varžybas komentavo Oliveris.
Vėl aplodismentų banga.
- Na, už tokį gražų žaidimą turėtume būti dėkingi šiais metais naujai sudarytai Švilpynės komandai, o ypač – jos kapitonei Casandrai Fox, kuri… GOLDŠEINAS ATAKUOJA!!! Ah… deja, sėkmingai. Rezultatas 30:20!
- ŠMAUKŠTĄ!!! – iš visos gerklės užriko Casandra praskriejančiai Arethai. – GAUDYK ŠMAUKŠTĄ, KOL DAR NEPRAPYLĖM!!!
- Gaudau, gaudau… - burbtelėjo panosėj Aretha. – Bet jau kaip jis matosi, tai ne tas žodis…
- IR NEBURBĖK!!!
- Neburbu, neburbu…
- Su Kritliu lekia Edžkoum… Šiurkščiai pastumia jos kely pasimaišiusią Samarą Doson!!! PRAŽANGA, MEGUŽĖLE! HA! HAHAHA! Aaa?.. Nu taip taip, - tyliau kažkam pamurmėjo Oliverio balsas. – Taigi Varno Nago puolėja Marieta Edžkoum uždirba savo komandai pražangą, Samara Doson mes baudos metimą… Grabajevas vėl grįžta į vaizdą… Abu pasiruošia… Doson nešas į priekį… šonan… META!.. Uuuuhhh, neįmeta. Kritlis atitenka Varno Nagui, Maiklas Korneris skuba į kitą aikštės pusę…
Rezultatas išsilygino. Užkaitusi Aretha pradėjo dar įnirtingiau sukti ratus virš žaidėjų, atsargiai pasimaišydama ir tarp jų, bet, pagal kapitonės nurodymus, saugodama save ir vengdama didelių greičių bei Muštukų. Tačiau, kai artimiausiu metu tokia taktika neprivedė prie nieko gero, o rezultatas pasikeitė 30:50, ji pagaliau nusprendė, kad reikia imtis veiksmų, slapta su Casandra aptartų ir suplanuotų bei išbandytų, tačiau niekam iki šiol dar nežinomų.
- Jergutėliaujūstikpažiūrėkit!! – entuziastingai riktelėjo komentatorius. – Tik pažiūrėkit, ką išdarinėja Švilpynės atmušėjai… Muštukas lekia pro pat Edžkoum… ši spėja išsisukti… dabar pro Kornerį… Goldšteiną… Kliudo Goldšteiną!!! Heh, ką Varno Nago atmušėjai veikia? Teris Batas piktai pagrūmojo žvengiantiems Paul ir Johnny. Šie tik gūžtelėjo pečiais ir kitą akimirką nutaikė Muštuką į patį Batą.
- Kritlį turi Wood… Reeves… Wood… Doson… Kaip gudriai išsisuka nuo Varno Nago Muštukų ir Marietos, ta prasme, norėjau pasakyti, Edžkoum, pasikėsinimų! Ir… YRAAA!!! 40:50, Švilpynė vejasi!!
Tą akimirką Aretha baisiausiai besisukiodama nėrė žemyn, paskui pasuko kairėn ir taip pat tebesivartydama žaibiškai pralėkė per visą aikštę bei ūžtelėjo atgal į padanges. Čo, tai pamačiusi, puolė ją vytis ir vėl, savo stiliumi, ėmė blokuoti kelią. Tačiau Čang bebandant užlįsti prieš Arethą antrą sykį, šioji staigiai pristabdė, pati vos nenučiuoždama nuo šluotos, ir šovė į kitą pusę. Casandra džiugiai suplojo rankomis ir iškėlė nykščius.
- ARETHA MOONY!!! Ką tik turėjome progą stebėti labai įspūdingą Švilpynės gaudytojos manevrą! Super originalus ir puikus ėjimas iš šios komandos pusės, nepamenu, kad kas nors Hogvartse būtų šitaip žaidęs per paskutiniuosius mažiausiai 8 metus, kiek aš čia buvau! Kokie puolėjų deriniai… visos komandos susižaidimas! Dėkojame nerealių sugebėjimų komandos kapitonei! Wood pelnė dar 10 taškų! Tuo tarpu Moony, meistriškai valdydama šluotą… PALAUKIT!!! Pasirodymas dar nesibaigė!!! – plyšavo Oliveris, iki paskutinio atodūsio įsijautęs į žaidimą.
Apsisukusi Aretha nurūko į kitą pusę, kol Čo nesuvaldė šluotos ir nepagavo krypties. Arethos tikslas, nurodytas Casandros, buvo visus suklaidinant labai greitai permesti aikštę akimis ir taip surasti Šmaukštą greičiau, nei kas nors (net jos pačios) galėtų tikėtis. Dabar ji visu greičiu lėkė vos per porą metrų nuo aikštės vejos ir dar bandė suspėt dairytis. Žaidimas per ilgai užsitęsė, pats laikas būtų jį užbaigt. Švilpiant vėjui, ji girdėjo Oliverio skalbiamus 40:70 ir žiūrovų siautimą. Mergina dar labiau paspaudė šluotą pirmyn, pati prie jos prisiplojo ir staigiai nėrė įstrižai-skersai-apskritai-tiesiai aukštyn, tuomet vėl šonan… Ir pagaliau pamatė!
- ŠMAUKŠTAS!!!!! – iš visos gerklės užstaugė Oliveris. Tribūnose visi iki vieno užsilipo ant kėdžių, kad geriau matytų, ką veikia gaudytojos. Viskas aplink, regis, apmirė – net žaidimas.
Aretha, pamačiusi Šmaukštą, gavo vėl apsisukti ir dabar, vos antrą kartą nenumušusi (kažin ar tikrai jau taip netyčia…) Marietos nuo šluotos, lėkė tiesiog vertikaliai aukštyn.
- Greičiau… greičiau… nagi…
Ji jau ištiesė ranką, kai prieš nosį lyg iš po žemių išdygo Čo snukelis ir “kažkas” Arethos šluotą nekukliai paspyrė į šalį. Viskas būtų buvę dar pusė bėdos, jei ne didelis greitis. Dabar, taip smarkiai lėkus ir taip netikėtai sujaukus pusiausvyrą, Aretha susimėtė ir su visa šluota nusirito šalin, tiesiai į Paul su Johnny, kurie spoksojo net išsižioję.
- KAS ČIA DABAR???!!! – užstaugė Oliveris. – Neleistinas stabdymas!!! Čang bando išvesti iš rikiuotės Švilpynės gynėją!!! Tfu, gaudytoją!!! Pražanga!!!
Tačiau niekas nesiklausė, nors jo balsas aidėjo kone mirtinoje tyloje – visi sulaikę kvapą sekė abiejų komandų gaudytojas.
Arethos šluota, šiurkščiai Čo nuspirta, dabar nesuvaldomai nešėsi (ir, žinoma, nešė savo keleivę) pro žaidėjus ir grėsmingai artėjo prie žiūrovų tribūnų. Aretha paklaikusi mėgino išlaikyti pusiausvyrą ir nenusiversti žemyn. Viskas užtruko vos kelias sekundes – Šmaukšto pasirodymas, trumpas persekiojimas, Čo spyris ir Arethos skrydis į žiūrovus.
- O šventieji hipogrifai!!! – užklykė Holly stebėdama, kaip gaudytojos šluota lekia tiesiai į ją. Vis dėlto paskutinę, tikrai tikrai paskutinę akimirką Aretha sugebėjo pasukti įstrižai žemyn. Tačiau laiku spėti sustoti buvo neįmanoma, ir mergina, vis dar įsikabinusi šluotos, čiūžtelėjo palei pat sienas po tribūnomis (ryškiai nusitarkuodama kairįjį petį ir ranką) ir tada – tiesiai į žemę. Skausmingai surikusi Aretha išlygino šluotą likus vos porai dešimčių centimetrų iki vejos ir vėl paspaudė į dangų, ten, kur jau užmatė nardančią Čo. Per visą tą sumaištį Samara su Elijah dar spėjo įmesti 10 taškų, tad dabar rezultatas buvo 50:70 Varno Nago naudai. Aretha iš visų jėgų varė vėl paklusnią savo šluotą pirmyn, kol Čo dar nespėjo sugriebti Šmaukšto.
- Regis, Švilpynės gaudytoja atgavo pusiausvyrą ir šluotos kontrolę, - regimai su palengvėjimu vėl komentavo Oliveris. Padangėse Casandra nusprendė, kad jie su Duncan labai jau panašūs. – Dabar ji dideliu greičiu vejasi Varno Nago gaudytoją Čang, kuri vis dar persekioja Šmaukštą. Koks posūkis!!! Šmaukštas netikėtai pakeitė kryptį ir nulėkė į Švilpynės lankų pusę, taip gerokai sutrumpindamas Moony kelią. Dabar ji atsilieka nuo Šmaukšto vos per kelis metrus… Palinksta į priekį, dar labiau spaudžia šluotą… Čang vejasi, tačiau nelabai sėkmingai… Moony neria žemyn… pro Švilpynės gynėją Fox… užkliudo kelyje pasimaišiusią Varno Nago puolėją Edžkoum… ir… JAU!!!!!!!!!!!!! ŠVILPYNĖ NUGALI REZULTATU 200:70!!!!!

Nesąmonė made by Cassie
Ketvirtadienio rytas. Grifai vėl sunkiai kėlėsi ir pagrindinė tema buvo idiotiškas Vanessos žadintuvas bei rietenos su įspūdingosiomis Parvate ir Levanda. Ah, dar buvo Claire tardymas apie tai, kaip jai ten sekasi santykiauti su Pittu (iš tokio žodžio, galima suprasti, jog klausimas buvo pateiktas Milestos).
Švilpynė vėl kėlėsi normaliai ir pagrindinė tema buvo, kaip mažieji puikieji berniūkai durniūkai bando išvesti Ashtoną iš doros kelio.
Ketvirtadienio pietūs. Pas grifus vyrauja sumauta nuotaika, nes vėl laukia dviguba dozė Sneipo kamurkos (vert. kabineto) dvoko ir eilinės rietenos su Klastūnynu. (aut.past. A grifai baigs su visais rietis, a ne???). Bet nieko, viskas praėjo pakankamai ramiai, tik pora išmuštų dantų, sutrankytų galvų, suspardytų užpakalių ir pora šimtų nuimtų taškų... Gerai gerai, tik vienas spyris ir tik -50taškų.
Švilpynės pietūs... Durnumo lygis smarkiai pakilęs: Elijah žvengia jau ne kaip arklys, o kaip dvidešimt asilų, Paul nusprendė vėl pasirodyti savo įstabiosiomis rožinukėmis, Johnny nenuilstamai pasakoja Ahstonui apie nuostabiausią sutvėrimą šioje pilyje - profesorę Treloni ir būsimą jos pamoką, Keanu palaiko kompaniją Elijah. Merginos sėdi susiėmusios už galvų ir mąsto ar ir jos tokios, kad žiūrėt baisu, ar... bet jų mąstymą nutraukia atsakymas, kad... geriau nereikia.
Ketvirtadienio vakaras. Grifai gerokai keikiasi ir mąsto įvairias priemones, kaip sumažinti Sneipą iki musės dydžio ir pritrėkšti su laikraščiu, į kurį paverstas Smirdžius. Bet galų gale nurimstama, atsipalaiduojama, numetami namų darbai ir...
Švilpynės vakaras. Casandra išsibūrė bizūną, kad galėtų išvaryti visus treniruotis. Šį kartą buvo nusižengta taisyklėm (bet kam tai rūpi) ir ji pati nuėjo pažiūrėt, kaip jiems sekasi, o ir Ashtonas, jau bebaigiąs suprietrankėti iki tokio lygio, kad užsigeidė pasimatuoti Paul kelnes, nupėdino kartu su komanda į kvidičo stadioną. Vėliau pasirodė Casandros treneris ir visi keistai besivaipydami ir skleisdami gargaliuojančius garselius iškepėstavo namo, kur buvo surengti bendri namų darbų atlikimo darbai. Nakčiai atėjus parsirado ir Casandra, kuri knapsėdama iš miego bandė kreivalioti kažką magiškųjų gyvūnų pamokai. Aretha nesulaukė Casandros, kadangi jau vos vos pradėjus temti nuskriejo į lovą, mat "kuo greičiau užmigsiu, tuo greičiau ateis rytas". Samara nusprendė naktį ją surišti.
***
- Kheeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeteeeeeeeeeeeeeeeeeeeee
heeeeeeeeeheeheheheheheheheheheheheeeeheheheheheheheheeee!!!
Samaros ranka lėtai nusileidžia, susiranda tapkę ir toji skrieja tiesiai į Arethą.
- *aaaūūč!* teeeeeeheheheehehehehehehehehhee!
Samaros ranka vėl lėtai nusileidžia, susiranda lazdelę ir...
- Teeeehehehehehehehehe! *plumpt buldinkšt*
Casandros galva nedrąsiai pakyla, akys nukrypsta link ant žemės išsikėtojusios Arethos su sustingusia visiškai apgailėtina išraiška.
- Tai žiauru, vargšė mergaitė...
- Ne, tai nėra žiauru, žiauri yra tos mergaitės psichika, - peržengdama Arethą išdėstė Samara ir nukulniavo į vonią.
- Aretha, - nukabinusi galvą per lovos kraštą kreipėsi Casandra, - jei pažadi, nespiegti ir nepatvinti, tai atkerėsiu...
- Nedrįsk! - iš vonios atsklido Samaros šūksnis.
Casandra pritylino save ir mostelėjusi lazdele suteikė Arethai judėjimo laisvę, tačiau nenuleido lazdelės ir laikė ją pakabintą virš Arethos nosies.
- Prižadėk.
- Tyyh... taai...jajaiip, - Aretha atsisėdo ir kad neišgirstų Samara pasakė, jog stengsis būti rimta.
- Greičiau jau Treloni savo kabinetą išvėdins, nei kad tu... surimtėsi, - lovoj besivartydama ir žiovaudama pasakė Kiara.
- Nejuokinga! - tipo užpyko Aretha, - Stebėk.
Ji lyg stabaras pakilo nuo lovos ir visai rimtai pavaikščiojo.
- Lyg iš pieno plaukusi... - mestelėjo Casandra ir išsirioglinusi iš lovos netyčia užlipo ant vakar prie lovos įtaisytos šluotos ir numesto apsiausto, - Aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa! Mano šluota!
- Kach dah jaich chia?! - iškišo galvą Samara dantų pastos pilna burna.
- Aaaaa! Viena dėmelė ant šluotos! Aaaa! Jai skauda! Aaaa! Tavo šluota! Aaaa! Dirbtinį kvėpavimą jai! Aaaa! - maskatuodamasi rankomis pasišaipė Aretha.
- Aaaa! Duncan už tavęs! Aaaa! Nepasprink! - piktai metė Cassie.
- Nu gerai gerai, nepyk, bet tai nereikia parsivilkt vidurnaktį, o po to tamsoj nesugraibyt spintos durų...
- Nereikia nulėkt aštuntą valandą miegot ir tada vienuolikta neatrodys vidurnakčiu.
- Koks skirtumas... viena valanda... - suprunkštė Aretha.
- Eeeeeik tu... pašokt... - praeidama Casandra iškišo liežuvį ir trinktelėjo vonios durimis.
- Eeeey! Mano eilė buvo! - pasipiktino Aretha.
- Besiseiliojančių traukinys nelaukia, - atskriejo atkirtis.
***
- Žiūūūrėkit! - po valandos, kai visi jau buvo bendrajame kambaryje sušuko Paul.
- Tam dadadam! - išdainavo Elijah ir tarpduryje iš vaikinų miegamojo pasirodė salotinėmis odinėmis kelnėmis aptaisytas Ashton.
- O aš dar sakiau, kad Aretha pakrikusios mąstysenos... - atsiduso Samara ir rankomis užsidengė akis.
- Tinka? - pasiteiravo Ashton.
- Mes gi sakėm, kad jie jį užkrės prietrankiškumu... - palingavo galvą Casandra.
- Gal jau nevaryk, kąąą? - sumirksėjo Elijah, - o tai kai įsuksiu į šokio sūkurį...
- Aš einu valgyt, - staigiai pakilo Casandra, - kas su manim?
- Aaaaš, - vis dar žvengdama iš Ashtono pakilo Aretha.
- Tai jūs taip ir neatsakėt, kaip man tinka... - graudžiu balseliu numykė Ashton.
- Neklausk tu tų mergų, nieko jos nesupranta, - numojo ranka Johnny.
- Paršas tu, Johnny, žinojai? - treptelėjo koja Samara.
- Cit cit cit, gyvūlėlių porele. Einam gi, einam niūūūūū! - paragino spirganti Aretha.
Ashton nužvelgė Arethą ir pakėlė klausiamas akis į kitus.
- Oi, tu dar daug ko nežinai, drauguži, - patapšnojo per petį Elijah, - žinai, tai vadinama "pamatė panelė gražų profesorių", kaip supranti, draudžiamas vaisius gardesnis...
Gerai, kad Arethai buvo tokia diena, kai ji negalėjo išstovėti ant vienos kojos, nes Elijah būtų gerai gavęs į mikštąją vietą.
***
Penktadienio rytą grifų štabe panaši būsena kaip ir Arethos lydėjo Claire.
- O žynot.. Man Bradas sakė, kad šiandien, nu sakė, šiandien, kad mes, šiandien, Bradas sakė, šiandien...
- Kad šiandien pablogės tavo būklė, nes laukia praktikos pamoka? - pasitrynė akis Milesta.
- Neee... Bradas sakė, kad šiandien... - nutęsė Claire.
- ... kad šiandien neleisi mums ramiai gyvent? - dar vieną variantą pateikė Holly.
- NE! Bradas sakė... - Claire vėl nespėjo pabaigti, kai įsiterpė Vanessa.
- Sakė, jog perduotum mums ir mes tau vožtume, kad atsipeipeliotum?
- Nugi ne! Sakė, kad šiandien mudu galėsim padaryti dar vieną papildomą pamoką! - kol vėl niekas nepertraukė, išpyškino Claire.
- Oooo judu... - kilstelėjo antakius Holly, - ką tai turėtų reikšti?
- Dar vieną pamoką su Bradu! - išsiviepė Claire.
- Klausimas: ar tau tik taip gražu į jį paspoksoti, ar tu tiek jį įsižiūrėjus, kad net kraupu? - užklausė Milesta.
- Ne, man džiugu, kad išmoksiu daugiau dados!
- Aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa... - pasigirdo labai didelis 'patikėjimas' iš likusios trijulės.
***
- Kliausykitia, gial miatiete Miariatia? - į koridoriuje einančius švilpynukus kreipėsi prancūzė blondinė.
- Kiąąąą? - suraukė nosį Johnny.
- Miariatią, yš Viar-nio Nia-gio, - išskiemenavo Liusė.
- Matyt persekioja Duncan. Kad ją lėlės sugraužtų, - sugriežė dantimis Aretha.
- Iastsipriašiau, niaišgirdiau... - pamosavo savo rausvais nageliais panelė.
- Ir nebuvo būtina... - vėl sumurmėjo Aretha.
- Iaš nieko negirdžiū! kialbieki niormialus! - suisterikavo naujoji hogvartsietė.
- Kas čia daros? - pamačiusi, jog Švilpynė kažko stoviniuoja koridoriuje, priėjo Milesta.
- Iai, byški kabėti siū prianciūze, - nusimaivė Elijah.
- Jiūs niadriaugyški, - papūtė lūpas Liusė.
- Skirkitės, jūs ten, - rodos, visi koledžai sumąstė vienu metu keliauti į didžiąją salę, nes štai, kur buvęs, kur nebuvęs, išdygo ir Drakas su palyda bei naujuoju mokiniu - Čarliu.
- Vietos sočiai, praeisi, - metė Milesta.
- Nepraeis, jei nepratauksi savo storo užpakalio, - įsikišo Pensė.
- Tikrai praeis, jei tu, stora karve, neisi šalia! - įsižeidė Milesta ir tėškė Pensei.
- Kąąąą? Tuoj tau Čarlis iš savo kastuvo kaip... - išpūtė krūtinę Pensė ir, rodos, dar dvigubai padidėjo.
- Milesta, einam valgyt, - priėjusi Vanessa patempė draugę už alkūnės.
- O štai ir taikdarė Bright, - nusišaipė Smirdžius.
- Apsivemk, - įsiuto Vanessa ir nusitempė Milestą prie grifų, kol dar nepradėjo niežtėti rankos.
***
Pamokos pamokos pamokos... Profesoriai, rodos, specialiai susabdė laiką, kad jos eitų kuo ilgiau. Ypač taip nekantriai vakaro laukiančiai Arethai (nebuvo panašu, kad ir kiti nelaukė... Ypač Casandra, kurios laukė ne tik menai, bet ir paskutinė treniruotė prieš varžybas su Oliveriu bei Claire, kurios taip pat laukė menai ir profesorius Pittas).
- Ooooooooooo meile, tu mane nugalėjai, o mano Treloni, tu man vėl šviesti pradėjai... aš buvau jau subrendęs vyrukas ir aplinkui daug moterų sukos, aš visas jas turėti galėjau, bet į nieką žiūrėt nenooooooorėjau! pamiršau aš arbatos skonį, nemokėjau nei juoktis nei verkti, kol į jos liuką nepasibeldžiau ir nepasakė ji man: "aš čia... atmerki vidinę akį"! yėė... oooo, meile<...> - žargliodami koridoriumi dainavo, o gal greičiau staugė, Paul, Johnny ir Elijah.
- O dabar merginos! - sušuko Elijah.
- Ooo meile... tu mane nugalėjai, o Duncan tu mane apžavėjai... - suniūniavo Aretha ir nusijuokė.
- Oi, - giliai atsiduso Johnny, - ir ką su jumis daryt?
- Nieko nedaryk, mes jau pas tavo meilę, lėėėk! - švystelėjo ranka link kopėčių Cassie.
- Neturi kur pasislėpus mini šluotos? būtų greičiau! - lyg mažas berniukas iškišdamas liežuvį atkirto Johnny.
- Kas jums šiandien pasidarė, ar baigsit man prikaišiot meilę skraidymui? - suraukė antakius Casandra.
- Thubblefwuhfeehehehehe, - pasireiškė Elijah ir nebeturėjęs ką pridurti nustryksėjo paskui Johnny.
***
- Laba diena, - besišypsodamas pasisveikino profesorius Pittas. - Šiandien keliaujam į požemius, taip kad nesitraukit jokių vadovėlių, tik lazdeles.
- Aha! sakiau! - tyliai šnipštelėjo Claire.
- Į... požeeeemius... - užvertė akis Semas.
- Taip, bet pamoka jums turėtų patikti, požemiai sukurs tik dar įdomesnę atmosferą.
- Yey... - labai 'entuziastingai' numykė Ronis.
- Cit, netrukdykit profesoriui, - atsisukusi į Ronį pasakė Claire.
- Hermiona? Čia tu? Kodėl atrodai kaip Claire? - primerkė akis Ronis.
- Liaaaaukis...
O pamoka požemiuose buvo tikrai labai įdomi. Prof. Pittas paleido mažus, pūkuotus, raudonom akim ir dideliais nasrais padarėlius ir mokiniai turėjo juos sugaudyti panaudodami ką tik išmoktus kerus. Kadangi koridorių požemiuose daugiau nei įmanoma įsivaizduoti, mokiniai susiskirstė grupelėmis ir puolė į medžioklę.
- Aaaaaai! - suklykė Milesta, kai vienas toks padaras įsisegė jai į ranką.
- Bruneus! - nukreipęs lazdelę į bjaurų, nusišėrusį pūkų kamuolį sušuko Haris ir tasai atsikabinęs susisuko ir nusirideno prie sienos.
- Dėkui... - purtydama ranką numykė Milesta, - aš tikrai apgailėtina apsigynime.
- Skauda? - priėjęs ir paėmęs Milestos ranką paklausė Haris.
- Ne, tik dilgčioja truputį, nespėjo prakąsti, įbrėžė tik...
- Gal pas madam Pomfri palydėt?
- Ne, nereikia.
- O gal tikrai? Pasakyčiau profesoriui Pittui ir išleistų.
- Hari...
- Nes jei po to bus koks užkrėtimas.
- Hari...
- Ar dar kas, bus sunkiau išgydyt.
- Hari!
- A? taip?
- Sakau, kad neskauda, - nusišypsojo Milesta.
- Oi, atsiprašau, - paraudo Haris ir paleido Milestos ranką.
- Nieko tokio, ačiū, kad rūpinies.
- Kur čia nesirūpinsi, kai... - bet Haris nepabaigė sakinio ir sutrikęs nuėjo patikrinti kaip laikosi pritrenktas pabaisiukas. Milesta jį nužvelgė įdėmiu žvilgsniu ir nežymiai šyptelėjo.
Tuo tarpu Claire buvo kažkaip 'netyčia' patekusi į grupelę prie kurios dažniausiai būdavo profesorius Pittas.
- Šaunuolė, Claire! - pagyrė profesorius, kai mergina gražiu mostu nokautavo padarą.
- Ačiū, - išsišiepė Claire.
- Mmm... kokia tu šaunuolė... kaži kodėl... - sukrizeno į Claire ausį Vanessa.
- Jis mane tik pagyrė, - purkštelėjo Claire.
- Mhm... kažin kodėl tada manęs nepagyrė, kai nusviedžiau du vienu kartu, - nusijuokė Vanessa.
- Aaai... nu... baik... - suraukė nosį Claire, tačiau buvo gerai matyti, kaip ji nusišypsojo.
***
- Phew, - prie liuko sustojo Johnny.
- Dabar, Ashton, tavęs laukia viena įsimintiniausių akimirkų per visą viešnagę, - rimtu veidu linktelėjo Paul.
- Pažintis su grožio ir proto etalonu... - nutęsė Elijah.
- Profesore Treloni, - ranką prie širdies pridėjo Johnny.
- Aaaaw, - susižavėjo Ashton ir negalėjo sulaukti kada gi pagaliau atsidarys tas liukas.
- Ashton, nesitikėk per daug, - metė pastabą Aretha.
- Ką tu pasakei? Ką tu pasakei?! - Johnny jau buvo bedarąs liuką.
- Nieko, tylėjau, tau pasigirdo, - nekaltai išsišiepė Aretha.
- Žiūrėk tu man...
- Ir patariu sėsti prie mūsų... - pradėjo mintį Aretha.
- Nes prie mūsų staliuko yra langas, - ją pabaigė Casandra.
- O kam jis? - pasidomėjo Ashton.
- Pamatysi. Tiksliau užuosi, - pavartė akis Kiara.
- Laaaabaaa dienaaa......... - ak, tas senai girdėtas graudulingas balsas!
- Profesore!!! - vos ne ant kelių puolė Paul.
- Laba diena! - draugo pavyzdžiu pasekė Johnny.
- Ak, mano talentingieji vaikai... Kaip jūsų vidinė akis? - susižavėjo vaikinais tarė Treloni.
- Labai puikiai, nors, tiesą sakant, jau reikėtų pagalbos jai tobulinti... - pasikąsė smakrą Paul.
Tuo metu, kol vaikinai žavėjosi profesore Treloni, Aretha ir Casandra nusitempė Ashton prie savo staliuko ir kuo greičiau atidarė langą, nes vargšas dar nebuvo pratęs prie tokių aromatų.
- Priprasi, - mirktelėjo Samara.
- Sėėėėskit vaikučiai, sėskit! Šiandien išmoksime naują būrimą iš arbatžolių. Ketinau paruošti kitokią pamoką, bet kadangi prastai jaučiuosi... - gailiu balsu atsiduso profesorė.
- O kas yra? - netruko paklausti Johnny.
- Ar labai blogai? - pilnu užuojautos ir gailesčio balsu pasiteiravo ir Paul.
- Ne, vaikeli, tiesiog mačiau baisią nelaimę, kuri šiemet atsitiks per tuos kvailus turnyrus...
Tai pasakius, Ashtonas išpūtė akis ir gurgtelėjo.
- Nepergyvenk, visada taip, tuoj pasakys, kad kas nors mirs, - sušnibždėjo naujokui į ausį Elijah.
- Mačiau, kad... kad... Ak, geriau nesakysiu! - užsidengė žiedais nukrauta ranka akis profesorė.
- Ne ne, pasipasakokit, galbūt palengvės... - gailiai paprašė Johnny.
- Na, matot... Mano aura vakar buvo labai sustiprėjusi... - "ak, kaip šaunu!" pasigirdo šūksnis nuo Treloni fanų staliuko, - ir regėjau viziją... Kad vienas iš... iš mūsų mokinių... Ak!
- Siaubas, profesore! Koks šokas! Kokia trauma! - sudėjo rankas Paul.
- Ar galima ką padaryti?? Aaaaaak! - sušuko Johnny.
- Ką daryti??? Ką daryti?! - isterikavo Paul.
- Kokia baisi vizija, o profesore! - Johnny išsidirbinėjo kaip bebuvo įmanoma.
- Ne, ne ne nenenenenenene, - suburbuliavo profesorė, - nekalbėkime apie tai! Tai per daug skaudu!
- Taip taip... nebeskaudinkime jūsų sielos, nebegriaukime jūsų auros stiprumo, - pakinkavo Paul.
- Kokie jūs nuostabūs, - paglostė Paul galvą Treloni, tiksliau gerokai užvožė su visais savo žiedais. - Vaikeli! Ką tu ten darai???
Profesorė kreipėsi į Elijah, kuris buvo prisišvartavęs prie lango kelių centimetrų atstumu ir prikišęs galvą lėpavo kaip šuniukas, gaudydamas orą.
- Kvėpuoju... - tyliai sumurmėjo Elijah.
- O siaube! jis nori nusižudyti!!! Štai mano vizija!!! - paklaiko Treloni ir puolė prie Elijah. Šis tik spėjo šiek tiek pasitraukti, o tai profesorė būtų taip ant jo plojusis, kad abu būtų išskridę pro tą mažą stiklinį langelį.
- Ji mane išaiškino! - sukliko Elijah ir puolė iš savo vietos.
- Ne, vaike, taip negalima, vaike, ne! - profesorė pradėjo gaudyti Elijah. Likusieji nevaldomai juokėsi, kol Johnny atsitokėjo ir sušuko:
- Profesore! Palikit jį, jam tik aptemo protas. Toks keistas vaikas tas Elijah yra, žinote, būna akimirkų, kai nesuprasi ką sugalvoja! Vieną kartą galvojome, jog jis šėtono apsėstas! Bet ne! Tiesiog... Sunki vaikystė buvo.
- Atsiprašau vaikiuk! nenorėjau... - susigraudino profesorė ir leido Elijah grįžti į vietą.
Elijah mestelėjo du pirštus į Johnny, o šis nežymiai nusišypsojo. Po gero pusvalandžio visi prasibrovė pro liuką ir nusikabarojo kopėčiomis.
- Na, Ashton? - sumirksėjo Paul, - kaip?
- Aaaa... aš... netekęs žado, - nusijuokė Ashton.
- Kitaip ir būti negali! - sušuko Elijah.
- Nerėk, šėtone, o tai supakuos ir sudegins, - pirštu pagrąsė Johnny.
***
Kas išėję į magiškųjų gyvūnų pamoką, kas į herbalogiją, atvėso ir prasiblaivė. Grifai nuo požemio tamsos ir drėgmės, o Švilpynė nuo aitrių šiaurinio bokšto aromatų. Lauke praleista valanda netruko prabėgti ir visi mokiniai nuskuodė ruoštis... o taip, menams!
***
- Kelintą jums šokis? - pasidomėjo Holly.
- Šeštą, - besikuisdama spintoje pasakė Vanessa.
- Reiks paskubėt, kad aštuntai sėdėčiau pas Bradą... - sumurmėjo sau Claire.
- Oh, tai ką, ir vėl viena liksiu... - atsiduso Holly.
- Turiu pasiūlymą! Pakalbėk su Wade. Gali aprodyt ir Hogvartsą, naujokas juk, manau, įdomu jam bus, - išdėstė Milesta.
- O čia visai neblogai, jei tik nebus užsiėmęs, - apsidžiaugė sugalvota pramoga Holly.
- Galėtų ir Joshas lankyt menus... - atsiduso Vanessa.
- Ir Bradas... - pasigirdo dar vienas atodūsis.
- Gerai čia tik Milestai... - burbtelėjo Vanessa.
- Ką? Kodėl? - išpūtė akis ši.
- Ai, šiaip, matyt... turbūt, kad kolinas lanko... - nusisuko atgal į spintą Vanessa.
***
Tuo tarpu Švilpynėje...
- Kūūūūūūūūūūūūūūūūūūr manoooooo tooooos keeeelnėėėėssssss? - visas mergaičių miegamasis buvo apverstas drabužiais, batais, kojinėmis, apatiniais, viskuo, kas tik įmanoma, nes Aretha įsisuko ne tik į savo mantą, bet ir visų kitų: "o kas jei susimaišė???".
- Apsimauk džinsais, - pasiūlė Casandra.
- Nenoooriuuu... - vos neverkė Aretha.
- Tada sijonu... - dar vieną variantą pakišo Cassie.
- Nenoriu! nenoriu nenoriu nenoriu! - trankė sieną Aretha.
- Aretha... - atsikrenkštė Casandra.
- KO?! - piktai atsiliepė ši.
- TO, kad tos tavo kelnės, atsiprašant, pažiūrėk ant spintos viršaus!
- Oi...
- Ojoj, ir dar tu čia man papurkštauk, - sukryžiavo rankas Cassie.
- Eeee... netyčia, - nuraudo ir nusišypsojo Aretha, ko jai nesišypsot, kelnes gi rado!!!
- Be to, kvidičo treniruotėj tavęs šiandien jau nesitikėt... - net neklausdama numykė Casandra, dabar pati besikuisdama spintoje.
- Galima, kapitone? - lyg saulė išsišiepė Aretha.
- Ką jau su tavim padarysi, - nusijuokė Cassie, pagaliau išsitraukusi, ko taip ieškojo.
- Ačiū! - net stryktelėjo Aretha, o po to gerą pusvalandį kaip zuikis šokinėjo aplink.
- Prašom prašom, vis vien gi puikiai žaidi, ką tu ten jau pridarysi.
- Eeeeik jau... bet vis tiek ačiū!
- Kas čia per padėkos diena? - įkišusi galvą į miegamąjį pasiteiravo Samara.
- Leidau Arethai šiandien neit į kvidičo treniruotę, - atsakė Casandra.
- Kąąąąąąąąąąąą? - nepatikėjo savo ausimis Samara. - O gal ir visiems galima???
- Neeee, baikit, žmogai... - skėstelėjo rankomis Casandra ir su nusivylimu tęsė, - atrodo, kad čia man vienai terūpi kvidičas.
- Ne! - suskubo atsakyti apsipatenkinus Aretha. - Tiesiog... naa...
- Ay, nenorit, neikit... - numojo Casandra ir nuėjo į vonią apsitaškyti vandeniu.
- Gal geriau nueit... gi tiek stengėsi dėl tos aikštės, - perkreipė lūpas Samara.
- Tai kad nebėr kas daryt, nueisim rytoj ryte ir prasiskraidysim, - gūžtelėjo pečiais Aretha.
- Jei taip sakai... Einu pasakysiu kitiems, - Samara apsisuko ir nuėjo pranešti naujienos.
- Casandra??? DĖL MENŲ LEIDŽIA NEIT Į KVIDIČĄ??? - Paul akys buvo lyg du kritliai.
- Tu tai galėtum ir eit, vis vien jų nelankai, - iškišo liežuvį Johnny.
- Aha, dviese su Keanu pažaisim... tokį pilnavertį žaidimą, - nusijuokė Paul, bet tuo metu į dėmesio centrą žengė...
- Na, ponai ir panelės, - atšuoliavo Aretha, - pasiruošęęę?
- Jei nebūtume - pritrėkštum, taip kad esam, - teoriją išdėstė Elijah.
- Yapyyyy... Šokiai šokiai šokiai šokiai <...> šokiai, - tai Aretha kartojo iki pat menų kabineto durų. Visi, kurie ėjo šalia jos buvo jau užsikimšę ausis.
- Jau galima... girdėti? - pasiteiravo Casandra, pamačiusi, kad Arethos lūpos nebekruta.
- Labai juokinga, - purkštelėjo Aretha.
Neužilgo pasirodė Duncan ir vėl, kaip kiekvieną kartą, visus įleido į salę.
- Na ką, bičiuliukai, skirstomės į poras, - nusišypsojo jis ir pats greitom prisistatė prie Arethos bei apkabino ją per liemenį, pasiruošdamas šokiui.
- Kur mano partnerėėėė? - apsidairė Elijah.
- Pabėgo, - nusijuokė Casandra, stovėjusi už Elijah.
- Tuoj aš tau pabėgsiu, - mirktelėjo Elijah ir apsisukęs ant kulno apglėbė Cassie.
- Nūūū, tuoj įsisuksim į šokio sūkurį, - pastrakaliodamas prisiartino prie Samaros Johnny.
- Ech, tas gyvenimas... - atsiduso Samara ir pati priėjo prie Johnny.
Tuo tarpu Haris atėjo prie Milestos ir iš karto pasiteiravo apie ranką.
- Hari, kas tau pasidarė, sakiau gi jau, - nusijuokė ši.
- Tai, kad tas daiktas buvo labai jau naglas... - nutęsė vaikinas.
- Pamiršk, - genialią idėją pasiūlė Milesta ir pasiruošė šokti.
- Vanessa! Vanessa! - sušuko Dinas.
- A? Kas? Kur? - apsidairė ši, kadangi buvo kuo labiau nusisukusi nuo Kolino.
- Žiūrėk, nėr Amandos... Gal galiu su tavim šokti? - nuleidės galvą pamidžikavo Dinas.
- Žinoma! - net lengviau atsipūtė Vanessa.
- O aaaš? - susigraudino Kolinas.
- Kolinai, pažiūrėk, kokia graži blondinė prancūzaitė be poros. Bus tau kaip tik! labai gražiai tiksit! - Vanessa entuziastingai pastūmėjo Koliną link Liusės.
- Na, jei tu taip sakai, - išsiviepė Kolinas ir nušlepsėjo prie Liusės. Šioji, kaip buvo matyt, nelabai noriai sutiko, bet kad jai nieko kito nebuvo likę daryti.
- Na, visi tvarkoj jau? - apsidairė Duncan. Aretha tuo metu nukreipė žvilgsnį į Marietą, kurios žvilgsis kiaurai skrodė profesorių, o ypač jo ranką uždėtą ant Arethos. "Ha!" pagavojo Aretha ir pakėlė pasitenkinimo pilnas akis į Dunc.
- Matau, kad jau visi, - nusišypsojo jis (kažin kaip nepajuto, jog Aretha vis skystėja ir skystėja). - Šiandien pasimokysim džaivo elementų.
- Omg... - pasigirdo iš visų pusių.
- Nebijokit, nėra jau taip neįmanoma, - nusijuokė profesorius ir atsisukęs į Arethą pasakė, ką reikia daryti. Porelė puikiai parodė visus pirmuosius žingsnelius. Dabar liko juos išmokti... Kas tik salėje nesidėjo. Vieni rėkė, kad liks be kojų, kiti, kad nusilauš ne tik kojas, bet ir galvas, dar kiti šoko net ne tuos žingsnelius. Bet visa tai buvo nė motais, kadangi Duncan mokė Arethą toliau. Jiedu šoko šoko šoko... Atrodė, jog Duncan yra ne mokytojas, o mokinys, kuris pats turi treniruotis, o ne padėti kitiems. Bet argi tai dabar svarbu?
- Puikiai šoki, - prisitraukęs Arethą pasakė Duncan.
- Kai puikus mokytojas, tai ir mokinys greitai mokosi, - komplimentu atsakė ir Aretha.
- Ojojoj, na tu čia ir pasakei, dar parausiu, - nusijuokė Duncan. - Be to, turi šiandien laiko? Pasiliksi?
- Aha, išprašiau Casandros, kad leistų šiandien nesitreniruoti kvidičui, - pasididžiavo savimi Aretha.
- Jei ji tokia pat kaip Oliveris, tada didžiuojuosi tavimi, nes tai buvo labai didelis žygdarbis, - mestelėjo pirštą į Arethą Duncan.
- Oooo taaaaip, nesitikėjau, kad pavyks, bet... taip išėjo, kad... - nusišypsojo Aretha.
- Okay tada. Einu dabar pažiūrėti kaip kam sekasi ir tuoj grįšiu, jei nesunku gal gali man padėti? Nes šoki ne prasčiau nei aš, - pagyrė Dunc.
- Būtinai! - sutiko Aretha, tačiau labai nusivylė, kai Duncan paleido jos ranką. Ji greitai prisistatė prie Casandros ir Elijah, kurie labiau išsidirbinėjo, nei bandė šokti.
- Naaa, tai kiek vaikų turėsit? - prisiminusi senus Arethos klausimus, dabar užklausė Cansandra.
- Eik paskraidyt, - piftelėjo ši.
- Eisiu!
- Beje, ką jūs čia darot? - stebėdama besijuokiančius Elijah ir Cassie paklausė Aretha.
- Šiaip tai šokam! - įsižeidė Elijah.
- Ir tu temos nenukreipinėk! - prisidėjo prie Elijah Casandra.
- Na sakė, kad puikiai šoku, - idiotiškai išsiviepė Aretha.
- Mhm... kaip keista, - suprunkštė Casandra.
- Na ir liksiu pas jį po užsiėmimo, - sumirksėjo Aretha.
- Man rodos, tas Casandros klausimas apie vaikus buvo labai laiku ir vietoj... - pastabą numetė Elijah.
- Eik gal ir tu paskraidyt! - trinktelėjo šiam į pilvą Aretha.
- Net nesiruošiu, - nusikvatojo Elijah.
- O tai jei ne paslaptis... Ką veiksit? - pasidomėjo Cansandra.
- Treniruosimės, - atsakė Aretha.
- Mhm... kaip citata: „puikiai šokančiai“ tau tikrai reikia treniruočių! - nusijuokė Cassie.
- Tu jau gal patylėk, bele pati, citata: "puikiai žaidžianti kvidičą" į treniruotes KAŽKODĖL vaikštai! - atrėmė ataką Aretha.
- Eik tu sau, kaip su tavim neįdomu... - užvertė akis Casandra.
- Teisybė akis baaado, kąąąą? - kilstelėjo antakius Aretha.
- Reikia gal ir man kokį traukos objektą susirast, - besimaskatuodamas kojomis, išpurškė Elijah.
- Baaaik, Elijahiuk... Pabūk dar nekaltutis vaikiukas, mūsų draugiukas mažiukas, - sukrizeno Aretha.
- Savanaudė, - nusijuokė Elijah. - Žiūrėk, tavo gyvenimo partneris grįžta.
- Ūjūjūujūjūūūj, - atsiduso Aretha.
- Negrįžk vėliau nei pirmą nakties! - motiniškai šūktelėjo Arethai Cassie.
Po valandos visi nusikalę išpėdino iš salės ir joje liko tik Duncan su Aretha, kurie visai neatrodė pavargę. Išeinant Casandra susimirksėjo su Aretha ir pati pasuko į kitą pusę, nei kad švilpynės kompanija.
***
- Patiko? - paklausė Haris Milestos einant į bendrąjį kambarį.
- Oi, labai! labai mėgstu šokti, beveik taip pat kaip ir dainuoti, - atsakė Milesta.
- Puiku, aš irgi šauniai praleidau laiką, - nusišypsojo Haris.
Jiedu visą kelią ėjo besišnekėdami ir galų gale susitarė dėl papildomų pamokų drauge. Nusprendė, jog pirmadienio vakaras bus pats tas ir draugiškai nusišypsoję įžengė į grifų bendrąjį kambarį.
Tuo tarpu Vanessa ir Claire tik išėjusios iš salės už pirmo kampo susitiko Joshą. Claire supratingai pasišalino ir nuskubėjo į Brado kabinetą, o Vanessa liko su Joshu... O kas jau ten buvo, tai...
***
- Na ką, tai mokysimės papildomai, - nusišypsojo Duncan prisėdęs šalia Arethos.
- O taip, - tuo pačiu atsakė Aretha.
- Tai vat, pagalvojau pagalvojau, galbūt geriausia būtų išmokti tango, ką pasakysi?
- Puiki idėja! - Aretha entuziastingai pritarė.
- Super, - išsišiepė Duncan ir atsistojęs padavė ranką Arethai.
- Ačiū, - lengvai atsistojo ši.
- Na, o tango ką nors moki? - pasiteiravo Duncan.
- Nelabai, tik keletą elementų, - perkratydama savo smegeninę pasakė Aretha.
- Na, tai pradedam tada nuo pradžių ir žiūrėsim kas mums ir kaip čia gaunasi.
- Gerai...
Duncan ir Aretha pradėjo intesyviai mokytis, tačiau karts nuo karto vis kas nors atsitikdavo, kad jų mokslą pertraukdavo nenumaldomas juokas. Vieną kartą abiems susipynė kojos ir nugriuvo ant žemės, kitą kartą abu apsisuko ne taip, kaip reikia, ir atsirenkė vienas į kitą... ir t.t. ir pan. Valandos bėgo kaip minutės ir galų gale, kai abu jau buvo pridusę, klestelėjo ant sofos.
- Na tu ir šauni šokėja, - susižavėjo Duncan.
- Ačiū labai, - nuraudo Aretha ir nuleido galvą.
- Gal ko nors atsigert norėtum?
- Būtų labai neblogai!
- Šaltų moliūgų sulčių? - kilstelėjo antakį Duncan.
- Tu tiesiog skaitai mano mintis, - nusijuokė Aretha.
Lengvai mostelėjęs lazdele Duncan išbūrė padėklą su stiklinėmis ir dideliu ąsočiu sulčių. Po to draugiškai buvo nutarta, kad ir užkąsti visai nieko būtų tiek prišokus. Galų gale po gero laiko tarpo abu šokėjai jau buvo įpusėję visą puotą. Duncan ne tik mokė Arethą šokti, bet ir pagrojo su gitara, po to pamokė ją, padainavo savo sukurtą dainą, pakalbėjo apie visų metų kursą, išklausė Arethos vaikystės istorijų, skundų mokytojais ir tada, kai pamatė, kad čia kartu praleido virš keturių valandų, prisiminė nutrauktą diskusiją apie šunis.
- Turbūt teks pratęsti kitą kartą, nepastebimai tas vidurnaktis atėjo... - prikando lūpą Duncan.
- Jau ir po komendanto valandos, - suprunkštė Aretha, - tikiuos, Sneipas šiandien nebudi.
- Nieko, aš tave palydėsiu iki bendrojo kambario, jei ką... Ką nors sugalvosim, be to, mes gi stengėmės dėl kilnaus tikslo, - išsišiepė Duncan.
- Ačiū tau labai! - padėkojo Aretha ir pakilo nuo sofos.
Laiką, kuris prabėgo keliaujant link Švilpynės koledžo kambarių, Aretha ir Duncan prapliurpė apie šunis, tačiau ir to jiems buvo negana!
- Kitą penktadienį, pratęsim, jei tu nieko prieš? - mirktelėjo Duncan.
- Kur ten būsiu prieš, ši tema mano mėgstamiausia, jei dar nepastebėjai! - nusišypsojo Aretha ir pasakė slaptažodį.
- Tai va, niekas neprigavo, nepridirbau tau nemalonumų, - nusijuokė Duncan, - Linkiu labai gražių sapnų.
- Ačiū, kad palydėjai, o saldžių ir tau.
- Eeek, niekis čia, - numojo ranka Duncan ir šyptelėjo.
- Vis vien ačiū, - visai pamiršusi atviras duris pasakė Aretha.
- Susimatysim rytoj, būtinai ateisiu pažiūrėti kaip jums seksis kvidiče ir pasveikint su pergale, - prisiminė rytdienos planus Duncan.
- Kad dar nėra tos pergalės, - pasakė Aretha.
- Nėra, bet bus. Aš tikiu, - nusišypsojo Duncan ir viena ranka draugiškai apkabinęs Arethą dar kartą palinkėjo labos nakties ir nužygiavo į visai kitą pusę nei kabinetas... Aretha suprato, jog jis keliauja pas Oliverį. Pati tyliai įslinko į bendrąjį kambarį, o po to į mergaičių megamąjį. Buvo taip tamsu, nors į akį durk! Apgraibomis Aretha susirado duris ir tyliai pravėrusi atsirėmė į lovos kraštą, kad būtų lengviau nusiauti batus. Staiga pasigirdo tylus durų girgždesys. Mergina prisimerkė, kad galėtų įžiūrėti kas do biesas čia atsibeldė, tačiau nespėjo įdėmiau pasižiūrėti, kai tas biesas į ją atsitrenkė.
- Casandra, po velnių, kodėl tu nemiegi?! - prakošė pro dantis Aretha pajutusi Cassie šluotą sau ant galvos.
- Kodėl aš? O TU KODĖL? - Cassie nesuvaldė juoko ir prunkštelėjo.
***

SimoNillos varganas bandymas parasyt "gera" tesini (p.s. makedonija rulez! mwaaaahaaaahaaaaa...:P~~~~ )
Po dviejų valandų, sukaitusi, bet laiminga, Casandra jau tipeno link Švilpynės bendrojo kambario galvodama, kaip nepastebėtai įsilieti į šventės šurmulį. Prieš pasiekdama duris ji dar trumpam sustojo prie lango ir kelias minutes sebėjo vienišą figūrėlę, sukančią ratus aplink kvidičo lauką.
- Slaptažodis?
- Mandragora.
Atsivėrus durims, pro jas ūžtelėjo garsų lavina ir Casandra buvo įtraukta į draugų ratą. Tuoj pat jai į rankas buvo įgrūstas pasukų alaus butelis ir mergina buvo maloniai pasodinta ant sofos “pasiaiškinimui”.
- Naaaa?
- Mmmmm? – mirksėdama Casandra atsisuko į Paul.
- Kaip sekės? – šalia ant sofkutės klestelėjo Elijah, užkraudamas kapitonei ant pečių savo dailią letenėlę.
- Em... Gerai.
- Super išsamu, - suprunkštė Keanu.
- Nu bet tikrai gerai sekės!
Visa komanda užvertė akis.
- Oooh, okay, Oliveris sakė, kad man puikiai sekasi, - išsišiepė Casandra. – Ir jei mes taip ir toliau ruošimės varžyboms...
- “Mes”? – kilstelėjo antakius Johnny. Casandra susimėtė.
- Na... – pauzė. - Jis stebėjo jūsų trenruotes, nes aš paprašiau, - genialų atsakymą suskėlė mergina.
- Mmmmatai kaip... – pakraipė galvą Samara. Casandra į ją skersai dėbtelėjo ir pasiskubino nukreipti kalbą kur kitur, kol nepasigirdo daugiau provokuojančių klausimų.
- Tai Aaashtonai, kaip tau pirmasis Švilpynės įspūdis?
Vaikinas nusišypsojo.
- Įdomus toks...
Pasigirdo prunkštimas.
- Baikit, aš dar nebaigiau, - nusijuokė prancūzas. Kaip mat įsivyravo kapų tyla. – Šiaip ar taip, mn atrodo, kad patekau būtent ten, kur man labiausiai patiks, nes iš karto matosi, jog čia žmonės visai tokie, kaip ir aš.
- Hehe, galgi dar vieną prietranką į kompaniją gavom? – Casandrai į ausį patyliukais pasidžiaugė Aretha.
- Palauk kol su mumis geriau susipažinsi..., - dviprasmiškai nutęsė Paul ir trys draugeliai susžvelgę pradėjo juoktis. Ashtonas nedrąsiai šyptelėjo. Merginos tik užvertė akis:
- Nekreipk dėmesio...jie visada taip, - draugiškai nusišypsojo Samara. – Pamatysi, tuoj jie ir tave užkrės prietrankiškumu, - patikino jį mergina.
- Kuo kuooo? – nustojęs juoktis suraukė antakius Elijah.
- Jei nebūtum žvengęs kaip arklys, būtum girdėjęs, - iškišo liežuvį Samara ir suokalbiškai su Aretha ir Casie sukikeno.
Tokie ir dar smagesni pokalbiai tęsėsi iki vėlyvos nakties, kol Casandra prisiminė, kad ryt laukia dar viena treniruotė ir visus nuvijo miegot. Tačiu merginos pačios nesiruošė taip iš karto ir miegoti. Casandra da nebuvo išdėsčiusi visų smulkmenėlių Arethai, o toji irgi nėmanė taip lengvai jos paleisti.
- Tai ką šiandien jau veikėt? – jaukiai įsikuitusi pataluose Aretha įsmeigė akis į Casandrą. – Jau planavot bendrą ateitį ar kol kas tik artimiausią pasimatymą Kiauliasody?
- Visai nejuokinga! – tipo purkštelėjo mergina, bet iš tiesų nusišypsojo taip, kad net tamsiame miegamajame pasidarė šviesiau.
- Ja ja, kurgi ne, - palinksėjo Aretha. – Nagi, greitai klok, kaip sekės.
- Thubble fwah teeheeheehee.. Jis sakė, kad puikiai skraidau!
- Naujiena...
- ...ir kad gražiai šypsaus...
- Mmm, čia jau kažkas įdomesnio, nors taip pat ne naujiena...
- ...ir kad gražiai atrodau žaisdama kvidičą...
- Mmyo...
- ...ir kad mano akys gražios...
- ...
- ...ir kad mano šiandieninė kvidičo apranga labai gražiai atrodo...
- [:}}}]
- ...ir kad man tinka žaisti kvidičą dar ir dėl to, kad vėjas veidą nugairina ir plaukus ištaršo...
- O-ooo...
- ...ir kad <....>
- <...>
***
- Labas rytas, po sočių ir skanių pusryčių, norėčiau tarti keletą žodžių. Kadangi visi jau išsiaiškinot ar galėsi dalyvauti turnyre, prašau jūsų per šią dieną susirast sau porą ir užsiregistruot pas savo koledžo vadovus. Po vakarienės sužinosite ir pirmą užduotį.– salė suūžė nuo pasiūlymų “kooperuotis”. Kai kurie jau seniai žinojo su kuo dalyvaus, kaip pavyzdžiui Cassie ir Aretha, kurios jau sukišusios galvas spėliojo, kokia bus pirmoji užduotis. Paul ir Johnny suplojo rankomis ir puolė guost Elijah, kuris dėl prasto nuodų ir vaistų pažymio negalėjo dalyvauti.
- Beje, - šurmulį nutraukė griežtas, bet malonus direktoriaus balsas, - mūsų naujokai manau pirmąj užduotį bus kartu, kol susipažins geriau su savo bendrakursiais čia. Taigi ponaitis Kutcheris galės bendraut su Wade Robsonu, o panele Wagner su Charliu Callawey. Galiu garantuot, kad čia ne visam laikui, o tik, kol “apsiprasit”. Taigi, sėkmės pamokose!

Pagaliau aisku del Feanoro. Tesiam, panos ;)
Taigi, griztam prie GG ir aritmomantijos bei Vanessos, nes cia buvo svarbi tema… Taigi, grizus Amandai panos vel uzspaude Vanessa…
- Tai kaaaaaip ten viskas buvo?..
- Taigi, einu as koridoriumi, o ten - Joshas ateina nuo Dumbldoro kabineto, na, mes pradejom kalbeti... – pradejo Vanessa. Ji visiskai isijaute irkartkartelemis pamirsdavo vaidinti dirbancia, tik po draugiu uzuominu vel grizdavo prie vaidybos.
"- Labas, Vanessa, dar karteli, - syptelejo vaikinas.
- Mhm, - burbtelejo si.
- Klausyk, kas tau yra siandien? Kazkas nutiko? - jau rimtai susirupino jis. Per tas kelias savaites kai jis pazistamas su Vanessa ji niekada taip nesielgdavo ir dabar ji siek tiek isgasdino toks pokytis.
- Ne, nieeeeekooooo, - atlyzo mergina. - Nieko, apie ka butu verta kalbet.
- Tu tikra? - jie pradejo drauge keliauti pirmyn. Kojos pacios nese i prieki ir ne vienas nebezinojo, kur ir ko eina.
- Jo, beveik. Tiesiog... Ka as zinau, baigia mane uzknist kai kurie dalykai ar zmones... Nervina patycios, nervina zeminimai... Lygiai taip pat nervina nezinia. Nezinia del Feanoro, - uzsivede Vanessa, o Joshas kaip imanyamas stenegsi jos nenutraukti. - Nezinia del mokslu, nezinia del Feanoro...
- Jau minejai Feanora, - pagaliau isiterpe vaikinas, apdovanodamas smagia sypsenele.
- Zinau, bet kad jo nezinia labiausiai nervina, - neislaikiusi nusijuoke Vanessa. - Ir dar nervina kambariokes.
- Oooo... cia jau idomiau... Ir ka jos? - klausiamai kilstelejo antaki Joshas, o Vanessa, pastebejusi tai, prisieke sau, akd sita gesta atsimins visa gyvenima.
- Nieko, ka jau jos... Pjauna ir tiek tie ju fyfiski svaiciojimai...
- Kaip suvokiu, ne apie Amanda, Milesta, Claire ir Holly kalbi... - syptelejo Joshas.
- Patikek... Tai sitos, Rude ir Patil... Amzinai krizena, amzinai kikena, amzinai dar ka nors daro... Ir pastoviai tyciojasi, zemina... negaliu...
- O taip, dar kai mokiaus mane vesdavo is kantrybes tie ju mirksejimai, krizenimai... "laaaaabas Jooooooshai... ;;) ;;)" - pavaidino jis, o Vanessa nesusitvardziusi vel prapliupo kvatotis.
- Tai nejau nori pasakyt, kad tau jos ne kiek nepatinka ir nepatiko? - sustojo mergina ir sukluso. Cia jau idomiau…
- Aisku, kad ne! Viespatie, Dievas gal ir dave grozio. Tam tikra prasme. Savotiska prasme… Bet proto tai jau pagailejo... - liudnai pakraipe galva vaikinas, o Vanessos veida iskreipe pasitenkinimo sypsena. Ji vel pradejo zingsniuoti, o paskui ja ir Joshas.
- Mhm... Tai nori pasakyt, kad ir vakar jos tau neciauskejo nieko, ka? - jau smagiai, taip kaip visada paklause mergina.
- O ne... Ciauskejo... Mano nelaimei. Diiiiiiidelei nelaimei... Kabinejos, klapsejo blakstienom, kvote apie Feanora...
- Ir tu jom maloniai atsakei...
- Tu ka? Nejau manai, kad jom sakyciau, o tau ne? - dabar jau Joshas staiga sustojo ir paklaikusiu zvilgsniu isistebeilijo i mergina.
- O kodel ne? Juk ju tokios grazios klapsincios blakstienos... - nusijuoke Vanessa.
- Nu labas rytas... Bet, kaip sakoma, del skonio nesigincijama, - uzverte akis Joshas ir abu su Vanessa dejo juoktis.
- Kur mes keliaujam? - po kurio laiko paklause Vanessa, pamaciusi, kad ka tik praejo posuki i biblioteka, prie kurio neaisku kaip, kada ir kodel atsidure.
- Pirmyn, mes einam tik pirmyn, kur akys veda mus, pirmyn veda mus keliai... - svajingai isdainavo Joshas, o Vanessa sukikeno.
- Jei rimtai, pats laikas butu grizt, nes as nutolau nuo boksto...
- Gerai. Tik akd eisim nuo cia koki pusvalandi maziausiai, - staigiai sumete atstumus Joshas. - Na bent jau iki ten, kur kadaise issiskirdavau su Lee ir dvyniais, kai jie eidavo i boksta, - pridejo vaikinas.
- O ka, nejau neturi laiko? - pasiteiravo Vanessa. Joshas, suprates uzuomina, papurte galva ir abu pradejo keliauti Grifu Guztos boksto link.
- Panele, Bright... – jokios reakcijos. – Paneles Bright, Florin, Hezelcharm, Mirage ir Phoenix!!! – dabar jau uzriko profesorius Vektorius. Penkios merginos net stryktelejo savo vietose: Milesta paleido is ranku plunksna, Holly netycia paskleide savo uzrasus, Claire keistokai “susitampe”, Amanda susiguze, o Vanessa israudo kaip braske vidurvasari… Klastunynas garsiai suprunkste.
- Atleiskit... Mes... diskutavom apie... erm... mmm... – pradejo pastaroji.
- Apie sita uzdavini. Matot, man niekaip jis neiseina... - suskubo pameluoti Holly, o Vektorius, kazka pamurmejes, pareikalavo rimties.
- Jo, mergyt... neblogai tu cia dejai... – pagaliau pakomentavo drauegs pasakojiam Claire.
- Ir va kodel atlyzai, - syptelejo Milesta.
- Ojo...
- Bet smagu buvo, a? – kazka skaiciuodama uzklause Amanda.
- O kaipgi kitaip! – kiek epr garsiai atsake Milesta. Profesorius Vektorius irzliai pakele galva ir sumurmejo kazka panasaus I “-5 taskai, panele Mirage”. Mergina prikando lupa ir pazadejo sau atsiimti epr transfiguracija. Ne uz ilgo suskambo varpas, o tai reiske, kad pagaliau baiges dviguba pamoka su Klastunynu.
- Kvaile… - einant pro Smirdziu isgirdo Milesta.
- Aciu uz komplimenta, vunderkinde, - kandziai mete ji. Merginos drauges sukikeno.
- Atsirado mat genijus… - pritare Holly.
- Jei tavo smegenys per mazos tai suvokti, tai jau nebe mes kalti… - atsove Pense.
- Atsikele dar viena meska po ziemos miego… - tyliai sumumrjeo Claire.
- Kandidate I rupuzes, - suprunkste Milesta.
- Lai stoja eilen, - kvatojosi Vanessa, eidama koridoriumi.
- Ka pasakei?
- Nieeeeeeko, kas tave sudomintu, - paniekinamai atsove Amanda.
- Klausyk, manaisi esanti labai pranasi, jei jau isvaziuoji rytoj, a? Ir gerai,sisitrenksi nors is cia… Matyt grifuose visi tokie apgailetini, akd siuncia tave, Phoenix…
- Kas parakalbo, - nutese Holly sustodama.
- Atsok, Smirdziau, neturim laiko, - kietai pareiske Milesta. Merginos dar spejo pamatyt, kaip uz Drako nugaros issirikiuoja jo istikomiji gvardija, kai pamate svystelint Smirdziaus jaunesniojo lazdele ir gauntn keru porcija, kurie jas parklupde ant zemes. Nuskambejo juokas.
- Gyvulys… - tyliai suimanavo Vanessa ir atsistojo.
- Pense, nejau tau patinka draugauti su vaikinu, kuris gali naudoti magija pries kitas merginas?.. Tuo labiau, taip jas musti… - nusibrauke plaukus nuo kaktos Holly. Ji su Vanessa padejo atsistot Amanda, Claire ir Milestai. Pastarosios issitrauke lazdeles.
- Tik pameginkit mum suduot… - issiviepe Klastunyno aukletiniai.
- Noresim ir suduosim, - piktai suniurzge Claire.
- O taip? Irodykit! Nagi! – Klastunynas, provokuodamas mergina,s zenge pirmyn ir pradejo vaipytis. Merginos susizvalge ir visos stipriau sueme lazdeles. Pries istardamos kerus jos slapcia apsidaire ir pamate, akd salia ju stovi dar bent penki grifiukai – Semas, Haris, Dinas, Nevilis, Ronis…
- Poteri, nesikisk, su tavim veliau…
- Su manim dabar, nes, uzkliudydamas jas, uzkliudai ir mane.
- Liaaaaaukites… Poteri, pirma savo gandus susitvarkyk, tada jau naujus versk kurti… - nusisaipe Milisenta.
- Uzisciaupk…. Tai kaip, nuleisit lazdeles ar priverst? – issisiepe Semas.
- Finiganai, as su sitom kvailem derejaus, nelisk, kur nereikia… - Staiga Ronis, Haris, Vanessa ir Milesta neislaike ir paleido I Klastunyno sutve keleta spinduliu.
- Mirage, uzmusiu tave tu paskutine,… - pasoko Smirdzius, kai Milestos paleisti kerai kliuvo Pensei ir ji visa perbalo. Mergina supykino.
- Dar bent zodis ir baigsis tavo ketinimai…- uzsidege Haris.
- Oj, Oj, Oj…
- Pamoka… - tyliai sucype Holly.
- Ir nejau tikrai manai, kad as…
- Pamoka! – isikiso ir Amanda. Ji neturejo jokio noro veluoti paskutiniasiaa priespaskutine diena Hogvartse ir tuo labiau del situ kvailiu…
- Ir jus visi esat totalus… - toliau tese Klastunynas
- Raminkites! – staiga soko Hermiona, kuriai buvo keista, kur uztruko draugai ir kodel jie nejuda keru klases link.
- Dink is akiu, Purvakrauje, tu cia niekam neidomi, - pasaipiai mete jau kiek atsigavusi Pense.
- Atsiimk zodzius! – uzriko Ronis ir nutaike lazdele tiesiai klastuolei I veida.
- Vizli, nenorek vel vemti sliuzais tris dienas… Geriau nuleisk lazdele, - gresmingu tonu susvokste Smirdzius.
- Einam, einam is cia po perkunais, - Hermiona ciupo Roni ir Hari uz ranku, Amanda bei Holly nuramino Vanessa, Claire, Milesta, Sema bei Dina. Kiti susitvarde patys ir visi, baisiausiai plusdami Klastunyna, patrauke keru kalses link. Likusios pamokos prabego gan greitai. Per Magiskuosius gyvunus grifai kaip visad pliurpe su svlpynukais, o poto keliavo tvarkyti paskutiniu reikalu. Amanda vel lakste Feanoro reikalais, po to kai kurie ejo I menus. Vakare visi ir vel rinkosi I boksta – kas dirbti, kas ilsetis, kas tiesiog pabendrauti… Stai netoli zidinio Haris su Roniu vel zaide sachmatai, o gerta sedinti Hermiona vis patarinejo arba komentavo ka nors. Siek tiek toliau diskutavo Semas, Dinas bei Nevilis, tolimame kampe isitaisiusios Levanda bei Parvate kazka rase, vis debteldamos isavo kambariokes ir susisnibzdedamos kazka. Prie zidinio (kaip jau tapo iprasta) ramiai bendravo Claire, Holly, Milesta ir Vanessa. Visos rankose laike kokias nors knygas, tik kad nelabai atidziai jas skaite… Staiga prasivere portreto anga ir vidun ileke visa sukaitus Amanda. Ji perplasnojo epr bendraji kambari ir nukrito I stebetinai laisva foteli salia draugiu.
- Grizai, dukterie paklydele, - rimtai istare Claire, pakeldama galva nuo savo mezgimo knygos.
- Jo... Pagaliau, - vedavosi ji kazkokiais Milestos lapais, kuriuos rado salia merginu.
- Susikrovei daiktus? - kazkaip neentuziastingai pasiteiravo Vanessa.
- Mhm, savaitgali, vakar vakare, siryt, siandien... Viskas sudeta, surusiuota, peleda pasiimsiu rytoj tiktai...
- Saunuole, - syptelejo Holly. - Taigi, jei tu neisi tvarkytis ir esi lyg ir laisva, nes namu darbai niekam siais laikais neruuuuupiiiii... - zaismingai nutese mergina.
- M? - nesuprato Amanda.
- Tai mes cia staigmenele turim, - Milesta keleta kartu kilstelejo antakius, o Amanda tais paciais lapais uzsidenge akis. Keturios merginos pakilo is savo vietu ir garsiai garsiai pradejo:
- Ej! Grifai! - susuko Milesta. Saugelis pakele akis. - Nemanot, kad reiktu deramai atsisveikint su Amanda?
- Jo! - ypac garsiai pasigirdo Semo balsas.
- Tai pradedam! - sukomandavo Vanessa. Keletas sestakursiu vaikinu ant stalo istrauke skanestus, diena nukniauktus is virtuves, merginos kazkokiu bduu suveike muzikos, rodos, cia buvo surengtas nemenkas vakarelis. Visa tai matydama Amanda tiesiog apsalo. Jos akyse susikaupe asaros, taciau mergina susitvarde.
- Klausyk, Am, norim tau pasakyt... - galu gale garsiai pradejo artimiausios merginos drauges. - Norim pasakyt, kad nepamirstum musu ir ten, Prancuzijoje, visada prisimintum sita musu vakareli. Vakareli, kurio karaliene esi tu, - visos paeliui apsikabino drauge.
- Nagi? Ko laukiat? Svenciam! - sukomandavo Claire ir beveik tuo paciu metu bendrajame kambaryje prasidejo tikru tikriausiais tusas. Prasidejo dainos, sokiai... Visi selo, dauguma numete i sali namu darbus. Netgi Parvate su Levanda siek tiek veliau isijunge i si vakareli. Jaunimas isijautes soko ant stalu, duko, dainavo... Pirmakursiai, kurie beveik nepazinojo Amandos, sedejo siek tiek ramiau, o visi kiti... Grazu buvo ziureti! Aisku cia reiktu nepastebeti sulauzytos kedes, kuriai nenuskilo, kai Nevilis, netycia uzklivues uz kilimo, teskesi ant tos nelaimingos kedes. Ir dar reiktu nepastebet keletos kandziu pastabu. O siaip viskas buvo pasakiska. Tiek pats vakarelis, tiek pokalbiai... Amanda atskirai atsisveikino su kiekviena drauge, nes zinojo, kad ryt nebus laiko sentimentalumams. Pasakiskas buvo ir vakarelio galas - su nukniauktu tortu (neaisku, kruis cia taip pasistenge), su linkejimais, su juoku... Grifu guztoje mokesi per du simtus moksleiviu ir buvo stebetina, kaip dabar dauguma ju tilpo i bendraji kambari ir kaip siltai stengesi Amandai padaryti ispudinga paskutini vakara. Gerokai po vidurnakcio, kai danguje jau seniai zibejo tukstanciai zvaigzdziu, visi pradejo galvot apie miega...
- I refuse to give up I refuse to give in You're my everything I don't wanna give up I don't wanna give in Everybody sing… One love for the mothers pride One love for the times we cried One love gotta stay alive.... Oh I will survive One love for the city streets One love for the hip hop beats One love oh I do believe One love is all we need... - isijaute trauke grifai. Dainai pasibaigus keletas pagrindiniu dainininku (o tie mums buvos puikiai pazistami...) krito ant grindu su palciom sypsenom veide.
- Zmones, as labai dekinga, bet jum jau reikia eit miegot... O ir man. Ryt sunki diena, - patempe lupa Amanda.
- Ajk sau... Negadink savo vakarelio…
Taciau visgi po ilgu ir dideliu diskusiju buvo prieita nuomones, kad miegoti vis delto reikia. Taigi, paskutiniai grifai sau neskubedami patrauke link savo bendrabuciu, kur vos spejo persirengt ir nukrist i lovas neuzmigus.
***
Treciadienis, treciadienis, treciadienis. Svarbi diena, labai svarbi. Treciadieni buvo dvigubas apsigynimas nuo juodosios magijos grifams, treciadieni buvo kvidicas svilpynukams, treciadieni turejo isvykti hogvartsieciai ir treciadieni turejo atvykti biobotensieciai. Treciadienis - svarbi diena. Paradoksas - butent tokia svarbia diena (po dar svarbesnio vakarykscio baliaus...) dauguma siek tiek pramigo...
- Vanessa, kur tavo zadintuvas, kai jo reikia? - beveik bet kaip braukdama per plaukus sepeciu murmejo Holly.
- Po lova. Beje, visos labai dziaugiates tuo vakar. Ar tai uzvakar, nebepamenu, - risdamasi kaklaraisti atsake mergina.
- Visos? Viskas? - islindusi is vonios pasiteiravo Milesta.
- Beveik, - syptelejo Amanda, mesdamasi i kuprine paskutines knygas.
- Puiku, lekiam, - pasoko nuo lovos Claire, o paskui ja ir kitos.
- Dar gal spesim... - pakeliui pradejo Milesta.
- ...pusryciu, - pabaige kitos ir visos skaniai nusijuoke.
- Zinot, panos, aciu uz baliu vakar, - syptelejo Amanda, greitu zingsniu zengdama per Didziaja sale.
- Ner uz ka, brangute, juk tu - musu drauge, - syptelejo kitos, taisydamosios prie stalo. Rodos, gera dalis grifu siryt buvo biski uztine. Merginos apsidaire, pasimojavo su panasiai uztinusius Svilpynes stalu, syptelejo ir kibo i pusrycius. Joms bebaiginejant maista Semas tyliai tyliai uztrauke...
- One love for the mothers pride, one love for the times we cried, one love got to stay alive - I will survive... - visi tai girdeje pradejo prunksti.
- Graziai dainavot vakar, panos, - linktelejo sestakursems Dinas.
- Kad ne tik mes dainavom, - truputuka nukaitusios atsake merginos.
- Bet jus dainavot ispudingai, ne kaip kai kurie, - valiukiskai mirktelejo Ronis, vogciom dirsteldamas I Levanda su Parvate, Kolina bei Deni ir dar keleta asmenu.
- Aaaaaaaciu...
- Gerai, paraudonuot spesim veliau, einam pas Flitvika, - pakilo Holly.
- Gera ideja, mergyt, - pritare Dinas ir didziule dalis sestakursiu nuskubejo link keru klases.
- Milesta, labai graziai dainuoji, - pakeliui syptelejo Haris.
- Aaaaaaa... Aciu, - prikando lupa mergina. - Nors, tiesa sakant, galetu but ir geriau...
- Liaukis. Tu ta pati gi sekmadieni ir apie save bei DADA sakei, - primine vaikinas.
- Nu tai kad cia gryna tiesa! - visiskai pamirsusi Parvates ir Levandos priekabes ciauskejo Milesta.
- Kurgi ne, - suprunkste Haris.
Gerai, paskubam, nes nuims tasku, - prikando lupa Milesta, uz nugaros girdedama kambariokiu balsus. Ka jos ten neseniai sake? Haris i tokia kaip ji niekad neziuretu? Milesta sito nenorejo priimti uz gryna piniga ir dabar labai smagiai diskutavo su vaikinu, o ir siam, rodos, buvo gan malonu. Visi greitu zingsniu skubejo keru klases link ir apie ka nors kalbejosi. Grazu buvo paziuret I tas sypsenas siek tiek patinusiuose veiduose… Netoliese ejusi Parvate stuktelejo Levandai i alkune ir galva linktelejo Hario puse. Abi susizvalge, bet, sugriezusios dantim, nieko nesake. Tuo tarpu grifai pamokas leido labai neblogai. Ir dar pakankamai greitai. Tas pats beje galiojoir Svilpynei…
- Nagi, panos, labas rytas, - sunkiai atsisedo Casandra.
- Aa… Sveika, - sunkiai praplese akis Aretha. – Ir jum labas, Deli, Taifai, - mergina debtelejo I savo kojas, ant kuriu susirange miegojo du katinai.
- Taifas, Regis, nauja seimininke susirado, - atsisedo ir Kiara. – Labas rytas.
- O Dieve, siandien… - suaimanavo Emily.
- Sveikos, kas tau dabar, Em? – pasiteiravo atsikelusi Samara.
- Nieko…
- Ne, nieko… Klausyk, kas nutiko? – susidomejo Casandra.
- Nieko… Nemiegojau puse nakties…
- Visos mes nemiegojom, - uzverte akis Samara, o kitos sukikeno.
- Ta prasme psue to laiko, kuri miegojot, as negalejau uzmigt… Kazkoks nerimas…
- Del siandienos? – Aretha atsargiai nukele kates sau nuo koju ir atsisedo.
- Aha…
- Liaukis, mieloji, viskas bus gerai, - syptelejo Samara, pasokdama is lovos ir rinkdamasi drabzius is spintos, I kuria vakar juos belenkaip sumete.
- Mmm… Tikekimes…
- Oj, Emily, nustok. Is kur tas pesimizmas? Juk tu taip nroejai vaziuot! Todel dabar dziaukis ir nebijok tos Prancuzijos, - draugiskai nusisypsojo Aretha.
- Aha, teisingai sako. Patikek, viskas bus gerai. O mes tau rasysim, - pabaige Casandra. Samara nuleke I vonia, visos pradejo tvarkytis, sukuotis, rengtis, detis kuprines…
- Dieve, kokia as uztinus… - risdamasi plaukus sudejavo Aretha.
- Tai nesirodyk Didziojoj salej, dar Duncan pamatys… - visiskai ramiai atsake Casandra.
- Aaaaaaaajk tu tiktai… - visgi Aretha paleido plaukus, mintyse nusprendusi, ataip normaliai atrodo veidas ir maziau sviecia tamsus ratilai po akim.
- Gerai, saulyte, ajsiu, butinai ajsiu… - vonios duru link pasitrauke Cassie.
- Idomu, kaip musu vaikinukai, - staiga susimaste Kiara.
- Turbut biski ispurtes ir pasisiauses, - sukikeno Samara.
- Tau visuomet zodis “vaikinukai” asocijuojasi tik su vienu is ju… - pastebejo Casandra, paskui save uzdarydama vonios duris.
- KA?! Visai ne! Vel sakysit, kad as labai jau keistai daug kalbu apie Johnny? Tik jau nereeeeeiiiiikia… - nutese mergina.
- Ne? Tai is kur tada zinai, ka turejom omeny? – sukrizeno Aretha.
- Prigaaaaavooooom, - issisiepe Emily.
- Pff… - piktokai susnypste Samara ir grizo prie savo rytinio pasiruosimo. Kai visos merginos susiruose, jos nukeliavo I bendraji kambari ir ten rado laukiancius vaikinus.
- Tra lia lia lia… - uzvertes galva sumurmejo Johnny.
- Tra ram pam pam… - pratese Paul ir sukikeno
- Prisiekiu savo makaule, - pereme Elijah.
- Kad panos siryt labai uzsimiegojusios ir grazios, - pabaige Keanu, kuris sedejo kresle uzsimerkes ir sildesi rytiniuose saules spinduliuose.
- Labas rytas ir jums, - truputuka nukaito merginos
- Aha… Keliaujam pusryciaut? – pasiteiravo vaikinai ir visi graziai is eiles po viena atsistojo is savo vietu.
- Tiesiog nepakartojamai surepetuotas pasirodymas, - nusijuoke Emily.
- Aye! Stengiames! – choru suriko vaikinai, taip pritraukdami kitu eprsonu bendrajame kambaryje demesi. Taigi, Svilpynes sestakursiai smagiai nuzygiavo Didziosios sales link. Iejus vidun jie smagiai besijuokdami isitaise prie stalo ir neskubedami pradejo pusryciauti.
- Labas rytas, - praeidami pro slai pasilabino Duncan su Oliveriu.
- Sveiki! – atsiliepe puse stalo, o Aretha siek tiek, labai nezymiai, stryktelejo.
- Aaaaaa… As – mulke… - stebedama nueinanciu vaikinu nugaras gailiu balsu isstenejo Aretha.
- Prasideda, - nuleides galva prunkstelejo Elijah.
- Tik jau nereikia…
- Mhm…
- Labas rytas, - pasigirdo atskubanciu grifu balsas.
- Sveiki! – pamojo Svilpyne ir toliau tese pokalbius prie pusryciu stalo. O po to – pamokos. Pamokos, pralekusios gan greit… Stai per pietus Dumbldoras pranese, kad valanda pries vakariene visi turi rinktis Hogvartso foje, taigi, likus pusvalandziui iki numatyto termino, pradejo rinktis moksleiviai, besisnabzdedami apie si vakara... Ne uz ilgo horizonte pasirode Svilpynes sestakursiai. Vaikinai nese Emily lagamina ir narveli su peleda, o merginos ejo greta drauges, apsikabinusios ja. Visi sustojo laiptu apacioje ir pradejo laukti lemtingos akimirkos. Beveik tuo paciu metu is kito koridoriaus islindo Grifu Guztos sestakursiai su Amanda priesaky, o jos uznugaryje tipeno visi kiti, nesdami merginos lagamina ir kitus daiktus. Jie visi sustojo netoli svilpynuku ir irgi pradejo laukti. Dar po keliu akimirku atejo Varno nago chebra, islydinti savo moksleivio, o jau beveik veluodamas, pats paskutinis, atejo Klastunyno isrinkstasis. Cia pat pasirode ir Lee Dzordanas su mokyklos mokytojais bei administracija. Dumbldoras pasake kalba, palinkejo vaikams sekmes naujuose namuose, leido jiems dar karta atsisveikinti su draugais (visa tai uztruko netoli valandos...) ir idave i rankas nesykle. Akimirksniu visi penki pranyko ir beveik ta pacia sekunde prasivere Hogvartso durys, o vidun izenge Biobotenso komanda. Visi net zagtelejo - tarp ju visu tebuvo tik dvi merginos, nors visi puikiai zinojo, kad Biobotense mokosi tik merginos. Dumbldoras maloniai pasisveikino su prancuzais, idave ju lagaminus Filcui ir pakviete visus i Didziaja sale. Ieje vidun mokiniai nustebo - prie mokytoju stalo, ant trikojes kedes, buvo padeta senoji Paskirstymo kepure. Dumbldorui isakius visi nutilo ir susedo i savo vietas (isskyrus Biobotensiecius).
- Taigi, ka tik islydejome Lee ir kitus ir ka tik pasitikome Biobotenso komanda. Tikiuosi, jiems cia bus taip pat gera kaip ir namie, todel prasyciau elgtis graziai, - Dumbldoro zvilgsnis nejuciomis nukrypo i Klastunyno stala. - Taigi, visu pirma paskirstykime naujuosius savo mokinius, o paskui dar truputuka pakankinsiu jus. Na, o po to jau galesit kimsti kiek tik telpa, - sypsojosi Direktorius. - Visi turbut zinot, kad Biobotense mokosi tik merginos, taciau pas mus sveciai - ne tik is Biobotenso. Sikart cia atvyko sveciai is dvieju Prancuzijos magijos mokyklu - Biobotenso ir Nunoresende. Todel nesistebekite labai. Panele Delakur, seskites cia, prie Billy, Dominic ir Josh'o, - staiga maloniai mostelejo Dumbldoras. Ir tik dabar, po siu zodziu, visi pastebejo, kad prancuzus atlydejo ne kas kitas, o pati Fler Delakur. Haris su Roniu susizvalge, kiti vaikinai siek tiek prasiziojo, kiekvienas turedamas kitokia potekste, o merginos tai uzverte akis, tai ka nors sukuzdejo draugems. - Kitiems teks palaukti Paskirstymo, tad gal daugiau netempkim, a? - Direktorius atsidedo, o Paskirstymo kepure uztrauke ta pacia daina kaip ir rugsejo pirmaja, tik buvo pakeitusi pora eiluciu. Be abejo, prancuzai liko tiesiog pakereti, o paskui, Profesorei Makgonagal paeiliui skaitant ju pavardes, kiekvienas atsisedo ant kedes ir uzsidejo skrybele.
- Ashton Kutcher, - pakviete profesore zavu, kiek ilgokais tamsiais plaukais vaikina, visiskai neprancuziska pavarde. Placiai besisypsodamas grakscia eisena vaikinas prisiartino prie kedes, atsisedo ir uzsidejo ant galvos kepure bei isgirdo balsa mintyse. Ashton syptelejo ir mintyse bendravo su Kepure, o visi sedejo sulaike kvapa. Tiesa sakant, dauguma merginu norejo, kad sis grazuolis patektu ju kolendzan... Ilgai laukti neteko ir nuskambejo skardus kepures balsas.
- Sviiiilpyyyyneeee!!! - be abejo, Svilpynes stalas paselo ploti labiausiai is visu, o Makgonagal mandagiai parode sonini stala, prie kurio ir buvo isitaises jo naujasis koledzas.
- Charley Callaway, - perskaite Makgonagal. Tamsiai rudu plauku vaikinas, devintis akinukus, sunkia, kiek atgrasia eisena prisiartino prie kepures ir atsargiai ja uzsidejo. Cia niekas nieko nespejo per daug pagalvoti, kai Kepure, vos palietusi vaikino galva, uzriko "Klastunyyynas!!!". Klastuoliai kazka prekavo, o Charliui ne nereikejo profesores mostelejimo - jis vel ta pacia savo eisena nuzingsniavo prie savo naujuju namu.
- Lucy Wagner - pasigirdo Makgonagal balsas. Figuringa zema blondine letai priejo prie Kepures, pakele ja ir apziurejo, lyg noredama isitikinti, kad si nesikandzioja ar nera purvina. Tada, siek tiek dvejodama, uzsidejo skrybele, o si ilgai galvojo ir svarste, kazka kuzdedama i Liuses mintis. Galu gale Kepure garsiai atsiduso (kas sukele visu juoka) ir istare "Varno nagas!!!". Varnanagiukai dziaugsmingai pasitiko naujaja savo koledzo nare, kuri, tiesa sakant, is paziuros nelabai primine vunderkinde...
- Wade Robson, - paskutine pavarde sarase perskaite profesore Makgonagal. Paskutinysis prancuzas, kurio pavarde (kaip ir kitu triju) velgi visai neprimine prancuziskos, lengvu zingsniu prisiartino prie kepures ir ne nedvejodamas ja uzsidejo. Tiesa sakant, cia kai kurios merginos vel mintyse pasimelde, kad jis pakliutu i ju koledza. Neliko nepastebeta lengva ir pasitikinti Wade'o eisena bei nepriekaistinga laikysena. Kepure maste neilgai, vos kelias akimirkas. Wade'as net nespejo sededamas perzvelgti visu koledzu stalu, kai savo ausyse ir mintyse isgirdo "Grifu Guzta!!!". Jis syptelejo ir, padejes kepure atgal ant kedes, nuejo profesores Makgonagal parodyta kryptimi - prie labiausiai uziancio grifiuku stalo.
- Taigi, - vel pakilo Dumbldoras is savo vietos, - sveikinu visus susiradus sau naujus namus. O dabar dar truputukas informacijos apie Feanoro turnyra, - saleje isivyravo spengianti tyla. – Taigi, pradziai noretume pranesti, kad sis turnyras, ne taip kaip Burtu Trikove, vyks poromis, - o va dabar prasidjeo uzimas ir komentarai “bunam kartu, ka? ;;)” – As dar nespejau baigti, jaunime, - kiek rustesniu balsu pazymejo Direktorius ir mokiniai vel gavo truputuka apsiramint. – Skaudu pripazinti, taciau dalyvauti visi norintys negales, - nusivylimo atodusiai saleje. – Tiesa sakant, netgi bus amziaus cenzas, - dar didesnis nusivylimas ir graudus verkslenimas is jaunesniuju puses. – Nagi, baikit cia verklenti, vis tiek bus nepakartojamas reginys, ta tai garantuoju. Taigi, turnyre dalyvaus tik sestakursiai ir septintakursiai, tai yra, tik tie, kurie issilaike OWL egzaminus., - palaimos suksniai is vyreniuju puses. – Ir dar dalyvauti gales tik tie, kuriu OWL rezultatai bus pakankamai auksti, nes tik taip galesim garantuoti jusu sauguma turnyro metu. Tik viska gerai mokedami, tai reiskia, turedami gerus rezultatus, galesite viska saugiai ivykdyti. TAIGI, - perrekdamas dziugaujanciu suksnius ir nusivylusiuju graudenimus garsiai istare Dumbldoras. – Visi norintys dalyvauti turnyre tures kreiptis pas savo koledzu vadovus, o paskui, zinodami dalyvius, galesite patys susiskirstyti poromis. Be abejo, - kiek kitokiu balsu pridejo Dumbldoras, - musu sveciai dalyvauja be jokio konkurso. Ponaiciai Boyd, Monaghan ir Hartnett bei panele Delakur visa si laika pades jums ir mums. Jeigu kas, galite nedvedami kreiptis I juos. Na, o dabar… Oficialiai skelbiu, kad pagaliau atidarytas Feanoro turnyras! – Didzioji sale pradejo ploti. – Skanios vakarienes! – ant stalo kaip mat atsirado maistas, tik sikart jis buvo iskilmingesnis (matyt sveciu atvaziavimo proga). Uzvire pokalbiai su atvykeliais ir ne tik. Visa sale uze kaip biciu avilys ir ak, kaip Dumbldorui patiko tas garsas…
- Ashton, kelintakursis tu? – iskart I pokalbi isitaruke Svilpynes stalas.
- Sestakursis, rodos, busiu pagal jusu skaiciavima, - patenkintas atsake vaikinas.
- Oooo… kursioooookaaaaas, - patryne rankomis Paul. – Reikia krikstyyynuuuu…
- Ir dar koookiuuuu… - prisidejo Elijah.
- Dar gal tu musi kambariokas busi, - ideja mestelejo Keanu.
- Ojoj… Oj butu gerai krikstyt tadaaaaa… - maniakisku balsu prisidejo ir Johnny.
- Del Dievo, negasdinkit zmogaus, - uzverte akis Aretha ir, tvirtai suspaudusi lupas, isipyle sau moliugu sulciu.
- Ashton, sita gesta isimink, nes teks matyt labai daznai… - tyliai nutese Paul.
- Atleiskit, ka sakei? – bande pikta mina nutaisyti Aretha, bet jai gavosi tik “pabuciuok mane” lupu suspaudimas ir linksmumu zerincios akys. To neislaikiusi pati mergina pradejo juotkis, o paskui ja ir didele dalis Svilpynes stalo.
- Gerai… Sorry, Arethut… - atsiprase Paul.
- Kaip mes tau sakem, kol musu nepertrauke tos visur besikisancios ir darancios tvarka bei… - vel pradejo Elijah.
- Tik jau nereiiiiiikia peeeeeerdet…- suzaibavo akimis Samara. – Be to, gal ir mes noresim krikstyt Ashton’a, o jus cia viska atskleisit tuoj, pfff…
- Oj ir idomu, kaip gi merginos gali pakrikstyt nauja vaikina miegamajame? – sukluso Johnny.
- O ka, neprisimeni? –sukryziavo rankas ant krutines Casandra ir nudelbe vaikinus.
- Mmmmm…
- Aaaaa… - pradejo mykti sie paeiliui. Ashtonas pakraipe galva ir nusijuoke.
- Pagelbesiu, - isikiso Aretha. – Tualetinis vanduo, Paul…
- Ranksluostis, Elijah, - krizendamos pareiske merginos, o visi vaikinai nukaito ir garsiai nusijuoke.
- Bet tas tai buvo geeeeraaaaas…
- Gerai, pamirstam dabar visokius nesamoningus berniuku krikstyjimus ir pasnekam normaliai, - isikiso Kiara.
- Teisingai, Kiara. Kaip sekasi, Ashton? – isikiso pazistamas balselis… - As esu Hana Abate, Svilpynes prefekte.
- Aaaa... Ashton, - kritisku zvilgsniu permetes mergina atsake jis. Ashtonui nuo pat mazens nepatiko pagyrunai ir ikyruoliai…
- Susipazink – rakstis… - tyliai sumurmejo Paul, o Ashton prunkstelejo.
Hmz… Ir kaip man dabar paciam susiformuot savo nuomone? – pusbalsiu atsake vaikinas ir sestakursiai vel nusijuoke. Taigi, tesesi bendravimas su naujoku (kurio metu Ashton greit suzinojo pagridinius faktus apie Hogvartsa, Svilpyne ir sestakursius), o po vakarienes visi pokalbius pratese bendrajame kambaryje, kai pagaliau pasoko Casandra.
- Nejau manot, kad leisiu jum taip ramiai siandien neit I aikste?
- Ka?
- Cass, kas dabar?..
- As suprantu, kad cia tokie ivykiai ir panasiai ir… atleisk Ashton, bet… Stojates ir ciuoziat treniruotis, kad spetumet iki komendanto valandos!!!
- Caaaassiiieee… - bande issizioti Samara.
- A-a. Nesakyk. Nepradek… M-m, joooookiu budu, - kategoriskai isbere Casandra, o kvidico komandai neliko nieko kito kaip tiktai begom lekti rengtis ir I stadiona. Jai pasisalinus is bendrojo kambario Casandra vel prisedo.
- Atleisk, bet kitaip negalima, - syptelejo ji.
- Niekis, sunkios tos vadovo pareigos, - uzverte akis Ashton ir visi like kambaryje nusijuoke.
***
- ***
- Sveiki, - priejes prie stalo smagiai pasilabino Wade.
- Hey!
- Labas
- Sveikas, - syptelejo grifiukai.
- Sestakursiai prasom cia, - I laisva vieta parode Holly ir nusijuoke.
- O jei as septintakursis? – masliu tonu pasiteiravo vaikinas.
- Bala nemate to kurso! Vis tiek prasom cia, - atsake Claire.
- O, tada puiku, nes as cia busiu lyg ir sestakursis, - nusijuoke Wade.
- Puiku! Pasirodo, kartu mokysimes, - isikiso Levanda.
- Uzuodziu nauja ataka… - tyliai sumurmejo Vanessa, o jos drauges nusijuoke.
- Vanessa? Kazka sakei mum? – izuliai paklause Parvate. Jos vis dar pykosi nuo to ryto ir, Regis, ne viena nesiruose nusileisti ir visko pamirsti.
- Ne, nesake, - atsove Milesta. – ir nepradek cia prie nepatyrusio zmogaus kabinetis, jis dar blogai ka nors supras, - kandziai pridejo. Semas su Dinu, nenoredami taip akivaizdziai juoktis is sio komentaro, staiga apsimete, kad juos sueme kosulio priepuolis, jiems is paskos “uzsikosejo” ir Ronis su Hariu bei kitos personos.
- Jeigu jus ir vel pradesit, - rimtai ir gresmingai istare Parvate.
- Tai turim pazymet, kad tai jus visa laika…
- Speak to my hand, - delna I merginu puse istiese Claire.
- Tikrai, nera cia reikalo isizeidinet ir kabinetis. Wade’as isgasdinsit… - pareiske Holly.
- Nejaugi…
- Gerai, nera reikalo del manes ka nors daryt, kas jum nepatinka, as…
- Ne, Wade’ai, cia mes atsiprasom. Turbut atrodom kaip amzinai besiriejantis koledzas…
- Ir turbut dabar galvoji “Del Dievo meiles, kur as atsiduriau?! Skirkit mane I Svilpyne!”
- Bet galiu tave uztikrinti, kad is tikro cia viskas kitaip musu koledze, nei dabar pavaizdavo sie mieli sestakursiai, - Semo litanija pabaige Beveik begalvis Nikas, o Wade’as siek tiek kruptelejo, pamates pusiau atlinkusia vaiduoklio galva. Greitai uzvire pokalbiai, kurie baigesi tik vidury nakties bendrajame kambaryje. Cia vel buvo neblogas vakarelis, tik kiek mazesnis nei praeita nakti. Vel soko, vel dainavo, vel linksminosi… Rodos, pirmasis Wade’o ispudis tikrai buvo stipriai klaidingas – jis mane, kad cia – nuobodu… Issiskirste po bendrabucius vaikinai nustebo – ieje kambarin Ronis, Semas, Dinas, Haris ir Nevilis rado jame dar viena, sestaja lova, kurioje, kaip visi spejo, turejo isitaisyti Ashton. O sis maloniai nustebo, nes kambaryje jau buvo spejes susidraugauti su siais vaikinais.
- Nepakartojama, - tik iejus I savo miegamaji istare Claire.
- Rodos puiku vaikinas mum atsiunte, - palingavo galvele Holly.
- Ojo… mmm… Toks fainas, malonus… O dar ir turnyras… Kaip manot, man leis dalyvauti? – klausiamai drauges nuzvelge Milesta.
- Tu cia ka darai? Bandai suskelt bajeri? – taisydamasi lova ir ne nepazvelgdama I drauge pasiteiravo Vanessa.
- O ka?
- NIEKO, - pabreztinai atsake Holly. Prasidejo vakarinaii merginu krizenimai ir pokalbiai…
- Kaip manai, koks jis? Nes matai, mes dabar tik pavirsutiniskais susipazinom ir… - kalbejo Vanessa.
- Mhm…
- Jei neinat gult, gal eikit I bendaji kambari? Mes cia miegot bandom… - piktai mete Levanda.
- Jos taip ilgai? – sesdamasi lovoj sumurmejo Milesta. Claire jau spyresi I slepetes, bet paskui su panom susitare pratesti pokalbi rytoj, kai visos bus pajegesnes. Taip ir buvo padaryta.
***
Taigi, treniruote. Treniruote ejosi smagiai…
- Casandra!
- Casandra!
- Casandra! – kiekvieno smugio blokstu metu vaikinai saukdavo drauges varda, kuris padedavo susikaupt. Iskart isivaizduodavo rustu drauges veida. O ir siaip dabar jie butu daug mieliau bendrave su Ashton…
- Baikit jus ta Casandra minet, vargsei ausys nudegs, - nusijuoke pro Sali paskui Smauksta zvimbianti Aretha.
- Casandra!!! Negaliu! Virusas cia.
- Jo, kaip jai kvidicas, taip mum jos vardas. Casandra!
- Kad tik padetu rungtynese… - atsiduso Aretha ir paspaude sluota. Na, treniruote netruko prabegti ir visi kvidicininkai grizo I savo bendraji boksta, kur ju jau lauke draugai ir mini vakarelis Ashton’o garbei. O po to Casandra paslaptingai issmuko ir tik nedaugelis zinojo, kur ji isskubejo…

bendras veikalas by VyNilla... šiek tiek ne vėlu, taigi už pasekmes neatsakom.(03:48)
- Stand up, hands up. Get up, lets go!!!... - skriste iš lovos išskrido Aretha, žaibišku greičiu šokdama į džinsus, lėkdama griūdama prie spintos, kur gulėjo jau paruoštas megztinis, po to užkliuvusi už Kiaros šlepečių tėškėsi žemėn, nuropojo link lovos, sugraibė dantų šepetuką, pastą ir pajuto, jog... priduso. Be to pajuto, kad į ją spokso trys poros įtarių apsiblaususių akių, bei trys poros mažų gražių akyčių, sakančių "ar ji durna, ar durna mus iš lovos išmest..."
- Aaaa... - sutriko Aretha tebetysodama ant grindų.
- Geriau patylėk, - papurtė galvą Samara ir atsidususi atsisėdo lovoje.
- Jūs įsivaizduojat, kad taip bus... mm...visus metus, kiekvieną antradienį ir penktadienį, - isteriškai sucypė Kiara.
- Nebus, - nusikvatojo Samara, kažkuo primindama Paul.
- Nee... neee... nee... - kepurnėjosi ant žemės Aretha bandydama kuo greičiau nuropoti link vonios ir užsidaryti nuo visų piktybinių Samaros idėjų. Tik betrenkiant jai duris Samara paleido paralyžiuojančius kerus.
- Nepataikei!!! Heeeheeeheeteehee! - iš vonios sukliko Aretha.
- Bus dar progų... - iškošė Samara ir trinktelėjo kumščiu į pagalvę.
***
- Niūūūūūūūūū, pasiruošęęęę? - sustryksėjo bendrajame kambaryje Aretha, žvelgdama į visą chebrą, kuri, atvirkščiai nei pati Aretha, buvo truputį prisnūdusi.
- N...*žiovt*...eeeee... - pasiražė ir nusižiovavo Paul.
- Nuprotėjo, - sušnibždėjo Elijah į Johnny ausį, kai visi slinkosi koridoriumi į Didžiąją salę.
- Aš viską girdžiu! - pasišokinėdama sušuko Aretha.
- O aš norėčiau ne viską matyt... - suprunkštė Johnny.
- Aaaak, aaak, aaaaaaaaaaak, kokie meeees... - kulniuodama jau link Švilpynės stalo pradėjo sakinį Aretha, kai pamatė...(ne, ne Duncan)
- Labas rytas, - nusišypsojo Casandra.
- Eee...
- Mmm...
- Aaa...
- Oy...
- Tai...
- Hm, pastebiu nelabai kas manęs čia pasiilgo, - gūžtelėjo pečiais Casandra.
- Ne! - bėgdama, lėkdama, griūdama puolė ant Casandros kaklo Aretha, o paskui ją visi kiti.
- D...D...d...ddd...hhhhūūūūssss..tuuuuuuuuuuuu... - užgargaliavo Cassie.
- Oi, - nuraudo Aretha ir atsitraukė, tačiau sumušė su Casandra rankomis ir dar kartą apsikabino.
- Štai mūsų kompanija vėl pilnos sudėties, - išsišiepė Elijah ir atsisėdęs apkabino Casandrą.
- Dėkui už tokį šiltą pasveikinimą, - nuraudo ši.
- Yyyyyk tuuu, palauk šiandienos nakties, - kilstelėjo antakius Paul ir pakraipė užpakalį, įvilktą į rožines odines kelnes.
- Siaube, Paul, negąsdink žmonių, - trinktelėjo Johnny.
- M, atsiprašau, prietranka gimęs, protingu nevirsi, - kukliai apsidairė Paul.
Tuo metu į salę įgužėjo linksmųjų grifių kompanija. Kažkuri iš jų labai jau garsiai vaizdavo varlės kvarkimą (kaip vėliau buvo sukalbėta, į šį vaidmenį per daug įsijautė Claire).
- Vaje vaje! - skėstelėjo rankomis Milesta gerai užvažiuodama per nosį Amandai. - Oi, sorry.
- Ligonė parsirado! - nusišypsojo Vanessa ir kartu su kitomis patraukė link Švilpynės stalo.
Milesta pribėgusi apkabino Casandrą ir pasisveikino su visais.
- Hey, smagu matyt, - išsišiepė Claire.
- Labai smagu, kaip sveikata? - pasidomėjo Holly.
- Dėkui dėkui, viskas dabar jau puiku, - nusišypsojo Casandra. - O kaip jums sekasi? Gal kas naujo?
- Neee... nieko, viena be poros likau, va. - atsiduso Holly.
- Kąąąą? - pasigirdo iš visų pusių.
- Supratau, - nusijuokė Casandra.
- Aretha, o kaip gi tavo nuotaika, prieš menus? - paklausė Vanessa.
- Spėėėėėėėėėėėėėėėėėėėk, - vaikiškai nutęsė Aretha.
- Neapseilėk lėkštės, - pastabą metė šalia sėdėjęs Johnny.
***
Artėjant pirmąjai pamokai grifės pakilo nuo stalo ir paskutinįsyk pamoję Švilpynei iškurnėjo iš salės.
- Aritmomantija, taip? - pasistikslino Vanessa.
- Ir dar ne su bet kuo... - atsiduso Milesta.
...Ir susitiko prie aritmomantijos kabineto susitiko du ožiai... Tiksliau, du amžinai nesutariantys koledžai. O gal dar tiksliau - koledžas, amžinai nesutariantis su kitais. Eee... Na, šiaip ar taip, tai buvo Klastūnynas ir Grifų Gūžta. Nebūtų ožiai, jei sugebėtų iškęsti be ginčų. Ypač kai kurios ugningesnės personos arba personos, gyvenime neturinčios įdomesnių užsiėmimų nei kabinėjimasis prie kitų. Na, bet kaip ten sakoma? Visokių yra, visokių ir reikia.
- Poteri, kai kas skleidžia gandus... - savo įprastinę dainelę pradėjo Smirdžius su Niurzga ir Gyliu pašonėje bei "labai žavingai kikenančia" Pense užnugary. Na, ir su visais kitais Klastuoliais, pasiruošusiais garsiai pažvengt. Tačiau prieš šiam baigiant sakinį, jis buvo nutrauktas:
- Nesugebi nieko geresnio, kaip tik gandus rankiotis, Smirdžiau? - ižūliai maloniu tonu pasiteiravo linksmas vyriškas balsas. Drakas apsisuko ir pamatė artėjantį besišypsantį Lee.
- Tu, Džordanai, verčiau jau nesikišk, - sugriežė dantimis Smirdžius. Dabar beveik visa Klastūnyno šutvė persigrupavo kiton pusėn ir stebėjo Lee. Šis pamojo Amandai, kuri užkaitusi tik šyptelėjo ir nuleido akis - "Ot bus...".
- Atsargiai, berniuk, - vyptelėjo Lee, tvirtai žygiuodamas pas grifus. - Aš tau dabar nebe paprastas vyresnis Hogvartso mokinys, neužmiršk. Dabar aš už šį tą esu atsakingas ir, patikėk, kol dar neišvykau iš mokyklos, galiu suspėti tau pagadinti gyvenimėlį, - vaikinas smagiai pagrasino Klastuoliams pirštu ir pasisveikino su Grifų Gūžta, o tuomet kreipėsi į Amandą:
- Sveikutė, yra šokių tokių reikalų dėl Feanoro, profesorė Makgonagal prašė tave surasti ir pas ją atvesti. Su profesorium Vektoriumi viskas suderinta, aš ji aplenkiau ateidamas. Spesi grįžti dar į šios pamokos vidurį.
- Aaa... - pirmą akimirką sumišo Amanda. - Jo, taip, žinoma, aišku, viskas labai gerai! Merginos, aš netrukus grįšiu, - kompanijai nusišypsojo ji ir išėjo drauge su Lee.
- Chmmmyo... Gerą vaizdelį pražiopsos, - sumurmėjo Claire, nužiūrinėdama Klastuolių veidus. Vanessa prunkštelėjo:
- Tai kad nelabai. Profesorius ateina.
Buvo galima įžvelgti akivaizdų, nu jau tokį akivaizdų! nusivylimą tiek GG, tiek Kl moksleivių - ypač vaikinų - veiduose, kad situacija jau būtų pradėjusi rodytis juokinga. Vis dėlto prie profesoriaus jaunimėlis nusprendė nesišakoti... Nors jų veidai skelbė, jog kova atidedama iki kitos minutės, kada visokie pašaliniai profesoriai ar kiti veikėjai nesimaišys scenoje.
Gavusios uždavinius, merginos palinko prie jų, tačiau, savaime suprantama, nieko nesprendė. Juk klastuoliai prieš pat pamoką nutraukė labai svarbų procesą: merginos jau buvo beiškvočiančios Vanessą, ką ji veikė praėjusį vakarą. Žinoma, grįžus jos niekas nekamantinejo, mat dvi varlės princesės galėjo ką nors nusiklausyt miegamajame, tačiau kelias į Aritmomantijos kabinetą buvo pakankamai saugus tokiems pokalbiams. Tiesa, Vanessa visą tą kelią ir prasilaužė... ir taip tik jai bepradedant kalbėti, Smirdžius nusprendė pademonstruoti savo šaunumą, kas jam, nelaimei, ne per geriausiai pavyko.
- Na gerai, jau sugebėjai pasakyti, jog vakare netyčia sustikai fantastiškai gražų, patrauklų, mielą, simpatišką ir taip toliau Joshą, - atraportavo Milesta, neleisdama Vanessai išleisti nė cyptelėjimo. - O kas toliau?
- Eeee, merginos? - kilstelėjo ranką Holly. Visos į ją atsisuko pamiršusios imituoti Aritmomantijos mokymąsi. - Man atrodo, kad nesąžiningai gaunasi. Amandos tai nėr. Praklausys tokį romantišką, pasakišką, gražų, patrauklų, simpatišką ir mandagų pasakojimą... - visos sukikeno Vanessai narsiai vaidinant įsižeidusią.
- Paneles, prašau dėmesio! - netikėtai prof. Vektoriaus galva apsireiškė prie pat Claire, ši aiktelėjusi net loštelėjo, tuo padarydama gerą darbą ir pralinksmindama žmones... Na ir kas, kad tai buvo klastuoliai?
Pagaliau, pirmajai pamokai persiritus į antrąją pusę, pasigirdo beldimas į duris ir įlėkė uždususi, tačiau švytinti Amanda ir mygom klestelėjo prie draugių.
- Naaaaaa?
***
*Cypimas ir tuktėlėjimas*
- Ir ką tu darei, kai manęs nebuvo, - linksmai palingavo galvą Casandra.
- Daužiau save, - neatitraukdama žvilgsnio nuo tam tikro objekto atsakė Aretha.
- O! žiūrėk, - tuo pat metu, kai Arethai buvo bepradedančios tekėti seilės, linktelėjo Švilpynės stalo pusėn Duncan.
- Išleido! - kiek per garsiai šūktelėjo Oliveris. Jo laimei, salėje buvo toks triukšmas, jog kaži ar kas nors daugiau nei Duncan ir jis pats girdėjo tai, ką pasakė.
- Einam, - timptelėjo Dunc ir abu profesoriai nužingsniavo prie švilpyniečių.
- Nagi nagi, labas rytas, - išsišiepė Oliveris.
- Sveiki, - nusišypsojo Aretha ir Casandra.
- Kaip sveikata? - pasidomėjo Duncan.
- Viskas gerai, džiaugiuosi pagaliau ištrūkus iš tos keturių sienų apribotos erdvės, - atsakė Casandra.
- Khm... o kaip bus su kvidiču? - palinkęs sušnabždėjo Oliveris.
- Naaa, - nusišypsojo Cassie.
- Supratau, - nusijuokė Oliveris, - apie devintą, prie persirengimo kabinų, gerai?
- Puiku, - atsakė Cassandra.
- Nepamirštam menų, - kilstelėjo antakius Duncan.
- Kaip ten juos pamiršiiii... - tyliai tyliai sucypsėjo Aretha.
- M? Ką sakei? Atsiprašau, neišgirdau, - kilstelėjo ranką Duncan ir šyptelėjo Arethai.
- Sakiau, aaam, kad būtinai nepamiršim, juk primasis dailės užsiėmimas!
- Taip taip taip, - sukleksėjo liežuviu Duncan, - lauksiu!
- Jis laaaaauks... - išsiviepė Aretha, kai profesoriai nutolo.
- Nu ot tai, kaip kitaip. Kibina kibina tave, - "įkando" Casandra.
- Eik sau tu ten "devintą valandą prie rūbinių", - Aretha taip iškišo liežuvį, jog rodėsi jis iškris.
- Pf...ff...
***
Diena praskriejo šmaukšto greičiu. Net Sneipas šiandien atrodė kažkoks labiau juokingas nei visada. O ir jo plaukai buvo kažkokie švaresni... Vėliau buvo iškelta idėja, jog pleiskanos tiesiog išsilydė ir pavirto storesniu riebalų sluoksniu. Tačiau nesigilinkime į Sneipo higienos reikalus, ypač tuomet, kai laukia MENAI, KVIDIČAS IR DAR VIENAS KVIDIČAS!
- Tramtadrylia tram pam pam... - kraipėsi prie veidrodžio Aretha.
- Aretha, liko 20min. - pastabą metė Emily.
- Kąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąą???????? - net pritūpė Aretha. - Vėluojam!!!!!!!!!!!!!!!
- Ha ha, čia geras, Emily, - nusijuokė Samara.
- Bjaurybės, - purkštelėjo Aretha ir susikryžiavo rankas.
- O jei rimtai, tai galėtume jau ir judėti... kol nueisim... - nuo žemės pakilo Casandra paguldydama Alisą ant lovos.
- Va! Va kur žmogus! - užsimostagavo Aretha.
- Ačiū ačiū, - sukikeno Cassie. - Bet tu, žmogau, žiūrėk nenumesk vazos.
- Niaaaa, kiaaaa tiuuu, - pamojavo pirštukais Aretha ir nutipeno link durų.
- Kiara, tu jau?
- Aha, lekiam, - nusišypsojo ši.
Apačioj jų jau laukė Keanu ir visi keturi, priešaky lekiant Arethai, nukeliavo link menų kabineto.
- Whaaaadaaap? - nusijuokė Duncan atidarydamas duris ir per jau matytą salę nuvedė link dailės studijos. - Tai va, mielieji, taisykitės. Ši patalpa mus priglaus, kai rinksimės į vaizduojamųjų menų užsiėmimus. O dabar norėčiau kelis sakinius pasakyti dėl užsiėmimų.
Duncan vaizdžiai ir gražiai papasakojo apie tai, kaip jis nusprendęs šio užsiėmimo nesusieti vien su paišymu, tačiau įtraukti ir fotografiją, filmavimą bei visa kita.
- O dabaaar, taip dabar. Susitariam ką iš pat pradžių nuveiksime galbūt, ką?
Visi mokiniai susižvalgė tarpusavyje, tačiau nė vienas nedrįso siūlyti.
- Taip, jūs labai drąsūs, - nusijuokė Duncan, - taigi gerai, pasiūlysiu aš. Gal pirmiausia pradedam nuo eskizų? Tuoj suveiksiu visiems mikštus pieštukus ir startinam?
- Puiku, - ryžosi praverti burną Aretha.
- Na ir šaunu, - mirktelėjo jai Duncan ir pamakalavęs lazdele išbūrė gerą krūvą pieštukų bei popieriaus.
- Dabar kas ką nori, tas tą piešia, pažiūrėsiu, ką labiausiai mėgstate, kas geriausiai išeina ir šiaip... kas ką mokate.
Visi puolė kažką kreivalioti savo popierėliuose. Vieni piešė gamtą, kiti žmones, treti dar ką.
- Myli šunis? - palinkęs prie Arethos ir pažiūrėjęs, ką ji piešia, paklausė Duncan.
- Labai! - entuziastingai atsakė ši.
- Aš taipogi, - kerinčia šypsena nusišypsojo Duncan.
- Tikraaaai? - Aretha dar labiau susižavėjo šiuo profesoriumi.
- Mhm, be to, žinai, turiu porą.
- Kaip faaaaaina! Aš tik vieną, bet tikrai turėsiu ir daugiau, - užtikrino Aretha. - O kokios veislės? Kokie vardai?
- Hovavartai, vienas Dreamer, o kita Beauty. Pas tave koks auga?
- Bokserė, Aira vardu, gaila, kad negalima į Hogvartsą šunų atsivežti... - užsisvajojo Aretha.
- Va čia tai teisybė! Taip nenorėjau jų palikti, manau, supranti... - įsijautė į pokalbį Duncan, kai tuo tarpu pasigirdo šleikštus, saldus ir klerkiantis balselis: "Profesoriau... Gal galėtumėte padėti, man šis šešėlis, matote...".
- Oi, atsiprašau, Aretha, einu, - Duncan padėjo savo ranką ant Arethos peties.
- Ne, nieko... - su karčiu nusivylimu atsakė Aretha.
- Nežudyk... nežudyk Marietos... netrėkšk... netrėkšk... lėles įsiundysi... viskas bus gerai... laikykis... pieštukas nekaltas... Aretha, nu baik nu! - timptelėjo draugę už rankovės Casandra. - Visus dantis sugrieši.
- *dziiirkt* papil*dziiirkt*siuuu*dziiirkt*aaaš*dziiirkt*jąąą*dziiirkt*.
- Pažiūrėk, Duncan jau nuo jos nuėjo, tuoj ateis, - Casandra bandė visus įmanomus būdus.
Po valandos juokų ir šiaip plepalų visi jau buvo baigę, o Duncan puikiai juos įvertinęs.
- Na, nebematau reikalo gaišti prie eskizų, nebent kada nors norėsime šiaip papaišyti, tai sugrįšime, o kitą užsiėmimą, gal imsimės fotografijos, ką manot?
- Taip!!! - ypač entuziastingai sutiko Aretha ir Casandra.
- Jėga, - kilstelėjo antakius Duncan. - O dabar, jau turbūt ir baigsime, kad nenusivėlintume per daug.
- Niaaa... - tyliai sušnirpštė Aretha.
- Mieloji, kvidičas, - priminė dar kelias šiandienos veiklas Casandra.
- Oi, tiksliai, - nuraudo Aretha.
- Taigi... sėkmės visiems! Buvo labai malonu su jumis vėl susimatyti, - atsisveikino Duncan, kiekvienam atskirai pasakydamas "iki" ir "sėkmės".
- Aretha, penktadienį šokis. Jei iki tol nesusimatysim, tai gal galėsi po to truputį užtrukti, manau, būtų pats laikas pakalbėti apie papildomas pamokas?
- Būtinai! Jokių problemų. Labai laukiu šokio, norisi pajudėti, - nusišypsojo Aretha, o vėliau jai tą "pajudėjimą" prikaišiojo Casandra: "- mat kaip tau... kvidičo negana...judėjimo jai per mažai..."
- Tai iki pasimatymo, buvo labai įdomu pakalbėti apie šunis, tikiuosi pratęsime kada nors!
- Ši tema neišsemiama, - nusijuokė Aretha ir atsisveikinusi išėjo pro duris.
- Eeeeeikit saaaau... - visiškai suglebo ant Keanu pečio Aretha.
- Malonu atlikti stulpelio paslaugas, - linktelėjo Keanu.
- Sorry, Kean, bet... - nepabaigė sakinio Aretha.
- Nereikia, nereikia, pakabok, negi čia ropinėsi po žemę, - nusijuokė Keanu ir visi keturi nužygiavo atgal į Švilpynės bendrąjį kambarį.
- Nagi nagi nagi, - suplojo rankomis Casandra. - Rengiatės, velkatės, maunatės ir čiuožiat, nėra kada gaišti!
- O šakės... - atsiduso Paul.
- Aaaaha, maniakė grįžo ir aš jus užjaučiu, - palinksėjo Casandra, - bet kaip sakiau, nėra kada gaišti, neškit savo užpakalius į aikštę!
- O tu? - paklausė Elijah.
- Man negalima artintis prie stadiono daugiau nei per 200 metrų, - atsiduso Casandra.
- Oho, kokie apribojimai, bet taigi tu kapitonė, mums padėtum, - nesuprato tokio draudimo Johnny.
- Nereikia jums jokios pagalbos, ypač iš manęs. Ir... jūs klausot ar ne???!!! VON Į STADIONĄ! - užbliuvo Casandra, Paul taip stryktelėjo iš krėslo, kad užšoko Johnny ant kojos, o tas suklykė lyg žudomas.
- Oi, drauguži, atsiprašau, - viena ranka užsiėmė už galvos Paul.
- G..gyvensiu, - iškošė Johnny.
- Na va, kokie šaunuoliai, didžiuojuosi jumis, - išsiviepė Casandra.
- Palauk tu nakties... Oi gausi... už viską... - draugiškai pagrasė pirštu Paul ir Johnny.
- Kaip senai nešoookom, - pakleksėjo Elijah.
- Aaaa... taip... einu aš gal... kur nors... kaip nors... per kur nors... - apsidairė Casandra.
- Šoooookis, - apsiseiliojo Aretha.
- Ką? ir tu norėtum pašokti? Taip, aš žinau koks šaunus šokėjas esu, bet nesitikėjau tokio populiarumo, - pasipūtė Elijah.
- Neeee... penktadienio šokis... - Aretha stovėjo atsirėmusi į sieną ir nutaisiusi idiotišką išraišką su durnumo elementais.
- Pasaugokit ją, kad nenukristų nuo šluotos. - Pastabą davė Emily.
- Thubhub, kaip juokinga, - nusimaivė Aretha ir pasuko link miegamojo, kur gulėjo jos šluota.
- Sėkmės treniruotėj, pavarykit, - atsisėdusi fotelyje palinkėjo Casandra.
- Mums jos neprireiks, mes gimėm laimingi ir durni, o žinai, durniems juk sekasi! - genialią teoriją išmetė Paul.
- Ir kaip aš tai pamiršau...
***
Po dvidešimties minučių visa Švilpynės kvidičo komanda jau sėdosi ant šluotų, kas pasiėmę blokštus, kas užokupavę kritlį.
- Kaip vėsu... Gavina... - pakilusi į orą pasakė Aretha.
- Gal ir neblogai, kad Cassie užsakė aikštę kiekvienai dienai. Prasiblaivysim, - šalia skriejęs išdėstė Elijah.
- Tu tik prie jos to nepasakyk, - nusijuokė Johnny.
- No way, - su šypsenėle papurtė galvą Elijah.
- Na, varom!!! - sušuko Paul ir kaip beprotis puolė vaikytis muštuką. Paskui jį puolė ir Johnny. Vėliau jie taikėsi užvošti ne muštukui, o vienas kitam (juk linksma!!!), tačiau gerai, kad nepavyko...
Aretha pati sau pasileidusi šmaukštą kelis kartus jį jau pagavo ir dabar tik suko ratus aplink aikštę galvodama apie Duncan ir jo hovavartus.
- Aretha, gal galėtum pabūti gynėja, jokio įdomumo mėtyt į lankus, kai jų niekas negina, - šūktelėjo merginos pusėn Elijah.
- O taip, žinoma! - Aretha nuskriejo prie lankų ir užėmė Casandros pareigas.
***
- Pradeda lyti, gal jau keliaujam? - užvertusi galvą į dangų pasiūlymą iškėlė Samara.
- Mhm, o ir šiaip jau prabuvom gerokai virš valandos, - pritarė Aretha ir pakreipė šluotą žemyn.
- Taigi per lietų pats įdomumas! - suriko Paul iš kažkur aukštai, bandydamas su šluota padaryti mirties kilpą.
- Susitrauks tavo rožinukės! - nusišaipė Johnny.
- Nieko, tik labiau aptemptos bus, negi tai blogai? - nusistebėjo Paul.
Johnny, nužvelgęs ir taip jau įtemptas odines kelnes, klaikiu žvilgniu pažvelgė į Paul ir puolė žemyn.
Sukrovę kamuolius į dežę ir nunešę juos į vietą visi patraukė link pilies. Žolė buvo drėgna, taigi visai ne keista, kad kai kurie specialiai arba nelabai parsitėškė paskui save partėkšdami dar ką nors.
- Velnias, jau visai įsilijo, - braukdamas šlapius plaukus nuo kaktos atidarė pilies duris Elijah.
- Mes pačiu laiku, - pastebėjo Keanu.
- Dabar kai pulsim šokoladines varleeees, - sučepsėjo Paul.
- Ir pyragėėėėlius... - paskendo į skanias svajones ir Johnny.
- Hm, gal nueikime pas Treloni arbatėlės? - dar didesnę pramogą susigalvojo Paul.
- Eiiik tu vyyyras! Kokia idėja! - įnirtingai papliaukšnojo per nugarą draugui Johnny.
- Krutėkit krutėkit, apsieisit ir be Treloni. Pasitenkinsit mumis, - nusišypsojo Aretha ir stumtelėjo Johnny.
- Jos visą laiką sugadina linksmybes... - dirbtinai burbtelėjo Paul.
- Cic, varla, - sprigtelėjo į alkūnę Aretha ir pati nukepėstavo link Švilpynės bendriko.
Po gerų dviejų valandų Paul pradėjo įnirtingai tuksenti į staliuką ir godžiai žiūrėti į nepradarytą šokoladinių varlių dėžutę.
- Po galais, kur ji prapuolė... Negalima išleisti dviejų kvidičo patriotų į aikštę, gyvenime negrįš. Gaus velnių, ooooi ji gaus. Iš bizūno! Va!
- Nuosprendis priimtas magijos ministro Paul Walker. Amen. - nusilenkė Johnny.

Anything (Milestai bus ragas turbut )
- Idomu, kas jom, - kalbejo jie.
- Kas supras tas moteris… , - sukikeno Billy.
- Vanessa, tik nesakyk, kad tu jomis tiki ir dabar oziuojies, - tyliai, kad neisgirstu Parvate su Levanda, paklause Milesta.
- Ne velnio as nesioziuoju… - tyliai sniurkstelejo Vanessa ir atstume nuo saves lekste. – Nenoriu valgyt.
- Ot jaunimas… - atsiduso Milesta, ziuredama, kaip Vanessa, atsiprasiusi draugiu, pakyla is savo vietos ir iseina is Didziosios sales.
- Tai kaip ten del tu rupuziu, a? – pagavusi drauges minti pasiteiravo Claire.
- Pirmai progai pasitaikius… - issisiepe Milesta, isipildama sau dar arbatos.

Pamokos… Visi susirinko I pamokas. Svilpynes sestakursiai kiek prisnude stoviniavo prie keru klases. Lauke nemaloniai dulke, o pilkai aptrauktas dangus niekam nekele didelio susizavejimo. Aretha snekuciavosi su Kiara, Emily ir Samara, taciau matesi, kad cia jai ryskiai truksta Casandros. Salimais apie kazka labai inirtingai diskutavo vaikinai. Netoliese, stovedami mazose grupelese, bendravo klastuoliai, karts nuo karto debteldami I Svilpyne ir keistai nusijuokdami, kol, galu gale, vienas ju prakalbo…
- Ej, girdejom, kad jusu kapitone nusiverte nuo sluotos ir sestadieni nezais. Regis, ir taip menkos jusu viltys laimet pries Varno naga dabar jau subyrejo I sipulius.
- Liaukis, Voringtonai, - isikiso Smirdzius. – Kad ten pas juos ne nebuvo kam byret! – koridoriu nuaidejo juokas.
- Ziurek, kas prasneko, - net suplojo rankomis Paul. – Ka siemet tavo tevelis padare, kad taves neismestu is komandos? Supirko “Zaibus”? Ar ju neikando? Oj, palauk, pamirsau, kad Smirdzius vyresnysis sedi Azkabane… Atleisk, as tooooks netaktiskas, - pavarte akis vaikinas ir issisiepe, kuri turejo reiksti mazdaug “kas toliau, grazuoli, nejau pulsi mane?..”
- Kad… man… daugiau nei zodzio, girdi?! – nervinai zenge I prieki Smirdzius.
- Labai aiskiai ir garsiai, todel galetum taip ir nerekt, - pavadino, kad viena ausim siek tiek apkurto, Paul.
- Vyruti, tu ka tik pasakei zodi. Ir net ne viena, - isikiso Johnny.
- Oh god, kas man dabar bus?
- Turbut jis tave sumus, - kosntatavo fakta Elijah. Cia I pokalbi isitraukti panoro ir merginos is abieju koledzu.
- Gali tuo ne neabejoti, - greta Smirdziaus atsistojo Pense Parkinson. Pasigirdo krizenimas.
- Smirdziau, ka, liezuvi prarijai, kad uz tave kalba tavo mergina? – sarkastiskai nutese Keanu.
- Tylek, Reevsai, su tavim dabar niekas nekalba…
- Nejaugi? – klausiamai antakius pakele minetasis vaikinas. – Taciau as kalbu su tavim, tau to dar negana?
- Drakai, palik juos ramybej, atsiskaitysim veliau. Nesigadink sau nuotaikos… - tyliai suinkste Pense Smirdziui.
- Turbut didesnio vyro nebegalejai susirast, ane, Pense? – liudnai palingavo galva Samara.
- Ka tu ismanai? – burbtelejo Parkinson.
- Daugiau, nei galetum numanyti, - rimtu veidu atsove Samara ir netycia debtelejo I Johnny.
- Klausyk, Samara, jei tu manai, kad as… - gresmingai pradejo Pense. Salia jos stovintis Smirdzius nezymiai sypsojosi, galvodamas nauja priekabe.
- Gerai, gerai, Parkinson, zinom, ka tu pasakysi, tai gali nebeausint burnos. Aciu. – neislaikiusi isikiso ir Aretha.
- Moony, taves cia niekas neciulbina, - stojo drauegs ginti Milisenta Pestuke.
- Dar viena erke sitam liudnam parazitu cirke, - pro placia sypsena tyliai istare Kiara, o visi tai girdejo puole prunkst.
- Labas rytas, jaunime, - si nepakartojama pokalbi suskubo nutraukti profesorius Flitvikas. Regis, Klastunyans ne nemane, kad taip paprastai viskas ir baigsis. Prasidejo pamokos. Tiesa sakant, siandien visos buvo kazkokios nuobodzios. Na tik apsigynime nuo juodosios magijos viska nusviete Pittas, o siaip… tas pats per ta pati.
***
- Vanessa, jei tu ir toliau maisysi burtazodzius ir vaidinsi, kad nesioziuoji, tai as supyksiu, - per transfiguracija susnypste draugei Amanda.
- O kas? As biskutuka issiblaskius siryt, - staigiai sumete mergina.
- Turbut buciau nepastebejus, jei nebutum pasakius, - uzverte akis Amanda.
- Panele Phoenix, jum kazkas neaisku del to naujo pavertimo? – pasigirdo saltas Makgonagal tonas.
- Ne, tai yra… atsiprasau, profesore, - isspaude mergina. – Pakalbesim po to, - vos girdimai pridejo Vanessai.
- Mhm… - linktelejo pastaroji ir vel pasinere I darba.
- Nagi, Vanessa, nejau taip susinervinai del to, ka mes pasakem ryte? – einant link nuodu ir vaistu pozemiu atmestinai istare Levanda.
- Ne kiek, - kietai atsove Vaneesa ir suspaude lupas.
- Vanessa, ateik cia, - pakviete ja Milesta su Claire bei Holly.
- Kas? – nesusipratusi paklause mergina.
- Kuo tu daugiau nervinsies, tuo jom maloniau, - radejo Milesta.
- Liaukites, gi sakiau, akd man viskas gerai.
- Vanessa, ko tu beri mum visa tai lyg zirnius I siena? Mes – ne jos, - nerealu pastebejima isdave Holly. Claire sukikeno.
- Ir dar. Tu geriau jau atsiribok nuo ju, nes taip tik gadinies sau viska. Va ziurek lupas mirtinai nukramtyt baigi, - deste Claire.
- Ir isvis, ko tu taip imi galvon? Net jei jos ir butu snekejusios su Joshu. Net jei reztu apie ji sparna. Koks skirtumas, po galais, jei mes visos zinom, kaip viskas baigsis?!
- Milesta, primenu, kad tu pati siryt ardeis del Hario.
- Nu tai pasiardziau ir baigiau, o tu vis dar ardais.
- Gerai, aciu, panos… - matydama Klastunyno chebra priekyje pagaliau istare Vanessa. – Ka as be jusu daryciau?
- Turbut miegotum penkiose lovose, - nusijuoke Holly. Merginos toliau pliurpe, diskutavo apie kvidica su Dinu ir Semu, kol paneliu ausis pasieke jau taip isikyrejes balsas.
- Haaaaaariiiiii…
- Kas nutiko, Parvate? – iskart sureagavo vaikinas.
- Puh-lease… - tyliai suprunkste Milesta.
- Negaletum pasakyti, mes susigincijom, kokie DADA kerai suraizgo priesininka virvemis?.. As sakau, kad Intercio, o Levanda – Mutichio…
- Aisku, akd Intercio, - lyg tai butu pats elementariausias klausiams pasaulyje atsake Haris ir toliau grizo prie pokalbio su Hermiona. Tuo tarpu Parvate ir Levanda mete triuskinama zvilgsni I savo kambarioke,s ant kuriu nuo sio ryto kosmariskai pyko…
- Provokacija, - saltu veide, bet nesavu balsu istare Milesta.
- Tikru tikriausia, - pritare Amanda.
- O mes juk nesileisim I ju zaidimus. Ar leisimes? – syptelejo Claire.
- Be abejo, ne.
- Ne, - pritare visos. Cia staiga atplasnojo Sneipas ir visi pokalbiai uzsiriso iki varpo. Ir panasiai per visas pamokas, na tik per magiskuju gyvunu prieziura grifai ir svilpyne gavo proga atsipust ir pabendraut. Po pamoku, kai visi svilpynukai ramiai sedejo dirbdami bendrajame kambaryje, is miegamojo parsivarte Aretha, rankoj gniauzdama kazkoki popiereli.
- Jus ka, nesiruosiat eit treniruotis?! – nustero ji.
- Casandra? Tu isikunijai I Aretha, kad galetum zaisti? – pasoko Paul.
- Labai juokinga, - rankas I sonus ireme Aretha.
- Tai aisku, - syptelejo Paul.
- Ej, chebra, as rimtai…
- Kas per zodynas, - sukikeno Johnny.
- Nu nustosit kabinejesi ar ne? – jau ir pati juokesi Aretha. – Reikia treniruotis. Casandra taip stenges, negalim pralost… Reikia tre-ni-ruo-tis.
- O mes tau sakom, kad ne-si-tre-ni-ruo-sim, kol tu nepasakysi, ka tau siryt sake Oliveris, - rimtai isdeste Elijah.
- Aj jus vaaaaaaaaaaa kodeeeeeeeel… Nu matot… Zinot… - pradejo Aretha, tempdama guma.
- Nezinom. Ir nezinosim, kol nepasakysi, - isikiso Keanu.
- Nu tai vaaaaaaaa…
- Pati vare treniruotis, o dabar guma tempia, - uzverte akis Samara.
- Tai va. Yra sansas, kaaaaaaad… Cassie zais! – dziaugsmingai stryktelejo Aretha.
- Ka? Woo-hoo!
- Oliveris turbut nuejo pas Dumbldora ir viska sutvarke, ane? – syptelejo Kiara.
- Kaip cia pasakyt… nevisiskai taip, - sukikeno Aretha.
- Nu?
- Tai?
- Kaip del Cassie?
- Aaaaa… Organizuojamas maistas ir Casandros pabegimas treniruotems. Tikimes, kad ja iki sestadienio nors is ligonines paleis, vis lengviau bus… Tiksliau beveik garantuoti esam. Oliveris ir Duncan siryt kalbejo su Pomfri… - uzsivede Aretha, o kiti tik issiviepe iki ausu. – …Taigi, Duncan paaiskino Pomfri, kad Casandra nuo tokio gulejimo visai sustings! Ir dar Duncan sake, kad… - Aretha ne nepastebejo, kad jau gal 10 karta taria Duncan varda, kai pasakojo tai apie Casandra ir ka suorganizavo Oliveris.
- Gerai, Aretha, buvo labai smagu pasiklausyt apie Duncan, - pradejo Elijah, o tai isgirdus Aretha prikando lupa ir nukaito.
- Jo, labai faina buvo, bet mum idomiau siuo momentu, ka sumaste Oliveris ir kaip jie zada treniruot Casandra slapta, m? – pasiteiravo ir Johnny.
- Na matot… Zodziu, cia Oliveris man neaiskino, nes sake, kad pats nelabai isivaizduoja sita dali, bet jis slapta paims Cassie is ligonines ir jau sutemus pazais. Kazkaip.
- Labai gerai matys Kritli, - syptelejo Emily.
- Geras taskas, - prunkstelejo Aretha ir isitaise fotelyje. – Bet, is kitos puses, pripras tokiom salygom, tai geresnem zaist – vienas juokas!
- Mhm… Tai ji siandien treniruoten ateis? – susidomejo Paul.
- M-m, nenori, akd kas juos matytu. Beje, reikia niekam nieko nesakyt, net tarpusavy nekalbet, kad neisgirstu, kam nereikia. Turim apsimest,kad gedim del to, akd neturim gynejo.
- Gerai, musu strategiju ir vaidybos meistre.
- Ooooooo taaaaaaaaaip, aciu uz komplimentus, - linktelejo Aretha.
- Tai pala, atgimsta viltis sestadieni sutriuskint varno naga?
- Aha, - issiepe Aretha, mintyse galvodama, kaip dziaugsis, kai Marieta, zaidzianti Varno nago komandoje puoleja, prakis jai.
- Einam aplankyt Cassie! – staigiai pasoko Keanu.
- M-m, veliau. Pomfri siandien pikta. Jau kai as buvau kazka male neaiskaus…
- Aretha, tu kas dabar pasidarei? Atsargumo deive? – skestelejo rankomis Johnny.
- Nepagavau… - klausiama zvilgsni nutaise mergina.
- Ir nereikia. Einam tik! – pasoko visi nuo kedziu ir isskubejo lankyti drauges, kuri labai labai apsidziauge juos visus pamaciusi. Po vizito pas Casandra Svilpynes komanda ejo treniruotis. Ir visai nesvarbu, akd puse sutiktu zmoniu I juos mete kreivus zvilgsnius, nes jie lyg ir neturi septinto zaidejo. Po treniruotes, kai jau temo, Svilpynes moskelviai, nors ir siek tiek permerkti lietaus, keliavo vakarieniauti. Vidury vakarienes Aretha uzfiksavo pakylanti Oliveri. Ji suprato – eina ruost treniruotes.
***
Casandra beveik visa diena neturejo kaveikt. Tai bent jau issimiegojo uz tris savaites. Ji paknebeno savo vakariene ir toliau gulejo, dairesi aplink, ziurinejo Arethos atnestus uzrasus. Ir maste. Tos prakeiktosmintys kamavo visa laika… Samprotavimai,jausmai… Gulejiams cia ir tokios mintys veste vee ja is proto. Staiga Casandra pazadino silpnas beldimas, taciau ji iskart suprato – ne I duris. Mergina pasuko galva I langa, kur pamate ant sluotos sedinti ir besisypsanti Oliveri. Ji akimirksniu stryktelejo is lovos. Nors ir zinojo, kad jis atskris, bet galvojo, kad siek tiek veliau. Casandra atidare langa, o Oliveris atsargiai iskriejo vidun.
- Labas vakaras, panele. Turiu pripazint, kad sitai sukelia adrenalino, - syptelejo Oliveris. Casandros veida papusoe plati sypsena.
- Tu prisidirbsi! Kur Pomfri? Jei ji ateis ir…
- Pomfri palik man, Pomfri jau seniai sutvarkyta… Kol kas ji issibeldus, o po to, jei ka, Duncan susitvarkys.
- O jei…
- Cassie, palik viska mum. Sesk, neturim visos dienos, - Oliveris atsainiai kairiaja ranka parode I sluota.
- Tik viena?.. – keistu tonu pasiteiravo mergina, jau eidama link profesoriaus.
- Nea, apacioj yra taviske, Aretha suvairavo. Bet zinai, taip saugiau. Nagi, lipk, neikasiu, - sypsojosi Oliveris. Casandra padare kaip liepiama ir, atsargiai privere langa, abu isskrido. Nuskridus I aikste ju ten lauke Casandros sluota ir kamuoliai.
- Niekad daugiau taves nebesodinsiu ant senos sluotos, - nusileidus ant zemes pareiske Oliveris. Casandra zaibu greiciu stryktelejo ant savo sluotos ir sove oran.
- Kaip as sito pasiilgau! – susuko mergina, sukdama ratus aplink stadiona.
- As manau! – jai is paskos pasileido ir Oliveris. Abu si pradziu siek tiek pagaiso treniruotes laiko, kol isliejo energijos pertekliu, trukdziusi susikaupt, o tada jau rimtai emesi Kritlio.
I palata Casandra grizo kai jau buvo visiskai tamsu. Sulaku ji ir oliveris sugebejotamsoje iziureti Kritli, na o po to pasinaudodavo blankia lazdeliu sviesa. Oliveris atsargiai skraidino mergina atgal.
- Nesusalai labai? – teiravosi jis.
- Ne, aisku, akd ne, - jausdama savo pasiurpusia oda atsake Casandra.
- Tikrai? Nes lyg ir vesoka… reiks ryt paprasyt Arethos laukneselio – apsiausto, - nusijuoke jis, o dauge su Oliveriu ir Casandra, pries tai dar pagalvojusi, kodel jam si geniali ideja nekilo sivakar siek tiek anksciau, pries treniruote.
- Nenuvargai labai?
- Jau koks tu siandien rupestingas…
- Nesnori, akd pervargtum, juk tu – ligone.
- Kazkodel nemastei apie tai, kurdamas slaptas strategijas, kaip mane istraukti is palates… Beje, kada man laukti taves ryt. Erm… tikiuos galiu laukti, - pasitikslino Casandra, jau matydama reikiamus langus.
- Be abejo. Panasiu metu tikriausiai, - tuo metu jie priskriejo prie lango ir Oliveris atsargiai ji atstume. Palikes Casandra siltoje palatoje jis stagiai nere pro duris, palinkejes merginai labos nakties. Ir paciu laiku, nes tuo metu uz duru pasigirdo madam Pomfri zingsniai ir ji izygiavo I palata.
- Panele Fox, su kuo jus kalbejot? – paklause ji, uzziebusi sviesa. Casandros zvilgsnis apsilause, ji sutriko.
- As… - lemeno mergina… - As… Miegojau. Kalbejau per miegus… turbut… - staiga sumete ji. Ir nesvarbu, akd jos antklode buvo tvarkingai perlenkta I tris dalis…
- Aha… Gerai jauties?
- Mhm, - linktelejo Casandra ir vel atsigule ant pagalviu, mat siek tiek pavargo fiziskai.
- Atleisk, neatejau anksciau, uzlaike James’as…
- Nieko tokio…
- Jei ka, pakviesk mane. Labanakt, - palinkejo sesele ir isejo lauk, o Casandra issisiepe. Taaaaaaip, diena buvo gera.
***
- Zinai, Pitto vietoj, neuciau rizikavus kviesti Milestos su Claire demonstruoti tu ecru, - sedint bendrajame kambaryje istare Parvate. Ji ryskiai jautesi izeista rytinio Milestos pasakymo apie storus uzpakalius… Tai isgirdus Milesta, kuri treniravosi kerus su nedidele moline statulele, syptelejo ir, susnibzdejusi kazoki keiksmazodi, statulele paverte I gyva rupuze. Holly, isgirdusi varles leidziamus garsus, puole juoktis, Claire uzsidenge knyga, o Amanda krizeno. Milesta kuri laika pasisypsojus atverte statulele atgal.
- Kur Vanessa? – nutraukdama draugiu krizenimus pasiteiravo mergina.
- Nepameni? Einant po magiskuju gyvunu susitiko Josha, Billy ir Dominic, tai uzsikalbejo… - deste Claire.
- Gal oziukus ismus, - uzverte akis Amanda.
- Galetu, - linktelejo Holly.
- Beje, kas transfiguracijos namu darbam? – pasiteiravo Amanda.
- Ismokti paversti zmogu I varle, - vel issisiepe Milesta.
- Tu ziauri, - prunkstelejo Holly, versdama vadoveli.
- O taip, bet ka jau padarysi… Kaip su manim, taip ir as, - guztelejo peciais emergina, svarstydama, kaip laikosi Casandra arba kokia gris Vanessa…

Pagaliau nauja savaite... (V.)
- Vanessaaaaa! Išjunk tą prakeiktą žadintuvą! – po penkių minučių įkyraus čirškimo neiškentė Claire.
- Labas rytas ir jums, - niūriai burbtelėjo žadintuvo savininkė ir atsainia ranka trinktelėjo į laikrodį. Tas neatlaikęs nusirideno kažkur po lova. Šį jo “veiksmą” palydėjo garsūs plojimai.
- Senai reikėjo taip padaryt, - nusprendė Holly. – Dabar galėsim miegooooot...- plačiai nusižiovavus mergina krito atgal į patalus.
- Tai jau..tada kas mus prikels? – konstatavo faktą Milesta, iškišusi galvą iš vonios. Merginos išpūtusios akis pažvelgė į bendrakursę.
- O tu ko tokia ankstyva? Nesimiegojo...? Po linksmo vakaro su kai_kuo? – reikšmingai akis pavartė Amanda ir susižvalgė su kitom kambaryje esančiom draugėm.
- Oj oj.. atsirado matai, o pati tai tasosi su Lee, - iškišo liežuvį Milesta ir vėl užsidarė vonioje. Paskui ją nuskrido Amandos pagalvė, palydėta piktais šūksniais “mes nesitasom!!!!”
- Merginos merginos...nesipykim, mes vistiek viską kuo puikiaaaausiai suprantam...
- Ypač tu, Vanessa..., - nusijuokė Claire ir nužygiavo link spintos, kur sprendė, kuo pakeisianti savo rausvą pižamą.
- Ir ką tu tuo nori pasakyt? – vaidino įsižeidusią ir Vanessa, pasekusi Claire pavyzdžiu , kišdama galvą į nelabai tvarkingą spintą.
- Manau pati puikiai supranti. .. Ir komentarų nereikia, - sustabdė jau bepradedančią priekaištauti draugę mergina. Jų ginčą nutraukė balsai už durų. Į miegamąjį įžengė besišnekučiuojančios Parvatė ir Levamda.
- O..jūs dar neatsikėlėt.. – keistu žvilgsniu nužvelgė merginas Parvatė.
- O ko tu tikėjaisi? – juoku, turėjusiu priminti kokentišką, sužvigo Levanda.
- Pala..ir ką tai turėtų reikšti? – įrėmus rankas į šonus grėsmingai paklausė Vanessa. Šalia stovinti Claire pritardama palinksėjo.
- Ką girdėjot.. Graži pižama, Claire...tokia, kaip čia tiksliau ją apibūdinus.., primenanti jaunystę? – metė Parvatė ir susižvalgius su Levanda dar labiau pradėjo juoktis. Claire tik piktai suraukė antakius ir timptelėjo savo pižamėlę su meškiukais. Parvatė su Levanda susikibusios už rankų nužygiavo iki kažkurios lovų ir susėdusios ėmė tyliai kažką aptarinėt. Likusios merginos tik persimetė nesusipratusiais žvilgsniais ir vėl palinko prie savo darbų. Tuo metu iš vonios išlindo jau susiruošusi Milesta.
- Girdėjau juoką, ką praleidau? – linksmai pasiteiravo mergina, bet pamačius kokiais žvilgsniais ją varsto Parvatė ir Levanda, nutilo. Po trumpos pauzės, apmasčius savo, žodžius, paklausė:
- Kažką ne taip pasakiau?
- Milesta, nesigilink..šios dvi merginos šiandien labai “malonios”... – sugriežė dantimis Amanda. Ne jai vienai jau buvo įgrisusios tos dvi kambariokės su nuolatiniais žeminančiais žvilgsniais ir pasišnibždėjimais. Levanda palinko link draugės ir vėl kažką sušnibždėjo jai į ausį. Jos prapliupo kvatotis.
- Milesta, girdėjom gandus, kad tu..vilioji ...Harį? – vos ne vos pro juoką išlemeno Levanda. – tiesa?
- Kąąą? – dabar jau pabudo Mirage temperamentas. – Ką čia sumąstėt?
- Nu žinai..su tais pasiūlymais jį pamokyt..žinoma, jis garsus, drąsus, simpatiškas, kuri nenorėtų tokio vaikino... bet kaip tu galėjai pagalvot, kad jis žiūrės į tokią kaip tu?
- O kuo aš bloga? – grėsmingai sužaibavo akimis mergina. Jos draugės taip pat išsibudinusios atsisėdo lovose ir rimtai sekė sceną.
- Ne, tu nesi bloga...Persio tipo vaikinui...bet Haris..jam reikia merginos, kuri žibėtų, na supranti..- liūdnai suklapsėjo akimis Parvatė.
- Tokios kaip tu, taip? Tai žinok, kad aš į Harį nesikėsinu, bet galiu garantuot, kad tu jo neturėsi! Jis į tokią kaip tu niekados nežiūrėtų!
- Tikrai? O primink su kuo jis praeitais metais ėjo į balių?..nepamenu jos vardo...- pradėjo kažką vaizduot Parvatė, metusi paskutinį kozirį.
- Gali čia nesimaivyt, ir taip žinom, kad moki, - burbtelėjo kiek per garsiai Vanessa.
- Kas kalba, pati tai markstai akelėm prieš tą gražuoliuką Joshą, mes matėm. Jau žinom, ko sieki, bet garantuoju, kad jis nieko tau nesako apie turnyrą, - kilstelėjo antakius Levanda. – Užtat mums kiek pripasakojo... Mes, supranti, su juo neblogai sutariam, praeitais metais sekiojo mus, tai sakom dabar pasinaudosim proga, kai tokias pareigas užima, - pergalingai išsišiepė Levanda. Vanessa tik išsižiojo ir be žodžių klestelėjo ant lovos.
- Klausyk, tu, fyfa, užsikimšk ir nešk savo storą subinę iš čia, nebenorim daugiau girdėti jokių nesamonių! – užrėkė Milesta ir inutaikė lazdelę į Levandą ir Parvatę.
- Oj, ir ką tu mums padarysi? Girdėjau Dadoj tu beviltiška, - nusijuokė viena.
- Tikrai? O jeigu jus paversčiau pelėmis? Ne, geriau rupūžėmis!!
- Nesimatytų jokio skirtumo, - tyliai suniurnėjo Claire.
- Oo, ok, nereikia karščiuotis, mes tik norėjom jus draugiškai perspėt, kad nesiveltumėt..- pradėjo lement abi ir atatupstos išsinešdino iš kambario.
- Parazitės...- burbtelėjo Holly. – tiktų Sneipui į kompaniją. Milesta, tu ok?
- Aš? Aišku, jūs ką manot, kad tokios kaip jos mane sunervuos? Norėtų...
- Vanessa? – jos grįžtelėjo į merginą, kuri vis dar sėdėjo ant lovos kietai suspaudus lūpas ir barbendama pirštais į lovos kraštą.
- Negi tu jomis patikėjai? Garantuoju melavo išsijuosusios, - paguodė Claire. Vanessa linktelėjo:
- Žinoma, Joshas tikrai su tokiomis nesusidėtų, - tada ji atsistojo ir iš visų jėgų spyrė į lovos kraštą ir giliai įkvėpus nužingsniavo į vonią paskui save užtrenkdama duris.
- Taip, nepatikėjo.. – atsiduso Amanda ir visos liūdnai susižvalgė.
- Panos! Pusryčiai! – netikėtai prisiminė Milesta.
- Tikrai, mes jau vėluojam!
Viena po kitos jos iššoko iš lovų ir apsirengusios išlėkė pro duris. Vanessa Didžiojoj salėje pasirodė po gerų 10 minučių, bet atrodė jau ramesnė ir tuoj pat kibo į maistą.

Prie Švilpynės stalo vyravo nekokios nuotaikos. Nei vienas atrodo gerai neišsimiegojo, bent jau kas buvo kvidičo komandoje. Visi žinojo, kad ateinančiose rungtynėse be Casandros jie kaip be rankų. Staiga , Oliveris pakilo nuo mokytojų stalo ir lėtai nužygiavo link Švilpynės stalo. Jis palinko prie Arethos ir tyliai kažką sušnibždėjo. Merginos akyse sužibo ugnelės ir ji džiaugsmingai suplojo rankomis.
- Beje, Duncan tau siunčia linkėjimus, - mirktelėjo jai Oliveris ir pasuko atgal prie stalo. Mergina pažvelgus kur link jis pasuko, pamatė linksmą ir visada besišypsantį prof. James veidą. Ji jam atsakė šypsena ir draugiškai pamojo ranka.
- Gal galėčiau sužinoti, kokios čia paslaptys? – sunėręs rankas ant krūtinės paklausė Paul.
- Labai geros, Paul, labai geros...- mįslingai ištarė Aretha ir atsikando bandelės.
- Aš klausau..
- Ateis laikas ir sužinosi, o dabar valgyt, - motiniškai paplekšnojus vaikinui per galvą Aretha pakilo nuo stalo. Pravėrusi salės duris, ji pasuko laiptais link ligoninės. Matyt, norėjo kažką aptarti su Casandra, kuri tuo metu kankinosi ligoninėj. Ne dėl to, kad jai kažką skaudėtų. Atvirkščiai – merginai toks gulėjimas ir nieko neveikimas buvo kaip peilis. Ji jau įsivaizdavo, kaip smagiai vakare treniruosis jos komandos draugai, o ji turės drypsoti čia ir nieko neveikti. Oliverio vizitas žinoma jai kiek praskaidrino nuotaiką, bet per naktį apgalvojus jo planus ji suprato, kad jie – neįmanomi. Būtų tiesiog per daug nuostabu. Pasigirdo tylus beldimas į duris.
- Užeikit...
- Čia aš, - į palatą įtipeno jos geriausia draugė, - Pomfri nėr? – pasiteiravo ji.
- Ne, visa rytą kažkur išsibeldus, - liūdnai suniurnėjo Casandra.
- O kaip šaunu! – klyktelėjo Aretha ir tuoj pat įsitaisė ant draugės lovos. Atrodė, kad ji tiesiog dūsta iš noro kažką papasakoti.
- Štai, gabalėlis pyrago tau ir šusnis naujienų!
- Kokių? Radot naują gynėją? – pašoko Casie.
- Nekvailiok! Net neieškojom... spėk, kas šiandien prie manęs priėjo per pusryčius?
- Pagalvokim...gal Duncan? – nelabai entuziastingai paklausė ligonė.
- Ne, nors neprieštaraučiau...Oliveris! – išgirdus šį vardą Casie akys sužibo ir ji iš karto užsimanė sužinot, kokias naujienas vaikinas pranešė.
- Taaaigi...Šį vakarą jis atskris tavęs.
- Atskris?
- Taip, juk supranti, kad negalima rizikuot tave vest per pilį. Jis paims tave per langą. Uch, kaip romantiška.. – užsisvajojo Aretha. Casie sukikeno ir trinktelėjo draugei per ranką.
- Ir??
- Ir jūs skrisit treniruotis žinoma! Laiko tikslaus nežinau, priklausys nuo to, kada ištuštės laukas.

Grifai tuo metu vis dar baiginėjo pusryčiua. Rytinio ginčo dalyvės atsisėdo kuo toliau viena nuo kitos ir tik svaidė pagiežingais žvilgsniais.
- Milesta, o tu tikrai neapsvarstysi savo pasiūlymo? – viltingai paklausė Holly.
- Kokio? – pilna burna pyrago klausimu atsakė mergina.
- Na to..apie rupūžes ir parazitus.., - dar tyliau sušnabždėjo Holly. Visos prunkštelėjo, taip apsidrėbdamos pačios arba aplinkinius.
- Ai to..na jos žino, kas jų laukia, jei dar kartą pašnekės tai negarantuoju dėl savo veiksmų, - patikino Milesta.
- Oj aš joms tokį viralą sutaisysiu..., - pro dantis sušnypštė Vanessa ir piktai žvilgtelėjo į kaip tik į salę įžengusią trijulę – Joshą, Billy ir Dominic.
- Nesinervink dėl to, aš jau tau sakiau, ką manau apie jų pareiškimus, - sukuždėjo jai į ausį Claire.
- Sveikos merginos, - pasisveikino priėję trys vaikinai.
- Sveikučiai! – draugiškai pasisveikino visos, išskyrus Vanessą, kuri buvo itin susidomėjusi savo pyrago gabalu.
- Vanessa? Kodėl tokia be nuotaikos? – draugiškai pasiteiravo Joshas, bet ji tik kažką burbtelėjo po nosim ir nusisuko į šalia sėdinčią Hermioną. Vaikinai susižvalgę tik gūžtelėjo pečiais ir nuėjo link stalo.

Po perkunais, risam ta sekmadieni ir einam i kita savaite. (Milesta)
Vakare Casandra aplanke visa likusi Svilpynes kompanija drauge su Aretha. Madam Pomfri juos ileido labai labai nenoriai, motyvuodama ligones bukle ir siandieninem ziniom apie kvidica. Taciau, galu gale, Paul iejo I palata, o paskui ji ir visi kiti. Madam Pomfri nebeliko ne kas daryt, tuo labiau, kad ji puikiai zinojo, jog Casandra tikrai pajegi priimti savo draugus.
- Cassie! Mergyte!
- Sveika!
- Kaip tu?
- Nu ir isgasdinai… - pasipyle is visu pusiu. Mergina, isvydusi savo draugus, issisiepe ir atsisedo.
- Sveiki… Pasiilgau jusu, - patenkinta istare Casandra.
- Ir mes taves…
- Nagi, kada tave paleis? Nemanyk, kad issisuksi nuo tu treniruociu, kurias pati uzpaisei, - nusijuoke Johnny.
- Aaaaa… - reiksmingai nutese Casandra.
- Kas? – susirupino Kiara.
- Matot… Aretha, nepasakei, ane? – viltingai I drauge suziuro mergina, o pati Aretha nezymiai pasukiojo galva I sonus.
- Kas yra, Cassie? – isikiso ir Elijah.
- Man… Madam Pomfri man uzdraude zaisti rungtynese si sestadieni, - mergina atsisedo ir nukreipe zvilgsni I duris, laukdama reakciju. – Sako, kad reikia pirma issiaiskint, aks man nutiko ir mane pagydyt… nesamone… - dar pridejo ji..Stojo tokia tyla, akd girdejai seseles zingsnius koridoriuje. Galejai suprasti, kada ji atidaro spintele, atsuka ciaupa ir taip toliau…
- Oooooo… kaip tu jauties? – nedrasiai pasiteiravo Emily, nutraukdama nejaukia akimirka.
- Gerai, tame ir esme… - sumurmejo Casandra.
- Tada nesuprantu, kodel tu negaletum… - pradejo Kiara.
- O tu Pomfri tai sakei? Prasei leidimo?..
- Tai ne, zinokit, sedziu isisviepus, zinodama, kad man neleis zaisti kvidico, - susinervinus mete Casandra. Jos draugu veidai apsiniauke ir visi keistai susizvalge. – Atsiprasau, netycia, - nutese ji.
- Niekis…
- Mes suprantam.
- Cassie… Tikrai manai, kad neber kitos iseities? – pasiteiravo Elijah.
- Jokios. Ji kategoriskai laikosi savo. Negaliu, tiek stengiaus, tiek nroejau, o cia…As… Aj, kokia dabar prasme, - zvilgsni nuo draugu nusuko mergina ir apsimete, kad yra labai susidomejusi vaizdu uz lango.
- Mergyt… - prie drauges priejo Aretha ir, peisedus salia, ja apkabino. Aretha paseke ir kiti, pradeje guosti Casandra.
- Sakai, jokiu prosvaisciu? – galu gale dar karta, paskutini karta, pasiteiravo Paul , savo roziniu kelniu kisenese gniauzydamas kumscius.
- M-m, - vos girdimai suinkste mergina.
- Negali but!
- Bijau, kad gali, - prikando lupa Aretha.
- Tai… Tuoj, nueisiu, sutvarkysiu… Bet man taves niekas neliudins! - ryztingai sukosi Paul, taciau Aretha griebe vaikina uz rankos.
- Jau bandem. Sake, kad Dumbldoras jai pritaria...
- Nesamone, - ant Casandros lovos krasto isitaise ir Keanu. – Tikrai nesamone.
- Samone ar ne, bet man neleis uzsesti ant sluotos visa savaite ir ypac sestadieni. Teks suktis patiem pries Varno naga… As tikrai…
- Oj, Cassie, bet mes be taves negalim!
- Mes sakysim, kad be taves nezaisim! – matydami, kaip merginai tai svarbu, pradejo visi.
- Tada jum uzskaitys pralaimejima. Liaukites, jus zaisit. Ir laimesit, - tvirtai pareiske Casandra.
- Be taves? Ar proto netekai? Kur mes rasim kita gyneja per savaite?
- Nezinau, nueikit pas Oliveri, gal jis ka patars ir… Ir nustokit galvot, kad pralosit. Privalot laimet del manes, aisku?
- Mhm… - numyke visi. Po to pokalbis sukosi, rutuliojosi… ir, galu gale, pasieke toki taska, kas madam Pomfri gavo isvaryt lankytojus, motyvuodama per dideliu triuksmu ir ligones varginimu. Taigi, Casandra vel liko viena su savim ir savo mintimis. Ji ismeige zvilgsni I lubas… Lauke jau buvo tamsu, mergina iki pazastu uzsitrauke antklode ir, suuzus rudeniniam vejui, keleta kartu nusipurte siurpuliuku deka. Ji giliai atsiduso. Madam Pomfri jau seniai nebuvo palatoje – matyt buvo kur nors islekusi… Mergina truputi prisimerke ir toliau spoksojo ilubas, kai isgirdo tylius skubius zingsnius – madam Pomfri, pamane ji ir toliau stebejo I lubas ir visai nesvarbu, kad palatoje jau buvo tamsu taip, ad nesimate, kur lubos, o kur siena. Staiga atsargiai prasivere palates durys, bet ir I tai Casasndra ne per daug reagavo.
- Cass? Miegi?.. – pasigirdus psilopintas klausimas.
- Oliveri? Cia tu?.. – ant alkuniu pasireme Casandra ir atsisuko I ta puse, is kurios sklido balsas ir zingsniai.
- As. Bijojau tave pazadint…
- Ka tu cia veiki? – stebejosi Casandra, besisypsodama kaip saulyte.
- Na… nerimavau del taves. Nebuvau taves aplankyt dar, bet Duncan sake, kad jau atsigavai… Lumos… - susnibzdejo vaikinas ir Casandra isvydo blankiai apsviesta Oliverio Medzio veida. – Galima prisest salia? – jis bakstelejo pirstu I merginos lova,o si tik linktelejo ia pati atsisedo lovoje.
- Nesisesk, pailsek. Nenoriu taves vargint…
- Nevargini…
- Tik siaip atejau aplankyt… Negalejau nurimt, nezinodamas, kaip tu, - keistoku balsu istare Oliveris.
- Tikrai? Arm… kodel? – pasiteiravo siek tiek pasimetusi Casandra.
- Nezinau… - guztelejo Oliveris. - Negerai jauciausi, kai per mane nukritai nuo sluotos,.
- Ne per tave as nukritau, asgi nualpaua, pati kalta, - teisino vaikina Casandra.
- Ne, as… - tuo metu Oliveri nutrauke madam Pomfri zingsniai, praeinantys pro palata, trumpam stabteleje ties ja.
- Gesink, - beveik be garso istare Casandra ir Oliveris beregint uzgesino lazdele. Seseles zingsniai nutolo. Abu lengviau atsiduso.
- Jau maniau, uzklups… - Casandra jautesi, kaip dauzosi jos sirdis ir puikiai suprato, jog tai ne tik del ka tik patirto adrenalino… - Siandien ji taip supykus del mano lankytoju, kad geriau nereikia dar vieno… - mergina keistai nukreipe zvilgsni I priesinga puse nei ta, kur buvo Oliveris. Pati nesuprato, kodel taip daro…
- Ir as… bet nieko, juk profesoriams nedraudziama lankyti savo mokiniu, kuriuos jie pagulde I ligos patala, ar ne? – kiek keistoku ir nepasitikinciu tonu uzbaige Oliveris ir Casandra galejo prisiekti, kad jo veido israiska dabar buvo nepakartojama. Gaila, kad ji to nemate…
- Ne, aisku ne… Tik siaip turetu keistai atrodyt, profesorius, lankantis savo ligonius nakti, paslapcia… - sukikeno Casandra ir dabar jau Oliveris pasigailejo, kad palatoje buvo tamsu… Stojo mazyte pauze, kurios metu Casandros zvilgsnis klaidziojo po tamsa, bandydamas uzkliudyti ka nors, isryskinti ka nors, o tuo tarpu Oliveris bande prisiminti, kodel cia atejo ir pateko I sitokia padeti.
- Oliveri, madam Pomfri neleidzia man zaisti rungtynese! – staiga prisiminusi kosmara realybeje vel persigando Casansdra, taip nutraukdama ta spengiancia tyla.
- Ka?! – paklaiko Oliveris ir taip lostelejo atgal, kad vos aukstielniaks nenuvirto nuo lovos. Ji sulaike tik Casandra, laiku ciupusi vaikina uz rankos ir timptelejusi I save. Sis net suvirpejo ir siek tiek susigedijes nuraudo. Tuo tarpu pati mergina lengvai syptelejo, o viduje jaute palsnojancius drugelius.
- Sha, tyliau…
- O tavo puiki reakcija… neveltui esi gyneja, - palingavo galva Oliveris ir giliai atsiduso.
- Kas is to, jei vis tiek sestadieni nezaisiu?.. – prislegtu balsu pasiteiravo mergina. Del viso sito kilusios samysio ji velniskai kaltino save ir niekaip negalejo sau atleisti, kad negales padeti komandai.
- Tai tu nori pasakyt, kad tau niekaip neleis zaisti ir visos tos treniruotes nueis vejais vien del to, kad as per mano kvailas idejas tu dabar cia? – pasnibzdomis isspaude Oliveris, bet vis dar tokiu pat paklaikusiu balsu.
- Ne per tave as cia, nustok, Oliveri… Bet, taip, esme mazdaug ta pati. As turewsiu ziureti, kaip mano komanda zaidzia, ir negalesiu jai padeti.
- Niekis, mes ka nors sugalvosim, galesi zaist, pazadu - mintyse visus galimus variantus maste Oliveris ir meldesi, kad nors Duncan turetu koki nors pasiulyma. O Casandra I toki pasaky,a tik sarkastiskai prunkstelejo.
- Idomu kaip? Atleisk, Oliveri, bet Pomfri man aiskiai keliasdesimt kartu pasake, kad man zaisti – jokiu prosvaisciu, nes jai dar neaiski mano sveikata.
- Nagi nepergyvenk… - Oliveris paguodziamai sueme merginos plastaka. – Pasitikek manim, jei sakau, akd galesi zaist, vadinasi, tu zaisti galesi, - isikarsciaves pabaige vaikinas ir, pagaliau susivokes, staigiai paleido merginos ranka.
- Ir kas tada? Jei as busiu savaite nesitreniravus, kaip as pazaisiu? – pesimizmo apimta teiravosi Casamdra.
- Lyg tau reiktu treniruociu!
- Shhhhh…. – pagaliau vaikina pritilde Casandra. – Aisku, kad reikia…
- Liaukis, kvidice tu fantastiska!
- Pfi… Kurgi ne, - sarkazmo kupina gaidele nutese mergina, nuleidusi galva, isispoksojo I viena taska. Oliveris puikiai zinojo, koki veiksma ka tik ji padare – per tas kelias savaites jis buvo spejes pazinti Casandra. Akimirka ir vel stojo nejauki tyla, nros, tiesa sakant, butu buve daug nemaloniau, jei jie butu dabar mate vienas kita. Jei butu galeje isvysti, kaip kandioja apatine lupa… Arba kaip nervingai zvalgosi po tamsa… O kur dar savigailos israiskos.. Ir viskas per viena trumpa tylos akimirka!
- Klausyk, Cassie, turiu ideja, - staiga issisiepe Oliveris. Casandra irgi nusvito, akyse suzibejo ugnele.
- Kokia?..
- O jei as tave slata patreniruociau, o po to kaip nros iskovotume tau teise zaist?..
- Neimanoma… - beveik drebanciu balsu atsake mergina. Ji taip dege pirmosiomis savo rungtynemis, taip norejo, taip stengesi, o dabar…
- Imanoma, - sypsojosi Oliveris.
- Bet…
- Juk sakiau, pasitikek manim. Sakau, kad imanoma.
- Bet tu rizikuotum savo darbu! – negalejo sita nauja galimybe patiketi Casandra.
- Kartais yra svarbesniu dalyku uz darba… Pavyzdziui draugyste ir… - akirmirka vaikians sustojo, ieskodamas tinkamo zodzio, taciau, jo nerades, taip ir paliko daugtaski savo sakinyje.
- Oliveri, as… - tyliai pradejo Casandra. Ak, kokia laiminga ji jautesi!
- Nesakyk nieko, as noriu tai padaryti. Prabendraves tiek su Duncan nebegaliu gyventi be maistavimu. O dabar atleisk, kad sutrukdziau, tau reikia pailset, - Oliveris svelniai pakilo nuo lovos, pries tai dar syptelejes Casandrai ir ensvarbu, kad ji to nemate, tik jaute. Mergina jau tiese ranka I vaikina, taciau susilaike ir neciupo jam us rankos. Ji tiek norejo jam pasakyti… Ir ji taip trosko jam padekoti uz sita nauja vilti, kuri galbut ineleis jos svajonei suzlugti. O ant liezuvio galo dar kazkas sukosi… Kazkas, kas susikaupe per ta para ligoninej. Bet mergina neisdriso. Ir, greiciau zinodama, nei matydama, tolstanti blanku silueta ji teisspaude “Aciu. Labos nakties…”
- Saldziu. Sapnuok angeliukus, - tyliai praverdamas palates duris susnabzdejo Oliveris. Idomu, ka jis butu pasakes, jei butu suzinojes, akd ta nakti Casandra sapnavo, kaip jis zaidzia kvidica?..
***
[Griztam prie Grifu Guztos. Taigi, popiete. Pries mus – Claire ir Holly]
- Klausyk, kur visos taip uztruko? Sedim cia dviese… - uzverte akis Claire, kai jos abi su Holly sedejo miegamajame ir sklaide knygas – nenorejo leistis zemyn, kur tokia makalyne, ypac sivakar, kai kazkuris pirmakursis pamete savo ziurke ir dabar jos ieskojo… O kadangi Holly ganetinai kreivai ziuri I peles ir ziurkes, tai visiskai logiska, kodel sios dvi paneles pasirinko kita dislokacijos vieta.
- Milesta su Hariu… mokosi, - suprunkste Holly. – Vanessa su Joshu. Neaisku ka daro, - vel prunkstimas. – Amanda… Islekus del Feanoro ir mum grizus nieko nesakys…
- Aciu uz issamia ataskaita.
- Prasom, ner uz ka, bet kada prasom.
- Butinai, taip ir padarysiu!
- Lauksiu! – abi puole juoktis.
- Beje, nezinai, kur Hermiona ir Levanda su Parvate? Negalvok, kad as ju pasiilgau ir noriu, kad jos atsibelstu cia, bet… ganetinai keista, zinant, kad Parvate spygauja del kiekvieno gyvio, kuris bent kiek slykstesnis nei ji pati… - suprunkste Holly.
- Kazkodel negirdejau, kad ji spiegtu prie Drako Smirdziaus, - ziuredama I vadoveli ir nieko jame nematydama atsake Claire. Ji pakele akis I Holly ir pagavo keista ir iskalbinga jos zvilgsni.
- Na taip, cia mudvi galim ir klysti…
- Ojo…
- Beje, as gal eisiu atsinest laisvalaikio skaitiniu. Nori kartu? – viltingai istare Claire ir ryztingai atsistojo.
- Tai kad tiiiiingiu…. Nors man reiktu pasiimt knyga viena…
- Tai einam… - istiese draugei ranka Claire.
- Tai kad kooooojas skauda…
- Tinginuite, - iskiso leizuvi Claire.
- Beje, jei jau eini vadoveliu, tai gal galetum paimt man ka nors papildomo apie Magiskuosius gyvunus? Kazkaip paskutinej temoj vadovely nesusigaudau…
- Kad abejoju, ar as eisiu I ta skyriu… Bet, jei uzklysiu, paimsiu, - syptelejo Claire ir isleke pro duris. Ji skubiai nuskriejo koridoriais biblitoekos link, o ir ten apsisuko gan greitai. Susiradusi knyga sau ir prigriebusi vadoveli Holly prasymu, ji uzsirase knyags pas madam Pensne ir dabar, jau siek tiek vangiau, zingsniavo atgal I boksta, kai…
- Sveika, Claire, - pasigirdo pazistamas balsas. Mergina atsisuko.
- Bradai! Labas vakaras, - sypsojosi ji.
- Kur keliauji, a? Palauk, leisk speti.
- Nagi, bandyk laime… - sukluso Claire. Jipasitaise knygas, akd taip enspaustu ranku, ir lauke spejimo.
- Naujas rasinys Sneipui ir pasiemei knygu tam., - didziuodamasis savim atsake Bradas.
- Nevisiskai taip… - zinodama savo laisvalaikio skaitiniu turini suprunkste mergina.
- Ne? O as jau maniau, kad baigiu eprprast sia mokykla, - syptelejo profesorius Pittas. – Tai atskleisi paslapti? – zaviai pamerke aki jis,
- Be abejo. Paemiau knyga, kurios prase Holly, apie Magiskuosius gyvunus ir pasiemiau sau laisvalaikio skaitiniu, - dirstelejo ji I virsutine knyga, kurios raudoname virselyje juodomis raidemis svytejo pavadinimas „trisdesimt trys budai kaip pagaliau ismokti megzti“ - Mokysies megzti? – netikedamas savo akimis pasiteiravo Bradas. – O as jau tikejausi ko nors apie DADA… Bet turbut nera ko tiketis, kad merginos laisvalaikiu skaitytu apie Gynybinius kerus…
- Yra, yra! – staigiai atsove Claire. Pittas klausiamai suziuro I ja. – Tiesa sakant, turiu bokste ir papildomos DADA literaturos, - prisiminusi knygas ant Hermionos spinteles pareiske mergina. – Bet sia akimirka man aktualiai “Pagaliau ismokti megzti”, - patenkinta pareiske ji.
- Mat kaip… Megsies megztini? Nejaugi salta? – nustebo profesorius.
- Nera taip jau ir karsta, tiesa sakant, - kandziai asake Claire.
- Eh… Butum pabuvojus tu Aliaskoj, taip nesneketum, - vis dar su palcia sypsena veide aiskino Pittas.
- Ir kuo jau ten taip ypatinga? – susidomejo Claire.
- Salta, - trumpai drutai atsake Pittas ir suprunkste.
- Tai as tada ir nenoriu, - guztelejo mergina, vos neismesdama savo knygu.
- Bet uztai kaip ten grazu…
- Mmmm… sudominai, - kilstelejo antakius Claire.
- Nejau? Tai tada galim uzsukt I mano kabineta, as papasakociau apie Aliaska, isgertume arbatos, susiltum… Ka manai? – pasiule profesorius.
- Kodel gi ne, - syptelejo mergina, galvodama, kaip pasiteisins tiek uztrukusi Holly, kad si nepradetu iprastos litanijos…
- Tada eime. Kairen, panele, - mandagiai parode Pittas, o Claire nusijuoke, sau uz nugaros palikdama atskriejanti Akilanda, kuris, po pastarojo susidurimo, privenge profesoriaus Brado Pitto.
- Taigi… Prasau, arbata, - pagaliau puodeli padave Pittas. Claire, pasidejusi knyags salimais, maloniai paeme dailu porcelianini inda ir syptelejo. Jie abu pradejo kalbetis apie viska – Brado kelione I Aliaska ir nuotykius joje (o, pasirodo, jis ten su aurorais medziojo mirties valgytoju grupele ir kazkokius keistus gyvius, prisiekusius Tam, Kurio Nevalia Mineti), darba cia… Apie Claire ir siluma bei Claire ir DADA… Po to, jau beveik visai vakare, geriant trecia pudoeli arbatos, susitare del kitos pamokos ir dar po keliolikos minuciu isejo is kabiento abu besisypsantis – vienas, kad nuostabiai praleido laika. Kita, nes gavo proga geriau pazinti visu numyletaji profesoriu Brada Pitta, kuris kartais atrodydavo uzsisklendes ir mazai kalbantis apie save. Einant boksto link (nes iki vakarienes dar buvo like siek tiek laiko) mergina daug maste apie tai, ka per toki trumpa (palyginus su Dumbldoru…) gyvenima teko patirti Bradui ir priejo isvados, kad jis - zmogus, nerealiai pasisventes savo darbui ir troskimams.
***
- Hari, off topic, as atsiprasau, kad nutraukiau tave, bet… Kur mes einam? – lipdama laiptaip pasiteiravo Milesta, kol Haris (jos pacios prasymu) pasakojo apie atostogas pas Durslius.
- I musu klase. Ten mes su DA ir treniruodavomes, - paaiskino Haris. – Nebedaug liko.
- Oooo… Kokia ten klase? – susidomejo mergina.
- Kambarys iki pareikalavimo.
- Kambarys iki… ko? – sustojo Milesta ir klausiamai pakele antakius.
- Pareikalavimo. Ta klase man parode Dobis, namu elfas. Pameni, pasakojau….
- Mhm, pamenu. Na, laukiu nesulaukiu, kol pamatysiu ta kambari, - sytelejo Milesta ir abu vel leidosi pirmyn, o po keliu minuciu pasieke ir klase.
- Uzeik – Haris pravere duris ir pirma praleido Milesta. Si, syptelejusi ir padekojusi, iejo vidun ir apsidaire. Tiesa sakant, dabar kambarys buvo siek tiek kitoks nei tada, kai cia treniruodavosi DA. Be abejo, isliko erdve ir kruvos knygu, tik jos buvo siek tiek kitokios… Dabar lentynose gulejo susnys DADA ir Transfiguracijos vadoveliu. Ant sienu kabejo keli portretai ir sidabriniai itaisai, kurie neaisku, kam buvo skirti… Apskritai, tai kambarys primine Dumbldoro kabineta. Skirtumas buvo toks, kad cia, paciame klases gale, prie didziulio jaukaus zidinio, stovejo minksta sofa, pora kreslu ir staliukas. Regis, viskas kaip tik taip, kaip ir reikia. Mergina viska apziurinejo, o Haris jos nepertraukinejo. Jis sypsodamasis stebejo jos israiska.
- Tai gal pradekim a? – keleta artu apsisukusi ratu paklause Milesta.
- Butinai. Nuo ko pirma?
- DADA. Paziurek, kokia as esu beviltiska sioj srity, - uzverte akis mergina.
- Netikiu, - nusivaipe Haris.
- Oj, patikeeeeeek… Verciau jau patikek… - Ne, tikrai negaliu patiekti, kad DADA tau sekasi taip prastai, kaip kad sakai. Palyginus su mano transfiguracija turbut DADA tau iseina puikiai! – deste Haris.
- Liaukis, gi jau kazkuri karta tau sakiau, akd viena is pagrindiniu tavo problemu yra ta, kad tu blogai suspaudi lazdele. Toks vaizdas, lyg visada butum pasiruoses panaudot gynybinius kerus. Transfiguracijai reikia siek tiek lankstumo… Na… lankstaus rieso. O visa kita ismoksi gan greitai, - oriai paaiskino Milesta.
- Gerai, imams DADA ir pamatysiu. Bet vis tiek netikiu.
- Pffff… - taigi, Milesta ir Haris pradejo praktkuotis pirmuosius kerus, kurie, pasak Milestos, jai sunkokai ejosi…
- Ziurek, Milesta, dabar as isdestysiu savo teorija…
- Nagi? Rezk verdikta, kad ir koks ziaurus jis butu. As labai beviltiska ar tik biski?.. – sypsojosi mergina.
- Tiesa sakant… viena tavo bedu yra ta, kad… Tu juoksies. Bet rimtai, tu labai laisvai laikai lazdele. Labai… minkstas riesas… Kaip kad tu sakei – lankstus. Tiksliai toks, kokio, kaip speju, reikia transfiguracijai, - linksmai isdeste vaikinas, o Milesta sukikeno.
- Kodel as tuo visai nesistebiu?..
- Nagi, suimk lazdele tvirciau, isivaizduok, kad pries tave – mirties valgytojas. Pabandykim dar karta, - pademonstravo vaikinas.
- Sitaip? – pasistenge atsikratyti laisvo rieso mergina, kas, tiesa sakant, dabar atrdoe gan juokingai – toks vaizdas, lyg vietoj rankos jai butu sluotrazis.
- Hmz… panasiai, bet… - Haris keleta akimirku padvejojo, paskui priejo arciau Milestos ir savo ranka sueme jos riesa. – Ziurek, va sitaip – pagaliau pasiryzes pademonstravo jis.
- Aaaaa, pagavau kampa. Bandom, - Milesta pasukiojo ranka ir vel pabande tuos pacius kerus.
- Ir cia vadinasi “beviltiska”? – po pastarojo bandymo pasiteiravo Haris.
- O ka, negi ne? – pasiteiravo mergina ir atsisedo ant zemes. – Ir visgi as pavargau, - pridejo nusijuokusi.
- O as pasakyciau,kad su viltim. Ir didele. Stokis ir einam I gala prie zidinio, ten minksciau, - pasiule vaikinas ir paslaugiai istiese ranka.
- Su viltim? Vot tai aciu, - ji paeme siuloma ranka ir graksciai pakilo nuo zemes. Abu isitaise foteliuose priesais rusenanti zidini ir ilsejosi, o po to paeme transfiguracija. Tiesa sakant, Milesta is siu pamoku ne tik gavo ziniu DADA, bet ir pati pasikartodavo transfiguracija, kas jai leido maziau laiko skirti jos namu darbams. Na o kur dar laiko leidimas drauge su Hariu, su kuriuo jai patikdavo drauge plepeti… Jie baige beveik pries pat vakariene ir ejo tiesiai I ja. Iejus I didziaja sale juos iskart pasitiko draugu sypsenos. Abu isitaise prie grifu stalo ir iskartr puole dalintis ispudziais su draugais: Kas ka veike, kas ka mate, kas ka suzinojo… Prie draugisku pokalbiu visa vakariene praleido tiek Svilpyne, tiek Grifu Guzta, o, vakarienei einant I pabaiga, nuo mokytoju stalo atskriejo atstumiamos kedes garsas ir silpnas barbenimas sauksteliu I taure. Mokiniai iskart pasuko galvas I ta puse, nes visi (ir ypac vyresnieji) puikiai zinojo, kad Dumbldoras ruosiasi kazka pasakyti ir tas turejo buti susije su Feanoro turnyru.
- Malonu, kad iskart visi suklusot, - syptelejo Direktorius. – Kaip visad… Ilgai jusu…
- …nekankinsiu, - pabaige kazkoks septintakursis, per tiek metu mintinai ismokes Dumbldoro kalbejimo manieras. Aplikiniai tyliai sukikeno.
- Nekankinsiu, - pagaliau ir pats pabaige Dumbldoras. – Norejau jums pranesti zinnia, susijusia su Feanoro turnyru, kuriuo dauguma jusu persekioja mokytojus ir organizatorius, noredami kuo daugiau suzinoti, - vis dar sypsojosi Direktorius. Jis greitai permete akimis Josha, Lee, Billy ir Dominic ir linktelejo jiems. – Si treciadieni pries vakariene is Hogvartso isvyksta Anthony Goldstein, Morag McDougal, Emily Sanders, Amanda Phoenix ir Lee Jordan. Beveik iskart po to mes visi pasitiksime mokinius ir juos lydinti zmogu, kurie atvyks I Hogvartsa siems mokslo metams ir apsigyvens drauge su jumis, koledzu bendrabuciuose. Taigi, iskart pasakau, akd galit pradeti atsisveikinti su savo draugais ir ruostis naujoms pazintims. Kaip visada, daugiau informacijos – treciadieni, kai atvyks ir musu naujieji mokiniai. Tai tiek, skaniai baikit vakarieniauti, - maloniai linktelejo Dumbldoras ir atsisedo. Preciziskai tiksliai, kaip tik ta akimirka, kai jis atsisedo, visa Didzioji sale suuze. Vel visi uzsivede turnyro reikalais…
- Direktoriau, ar nemanote, kad nelabai gerai kiekviena savaite susukti jiems protus turnyro reikalais? Dabar iki treciadienio visi surmuliuos, o ka jau kalbeti, aks bus po treciadienio… - prie mokytoju stalo deste Sneipas.
- O kas cia blogo, jei mokiniai turi kuo dometis? – isikiso Duncan.
- Ne taves klausiau, James’ai, - saltai atsove Sneipas.
- Nagi, Severai, kam taip greiztai? – isakmiu tonu paklause Dumbldoras ir Sneipas iskart suprato uzuomina. – Tiesa sakant, pritariu Duncan – gerai, akd mokiniai turi kuo dometis be namu darbu ruosimo.
- O jei nuo to domejimosi nukencia ju pazymiai, mokslai, galu gale, egzaminu rezultatai?.. – neatlyzo Sneipas, regis, visai pamirses savo nebaigta vakariene. Tai isgirdes Pittas sudejo irankius I lekste ir pasisuko I kolega.
- Jei mokykloje, isskyrus pazymi, kitu prioritetu nera, jei vaikas neislaisves, nenusikratys baimes, neigis ambiciju, neuzsibres sau siekiu, greiciausiai gyvenime jis bus vidutinybe.
- Liaukis, Pittai, nejau tikrai manai, kad amzinas zujimas del kazkokio turnyro pades moksleiviams tapti protingesniais ir daugiau suzinoti?.. Nejuokink, - saltai burbtelejo Sneipas, o Pittas tik vaizdingai pakele akis I uzburtasias lubas. Tai pastebejo Duncan su Oliveriu slaptai sukrizeno.
- Tikrai, Severai, tu kazkoks konservatyvus. Nejau manai, kad gerai, jog mokiniai mokykloje tik mokosi, neturi daugiau jokios veiklos? – isikiso ir profesorius Medis.
- Tikrai, manau, kad jie teisus, Severai, - isikiso ir Makgonagal.
- Taip, sutinku su Minerva. Daug maloniau dirbti su vaikais, kuriu akyse dega zingeidumo ugneles, nemanai, Severai? – pasiteiravo Diegavirte.
- Paziuresim I tas ju zingeidumo ugneles, kai metu gale gaus egzaminu rezultatus. Ir vis tiek as laikausi savo nuomones, kad per daznai sukat jiem galvas pasalinem veiklom, - Sneipas vogciom debtelejo I Duncan, Oliveri ir Brada, kurie, beje, jau planavo nauja afera ir nauja uzsiemima. – O dabar atleiskit, man reikia eiti ruostis rytdienos pamokoms, - pakilo profesorius ir baisiausiai prpykes isleke is sales, o paskui ji ir plevesuojantys juodo apsiausto skvernai.
- Ir visgi as nesuprantu, kuo jam nepatinka papildomi uzsiemimai, - isipildamas sau dar moliugu sulciu pakraipe galva Duncan.
- Priprask, Dunc, - supratingai galva palingavo Oliveris, o Dumbldoras, nuzvelges visa mokytoju stala, giliai atsiduso. Kiekvienas susimaste apie savo reikalus: Oliveris mintimis vis grizinejo prie Casandros ir jos savijautos. Jam buvo ziauriai nemalonu del dabartiens merginos bukles, todel vaikinas nusprende kuo greiciau ja aplankyti (ka, kaip skaiteme tesinio pradzioje, jis ir padare sutemus.). Bradas maste, ka cia sugalvojus naujai pamokai, kaip ja paivairinti. O ir dar svarste apie Feanoro reikalus arba apie planus, kuriuos noretu igyvendinti Hogvartse. Na o Duncan… Duncan (ne pats nezinodamas kodel) prisimine tai, kaip siandien susitiko Aretha, kuri keliavo is pasimatymo su Casandra diena… Jo mintyse iskilo merginos sypsena ir pokalbis su ja. Duncan turbut dar nebuvo mates tokios permainingos sios merginos nuotaikos…
- Sveikas, - pasisveikino ji, nervingai gniauzydama rankas. O ir iprasta jos sypsena bvuo siek tiek kitokia neivisada…
- Labas, kaip sekasi? Ilsiesi?
- Galima ir taip pasakyti. Su Milesta buvom aplankyti Casandros.
- O! Kaip ji? – sukluso Duncan.
- Neblogai, sake dar vakar vakare atsikele… Tik kad problema nauja – jai neleis si sestadieni rungtyniaut… - dziaugsmas kazkur isgaravo is merginos akiu.
- Negali but. Garantuotai neleis? – susirupino profesorius.
- Aha… Pomfri keleta kartu tai pakartojo ir, Regis, neikas negalejo jos itikint. Rodos, pralosim. Bet ne tame esme, liudna ziuret I Casandra. Ji taip norejo zaist, taip norejo, o dabar…
- Suprantu ja… Man panasiai ne karta buvo… Nieko, nepergyvenk, kaip nors ka nors susuksim… - Duncan pradejo guosti mergina, o si nezymiai syptelejo.
- Tikiuosi, bet… pradedu tuo abejot…
- Neabejok, kaip nors ji zais, pamatysi, - mirktelejo profesorius. – O kaip tu pati jauties? Kaip tavo koja, nebeskauda?
- Aj, normaliai. Va jau paeinu normaliai… Kad ir dabar pat eiciau paskraidyt… Arba pasokt… - uzsisvajojo mergina.
- Hmz… Na, del sokiu, tai… gaila, kad kita pamoka tik penktadieni.
- Aha, bet labai laukiu! – staiga vel issisiepe Aretha.
- Ir as, - linktelejo Duncan.
- Dunc?.. Dunc! – lyg per migla isgirdo Duncan ir, pasisukes I desine, pamate, kokiu zvilgsniu I ji ziuriu Oliveris.
- A? Kas?
- Ar uzmigai, drauguzi? Klausiau, ar jau eisim, o tu paskendes kazkur…
- Ne, viskas gerai… Uzisgalvojau. Eime, eime, - jie atsisveikino su mokytojais ir pakilo nuo stalo. Eidami palinkedavo mokiniams labos nakties ir poilsio. Praeinanyt pro Svilypnes stala Duncan neaiskiai sudebciojo I valgancia Aretha.
- Tai va kodel su sypsojais prie stalo… - prunkstelejo Oliveris.
- Baik, ka tu…
- Nebaigsiu… - jie abu ebsigincydami nukeliavo link Oliverio kabineto isgerti pasuku punso pries miega. Tuo tarpu svilpynes moksleiviai keliavo pas save baigti namu darbu ir pabendrauti pries nauja savaite. Ka dare ir grifai – pasedejo bendrajam kambary, pailsejo, nes juk pries akis – nauja savaite…

Still Sunday... (M.)
Taigi, visi kazka labai itemptai dirbo, nes puikiai suprato, kad diena nera amzina, o turint planu vakarui ir tiek darbu, kuriuos turi nuveikti iki tol... Tiesa sakant, Hogvartsas nebuvo ta mokykla, kur moksleiviai turetu sedet nuo ryto iki vakaro prie vadoveliu, galvos neatitraukdami (na gal tik is keliu dalyku ir visi zino, kas del to kaltas...), taciau turbut visur pasitaiko tokiu dienu ir tokiu savaiciu, kai viskas supuola i viena kruva, o tada tai jau buna riesta. Puse kurso vaiksto neissimiegoje, puse - isvis nemiegoje ir visi bando prisiverst dirbti toliau. Na, o tokiom dienom praejus ir bent truputi apmazejus kruviams visi jauciasi tokie laimingi ir, rodos, atsiranda tiek laisvo laiko... Si savaite, rodes, turejo but viena is tokiu - viskas vienoj kruvoj tik dar plius kruva kvidico treniruociu, menai, papildomos pamokos... Na, o jei dar koki meiles reikaliuka (kuriu Hogvartse netruko...) norejai prasukt, tai turbut turejai isgert Nemigos eliksyro (beje, butent is jo gime ziobariska kava).
Taigi, galime atidziau pasidairyti, kam kaip sekesi dirbti... Stai Aretha su Kiara (o veliau prie ju prisijunge ir Emily) pakankamai smagiai issiverte savo senoves runu teksta. Ir visiskai nesvarbu, kad puse laiko, kuri jos "dirbo", sios trys paneles prapliurpe ir prasijuoke... Na o po to jos dar pradejo dirbti prie antradienio namu darbu. Beje, tas pakankamai uzkliuvo vaikinams, kurie teige, kad "merginos neskubetu gyvent". Be abejo, Aretha nevisiskai sutiko su siuo pasakymu, ypac kai puikiai zinojo, kas jos laukia kiekviena kitos savaites vakara - kvidicas. O dar antradienio menai... Zodziu, Aretha turejo svariu priezasciu i siuas pastabas atsakyti tik "nereikia mum priekaistaut, jei esam greitesnes uz jus... :P". Tuo tarpu Samara su vaikinais isvis neprisiliete prie knygu ir nepradejo daryti to, ka jai sazine liepe daryti. Kaip jie patys sake: "Dar gi puse dienos pries akis... Nors reiktu... Bet dar puse dienos! Sekmadienis!". Na o Casandra... Casandra pamatysime veliau :).
Tuo tarpu grifu bokste Milesta gan itemptai rase savo namu darbus pirmadieniui, neziuredama ne i savo rasta, ne i tvarka - bile padaryta. Tik transfiguracija paziurejo siek tiek atidziau... Tuo tarpu ir Vanessa nesnaude... Ji nezmonisku greiciu rase rasinius ir varte knygu lapus. Tiesa sakant, veinu metu Claire buvo kilusi baisi mintis, kad Vanessa nuo tokio inirtingo lapu sklaidymo, tuoj sudraskys vieninteli mokyklos "Nykstantys magiski augalai ir ju panaudojimas eliksyrams" egzemplioriu, kuriuo remdamosi merginos rase turbut tracdali savo darbu. Nors Vanessai labiau rupejo vakarinis susitikimas su Joshu, ka ji, beje, neige... Amanda beveik visa laika skrajojo padebesiais ir nebuvo aisku, ar del savo daznu susitikimu "akis i aki" su Li Dzordanu, ar del savo laimetos mainu programos su Biobotensu... Apskritai, sia popiete (o ir pastaruoju metu) mergina mazai pasakojosi, kas buvo gan neiprasta. Na bet juk visiems visko pasitaiko... Tuo tarpu Claire su Holly, neturejusios tam vakarui rimtu planu, dirbo pakankamai letai, pailsedamos, pasitikslindamos. Visiska priesingybe Milestos rasliavai, kuria suskaityt galedavo tik mazas skaicius zmoniu, arba Vanessos namu darbams, kurie sikart del skubejimo buvo panasesni i bet ka, tik ne i tuos namu darbus, kuriuos anksciau darydavo mergina. Tiesa sakant, jei nebutum mates jos rasancios, turbut negaletum pasakyti, kad tai ir praeitus darbus rase tas pats zmogus. Beje, tas pasirode labai juokinga Claire ir Holly, kurios pazadejo papriestarauti Joshui del Vanessos blaskymo. Taigi, pagaliau atejo pietus...
***
- ...Bet Amanda, palauk... Jei jus isvaziuosit, tai kazkas atvaziuos CIA, - savo pastebejimus toliau deste Holly.
- Taip. Makgonagal aiskino, kad atvyks 4 mokiniai ir... arm... ir netureciau jum to sakyt, - kaltai nuleido akis Amanda.
- Liaukis, Amanda... Jei jau uzsiminei, tai ir varyk, nestabdyk, - syptelejo Vanessa.
- Na, jie gyvens koledzuose, o ne taip kaip per Burtu trikove.
- O-o... - sukluso merginos.
- Tikiuos neatsius antros Fler Delakur... - vaizdingai uzverte akis Milesta.
- Bet, pripazink, ji buvo gan grazi, - eidama Didziosios sales link pareiske Vanessa. Ji atidziai apsidaire ir vel nukreipe akis i drauges.
- Bepigu jai but graziai, kai jos mociute - grynu gryniausia vela, - primine Claire, darydama sales duris.
- Ir turbut ne viena nepaneigsit, kad ji buvo... aaaaa... kaip cia pasakyt... - ieskojo tinkamo termino Holly. - A! Sunkiai sukalbama.
- Greiciau jau kvaila per visa pilva, - prisiminusi, kaip kartais i ja paziuredavo vaikinai (ir ypac kai kurie...) kategoriskai pareiske Milesta.
- Per tris, manyciau, - sukikeno Amanda. - Na nieko, tikiuosi bus viskas gerai... - jau sedantis prie stalo kalbejo merginos. Per pietus jos vis dar aptarinejo Amanda kelione i Biobotensa, taresi del kvidico treniruotes ar siaip bendravo apie viska. Ypac apie visokius mirksniukus, sypsniukus, sirdutes ir panasiai, kas siemet buvo gan aktualu...
***
- Aretha, galesi duot rasini paskaityt? - akutem suklapsejo Paul, kai mergina jau tiese ranka nusigvelbt dar deserto.
- Ajk tu saaaaaaaau, - ji grazino ranka atgal prie saves ir atidziai nuzvelge Paul.
- O kas?! - nesusiprates pasiteiravo vaikinas.
- Kaip tu taip gali galvot apie mane?
- Nuuuuuu...
- Ajk tu sau, tikrai kad... sitaip manim nepasitiket, - issisiepe Aretha. - Aisku, kad duosiu. Bet...
- Aciu, tu - auksas! - apsidziauge Paul.
- Bet primenu tau, kad...
- Taip, taip, myliu tave, - galvyte palingavo Paul. - Deserto?
- Kita karta gausi... - toliau bande baigt minti Aretha.
- Tikrai ne? Labai skanus! - aplinkiniai svilpynukai kikeno, nuleide akis i savo lekstes.
- Nepetraukinek, nu, - jau dabar suprunkste ir pati Aretha, ziuredama i link jos istiesta gabaleli pyrago. - Norejau pasakyt, kad ateity gausi pasimokyt rimciau, nes juk egzamino paskaityt negalesiu duot...
- Ne? Na nieko, mes ka nors sugalvosiu, esu tikras. Tai nenori deserto? Na, ne tai ne, - guztelejo peciais Paul ir prisitrauke prie saves pyraga.
- Del Dievo meiles, duok man ta pyraga, - kazkodel Aretha sueme nepaprastas juokas (kaip beje ir visus kitus, stebejusius sita scena).
- Ah tai jau uzsinorejai? Bet tai zinok, paskutinis gabalelis... Labai skanus...
- Zinau. Todel ir noriu, - arguentus deste Aretha.
- Baik, turesi pakovot del pyrago, taip nebuna, kad, ko nori, ta ir gauni. O ne, tik ne su manim. Pateik argumentus, mieloji.
- As duosu tau paskaityt rasini, - svaru teigini mete mergina. Pau, susimaste.
- Mano smegenims, kad geriau funkcionuotu, reikia sokolado arba nors sokoladinio pyrago.
- Mano irgi, - iskiso liezuvi Aretha.
- Tu ir taip protinga, - atsove Paul.
- Pfffff... - uzverte akis mergina, taciau lengvai nuraudo - buvo malonu girdeti toki komplimenta.
- Ej, o musu i kova neitrauksit? - pasiteiravo Johnny.
- Arm... - numyke Aretha.
- Aaaaaaa... - pamaste Paul, tada abu susizvalge, issisiepe ir choru istare:
- NE!
- Vot aciu... - vaizdziai nusisuko Johnny.
- Nepergyvenk, mes galim pasiimt va roksu, - pasiule Elijah ir pats nusijuoke is tokio savo pasiulymo.
- Aha. Pateikti argumentu, kodel kiekvienas neturetumem valgyt situ roksu ir issisukt nuo tokio ziauraus likimo, - sukikeno Johnny.
- Ziaskit, zaiskit, mielieji, o mes cia... - jau buvo bepradedanti aiskinti Aretha, kai pajuto barbenima i peti.
- Tuk tuk, tu jau? - cia mergina isgirdo Milestos balsa ir, atvertusi galva, pazvelge i drauge.
- Tiesa sakant, dar nevalgiau deserto...
- Tris gabaliukus sulamstei! Ir ketvirto nori! - papriestaravo Paul.
- O tu ka, mano kasnius skaiciuoji? - nusijuoek Aretha.
- O ka, negalima? - klausimu atsake Paul.
- O tai ka, nejau butina? - nusistebejo mergina.
- Liaukis, Are, na tegul vaikinas skaiciuoja tavo kasnius, jei jau negali nuo taves akiu atplest. Einam pas Cassie? - pasiteiravo Milesta ir lengvai truktelejo drauge uz rankoves.
- O mano pyraaaagaaaaas... - stodamasi paskutinius zvilgsnius mete Aretha.
- Tiksliai, gera ideja, - cia Milesta apsisuko, nuo stalo paeme servetele ir i ja idejo gabaleli pyrago, kuri Paul buvo labai jau nesuagomai palikes lekteje ant stalo. - Nunesim Casandrai. Einam, noriu ja pamatyt.
- Bet tai kokia nagla! Negana to, kad pasivagia Aretha, bet dar ateina ne prie savo stalo ir vagia musu pyraga! - garsiai juokais piktinosi Paul.
- Cia gi de Casandros, nesusiprateli tu, - draugui pasnibzdejo Johnny.
- A... Nu... tada gerai. Perduokit, kad mes pas ja ateisim...
- Oj, kaip ateisim, boo-hoo...
- Aha, ispesim, kad uzsirakintu palatoj, - sukikeno Aretha ir dvi drauges isejo is Didziosios sales.
- Tai neduosi pyrago? - einant koridoriumi pasiteiravo Aretha.
- M-m... Nepadaugink, nesveika, - suprunkste mergina.
- O kiek tu pati suvalgei, ka? - zinodama drauges pomegi saldumynams pasiteiravo Aretha.
- Du su puse, - didziuodamasi iskiso liezuvi Milesta.
- Tiesiog panele tobulybe, - suprunkste Aretha. O kai abi nukeliavo i ligonine, madam Pomfri jas ileido gan nenoriai...
- Nezinau, ar vertetu... Casandra neseniai papietavo, gal miego nori ir...
- Praaaaasooooom, - kuo nekalciausias minas nutaise merginos.
- Bet tik jei... Ir isvis, nereiktu cia...
- Sesele, maldaaaaaaujaaaaaaam, - akytem suklapsejo paneles ir dar po kelias minutes trukusiu ikalbinejimu Madam Pomfri jas pagaliau ileido.
- Cassie! - prie pabudusios drauges puole merginos.
- Aretha! Milesta! - issisiepe Casandra. - Kaip as jusu pasiilgau...
- Ir mes taves...
- Kaip cia nuoboooduuuuu... - apsikabinusi drauges tyliai susnabzdejo ji. - Gal atneskit man knygu kokiu, kad neatsilikciau? - paprase ji.
- Nea... Pailsek.
- Ner cia ko. Kai pasveiksi, padesim. Dabar pailsek, gi sergi.
- Nieko as nesergu... - papriestaravo Casandra.
- Gerai, nesigincijus cia paziurek, ka Milesta tau nukniauke nuo Paul, - syptelejo Aretha ir parode i gabaleli pyrago, suvyniota i servetele, kruei iejusios merginos padejo ant spinteles pries drauges lovos.
- Ojoj... Sokoladinis pyragas! - is nuostabos ir malonumo issisiepe mergina.
- Nezinojom, ar cia tau desertu duoda... - uzverte akis Milesta.
- Duoda... Bet ne sokoladini pyraga. Oj, dekuj... Paskui suvalgysiu. Beje, nezinot, kada mane isleis? - pasiteiravo mergina.
- Nea... Nesako mum...
- Tikiuos, kad greit... kol manes nebus, kvidico treniruotes pravesk tu arba paprasyk Oliverio, gerai, Aretha? - paprase Casandra ir patogiau isitaise lovoje.
- Zadi zaist? - pasiteiravo Milesta.
- Aisku, kad zadu! - pasibaisejusio tokios minties Casandra.
- Jega. Tik tu ziurek, pasveik iki tol, - syptelejo Aretha.
- Pasveiksiu. As jau dabar sveika! O kvidica zaisiu ir dar sveikesne tuo momentu busiu.
- O ne, panele, nezaisi, - isikiso madam Pomfri.
- Kaip tai ne? Zaisiu! As gi komandoj, - nesuprato seseles minties Casandra.
- O ne, nezaisi. Tau grieztai draudziama zaisti kvidica ir skraidyt iki kol suzinosim, kodel tada nualpai, ir tave pagydysim. Net magiskame pasaulyje tai neivyks iki sestadienio. Per daug rizikos.
- Juokaujat, - pakraipe galva Casandra.
- Mum reikia Casandros! - cia pasoko Aretha.
- Aisku reikia. Cia jos pacios saugumui, - kategoriska siuo klausimu buvo sesele.
- Bet... Mes pasiskusim profesoriam, - piktinosi Milesta, nros sirdy zinojo, kad sesele gal ir teisi. Bet nenorejo to pripazint.
- Ir idomu, kokia jie turi galia man isakinet? Man regis, uz ligonius cia atakinga as.
- Direktoriui tada! - genialia ideja pateike Aretha.
- Direktorius Dumbldoras pritaria man. Panele Fox, uzmirskit sio savaitgalio varzybas. Paneles Moony ir Mirage, jei negalit nieko daugiau, tik nervinti mano paciente, tada galit eiti.
- Mes dar pabusim... - sunirukste Aretha. Sesele pasisalino, o merginos eme guosti Casandra. Po kurio laiko madam Pomfri jas isvare su pretekstu, kad Casandrai reikia poilsio. Aretha nukeliavo pas drauges, nutarusi Casandrai neskayti, akd siandien treniruotes nebus, o Milesta nuskubejo mokytis su Hariu.
***
- Sveikas, Joshai, - po pietu su vaikinu pasisveikino Vanessa.
- Haja. Kaip sekas?
- Puikiai, o tau? Beje, kur mes keliausim? - pasiteiravo Vanessa.
- Svarsciau, gal aplankykim ezera? Ten taip ramu, - syptelejo Joshas.
- Aha, - is tos palaimos issisiepe Vanessa.
- Kai mokiausi, megdavau ten pasiilset... jezau, atrodo viskas buvo taip neseniai...
- Tai jau... Nors, tiesa sakant, nelabai pamenu... Matyt per mazai dairydavaus aplink, - guztelejo peciais Vanessa.
- Aha, ypac i kitus koledzus ir ju atstovus, - nusijuoke Joshas.
- Na neeeeeee.... - prikando lupa Vanessa ir jau buvo bepradedanti rausti, kai Joshas pasake dar geresne fraze, kuri staigiai nurausvino merginos skruostus, ant veido uzklijavo sypsena ir akyse uzdege ugneles, kurias yra mate maza dalis zmoniu...
- Labai meiliai atrodai, kandziodama savo lupas ir taip kaltai vartydama akis, - issisiepe vaikinas.
- Aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa.... - cia jau issiseme Vanessa, tai vietoj zodziu tik nusisypsojo.
- Jo, o kai sypsais, tai esi dar grazesne
- O tu - pataikunas, - pagaliau sumaste, ka atsakyr Vanessa.
- Ne. As tiesiog tiesmukas zmogus, - mikrtelejo vaikinas, o panele Bright eme svarstyti, ka cia dabar pasakius?! Taip bekalbedami jie nusidangino prie ezero, kur, siek tiek pavaikscioje aplink, isitaise po storu medziu.
- Papasakok apie Feanora ka nors, ka? - pamirksejo akutem Vanessa.
- Neaaaaaa.... - numyke Joshas, imesdamas i ezera akenuka.
- Kodel?
- Todel, kad negalima. Papasakos pats Direktorius, kai ateis laikas, - dar viena akmenuka paleido Joshas.
- Nagi nekankiiiiink... - sypsojosi Vanessa.
- Man aisku labai patinka, kai tu sypsais, bet, nepyk, negali, - irdar vienas akmenukas nuskriejo i ezera, sukeldamas ten mazytes bangele,s kurios nepailsdamosritosi i kranta.
- Sunervinsi galvakoji, - galu gale istare Vanessa, supratus, kad nieko nepes.
- Ir gerai. Seniai jo nemaciau. O ir siaip, gi visaismagu metyt akmenukus i ezera, ne? Pabandyk, - pasiule amzinai besisypsantis Joshas.
- Kad gal... - pabande atsisakyt Vanessa, svarstanti, kaip cia atrodys, sededama prie ezero ir metydama akmenukus i ji kaip penkiu metu mergaite. Nors tiesa sakant, turejo pripazinti, akd Joshas atrode neapsakomai mielai...
- Imk tiktais... Nagi, kas numes, - Joshas stipriai uzsimojo, o jo akmenukus taskydamasis nuskrido tolyn.
- Matai koks tu... Stebek... - uzsimojo Vanessa ir nusviede akmenuka, kuria jai i delna ispraude Joshas. - Cha! - jam nusileidus i ezero dugna didziuodamasi istare mergina.
- Not bad... O ka gali pasakyt i tai? - Joshas, sukaupes visas vyriskas jegas ir pasididziavima, stipriai paleido nediduka akmenuka, kuris nuskriejo pakankamai toli. Vanessa tyledama pasieme nuo zemes grazu akmeneli ir, kai jau norejo ji mesti, is kisenes iseme lazdele is susuko:
- Wingardium levioza! - kas be ko, po sito akmenukas graksciai pakilo i ora ir lengvai nusvilpe tolyn, o tik apleneks ta vieta, is kurios pries tai kilo vandens ratilai, nusileido i dugna.
- Apgavike, - nusijuoke Joshas.
- O apie magija tu nieko nesakei, - uzverte akis Vanessa.
- Taigi savime aisku...
- Nejau burtininkams savaime aisku, kad negalima naudoti magijos?.. - nusijuoke mergina. - Mastyk logiskai, berniuk!
- Berniuk? - antaki kilstelejo Joshas. - Dabar tai gausi... Bek, bek! Patariu, bek... - maniakiska veido israiska nutaise jis.
- O ka padarysi, m? - nusisaipe Vanessa.
- Kutu bijai?
- Nejaud risi visiems pries akis?..
- Juk niekas nemato... - gresmingu tonu istare Joshas, o tai isgirdus Vanessa zenge zingsni atatupsta ir puole negt. Vaikians leke jai is paskos ir abu vis saukdavo ka nors vienas kitam, kol, galu gale Joshas sugriebe Vanessa uz sonu, viena ranka pakele nuo zemes, o antra puole kutenti merginai sonu. Si, aisku dejo garsiai sukaut ir juoktis, kas neliko nepastebeta nepageidaujamu asmenu. Panasiai Vanessa su Joshu praleido likusi laika, kol, pries vakariene, grizo i pili. Viskas aisku butu buve idealu, jei ne kai kurie asmenys, vis sumurmantys "ej, pakutenk ja!". Tai isgirdus Vanessa tyliai sumurmejo "se tau ir "neikas nemato". prakeikimas..."
***
Kol Vanessa bludijo su Joshu, Milesta, iskart po vizito pas Casandra, keliavo mokytis su Hariu.
- Labas. kazkelinta karta siandien, - syptelejo mergina.
- Sveika, pagaliau ir tu, - nuo fotelio pakilo Haris. - Suradau mums puikia klase, kad galetumem asipraktikuot kerus. Einam? - pasiule jis, sikart kazkaip laisviau nei anksciau.
- Kodel gi ne, - syspena atsake mergina ir, pamojavusi draugems, isejo is bendrojo kambario, sekdama Hari, kuris keliavo tiesiai i Kambari iki pareikalivimo, na o ten...
[Mielosios, prasyciau test. As biskuti nebetelpu i laika. Man sakes :)]

Nothing special (Milesta)
- Gerai, tai tada susitiksim prie duru. Skanaus! – jau sukdama prie Grifu Guztos stalo pakele ranka Milesta.
- Ir tau, - atskriejo Arethos balsas. Abi merginos isitaise tarp draugu, kur uzvire diskusijos. Tiesa sakant, Didziosios sales sienos turbut girdejo daugiausiai diskusiju, apkalbu ir naujienu nei bet kas kitas kada nors buves sioje mokykloje. Sikart kalbos prie Svilpynes stalo vire apie Casandros sveikata ir Arethos koja. Tiesa sakant, Aretha visa sita istorija pasakojo labia atsargiai – nenorejo, kad visa mokykla is kokios nors Hanos Abates suzinotu, kad ji su Casandra ejo paskraidyti su profesoriais. Ir dar neaisku kaip tai suzinotu. Na, o dabar Aretha viska pakreipe labai ismintingai. Be to, beveik visa Svilpyne ejo ir teiravosi merginos, kaip jos koja, ar neskauda, ar gales zaisti, rupinosi mergina ir priziurejo, kas Arethai pakankamai patiko… Tuo tarpu prie Grifu stalo dauguma domejosi ateinanciomis kvidico rungtynemis (“- Jei Varno Nagas laimi pries Svilpyne, tai ems ji turetumem iveikt – nera stipri komanda. – Bet Svilpyne tikrai sutriuskins Varno Naga. Matei, kokie siemet zaidejai surinkti ir kaip treniruojasi? – Aj, baik, Svilpyne gi niekad nebuvo labai stipri kvidice, ikerti? – Aisku ikertu, nes maciau, kaip jie zaidzia. Patikek, Varno Naga sutriuskins kaip pradinukus. Garantuoju.”), kiti kalbejo apie mokslus (“- Dieve, net nepradejau namu darbu, ojoj… - Raminkis, nu… - ka raminkis, pakars mane…”), o paskutine tema, kuria verta isskirti is visos gausos, butu Casandros Fox nualpimas. Beje, tuo pagrinde domejosi tik keletas sestakursiu, taciau kadangi tos sestakurses musu istorijoje gan svarbios, tai…
- Milesta, siandien neturi apetito? – atsargiai pasiteiravo Holly, stebedama Milesta, kuri savo sakute vangiai knebeno kiausiniene.
- Jaudinuosi del Casandros, - prikando lupa Milesta ir isipyle sau dar arbatos.
- Viskas jai bus gerai, - syptelejo Vanessa, nukreipdama zvilgsni kai_kur_kitur.
- Idomu, ka pati vakar sakei… - per akiniu virus I drauge debtelejo Milesta.
- Arm… o ka as sakiau? – vis dar stebedama valganti Josha visiskai neentuziastingai paklause mergina.
- Cituoju: “Tokia isbalus visa guli <…> be samones, sake <…> pakankamai silpna atrodo <…>” ir taip toliau, - syptelejo Claire, ziuredama, kas cia dar skanaus ant stalo.
- Off topic, kas zinot, kur Amanda vel nusidangino? – permetusi akimis visa ilgaji Grifu Guztos stala pasiteiravo Holly.
- I mane neziurek, as is lovos issiritau pati paskutine, kai Amandos jau nebebuvo, - guztelejo Milesta.
- Nepergyvenk, mes visos taip. Pasoko anksciau uz visas… Net uz Hermiona, - paaiskino Vanessa.
- Isleke del Feanoro keliones, - cia paaiskino Claire. – Kai as praplesiau akis, ji jau ejo lauk is vonios, tai sake, kad turi nueit pas Makgonagal pries pusrycius.
- O PER pusrycius? Makgonagal tai lyg ir saleje… - uzverte akis Vanessa.
- Jei ka, tai nesimato ir Li Dzordano, - pastebejo Milesta.
- Ir idomu, ka Amanda ir Li kartu veikia… - sukikeno Holly, - pagaliau baigusi pusryciauti.
- Ne jusu reikalas, labas rytas, - visa uzdususi atsake Amanda ir isitaise tarp Holly ir Claire.
- Amanda. Vilka minim… - suprunkste Claire.
- Jo, as cia. Be to, is kur zinot, kad as buvau su Li? – klausiama zvilgsni I drauges mete mergina ir isipyle sulciu.
- Arm…
- Eeeeeee…
- Ehem…
- Mmmmmmmmm…. – numyke grifes ir visos sukikeno. Tik Milestai nebuvo labai smagu. Ji vaizdziai sniurkstelejo, tada padejo irankius ir atsistojo.
- Kas nors negerai? – pasiteiravo Claire ir atsistojo is paskos.
- Ne, viskas gerai. As jau eisiu, vsi tiek… kuo greiciau nueisiu, tuo greiciau nurimsiu, - dirbtinai syptelejo mergina, taciau to uzteko merginoms patiketi, kad viskas tikrai gerai.
- Mum eit kartu? – vis dar kramtydama pirmaji osryciu kasni pasiteiravo Amanda.
- Tu pavalgyk, o po to kalbek, - pakraipe galva Milesta.
- O pati tai nevalgo, - nuzvelgus drauges lekste uzverte akis Vanessa.
- Atsiims per pietus, kai nurims suzinojus, kad Casandrai viskas gerai, - samprotavo Holly, dabar jau tik laukdama draugiu.
- Mhm… Beje, panos, galit primint, kas pirmadieniui uzduota? – kazka bande prisimint Vanessa.
- Transfiguracijos naujas pavertimas ir teorijos kruva, - atsake Holly.
- Ir kokie trys skyriai Sneipui. Na ir rasinys kaip visad, - uzverte akis Amanda. – Kaip gera, kad kita savaite nebematysiu jo…
- Iki tol turi atkentet dar savaite, Taip lengvai jis taves nepaleis… - draugiskai paaiskino Vanessa, lenkdama pirstus.
- Ej, panos, DADA pamirsot, - kitai suspaude lupas Claire.
- Ir kaip tu cia prisiminei, - sukrizeno Holly.
- Todel, kad turiu gera atminti, - issisiepe Claire.
- Nejaugi? – suprunkste Vanessa, staigiai sudebciodama I profesoriu Pitta.
- Ir tik jau ninada lia lia… - supasdama uzuomina uzverte akis Claire. - Nada, nada, - issiviepe Vanessa.
- Isvis, einam gal lauk, vis tiek jau pavalgem… - pakilo Claire. Jai jau iki gyvo kaulo igriso prikaisiojimai del Pitto. Ir nesvarbu, akd tai – tiesa…
- Mhm… Amanda, baigei valgyt? – stodamasi pasiteiravo Holly.
- Aha, - atstumdama nuo saves lekste linktelejo mergina ir visos keturios nuzingsniavo Grifu boksto link.
***
Tuo tarpu Milesta isejo is sales ir, paejusi siek tiek kairen, kur turejo susitikti su Aretha, isitaise ant grindu. Ji pradejo galvoti, mastyti, niuniuoti kazka… visiskai atsijunge nuo aplinkos. Pro ja karts nuo karto praeidavo mokiniai, kurie vis sudebciodavo I mergina, taciau si jau seniai buvo pripratusi – “visada kam nors uzkliusi, visada bent vienas zmogus bus nepatenkintas. Svarbiausia, kad patenkinta butum tu ir tie, kurie tau rupi” – kale merginai I galva pusseseres ir brolis dar nuo mazu dienu. Ji iki siol taip ir gyvena. Po keletos akimirku Milestos apmastymus nutrauke draugiskas balsas…
- Jei tu jau baigei dainuot, tai galim eit, - syptelejo Aretha. Milesta atsistojo nuo zemes is nusivale dzinsus.
- Malonu.
- Ir man. Idomu, kaip ji laikosi? – retorini klausima uzdave Aretha.
- Nueisim ir suzinosim… Beje, kaip tavo koja? – staiga prisimine, kad ne viena Casandra cia nukentejus, pasiteiravo Milesta.
- Normaliai, - numojo ranka Aretha ir kazkaip keistai suslubciojo. – Siek tiek maudzia kartais, pavyzdziui lipant laiptais ar dar ka, bet greit praeis. Va nueisiu pas Pomfri, dar pateps kuo nors ir praeis. Ryt jau skraidysiu, - paaiskino mergina.
- Tikekimes.
- Taip ir bus. As gi didele mergaite, susitvarkysiu…
- Mhm, tikrai, kad didele, - sytelejo Milesta ir abi drauges gan sparciu zingsniu nukeliavo I ligonine. Merginos pasibelde ir iejo vidun. Kadangi koridorius buvo tuscias, tai jos, perismetusios keistais zvilgsniais, tyliai nukeliavo I palata, kur prie Casandros lvoos snaude Madam Pomfri, o Direktorius Dumbldoras pilste kazka is vienos stiklines I kita.
- Aaaaaaa… Labas rytas, - nedrasiai pasisveikino merginos.
- Ssssssssssssssssssshhhhhhhhhhhhhhhh… - kaip igelta pasoko sesele. – Tylos, jai reikia ramybes! – iprasta sakini istare moteris.
- Ramiai, Pope, viskas gerai, - syptelejo Direktorius. – Labas rytas, merginos. Atejot pas drauge?
- Mhm… - linktelejo sios.
- Puiku… Tik turesit ateit veliau – dabar nereikia jos zadint, ka tik uzmigo, tegul pamiega, - prislopintu zemu balsu paaiskino Dumbldoras, o tuo metu madam Pomfri jau visiskai atsibudo ir marsiravo tai primyn, tai atgal.
- Ka?
- Jau atsigavo?! – kiek per garsiai uzklause merginos ir abi tapo panasios I skaiscias saulutes. Casandra suspurdejo, o merginos rankomis uzsidenge burnas ir sumurmejo “atsiprasom…”
- Einam, - galva koridoriaus link linketelejo Dumbldoras. Merginos pirstu galais istipeno is palatos, o paskui jas ir Direktorius.
- Kaip Casandra? – pasidomejo Aretha.
- Jaiviskas gerai. Mergina atsikele dar vakar vakare ir uzsinorejo kvidica pazaist, - syptelejo Dumbldoras. – Stipri mergina.
- Aciu Dievui… - vienu metu atsiduso merginos.
- Galesim ja pamatyt, kai atsikels? – pasidomejo Aretha.
- Aha, butinai. Jai patiks, nes jau vakar cia ketino eit pas drauges ir treniruotis sestadieniui… - pakraipe galva Direktorius.
- O siaip jai viskas gerai? – pasitikslino Milesta.
- Galima sakyti ir taip. Beje, Aretha, kaip tavo koja? Profesorius Medis ir profesorius James’as sake, kad issisukai koja, kai sokai prie Casandros. Beje, pastarasis labai jaudinosi del tavo sveikatos, viskas gerai? - vyriskis nukreipe zvilgsni I Arethos akis, o si lengvai nuraudom isgirdusi, kad Duncan nerimavo del jos…
- Aha, gerai. Siek tiek maudzia, bet praeis, - is tos laimes, kad Casandra buvo atsigavusi Aretha net uzmirso madam Pomfri paprasyti dar to stebuklingo tepaliuko…
- Tada puiku.
- Aciu uz pukias naujienas, Direktoriau. Mes tada ateisim veliau, - syptelejo Aetha, o Milesta linktelejo. Dumbldoras apsisuko ir grizo I palata pasisneketi su madam Pomfri, o dvi drauges keliavo abi I benruosius kambarius pranesti geros zinios. Abi sypsojosi ir abi buvo nurimusios, kad ju draugei viskas bus gerai.
- Beje, Milesta, apie ka vakar miskejais su Hariu, a? – valiukiskai pasikraipe Aretha.
- Ka? Nieko as nesimirksejau, - iskiso liezuvi Mielsta. – Ne tavo mados.
- Oj, tik jau nereikia… nuejai issisiepus, stovi, kalbi ir syyyyyyyyyyyyyyyypsais… matem mes tave, Sypsniuk, - nusijuoke Aretha. Regis, po pokalbio su Dumbldoru sugrizo gera nuotaika.
- O tai kaip kitaip… Na, jei jau taip idomu, galiu ir pasakyt…
- Lyg pati nedegtum noru pasipasakot, - sukrizeno mergina.
- Nedegu. Turbut… Ner cia ko degt – Haris klause, kada galetume pasidaryt pirma “Tarpusavio pagalbos” pamokele, - pasitenkinamai issisiepe Milesta.
- Sorry. Pirma kaaaaaaa tokia? – klausiamai I drauge pazvelge Aretha.
- Nepasakojau? Keista… - susimaste Milesta, zaisdama su savo apyrankes segtimi.
- Nieko cia keisto, tu gi man mazai ka pasakoji… - rankas I sonus ireme Aretha ir abi su Milesta nusijuoke.
- Na… Mes su Hariu susitarem, kad… as jam padesiu mokytis transfiguracija, o jis man – DADA. Butu dviguba nauda, - syptelejo mergina.
- Ta prasme? Tu ismoktum DADA ir turetum laiko kabinti Hari? – nusijuoke Aretha.
- Oh Puh-lease… Zinai, ka nroejau pasakyt. Be to, as sesti metai su juo mokausi, jei buciau norejus kabinti, seniai buciau pradejus…
- Milesta, mergaite tu mano…
- Taip, mama.
- Klausyk manes idemiai, dukra.
- Taip, mama…
- Tu jau seniai su juo flirtuoji. Be to, dar eprnai jis bande draugauti su ta Marrrietos [si zodi Aretha istare su kazkokiu sarkazmu…] drauge Cho Chang. O tu, brangute, vaidini labai kilnia, todel nenroejau jiem trukdyti.
- Oh… Zinosiu, mamyte. Bet tu tai jau turbut tikrai neleisi Marietai spoksot I Duncan, ane? – nusijuoek Milesta.
- Aisku, kad neleisiu. Dar cia ko, pffffff…. Tegul dziaugias, kad dar mokosi pas ji…
- Mhm… jis tik tavo, - nusijuoke Milesta.
- Na ne, bet… Kokia teise ji turi spoksot I ji kaip I kazkokia tai uzgaida uzsivede Aretha.
- Tikrai, turbut jokios…
- Ir isvis, kas cia per mada prieidinet prie zmogaus ir trukdyt ajm keikvienai progai pasitaikius, kad ir siandien per pietus…
- Negera mada…
- Ir dar, ji elgiasi kaip islepinta maza mergaite…kikena prie jo, rausta, kai kas nors uzsimena apie menus…
- Tikrai taip ir elgiasi…
- Gerai, baik cia mane gedint… - netoli merginu “issiskyrimo tasko” issisiepe Aretha. Jos dar siek tiek pebdnravo ir nuejo savo keliais – viena I viena puse, kita – I kita.
***
- Kaip Cassie? – vos pro portreta islindus Milestai pasiteiravo Amanda, Claire, Holly ir Vanessa. - Ir tu geriau atrodai, - syptelejo Claire.
- Aciu. Geriau ir jauciuos, - dabar jau naturalesne sypsena padovanojo Milesta.
- Bet vis tiek dar nerimauji, - linktelejo Vanessa.
- Aha, is kur zinai?
- Mes gi tave pazistam, - guztelejo Holly.
- Ir as labai dziaugiuos del to. Gerai, kas ka veikia siandien? – staigiai pasiteiravo mergina.
- Dabar paskaitau, o po pietu… einu… arm… wah… susitikt, - konkreciai viska isdeste Vanessa ir nsuijuoke.
- Su Jo… - pradejo klausima Amanda, bet, pagavus Vanessos zvilgsni, nutilo.
- Taip, su juo, - susnabzdejo Vanessa ir pradejo “lipti I braskes”.
- Ooooooooo! – suuze ktios keturios.
- Jokiu cia “O” nera, - nusivaipe Vanessa.
- Papasakok bobutei, - drauges maivymusis pamegdziojo Holly ir visos vel nusijuoke.
- Butinai, kai tik grisiu atostogom.
- Taip ir padarusiu…
- Ej, Milesta, kodel klausei? – pagaliau isikiso Claire.
- Galvoju, aks gali man palaikyt kompanija, einant mokytis, nes po pietu busiu biskutuka uzimta, - Milesta nezymiai galva linktelejo Hario, sedejusio ne taip jau ir toil, pusen. Jos drauges sukikeno, aks galejo reiksti tik viena.
- Mokysites, ania?
- Ania.
- Gerai, tada galim ciupt knyags ir susest dirbt, - paisule Amanda.
- Mhm, pirmyn, - pritare ir kitos. Taigi, penkios panels ciupo jauti, tai yra, mokslus uz puslapiu ir puole dirbti, aks joms sekesi gan produktyviai, taigi beveik iki pietu kai kurios jau buvo beveik beigusios viska, ka turejo pasidaryt.
***
O tuo metu, kol grifes savo bokste skalde bajerius ir mokesi, Svilpynes bendrajame kambaryje…
- Kaip Cassie?
- Sake, buvo atsigavus.
- Jega! – susuko puse bendrojo kambario.
- Tikrai taip… - Dar truputuka pasnekej aie Casandros bukle visi nuejo veikti ka kiekvienam reikejo. Stai pavyzdziui Aretha su Kiara iniko I Senoves runu namu darbus, Samara su vaikinais sedejo priesais zidini ir is kazko labai intensyviai juokesi, o like zinomesni mums veikejai taizaide sachmatais, tai ka nors skaite.
- Aretha, vakar taip normaliai ir nepaaiskinai, ka jus ten daret, kai atsitiko visa tai… - versdama teksta palause Kiara.
- Paaiskinau.
- M-m. O gal cia valstybine palaptis?
- Veeeeersk teksta tiktai, - nusijuoke Aretha.
- Na Aaaaaaaaaarethut… ka? Jei nenori, aisku, gali ir nesakyt… ka sita runa reiskia?
- Man atrodo, “Pasaulis”. Gi sakiau, kad treniravomes, - ramiai atsake Aretha.
- Su Duncan, - suprunkste Kiara.
- O koel ne? Jis puikiai skraido. Oliveris padejo Casandrai, o Duncan lenktyniavo su manim…- sumirksejo akutem Aretha ir drauge puikiai suprato si gesta… “Nejau bendrajam kambary, kai salia sedi Makmilanas, Abate ir kiti fruktai as tau pasakosiu, kad mes nerealiai leidom laika ir panasiai, ka? Bet mes is tikro treniravomes!”.
- Puiku, - suprunkste Kiara ir vel isigilino I runu teksta. Aretha tyliai sukikeno ir paseke drauegs pavyzdziu.
[Autore atsipraso uz toki amza visko kieki ir prasta kokybe, bet dabar antra nakties ;) Saldziu sapnu]

nesąmonė.
*bum bum bum*
*BUUUUUUUUUUUUM*
- Whata. fuck. is. going. ON?! - Paul taip trenkė ligoninės duris ir užbliuvo, jog buvo tikrai neįtikėtina, kad Casandra nepabudo.
Akimirksniu Paul, Johnny, Elijah, Samara, Keanu, Kiara ir Emily įsibrovė į palatą, nustumdami Pomfri kažkur toli... toli...
- IR VĖL! Tylos! tylos tylos tylos! - sušuko Pomfri, deja jos balsas sklido lyg iš po žemės.
- Dėl visų šventųjų hipogrifų su raganų karpom ir sneipo galvom, kas buvo? - prilėkęs prie suinvalidėjusios Arethos suskubo paklaust Elijah.
- Išeisiu į pensiją, tikrai... tik pamatysiu Dumbldorą, tai taip ir išrėšiu... - po nosim burbėjo seselė, vis dar bandydama išvaryti visą bandą iš ligoninės. - Prašau, eikit, vaikui sveikt reikia, atsigaut!
- Aha aha... - nesiklausydamas seselės kažką numojo ranka Johnny ir toliau klausėsi, ką kalba Aretha.
Po keliolikos ar keliasdešimt minučių nuolatinių Pomfri burbėjimų, reikalavimų, isterijų ir viso ko kito, jai pavyko išgrūsti visas susąmonines dvasias iš palatos.
- Pagaliau, - atsiduso šioji ir su palengvėjimu uždarė duris, paskutinįsyk nužvelgdama tolstančios kompanijos nugaras.
***
- Kaip tavo koja? - sunerimęs pasiteiravo Duncan, kai visi jau stovėjo prie įėjimo į Švilpynės bendrąjį kambarį.
- Viskas gerai, jau nebeskauda, tik šiek tiek maudžia, - nuramino Aretha.
- Tikiuosi nieko blogo nebus... - dar pakramtė lūpą šis.
- Sakau, viskas gerai, - išspaudė šypseną Aretha.
- Tada greičiausiai susimatysim rytoj, - linktelėjo Duncan.
- Manyčiau, - pritarė Aretha ir pasuko akis į Oliverį, kuris buvo įsmeigęs žvilgsnį kažkur kiaurai sienas.
- Mh... iki rytojaus - murmtelėjo šis, susipratęs, jog dėmesys pasisuko link jo.
- O tu eik ir pagulėk, kad pasveiktum, - dar paragino Duncan Arethą ir taukštelėjęs Oliui per petį paragino eiti.
***
Tuo metu, kol švilpyniečiai plaistėsi ir sklaistėsi lyg Sneipo chalatas, tfu, apsiaustas, grifės linksmai bendravo su Dom ir Billy.
- Geeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeraaaaas, - sušvilpė Billy, pamatęs besiblaškantį Gluosnį Galiūną.
- Neabejoju, jog būtų labai geeeeras, ten po tom jo šakom papulti... - gurgtelėjo Dom.
- Šiaip jis stovi ramus, nebent kas suerzina. Nesuprantu, kodėl dabar blaškosi, - suspaudė lūpas Vanessa.
- Gal kokia katė pasimaišė, - konstatavo faktą Holly.
- Arba šiaip nusprendė pasirodyt svečiams... - gūžtelėjo Claire.
- Išvaizdus išvaizdus, - nusišypsojo Dominic.
- Ir dar! - susižavėjo savo atmintimi Billy, - mes kažką girdėjome apie galvakojį!
- Aaaa, tasai, - pasikasė pakaušį Claire.
- Turim turim ir jį, - patvirtino Vanessa.
- Tik abejoju ar pavyks jį pamatyti, nes kai toks ežero plotas... - nutęsė Holly.
- Na nieko, per visus metus gal išvysim, - mostelėjo ranka Billy.
- Tiksliai, gal ką papasakosit apie Feanorą? - akutėmis sumirksėjo Vanessa.
- Ha ha, aišku, kad... Ne, - nusijuokė Joshas.
- O mes taip stengėmis jums viską aprodyyyti... - nusiminusią vaidino Claire.
- Ir papasakoti... - prisidėjo Holly.
- Ahaaa, tikrai, mes labai jums dėkingi... Bet apie feanorą vis vien nepasakosim, - sarkastiškai šyptelėjo Billy.
Galų gale visi juokdamiesi parsirado į pilį ir prie chimeros statulos išsiskyrė. Prieš tai Joshas dar gerokai pamindžikavęs ryžosi pakviesti Vanessą rytoj po pietų pasivaikščioti, žinoma, jei ji neužsiėmusi! O Vanessa, be abejonės, nebuvo užsiėmusi...
***
Švilpynės bendrąjame kambaryje dar ilgai netilo kalbos ir įvairūs svarstymai.
- Ir reikėjo gi jums šlaistytis su profesoriais, - galutinę savo kalbos mintį pateikė Paul.
- Taip. Reikėjo. - žiežirbų pilną žvilgsnį metė Aretha.
- Bet aš taip ir nesuprantu, kas jai atsitiko... - vėl prie to paties grįžo Elijah.
- Velniai čia žino, - susikėlė kojas ant fotelio Johnny ir padarė stulbinamą reziumė: - Mėšlas.
- Whatever, keliauju aš jau gulti, norėsiu ryte nueiti aplankyti, jei tik toji įleis, - stodamasi išdėstė Aretha.
- Paeisi? Kaip koja? - pasiteiravo Samara.
- Geeerai, - mestelėjo Aretha ir nukėpestavo į miegamąjį, tačiau prie jo durų sustojo ir prisiminusi šūktelėjo: - Ruoškitės kvidičui, kitą savaitę kiekvieną dieną treniruotės... Spėjo susitart...
- Kąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąą??? - isteriškai nucypavo komanda.(Gal ir gerai, kad Casandra tuo metu gulėjo be sąmonės).
***
Rytas išaušo šaltas, tačiau pakankamai saulėtas. Aretha lėtai pasirideno lovoje ir pramerkė akis.
- Labas rytas, ar yr gyvų? - pakimusiu balsu ir tingėdama pakelti galvą užklausė ji.
- Mhmmmm, - numykė Kiara.
- Jau ir stačių, - virš Arethos galvos pasirodė apsirengusi Samara.
- Waaah, kiek valandų? - nusižiovavo Emily.
- Aštunta, - kaip tik pasižiūrėjusi į laikrodį ir rengdamasi stotis pasakė Aretha.
Po pusvalandžio į panelių kambarį galvą įkišo Elijah ir pasiteiravo ar tos jau keliauja pusryčiauti.
- Jau skriejam, - patvirtino Aretha ir užsimetusi apsiaustą išėjo paskui Elijah.
***
- Aretha! - eidama koridoriumi, mergina išgirdo pažįstamą balsą, kviečiantį ją.
- O, Milesta, labas rytas, - pasisveikino Aretha.
- Sveika, kaip sekasi? Klausyk, girdėjau, kad Casandra ligoninėj, teisybė? - pasiteiravo ji.
- Teisybė, - linktelėjo Aretha. - Nuo vakar. Po pusryčių eisiu žiūrėti, kokia situacija.
- Hm... jei ką, palauk, gerai? eisiu su tavimi.
- Okay, - praverdama didžiosios salės duris patvirtino Aretha.
***

...(V.)
Kol švilpynės merginos keliavo į ligoninę, Holly, Vanessa ir Claire ėjo “džiovintis” į Pitto kabinetą. Įžengus į jaukų kambarį, profesorius lengvai mostelėjo lazdele (tuo metu Claire labaai giliai įkvėpė) ir židinyje supleveno šilta ugnis.
- oo..
- Pagaliau...
- Mmmmmm....
Visos trys merginos apspito ugnį, o Dominic ir Billy parūpino šalimais krėslus ir staliuką. Po kelių minučių ant jo atsirado garuojanti šiltutėlė arbata ir didelė vaza įvairiausių skanumynų iš Trijų šluotų . Pamatę sužibusias Vanessos akis visi nusijuokė, bet patys neatsisakė gabalėlio firminio šokoladinio Rosimertos pyrago.
- Nebešalta? – draugiškai pasidomėjo Pittas, kažko ieškodamas spintoje.
- Jau nebe, prie židinio tuoj pat išdžiūsim, - suskubo jį patikinti Claire, o kitos sutartinai palinksėjo galvomis.
- Tai gal kol apšilsim, Dominic ir Billy prisistatysit merginoms? – pasiūlė Pittas ir klestelėjo į krėslą.
- O žinot Hogvartsas dar šaunesnis nei aš jį įsivaizdavau! – šūktelėjo Dominic ir vaizdžiai apsižvalgė. – Tiek daug koridorių, o dar judantys laiptai.. Čia tai magija..
- Tikrai, kad .. nepalyginsi su mūsų mokykla, kuri beveik nesiskyrė nuo žiobarų mokyklų, - pridūrė Billy.
- Oo.. o jūs ne iš Hogvartso? – nusistebėjo Holly.
- Ne, mes atvykome iš Amerikos. Baigėme mokyklą ir nusprendėme paieškoti laimės čia, kadangi turime daug draugų Britanijoje, kur vyksta visi smagiausi dalykėliai, - nusijuokė Billy.
- Ahaa..tik iki tų smagių dalykėlių dar reik prisikast..- suburbėjo Dominic.
- Na jau vaikinai, nenukabinkit nosių, - paragino Pittas, - viskas pasiekiama sunkiu darbu.
- O tai ką jūs veikiat čia, Britanijoje? – dabar jau vaikinais susidomėjo ir Vanessa.
- Badom įsitvirtinti ministerijoje. Na žinai, kad būtų savų žmonių. Praėjusiais metais daug netekome saviškių, - liūdnai tarstelėjo Billy ir atsiduso. – Ką gali žinot, gal kada kuris nors tapsime ministrais. Visai norėčiau pakeisti Maišinį, - linksmai nusijuokė vaikinas.
- Wow...aukštai šokat, - sukikeno Holly, - bet linkim kuo dideliausios sėkmės!
- Matot kaip...Amerikoje daug nepasieksi, mes nusprendėm, kad norėtume siekti rimtos karjeros jūsų ministerijoje. Tad dabar visi trys praktikuojames taip sakant...
- Trys?
- Na mes ir Joshas, kas gi daugiau, - nusišypsojo Dominic, o Vanessa tuo metu tik keistai žioptelėjo ir padėjo karštą puodelį..dėl visa ko. .
- Joshas? O tai jis ..irgi ministru žada būt? – paklausė Vanessa ir pati nusijuokė iš kažkodėl kvailai jai nuskambėjusio klausimo, - kažkaip bepanašus į tokį.
- Nea.. tas tai ten su savom visom aurorystėm.. – nusipurtė vaikinai, o Pittas tik nusijuokė iš jų.
- Bradai, mes prieš DADA nieko blogo neturim..tu tik nieko negero nepagalvok, tiesiog žinai..kai reik trintis su tokiu, kuris ištisai zyzia apie visokius ten sutratinimo, išpyškinimo, ištirpinimo ir dar kitokius kvailais pavadinimais kerus, tai pradeda įgristi.
- Viskas gerai, va o štai prieš manes trys gabios merginos, iš kurių tikiuosi išeis neblogos DADA specialistės? Tarp grifų kiek žinau yra ne vienas, kuris norėtų rimtai siekti auroro karjeros.
Holly ir Vanessa įnirtingai palinkčiojo galvom, tik Claire nepatenkinta patempė lūpą.
- Claire, tik nesakyk, kad tau DADA nepatinka? – paklausė Pittas.
- Taip..tai yra ne, patinka...bet juk žinote..žinai, kad aš neturiu tam tinkamų sugebėjimų ir visiškai nesugebu valdytis, - liūdnai tarė Claire ir labai jau vaizdžiai atsiduso. Holly su Vanessa šalimais tyliai sukikeno.
- Claire, tik nekalbėk nesamonių. Kiekvienas norėtų tokių sugebėjimų kaip tavo. Ir nepufffink cia, - visi tyliai nusijuokė iš Claire minos. - Tu esi labai stipri ragana, tiesiog tau reikia išmokt valdyti savo jėgą. Būtent dėl to mes ir rengiam pamokas. Tikiuosi neapsigalvojai ir nemesi? – kilstelėjo antakius Bradas.
- Oj ne! Žinoma, kad ne..- pasibaisėjo Claire ir net sudrebėjo nuo tokios, kaip jai pasirodė beprotiškai kvailos, minties..
- Tada šaunu, - linktelėjo Bradas, o Claire tik droviai nusišypsojo ir nudelbė akis. Įsivyravusią tyla nutraukė viena mergina:
- Pro..Bradai? Mums jau reikėtų eiti, dar reik daug namų darbų paruošt..- prasitarė Holly, o Claire tik išpūtė akis ir piktai žybtelėjo, bet gavus niuksą iš Vanessos apsiramino.
- Malonu buvo su jumis susipažinti, merginos, dar pabendrausim, - linksmai pasakė Billy ir Dominic ir visoms trims galantiškai pabučiavo į rankas. Tuo metu kažkas pasibeldė į duris.
- Man sakė, kad rasiu jus.., - kyštelėjęs galvą prašneko Joshas, bet nutilo pamatęs tokią didelę kompaniją.
- Užeik užeik, Joshai, supažindinsim tave su šiomis maloniomis damomis, - pakvietė jį vidun Billy, o merginos draugiškai išsišiepė.
- Bradai, sveikas, Billy, Dominic...Vanessa.., - linktelėjo galva Joshas, o Vanessa tik keistai timptelėjo lūpa ir kažkodėl užraudusi tyliai suburbėjo “sveikas”.
- O, jūs jau pažįstami? - nustebo Billy.
- Taip, šiek tiek.., - šyptelėjo vaikinas.
- Na tada susipažink, štai čia Holly ir Claire, - mostelėjo ranka Dominic į likusias dvi paneles. Joshas spustelėjo merginoms rankas.
- Labai malonu susipažinti.
- Mums taip pat labai malonu...labaaai..., - dviprasmiškai nutęsė Claire. Dabar jau atėjo eilė Vanessai svaidytis piktais žvilgsniais.
- Ieškojai mūsų, Joshai? – prisiminė Billy. – Dėl Feanoro?
- Nevisai, tiesiog norėjau paklaust, gal žinot kur Oliveris ir Duncan? Man pasirodė, kad mačiau juos su kažkokiom panelėm skubančius į ligoninę, bet nesu tikras. Nežinote?
- Tikrai ne..čia dėl...? – reikšmingai pavartė akis Dominic.
- Taip taaaaaaip..
- Tai gal nueinam pažiūrėti, ar kas neatsitiko?- įsiterpė Pittas. – Gal mokinėms kokia nelaimė? (oh..koks jis dėmesingas...)
- Tikrai, einam, - sutiko Dominic, - merginos, jūs gal irgi einat? Gal ten jūsų draugės?
- Tikėkimės, kad ne, bet eime, - atsakė Holly ir visi patraukė koridoriumi ligoninės link, kurioj tuo metu virė darbas:
- Ji tiesiog nei iš šio nei iš to ėmė ir nukrito!
- Patepsiu šiuo kremu, jis šiek tiek degina, pakentėk..
- Aš nieko negalėjau padaryt, ji viena minutę buvo čia, o kitą jau smigo žemyn - Aaaaaaaa...deginaaaa....
- Aretha, tau viskas gerai?
- Neeeee...
- Ir ji krito ir trenkesi stipriai, bet jai viskas bus gerai, taip?
- Tuoj panele, palauk, susigers kremas, kaip mat pagysi
- Iš tokio aukščio krist...ji galėjo susilaužyt ką nors...
- Aaai...
- Aš kvailys, kodėl leidau skrist bet kokią šluota? O jeigu ji negalės žaisti..
- Ne geriau, Aretha?
- Taip, šiek tiek..tik sutinus ir maudžia
- Aš sau neatleisčiau... koks aš mokytojas..
- Oliveri!!
- Kas??
- Jai viskas bus gerai, tereikia pailsėti, nusiramink, ir čia ne tavo kaltė..
- Aha gerai.. bet ta šluota, ji tikrai..
- Oli...
- Atleiskit, tiesiog aš sau neatleisčiau jei dėl mano kaltės šiai merginai kas nors atsitiktų, - liūdnai atsiduso Oliveris.
Madam Pomfri jau gerą pusvalandį šokinėjo apie abi paneles. Cassandra vis dar gulėjo be samonės, o Aretha, po stebuklingojo Pomfri tepalo, jau ramiai gulėjo savo lovoje ir apie kažką snekučiavosi su prof. James. Oliveris surūgęs ir susirūpinęs sėdėjo tolėliau ir stebėjo, kaip seselė tempia visokius vaistus ir tepalus prie Casie lovos. Po kelių minučių jie išgirdo žingsnius ir balsus, sklindančius iš koridoriaus. Jiems priartėjus, prasivėrė durys ir į nedidelę palatą sugužėjo septyni žmonės.
- Kas čia dabar?? – pasiuto Madam Pomfri ir šoko jų vyti atgal, - jūs ką, norit, kad direktorių pakviesčiau?? Merginai reikia ramybės!
- Madam, prašau pasakykite, kas atsitiko ir mes pasišalinsime, - ramiai tarė prof. Pittas. Tik staiga gale kažkuri mergina kvyktelėjo “Cassie!!” ir visos trys puolė pro įsiutusią seselę prie ligonės lovos.
- Kas jai atsitiko?? – supanikavo Claire. – Juk ji be samonės !
- Merginos! ... Ji nukrito nuo šluotos, viskas bus gerai, jai reik RAMYBĖS!!
- Bet kas..kaip..ji gi puikiai skraido, - negalėjo patikėti Vanessa.
- Kiek supratau iš vaikinų pasakojimo, tai ji prarado samonę dar prieš nukrisdama nuo šluotos, o dabar viskas – eikit laukan, - paliepė seselė. Septyniukė niurnėdama pasuko link durų. Prieš išeidamas Joshas prisiminęs, kad ieškojo profesorių. dar atsisuko ir paklausė:
- Kada galėsim pasišnekėti? Tai gana svarbu
- Susitinkam už poros valandų, mano kabinete, gerai? Manau mes dar šiek tiek čia pabūsim, be to reik eit direktoriui pranešti.
- Žinoma, iki.
Užsidarė durys, palikdamos palatą spengiančioj tyloj. Kurį laiką septyniukė paėjo kartu, kol atėjo laikas išsiskirti. Pittas pasuko link savo kabineto, Claire jį nusekė žvilgsniu ir liūdnu atodūsiu.
- Merginos, ką žadate veikti? – pasidomėjo Dominic.
- Galvojome, kad reiktų eiti ruošti namų darbus...bet kai toks oras lauke, tai visiškai nesinori, - atsiduso Vanessa.
- O žinot, mane visai žavėtų pasivaikščiojimas lauke, dar nespėjom apžiūrėti visų apylinkių, gal norėtumėt pabūti gidėmis? – pasiūlė Billy.
- Bet jūs gi turite Joshą.., - konstatavo faktą Vanessa.
- Bet jūsų kompanija mums daug malonesnė, - atsakė jai Dominic ir nutaisė kuo žavingesnę šypseną.
- Aš manau, kad galime sau leisti porą valandėlių poilsio, ar ne? – paklausė draugių Holly ir buvo sutarta, kad tai anaiptol nebus didelis nusikaltimas.

Dar Švilpynė >:))
Gražiu bei džentelmenišku Duncan mostu pasekė ir Oliveris, pasiūlęs ranką Casandrai. Merginos besišypsodamos ištiesė rankas ir smagiai trūktelėtos atsistojo ant kojų.
- Tai ką darysim su šluotom? - pasidomėjo Casandra. - Aprūpinti tai aprūpinsit, bet kaip?
- Mmm... - susimąstė Oliveris. - Pasiskolinsim iš šluotų sandėliuko?
-...Ir tikėsimės, kad jų savininkai nesusimanys paskraidyti tuo pačiu metu kaip ir mes, taip? - suprunkštė Duncan. Oliveris metė į jį "Nesimaivyk!" žvilgsnį ir išsišiepęs patvirtino:
- Nagi o ką? Baisiai čia...
- Nuo kada patapai tokiu avantiūristu? - jau rimčiau susidomėjo Duncan, o tuo tarpu Aretha pergalingai žvilgtelėjo į Casandrą - "žinau_žinau_priežastį_heeheethubfwahhuh". Šioji šyptelėjus ir užkaitus nusuko akis į Oliverį, kuris įnirtingai pradėjo aiškinti Duncan kažką apie niekam nepavojingą ir nekenksmingą svetimų šluotų skolinimąsi, kai tuo tarpu pats menų profesorius laikėsi įsikibęs nuomonės, kad tai vis dėlto yra tikrai smagus, įžūlokas ir gan "adrenaliniškas" nuotykis, o ypač nerealu būtų pasiskolinti Sneipo šluotą (nesvarbu, iš tiesų turi jis tokią ar nelabai) ir paskui būti jo pričiuptiems.
- Taip taip, turbūt visai visai nieko, bet kai kas, kas pas tą riebaluotgalvį mokosi, ta šluota skrist turės, - į ugningą ginčą taiklią pastabą įterpė Casandra.
- Geras taškas. Ir paskui, po pasiskraidymo, tas "kai kas" turės atsakyt, - sukikeno Aretha. Vaikinukai nusileido ant žemės.
- Na tai... - pradėjo Oliveris.
- ...Okay, aš galėsiu skristi Sneipoškės šluota! - pasisiūlė nušvitęs Duncan. Tačiau Arethos ši idėja nesužavėjo.
- O jei rimtaaaai sučiups? Dar iš mokyklos išvarys...
- Kas? SNEIPAS? - nusikvatojo abu profesoriai.
- Nejuokinkit pasaulio, miss Moony, - rimtai pareiškė Duncan. - Gerbiamasis profesorius Sneipas dar neturi tokios galios Hogvartse, kad galėtų iš jo švaisyti ką panorėjęs.
- Be to, - pridūrė Oliveris, žingsniavęs žingsnis žingsnin su Casandra, - nei jo čia kas bijo, nei ką. Dabar kaip tik būtų saldu jam kaip nors atkeršyti, po visų tų metų... Taip spirt į sub... - bet čia kerštingoji siela gavo nutilt, mat šalia žinsniavusios Casandros buvo smarkokai timptelėta už rankovės.
- Psssst...
- What the... - pradėjo išsižiojęs Duncan.
- Šūdą minim, šūdas čia, - patylom susikeikė Oliveris.
- Laba diena. Gal galėčiau pasiteiraut, ką tokią dieną kaip ši - tai reiškia, savaitgalį - dvi mokinės veikia su dviem profesoriais?..
- Laba diena ir jums, Severai, - pabrėžtinai vardu, ne pavadre, pasilabino Oliveris, prieš tai metęs greitą žvilgsnį į Duncan ir kartu primindamas Casandrai apsiausto skverną. - Gal ir aš galėčiau pasiteiraut, nuo kada Hogvartso profesoriai taip įžūliai kišasi į kitų profesorių reikalus?
Sneipas grėsmingai žybtelėjo akimis.
- Oliiveri, Oliiiveri... - prieš jam išsižiojant, pamokomu tėvišku tonu pradėjo Duncan, perkeldamas svorį ant kojos, kuri buvo arčiau Arethos, ir šią nežymiai paliesdamas, - Suprantama, kad tu, toks aistringas kvidičininkas ir kvidičo fanatikas, smarkokai užsigauni, pertrauktas kvailų klausimų vidury rimtos bei svarbios kalbos artėjančių Švilpynės ir Varno Nago kvidičo varžybų tema, betgi nebūtina pyktį išlieti ant kolegos, juk taip?..
Oliveris nelabai patenkintas kažką numykė ir per sukąstus dantis kreipėsi į Sneipą:
- Jūsų žiniai, Severai, Casandra yra Švilpynės kvidičo komandos kapitonė, ir ji norėjo su manimi, kaip su kvidičo dėstytoju ir labiau patyrusiu žaidėju, pasikonsultuoti kai kuriais klausimais dėl būsimo žaidimo. Aišku?
- Taip... - savo nemirtingu tonu nutęsė Sneipas, tačiau vis dėlto neatrodė įtikintas. Ta proga Oliveris dar su įžūlia mina veide kilstelėjo savo šluotą - maždaug, "Va šluota, toks įtaisas, naudojamas žaidžiant kvidičą. Dar bandysi abejot?". Sneipas susiraukė ir nuspigino savo akis į Duncan su Aretha, stovinčius greta, bet prieš kam nors ką nors pasakant Oliveris vėl prabilo:
- Jei viskas aišku, tai būtų malonu, jei paliktumėte mus ramybėj. Šiandien reikia daug nuveikti, - nukirto pokalbį kvidičo mokytojas ir ryžtingai nužygiavo kvidičo aikštės link. Duncan, praeidamas pro pralaimėjusį mūšį Sneipą, jam dar šyptelėjo, bet Aretha galėjo prisiekti, kad toje šypsenoje ji įžvelgė nežymią, tačiau niekinamą pašaipą ir piktdžiugą. Tuo tarpu jai pačiai su Casandra neliko nieko kito, kaip tik trumpai žvilgtelėjus į Sneipą nudelbti akis. Iš profesoriaus žvilgsnio juodvi suprato, jog dėl šiandienos teks skaudžiai atsiimti per vėlesnes pamokas.
- Taigi, Casandra, kaip jau buvau besakąs prieš kai kam mane pertraukiant, - garsiai sušneko Oliveris, pagaliau atsukęs nugarą Sneipui, - jūsų gaudytojai, vadinasi, tau, Aretha, nėra ko per daug jaudintis dėl Čo, mat anos šluota nėra tokia gera, o Aretha, būdama smulkutė ir dėl geresnės šluotos, yra manevringėsnė, be to, juk pats mačiau, kaip gerai žaidžia, - nusišypsojo jis. - Tačiau atsargiai dėl puolėjų. Jie mėgsta apsimesti, kad atakuoja vieną lanką, ir mišti į kitą, taip kad neapsigauk, ok? Tavo vietoje, aš...
Štai taip ketveriukė (tiksliau, daugiausia Oliveris su Casandra) pasišnekėjo, kol pagaliau nutolo nuo Sneipo per pakankamai saugų atstumą.
- Chm... Nelabai gražiai pasielgėm meluodami, bet juk pasakyt Sneipui, kad išėjom pasiskraidyti, būtų buvusi baisiausia nesąmonė, - kaltai šyptelėjo Oliveris, pagaliau baigęs litaniją apie Varnanagių gynėją.
- Nieko, prieš tokią iškilią bei svarbią asmenybę kaip Sneipas tai nelabai ir nusidėjom, - išsišiepė Duncan.
- Manau, kad jam atrodo kitaip, - atsargiai pradėjo Aretha, o jos mintį pratęsė Casandra:
- Sprendžiant iš to žvilgsnio mums praeinant...
- Tegul tik pabando dar ką nors per pamokas ištaisyt... - piktai pagrasino Oliveris, bet čia jį pertraukė Aretha, nusprendusi, jog jai jau gana kalbų apie Sneipą, ir suskubusi pasižavėti vaikinais:
- Bet, žinokit, puikiai suvaidinot!
Casandra įnirtingai pritariamai palinksėjo.
- Tiesiog nuostabu, kaip suprantat vienas kitą iš vieno žvilgsnio... Visai kaip mes su Aretha, - nusišypsojusi pridūrė tyliau. Draugė jai atsakė tokia pačia šilta šypsena.
- Aha, - sutiko Oliveris, - ne veltui mes geriausi draugai jau netoli dešimties metų.
- Aštuonerius, - patikslino šypsodamasis Duncan.
Netrukus kalba grįžo prie Hogvartso reikalų.
- Kada bus kitas menų užsiėmimas? - sumirksėjo Aretha. - Dailė, ką?
- Aha, dailė, - linktelėjo Duncan, - o darysim, manau, antradienį - tau tinka?
- Eeee... jo! - patvirtino Aretha nustebusi, kad jos dar klausiama tokių dalykų.
- Ir man tinka, - nusijuokė Casandra, tuo pačiu metu slapta mestelėjusi du pirštus į Arethą ir primerkusi jai vieną akį. - Tapysim?
- Naaa... - susimąstė menų profesorius. - Manau, pradžioj tik pasišnekėsim, nes jau manau, kad mūsų "dailę" laikas būtų pervadinti, mat iš tiesų tai ji galėtų apimti įvairias sritis, ne tik piešimą ar tapymą, bet galbūt ir, pavyzdžiui, fotografiją, jei būtų bus susidomėjusių ir aparatus turinčių...
- Oi oi oi! - stryktelėjo Casandra. Jai iš paskos ir Aretha:
- Mes mes mes!!!
- O-oo... - Duncan iš nustebimo net loštelėjo, nors buvo aiškiai matyti, kad ir labai apsidžiaugė. - Na, šiaip fotografija ir man prie širdies. O kaip jums visokie tokie dalykai kaip filmavimas?..
- Man patinka!!! - užkriokė Oliveris taip, kad Casandra net šoktelėjo.
- Nejaugi... - suprunkštė Duncan.
- O taip! - entuziastingai patvirtino draugas. - Žinot, norėčiau susukti filmą... Hogvartse... Spėkit apie ką!
- Apie kvidičą? - patį netikėčiausią spėjimo variantą pateikė Casandra. Oliveris suplojo rankomis.
- Ne, apie kvidičą Hogvartse ne taip įdomu. Apie kvidičą apskritai būtų super, beeet...
- Aš tai norėčiau kokia nors slapta kamera nufilmuoti Nuodų ir vaistų pamoką ir Sneipo elgesį su visais, išskyrus klastuolius... - užsisvajojo Aretha.
- Gal ir įgyvendinama, - mirktelėjo Duncan. - Kada nors...
Štai taip kalba nusisuko į visokias media meno šakas ir į klausimus, kurias iš jų būtų galima praktiškai pritaikyti Hogvartso menų būrelyje. Kompanija nė nepastebėjo, kaip priartėjo prie kvidičo aikštės ir nužygiavo tiesiai šluotų sandėliuko link - Oliveris, kaip kvidičo mokytojas, turėjo jo raktus. Dabar ypač matėsi, kiek daug jie su Casandra turėjo bendro - jau vien dėl to, kad abu savam kaily vos susiturėjo artėjant išsvajotam pasiskraidymui. Aretha su Duncan laikėsi santūriau, tačiau net ir labiausiai norėdamas nepaneigsi, kad abu laukė pakilimo į dangų su virpuliu širdyse.
- Oi, kvidičaskvidičaskvidičas... - suspurdėjo Casandra, paskui Oliverį įsmukusi į sandėliuką ir su Aretha rinkdamasi kokias mažiau sudėvėtas šluotas, kuriomis vis dėlto buvo nuspręsta pasinaudoti pasiskraidymui (mat kažkuriam pagaliau į galvą atėjo geniali mintis, jog sandėliuke saugomos ir "bendrojo naudojimo mokyklinės šluotos").
- Fwahthubheehee... - kažką ne per rišliausiai suburbuliavo Aretha. - Beje, kvidičas! Kada bus kita kvidičo treniruotė?
- Tu auksas! - nušvito Casandra. - Oliiiverrri...
- Mmmm? - atsklido mykimas iš kažkur žemai - profesorius buvo nusileidęs į velniažin kokį rūsiuką su kvailoka viltimi, kad ras ten kokių nors paslėptų geresnių šluotų... Vis dėlto po minutėlės vaikinas išlindo visas dulkinas ir nieko nepešęs, na, išskyrus tik porą veikiausiai prieštvaninių Kritlių ir tokį patį senutėlį sulūžusį Šmaukštą.
- Gal kada Švilpynei aikštę galėtum suderint? Būtų gerai artėjant varžyboms padaryti kelias papildomas treniruotes komandai, ir taip jau mažai tie padaužos dirba.
- Eeeeyyyyy! - pradėjo šiauštis Aretha, įsiremdama rankas į šonus.
- Ahm... - murmtelėjo Casandra ir išmetė nors ir pasimetusią, bet nekaltutę miną.
- Gerai, einam einam, - paskubino merginas Duncan, nučiupęs kažkokią visai padoriai atrodančią šluotą. - Šita bus gera.
- Okay, Cassie, išrūpinsiu. Kad ir kiekvienam vakarui, - atsiliepė Oliveris, besibraukiantis dulkes nuo apsiausto.
- O! Taip ir padaryk! - patenkinta šūktelėjo Casandra. - Bus pats tas.
- Kaaas dieeeeeenąąąąąąą? - net išsižiojo Aretha, mintyse jau skaičiuodama, kiek užtruktų kvidičo treniruotė, pvz., antradienį, kada laukia MENAI. Casandra žibančiomis akimis pergalinai išsišiepė.
- Sutarta, aikštė kiekvienam ateinančiam vakarui nuo pirmadienio, - pažadėjo Oliveris, dabar purtydamas nešvarumus nuo batų. Tuo tarpu jo vis dar dulkina ševeliūra atrodė nepakartojamai, ką netruko pastebėti užsikvatojęs Duncan.
Pagaliau, kiek prasikrapščius sandėliuke, keturios šluotos šovė į skaisčiai mėlyną dar ankstyvo rudens dangų. Profesoriai paslaugiai pasiūlė savąsias merginoms, tuo tarpu patys sėdo ant daug gyvenimo mačiusių mokyklos "Kometų-260". Ir vėjas sušvilpė ausyse, išdraikė plaukus, nuorausvino skruostus, o tas jausmas... Tas nepakartojamas jausmas kiekvieną sykį užsėdus ant šluotos ir pakilus į gaivų orą! Kai kažkas neapsakomai malonaus kutena krūtinę, ant lūpų užklijuoja nenuplėšiamą šypseną ir nuotaiką kelia aukštyn tarsi šimtų hipogrifų jėga taip smarkiai, kad niekaip nenulaikytum jos žemai, prastos ir sugižusios kaip vakarykštis pienas...
Jaunimas pasiskraidė nerealiai, na tikrai tikrai nerealiai smagiai. Oliveris su Duncan truputį pabūrė ir senuosius Kritlius bei sulūžusį Šmaukštą pavertė mielais žaisliukais, kuriais žaisdama kompanija prisikvatojo iki ašarų, kai, pavyzdžiui, kreivas šleivas Šmaukštas pradėdavo persekioti ir plakti aštriais sparneliais savo gaudytojo veidą arba Kritliai kaip susitarę imdavo "netekę proto" pavojingai šaudyti po aikštę, kol pagaliau į ką nors atsitrenkdavo (neretai tas "kas nors", suprantama, buvo patys žaidėjai, nors kartais paįvairinimui tiko ir lankai ar dar kas nors) ir "netekę sąmonės" nejudrūs nudribdavo ant vejos. Tuomet nusileidęs kuris nors profesorius juos "prikeldavo naujam gyvenimui" ir ketveriukė stebėdavo naują, vis kitokį anekdotą.
Tą minutę visi keturi, užmiršę bet kokius rūpesčius visame šiame margame pasaulyje, iš paskutiniųjų vijosi iškrypėlį Šmaukštą, kuriam greičiausiai pasireiškė "priešmirtinės pašvaistės" sindromas ir šis dabar skriejo tokiu greičiu, kokiu iš tokio suklypusio susenusio daikčiuko nė už ką nesitikėtum. Netikėtai pirmiau visų ant Oliverio šluotos lėkusi Casandra susvyravo, tespėjo vos vos sumažinti greitį, staigiai smigo žemyn ir bę sąmonės nusirito nuo šluotos ant stadiono vejos. Gaivų pavakario orą perskrodė Arethos klyksmas - garantuotai menų profesorius turėjo būti nustebintas merginos balso stiprumo, jei tik tai būtų jam rūpėję. Kitą akimirką mergina jau nėrė žemyn pas draugę ir dar nė nepasiekus žemės šoko nuo šluotos, tokiu būdu labai sėkmingai išsisukama koją. Skaudžiai riktelėjusi Aretha suklupo tiesiai prie Casandros. Po poros sekundžių ant senučių Hogvartso šluotų prisistatė ir Oliveris su Duncan.
- Tau nieko? - skubiai pasiteiravo Duncan Arethos, kai Oliveris pripuolė prie Casandros. Mergina gulėjo ant žemės išblyškusi ir be sąmonės. Ne ką mažiau perbalusi Aretha Duncan murmtelėjo kažką panašaus į "Nah" ir atsargiai patukseno Casandrą.
- Cassie?.. Cass?.. Pabusk...
Nulis reakcijos.
- Nugi dėl Merlino meilės, Casandra Fox, visai čia nejuokinga, - sušnkiurkščiojus Aretha kiek stipriau pajudino draugę už peties. Tas pats nulis.
- Atsargiau, - sulaikė vėl bekylančią Arethos ranką Oliveris, - geriau skubiai keliaujam pas madam Pomfri... Gal nieko rimto...
- GAL nnnieko rimto???
- Dar nėra traumos, kurios mūsų medicinos sesuo nebūtų išgydžius.
- Einam, Aretha... - sumurmėjo Duncan, ištiesdamas merginai ranką. Bet ji nesujudėjo, tik nuostabos ir klausimo kupinomis akimis žiūrėjo į Oliverį. Šis susirūpinęs atsargiai ir mėgindamas kuo mažiau sujudinti ėmė Casandrą ant rankų - o kas beliko daryti? Kiek atsipeikėjusi, bet jau su kiek įtartinu žvilgsniu akyse Aretha taip pat pamėgino atsistoti, bet tuoj pat sudejavusi vėl krito ant žolės.
- Koja, - liūdnai paaiškino prie jos palinkusiam Duncan. - Išsisukau šokdama nuo šluotos...
- Och tu varge... Eikš, remkis į mane, padėsiu nueiti iki Pomfri, o ji jau tave pataisys.
Šiaip ne taip kompanija, kurios pusė dabar buvo daugiau ar mažiau susižalojusi, susipakavo ir neįtikėtinai dideliais vėžliškais greičiais pajudėjo Hogvartso pilies link. Aretha buvo gerokai nikstelėjus koją, taigi dabar kaip reikiant šlubčiojo (ir šniukščiojo) įsikibus stiprios Duncan rankos, bet jai tiek koja, tiek Duncan (!!!) buvo nė motais, mat Casandra vis tokia pat blyški ir be žado buvo suglebusi Oliverio rankose. Praėjus šluotų sandėliuką, Duncan atsipeikėjo:
- Oliveri! Dievaži, na ir užuomaršos... argi negalima būtų merginų užsodinti ant šluotų?
- Tiksliai... - linktelėjo vaikinas. Duncan atsargiai pasodino Arethą ant žolės ir apsisukęs nuskubėjo į sandėliuką pasiskolinti poros bet kokių šluotų. Po kelių minučių Aretha jau šonu sėdėjo ant senutės "Pergalės-7", o Casandrai profesoriai patobulino kažkokią "Kometą" ir merginą atsargiai ant jos paguldė (hm... neštuvų išburti turbūt nemokėjo?). Tokia kelionė buvo kur kas greitesnė ir patogesnė, taigi po keliokilos minučių spartaus ėjimo profesoriai garsiai pasibaladoję į ligoninės duris jau žygiavo tarp išrikiuotų lovų. Dar po akimirkos prisistatė ir pati medicinos sesuo.
***
{Aaaaa.... grifės, nemuškit... nepirdalinkit dantų... noriu miego... parašysiu, tikrai parašysiu!.. jo, kada nors... tikrai ne artimiausiu metu... mmmmjo, nemuškit... ačiū...}

Švilpynė >:))))
- Na tai gerai, mes jau eeeisim, - pastumdama Hagrido vis vien pasiūlytus roksus į šalį, pasakė Aretha.
- Neskubėkit, gal dar arbatos? - mostelėjo ranka Hagridas, užkliudydamas puodelį ir ištėkšdamas jį žemėn.
- Oi, - krūptelėjo Casandra.
- Gal padėt? - pasiūlė Milesta.
- Ne ne, aš tuoj... Koks aš nerangus... - graibsdydamasis šluotos pareiškė Hagridas. Tuo metu, kol Hagridas ieškojo kuo susemti ištiškusią arbatą, Aretha susimirksėjo su Milesta ir Cassie, kad laikas _jau_tikrai_eiti_.
- Iki, Hagridai, pilna namų darbų, juk supranti... - stodamasi išdėstė Casandra.
- Mhm, ir katės nešertos, - palinksėjo Aretha.
- Aaa... tai iki Hagridai, - nusijuokė Milesta, neradusi pasiteisinimo.
- Iki, panelės. Užsukit kada tik rasit laiko! - pamojo savo milžiniška ranka jis, o jam iš po kojų sulojo Iltis.
- Iki ir tau, Iltie! - nusišypsojo visos merginos.
Kelionė atgal į Hogvartsą neprailgo. Oras buvo puikus, nors jau ir spaudė šioks toks šaltukas.
- Ah, pats tas kvidičui! - atsiduso Casandra.
- Ir pats tas namų darbams, - paplojo per petį Aretha.
- Aš nesimokau ir viskas gerai būna... - sumurmėjo Milesta.
- Tai gerai kai tu protinga, o durniems tai truputį problema su visu tuo, - išdėstė Casandra.
- Tu ne d... - jau bandė šaukti Milesta, tačiau tuo metu įsiterpė Aretha ir pasakė:
- Žiūrėk, Haris tave kviečia. Eik seeeeiliotis.
- Baik. - sukryžiavo rankas Milesta.
- Kąąą baigt? - nekaltai ir skaisčiai sumirksėjo akutėmis Aretha.
- Trinktelk jai nuo manęs! - jau toldama sušuko Milesta Casandrai.
- Pasvajok ir praeis! - nusijuokė ši ir kartu su Aretha patraukė Hogvartso link.
***
- Ooooi kaaaaaaaas parsiradoooooooooo, - kaip saulutės išsiviepė Švilpynės chebrantai.
- Kaaas jau yraaa? - nedrąsiai paklausė Aretha.
- Nieko nieko, sėskit, - atsistojo Paul ir sumirksėjo akutėmis.
- Aha, nieko, - atsistojo ir Elijah tokios pat idiotiškos išraiškos.
- Pala... Koks čia vyriškas kvapas? - apsidairė Aretha.
- Čia JŪSŲ smilkalai, - pabrėžė Johnny.
- Oi... - nuleido galvą Aretha.
- Aaaaaaaah... taaaigi...- giliai atsiduso Casandra vėl žvilgsniu užkliuvusi už įdomios Paul išraiškos, - ką sugalvojot?
- NIEKO! - sušuko Johnny vaizdžiai purtydamas galvą.
- Melagis melaaavoo... - pradėjo dainelę Aretha.
- Prisimenant daineleeees, - išsiviepęs kilstelejo antakius Elijah.
- Eik eik eik eiiik... - nusijuokė Casandra.
- Na, Samara, gal tu žinai kas čia darosi? - kreipėsi Arethą į draugę, kuri iš bibliotekos buvo parsivilkusi gerą pundą knygų... Tik kažkaip nieko su jomis nedarė.
- Aaa... - suprunkštė Samara.
- Tauta, baikit gi! - dirbtinai supyko Cassie.
- Neeeeeeeeeeeeeeeee, - pro didelį juoką maniakiškai nutęsė Paul.
- Aš manaaau, kad Casaaandra daugiauuuu jokių nuotraukųųų niekadaaa neryyyškins... ir jokiųųų negatyyyyvų nebeeeeliks... - apsipatenkinusi savo idėja išdėstė Aretha.
- DuncanirOliverisklausėkurjūsesat,betmesnežinojom,taipaasakėm,kadpeerduosim,ojiepaprašė... *ilga pauzė ir oro įkvėpimas* kadjūsjuossusirastumėt!!! - net stryktelėjęs išpylė Paul.
- Su tavim jau visai neįdomu... - išsidrėbė fotely Johnny.
- Tiiiiiiiiikrai? - net žybtelėjo akimis Aretha su Cassie.
- Nu bet kokios išdavikės... mus kai net pamato neišsiviepia, o čia... išgirdo ir... - patempė lūpą Elijah.
- Oi, Elijah, nepurkštauk, - mirktelėjo merginos ir apkabinę padrūžkę paplojo per... petį.
- Fubble fwuh fwuh thuth. Hehehe.
- Fwah huh huh fubah thub, - susikalbėjo savo kalba trijulė.
- Okay, tai gal mes jau ir eisim, - šypseną išmetė Aretha.
- Tai jau gaaal... - prisidėjo Cassie.
- Nu ir čiuožkit.. Bet žinokit, - pagrasė pirštu Johnny, - kad rytoj švilpynės kompanijos firminis pasisėdėjimas!
- Ir nedrįskit nepasirodyt! - kilstelėjo ranką prie kaktos Paul.
- Neee... baikit, tokį įvykį praleist! Nejuokaukit... - patvirtino Casandra.
- Nė už ką, - pakinkavo Aretha.
- Gerai gerai, neškit skudurus pas tuos savo "aaaak"... - mergaitišku klerkiančiu balseliu nucypė Paul.
- Pf, - purkštelėjo Aretha.
- Ffffff... - atsiliepė Johnny.
- Pfffffffffffffffffff... - nenusileido Aretha.
- Fffffffffffffffffffffffffffffffff... - užsififino visa kompanija ir Arethai su Cassie tikrai teko nešti skudurus, kad neapspjaudytų.
- Į kurią pusę einam? - susidomėjo Casandra, kai merginos tik išžengė iš bendrojo kambario.
- Nežinau, - pasitrynė smakrą Aretha, - gal į menų kabinetą?
- Geras taškas, - kilstelėjo antakius Casandra.
- Ahaaa, - prisidėdama rankas prie veido mestelėjo du pirštus į Casandrą Aretha.
- Bet tau gi jis tikrai patinka, - suprunkštė Casandra vidury kelio.
- Ne daugiau nei tau Oliverrris. - atsikirto Aretha.
- Kokia tu neįdomi... - linksmai tuktelėjo Cassie Arethai į alkūnę.
- Heeeheeeheee, - nusišypsojo Aretha. - o žiūrėk, mes jau vietoj.
- Youp... - atsiduso Casandra. - Kažin ko jiems iš mūsų reikėjo?
- Pažiūūūrėsim, - nukikeno Aretha ir pasibarbeno į duris.
*tyla*
- Smarkiau pasibarškink, - pasiūlė Casandra.
Aretha užsimojo kumščiu ir patrankė duris.
- ...Aš sakiau smarkiau, o ne duris išverst... - susigūžė Casandra.
- Na... - nuraudo Aretha, - šiaip ar taip, nieko ten nėra. Ką darom?
- Siūlau nueiti į lauką... Manau Oliveris prisikalbino Duncan kvidičą pažaisti, - išdėstė savo teoriją Cassie.
- Dar geresnis taškas, - vėl tą patį gestą parodė Aretha.
- Čiuožiam! - nusitvėrusi už rankos Arethą paskubino Casandra.
Visą Hogvartsą abidvi dundėjo kaip vijurkai, kai pagaliau pribėgę duris vos į jas neišsitėškė.
- Phew, - pamojavo sau prieš nosį Aretha, - nu ir atšlepsėjom greitai.
- Ruoškis dar vienai distancijai, - gerą ar blogą naujieną priminė Casandra.
Pravėrus duris jas pasitiko jau šiek tiek šiltesnis oras. Aplinkui zujo Hogvartso mokiniai, tai su knygomis, tai su šachmatais, tai dar su kuo...
- Siūlau pažiūrėti ir ežero pakrantėje, - pasiūlė Aretha jau įpusėjus kelią link kvidičo aikštės.
- Gerai, maunam, - sutiko Casandra.
Stebėtinai greitai merginos atsidūrė paežerėje, kur susilaukė keistų žvilgsnių "jos ką... durnos taip lakstyt?".
- Čia dabar? Ar ne į pilį nuėjot? - nusistebėjo Milesta, kažkotais raudona.
- Ne... - atkirto Aretha ir nudūmė į kitą galą.
- Išprotėjo, - konstatavo faktą Milesta.
- Viskas, pavargau... - atsiduso ir Casandrai pasiguodė Aretha, kai abidvi jau gerokai nutolo nuo visų mokinių.
- Tikrai, gal sulėtinam tempą? - savo idėja pasidalino Casandra.
- Wyyyyh, - puptelėjo ant žolės Aretha.
- Tu tiesiog geniali! - pasekė Arethos pavyzdžiu Casandra.
- Bet gi būna durnų žmonių... - pradėjo Aretha.
- ...ir kaip keista, kad jų nereikia niekur ieškoti... - pabaigė Casandra.
- Taip lėkt... beprotės, - nusijuokė Aretha.
- Nieko, tik gaila, kad niekas neužfiksavo naujo pasaulio bėgimo rekordo, - sprangtelėjo pirštais Cassie.
Merginos dar geras dešimt minučių gulinėjo ant žolės ir juokėsi, kol pagaliau pripažino, jog yra "bėėėbos". O gal tiksliau, kol neišgirdo kai ko...
- Na štai kur jūs!
- Ieškojom ieškojom...
Casandra ir Aretha sutartinai viena su kita susižvelgė ir išsišiepusios atsisuko.
- Sveiki!
- Sveikos, - savo ruožtu pasisveikino ne kas kitas, o Duncan ir Oliveris.
- Iš kur jūs išdygot? - pasiteiravo Aretha.
- Iš dangaus, - nusijuokė Duncan. Kažin kodėl Aretha tuo nesuabejojo.....
- Galima prigult? tfu, tai yra prisėst? - pasiteiravo Oliveris.
- Galima, - nusijuokė Casandra.
- Taigi, ką veikiate? - paklausė Dunc.
- Jei vienu žodžiu, tai ilsimės, - pamaniusi, jog tai kaip reikia supras ir vaikinai, ir Casandra geriausią variantą išdėstė Aretha.
- O jūs ką? - prisidėjo Casandra, kurios žvilgsnis nevalingai sustojo prie Oliverio šluotos.
- O vat mes skraidėme, - kilstelėjo antakius Oliveris, - ir nusprendėme...
-...tą patį pasiūlyti jums, - išsiviepė Duncan, kuris išsitraukęs raktus (kaip merginos vėliau nusprendė nuo rūbinių) suko sau aplink pirštą.
- Hm... ir kažin kas čia šiandien minėjo, kad puikus oras kvidičui, - nusišypsojo Aretha, pažiūrėdama į Casandrą.
- O! Manau tai pritarimas? - nudžiugo Duncan.
- Pritarimas! - kartu atsakė merginos.
- Tik mums šluotas reikėtų pasiimti... - prisiminė tokį "trūkumą" Casandra.
- Nieko, mes jus viskuo aprūpinsime, - nusišypsojo Oliveris.
- Viskuo... - nutęsė Duncan ir sukrizeno, tačiau sulaukė grėsmingo Oliverio žvilgsnio. (ir ką tai primena...)
- Keliaujam? - pasiteiravo Aretha.
- You bet! - šūktelėjo Duncan ir stryktelėjęs nuo žemės padavė ranką Arethai.
Yahooo!!! kvidičas!!! (aut.past. autorius vėl emociškai pratrūko).
...[taaaigi...bus tęsinys ;)... penktadienį]...

"Belenkas" (M.eina miegot.)
O po pusryciu abieju koledzu "chebra" smagiai nuzingsniavo kas sau. Stai Johnny, Elijah, Keanu ir Paul nuleke i bendraji kambari ruosti kersto Sneipui antro etapo, Samara, Emily ir Kiara nuzingsniavo i biblioteka daryti namu darbu, Claire su Vanessa ir Holly ruosesi kazka veikti (gal netgi mokytis...) bendrajame kambaryje, Amanda isejo pasimatyti su Li Dzordanu, Ronis su Hariu bei Hermiona, pasieme knygas, iskeliavo skaityti (ar greiciau siaip leisti laiko...)prie ezero, o Aretha, Casandra ir Milesta sumane aplankyti Hagrida. Taigi, gal pradekim nuo ju ryto...
- Nagi, labas rytas. Pavalgei? - priejusios prie Milestos paklause Casandra ir Aretha, kai ju drauge jau gere paskutinius arbatos gurksnius.
- Mazdaug i ta puse, - pakilo mergina.
- I ta puse? - pasigirdo Amandos pastaba.
- Oooooo... kas? - sukluso Milesta.
- Tas, mieloji, kad tu suvalgei dviguba porcija pusryciu, - nusijuoke mergina.
- Arm... Mmmmm... - pradejo mykti Milesta, ieskodama pasiteisinimo.
- Ooooo... kas cia per valgymo priepuolis? - nusijuoke Aretha.
- As visada taip, - sumurmejo mergina.
- Gerai, gerai nepradek cia teisintis, - syptelejo Casandra.
- As nesi...
- Stokis nesigincijus, - mirktelejo Aretha.
- O man rodes, kad tau patinka gincai... - issiviepe Milesta.
- Patinka, bet geriau eikim is cia, kol... - cia i Aretha atsitrenke praeinantis klastuolis ir si gailiai suinkste, o po to suburbejo kazka nerislaus ("Po perkunais, ismoks jie vaiksciot ar ne, kuiliai neraliuoti...").
- Kol musu su Aretha kas nors nesutrype ir Aretha neprarado savitvardos ir nenusikeike, - pabaige drauges minti besisypsanti Casandra.
- Nu tai taip ir reikejo sakyt. Iki pasimatymo visiems, - su draugais asisveikino Milesta ir pakilo nuo stalo.
- Taigi, keliaujam? - paragino drauge Casandra.
- Mhm... - trys merginos ramiai besisnekuciuodamos perejo Didziaja sale, isejo is pilies ir nuzingsniavo Hagrido trobeles link.
- Tikiuos Hagridas nebus uzsiemes... - pakeliui svarste Casandra.
- Nebus, ka jau jis veiks... - numojo ranka Aretha.
- Naaaaaaaaa... gers arbata su Hariu, Roniu ir Hermiona, - pasiule Cassie.
- Ne, girdejau, kaip jie taresi eisia prie ezero.
- Tada priziures kokius savo slykscius gyvius, kuriuos veliau rodys mum...
- Erm... ne, sito nebus, - kategoriskai nukirto Milesta.
- O tu is kur zinai?
- Viltis mirsta paskutine... - uzverte akis Milesta.
- Viltis - durniu motina... - sukikeno Aretha.
- Bet motina myli save vaikus, - pataise drauge Casandra.
- Beje, kodel tu siandien tokia svytinti, Cassie?
- Na matai, Milesta... - apsipatenkinusiu tonu pradejo Casandra, bet cia ja nutrauke Aretha
- Cassie pries pusrycius susimirksejo su Oliveriu.
- Ne velnio nesusimirksejau! - staiga sustojo Casandra.
- Ot ir susimirksejai, - liezuvi iskiso Aretha.
- Ot ir ne, - rankas i sonus isireme Cassie.
- Oh puh-leeeeeeaaaaaaseeeeeee... - uzverte akis Milesta ir pradejo eiti pirmyn. - Seniai aisku, kad susimirksejai. Ir pastoviai mirksies.
- Ne daugiau nei Aretha "mirksisi" su Duncan... - igele Casandra ir pati tese kelione Hagrido link.
- Nesimirksiu! - dabar jau Aretha vel sustabde procesija.
- Ne, tik biski... - sukikeno Casandra.
_ Ne biskio! Nesimirksiu as su juo!
- Mhm...
- Nu tikrai! - ranka prie sirdies pridejo Aretha.
- Jo jo...
- Cassie, girdejai, ji nesimirksi su menu profesorium...
- Tai aisku, kad ne... - dabar jau Aretha pradejo zygiutoi pirmyn. - Cassie, man rodos, jau buvom viska issiaksinusios vakar...
- Buvom, bet tu siryt vel pradejai, - sypsojosi Casandra.
- O tau butinai atskirst, ane?
- Aha...
- Nejau?
- Lyg ir...
- Ka tu sakai...
- Ta ir sakau...
- Klausykit, gincu karalienes... - isikiso Milesta.
- Mes! - choru suziuro i drauge merginos.
- Nors karta mane isgirdo...
- Mes tave visada girdim, - uzverte akis Aretha.
- Ka jus sakot? - suprunkste Milesta.
- Nu sakykim... - nutese Areha.
- Taigi, jei jau baiget gincytis, noriu didziai paskelbt, kad mes lyg ir priejom Hagrido nameli ir mum neturetu but labai malonu ieit vidun besaukiant viena ant kitos...
- Mmmm...
- Neblogas sumanymas, - iskart nurimo merginos. Priejusios prie namelio duru jos pasibelde ir beregint prasivere durys.
- Nagi! Ka as cia matau! - nustebo Hagridas. - Ieikit! Ieikit! Norit arbatos ir mano roksu? - draugiskais pasisveikino milzinas.
- Arbatos... - skubiai atsake Aretha.
- As irgi tik arbatos. Ka tik pavalgiau, - syptelejo Milesta.
- O as vandens, - paprase Casandra.
- Kaip visad, - nusisypsojo Hagridas ir greitai suveike ko paprasytas. Jam benesant arbata i kambari itipeno Iltis ir susiraite ant laisvo fotelio.
- Iltie! - net stryktelejo Aretha. - Oj, Iltie, suniukas... kaip laikais, ka?.. - mergina puole glostyti suni, kas jam, beje, labai patiko.
- Kartais man atrodo, kad tu Ilti myli labiau uz mane ir ateini cia tik del jo, - nusijuoke Hagridas.
- Nea, Hagridai... Kaip gali taip pagalvot, - pabande isizeidusia vaidinti Aretha.
- Nesijaudink, Hagridai, ji su visais gyvunais ir ypac sunim elgias geriau nei su zmonem... - tyliai nuramino Milesta.
- As ka?! Eik paskraidyt, Milesta...
- O tai ka, gal ne?
- Aisku, kad ne!
- Pfffff... - prisidejo ir Casandra. - Nors siaip jei bus idomu, pasakysiu, kad zmones ir yra gyvunai...
- Suvarte tave, Milesta, - iskiso liezuvi Aretha.
- Ziurint kuriuo aspektu ziuresi, - gynesi si.
- Tiesioginiu, - uzsivede Casandra.
- Du pries viena - negarbinga...
- Merginos, gal nurimkit, ka? - keistai moksleives zvilgsniu pervere Hagridas.
- Atsiprasom...
- Tai gal papasakosi, kaip tau sekasi, a? - pasiteiravo Aretha.
- Jus pirmos, damos, - linktelejo milzinas.
- Ne, pradek tu. Nes mes vel uzsivesim... - uzverte akis Casandra.
- O tada jau musu niekas nesulaikys, - drauges minti uzbaige Milesta. Taigi, Hagrida spradejo pasakoti. Paskui ejo merginu eile... Taip jie prabendravo visa popiete iki pietu, o po ju keliavo tiesiai mokslams i glebius. Juk ne vienam mokytojui (na nebent Pittui...) nepaaiskinsi, kad tu neparasei keturiu pedu rasinio, nes visa diena prasedejai pas Hagridas, gerdama arbata ir besigincydama...
***
- Na tai mes tada irgi eisim, - nuo stalo pakilo Holly.
- Mhm, sekmes jum, - palinkejo Amanda, zvilgsniu varstydama netoliese isitaisiusi Li Dzordana.
- Ir tau, drauguze... - mirktelejo Claire.
- O taip, dideliu dideliausios... - nutese Vanessa ir pati sudebciojo i Li puse (o gal i kai ka salia Li...).
- Ka mes einam veikt? - paklause Claire.
- Mokytis? - nerealu pasiulyma neispasakytai patenkinta pateike Holly. - Zinot, kuo daugiau mokaus, tuo labiau vaziuoja stogas...
- Butent todel mes dabar nesimokysim, - kategoriskai pareiske Claire.
- O eisim veikt... - pradejo Vanessa, bet niekas nesiskubino baigti jos minties. - Taigi, mes eeeeeeinaaaaaaam... - rankomis ivairius raginamuosius gestus jau rode mergina.
- Sakyciau siaip pasedet i boksta. Man pavyzdziui reikia issiust laiska namo... - pradejo Holly.
- Mhm, arba siaip pakalbet... - tese Vanessa.
- Arba papaisyt... - nedrasiai pasiule Claire.
- JOoooo... zinom mes tuos tavo paisymus... - uzverte akis Holly.
- Na vis geriau nei mokytis, - suskubo paaiskint savo pasiulymo mergina.
- Mhm... Sakykim, sikart issisuksi... - taigi, trys merginos taip smagiai keliavo bendrojo kambario link, kol jom ant galvu nenukrito kazkas slapio...
- Akilanda! - suspaude kumscius Vanessa. Cia ant ju istisko dar viena vandens bomba.
- Jis ka, taip megsta vandeni? - ne per daug sausa rankove besisluostydama veida sumurmejo Claire.
- Pakarsiu...
- Kur slampineeeeeeeeeeeeejaaaaaaaaaaaaaaaat? - beveik isdainavo poltergeistas.
- Ne tavo reikalas... - sumurmejo Holly ir toliau patrauke savo keliu.
- Niekas nebegerbia Akilandos... Bet as turiu dar kelis ginklus, - sukikeno poltergeistas ir ypatingai tailiai merginoms ant galvu nusileido dar vandens.
- Akilanda! - koridoriumi nuaidejo skambus balsas. - Tuoj pat skrisk cion! - isake profesorius Pittas, lydimas Billy ir Dominic.
- Kaip isakysi, profesoriuk... - dainingaiatsake Akilanda ir lengvai prisiartino prie Pitto, o tada, kiek pasitaikes, paleido i ji paskutini vandens uztaisa. Taciau cia Pittas nepasidave, o neeeeeee... Jis staigiu mostu ("Och...") issitrauke lazdele ir visa bombos turini nukreipe i siena.
- Dar karta pabandysi i mane pataikyt, nepavyzdziu tau. Ir nustok kibti prie mokiniu ("Jis toks rupestingas...").
- Klausyk, profesoriau, priprask prie tvarkos... As esu Chaosas. As esu Cia, - su placia sypsena veide paaiskino poltergeistas.
- Taip? Klausyk, Chaose, as su Kruvinuoju Baronu tau toki Chaosa uzkelsiu, kad po to imsi vadint save Baltu Avineliu, - linksmai atreze Pittas. Isgirdes Kruvinojo Baroo varda Akilanda truputuka issigando ir nuskrido savais reikalais (turbuttaisytis nauju vandens uztaisu...).
- Jum viskas gerai? - maloniai merginu paklause Pittas.
- Aha... tik slapia... - vaizdziai isgrezdama plaukus atsake Holly.
- Nieko, yra paprastuciai kerai issidziovint. Galima? - pasisiule Billy.
- Gal tu geriau duok man... pats dar ka nors sumaklinsi ir jos perslaps iki paskutinio siulo... - nusijuoke Dominic.
- Ij, tiesa... Billy, Dominic, cia - Claire, Holly ir Vanessa, - merginas pristate Pittas, o sios tik atsakanciai issisiepe.
- Taigi, kaip savaitgalis? ilsites? - maloniai pasiteiravo Pittas.
- Neblogai. Tik jauciu, kad trumpas... - uzverte akis Claire.
- AHa, o asjau svarstau kad reikia eit rasinio rasyyyyyt... - nutese Holly.
- Ir... Aaaaaaaaaaaaaapchi! - nusiciaudejo Vanessa.
- ZInot, tie slapi drabuziai jum ne i nauda... - garsiai svarste Dominic.
- Reiktu nusimest... - pasiule Billy.
- Ta prasme, vandeni nuo drabuziu, - issiviepe Dominic, o Billy lengvai nuraudo.
- As irgi taip pagalvojau... Skaitai mano mintis...
- Nejau?
- Ojo...
- Mhm...
- Siaip galim uzsukt i mano klase, kerais greitai issdziovintumet drabuzius... - pradejo pasiulyma teikti Bradas.
- Aha, isgertumet ko nors karsto...
- Papasakotumet apie Hogvartsa... - tese idejas Billy su DOminic.Merginos susizvalge.
- Taigi, ka pasakysit? - pasiteiravo Pittas.
- Aye! - linksmai atsake merginos ir visa sesiuke nukeliavo i profesoriaus Pitto klase, kur ir vyko minetieji uzsiemimai...

Labas rytas, duok alaus ;) (M.)
[Vis dar tas pats sestadienio rytas ir tas pats grifiu miegamasis]
- Taaaaaaaai? – kai Vanessa tarp savo pasakojimo sakiniu padare nedidukia pauze, suskubo isiterpti Milesta.
- Taaaaaaai nieko. Mes tiek ir teveikem.
- O as Motina Terese, - atsake Holly ir uzsiklijavo ant veido tokia kvaila sypsena, kokios kaip tik ir reikejo siuo momentu.
- O zinai, Tereses vardas tau tiktu… - nusuko kalba Vanessa.
- Kurgi ne… - uzverte akis Holly.
- Laba diena. As – Terese Hezelcharm. Taip, jus gerai isgirdot. Ne, as net ne Teresa, as vardu Terese Hezelcharm. Malonu susipazint, jusu paslaugoms.. – inscenizavo viska Claire.
- Ir jum labas rytas… - pratrauke savo lovos uzuolaidas Levanda.
- Labas
- Haja
- Mhm..
- Labut labuteeeeeelis! – is eiles pasisveikino merginos. Bet paskutinis sakinys visgi sukele nenumaldoma juoko priepuoli…
- Kaip cia siryt pacios atsikelet… Ir dar mus prizadinot… - nusiziovavo ir iskiso savo susivelusia galva Parvate.
- Tu dar daaaaaug ko apie mus nezinaaaaai… - mislingai nutese Milesta.
- Oooo taaaaaaaaip… - pakinkavo galvyte Amanda.
- Nes mus gaubia paslapties sydas… - tese Vanessa.
- …Uzuolaida… - papilde Claire.
- …Palapine… - pataise Holly.
- …Siena, kuri… - pradejo Milesta.
- Aciu, supratom… - bande nutildyti merginas Levanda.
- Pfffff… Net isijaust tau neleido, Mil… - uzjauciamai istare Vanessa.
- Labas rytas, - pasigirdo ir Hermionos balsas.
- Klausykit. Jei jau VISOS atsikelem… - pradejo Claire. – Tai pats laikas butu eit vonion, o po to tiesiai I Didziaja sale…
- O pakeliui pabendrauti, - pagavo minti Vanessa.
- Jou! Good point, - pritare ir kitos. Taigi, penkios merginos staigiai staigiai susisuko kambaryje, nuleke I vonia, isoko I dzinsus, kelnes, sijonus, dzemperiukus, palaidines, megztukus ar ka nors panasaus, greituoju budu susisukavo ir visos ismove is miegamojo, palikdamos ten pasimetusias kambariokes.
- Kuo ilgiau kartu gyvenam, tuo labiau as ju nesuprantu… - eidama vonios link atsiduso Parvate.
- Ijunk savo vidine aki, jei ta Treloni tave ko nors ismoke… - bandydama issisukuoti plaukus sumurmejo Hermiona ir nusijuoke. Parvate susizvalge su Levanda ir toliau vykde savo marsruta. Tuo tarpu minetosios penkios paneles zingsniavo lauk. Bendrajam,e kambaryje jas susitabde Nevilis ir kazko klausinejo, o sios bande issisukt. Dar po poros metru Dzine Vizli teiravosi, ar jos nemate siryt Ronio. Na o prie pat portreto angos drauges susistabde broliukai Kriviai ir klausinejo kazko neaiskaus. Pokalbis skambejo mazdaug sitaip:
- Labas rytas, merginos!
- Mhm… Labas… - paeiliui atsake jos.
- Einat pusryciaut?
- Arm… - numyke Amanda.
- Mes tai keliaujam. Prisidesit?
- Ne, sorry, mes dar turim reikalu. Moterisku, - atkirto Milesta.
- Oj, beje, kada kita kvidico treniruote? – pasidomejo Kolinas.
- Kita savaite… turbut… - skubiai atsake Vanessa.
- Nezinot kada tiksliai?
- Mhm…
- Paklausk Hario, - pasiule Claire.
- Geras taskas! Nematet jo?
- Atsiprasau, neisgirdom…
- Klausem, ar nematet Hario.
- Ne, Hario nematem. Nebent Milesta… - valiukiskai nutese Holly.
- Ticha, - sudebciojo I drauge mergina. - Nematem visos.
- Gaila… Tada susitiksim per pusrycius.
- Mhm… iki! – atsisveikino merginos. Voooos jos islipo lauk pro portreto anga, visos atsipalaidavo
- Pagaliau atsikratem…
- Dabar kol aks nors neislipo mum is paskos, einam kur nors I priesinga puse ir ten Vanessa mum papaaaaasakooooos… - nutese Amanda.
- Kad nera ka… - pradejo mergina, bet, pagavusi piktus kitu keturiu zvilgsnius, nutilo ir visos nukeliavo kazkur, kur akys teveda…
***
- Labas rytas, - is lovos stryktelejo Aretha.
- Tau kas dabar? – nusijuoke salia gulinti Casandra. – Beje, labas.
- O kas? Kas negerai? – kreivai I drauge debtelejo pirmoji mergina.
- Labas, pirmiausia, - syptelejo Kiara. – Nieko, viskas gerai… tik kad tu dazniausiai neatsikeldavai pirma… - atsargiai nutese ji.
- Ir taip pat dazniausiai pirma neatsikeldavai is lovos… - uzverte akis Emily.
- Ir tau labas, - syptelejo Casandra.
- Mhm, sveikos, - mirktelejo mergina.
- Siryt, man rodos, teks uzleisti lyderes “lenktynese I vonia” pozicija… tingiu lipt lauk, - atsiliepe Samara.
- Aye!
- Tikiu… neaisku tik kaip musu vyturiuke Arethute… - igele Casandra.
- As peleda, -iskiso liezuvi Aretha.
- Nejaugi? – nusijuoke Samara ir tingiai pasiraze.
- Jo, - patenkinta atsake mergina.
- O as visada maniau, kad peledos gyvena peledyne, o kambariuose tik kates, ziurkes arba rupuzes. Gyveni zmogus ir mokaisi… - Samara apsiverte ant kito sono.
- Saldziu sapnu, - palinkejo Casandra.
- Aciu, - uzsimerke Samara. Visos nusijuoke.
- Miegaaaaaaale tu. Eik pas grifes miegot. Jos ten vartos iki popietes, - eidama vonion nusijuoke Aretha.
- Tuoj as jai… - Arethai uzdarius duris sumurmejo Samara. Tada issirito is lovos, pasieme lazdele ir priejo prie Arethos lovos. – Ka cia jai iskretus…
- Bet ka, kad tik manes nenugalabytum kartu, - suprunkste Casandra, gulejusi sustumtose jos ir Arethos lovose. Visos nusijuoke.
- Sooooo… A, sugalvojau! Dabar tai jai bus, miegale mat… mwhahaha, - keista garseli isleido Samara. Kitos dar kreiviau zvilgtelejo I drauge. O Samara tuo momentu labai ramiai sumosavo lazdele, susnabzdejo “Dollellito” ir vietoj Arethos mazutes sirdutes formos pagalveles cia pat atsirado vidutinio dydzio lele. Casandra griuvo veidu I pagalve ir puole prunkst. Kiara su Emily susizvalge irissisiepe. Samara tuo tarpu pasieme nuo spinteles maza gabaleli pergamento nusvilpe nuo Arethos spinteles plunksna ir greitu rastu isvedziojo “Boogy Woogy. Slepkis po stalu. Iki pasimatymo :*”. Tuomet lapeli idejo lelei I rankas ir nuzingsniavus griuvo I lova laukti Arethos. Kai visos susitvarde, is vonios islindo svytinti panele Moony. Ji nieko nepastebedama priejo prie savo lovos ir jau norejo pasidet pizama, kai staiga pamate nauja zaisliuka. Keleta sekundziu mergina taip ir stovejo kiek apsalus, kai paskui ypac vaizdingai mete pizama ant lovos ir trumpai, bet ispudingai suklyke. Casandra raitesi, Samara buvo tampoma juoko traukuliu, o Emily su Kiara tiesiogine ta zodzio prasme zvenge. Tuo tarpu Aretha uzsidenge rankomis veida ir susnibzdejo:
- Pasakykit, kad kai nusiimsiu nuo veido rankas, ji jau bus dingusi… - merginos juokesi. Sumiauksejo Deli.
- Deli, nesakyk, kad ji jau tave itrauke… - Aretha atsargiai praskete pirstus. Galu gale po ~15minuciu sitokio zvengo (kurio metu Aretha atsisedo ant zemes, kad nenugriutu ir vartes ant grindu, o kitos krykstavo lovose) merginos pasistenge nurimt.
- Samara, dabar as tau skoloj poksta, - nusijuoke Aretha.
- Neprisizadek per daug, - mirktelejo Samara ir staigiai nuleke I vonia, nes vis mazejo laiko iki pusryciu. Po jos seke Casandra, Emily ir Kiara. Merginos greitai greitai isleke I Didziaja sale,o pakeliui vis dar kvatojosi is rytinio poksto.
- Zinot, Biobotense man sito truks… - kiek nostalgiskai atsiduso Emily.
- Nieko, mes tau pastu atsiusim, - numojo ranka Casandra.
- Taip ir matau penkias liepsnotasias peledas vidury dangaus vidurnakti nesancias didziule lele ir patupdancias sita krovini ant tavo lovos… - vel puole juoktis Samara.
- O isivaizduok, jei toks bajeris butu per pusrycius… - pakilnojo antakius Areha ir jau mintyse svarste, kaip cia Samarai atkersyti…
- Ir isvis idomu, kaip ten gyvenimas bus… - toliau svarste Emily. Taigi, pokalbis pasisuko nuo leles iki Emily isvykos I Biobotensa ir taip svlpynukes pasieke Didziaja sale.
***
- Taigi, Vanessa, tesk nuo ten kur baigei, - paprase Amanda.
- Ooooo… Kur as baigiau? – pasitikslino mergina.
- Labas rytas, duok alaus, - piktai suniurnejo Milesta ir sunere rankas. – Jus susitikot, jis pakviete tave pakalbet ir pasivaiksciot, buvo labai grazus. Iiiiir? – primine mergina.
- Geras issireiskei. Taip “moteriskai”… - uzverte akis Claire.
- Aciu. Seniai zinojau, kad esu vaikinas, - issisiepe Milesta. – Panele Bright, teskit.
- Taigi, mes nuejom pasivaiksciot. Ejom pasivaiksciot po Hogvartsa. Paskui nusprendem, kad lauke geras oras ir nusibeldem prie ezero… o ten paskui nusprendem, kad labai jauku ir trumpam prisedom… jis papasakojo, kaip isivele I Feanora… As papasakojau, kaip mes nieko apie Feanora nezinom, o jis man nieko nesake. Slapukas… - nusijuoke Vanessa. Merginos susizvalge – “slapukas”…. Hmz… rimta simpatija.
- And?
- And po to trankemes aplink kvidico aikste, nes po mokykla pavojinga vaiksciot po komendanto valandos… vaiksciojom, kalbejomes…
- Apie ka?
- Na… apie viska… jis man pasake, kad as graziai atrodau… - prikando lupa Vanessa.
- Ooooooooo-ooooooooo – suuze merginos.
- Kelissyk… - nuleido akis ji.
- Omm… - pasigirdo aplodismentai.
- Ir dar pakalbejom… ir grizau apie vidurnakti… Bet mes nieko blogo nedarem! – suskubo pasiteisinti Vanessa.
- Aha…
- Kurgi ne…
- O siaip turiu pripazint, kad… arm… nuksmabes kvailai, bet… - pradejo Vanessa.
- Kas?
- Nagi, ka slepi?
- Naaaaaa… Man jis tikrai labai patinka, - pagaliau garsiai pripazino Vanessa. Kitos keturios merginos pradejo ploti ir sukciot. Vanessa pavirto I prisirpusia braske. Dar po keletos akimirku jos nusprende, kad butu paaaats laikas keliauti pusryciauti.
***
[Svilpynukes eina pro Didziosios sales duris. O cia jos visiskai netiketai susitinka kelias personas. Pasigirsta gilus palaimos atodusiai.]
- Labas rytas, - syptelejo profesorius Pittas.
- Sveikos, - maloniai pasisveikino Oliveris Medis.
- Labas, - mirktelejo ir linktelejo [kas priverte Aretha po to penkias minutes aikciot…] Duncan James.
- Sveiki
- Labas rytas
- Labas
- Hello – isbere merginos.
- Kaip miegojot?
- Vienisos, - ta pacia akimirka burbtelejo Samara.
- Milestos stilius… - sumurmejo Casandra. Kitos nuleido galvas ir suprunkste.
- Kas? – atsisuko Bradas Pittas.
- Nieko. Sakiau, Visai neblogai, - staigiai sumete Samara ir syptelejo.
- Aisku. Matyt pirma pasigirdo…
- Turbut del sito triuksmo… - pritare merginos.
- O man kazkaip truko miego, - netycia nusiziovavo Oliveris ir svelniai nusisypsojo [o deka sito penkias minutes aikciojo Casandra….]
- Gerai, tai gal eime… - Duncan pravere Didziosios sales duris ir visi trys profesoriai maloniai praleido merginas. Persimete dar keliom frazem jie pasilinkejo vienas kitam skanaus ir siaip visko ir issiskyre. Trumpam. Per pusrycius Aretha ir Casandra karts nuo karto pakeldavo akis I mokytoju stala. Kaip beje ir Claire. O Vanessai ir Amandai sito nereikejo, nes kai tik jos pamate I sale izengiancius Josha ir Lee, jie laisvai ir visai nesivarzydami pasuko prie Gifu Guztos stalo ir isitaise ten. Tuo tarpu Billy ir Dominic labai smagiai netyciom isitaise prie Svilpynes stalo ir iskart isitaruke I diskusijas su sestakurisias vaikinais. Ypac Paul, Johnny, Elijah ir Keanu.

Persiprasau, jei kas blogai ;) (M.)
[Lauke sviecia saulute, pucia lengvas vejelis. Isauso grazus rugsejo rytas. Grifu Guztos merginu bendrabutis, 7.30. Kaip visada sucirska zadintuvas, kurio niekas nesiruosia isjungt…] ^shlept^ Ruda tapke stipriai atsitrenkia I lovos uzuolaidas ir sunkiai nukrenta ant grindu. Kazkas pagaliau istiesia ranka ir stipriai kala per zadintuva. - Milesta, kas cia buvo? – tingiai paklause Holly.
- Zmonijos isradimas – skraidanti tapke, - nusiziovavo mergina, vis dar guledama lovoje.
- Kas per issireiskimai… - sukikeno Claire.
- Pavogiau is Arethos, - numojo ranka ir dar kart nusiziovavo Milesta
- Nepaprasciau buvo paciai atsistot ir isjungt, kad jau siryt netgi isgirdai zadintuva… - galva pakisusi po kaldra sumurmejo Amanda.
- Arba as dar nesusgaudau aplinkoj, arba Amanda siryt neissimiegojo, - tingiai atsake Vanessa.
- Mes abi nesusigaudom, - tyliai atsake Milesta.
- Visos trys…
- Keturios….
- Sakiau, kad Milesta galejo pati atsistot, uzuot svais-ciu-sis tap-kem, - iskisus galva ir atitraukus uzuolaidas garsiai ir aiskiai, beveik isskiemenuodama, istare Amanda.
- Galejau. Bet neatsistojau. Ir neisjungiau, - Milesta iskiso liezuvi. Deja jo nelabai kas mate, nes mergina vis dar buvo uztraukusi lovos portjeras.
- Jus kaip norit, o as keliuos… - Claire staigiu judesiu atitrauke uzuolaidas, nuleido kojas, isispyrei tapkes, bet taip ir liko sedeti.
- Gera pradzia – puse darbo, - prisijunge prie pokalbio ir Hermiona, kuri vis dar buvo lovoje.
- O pabaiga – dar puse, - atsiduso Claire ir ryztingai atsistojo.
- Oooooooooo!!! Didvyre! – pradejo ploti merginos.
- Nu pavareeeeeei…
- Saunuole!
- Rimtai, tu sios dienos didvyre!
- Aha, tikru tikriausia didmotere, - nusijuoke Claire ir, nuslepsejo I vonia.
- Didmotere? Cia kas per naujadaras? – sypsojosi Holly.
- Tik musu Claire tokius ir tesugalvoja, - pakraipe galva Milesta, kuri jau irgi bande stotis. Dar po keliu akimirku visas miegamasis jau buvo ant koju ir dirbo kas sau – kas krovesi tase, kas baiginejo namu darbus, kas tik dabar prausesi vonioje ar risosi plaukus, kas siaip sedejo ir tauske. Taigi, lygiai 8.30 visos merginos (iskaitant ir Levanda su Parvate ir, be abejo, Hermiona) jau sedejo uz Grifu Guztos stalo ir linksmai tarskejo su draugais – gi penktadienis! Ir mazdaug tuo metu, kai Claire buvo beisitraukianti I diskusijas su Dinu, Holly, Milesta, Semas ir Ronis is kazko labia smagiai juokesi, Vanessa, Amanda ir Dzine su Neviliu aptarinejo, kokias gi Feanoro naujienas isgirs, o Hermiona su Hariu aiskinosi kazka apie nuodus ir vaistus I sale izygiavo…
***
[Svilpynes sestakursiu miegamasis. Vyksta kelimosi procesas. Ilgas, sudetingas, varginantis ir labai linksmas. Uz lango vis dar smagiai zaidzia saulute, o kambaryje…]
- Labas rytas, - sunkiai lovoje atsisedo Samara.
- Labas labas…
- Kad dar vaaaaaalanda pamiegot…
- Penktadienis!
- Sveikos, - paeiliui pasisveikino kitos merginos.
- Kas pirma I vonia? – tingiai pasiteiravo Aretha.
- Ta kuri pirma sugebes atsistot, - sukikeno Casandra, glostydama salia jos gulincias kates. Tiesa sakant, jau nebelabai ir buvo aisku, kuri kate kuriai merginai priklause, nes tiek Alisa, tiek Deli, tiek ir Taifas miegodavo kartu ir labai daznai sustumtose Arethos ir Casandros lovose.
- Kol kas siose varzybose pirmauja Samara, - syptelejo Kiara.
- Ar jai pasiseks issilaikyti pirmoje pozicijoje iki pat finiso? – isijaute ir Emily.
- Tuoj suzinosim, - syptelejo pati lydere ir, giliai ikvepusi, atsistojo. – Kuuuuuur mano slepetes?
- Paslepem, kad nespetum I vonia, - nusivaipe Aretha.
- Aferistes, - purkstelejo Samara, kas sukele dar daugiau juoko. – Ne, tikrai, samokslininkes.
- Aha…
- Jo, tai mes…
- Mhm…
- Sabotazas kazkoks! – isijautusi tese Samara, dabar po lova ieskodama savo slepeciu. Galu gale viena buvo atrasta. Mergina isispyre ja ir tese paieskas.
- Galetumet ir padet…
- O kam? Tu ir su viena graziai atrodai, - nusijuoke Kiara.
- Aha, bet vienai letenai salta, - rankas po krutine sunere mergina ir zvilgsniu permete lovoje bedrybsancias drauges.
- Man rodos, lenktynes I vonia jusu visai neintriguoja…
- Koks puikus pastebejimas!..
- Jei idomu, - pagaliau atsisedo Casandra. – Tai tavo antra tapke guli po Emily lova, - mergina pasikuite ant spinteles pri lovos ir uzsidejo akinius, taip pajudindama kates. Alisa piktai sudebciojo I seimininke, taciau niekur nesiruose trauktis.
- Po MANO lova? – kai Samara lenkesi po lova, atsibudo ir Emily.
- Taip, po TAVO lova, - atsake Samara, pergalingai rankoje iskeldama antra slepete.
- Cassie, is kur zinojai? – susidomejo Kiara.
- Vidine akis, - mistiksu balsu nutese Casandra, kas priverte merginas pakankamai susijuokti, prisiminus Treloni sapaliones apie vidiniu akiu islaisvinima.
- Isgirstu vaikinai… - eidama per vonios duris su sypsena veide nutese Samara.
- Bet jie kitam bendrabuty irjiem draudziama cia ateit…
- Ir aciu Dievui, - sukrizeno merginos.
- O jei rimtai, is kur zinojai apie tapke, Cassie? – pasidomejo Aretha.
- Pakelk galva ir pamatysi, kaip puikiai mums matosi Emily lova, - tyliai atsake Casandra ir abi drauges nusijuoke. Taigi, sitaip kelesi Svilpynes merginos. Na o po to jos bendrajame kambaryje susitko sestakursius vaikinus ir pirmieji Paul zodziai buvo…:
- Labas rytas, merginos, Casandra, - isskirtinai jis kreipesi I ja. - Tu siandien labia grazi. Kur nuotraukos? – greitakalbe isbere jis.
- O siaip tai negrazi, ane? – nusijuoke mergina.
- Rimtai, Cass, kur fotkes?
- Tiesa sakant… - letai pradejo mergina.
- Aha, aha, aha… - choru sumyke vaikinai, kas priverte visas merginas pulti I dar viena juoko maratona.
- Taigi, as I was saying… - kai nurimo juokas tese Casandra. – Tai pamirsau jas [Pasigirtsa komentarai mazdaug “Nu kaip sitaip galima!…] Jei palauksit, nueisiu ir paimsiu, - ramiai, taciau su tramdoma sypsena veide uzbaige mergina.
- Palaaaaaaaaaaaaaaaauksim, - galvytem sumakalavo ir sumaskatavo visi, girdeje si pokalbi, taigi, Casandra nuskubejo I miegamaji ir ciupo kruvele nuotrauku, kurios, beje, buvo puikios – kitaip gi ir negalejo buti. Mergina skubiai permete akimis nuotraukas (ar nera kokios nepavykusios) ir nuskubejo atgal I bendraji kambari, iskelusi pluosteli popiereliu. Kadangi dauguma Svilpynes koledzo nariu jau buvo iseje pusryciauti, tai Casandra ramia sazine padave nuotraukas rateliui, stovinciam bendrojo kambario viduryje ir greitai susilauke didziausiu pagyru…
- Cassie!!!
- O Dieve!
- Auksciausia klase…
- Topas!
- Sita diena ieis I istorija!
- Casandra Fox, as tave myliu!!!
- Casandra, einam su manim pasokti! – Elijah eilini karta ciupo mergina ir pradejo sukti, kol galu gale mergina kazkaip issilaisvino is laimingo Elijah nagu.
- Aciu uz pagyras, bet as ju neverta – gi Haris dare nuotrauka, as tik isryskinau…
- Bet KAIP isryskinai!!!
- Nu Casandra, pavarei…
- Saunuole!
- […]
- Arm… aciu, - nuraudo ir syptelejo mergina. – O dabar einam pusryciaut ir reiks duot grifam pluosteli… Einat? – ji akimis permete dragus, kurie su pasimegavimu stebejo judancia nuotrauka, kurioje Sneipas, apsidrebes Abates marmalu, bando pabegti is nuotraukos, paslysta ir issiteskia ant zemes ar padaro dar ka nors ispudingo… Taigi, draugai pamazu pradejo judeti Didziosios sales link, slepdami nuotraukas kisenese ar kuprinese, kad tik nepamatytu kam nereikia… Mazdaug 8.30 visi draugiskai ir linksmai kaip visada izygiavo I Didziaja sale, kur iskart buvo pasitikti smalsiu Grifu zvilgsniu…
***
- Ziurekit, Svilpyne! – net stryktelejo prie staloHaris.
- Idomu, turi?.. – susidomejo Semas.
- Tikiuosi… - pakilnojo antakius Claire ir visi nusijuoke is tokio nuotrauku laukimo. Kai svilpynukai jau buvo prie pat grifu sestakursiu, prakalbo Milesta.
- Labas rytas! Cassie, turi?
- O jum kaip atrodo? – stabtelejo mergina, o paskui ja ir visa likusi procesijos dalis.
- Duuuuuoooooosiiiiii? – akytem suklapsejo Semas.
- Kas per klausimai… - I arbata suprunkste Milesta.
- Duuuuuooooosiiiiuuuuu… - tuo paciu linksmai atsake Casandra.
- O dar geresni atsakymai, - dar tyliau pridejo Vanessa ir kartu su Milesta bei Claire susizvalge keistokais zvilgsniais.
- Taaaaaaaai… - pradejo Dinas.
- Po pusryciu palaukit sekanciame koridoriuje, Didziojoj salej gal neduosiu, a?
- Oki!
- Butinai!
- Nekantraujam!
- Myliu tave, Cassie!
- Man ima matytis, kad ateity reiks padaryt dar kokia nors afera, nes kuo daugiau I jas veliuosi, tuo labiau jus visi mane mylit… Bet man turbut lemta likti mylimai tik del naudos… eh… - vaizdziai atsiduso Casandra. Po keliu akimirku Aretha ir kiti ja nusitempe prie Svilpynes stalo, kur vel uzvire pokalbiai… Kaip beje ir pas grifus. Na o po pusryciu aktyvioji grifu komanda lukuriavo Casandros ir kitos Svilpynes, kurie praeidami pro sali iteike pluosteli juodai baltu judanciu nuotrauku. Vos visi besistumdydami uzmete zvilgsni I sita popieriuka ir per visa Hogvartsa nuvilnijo toks juokas, koks seniai cia bebuvo – na nebent pernai, kai Ambridz kovojo su pelke…
- O Dieve…
- Apsaugok Viespatie…
- Tyliu…
- Topas.
- Isimintiniausia diena per seserius metus…
- Casandra, Hari, jus – nepakartojami! – pareiske kazkas.
- Arm…
- Kad nelabai…
- Raminkites… Nerealu. Tikrai tikrai!
- Kad ir kaip nerealu butu, mum reikia eiti pas Pitta, - primine Kiara.
- Ooooo, Pittas…. Mmmmm… - tyliai ir kazkaip labai jau dviprasmiskai ir saldziai nutese Claire. Holly, Milesta, Casandra, Aretha, Vanessa ir Amanda atsisuko I ja. Merginos prapliupo juoktis, o grifu vaikinai, neisgirde sios pastabos, bande sugalvot, kame sikart reples. Taciau jie viska nuleido ant Sneipo fotoportretu ir visiem viskas tiko.
[Pasigirsta sunkus varpo duziai. Visi issyk krupteli.]
- Sakes, veluojam pas Pitta!
- Pittas nepyks, mum tai Flitvikas ir jo varnanagiai…
- Bet gi verta buvo!
- Tai jau tikrai – buvo galima isskirt kazka panasaus is kilusios maisalynes.
- Lekiam! – Svilpynes mokiniai koridoriais pasileido link Apsigynimo nuo juodosios magijos klases, o grifai dejo I kulnus ir skriete skriejo link keru klases. Aciu Dievui, ta nebuvo kazin kur, taigi ne taip jau daug visi ir velavo.
- Jis mus pakars… - murmejo Hermiona.
- Puse kurso? Abejociau, - nusijuoke Milesta.
- Na bent jau tasku nuims.
- Nenuims. Siryt jis labia linksmas, - pastebejo Ronis.
- Na nezinau, vis tiek reiktu paskubeti… - uzdususi bere Hermiona.
- O tai ka mes tavo nuomone darom? Lengvai vaikstom pries pietus? – nusijuoke Claire.
- Greiciau stumiam laisva laika, - pataise Vanessa.
- Zinai, Hari, man vis dar neaisku, kaip tu tada nufotografavai Sneipa… - jau netoli keru klases pasiteiravo Milesta.
- Turiu savu paslapciu, - syptelejo Haris.
- Nejaugi… - koketiskai nutese mergina ir, kai jau Haris norejo ziotis, visi triuksmingai pasieke keru klase ir ipuole jon.
- Labas rytas…
- …Profesoriau Flitvikai…
- …Mes atsiprasom…
- …Kad pavelavom…
- …Bet…
- …Arm…
- …Mmmm… - visi maste pasiteisinima.
- …Uztrukom pusryciaudami, - paeiliui isbere mokiniai ir lauke mokytojo nuosprendzio.
- Oj… Kaip jus taip… Ir dar tokia daugybe! Gerai, seskit I suolus, greit geit greit, pamoka neamzina! Nagi, pirmyn tiktai, kol dar tasku neatemiau! Taigi, siandien mokysimes priversti sitas zirkles, kurias kiekvienas gausite… - pradejo profesorius.
- O as taip tikejausi peiliu… - nutese Milesta.
- Prichopate, - nusijuoke Claire.
- Mwhahahaha…. – gresmingai nusikvatojo Milesta, del ko kelios varnanages (mazdaug Parvates ir Levandos atitikmenys) piktai sudebciojo I merginas.
- Ir dar kokia psichopate! – prisidejo Vanessa.
- Nenorek, kad po pamokos… iroooodyciau… peiliai… mmmm… - toliau issidirbinejo mergina.
- Liaukis, - vos tramdydama juoka tyliai istare Holly, bet ir pati greit puole juoktis, bebandydama uzkereti zirkles. Priepuolis visiems dar labiau sustiprejo, kai puse kurso is medziagos iskarpe nelabai kokius dalykelius (khem :} ). Juk visgi penktadienis ir visiems po sunkios savaites jau vaziavo stogas visom prasmem – reikejo poilsio. Verkiant. Na o po tokios smagios pamokos grifai su tais paciais varnanagiais keliavo I senoves runas, kur profesorius Jovis siryt irgi buvo ypatingai gerai nusiteikes… Ir neaisku, kas buvo linksmiau – ar tai, kaip Flitvikas skeryciojosi aiskindamas apie kerejima ir vos nenusiteske nuo kedutes, ant kurios buvo pasilypejes, ar tai, kaip profesorius Jovis, pradejes kalba apie runas ir ju naudojima, uzbaige visa tai pasakojimu, kaip kazkada keliavo su draugais misku ir rado runa, isbraizyta ant seno medzio kamieno… Nors kai kurie mokiniai ir spejo, kad ta runa ant azuolo atsirado tik todel, kad si istorija butu bent kiek susieta su jo destoma pamoka, nes siaip jau pati istorija buvo pakankamai intriguojanti… Na o po runu grifai keliavo pietauti, kur vel susitiko su svilpynukais ir persimete su jais labai jau smagiais zvilgsniais. Ir aisku keletu linksmu fraziu… Visi, regis, siandien buvo pakankamai gerai nusiteike – matyt ranka pasiekiamas savaitgalis dare savo… O dar gi tokios nuotraukos… Taciau ir pamokos nebuvo labai jau katastrofiskos. Stai Svilpyne kaip beje ir grifai labai smagiai praleido savo pirmasias dvi pamokas. Gal netgi dar geriau – juk jie nuo pat ryto keliavo pas Pitta, kur viskas atrode mazdaug sitaip:
***
- Labas rytas, profesoriau…
- …Mes didziai atsiprasom, kad veluojam, - vaizdingai ranka skestelejo Johnny.
- Labas, labas… - syptelejo Pittas. – Nelabai gerai, kad veluojat, bet ka jau padarysi… Nors siaip butu malonu, kad kita karta neveluotumet ir parodytumet daugiau pagarbos. Ne tiek man, kiek savo bendramoksliams, - jau kiek rimtesniu veidu uzbaige profesorius, o veluojantys svilpynukai kaltai nunarino galvas ir ismeige akis. – O dabar seskit I suolus – turim daaaaaaaug darbo, - vel linksmesniu tonu uzbaige Bradas Pittas. – Taigi… - pradejo pamoka jis…
- Beje, kaip manot, ka siandien Dumbldoras pranes del Feanoro turnyro? – besipraktikuodama kerus pasiteiravo Samara.
- Nezinau, bet tikiuosi, kad paskelbs, kas vyks I Biobotensa… - su uzslepta mintim atsake Emily.
- Palauk, o tu uzsirasei? – net nustero Paul.
- Tai aisku, o jus ka, nejaugi ne?
- Ne… - papurte galva Paul.
- Hmz.... Gal ir man nevertejo… - dabar jau suebajojo Emily.
- Tu ka cia nusikalbi? Aisku, kad vertejo, - I pokalbi isijunge ir Casandra.
- Be to, jei laimetum, tai butu puiki patirtis tau. Ir siaip, juk smagu isvaziuoti mokytis, negi ne? – samprotavo Aretha.
- Bet as vis tiek turbut negaleciau palikt Hogvartso, kad ir metam… - guztelejo peciais Paul.
- Atsiprasau, kazkas negerai? – isikiso I si pokalbi Pittas.
- Ne, viskas gerai, - issisiepe svilpynukai.
- Aha… tai pakartok, ka as ka tik sakiau, Paul, - issisiepe profesorius.
- Arm… Jus saket… Kaaaaaaad… - Paul pradejo vartyti akis.
- Elijah? Johnny? - kreipesi profesorius.
- Arm…
- Kaaaaaad…
- Samara? Emily?
- Prasyyyciaaaaau… - demonstartyviai akis uzverte Hana Abate. – Jus saket, kad…
- Panele Abate, atsiprasau, taciau dabar klausiu as, - mandagiai pertrauke mokine Pittas. Si tik piktai suspaude lupytes. Pittas, vis dar neisgirdes atsakymo, sukryziavo rankas ir atsisedo ant savo stalo priesais klase.
- Klausykit, as zinau, kad penktadienis. Zinau, kad jus pavarge po savaites ir sunku susikaupt – man gi tas pats. Bet bukit geri, pasistenkit susikaupt, juolab, kad, man regis, aiskiai minejau, jog savo dalyke esu pakankamai reiklus, o gale mokslo metu – egzaminai, nors ir nelabai svarbus, na ne tokie, kaip buvo pernai. Taigi, bukit geri, kad ir kaip butu sunku, pasistenkit ramiai istvert dar viena pamoka. Sutarem? – jo niekas nepertrauke. Pittas akimis permete visus mokinius – visi rimtai klausesi jo ir kai kurie palingavo galvomis. – Taigi, galim testi? – vel kiek kitokiu tonu paklause profesorius ir buvo pasitiktas dziaugsmingo “taip”.
- Profesoriau, kol nepradejom... – kilstelejo ranka Johnny.
- Taip, Johnny?
- Ka jus saket, ko mes neisgirdom? – kaltai pasiteiravo jis. Pittas nusijuoke.
- As sakiau, kad jei visiems taip puikiai eisis ir toliau, as labai jumis didziuosiuos, - ana karta to neisgirdusia galiorka ismuse raudonis. Dar keleta akimirku jie visi padiskutavo, kai po to vel puole darban. Na o per pietus vel visi pasilabino su grifu guzta, kai tik I pietu gala izenge McGonagall, pasake kazka Dumbldorui ir abu isleke is sales. Be abejo, kai kam tai nepraslydo pro akis…
- Manot del Feanoro? – pasiteiravo greta sedinciuju Hermiona.
- Esu isitikinus.
- Tikriausiai, - patvirtino kiti.

O kitos dvi pamokos prabego pakankamai greitai – grifai stengesi rimtai dirbti tiek pas Pitta (kuris, beje, pasake, kad artimiausiu metu gal reiktu parasyti koki testuka, pasitikrinti save…), tiek pas Diegavirte, o tuo tarpu svilpynukai “atostogavo” pas Treloni ir Hagrida…
- Savaitgaliui jusu vidinems akims uzduosiu… - verksmingu balsu pradejo Treloni.
- Prasiiiiideda, - sumurmejo Casandra ir abi su Aretha nusijuoke, o vaikinai tuo tarpu buvo isikunijes demesys. Jie netgi uzsirase namu darbu uzduoti, kuri ju uzrasuose atrode mazdaug “Per daug nevarginant savo vidiniu akiu (vadinasi, fantazuojant) aprasyti ir isaiskinti savo paskutini sapna (vadinasi, iliuzija). Po to ismokti ketvirtaji vadovelio skyriu (vadinasi, perverst puslapius, nes ten nieko naujo) ir pakartoti burima is arbatzoliu lapeliu (vadinasi, nieko namu darbam). Sekmes ir gerai paislekit per savaitgali (vadinas, ji pati leidzia nedaryt namu darbu).” Na o po tokiu sauniu pamoku visi grizo I bendruosius kambarius ir nusimete knygas. Tie, kas rimtai ziurejo I mokslus, knygas tvarkingai sudejo ir pasiruose vakare pradet ruost visa kalnu namu darbu. Tie, kam namu darbai buvo igrise iki gyvo kaulo ir dar virs jo, kuprines sveite kur nors po lova bent vienai dienai… Taigi, per daug neuzsibuvus moksleiviai patrauke I vaidyba, kurioje visi labai smagiai leido laika. Visur pirma bendai aptare vaidyba, po to pradejo kazka bandyti… Duncan klausesi mokiniu balsu, ju intonavimo ir speliojo, nuo kokio cia projekto pradejus… Kol vaikinas dirbo, susnis merginu (ir ju akys…) totaliai poilsiavo: stai pavyzdziui varnanage Marieta taip izuliai spoksojo I profesoriu, kad Milesta pasijuto turinti pareiga ginti Aretha, kuri nelanke vaidybos, ir piktai suniurzgejo “izuli pasileidele…”, kas Hariui sukele pakankamai daug juoko. Kaip ir visada, menai netruko prabegti, tik po ju Duncan pasiliko Milesta po pamokos pasisneketi del menu konkurso.
- Jus eikit, as ateisiu vakarieniaut, - pamojo ji draugams ir priejo prie profesoriaus.
- Taigi, Milesta… as cia laisvu metu ziurinejau… Tu moki dainuot is natu, ar ne? – staiga susisgribo Duncan.
- Be abejo, - linktelejo si.
- Tai va, cia parinkau keleta dainu, pasibandyk laisvu metu iki antradienio, gal kurias nors issirinksi konkursui… Okay?
- Aisku!
- Nors man tiesa sakant patinka pati paskutine… na pamatysi, - syptelejo vaikinas.
- Turesiu omeny. Aciu, Duncan, - patenkinta issisiepe Milesta.
- Ner uz ka. Gero savaitgalio! – suktelejo jis.
- Ir tau! Paskui save uzdarydama duris atsake Milesta ir isskubejo I Didziaja sale. Vos iejus ten, mergina pasitiko iprastas surmulys. Ji isitaise tarp Vanessos ir Claire.
- Ka praleidau?
- Kol kas nieko. O mes? – atsake Vanessa.
- Keleta popiergaliu su natom, - syptelejo Milesta. Vos jos bevalgant spejo isikalbet, kai I sale iejo Duncan ir vel buvo palydetas keistu zvilgsniu. Milesta nusprende, kad butinai reiks papasakot Arethai apie kvailes Marietos akiplesiskuma. Tik visi spejo grizti I iprasta valgymo (ir kalbejimo…) ritma, kai I sale izenge Dumbldoras, lydimas keletos nelabai matytu asmenu.
- Khem khem… - atsikrenkste jis. Haris norom nenorom prisimine pernyksti karjeros planavima ir Ambridz kosciojimus. Vaikinas syptelejo, kaip ir dar daugelis mokiniu. – Manau, uzkandot. Ilgai jusu nevarginsiu, tik… Neseniai Jums paskelbiau apie Feanoro turnyra, o siandien atejo laikas jus supazindinti kiek placiau… Taciau visu pirma noreciau pristatyti jums sios akcijos atrakcijos organizatorius, - Dumbldoras mostelejo I salia jo stovincius zmones. – Taigi, paplokite ir draugiskai sutikite juos, nes per turnyra jie daznai bus su jumis, - valiukiska ugnele zybtelejo profesoriaus akyse. – Pristatau Jums Billy Boyd, Dominic Monaghan ir Jums visiems puikiai pazistamus Josh Hartnett bei Lee Jordan! – Tik dabar kai kurios personos pastebejo ir atpazino pastaruosius vaikinus. Amanda aiktelejo, Vanessa stipriai suspaude Milestos ranka, o si tik debtelejo I drauge “ir nebandyk sakyti, kad jis tau nepatinka…”. – Taigi, - tese Direktorius. – Siuos zmones matysite pakankamai daznai – bukit jiems malonus. Nors turiu pasakyti, kad Lee Jordan, kad ir kaip bebutu keista, cia uzsibus neilgai – jis lydes musiskius, vykstancius I Biobotensa ir liks ten su jais, - Amanda vel aiktelejo, tik sikart is nusivylimo. – Taciau dabar reiktu turbut pranesti, kas keliaus Prancuzijon. O tai butu… - stojo mirtina tyla. – Zinot, buvo pakankamai sunku isrinkti, bet… Bet I Prancuzija vaziuoja sie asmenys: Svilpyne – Emily Sanders, - Svilpynes stalas paselo ploti, pati Emily netikedama tuo, kad ja isrinko, sedejo apsalus ir ismeigus akis I kazkuria zvakide, o jos draugai puole sveikinti mergina.
- Varno nagas – Anthony Goldstein! – dabar jau varnanagiai sukele didziausias ovacijas.
- Klastunyno koledzas - Morag McDougal, - ir vel ovacijos, tik sikart dar is kito kampo.
- Na ir paskutine, bet ne prasciausia… Grifu guzta – Amanda Phoenix, - paskelbe Direktorius. Amanda aiktelejo trecia karta. Sikart dvigubai: Del to, kad laimejo ir del to, kad vyks kartu su Lee Jordan’u… Grifai puole ploti ir sukauti, o Amandos draugai ir ypac kai kurios kambariokes ja nuosirdziai sveikino.
- Taigi!.. Norim pranesti, kad jau kita savaite musiskiai isvyksta I Prancuzija, o cia lauksime nauju sveciu. Atrinktieji mokiniai, po vakarienes pasilikite, reiks aptarti kai kuriuos dalykus. Na o dabar… Atsiprasau uz sutrukdyma, galite testi, - maloniai ir siltai syptelejo Dumbldoras, o visi puole kalbetis ir virskinti naujienas. Kai pagaliau viskas buvo iskalbeta ir mokiniai pradejo ksirstytis I bendruosius kambarius, Vanessa isgirdo, kad ja kazkas kviecia. O atsisukusi isvydo…
- Joshai!
- Ir tau labas, - sypsojosi jis.
- Aaaaa… taip, labas. Kodel nesakei, kad atvaziuosi? – pagaliau atsigavo mergina.
- Negalejau. Zinai – paslaptis, intriga… nutese Joshas. – Taciau dziaugiuosi, kad as jau cia. Vel cia.
- Ir as, - dviprasmiskai linktelejo Vanessa.
- Tik turiu pripazinti, kad sikart viskas daug geriau… Kur keliauji? Ibendraji kambari? – staiga pakeite tema jis.
- Aaaaa… jo, bet… nebutinai, juk penktadienis… O kas?
- Na, pamaniau, gal pasiulysiu tau pasivaikscioti iki komendanto valandos, apsneketume Feanora… - drasiai pasiule vaikinas. – Tiesiog seniai matemes, pagalvojau, butu visai smagu pasikalbeti. Aisku, jei tu negali ar nenori…
- Ne, ne! – suskubo nutraukti Josha Vanessa. – Viskas gerai, galim eiti.
- Tada ir keliaujam, - jie pasuko I gretima koridoriu ir nuzingsniavo tolyn nuo Grifu boksto…
***
Bendrasis kambarys jau buvo beveik tuscias – visi atsvente Amandos pergale ir nuejo ilsetis, tik kelios personos vis dar sedejo ten. Priesais zidini drybsojo Holly ir skaite Raganu savaitrasti, Levanda su Parvate, sedincios prie stalo, kazka labai saldziai tauske, Haris, Ronis ir Hermiona, isitaise foteliuose, kazka diskutavo, keletas treciakursiu vaikinu zaide sachmatais, o ant palanges isitaisiusi Milesta kazka skaitinejo ir niuniavo. Vanessos vis dar nebuvo…
- Hari, eini miegot? – staiga lyg is sapno vaikina pazadino Ronis ir placiai nusiziovavo.
- Ne… tai yra… taip… Tu eik, as tuoj ateisiu.
- Kaip nori, drauguzi. Iki pasimatymo.
- Mhm… - kazkokiu uzsisvajojusiu balsu atsake Haris.
- Saldziu sapnu, - palinkejo ir Hermiona, kuri susirinko savo daiktus ir jau stojosi eiti.
- Labos nakties, - linktelejo vaikinas. Kaip jo draugai isejo, Haris sumaste, kad ir jam butu pats laikas, taciau niekaip negalejo ismesti is galvos vienos minties… Taigi, jis pakilo is savo vietos ir priejo prie I savas mintis pasinerusios Milestos.
- Ka veiki? – paklause jis. Mergina kruptelejo ir ismete is ranku visus lapus, kurie, pasirodo, buvo Duncan duotos dainos. – Atleisk, nenorejau isgasdint as…
- Nieko tokio, Hari… Ziurinejaus Duncan parinktas dainas…
- Nesutrukdziau?
- Ne, aisku, kad ne!
- Kokia nors issirinkai? – kadangi Milestai neatejo I galva isganinga mintis surinkti lapu, tai to emesi Haris, o tai pamaciusi mergina irgi puole ant zemes rinkti lapu. Jie abu ciupo viena lapa ir susijuoke.
- Tiesa sakant, kaip tik sita daina visai nieko… Tokia… ugninga, sakyciau… Ir dar kelios, vis dar nezinau.. Reiks pagalvot per savaitgali.. – nutese Milesta ir, baigusi rinkti popierius, atsistojo.
- Beje, man kilo tokia mintis… - prisimine Haris.
- Taip?
- Pameni, minejai, kad tau nelabai kaip sekasi… apsigynimas nuo juodosios magijos? – kiek dvejodamas istare Haris.
- Be abejo, - linktelejo mergina.
- As svarsciau… Greitai bus kazkoks Pitto testukas, o tu gaisti laika mokydama mane transfiguracijos…
- Liaukis, man nesunku, tikrai! – nutrauke vaikina Milesta.
- Ne, matai… pagalvojau, kad… jei noretum, galeciau padeti tau mokytis DADA. Aisku, nesu tame tiek nusimanantis, kiek Hermiona, bet…
- Juokauji gal?! – entuziastingai pasoko Milesta, vel netycia pazerdama kelis lapus. Bet regis to nepastebejo...
- Na ne… - nesuprato, ji cia apsidziauge ar isizeide, Haris.
- Aisku, kad noreciau! Butu fantastika, nes bijau, kad man bus sakes.
- Puiku. Tai tada rytoj gal galetumem arm..
- Aha, butinai! Tai susnekesim ryt tada.
- Gerai, saldziu sapnu, - palinkejo Haris.
- Ir tau, - mirktelejo Milesta. Kai vaikinas isnyko savo bendrabutyje, atsiliepe Holly.
- Susirink lapus, nes pamatysiu, kad tau jau paskutine stadija… - sukrizeno ji.
- Whaaaaaaa? – nesupratusi pasiteiravo Milesta ir susirinkusi popierius priejo prie drauges.
- Nekvaksek cia. Puikiai zinai apie ka as. Apie tavo isimylejimo stadijas.
- WHAAAAAAAAAAAAAAAAAAA? –lostelejo mergina.
- Dieve… lyg pirma kart girdetum… - suprunkste Holly. Drauges dar kuri laika pasisnekejo, kol galu gale nusprende eiti miegoti. Vanessos vis dar nebuvo…
***
[Sestadienio rytas, Grifu merginu miegamasis. Zadintuvas. Ilga laika cirskia zadintuvas. Kazkas stipriai dauzia per ji.]
- Matyt Vanessa negrizo ir neisjunge sito daikto… - sumurmejo Amanda.
- Grizau, tik nepagalvojau apie tai, - atsiliepe uzsimiegojus Vanessa.
- Oooo, dukte palaidune! – nusijuoke vos ne vos akis praplesusi Milesta.
- Pasakok, mergyt! – prisidejo ir Holly.
- Pasakot KA? – apsimete Vanessa.
- Ka veiket! Kaip tai ka… - pyktelejo Claire.
- Naaaaaa… - apsizvalgius, kad Levanda su Parvate, o ir Hermiona kazkodel miega, mergina persedo ant Amandos lovos, o aplink ja susirinko ir kitos. – Taigi… - pradejo Vanessa.
***
[Svilpynes bendrasis kambarys. Visi jau atsvente Emily atrinkima mazdaug skirstosi miegot.] - Bet negaliu patiket, ka man papasakojo Milesta iskart po vakarienes… Kaip ta kvaisa Marieta driso taip naglai spoksot I ji lyg jis butu koks nors mesos gabalas ir… - jau kuris laikas ardesi Aretha.
- Tikrai, kaip ji driso I ji paziuret, - suprunkste Casandra.
- Ka tai turetu reiksti? – rankas I sonus gresmingai isireme Aretha.
- Kad niekas negali paziureti I Duncan. Isskyrus tave. Nes tu turi kazkokiu isskirtiniu teisiu. Pareigu. Noru. Svajoniu… - tramdydama juoka aiskino Casandra.
- Ot kokia tu! Manai, as naktim svajoju apie Duncan ka?
- As taip nesakiau…
- Manai, sapnuoju ji ir vsiur matau tik ji vien del to, kad jis malonus, graziai bendrauja, turi nezmoniskai patrauklu balsa ir yra grazus? Galvoji, kad del to as ji isiziurejau, ka?
- Pati taip pasakei… - sukrizeno Casandra.
- Tu… tu… tu… Drauge vadinasi… Pft… Jei tu taip, tada paskaysiu, kad Duncan man tera toks pat kaip tau Oliveris! Ha! – puikiai zinodama, kad Casandra garsiai nepripazista, jog lydosi del Oliverio, ir tai, kad is tikro ji tikra isiziurejo ta vaikina taip pat kaip ir Aretha isiziurejo Duncan, pareiske mergina. Casandra irgi suprato siuos du dalykus…
- Pats laikas. Seniai prisipazinti reikejo, kad Duncan tau kaip vyresnysis broils! – staigiai sumetusi, ka atsakyti, atsove Cassie.
- Casandra!!! Meluoji! Nesazininga!
- Ziurekit, kas prakalbo… - taip jos dar panasiai prasisnekejo, kol galu gale nuejo miegoti. O ryta lauke savaitgalis. Su namu darbais, bet vis tiek – savaitgalis….

"Belenkaip" (Vanessa :)) )
Taip beskraidant prabėgo gera valanda. Lauke visai sutemo ir kvidičo aikštę užliejo gelsva deglų šviesa, bet lankus vistiek jau darėsi vis sunkiau įžvelgti.
-Ech..nelemtas ruduo...kuo toliau, tuo tamsiau, - atsiduso nusivylęs Oliveris, - jau pats laikas eit vakarieniaut, kaip manai?
-Aš pati mielai dar paskraidyčiau..., - liūdnom akim pasižiūrėjo Casandra.
-Žinau, aš taip pat. Bet, kad ir kaip sunku man tai ištarti, aš kaip mokytojas turiu žiūrėti ir į savo mokinių sveikatą. Juk nenorim, kad pervargtum, - kilstelėjo antakius vaikinas, o Casie tik sumurmėjo kažką nerišlaus. – Na na, kitą kartą dar pasitreniruosim, man tavo sveikata svarbiau ir už kvidičą, - pasakė Oliveris, pats stebėdamasis tuo, ką ištarė. Casandra pajutus kaip užkaista skruostai, pasuko šluotą link žemės ir grakščiai stryktelėjo žemyn.
-Einam į rūbinę persirengt, o tada aš palydėsiu tave iki salės, - nusišypsojo merginai Olis.
-Gerai... profesoriau, - atsakė Casandra ir koketiškai nusijuokus nubėgo link rūbinės. Oliveris liko stovėt labai savim patenkintas ir laimingas.
Didžiąją salę jie pasiekė be didelių nuotykių, linksmai besišnekučiuodami apie kasdienius dalykus. Tik Casandrai įkėlus koją pro duris, į ją žaibiškai susmigo nekantrūs Grifų ir Švilpynės žvilgsniai, bet ji tik atsisveikino su Oliveriu ir nužingsniavo prie Arethos.
-Sveikutė, kaip treniruotė? – draugė atrodė kažko labai gerai nusiteikusi.
-Puiki!
-Matosi... visa tiesiog švyti, - sukikeno Aretha. – Tai papasakok smulkiau, man įdomios visos smulkmenos.
-Tu pati irgi kažko įtartinai laiminga..
-Apie mane vėliau! Dabar aš ištroškus naujienų, - sukomandavo mergina ir Casie nieko kito neliko, kaip paklusti. Taigi ji įsidėjo į lėkštę nedidelį gabaliuką vištienos ir pradėjo pasakoti apie savo vakarą. Aretha pasirodė labai puiki klausytoja – kur reikėdavo aikčiodavo, kur reikėdavo pasigirsdavo “uu...”, o vietomis net džiaugsmingai paplodavo.
-Jūs žiūriu tuoj susiburkuosit visai..
-Tik jau nereikia. Jis man tiesiog padeda mokytis kvidičą, - bandė gintis Casandra.
-Lyg tau to reikėtų!
-Iki Oliverio man dar laaabai toli. Juk jis toks nuostabus žaidėjas... – nutęsė Casie ir svajingai pažvelgė į mokytojų stalą. Prie jo Oliveris lygiai taip pat linksmai kažką aptarinėjo su Duncan. Regis, pastarasis irgi prikaustė kažkieno žvilgsnį, todėl kurį laiką buvo tyla. Ją nutraukė Casandra tyliai krekšteldama ir taip priversdama Arethą šoktelti iš savo vietos.
-Kas??
-Atitraukiau nuo malonaus vaizdo? – nusijuokė Casandra. – Tu man nepapasakojai savo džiaugsmo priežasties.
-Nuo malonaus vaizdo sakai...- Arethos akys vėl nukrypo link konkretaus asmens prie mokytojų stalo, kuris kaip tik kažko ieškojo tarp Švilpynės mokinių.
-Aretha...
-Oj, atleisk... Nieko įpatingo čia nebuvo, tiesiog eidama po treniruotės susitikau Duncan ir jis man pasiūlė parodyti kažkokį naują muzikos įrašą, kurį gavo šokių pamokoms. Taigi mes išgėrėm karšto šokolado, kurį jis nuostabiai gamina, pasiklausėm muzikos, pašnekėjom apie viską ir tiek....
Su šia romantiška gaida ir palikim Švilpynės stalą ir persikelkime pas Grifus.
-Kada jos baigs pliurpt? - suniurzgė Haris. – Aš jau visą vakarienę bandau pagaut Casandros žvilgsnį!
-Juk ji sakė, kad praneš, kada bus nuotraukos, nespausk jos, - papriekaištavo jam Hermiona.
-Bet kiek galima laukt! – riktelėjo vaikinas ir taip trinktelėjo stalą, kad ir save, ir šalimais sėdėjusią Milestą, apdrėbė kažkokiu keistos konsistencijos marmalu.
-Yuck...nekenčiu šito padažo, - sumurmėjo Milesta, bandydama nusivalyti nuo uniformos pliurzę.
-Oi, Milesta, labai atsiprašau, aš tikrai nenorėjau tavęs apdrėbti..., - jis pagriebė servetėlę ir pradėjo “valyti” marmalą nuo Milestos krūtinės. Ji tik keistai žvilgtelėjo į Harį, o visas Grifų stalas lūžo nuo juoko.
-Hari, leisk man pačiai, - ji atstūmė vaikino ranką, - Evanesco!, - uniforma stebuklingai liko švarut švarutėlė.
-Ir kaip aš pamiršau tą užkeikimą..., - užraudo Haris. – Atleisk..
-Tikrai Hari, kaip tu galėjai..., - sarkastiškai nutęsė Ronis, - matyt norėjai pats, savo jėgomis sutvarkyti..- vėlgi nuvilnijo juoko banga. Haris dar labiau užraudo supratęs iš ko juokiamąsi.
-Baikit čia juoktis, nes ir jus apdrėbsiu, - piktai suburbėjo Haris ir palinko prie savo maisto. Visi supratę, kad juokai baigėsi, vėl įsigilino į savus pokalbius. Milesta įsisuko į diskusiją su Hermiona apie naujausią transfiguracijos temą.
-Žinok, aš tikrai garantuoju, kad McGonagal tai sakydama suklydo! – širdo Milesta. – To tikrai negali būti. Toks pavertimas neįmanomas.
-McGonagal neklysta, - gynė mokytoją Hermė, - tiesiog į tą dalyką galimą pažvelgti iš kelių pusių. Reikia atkreipt dėmesį iš kokio daikto pavertinėji....
-Koks skirtumas iš ko pavertinėji, vistiek negausi teisingo daikto. Gali pasiskaityt bibliotekoje, niekam dar nepavyko, - išmetė kozirį Milesta.
-Taip parašyta bibliotekoje?? – pakraupo Hermiona. – Bėgu patikrinti! – ji pasigriebė kuprinę ir nušuoliavo per Didžiąją salę. Milesta atsisuko pažiūrėti, ką veikia kitos merginos. Vanessa tuo metu aiškino Claire ką dar sugebėjo išmokti iš Nuodų ir vaistų:
-Jeigu garai sidabriniai – eliksyras veikia teigiamai, jei auksiniai – neigiamai. T.y. ne kaip priešnuodis, o kaip patys nuodai. Ir niekados negalima sumaišyti. Tai priklauso nuo žiurbažuolių uogų ir Amyro žiurkių kojyčių kiekio. Uogos turi būti dar šiek tiek nedanokusios, o kojytės nupjautos nuo tik ką mirusių žiurkių.
-Vanessa..aš bandau valgyt..- piktai žvilgtelėjo į ją Ronis.
-Skanaus tada, - šyptelėjo ji ir vėl atsisuko i Claire.
-Ko jau aš nesuprantu, tai tavo staigus susidomėjimo Nuodais ir Vaistais..., - skvarbiu žvilgsniu pervėrė Vanessą Claire.
-Naa..man visada patiko...
-Cha! Čia kažkas ne to..
-Na, sakykim, kad aš turių savo priežasčių, - išsiviepė Vanessa ir reikšmingai susižvalgė su šalia sėdinčia Milesta. Amanda tuo metu diskutavo su Holly apie rytdieną, kadangi turėjo būti praneštos naujienos apie Feanoro turnyrą, bei paskelbti nugalėtojai, vyksiantys į Biobetonsą. Kadangi jos abi buvo užsirašiusios, tai tema buvo neišsenkama.
Po sočios vakarienės Grifai ir Švilpynukai patraukė link bendrųjų kambarių. Casandra dar sulaukė kelių klausimų apie nuotraukas, bet visi jie gavo tą patį atsakymą – vėliau.
-Nagi, žygiuojam, - Casandrą paragino Aretha ir jos pasuko laiptais link virtuvės, kur ir buvo jų bendrasis kambarys. Vos įžengus vidun, jas pasigavo Paul.
-Naaaa? – paklausė jis ir išsprogdino akis iš nekantrumo.
-Kas? – vaidindama, kad nesupranta, atsakė Cassie.
-Nuotraukos!! Kur nuotraukos?? – į jį jau atsisuko pusę bendrojo kambario.
-Paul, nusiramink.... Jos greit bus. Einu dabar pat patikrinsiu. O tau patarčiau pailsėti.., - bet Paul toks pasiūlymas visai nepatiko ir jis su keliais kitais vaikinasi palydėjo Cassie iki Laiptų į Miegamąjį, kur buvo Nuotraukos. Po kelių minučių, kurios atrodo truko amžinybę, tarpdury pasirodė Casandra.
-Dar ne.., - bet išgirdus didžiausio nusivylimo šūksniams, ji juos šiek tiek nuramino, - ryt ryte, kai atsibusim, jau bus – garantuoju! – pasigirdo ovacijos ir skandavimai “Cassie! Cassie! Cassie! Valioooooooo!”
-Ok ok...baikit, reik parašyt grifiukams, kad nesinervuotų.
Taigi, Aretha ir Casandra atsisėdo prie židinio ir ėmėsi rašyti žinią draugams. Už poros minučių ji jau skrido link Grifų bokšto lango.
***
-Ei, žiūrėkit! –šūktelėjo Amanda.
-Nuotraukos! A-a-a-a-a! – Haris, Ronis, Semas ir Dinas, rėkdami kažką panašaus į laukinių šūksnius pasileido per bendrąjį kambarį link lango. Deja kažkuris užkliuvo už kažkurio ir visa ketvirtukė smagia tėškėsi, kas į kokį kampą, kas į stalo koją, kas kitam į nugarą. Merginos tik nužvelgė juos žvilgsniais, sakančiais “kokie mažvaikiai...” ir pačios pasiuntė Claire į žygį. Ji lengvai praėjo pro “iškritusius” vaikinus ir paėmė laišką.
-Claire, garsiai!
-Aha...čia nėra ką labai skaityti, tiesiog sako, kad rytoj ryte jau bus nuotraukos!
Grifų kambarį, kaip ir prieš tai Švilpynės, užliejo plojimų ir šūksnių “Valio” lavina.

Another day... (M.)
Na o ta pati ketvirtadienio ryta visi grifai taip pat atsikele pakankamai nekantrus, jei galima taip pasakyt. Stai visos paneles nekantriai lauke, kol kitos baigs praustis ir duos vonia, o vaikinai nekntriai lauke draugu, kol tie "susides tas prakeiktas knygas ir ateis". Taigi, rytas buvo gan skubotas (velgi, visi buvo nekantrus):
[Grifu paneliu rezidencija. Arteja pusryciai. Levanda su Parvate cackinasi su savo plaukais, kai tuo tarpu Hermionos jau seniai neber, Amanda su Holly sedi prie duru ir laukia draugiu, Milesta risasi kaklaraisti, Claire dedasi knygas, o Vanessa bando kokiu nors budu pasikartot Nuodus ir Vaistus ir burba kazka sau panosej.]
- Miego eliksyras... Sumaklinimo eliksyras... Bumslango oda...
- Vanessa, ka tu ten murmi? - galu gale paklause Holly.
- Multisulciu eliksyras... raudoni garai... sidabrinis... Ka?
- Ka tu cia marmaliuoji? - pakartojo klausima Holly.
- Nuodu ir Vaistu teorija. Nujauciu, kad Sneipas turetu but nelabai kaip nusiteikes...
- Taip turbut ir bus. Bet, pataisyk mane, jei klystu, Sneipas visada nelabai kaip nusiteikes grifams... - isbere Claire ir uzsege tase. - Rodos, susidejau viska.
- Dabar ir Svilpynei, - isikiso Milesta. - Viskas, einam?
- Einam, dar paveluosim... Herms jau seniai isejus... - eidama pro kambario duris istare Amanda.
- Hermiona visada islekia pirma be jokios priezasties, - supurkste Levanda.
- Matyt nenori paveluot, tai bijo ilgiau uzsibut... - kiek dviprasmiskai nutese Claire.
- Su kai kuo, - susnibzdejo Milesta ir pasileido laiptu link, isgirdusi, kad apacioj kazkas mini jos balsa.
[Bendrasis kambarys. Aplink zuja mokiniai, visi lyg streles eidami viena kryotimi - lauk pro portreto anga. Semas ir Dinas kazka garsiai aptarineja, eidami pro sofas.]
- Nu ko tu tos transfiguracijos taip bijai? Ziurek, Haris net jau nebesinervina, kad, uzuot pavertes pagalvele dezute, pavers ja patalynes deze, - nusijuoke Semas.
- Hariui bepigu, kai jo geriausia drauge - Hermiona, o vakarais dar mokos su Milesta, - uzverte akis Dinas.
- Nu tai paprasyk Hermionos ir tau paaiskins. Nes juk zinai, kad as tame ne ant tiek gabus... - nutese vaikinas. Ta akimirka ant laiptu virsaus pasirode Milesta. Si, pamaciusi toki vaizda ir isgirdusi pokalbi viduje kazkuo nusivyle ir sustojo palaukti draugiu.
- Kur begai? - nesuprato Amanda.
- Norejau jus apskubint, bet neisdege, - syptelejo mergina.
- Norejai kai ka patikrint, bet neisdege, - pataise Vanessa, o Milesta, piktai sudebciojusi i drauge nieko nebesake ta tema.
- Gerai, viens du trys, einam nes bus blogai, - pareiske Holly ir penkios merginos draugiskai nukeliavo link Didziosios sales, pakeliui vis susitikdamos pazistamu. Pavalgius Grifu vaikinai vis stengesi prieiti ir pasneketi su Svilpynes mokiniais, bet vis kas nors sutrukdydavo - tai kas uzkalbindavo juos, tai kas uzkabindavo draugus, tai dar kas nors. Kol jie atsilaisvino, tai atsisuke pamate, kad Svilpyne jau iskeliavus i magiskuosius gyvunus. "Nieko, per pamoka" - pamane visi. O per pamoka buvo ne ka lengviau. Mat grifu vaikinai taip netycia beveik velavo (ka itin prikaisojo Hermiona), o atejus pamate, kad Hagridas jau atejo ir buvo labai darbingai nusiteikes. Taigi, nespejo jis pasakyti "O, stai ir Haris, Ronis ir Hermiona. Nagi, stokites, pradesim!" kai nuskambejo varpas ir prasidejo pamoka. Turiu pasakyt, kad pamoka buvo visai pavykus ir netgi linksma. Po pamokos Svilpyne isskubejo i kerus, kai tuo tarpu grifai nukeliavo pas savo koledzo vadove i transfiguracija, kuri, pripazinkime tai, nebuvo lengviausia pamoka Hogvartse. Taigi, mokiniai siryt kazkaip keistai susikaupe dirbo ir ten. O tai galejai paaiskinti - visi juk taaaaaaaip lauke nuotrauku, kad bijojo ka nors prisidirbt, o tai dar aresta uzsidirbs, fotkiu nepamatys... O po transfiguracijos seke turbut "labiausiai lauktoji" Vanessos pamoka - Nuodai ir Vaistai. Dvigubi. Su Klastunynu.
- Visi vidun. Greiciau. Neturim visos dienos, - sukomandavo Sneipas ir izygiavo vidun.
- Girdejot, ka sake? Judinkites, - grudosi i prieki Smirdzius, uzlisdamas pries Levanda su Parvate, o sios tik piktai supurkste ("storzievis").
- Man regis, prasideda!.. - is tos laimes net suplojo rankomis Claire. Ir didziai suklydo taip padarius...
- Florin, kas tau cia, koncertas, kad ploji? - kikenimas is Klastunyno puses.
- Pone, as... - pradejo mergina, bet jos skruostus truputi padaze raudonis.
- Tu, tu... Sesk i suola ir tylek nors dabar, - atsove profesorius ir atsistojes pries klase lauke, kol surmuliuojantys mokiniai suses.
- Greit man visi i vietas! Visos dienos as neturiu, kol jus teiksites nurimt! - suriko Sneipas, o tai isgirde grifai lyg zaibas atsidure savo vietose. Tik klastunynas vis dar stumdesi ir maskatavosi pirmyn atgal.
- Taigi, jei jau buvot tokie malonus ir sugebejot susest, tai... - pradejo savo iprasta pamoksla profesorius. Po to dar kazka paaiskino ir uzbaige velgi - kaip visada. - ...Instrukcijos lentoj. Dirbkit.
- Kaaaaaaaaip as dievinu nuodus ir vaistus... - suburbejo Vanessa.
- Pastebejom ryte, - suprunkste Amanda.
- Tai ka, siandien jau nurimot? - ikvepta ginco su Svilpyne pradejo Milisenta.
- Del Dievo meiles, viena diena as supyksiu... - suburbejo Milesta. Tai isgirdus Hermiona syptelejo.
- Galetum pykti po Sneipo pamokos, mat per ja gali prisidirbt.
- Labai Milestai rupi, galvoji, ka ji prisidirbs... - linksmai atsake Holly.
- O turetu, nes...
- Ar as jums sudarau toki ispudi, kad per mano pamokas galima tauksti? - pokalbi nutrauke per daug gerai pazistamas balsas.
- Ne, pone, - nuleido akis merginos.
- Puiku.
- Hey, Poteri, neslegia peciu netiksu komandos kapitono nasta? - paniekinamai isspaude Smirdzius, o Milesta, Vanessa, Amanda, Semas ir Ronis uzverte akis ir kas kur isliejo savo pykti - Milesta taip suspaude zoleles, kurias smulkino, kad sios sutrupejo ir mergina gavo pasiimti naujas, Ronis, kazka trankiai pastate ant stalo, Semas eme taip garsiai mosuoti peiliu, kad salia jo dirbes Dinas sugalvojo savo paties saugumui pasislinkti per metra i sona, o Vanessa vel mintyse pradejo kartoti nuodus ir vaistus - kad tik paklaustu, kvailys, kad tik paklaustu teorijos...
- Aisku, kad neslegia, nes as nesu jokios kvailiu komandos kapitonas. Vadovauju tik grifu guztos kvidico komandai, o si siemet, turu pasakyti, yra pasirengus ginti savo cempionu varda, - saltai atsake Haris ir vel iniko tikrinti instrukcijos.
- Turbut labai tuo diziuojies, a? Kad Dumbldoras padare tave kapitonu... O jis nebijo, kad tau vel pasivaidens kas nors, a?
- O turetu?
- Be abejo, Poteri... Zinok, kai tevas ir kiti iseis is kalejimo... - pradejo Smirdzius.
- O tas bus po daug daug metu, - papilde Haris.
- ...Tai sutvarkys tave kaip tavo netikeli krikstatevi Bleka. Matosi, kad jis buvo geriausias tavo tevu draugas... - Sneipas tuo metu rase kazkokius popierius ir kazkodel visai nekreipe demesio i kartkartelemis per garsu savo aukletinio balsa.
- Dar pakarksek, tai po pamokos prarasi kuo taukst, - inirses mete Haris.
- Smirdzius - niekingas provokatorius... - pro sukastus dantis prakose Milesta.
- Kvailys, - tyliai pasigirdo is Hermionos lupu.
- Ne naujiena, kad Smirdzius kvailys, - pritare Claire.
- Smirdzius lieka Smirdzium, kvailys Haris, kad kreipia demesi. Gi prisidirbs kaip Walker'is... - paaiskino Hermiona.
- Nejaugi?.. Ir kas tai padarys, tu? - toliau kalbejo Smirdzius. Ta akimirka Hermiona, sugalvojusi, kaip viska nutraukt, pakele ranka ir garsiai paklause
- Profesoriau, kiek minuciu turi pastovet eliksyras?
- Parasyta lentoje, Ikyrele.
- Tai kad labai blankiai tas skaicius matosi... nusitrynes... - toliau vare mergina.
- Maziau pliurpkit visi, maziau ir nusitrins, - atreze Sneipas ir vel iniko i rasyma. Regis, kolkas Sneipas uztilo.
- Hari, - vaikinas isgirdo, kaip susnypste netoli jo dirbusi Holly.
- M? - taip pat tyliai atsake jis.
- Imk, - ji nepastebimai padejo rasteli ant vaikino stalo ir toliau maise eliksyra, kai Haris, atidziai apsidaires, ar jo nestebi Sneipas ar Smirdzius, ji islankste. "Raminkis, po velniu, jei nenori prisidirbt. Jis gi dabar paseles kaip kalnu trolis, o tu - beprotis, kad reaguoji i kvaila provokavima. H." Haris isidejo rasteli i kisene ir atsisuko i Hermiona. Si mirktelejo ir nieko nesakiusi eme dirbti toliau. Nuskambjo varpas i pertrauka.
- Viska uzdenkit ir palikit. Po skambucio vel tesit, - sukomandavo profesorius. Mokiniai isejo is klases i pozemius. Netlo burbejimai ir, be abejo, burnojimai.
- Kvailys... nekenciu nuodu ir vaistu, nekenciu...
- O as, Vanessa, nekenciu Sneipo, - prisidejo Amanda.
- O mane Klastunyno sutve jau daede, - sugrieze dantim Milesta. Aiskiai per garsiai.
- Ka pasakei, Mirage?
- Ne tavo reikalas, Parkinson, - atsove Claire.
- Mano, Florin!
- Ziurek saves! - isikiso Vanessa.
- Nori prisisneket, Bright?
- Pestuke, nesk savo fizionomija mum is akiu.
- Kur magiskas zodis, Hezelcharm? - sita nugirdo Smirdzius.
- Nu tu dieve sventas... Tu ka, siandien visa diena ketini kabinetis, kur nereikia? - nebeislaike Amanda.
- Atsiklaupk ant keliu, ir siandien gal neisbersiu visos tiesos apie tave, Phoenix. Tereikia tik graziai paprasyt.
- Nesk savo taukuota marmuze mum is akiu ir, jei nenori gauti i ja, uzciaupk savo didele srebtuve, prasau! - suriko Milesta.
- Labai gerai. Mirage, -5 taskai uz bendramoksliu negerbima. Visi atgal i klase. - Per ta ginca paneles ne neisgirdo varpo, taigi gan nustebo, kad Sneipas sumane atidaryti duris ir aisku viska isgirdo. Mokiniai pradejo eiti vidun, Klastunynas laide nelabai padorius juokelius apie grifes arba nelabai malonias ausims pastabas apie viska, kas susije su grifais.
- Sorry, Hermiona, bet as nebegalejau daugiau, - einant pro drauge isbere Milesta ir vel, kaip ir kiti, kibo i eliksyra.
- Abu labu tokiu, - pakraipe galva pati Hermiona ir dar karta sutikrino instrukcija. Antroji nuodu ir vistu pamoka leke panasiai taip pat. Ir grifu nuotaikos butu daug prastesnes, jei ne du dalykai. Pirmas - Casandros nuotraukos. Antras - Sneipo eliksyru tikrinimas. Beveik visi klastuoliai sikart susimove. Aisku, Sneipas tai mazai komentavo, tik tiek, kad paciam pasidare kiek geda ir nejauku, kai Hermionos bei Vanessos eliksyrai buvo tiesiog tobuli, o ir kitu grifiuku - daugmaz i tema. Taigi, po tokio triumfo visi nukeliavo pietauti, kur rado jau valgancia Svilpyne. Haris, Ronis, Semas ir Dinas sumane prikeliauti prie siuo momentu pagrindinio kersto vykdytojo - Casandros Fox. Taigi, jie labai linksmai prisiartino prie merginos.
- Labas, Casandra, - syptelejo Ronis.
- Sveiki, - maloniai atsake ji. - Oj, nesakykit. Nuotraukos cia neturiu, - iskart atsake ji, - o vaikinu veidai kiek apsiniauke.
- Kodeeeeeeeeel?.. - daugiau nei butu realu susirauke Semas ir visi, mate ta israiska, susijuoke.
- Todeeeeeeeeeeeeel, kad negatyvas nespejo isrysket. Siryt tikrinau - vakare jau gal ir bus, jei viskas eisis sklandziai, - linksmai atsove Casandra. Ir isties, kodel jai nebuti linksmai - gi laukia kvidicas!
- Taaaaaaai... Vakare... kur ateit? - issiviepe Dinas.
- Atsiusim peleda. Nezinom gi dar kada bus! - isijunge i pokalbi Aretha, skubiai kirsdama savo kepsni.
- Tada lauksim peledos, - mandagiai linktelejo jie. - Skaniai baikit valgyt ir regos treniruotes. - Vaikinai grizo atgal ir paskelbe visiems liudna naujiena - nuotrauku kolkas nebus. Pasigirdo keletas fraziu, tokiu kaip:
- Damned...
- Perkuna...
- Po galais!
- Nu pzdc, o taip tikejaus...
- Dievazi, nervu tampymas
- Cassie, paskubek!
- Oooo, girdi, kas per raginimai! - nugirdusi pastaraji pasakyma suskubo pakomentuoti Aretha.
- Tu tik valgyk, nesiklausius cia per daug. Kvidicas!
- Kvidicas tik po pusantros valandos.
- Tai ka, negi skraidysi perpildytu skrandziu?! - pasibaisejo drauge Casandra.
- Aisku, kad ne. Juk zinai, kad as neprisikemsu niekad, coliuke.
- Ajk tu paskraidyt su savo coliuke, - nusijuoke mergina.
- Ir eisiu! Po pusantros valandos, - syptelejo Aretha. - Oj oj oj... - ta akimirka pro sali praejo besijuokdami Duncan su Oliveriu ir abi drauges nuzvelge juos, o tada keistai suziuro viena i kita ir prapliupo juoktis.
- Tu tikrai ji...
- Tu alpsti del... - vienu metu pradejo jos ir dar labiau nusijuoke.
- A-au
- Vel, - dar karta drauge pasake merginos ir toliau kvatojosi.
- Nebutumet jus, - sypsojosi greta sedinti Samara.
- Tai jau tikrai... - Po pietu Svilpyne nuejo i savo koledza ir ruosesi treniruotej. Kas ieskojo sluotos, kas aprangos, kas sumaste, kad dar spes paruosti keleta namu darbu uzduociu. Na, kaip visad i treniruote visa komanda nuleke lyg ant spardu. O dar po keliu akimirku taip ir pasijaute, kai skrajojo danguje ir metesi Kritliu apsilimui.
- Gerai... Dabar paleidzu Smauksta gaudytojui... Atmusejai, jum paleidziu Mustukus ir eikit uzsiimt su jais. Na o puolejai gaudykit Kritli, - isbere Casandra po kurio laiko. Tesesi treniruote.
[...]
- Cassie, gal jau gana? - nusibraukes prakaita nuo kaktos paklause Keanu.
- Ar tu nuprotejai? Vos pradet spejom!
- Matosi, su kuo tu treniruojies... entuziaste kaip reikalas... - atsiduso per trumpa pertraukele Aretha.
- O ka, negi jau pavargot ? - Casandra permete akim komanda - ir isties, visi giliai alsavo ir buvo nusivare nuo koju po tokios produktyvios treniruotes.
- Nuuu...
- Kaip cia pasakius...
- Arm...
- Jo, - pasigirdo atsakymai.
- Gerai, eikit rengtis ir aciu uz puikia treniruote!
- O tu dar lieki? - paklause Elijah.
- Jo, man dar treniruote, - nejuciom issisiepe Casandra.
- Asmenine... - pridejo Aretha.
- O-ooooo... - pasigirdo is vaikinu.
- Su Oliverrriu... - toliau tese besisypsanti Aretha.
- Aretha, mieloji... ticha, - mirktelejo Casandra. - Ticha, nes neryskinsiu nuotrauku, - koziri ismete mergina, o paciai Arethai teliko tik istarti "pf... kokia tu neidomi..." ir nueiti i rubines. Vos komanda spejo nueiti i dusus, i aikste iejo Oliveris, jau pasiruoses asmeninei Casandros treniruotei.
- Sveika! - pasisveikino vaikinas ir sove aukstyn.
- Labas, - syptelejo mergina.
- Maciau komanda einancia i dusus. Kaip sekes treniruotis? - paklause jis.
- Puikiai. Kaskart viskas vis geriau!
- Tai aisku, gi turi tokia kapitone! - entuziastingai pareiske Oliveris.
- Kad as, kaip ir kiti, abejoju savo kapitonavimo ir vadovavimo sugebejimais... - nutese mergina, prisiminus kerus.
- O kas? Kas nutiko? Kas drista tavim abejot? - lyg netikedamas, kad taip gali buti, teiravosi vaikinas.
- Ne, nieko. SIaip, prisiminimas is siandienos bendros pamokos su Klastunynu, - atsake Casandra ir, nelaukusi, kol Oliveris pasidomes apie tai issamiau nukreipe kalba. - Kylam?
- Be abejo! - jie vel pradejo treniruotis ir kalbetis, kas abiem buvo itin malonu...
[Autore atsipraso, kad tik tiek Svilpynes, bet man ryt biski sunki diena, o jau velus vakaras :) Teskit! ]

Kolektyvinis darbelis by Cassie & Aretha :)
Vos tik horizonte buvo matyti tiek grifai, tiek Švilpynė, Haris mikliai atsiskyrė nuo savo kompanijos ir nuskubėjo pas Casandrą.
- Sveiki! - uždusęs šūktelėjo Haris Švilpynes chebrantams.
- O, labas, Hari, - nusišypsojo tie.
- Žiurėk, Casandra, - įsikišo ranką į kišenę Haris ir iš jos ištraukė negatyvus.
- Oooooooooo!!! - suūžė švilpynukai ir pradėjo trinti rankomis.
- Ką gi aš čia matau, - nusijuokė Casandra.
- Tai, ko mes visi labai seniai laukėm, - išsišiepė Haris.
- Na, Cassie, dabar tai jau turėsi greitai padirbėti, - pakinkavo galvą Paul.
- Jei sulauksiu pagalbos, tai bus greitai, - kyštelėjo liežuvį ši.
- Sulauksi sulauksi, kuo greičiau, tuo geriau, - išsiviepė Aretha.
- Tik nepamirškit grifų, - nusijuokė Haris. - Nenorėtume nepamatyti tokio... kadro.
- Patikėk, jei ir pamiršim, vis vien pamatysit. Tiksliau sakant, visi pamatys, - patvirtino Johnny.
- O kada bus? - trypčiodamas iš nekantrumo pasidomėjo Haris.
- Na, jei grižę iškart imsimės darbo... Sakykim, apie 1 nakties turėsim. Arba ne... Juk dar namų darbai... Rytoj, manau, - paskaičiavo Casandra.
- Kam tie namų darbai, kai turime tokį turtą savo rankose! - užsideges spirgėjo Paul.
- Tam, jaunikaiti, - prisidėjusi prie Cassie pamosavo pirštu Aretha, - kad negautum dar vieno arešto.
- Uuuh... - nusipurtė Paul.
- Gerai, gal susitariam taip, jog rytoj kaip nors mums perduodate nors vieną egzempliorių? Pas mus visi labai jau nekantrauja, - šyptelėjo Haris.
- Perduosim iškart, kai tik turėsim, - prižadejo švilpynukai.
- Tada iki, sėkmės darbe! - nusigręždamas nusijuokė Haris ir kistelėjo ranką.
Hariui nuėjus atgal pas grifus, visa Švilpynės šaika susižvelgė maniakiškais ir piktdžiugiškais žvilgsniais.
- Haaaa, - labiau už visus šiepėsi Paul, - dabar tai jau jam buuuus...
- Gaila, kad tik rytoj padarysi nuotrauką, Casandra... - atsiduso Keanu.
- O ką tu sau manei? Tai užima laiko. Be to, taip bus dar geriau, per tą laiką spėsit viską gerai ir tiksliai susiplanuoti - taip užsitikrinsim, kad šita avantiūra mums išdegs sėkmingai, - gyvenimo tiesas vaikinams išaiškino Aretha, stovėjusi šalia. Jie, nusičiupę naujos idėjos "suplanuokim_viską_smulkiai" kaip skęstantieji šiaudų, dabar nužingsniavo pirmyn aptarinėdami, kur kas kurią sekundę kiek žingsnių į kurią pusę turės žengti arba kuris, kaip, kur ir kada turės pasikrapštyti nosį.
***
Po pamokos Casandra gavo kone skriete skrieti į bendrąjį kambarį, mat ją pirmyn varė Švilpynės vaikinai - apsėsti saldaus ir žiauraus, triuškinančio, siaubyyyngo, kruvino keršto idėjos, maniakiškomis ir ne visai pilno proto išraiškomis veiduose, krauju pasruvusiomis ir mirtino pasiryžimo ugnimi degančiomis akimis, tekančiomis seilėmis, perkreiptais žabtais, iššieptais dantimis... Gerai jau, gerai, persistengiau truputuką... Taigi Casndrą pirmyn varė Švilpynės vaikinai, užvaldyti jaudinančios keršto šitam mokyklos kenkėjui minties ir nenorintys net girdėti ką nors apie namų darbus ar kokius kitus pasiteisinimus dėl nuotraukos darymo atidėliojimų. Matyt, šį nedidelį proto aptemimą jiems sukėlė tas karštligiškas aptarinėjimas, kaip ir kada reikės eiti pro virtuvę ar antrojo aukšto tualetą su jo nuosava vietine vaiduokle Mirta.
***
Vis dėlto Casandros, kaip ir kitų merginų, atsakymas buvo tvirtas - jokių žaidimų, kad jaunimas neprisivirtų košės dar nė nepradėjęs vykdyti sumanymo. Todėl Švilpynės bendrajame kambaryje kartas nuo karto (pastebėkime, kad tas "kartas nuo karto" buvo gan tankiai... Panašiai, kaip ir Vanessos valandų klausinėjimas prieš pasimatymą) pasigirsdavo labai turiningi dialogai: - Ar dar nepabaigei?
- Ne.
<...>
- Vis dar rašai?..
- Taip.
<...>
- [Ilgas, gilus, su pasikūkčiojimais bei pacypavimais ir labai demonstratyvus atodūsis.]
- Tebetaisau Herbalogijos rašinį.
<...>
- Gal kart...
- Kartais ne.
<...>
- Cass...
- Taip! TAIP, baigiau, ar užsikimšit pagaliau? - pusiau piktai, pusiau juokdamasi riktelėjo Casandra, užversdama Kerų vadovėlį ir pasidėdama lazdelę.
- Oi, bėgam, lekia, skrendam... - net pašoko iš paskos Paul. Casandra skeptiškai jį nužvelgė, tuomet metė žvilgsnį į Arethą ir tylom, kad tik ji išgirstų, sumurmėjo kažką panašaus į "kur_man_tai_matyta".
Kadangi namų darbai užtruko, tai negatyvo ryškinimas nustęsė visai į vakarą. Casandra iškilmingai buvo palydėta ryškinti negatyvo. Grįžo plačiai besišypsanti po geros valandos.
- Viskas einasi kaip sviestu patepta, - paskelbė.
- Tai gal ir nuotrauka šiandien bus? - sužibusia viltimi paklausė Johnny.
- Nebus, - vyptelėjo Casandra.
- Eh... tu tokia žiauri, - atsidūsėjo Elijah.
- Žinau, - linktelėjo mergina. - Man vien Aretha tai pasistengia priminti mažiausiai kartą per savaitę. Na, bet jau vėlu, verčiau einam pailsėt prieš rytojų.
Kadangi nuo Casandros priklausė nuotraukos atsiradimas, o nuo nuotraukos priklausė keršto plano įvykdymas, taigi nuo Casandros taip pat priklausė visa plano ateitis, - merginos dabar Švilpynės vaikinai klausė labiau negu kad profesorės Makgonagal (tuo tarpu Švilpynės merginos sau leido daugiau ir taip juokingai nesielgė).
***
Rytas išaušo neįtikėtinai skaistus - visų pirma dėl to, kad šiandien laukė KVIDIČAS! Daug kvidičo. Casandra šoko iš lovos vos prašvitus, kaip visada, kartu išversdama ir Arethą (šį sykį šioji irgi kėlėsi ne taip jau ir sunkiai) bei pūkučius (ne tik Alisą bei Deli, bet ir Taifą).
Pakili nuotaika laikėsi ne tik per pusryčius, bet net ir per Kerus, kurie vyko su Klastūnynu ir, regis, turėjo pagadinti nuotaiką kaip reikiant.
- Ei mulkiai, šiandien bandysit paskraidyt?
- Tu, kūtvela! - visos Švilpynės atsisuko į klastuolius, mat nė viena nesuprato, į kurią čia galėjo būti kreiptasi. Šiaip ar taip, šiandien buvo ne ta diena, kai jos galėtų niekinamai nekreipti į tuos išsišokėlius dėmesio.
- Atsiprašau, į kažką bandėt kreiptis? - kilstelėjo antakius Samara.
- Tikrai ne į tave, Sanders, - piktai išsiviepė Pensė.
- Į ką tuomet? - irzliai pasiteiravo Aretha, jau nusiteikus kam nors kibti į skudurus.
- Į tą prietranką, - parodė pirštu Milisenta į Casandrą. Švilpynietės susižvelgė, vaikinai taip pat dėl visa ko pasislinko arčiau, jau pasiruošę apginti koledžo merginas, jei joms to prireiktų. Klastuolė tęsė: - Nors, žinoma, ir tu gali dalyvauti pokalbyje, jei tik nori. Kaip ir kiti tos jūsų apgailėtinos mulkių kvidičo komandos asmenys, save vadinantys žaidėjais.
- Turi kokių nors pretenzijų? - abejingai pasiteiravo Casandra.
- Neturi, - už Milisentą atsiliepė Smirdžius. - Tik norėjom palinkėti, kad nuo šluotų nenusidrėbtumėt - iš jūsų visko galima tikėtis, juo labiau, kai turit tokią kapitonę, - paskutinį žodį jis pajuokiamai pabrėžė.
- Tau kuo nors kliūva mūsų kapitonė? - jau pradėjo niūriai stotis Johnny. Smirdžius išplėtė akis.
- Aš nesakiau, kad kliūva. Keista, kaip jums patiems nekliūva.
Čia jau buvo aukštos įtampos taškas, ir dar nors kas - Švilpynė su Klastūnynu būtų ėmęsi karo veiksmų ne tik žodžiais, bet ir darbais. Laimei, pagaliau pasirodė profesorius Flitvikas.
- Atsirpašau, atsiprašau, mokiniai, vis tiek Feanoro reikalai, užtrukau truputį, atleiskite.
- Galėjo ir daugiau pavėluoti, - sumurmėjo Paul, kuris jau buvo spėjęs išsitraukti lazdelę.
- Nieko, spėsim pastatyti juos į vietą jei ne kurią dieną po pamokų, tai bent jau per varžybas, - klastingai nusišiepė Casandra. Kai laukia kvidičas ir Oliverrris, niekas negali sugadinti nuotaikos. Niekas.
***
Ir nors po dviejų sunkių transfigūracijos pamokų švilpynukai jautėsi išsunkti iki paskutinio lašo, vis dėlto per pietus Didžiojoje salėje jie tebebuvo puikiai nusiteikę, kai prie jų prižygiavo Grifų Gūžtos delegacija - Haris, Ronis, Semas bei Dinas.

M.
Na, o po keru Grifu Guztos sestakursiai patrauke i megstamiausia Hario ir Claire (abiem del savitu priezasciu...) pamoka - apsigynima nuo juodosios magijos.
[Apsigynimo nuo juodosios magijos klase. Grifiukai, susede savo suoluose, linksmai snekuciuojasi ir dalinasi budimo turnyro ispudziais. Ieina gerai nusiteieks profesorius Pittas, keletas mokiniu pasisveikina su juo. Jis nuzvelge klase ir laukia, kol si nutils, aks ivyksta po keliu akimirku - iskart aisku, Pitto mokiniai ne tiek bijojo, kiek gerbe.]
- Labas rytas, - syptelejo Bradas Pittas. - Kaip ir su Svilpyne siryt, taip ir su jumis dabar mokysimes gan naudingo dalyko - skydiniu keru. - Kazkur pasigirdo prunkstimas. - Siaip jie gan sudetingi, - vel prunkstimas, - bet, kaip jau minejau, isitikinsit, kad labai naudingi. Nors siaip linkiu, kad ju neprireiktu, - kikenimas. - Ponaiciai Tomai ir Finiganai, gal galima paklaust, kuo as siryt toks juokingas? - syptelejo profesorius.
- Atsiprasau...
- Sorry, - beveik vienu metu isbere vaikinai. pauze.
- Taigi, kas negerai? - dar karta mandagiai perklause profesorius.
- Ne jus, tik kad... - siaip ne taip pradejo Dinas.
- Skydinius kerus mes seniai mokam! - isikiso ir Levanda.
- Nejaugi? - net nustebo Pittas. - Turiu prisipazinti, tikejausi, kad kai kurie is jusu, - jis nejuciomis pazvelge i Hari, tai mokesit, taciau is visu...
- Na ne visi ir mokam... - lyg tarp kitko nutese Milesta.
- Aaaa... Gerai, kiek is jusu moka be priekaistu ivykdyt skydinius kerus? Pakelkit rankas. Tik saziningai, - paprase Pittas. I orapakilo buvusiu Dumbldoro Armijos nariu rankos. Profesorius perzvelge mokinius. - Tai dabar taip... Kas galit paaiskint, kaip isaukti siuos kerus? Ponaiti Vizli, gal tu?
- Erm... - Ronis kiek paraudo. - Tai kad as... - pradejo jis, bet, pagaves Hario zvilgsni "gi mokiau tave!" susieme ir paaiskino viska mazdaug i tema ir taippat paprastai ir suvokiamai, kaip kad pernai tai dare Haris.
- Puiku. 10 tasku Grifu Guztai, - Ronis su Hariu ir Hermiona susizvalge ir visi viduje buvo patenkinti pernyksciu darbu. - O dabar paaiskinsiu as savaip. Paklausykit net tie, kas jau mokat siuos kerus. Gal isgirsit ka naudingo... Paemat lazdele, susikaupiat. Prisimenat, kas darosi ir suvokiate, ka reikia daryti. Pamastot ir labai aiskiai istriat Protego!. Jei viskas gerai, pries akis susikuria tarsi kokia stikline siena, i kuria laikinai atsimusa visi kerai. Jei neisejo, vel susikaupiat ir bandot vel, nenusimenat ir... - jis deste tai taip paprastai ir suprantamai, lyg aiskintu, jog Hogvartso kerejimo mokykloje yra septyni kursai, o po penkto mokiniai laiko svarbius egzaminus. - ...Taigi, aisku? Dabar visi garsiai ir aiskiai pasakot burtazodi. Be lazdeliu pradziai.
- Protego! - choru nuaidejo zodis. Parvate vel sukikeno.
- Panele Patil, as suprantu, kad jum tai gal kiek ir per lengva, taciau nejaugi jus juoksites ir tada, kai kas norstaikys i jus lazdele, ketindamas jus uzpulti? - jau kiek suirzusiu tonu paklause Pittas.
- Ne as... atsiprasau.
- Na, kur ten baigem... a! Dabar tie, kas moka ir kas nemoka, paema lazdeles ir pabando su lazdelemis... - vel nugriaudejo burtazodis - klase prisipilde stikliu pertvaru. Vienu isnyko iskart, kitu pasilaike kiek ilgiau. Aisku, beveik visu DA nariu keru sukurtos apsaugos buvo ypac geros, na o ir "naujokai" nelabai kuo nusileido - Pittas buvo puikus mokytojas. - Panele Hezelcharm, siek tiek maziau mosikuokit ranka... Apsigynimas nuo juodosios magijos jums ne namu ruosa... Tiesiog taip lengvai pakreipkit ranka... - Pittas pradejo demonstruoti, taciau greitai pats priejo prie Holly ir pademonstravo viska su jos ranka. Salia stovejusi Claire pavydziai uzverte akis ir netycia (ar tikrai?..) sniurkstelejo.
- Nagi, dar karta, - paprase Pittas. Antras kartas buvo daug geresnis visiems.
[...] - Profesoriau, gal jus ka nors galit papasakot apie Feanoro turnyra? - neiskentus paprase Milesta.
- Tai ka, magijos istorija ir jusu grozio miego laikas? - nusijuoke profesorius.
- Man regis, jums reikejo buti ateities butimo mokytoju, - suprunkste Semas.
- Aciu, as gal geriau pasitenkinsiu kuklute sio dalyko mokytojos vieta... Kur man ten i tas aukstybes... - uzverte kais Pittas. - Taigi... Gal kas nros visgi nugirdot si ta apie SIlmarilus ir... - pradejo aiskinti Bradas Pittas. Galu gale viskas issiriso i turnyra ir dar si ta. Panasiai jie pradirbo (ir prakalbejo) ir antra pamoka, o, suskambus skambuciui, niekas, kaip visada, niekur neskubejo.
- Claire, buk gera, trumpam lik, - paprase Bradas, o mergina, liepusi draugems "jos nelaukti, jei ka...", pasuko prie profesoriaus stalo, ant kurio kampo sedejo ir pats Pittas. Kai mokiniai isejo ir kalse liko tuscia, profesorius kreipesi i mokine.
- Norejau pasitikslinti ar sivakar ateisi.
- Aaaaaa... Kur? - siek tiek pasimete Claire.
- Na kaip praeita savaite, praktikuotis... Nebent aisku tu negali arba nebenori.
- Ne! Tai yra taip! Tai yra... Norejau paskayt, kad noriu, galiu ir ateisiu. Va taip, - isbere mergina ir kiek issiblaskiusiu zvilgsniu zvalgesi po klase. Tada jos ir Brado zvilgsniai susitiko ir... abu puole juoktis - ne vienas nesuprato, kas cia tokio jau nutiko, bet abiems buvo linksma ir.... gera.
- Gerai, nebegaisinu taves, dar paveluosi... Iki vakaro, - mikrtelejo Pittas ir pakilo nuo stalo. Maloniai isleides Claire jis nuejo i savo miegamaji pailseti ir pamastyti.
***
- Negali buti, kad nemokejai skydiniu keru, - net ispute akis Haris, sakydamas tai pro sali praeinanciai Milestai.
- Ach ne? Matai... - pradejo si, o tuo tarpu jos drauges susizvalge ir visos besijuokdamos dejo i prieki. Milesta, pastebejus sitai, keistai supurkste ir vel pasisuko i Hari. - Ka as ten...
- Apie skydinius kerus, - primine vaikinas.
- Tiksliai... Taigi, kol jus smaginotes savo Dumbldoro Armijoje ir moketes visokiu imantriu ir nevisai keru, mes trunojom bendrajam kambary, nes i tuos susitikimus niekas musu nekviete, - isdidziai isbere mergina. Haris susigedo.
- Mmmmmmmm... As... O... - pradejo Haris, matydamas keistoka Milestos mina. - Atsiprasau, as...
- Nieko tokio, Hari. Viskas gerai. Esu tikra, su Pittu mes jus pasivysim. Tik siaip keista, kai Levanda su Parvate moka daugiau nei Vanessa ar Holly su Claire... - nusisypsojo mergina.
- Arba tu, isikiso Haris, patenkintas, kad Milesta nesupyko.
-O ne... DADA'oj as - totali nevykele.
- Netikiu, - nusivaipe Haris.
- As tau sakau... Nieko nesugebu, absoliuciai.
- Perdedi, - toliau vare Haris.
- Nori isitikint? Palyginus su tavim as visiskai atsilikusi apsigynime, - tvirtai nukirto Milesta.
- Ach taip? Ziurek, as turiu minti, - syptelejo Haris, ryskiai patenkintas savo ideja.
- Nagi nagi, klok, - susidomejusiomis akutemis paklapsejo mergina.
- Hari, lenkis!!! - is uz nugaros atskriejo Semo balsas. Haris inkstinktyviai krito ant zemes, dar spejes paciupti Milesta uz rankos ir nusitraukes ja kartu. Beveik ta pacia akimirka jiems virs galvu prasvilpe vandens balionai, metomi Akilandos.
- As ta poltergeista uzmusiu! - inirsusi suriko Milesta.
- ABejoju, ar tai imanoma, - atsake Hermiona, ejusi netoliese.
- Aha, nes jei taip butu, tai jau seniausiai as arba bet kuris kitas Vizlis butu ji nugalabijes trisdesimt du sykius, - suaimanavo Ronis, kuri aptaske pastaroji vandens bomba. Mokiniai pakilo nuo zemes, prie kurios buvo priglude atakos metu, ir ejo toliau, smagiai tauskedami.
- Milesta, o is kur tu zinai apie DA? - vel pasiteiravo Haris.
- Na zinai ka... - nutese si ir isireme rankas i sonus. - Jei mes buvom tokios nepatikimos, kad nekvietet musu i tuos samburius, tai dar nereiskia, kad esam visiskos kvailes ir nieko nepastebim. Bei negirdim... - mirktelejo mergina.
- Ne, mes tikrai...
- Nereikia, Hari. As suprantu, - toliau kaip visad sypsojosi Milesta. - Tai ka ten per ideja turejai omeny, a? - nusuko kalba ji.
- A, tai... Pagalvojau, gal dabar evrtetu, - pradejo Haris, taciau ji uztilde i pakausi istisks balionas, o puse jo turinio teko Milestos plaukams. Dar kelios vandens bombos is pasalu apmete Roni, Hermiona, Sema, Dina ir priekyje kikenusias Vanessa, Amanda ir Holly.
- As ji... - piktai niruzgejo Ronis.
- Paskusiu ji Makgonagal, - susnarpste Hermiona, toliau tipenusi link Uzdraustojo misko. nebetoli buvo ir Hagrido trobele. O ateje grifiukai rado jau laukiancius svilpynukus - kai kurie ju irgi buvo slapi. Cia visi draugiskai emesi drabuziu ziovinimo akcijos - aisku, ja vede Hermiona. Ne uz ilgo atleke ir Claire, irgi keikdama Akilanda uz tai, kad, per jo vandens bombas, ji paslydo ant slapio takelio ir labai skaniai teskesi. Triskart. Tikspejus isisiubuot pokalbiams atejo ir Hagridas - prasidejo nauja pamoka.
***
Na o ka tuo metu, kai grifai moeksi SKydiniu keru, veike svilpynukai?
- Transfiguracija... bijau ir pagalvot, apie namu darbu pazymius, - garsiai aimanavo Samara.
- Tai tu galvok apie naujus namu darbus geriau, - draugiskai patare Johnny.
- Guodejas atsirado...
- O taip, tai as...
- Pasiputelis, - iskiso liezuvi mergina.
- Kuris? Paul? - prisidejus prie draugiu paklause Casandra.
- Ne, mieloji, sikart ne as. Sikart - Johnny.
- Atsiprasau, susimaisiau. Bet, esu tikra, bus progu tave taip pavadint, - nusijuoek Casandra.
- Kokios tu geros nuomones apie mane!
- Nepergyvenk, apie mane ji visada tokios arba dar blogesnes nuomones, - vaizdingai atsiduso Areha
- O taip. As tiesiog nepakenciama, - konstatavo fakta Casandra.
[Sorry, panos, bet neber jegu rasyt daugiau. Prateskit greitu metu, ok? Lauksiu ;) )

kaip visada trumpas Vanessos tesinys...
- Panos, kelkitės! – suriko Hermiona ir su trenksmu atitraukė miegamojo užuolaidas. Kambarį užliejo rausva saulėtekio šviesa.
- Nee...išjunkit šviesą..., - pasigirdo tyli aimana iš po kažkurios kaldros.
- Būkit žmonės... mano grožio miegas turi trukti ne mažiau 10 valandų...
- Negi jūs norit pas Flitviką vėluot? – pasipiktino Hermiona, lyg jos būtų pasakiusios didžiausią įžeidimą, ir įsmeigė nuožmų žvilgsnį į miegales. Milesta tik suniurzgė ir užsitempė kaldrą dar aukščiau. Hermė tokį jos poelgį suprato, kaip asmeninį įžeidimą.
- Kaip sau norit! Bet po to nekaltinkit manęs dėl to, kad vėluojat! – piktai riktelėjo mergina ir pasisukus ant kulniuko išdrožė pro duris po nosimi kažką piktai murmėdama. Sulaukusios kol nutils jos žingsniai, merginos ramiau atsikvėpė ir vėl griuvo atgal į lovas (arba apsivertė ant kito šono...). Taip praslinko dešimt išsikovotų minučių. Pirma iš lovos išsirito Holly:
- Turiu pripažint, kad Hermė teisi, jei tuoj pat neatsikelsim tai liksim ne tik be pusryčių, bet ir atimsit daaar daugiau taškų iš Grifų Gūžtos.
- Tu teisi, reik keltis, - murmtelėjo Vanessa ir iškišo vieną koją iš po kaldros. - Ooo...pažanga, - sukikeno Claire. – Tu šiandienos didvyrė, Vanessa.
- Ačiū, kad įvertinot mano pastangas, - sarkastiškai nusišaipė mergina ir iškišo vieną ranką.
- Ne, nu merginos..tokiu greičiu mes ir iki pietų neatsikelsim...Jūs kaip norit, bet aš pirma į vonią! – sušuko Holly ir bėgutė nulėkė į vonios kambarį, kol kitos nesuskubo. Kol ji prausėsi, kitos šiaip ne taip, pasitelkusios visas valios pastangas, išsiropštė iš šiltų patalų ir jau kuitėsi savo lagaminuose.
- Man eiti palaidais plaukais ar susirišus? – paklausė Milesta draugių.
- Man ir taip, ir taip gražiai atrodo, kaip tau labiau patinka.
- O kaip labiau tinka? – neatlyžo Milesta.
- Na, jei tau įdomu kaip Hariui labiau patiks...., - pradėjo kažkuri iš merginų, bet pamačiusi Milestos miną nesusilaikė ir su visomis pradėjo prunkšti.
- Draugės vadinasi...- pasipūtė Milesta, bet paliko plaukus laisvai kristi ant pečių. Parodžiusi liežuvį, nutrepsėjo po Holly į vonią.
- Mileestaa! Pasiskubink.. čia dar laukia trys merginos savo eilės! – šūktelėjo Amanda, bet neišgirdo jokio atsakymo.
- Dabar visa rytą vaidins, kad jai Haris tiiikraai nepatinka...
- Aš viską girdžiu! – riktelėjo mergina, kaip tik tuo metu išeinanti iš vonios.
- Beje..., - pradėjo Amanda keistai žiūrėdama į laikrodį, - kelintą valandą pusryčiai?
Milesta pasižiūrėjo į ją, lyg į beprotę.
- 8.30, kaip visada! Beje mes jau į juos tikriausia vėluojam...
- Kad ne..arba mano laikrodis sugedęs, arba kažkas apsižioplino. Dabar 8.00. Visos tuoj pat suskato ieškoti laikrodžių.
- Hermė už tai atsiims...Aš jai tuoj parodysiu Flitviką...Oj aš jai parodysiu... Likusį pusvalandį iki pusryčių merginos praleido keikdamos Hermioną, kartodamos namų darbus bei diskutuodamos, ką naujo šiandien pamatys per DADA ir gyvūnus.
[...]
- Milesta, gal gali paduot džemą?
- Amanda, pasiųsk skrebučius.
- Roni, tikiuosi tu nesiruoši visų sulčių susipilt?
- Semai, nešnekėk pilna burna, žmonės čia valgo!
- Nevili, negalėtum virškint tyliau? Aš jau savo minčių nebegirdžiu....
Staiga salės šurmulį nutraukė kėdės girgžtelėjimas. Visi atsisuko į mokytojų stalą. Jo viduryje stovėjo direktorius. Regis norėjo kažką svarbaus pasakyti. Dumbldoras atsikrenkštė ir tarė:
- Tikiuosi ja pasistiprinot ir galėsit ramiais pilvais klausytis, ką noriu jums pranešti. – salėje pasigirdo teigiamas murmesys. – Tikriausiai daugelis vyresniųjų klasių moksleivių prisimenate prieš du metus vykusį Burtų Trikovės turnyrą, deja, pasibaigusį liūdnai. Tąkart mes pradėjome savo misiją – sustiprint bendravimą tarp burtininkų mokyklų. – Direktorius atsikrenkštė ir kalbėjo toliau. – Šiais metais tą misiją norime atnaujinti. Hogvartsas ir Biobetonsas vėl dalyvaus bendrame projekte. Šis projektas suvienys vidinę žmogaus laisvę, išmintį, drąsą, tiesą... bet svarbiausia - draugystę. Tad su didžiausiu malonumu kviečiu visus dalyvauti Feanoro Turnyre! – salėje nugriaudėjo plojimai. Nei vienas, net ir Hermiona (kas iš karto darė tą turnyrą dar įdomesnį) nebuvo girdėjęs apie tokį renginį. – Prašyčiau tylos. Aš jūsų ilgai neužlaikysiu. Dar viena naujiena ta, kad tuo pačiu vyks ir mainų programa. Hogvarstas ir Biobetonsas apsikeis mokiniais, kurie turės vykti į kitą mokyklą ir praleisti ten visus mokslo metus. Visi norintieji prašau praneškit iki rytojaus savo koledžo vadovams. Išrinksime po vieną perspektyviausią mokinį iš kiekvieno koledžo. Tad šiandienai viskas. Penktadienį supažindinsiu jus su organizatoriais ir turnyro taisyklėmis. O dabar, visi marš į pamokas! – linksma gaida užbaigęs savo kalbą Dumbldoras atsisėdo krėslan ir pradėjo šnekučiuotis su prof. Makgonagal. O mokiniai, garsiai aptarinėdami turnyrą, patraukė link klasių.
[...]
- Labas rytas, profesoriau Flitvikai, - pasisveikino mokiniai.
- Labas rytas, tikriausiai išgirdote apie Feanoro turnyrą, kad tokie susijaudinę, bet prašau sėskitės. Svarbūs dalykai laukia šią pamoką. Šiandien pažiūrėsime kaip jūs įsisavinote Mobilicorpus kerus. Ant jūsų stalų yra po dėžutę su pele, kiekvienas pabandykite ją kilstelėti ir pamažu nuleisti atgal į dėžutę, nagi, viens...du...trys Mobilicorpus!
Gale nuaidėjo garsus “Oi!”. Ronis šiek tiek per stipriai mostelėjo savo lazdele.. - Vaikine, viskas gerai? – susirūpino profesorius ir pasistiebė, kad per vaikų galvas pamatytų kas atsitiko.
- Profesoriau...? Gal galėčiau gauti dar vieną pelę..?
[...]
Tuo tarpu Švilpynės šeštakursiai linksmai šnekučiavosi su prof. Pittu apie Feanoro turnyrą. Šis, paklaustas šokių tokių smulkmenų, neatsisakė padėti.
- Matot, aš nenoriu perdaug išduoti. Penktadienį jūs viską sužinosite. Bet galiu iš karto pasakyti, kad bus dar smagiau nei per Burtų trikovės turnyrą, kadangi šįkart galės dalyvauti visi!
- O ką reiškia žodis Feanoras? – iš galo cyptelėjo visur savo nosį kišanti Hana Abatė.
- Nagi, panele Abate, negi per magijos istoriją nesimokėte? Tikrai turėjote eiti apie Silmarilus. – klasėje kažkas tyliai, bent jau taip stengėsi, sušnabždėjo kažką panašaus į “grožio miegas” ..- Na aišku aišku, bet bus proga pasidomėti ar ne? – pasigirdo tylus niurnesys. – Nagi, nebūkit tokie neigiamai nusiteikę. Šiandien mokinsimės apie Skydinius kerus. Kas man gali pasakyti, kaip jie veikia?
Į viršų švystelėjo kelios rankos.
- Taip, panele Fox?
- Jų paskirtis – trumpam sukurti aplink save neregimą sieną, į kurią atsimuštų smulkesni užkeikimai.
- Labai teisingai, 10 taškų švilpynei. O dabar be lazdelių, ištarkit visi su manimi : Protego! . Labai gerai! O dabar su lazdelėm, pasistenkit susikaupt. Šie kerai gana sunkūs, bet tikrai pravers.
Klaseje pasigirdo nedrąsūs “Protego”.
- Ponaiti Makmilanai, jei taip ir toliau makaluosit lazdele, jums nieko neiseis, - draugiskai pastebėjo mokytojas, o Ernis droviai užraudo.
- Nagi, pažiūrėkit į mane, - profesorius grakščiai mostelėjo lazdele ir jam prieš akis susikūrė tarsi kokia stiklinė siena. Klasėje pasigirdo plojimai.
- Pabandykite dar kartelį, svarbiausia – judesiukas. Jis turi būti labai švelnus, toks vos vos lengvutis.
- O, kad Claire čia būtų...- sušnibždėjo Aretha.
- Taip, jai tikrai būtų įdomu išgirsti apie tuos judesiukus..., - sukikeno Cassie. Nedaugeliui pavyko kažką išgauti, todėl iki pamokos galo su prof. Pittu kiekvienas individualiai mokėsi, kaip teisingai mojuoti lazdele.
- Šią pamoką jau nespėsime išbandyti, bet jūs pasitreniruokite ir kitą pamoką pažiūrėsime, kaip jums seksis. Viso gero!
- Manai Makgonagal irgi užvers namų darbais? – susirūpinusi paklausė Cassie Arethos, kai jos pamažu žingsniavo link Transfiguracijos kabineto.
- O kada būna kitaip? – liūdnai atsakė Aretha, bet iš už kampo pasirodė pažįstami veidai...
- Nagi nagi, ir kas išdrįso sugadinti nuotaiką šioms šaunioms panelėms? – paklausė Duncan, kaip visada draugiškas ir žavingas. Casandra pajuto, kaip šalimais keistai suglebo Aretha.
- Dabar jau niekas, - koketiškai atsakė Aretha ir nusišypsojo, o Casandra tik persimetė su oliveriu aš-viską-žinau žvilgsniais ir sukikeno.
- Aretha, aš tik norėjau pagirti tave, vakar labai gerai pasirodei per dainavimą, nežinojau, kad turi tiek talentų...
- Aš ir neturiu jokio talento.., - droviai atsakė mergina.
- Nereikia drovėtis to ką turi, - atsakė Dunca ir šelmiškai nusišypsojo. Oliveris matyt suprato kitokią šio sakinio prasmę ir pradėjo garsiai prunkšt.
- Na mes jau gal eisim, nenorim vėluot pas Makgonagal, - pasakė Casie, bet po to pasigailėjo, nes iš Arethos sulaukė žudikiško žvilgsnio.
- Ok, susitiksim vėliau, - atsakė Oliveris ir, paskutinį kartą šyptelėjęs Casandrai, nusitempė Duncan nuo Arethos.
- Kaas? – priekaištingai pažvelgė Casandra į Arethą, kuri tuo metu stovėjo rankas susidėjus ant liemens ir piktai trepseno koja.
- Kodėl reikėjo juos nuvaryt??
- Aš jų nenuvariau! Tiesiog mums reikia ir pamoką, paburkuosit vėliau
- Na žinai! O pati tai su Oliveiru mirksėjais..
- Ach..nesigilinkim...
[...]

Dar viena diena (M.)
Visa komanda uzsimirso - liko tik vejas, greitis ir neaprepiama, neismatuojama laisve. Is pradziu jie tik "prasiskraide", po to pradejo treniruotis. Keleta kartu sugaves Smauksta, Haris nusprende pailseti. Jis pakibo virs draugu ir ziurejo, kaip sie laksto apacioje, kartais vis pakomentuodamas ("Milesta, i kairini!" arba "Roni, vidurys!"). Buvo fantastiska! Taciau, treniruotes laikui einant i pabaiga (o tai reiskia, artejant Casandros treniruotei..) Oliveris gavo sustabdyti sias linksmybes. Visiems nusileidus ant zemes jis prabilo:
- Fantastika! Dar kelios tokios treniruotes ir susizaisit. Saunuoliai!
- Arm...
- Aciu.
- Beje, kas jusu kapitonas? - vel pasidomejo Oliveris.
- Aaaaaaa...
- Bbbbbbbb... - myke visi.
- Neturit? - nusijuoke profesorius, suprates sia "miglota" uzuomina.
- Kaip neturim, turim! - Isikiso Milesta.
- Turim? - perklause Ronis.
- Bent jau tuoj turesim... - pasitaise ji ir visi nusijuoke.
- Balsuojam, - pasiule Vanessa.
- Haris, - pasigirdo dar vienas Milestos siulymas.
- M-m. Ne Haris, - papurte galva pats vaikinas.
- Haris, Haris, - prisidejo ir Ronis.
- Tikrai, kad Haris! - entuziastingai susuko Kolinas.
- Ne Haris.
- Haris!
- Nesispyriok. Tu kapitonas ir tiek, - ispyskino Amanda.
- Am... - neturedamas ka daugiau bepasakyti islemeno vaikinas.
- Po tokio entuziastingo Hario sutikimo, manau, kad galim ji skelbti kapitonu, - rimtai palingavo galva Ronis.
- Nuostabu. Sveikinu, Hari. Dabar eikit persirengt - jau ir taip uztrukom ilgiau nei planavau... - tyliai uzbaige Oliveris.
- Aha, - komanda nuleke i rubines, o Oliveris nusprende niekur nebeeiti ir cia palaukti Casandros. Dar po kiek laiko jis atsisveikino su iseinancia komanda, o pats pakilo ant sluotos ir apsuko keleta ratu aplink aikste. Is kazkur atuze dar viena sluota - Casandra.
- Cassie! - linksmai pasivijo ja Oliveris.
- Labas. Trecia kart, - nusijuoke mergina.
- O taip... Siandien ziuriu produktyvi diena, - syptelejo profesorius.
- Tai jau... - sypsena tiesiog negalejo dingti nuo Casandros veido. Merginai rodes, kad ja kazkas tiesiog laiko prirakines ir nepaleidzia. Taciau Cassie del to ne kiek nesiskunde - priesingai: jautesi tokia laiminga...
- Nagi, pradesim treniruote? - pasiteiravo Oliveris.
- O taip, - linktelejo mergina. - Juk to cia ir atejom... Ar ne?..
- Rodos to, - abu dar karta nusijuoke ir pradejo treniruotis, karts nuo karto (arba biskutuka dazniau...) pasikalbedami.
[...]
- Puikiai zaidi! - susuko Oliveris, kai Casandra atmuse dar viena jo paleista Kritli.
- Aciu! - sviesdama ji atgal atsake mergina ir apsiverte ore. - Dievinu kvidica! - nesitvere savame kailyje ji.
- Suprantu tave...
[...]
- Gal jau leiskimes?.. Lyg ir veluojam vakarienes, - galu gale prisimine Oliveris.
- As nealkana, - guztelejo peciais Casandra. Tada lyg ir prisimine, kad yra ne viena... - Oj, nebent tu nori ir... gerai, galim leistis.
- Ne! - staigiai atsove Oliveris. - Ne, as irgi nesu alkanas. Tada dar galim siek tiek pazaisti, taip?
- As manau... Nebent tu neturi laiko ir...
- Ne, ne! Viskas gerai. As taip susiplanaves, - Casandrai pasivaideno, kad Oliveris mirktelejo, o paskui nudelbia akis zemyn, kur po stadiono zole vejas nesiojo pirmuosius nukritusius lapus.
- Susiplanaves su manim zaisti kvidica visa vakariene ir dar pries ja? - padare genialia isvada mergina.
- Arm... Naaaa... Is dalies. Ta prasme, neturiu darbo ir...
- As supratau, - linktelejo Casandra. Treniruote (ir pokalbiai...) tesesi.
[...]
- Tu labai graziai sypsais, - pagaliau nusileidus ant zemes istare Oliveris, zvelgdamas i placia miela merginos sypsena.
- Aaaaaaaaa... - staigiai susiciaupe Cassie.
- Viskas gerai. Del to, tau nebutina nustoti sypsotis vien del to, kad as pagyriau ja... - susigedo Oliveris ir pazvelge i dar labiau susigedusios Casandros akis. Si staigiai jas nusuko kazkur i tuscias tribunas.
- Atsiprasau, netycia. As tiesiog... kaip cia pasakius... - savyje tinkamu zodziu ieskojo mergina.
[Danguje blyksteli zaibas ir is kazkur toli atskrieja perkunija]
- Tuoj lis - nusprende Oliveris.
- Einam vidun, - apsidziaugusi, kad nebereikia aiskintis apie savo sypsena,pasiule Casandra. Taigi, jie smagiai nuejo i rubines ir palindo po dusu. Poto susitiko prie duru ir abu pradejo ramiai neskubedami zygiuoti i pili. Taciau jiems nuejus tik puse kelio pradejo silpnai lynoti - abu susizvalge ir syptelejo.
- Begam! - susuko Oliveris.
- Kas greiciau! - prisidejo ir Casandra. Ir visai nesvarbu, kad jai kartais patikdavo vaikscioti po nestipru lietu. Svarbiausia, kad dabar jai smagu begti nuo jo. Abu pasileido i pili. Lietus vis labiau stiprejo. Casandra ir Oliveris, uzduse ir kiek perslape, ileke i foje.
[Foje. Tuscia, ne gyvos dvasios. Kazkur tolumoje girdeti besibaladojantis poltergeistas Akilanda. Pro siena praselina ponia Noris.]
- Oj... Gerai, kad treniruotes nesutrukde... - rankove nusisluoste kakta Casandra.
- Tai jau tikrai...
- Kada tau tinka kita treniruote? - paklause Oliveris. - Oj, aisku, jei nori... - susisgribo jis.
- Aisku, noriu! Gal... Penktadieni?
- O ne tada Duncan uzsiemimai?
- Oj, tikrai... Tada... o kada tu laisvas? - nezinodama, kada skirtis treniruote, pasiteiravo Casandra.
- Ketvirtadieni gal. Jei...
- Puiku! O klausyk, kada galiu uzsakyt aikste Svilpynei? - cia pat mergina prisimine ir komanda.
- Tai gali irgi ketvirtadienio vakara - namu darbu maziau, savaite i gala... Ka manai?
- Labai gerai. Reiks uzsirasyt nuejus, nes bijau pamirst, - syptelejo mergina.
- Aha, tada tikrai uzsirasyk, nes dar, neduok tu dieve, neateisi... - uzverte akis Oliveri.
- Nejau tiek daug prarastum? - valiukiskai istare Casandra.
- O tau kaip matosi? - nusijuoke Oliveris. Casandra jau norejo kaltai syptelti, bet suciaudejo.
- Atsiprasau
- I sveikata. Baigi persalt. Einam, palydesiu tave, tau reikia persirengt, kad nesusirgtum.
- Mhm... - mintyse keikdama ciauduli numyke Cassie. Taigi profesorius su savo mokine patrauke link Svilpynes bendrojo kambario. Ir nesvarbu, kad Oliveris gaus apsukti lanka - sakykim, jie abu to nepastebejo. Casandrai dingus uz duru, laimingas vaikinas nuleke i savo kabineta persirengti irisgerti karsto pasuku punso. Jis butu su mielu noru to pasiules ir Casandrai, taciau nujaute, kad jai pirmiaus reikia persirengti sausiasi drabuziais. Casandros teniruote baigesi. O buvo taip gera... Kvidicas. Ir dar su puikiu profesoriumi (ar tikrai?..)
***
[Grifu Guztos bendrasis kambarys. Ka tik grizusi kvidico komanda dabar atsipalaiduodama issitiese kresluose. Hermiona palinkusi ir isijautusi dare savo namu darbus. Greta jos tausek Levanda su Parvate, o netoliese kazka skaitinejo Claire ir Holly. Amanda su Vanessa i bendraji kambari atsinese keleta knygu, ketindamos galbut ka nors paskaityt. Milesta istiese kojas pries zidini ir ne neketino eiti knygu - dar ko? Salimais taip pat elgesi ir Ronis. Tuo tarpu Haris svarste, kad gal reiktu padaryt namu darbus, bet jam nekilo ranka (tiksliau koja...) eiti ir ka nors atsinest.]
- Klausyk, Hermiona, apie ka raso keru skyriuje? - pasiteiravo Ronis.
- Perskaityk ir suzinosi, - atsove ji.
- Oj, Herme, nustok... Pasakyk, nu ka?..
- Nuo kada as tau Herme? - klausiamai antakius pakele mergina.
- Nuo pernai, - uz drauga atsake Haris ir kartu su Roniu nusijuoke. Hermiona irgi isspaude sypsena.
- Bet as vis tiek neskaysiu. Paksui einat ir maldaujat namu darbu - uzteks. Pats laikas patiem pradet mokytis ir...
- Tada bent jau pasakyk kokia tema, - i si pokalbi isikiso Milesta.
- Jei jau taip nori... Apie gyvu objektu judinima.
- Am... Wingardium leviosa? - prisimine Holly.
- Ne, - atsove mergina.
- O koks? - gudravo Amanda.
- Mobilicorpus, - uz Hermiona atsake Claire, ka tik atsivertusi vadoveli.
- Aciu. Dabar jie tikrai mokysis, - suirzusiai pakraipe galva Hermiona ir vel iniko i knyga.
***
[Svilpynes bendrasis kambarys. Casandra, persivilkusi ir isdziuvusi, sedi su Aretha ir kitais priesais zidini. Aisku ji jau seniai perpasakojo savo treniruote, kas, tai nugirdusiam, Elijah pasirode gan juokinga ir sis viska atpasakojo Paul ir Johnny.]
- Merginos, dabar griztam prie reikalo. Tai kaip su kerstu? Jau susitaret, kad kas nors ateitu su Kriviu arba kokiu nors kitu fotoaparatu? - prisimine Paul. Jam si tema buvo svarbiausia.
- Arm... - atsipeikejo Casandra. - As tai... lyg ir...
- As kaip tik pries tau griztant issiunciau Milestai musu peleda. Palauksim atsakymo, paprasiau, kad parasytu, ar sutinka.
- Ah, saunuoles.
- Aciu.
- O dabar griztam prie ankstesnes temos. Kuo Medis geresnis uz mus? - nusijuoek Paul ir kaip mat gavo niuksa nuo Casandros ("Ispuikelis erzintojas").
***
[Grifu kambarys. I langa sparnais dauzo daili peleda.]
- Kas tam pauksciui dabar pasidare? - nusistebejo Levanda.
- Bet ji labai daili, ar ne?.. Iodmu, kodel dabar, o ne ryte... - garsiai svarste Parvate. Milesta isiziurejo i langa.
- Mil, ar ten ne tavo drauges peleda? - paklause Vanessa.
- Ir man taip atrodo... - mergina tyliai priejo prie lango ir ileido pauksti vidun. Si istiese kojyte su prirista pergamento skiautele, o tada nutupe ant palanges ir lauke atsakymo. Mergina greitai permete akimis laiska.
- Hermiona, paskolink lapeli pergamento ir plunksna trumpam...
- Bet as rasau ir... O kas nutiko? - pasidomejo mergina, prisiminusi, kad lyg ir neturi kodel pykti ant Milestos ar jos draugiu. Supratusi, kad neturi priezasties buti irzliai su jomis.
- As turiu skubiai atrasyt.
- Imk... - taigi, Milesta staigiai sukurpe atsakyma ir, prisirusi tai paciai peledai ant kojos, susnabzdejo: "Tik nunesk savo seimininkei dabar, nedelsk". Po keliu akimirku peleda jau skrode ora, ieskodama kelio atgal i Svilpynes bendraji kambari.
- Aciu, Hermiona, - atiduodama plunksna linktelejo Milesta, o tada grizo i savo vieta ir dar karta permete akimis laiska.
- Kas cia? - susidomejo Amanda.
- Laiskutis nuo Arethos. Praso musu pagalbos.
- Musu tai... - pakele galva nuo uzrasu Holly.
- Musu tai Grifu Guztos.
- O-o... Kas dedasi? - susidoemjo Ronis.
- Ryt jie vykdo akcija "atkersykim muzhikui nuokvaisai" ir praso, kad kuris nors is musu, likus penkioms minutems iki pirmos pamokos galo, isgirdes, kad Sneipo klaseje - sprogimas, kaip nors atidarytu duris ir staigiai viska nufotografuotu, - greitai ir paprastai (bei pasnibzdom) isbere mergina.
- Jos KA? - pasoko Hermiona. - Ir as tau skolinau plunksna, kad i TAI atrasytum? Ka tu jom atrasei? - pasibaisejo Hermiona.
- Kadka nros suorganizuosiu, - issisiepe Milesta. Vanessa, Amanda, Claire ir Holly pritariamai linktelejo.
- Jezau, negalima sitaip!
- Kodel ne?
- Todel, kad... kad... - bande pasiteisinima surasti Hermiona.
- Klausyk, mieloji, puikiai zinai, koks mulkis yra Sneipas. Jau seniai visi svajoja apie jo nunuodijima.
- Roni!
- Leisk man baigt. Kas cia tokio? Kodel ne?
- Nes...
- Herms, lyg pirma karta lauzytum taisykles, - demonstratyviai nusiziovavo Haris. Kitiems jau pasidare idomu...
- Bet anakart mes turejom priezasti! - toliau aiskino ji.
- Ir tada, kai ejom pas musu didziojo draugo broliuka? - teiravosi Ronis.
- Ir tada!
- Ir tada, kai Bilas issigabeno is cia mazaji Norberta?
- Tada ypatingai!
- O kaip del to karto, kai darem pati_zinai_koki eliksyra? - toliau vardino Haris.
- O, Hermiona, nejau tu esi sulauzius SITIEK taisykliu? - susidomejo Holly.
- Bet as vis tiek manau, kad... - Hermiona bande ikalbetidraugus nesivelti i si kersto plana.
- As manau, kad as laisvai galeciau nufotografuoti sita ta vaizda... Ryt ryte dar pasitikslintumem ir laisvai, - galu gale nusprende Haris.
- Is kur gausi fotoaparata? - toliau tese Hermiona.
- Is Kolino, - guztelejo peciais Haris.
- O kaip tu ieisi ten, ka? - toliau nepritare mergina. Kertsas mokytojui! To dar betruko!
- Pamirsai, kad turiu siokiu_tokiu_pranasumu, apie kuriuos zino tik Dumbldoras?
- Hari, butent del Dumbldoro ir neturetum to...
[...]
- Gerai. O kaip tada padarysi, kad nepastebetu blykstes?
- Canis aspektra kerais, - atsake Milesta.
- Visai nepadedi!
- Ir nebandau!
- Kaip iseisi anksciau is aritmomantijos?
- Pasakysiu, akd skauda galva arba pilva... cia jau ne problema.
- Hari, tikrai manau, kad nereikia tau veltis i si dalyka... Tave gali pagauti ir...
- O jei kersytume Ambridz, irgi taip sakytum?
- Bet Sneipas - ne Ambridz!
- Butent del to mes ir veliames cia. Ambridz pabuvo metus ir isejo. O Sneipas, panasu, kad liks cia iki amziu amzinuju pabaigos, - aiskino Claire.
- Bet... Hari, pasistenk neikliuti...
- Kaip malonu, kad taip pasitiki manim, - mirktelejo Haris.
- Kaip gi kitaip, kai taip puikiai tave pazistu... - taigi, po sio intelektualaus ginco Haris susiveike is Kolino fotoaparato ir padave ji Hermiona ir Milestai, kad sios panaikintu blykstes svytejima. Tada vaikinas isidejo aparata i kuprine, kaip ir neregimaji apsiausta. Jungtiniam Svilpynes ir Grifu guztos kerstui Sneipui pasiruosta.
***
[Svilpynes bendrasis kambarys. Vyksta pokalbiai. I langa sparnais mala ta pati jau matyta peledziuke. Aretha prisoka prie lango ir ileidzia pauksti.]
- Va ir atsakymas nuo Milestos! - susuko ji.
- Skaityk! - paprase Paul. Aretha paleido peleda skristi i peledyna, o pati grizo i vieta ir patyliukais perskaite.
- "Aisku, padesim. Ka nors sugalvosiu. Speju kils skandalas, kai kokia nors Hermiona suzinos apie sita reikala, bet mes ka nors suorganizuosim. Taigi, likus 5 minutems iki pirmos pamokos galo, po sprogimo, kas nors nufotografuos vaideli ir Sneipa jame. P.S. Ryt ryte reiks biski paaiskinimu. Milesta." Taigi, Paul, viskas paruosta. Jus jau turit viska, ko reikia? - pasiteiravo mergina.
- O kaipgi! Viskas seniai Elijah tasej, - syptelejo Johnny.
- Va cia tai organizacija!
- Nagi, kerstautoju komanda, ryt - musu diena.
- Kaaaaaaaaaaaas? - atsiliepe Hana Abate.
- Ji kada nors gali musu negirdet? - piktai rankomis skestelejo Keanu.
***
Kitas rytas isauso ypatingai mielas visiems. Lauke daug ivykiu - kerstas Sneipui, muzika... Diena nusimate nebloga. Aisku, jei viskas isdegs... Svilpynukams bevalgant, i sale izenge Amanda, Claire, Holly, Milesta ir Vanessa, lydimos Hario (su issiputusia kuprine), Ronio ir Hermionos, vis murmancios "Bet gal nereikia? Pavojinga...". Taciau Claire ir Vanessajau buvo sugalvojusios, ka jai atkirsti - "Juk tu visad buvai uz koledzu bendradarbiavima!" Dar po to, kai Paul ir Samara taip ispudingai paaiskino kersto rezultata, Hermiona siek tiek atsileido. Visi issiskirste i savo pamokas.
- Milesta, dabar tiktai nekibk jam i atlapus... - paprase Amanda, matydama ateinant Klastunyno gvardija.
- You wish...
- Milesta, tu pazadejai vakar... - bande sutvardyt bekylanti drauges pykti Holly.
- Tik jei jis nekibs...
- Oooo... Mirage, iskart pasitrauk man is kelio, kad netektu paskui man taves liesti ir stumdyt, - saiziu juoku nusikvatojo Smirdzius.
- Tik paliesk ir pamatysim, kuo visa tai baigsis, - atsove mergina, prie klases duru laukdama profesoriaus.
- Oooo... Apsepele Mirage siandien blogai nusiteikus? PMS?
- Virink lauk is akiu, - kietai liepe Claire.
- O, ir dar viena! - Klasunynas nusijuoke. - Ubages...
- Ubagai Vizliai. Sitos greiciau "Uteles", - pataise Pense. Ronis nuraudo ir nudelbe akis. Milesta karciai nurijo seiles.
- Laikykit mane, jei galit, bet as ji uzmusiu... - susnabzdejo Milesta.
- Idomu, kas tave laikys, kai visos busim susokusios ant tu imbicilu? - klausimu atsake Holly.
- Taigi, Hezelcharm, Florin, Mirage, Bright ir Phoenix. Pasitraukit man is kelio - as noriu praeiti prie klases duru, - toliau tese Smirdzius.
- Patrauk mus, kad taip nori, - tyliai, bet tvirtai, pareiske Claire.
- Kaip norit... - Smirdzius, Gylys ir Niurzga issitrauke lazdeles.
- Jelly-Ji ...
- Expelliarmus! - trys lazdeles istruko is klastuoliu ranku ir nuskriejo prie Hario. Sis laisvaja ranka jas suciupo.
- Nenorek ko nors daugiau... - istare mesdamas atgal lazdeles. Smirdzius, vos spejes sugauti savaja suriko
- Impediment!
- Expelliarmus! - du spinduliai susidure, o Haris ir Smirdzius, neislaike pusiausvyros, atsisliejo i sienas.
- Poteri! Smirdziau! Cia kas dabar? - uzreke aritmomantijos profesorius.
- Nieko. Demonstaravau Poteriui sustingdymo kerus, - niuriai atsake Smirdzius.
- Idomu kas kam ka demonstravo, suurzge Haris.
- Berniukai, -5 taskai is abieju jusu. Dabar, jei esta sveiki, i klase, - mostelejo jis.
Siaip aritmomantija ejosi pakankamai gerai, na atmetus visus "Florin, kaip tavo romanas su Pittu?", "Kvanka, po pamokos tau ragas" arba "Parkinson, dar bent zodis ir nebeskirsi spalvu...". Opamokos gale Haris tyliai pasiprase profesoriaus isleidziamas penkiolika minuciu anksciau, mat jam "reikia i ligonine".
- Nereikejo, Poteri, zaistis ryte. Bet gerai, eik. Tik greit grizk, - ispejo jis, o Haris, linktelejes ir padekojes, isleke lauk. Jis buvo apsiskaiciaves, kiek laiko reikia nueiti iki Sneipo pezemiu ir dabar skriste skrido link ju.
- Ej, kur isejo Kvanka Poteris? - pasidomejo Smirdzius.
- Ne tavo reikalas, ponaiti Smirdziau. Dirb toliau.
***
- Viskas paruosta? - pries pat nuodus ir vaistus paklause Johnny.
- Viskas, - linktelejo Samara.
- Taigi, pirmiausia isalinsiu jusu rasinius, - pradejo Sneipas. - Moony - imk savo V, - pries Aretha rasini numete Sneipas.
- Tikrai maniau, kad sikart bus G... - susniurkste mergina.
- Raminkis, as tuoj uz saviskius gausiu P ir T... - paguode drauge Casandra. Sneipas tese.
- Reeves - V. Depp - P. Wood - V. Fox knygos konspektas, kuri ji driso pavadint rasiniu - P. Fox astuoniu pedu rasinys - V.
- O, jis toks malonus... - kai pries mergina tekstelejo du pluostai pergamento, sumurmejo Casandra.
- Aha, netgi, drisciau pasakyt, gavai G - Geriau, negu tikejaisi, - nusijuoke Aretha.
- Tai jau...
- Sanders - P. Forester - V. Walker - T.
- T? - perklause Paul.
- Tikejotes daugiau, ponaiti Walker? Na, jei nepatinka pazymys, galite trenkti durimis ir eiti lauk. Aisku?
- Jo, - piktai atsove Paul, o greta sedintis Keanu puole ji raminti.
- Dabar jus maisysite juoko eliksyra. Instrukcijos lentoje. Likus kelioms minutems iki pamokos galo, kaip visada, pereisiu ir paziuresiu, kaip jums sekasi. Pasibaigus antrai pamokai noresiu, kad pripiltumet eliksyro, uzrasytumet pavardes ir paliktumet man ant stalo.
[...>
- Elijah! - susnabzdejo Paul, kai Hana kazka kalbejo su Erniu.
- Mesk! Dabar! - paprase Keanu.
- Ponaiciams kazkas netinka? - pasisuko Sneipas. - Man rodos, sneketis nebutina... - Vienintelis atsakymas buvo iskalbinga niuri tyla. Istaikes patogiausia proga, Elijah atsisuko i uz nugaros dirbancia Hana ir i jos katila imete kazkokiu zoleliu. Paul veida iskreipe piktdziugiska sypsena. Likusias minutes jie visi sekes laikrodzius, ir likus lygiai septynioms minutems, Sneipas perejo per visus katilus. Is vienu virto zali garai (tuos apreke uz neatiduma), is kitu kilo melsva migle (o tuos isvadino mulkiais), na o tiem, is kuriu vinguriavo rausvas dumelis, nedare nieko. Aisku tokiu nebuvo ne vieno, taigi... Sneipui priejus prie Hanos ir pasilenkus, kad galetu pamaisyti katila, Elijah susizvelge su Paul, tada abu su Johnny'u atsitrauke kelis zingsnius i priki ir, nukreipes lazdele i Hanos katila, tyliai kazka sumurmejo.
[boom!]
- Nuaidejo klaikus sprogimas. Visas Hanos katilo turinys pasipyle ant Sneipo, Hanos ir Ernio. Viralas pradejo dar labiau garuoti ir skleisti keista kvapa. Beveik visi spoksojo si regini apstulbe. Tik kelios personos stengesi nesijuokti, nors ir zinojo, kas ju laukia. Ta akimirka tyliai girgzdedamos prasivere durys, pasigirdo duslus spustelejimas, tada durys uzsidare, o pozemiu nuaidejo zingsniai. Niekas nesuprato, kas ir kaip cia atsitiko ir Haris buvo tikras, kad niekas nesuprato, jog jis turi neregimaji apsiausta. Taip tikras jis buvo ir del to, kad Sneipas nieko nesuprato. Bent jau kolkas...
- Lauk! Visi LAUK! - atsigaves po sitokio soko uzriaumojo Sneipas. Jis kazkokia medziagos atraiza nusivale sau veida ir nuplasnojo i paruosiamaji kabineta, baisiausiai keikdamas Abate.
- P... Profesoriau! Tas viralas eda mano drabuzius! - suspigo si, pamaciusi, kaip nyksta jos apsiaustas.
- -50 tasku is Svilpynes!
- Bet...
- Dar -10, - uzsidarant durims atskriejo Sneipo balsas.
- Na va. Baigta. Turim laisva pamoka baigti namu darbams ir pailseti, - atsiduso Paul ir, labai ramiai susikroves daiktu, issinesdino is klases. Paskui ji ir kiti draugai. Tik Varno Nagas is pradziu nezinojo, cia juoktis ar verkti del tokio ivykio. Hana Abate begom nuleke i mergaiciu bendrabuti persirengti, pakeliui dar sugebejusi panaikinti ta mase nuo saves. Tuo pavyzdziu paseke ir Ernis.
- Einam padekot Hariui, - mirktelejo Johnny.
- Aha, vertetu.
- Ir Milestai uz puikia organizacija, - ar pridejo Casandra.
- Taigi kas be ko. Grifai ir Svilpyne puikiai bendradarbiauja, - nusijuoke Aretha. Burys Svilpynuku pasileido prie aritmomantijos klases. Nuaidejo skambutis i pertrauka ir grifai dabar koridoriuje stengesi neprileisti Smirdziaus prie Amandos, Claire, Holly, Milestos, Vanessos arba Ronio, kurie buvo tiesiog pasele. Ne uz ilgo grizo ir uzduses Haris.
- Viskas. Turiu, - teistare jis ir atsisedo ant zemes.
- Tikiuos taves nepamate, - susirupino Milesta, kazkaip stebuklingai uzmirsus Smirdziu ir jo gauja.
- Aisku, kad ne. As sugebu dar si ta, - mirktelejo jis. Taip jiems besikalbant i koridoriu atejo Svilpynes mokiniai, besidziaugdami, kad gavo laisva pamoka, ir besimelsdami, kad Sneipas niekad nesuzinotu to kaltininko.
- O, Mulkiai atakuoja! - susuko Smirdzius.
- Ka, ir jis nori viralu apsidrebt? - piktai suniurzge Paul.
- Raminkis, priprask... - istare Keanu.
- Hari! Saunuolis! - susuko Johnny.
- Milesta, nuostabu! - pribego prie drauges Aretha su Casandra.
- Zinot, kai pamaciau ta vaizda, galvojau, kad is juoko nugriusiu... - sypsojosi Haris.
- Paskui duosi mums juostele, Cassie isryskins specialiam ryskale ir padarysim daug daug daug kopiju, mwhahahaha, - planavo Elijah. Visi nusijuoke.
- Ne, tikrai, fantastika... Aciu!
- Reiks atsvest, - mirktelejo svilpynukai.
- Ooooo taaaaaaaaaaaaip... - pridare ir grifai. Dar po keliu minuciu grifai gavo grizti i aritmomantija, o svilpynes mokiniai ejo pailset ir uzbaigt namu darbu.
- Idomu, kas ten nutiko? - sumurmejo Smirdzius savo sebrams.
- Nezinau.. - atsake Gylys.
- Tu ka nors siam gyvenime zinai, be maisto pavadinimu?
Taigi, sitaip smagiai prasidejo kerstas Sneipui. Visa likusia aritmomantija Hariui pries akis stovejo Sneipas, apsidrebes zalsva garuojancia mase, nuedusia puse jo plauku. Nuotraukos bus fantastiskos... Kitos pamokos tiek grifams, tiek Svilpynei, praejo neblogai - per kerus Hermiona uzdirbo grifams keleta tasku, o svipynukai per transfiguracija buvo gyvi tik kerstu, todel visi Makgonagal zodziai jiems kokiu nors budu siedavosi su Sneipu. Tada per kerus, kai Flitvikas suspiege "Tik atsargiai! Ziurekit, kad vietoj skrendanciu pelyciu, nepadarytumet ju zalsvais drebuciais!", Paul, Johnny, Elijah, Samara ir Emily, nuleide galvas, eme prunksti, o Aretha, Casandra, Keanu ir Kiara nusuko akis, kad nesisjuoktu. Per transfiguracija Milesta issisuko nuo namu darbu neatlikimo - transfiguracija buvo jos megstamiausia pamoka, todel ji puikiai tai ismane, o Makgonagal nustebo, kaip cia Hariui is pirmo karto isejo pavertimas - jam visada reikdavo keletos bandymu sioje magijos sakoje. Vanessa ir Holly apsikeite "Jie sutverti vienas kitam" zvilgsniais, ka pastebejusios Claire ir Amanda suprunkste, o Milesta piktai pagrase draugems pirstu. Po pamoku visa mokykla skambejo paskalomis apie Sneipo nuestus plaukus ir ta zalsva mase, o tai isgirde svilpynukai kaltai nudelbdavo akis. Per pietus nepamate Sneipo jie mane, kad isplese pergale musyje. Taigi, i vakariene visi suejo itin linksmi - juk po jos - muzika. O dar tokie ivykiai! Taciau kokia visu lauke nuostaba, kai i Didziaja sale izenge visiskai sveikas ir atsiaugines visus plaukus iki buvusio ilgumo Sneipas!
- As zinau, kad tai tu, - susnibzdejo Sneipas, sesdamasis prie stalo, o Paul, tuo metu negaledamas atplesti akiu nuo profesoriaus, tai perskaite jo lupose.
- Jis zino.
- Nieko jis nezino, Paul.
- Jis zino, - dar kart istare vaikinas ir isidejo dar bulviu koses.
- ZInokit, daug ka praradot. Maciau Sneipa lekianti pas Pomfri su nusiurusiais plaukais... - deste Beveik Begalvis Nikas grifiukams. - O Kruvinasis Baronas negalejo susilaikyti nesijuokes, kai pamate ji apdrabstyta zalsvu Abates viralu...
[...]
Po vakarienes beveik visi draugiskai nukeliavo i muzika. O ten juos pasitiko besisypsantis profesorius Duncan James.
- Sveiki, - maloniai pasisveikino jis.- Uzeikit! Kaip sekasi.
- OK.
- Neblogai.
- Dabar jau gerai... - nutese Aretha ir tuoj pat pajuto Milestos niuksa ir isgirdo jos juoka.
- Puiku, kad viskas gerai. Girdejau, Svilpyne su Varno Nagu siandien turejo nuotykiu, ar ne? - pasiteiravo jis.
- O taaaaaaaaaaip... - valiukiskai nutese paminetuju koledzu atstovai.
- Gerai. Pradekim dirbti. Siandien susirinkom i muzika. Pradesim nuo dainavimo. Chorinio dainavimo, paskui ziuresim, gal smulkinsimes... Taigi, pirmas uzsiemimas nebus labai idomus - nusistatinesime savo balsus. Kadangi jusu daug, tai uztruksim turbut... Aisku ne vienas nezino savo balso, ar ne? - tyla. - Pradesim. Cia turiu kazkoki sarasiuka, taigi, po viena prieikit prie manes ir ka nors padainuosim. Koki pratimuka. Taip bus aiskiau, - Duncan atsisedo ant savo stalo. Taigi, jis po viena eme kviesti mokinius, o profesoriui sumosavus ladzele, senas fortepijonas paciame sales kampe garsiai uzgrodavo kokia nors melodija.
- Taigi, Hana, tu ryskiai esi altas. Stok i ana kampa. Tuoj atsiusim tau draugu, - syptelejo Duncan. Taip ejo visi mokiniai - Paul nuejo dainuoti Baritonu, o Kiara - sopranu. Amanda tapo altu, o Holly - meco sopranu. Dzine nuejo pas Amanda traukti altu partijos, Levanda su Parvate tapo sopranais, dar keletas vaikinuku is Varno Nago prisijunge prie baritonu, o keletas penktakursiu ir ketvirtakursiu grifu vaikinuku tapo tenorais.
- Na, Aretha, ateik, - maloniai pakviete Duncan. Jis sumosavo lazdele, vel uzgrojo melodija. - Dainuok pagal malodija.
- Kaip liepsi, - syptelejo ji ir ivykde profesoriaus prasyma.
- Hmz... neaisku, kur tave det, i altus ar i meco sopranus...
- O kuo skiriasi? - susigedo mergina.
- Altai dainuoja zemiau. Jiem paprastai lengvesnes partijos. Meco sopranams reikia stipriausios muzikines klausos, jie ainuoja vidurine partija.
- O sopranai auksciausia? - tese Aretha.
- Aha. Taigi... kur cia tave padejus...
- Nezinau, - sypsojosi emrgina. Milesta, Holly ir Kiara suszvalge ir suprunkste.
- Na, gal eik i altus. Jei ka, paskui tapsi meco sopranu.
- Gerai, - syptelejo mergina ir nuplasnojo prie Dzines, Hanos ir kitu merginu.
- Na ir paskutine. Milesta, - pakviete Duncan. Siai padainavus, Duncan vel pasimete. - Po perkunais... vidutinio aukscio stiprus balsas, gera klausa, bet esi ipratus vesti ir gali dainuot aukstai... Pabandom vibrato, - paprase jis. - Padainuok sita nata, vibruodama aplink... erm... supranti, ko noriu?
- Aisku. Sitaip? - atlikus uzduoti paklause Milesta.
- O taip... Tu kuo nori but, sopranu ar meco sopranu? - pasimetes pasiteiravo profesorius.
- To, ko labiau reikia, - atsake mergina.
- Tada eik prie meco sopranu. Na, viskas? - pagaliau paklause profesorius. Visi? - jis nuzvelge sales kampus, kuriuose buriavosi mokiniai.
- Visai nieko. Dabar taip... Sustokit ten, anam gale... Sopranai i desini kampa, meco sopranai salia, kartu su jais ir tenorai. Sekantys issirikiuokit keliom eilem altai ir baritonai. Paksutiniai, desiniausiai, stokit bosai. - visiems sustojus Duncan nuzvelge padeti. - Visai neblogai. O dabar suseskit ant pagalveliu mazdaug ta pacia tvarka ir istieskit nugaras, - mokysimes prasidainuot, - aiskino profesorius. Visi, aisku, padare kaip paprasyti ir ne uz ilgo pradejo mokytis. Pats Duncan buvo gan nustebintas tokio susidomejimo ir aktyvaus darbo. Taigi, dar pirmosios pamokos gale jie pradejo mokytis pirmaja keturbalse daina. Buvo puiku.
[...]
- Na, man regis, jau uzteks siandien, - syptelejo Duncan.
- Ka? JAU? - kiek per garsiai nusivyle Milesta.
- O... Nesitikejau, kad jum pastiks, - mirktelejo Duncan.
- Tai aisku, kad patinka, - cia isikiso ir Aretha ir abi su Milesta bei veliau prisidejusiom Holly ir Kiara inirtingai maskatavo galvutem.
- Malonu. O, man gime ideja!
- M?
- Kokia?
- A? - sukluso visi.
- As svarstau apie galimybe padaryti toki konkurseli... Dainavimo. Menu. Kas noretumet pavasari sudalyvaut, tas pasilikit trumpam... O visiem kitiems, aciu uz darba ir... sekite reklama,- mirktelejo profesorius ir mokiniai, pakile nuo grindu, pradejo eiti lauk. Tik Milesta dvejojo, taciau Holly ir Aretha stumtelejo ja Duncan link.
- Eik, nu!
- Jei nori, tai nesispyriok!
- Kazkas nutiko? - atsisuko Duncan, kiek nusivyles, kad niekas nepasilieka del konkurso.
- As del to konkurso... erm... Galvoju, kad man visai patiktu, - syptelejo Milesta.
- Puiku! Taip ir galvojau, kad liksi, - tuo tarpu Aretha buvo istempta Kiaros, o Holly lauke Milestos uz duru.
- Na... man patinka dainuoti ir siaip...
- Tada imk sita lapa ir pasiskaityk. As paziuresiu programos tau. Turi universalu balsa, - istare Duncan, surasdamas pergamenta, koki neseniai dave Arethai, ir paduodamas ji Milestai.
- Aciu...
- Ryt po vakarienes pasigauk mane, pasnekesim.
- Butinai, profesoriau.
- Vadink mane Duncan, gi jau sakiau.
- Gerai, pro... Duncan. Labos nakties.
- Saldziu sapnu, - palinkejo vaikinas ir isleido Milesta pro duris. Ten ja pasitiko Holly ir abi draugiskai nuskrido i bendraji kambari. Tuo tarpu Aretha vel tirpo tiesiogine ta zodzio prasme. Grizus atgal, Casandra nepraleido progos...
- Kiara, kaip tau pavyko ja parvesti, o ne parteliukuoti?
- Juokis, juokis... Kad zinotum kokia pati vakar po treniruotes buvai! - susniurkste Aretha.
- As tai buvau, o tu, mano miela, esi.
- Taip linksmai besisnekuciuodamos merginos susedo baigti namu darbu. Rytoj lauke nauja diena.

ką aš čia dirbu?... (pasimetus Cassie)
*tuk tuk*
tyla...
*tuk tuk*
- murmt murmt...
*tuk tuk*
- mmmmmniekonianioriumiatytsiavoakysemiegosiudar.
*stumt stumt*
- Cassie, žinau, kad šiandien tau kvidičas, bet nebūtina keltis valanda anksčiau, kai treniruotė vakare!!! - užbliuvo Aretha, ryškiai norinti truputį... pasnausti.
- Jei dabar nebūtų likęs tik pusvalandis iki kerų pradžios, ir visa likusi šaika jau senai nesėdėtų didžiojoje salėje, tai, patikėk, leisčiau tau miegoti, nors ir pats Oliveris įskristų į kambarį.
- Mmmm... - paspyrė kaldrą sau ant galvos Aretha.
- Aretha! Duncan už lango! - atsirėmusi į stalą žviegtelėjo Casandra.
- Neeebb-bandyk... jau perpratau šyyytą tavo bajerįįį... - giliai giliai tarsi iš Sneipo požemių atsklido bambėjimas.
- Aretha! Pusnuogis Duncan už lango! - nepasidavė Casandra.
Kažin kokiu stebuklingu būdu ką tik taip kietai į miegus pasinėrusi Aretha dabar jau stypsojo ant žemės ir dairėsi aplinkui.
- Jei būtum iki galo perpratusi, tai suprastum, kad dabar šiek tiek šaltoka lauke vaikščioti pusnuogiam, - 'įkando' Cassie.
- Aš čia... čia... specialiai taip atsikėliau! - iškėlė galvą Aretha.
- Mhm, o aš iš tikro mačiau pusnuogį Duncan, - stumtelėjusi Arethą vonios pusėn, pradėjo kloti lovą Casandra. - Eik ruoštis greičiau, jei nenorim pavėluot.
- Kokia tu žiauri...
- Ačiū už komplimentą.
- Prašom, niekada negaila.
- Taip, juk tu dosnumo įsikūnijimas.
- Ačiū už komplimentą.
- Prašom, niekada negaila.
- Žinoma, tau niekada nieko negaila!
<...>
- O taip, geraširde drauguže, kokia tu dosni.
- Galiu dar kartą trinktelt, jei nori!
- Ne, ką jau teeeeen...
- Ak, kokia tu negobši!
- Khem... Panelės... - krenkštelėjo Elijah į ką tik atėjusias į kerų kabinetą merginas.
- Taip! tokia kaip ir tu!
- Ačiūūū!
- Panelės... - toliau bandė įsiterpti Elijah.
- Žinai, stegiam savo fan klubą.
- Kokia puiki idėja!
- Panelės!!! - kartu su Elijah suriko ir Johnny.
- Kooo??? - vienbalsiai atsiliepė Aretha su Casandra.
- Labas rytas, - šyptelėjo Elijah.
- Labas rytas, - atsakė ir merginos.
- Kodėl nebuvot pusryčių? - pasidomėjo Paul.
- Pramigom truputį, - atsiliepė Aretha.
- Pramigom sakai... - tyliai nutęsė Casandra.
- Kaip tau pavyko ją pakelti? - supratęs Casandros mintį nusijuokė Paul.
- Mergaitiškos gudrybės, - mirktelėjo Cassie.
- Ah.. pasakei, kad Duncan atėjo... - susiprato Paul.
- Eyyy! - jau žiojosi Aretha, tačiau kaip tik tuo metu į mokinius kreipėsi prof.Flitvikas ir visi turėjo nutilti, taigi...
- eeeeyyy, - toliau tęsė Aretha.
- Ai, baik, pupa kate, visi jau senokai žino, kaip tave priverst atsikelt, - mirktelėjo Paul.
- Bet žinokit dabar paprastas Duncan nebegalioja, reikia pusnuogio, - suprunkštė Casandra.
- Eik jau?! - išpūtė akis Elijah. - Areeeeeethaaaa, nuuu... Areeeethaaaaa...
Tuo tarpu prof. Flitvikas pasilipęs ant knygų skėryčiojosi ir bandė nutraukti šurmulį.
- Jūs ten, kvailiai, užsikimškit, - rėžė Smirdžius į Švilpynės pusę.
- Tu ten, idiote, nesirauk, - rėžė Paul į Klastūnyno pusę.
- Priašyyyčiau tylos!!! - užriko Flitvikas ir šį kartą visi sukluso.
---
Grifai pas Makgonagal visą pamoką plušėjo net suplukę, o po to dar užtruko per pertrauką, kadangi profesorė uždavė kalnus namų darbų.
- Negi čia visi mokytojai tuoj paseks Sneipo pavyzdžiu? - sumurmėjo Claire risdamasi laiptais į požemius.
Holly be žodžių sudrebėjo.
- Negąsdink, Claire, nuo pat ryto. Sąžinės turėtum, - papurtė galvą Milesta.
- Aš negąsdinu, tik bandau įsivaizduoti tokį košmarą... Galite įsivaizduoti visus mokytojus riebaluotom galvom, dvokiančius ir tokius tokius... na tokius... nuosrutas, kurie tik ir laukia, kada galės užduoti kuo daugiau namų darbų...
- Čiš! - sudraudė Vanessa, kol dar neapsivėmė, mat, vargšės vaizduotė buvo per daug laki.
- Tauką minim, taukas čiaaa... - atsidūsėjo Holly, praverdama sunkias medines duris į šaltą, dvokiančią ir šiaip ne per labiausiai malonią aplinką.
- Welcome to the dusthole, - linktelėjo Claire ir lėtai įtepseno į klasę.
- Maukit greičiau, - išgriežė už nugaros Smirdžius.
- Ir vėl tu. - atsiduso Milesta.
- Taip, turbūt gimiau po nelaiminga žvaigžde, kad po mano kojom amžiais trinasi tokie, - iškėlė galvą Smirdžius ir, rodydamas pavyzdį savo chebrai, pastūmęs Milestą įskėtojo į Sneipinyčią.
- TUUU!!! DRĮSTI MANE STUMDYT!!!! - kas jau kas, bet tik ne Milesta, galėjo praleisti visa tai pro akis.
- Ah, ir vėl ji šakojasi... - atsiduso Smirdžius ir atsisuko lydimas audringų sirgalių už savo nugaros (gaila Gylys ir Niurzga nesinešioja kopūstų, būtų tikri šokėjos, tfu, šokėjai sirgaliai).
- Tu nors kiek savigarbos turi? - siuto Milesta.
- Taigi, kad turiu, už tai ir trypiu visus šliužus sau iš po kojų.
- Nepersistenk! - dabar jau prie Milestos arčiau priėjo ir kitos panelės.
- Kas čia per bruzdesys, dinkit į suolus! - užsiputojo atplasnojęs Sneipas. Tačiau Milesta buvo tokia įsiutusi, jog net nematė Sneipo.
- Mirage! ar girdėjai ką sakiau! Į suolą! - surėkė Sneipas.
- Apkurto, - nusikvatojo Smirdžius.
- Smirdžiau, tavo nuomonės niekas šiuo metu neklausė. - mestelėjo profesorius.
- Milesta, eime, - timptelėjo už rankovės Vanessa.
- Ašš jį vienąąą dienąą pritrėėėkšiu kaip tarakoną su tapke, - pro dantis iškošė Milesta ir nuslampino į suolą.
Pasibaigus nuodams ir vaistams grifės pasistengė kuo greičiau išsinešdinti iš požemio, o kartu išnešdinti ir Milestą, kad toji nekibtų į akis Drakui. Taigi, dar vienas malonus pasimatymas tuo ir baigėsi...
---
- Kaip greit prabėgo pusdienis, - nusistebėjo Aretha, kartu su visais jau traukdama į Didžiąją salę.
- Mhm, turbūt todėl, kad profesoriaus Pitto pamoka buvo kaip visad įdomi ir netruko prailgti, - išdėstė mintį Samara.
- Faktas kaip blynas, - patvirtino Johnny.
- Paul... - nedrąsiai į vaikiną kreipėsi Casandra.
- M? - tarsi atsibudo šis.
- Man vaidenasi ar tau kažkas ne taip?
- Pritariu, man taip pat kažkoks įtarimas kyla, - primerkė akis Aretha.
- Aaaai, - numojo ranka Paul.
- Neaiksėk, o sakyk, kas yra, - paplojo per petį draugui Elijah.
- Vakar truputį nepapasakojau kaip baigėsi areštas... - numykė Paul prasikaltusiu snukeliu.
- Paul... - atsiduso Keanu, jau tikėdamasis tikrai įstabios pabaigos. Deja, jis neklydo.
- Ką padirbai? - užklausė Samara.
- Nieko nepadirbau! - šoktelėjo Paul, tačiau greit nusėdo, pamatęs draugų žvilgsnius ir papasakojo, kaip 'netyčia' trinktelėjo duris Sneipui ir Filčui prieš nosį, ir kaip 'netyčia' iš jų rankų prieš tai išplėšė lazdelę.
- Mustangas... - labai tyliai murmtelėjo Aretha.
- Ką sakei? Neišgirdau, - pasitikslino Paul, tačiau Aretha raustelėjusi nieko neatsakė.
- Juk prašėm neprisidirbt, - atsiduso Johnny.
- O kaip tu būtum pasielgęs, kai tokiu laiku ir po tiek darbo tie nuodvasos tave dar šokdintų?!
- Gerai gerai, nesikarščiuok. Išsisuksi kaip nors, - nuramino Johnny.
- Įžvelkime gerąją pusę, bent jau parodei jiems savo vietą, - šyptelėjo Casandra.
- Taip, ir dėl to visai nesigailiu, - išsipūtė Paul.
- Pasipūtėlis, - sukikeno Aretha.
- Pristabdyk mustangus, Arethut, - kažkaip įtartinai mirktelėjo Paul, o Aretha po to nudavė, kad kažką labai įdomaus pamatė už kampo.
O gal ir pamatė? Mat neužilgo iš tos pusės pasirodė ne kas kitas o profesoriai Duncan bei Oliveris.
- Ūū-ūū, - kažkas kažkaip netikėtinai iš kažkur ir visiškai nepastebimai suūkė.
- Pst, - kažkas irgi kažkaip netikėtai ir visai nepelnytai kažkam iš abiejų pusių menkai trinktelėjo.
- Sveika Aretha, sveika Casandra - pasisveikino profesoriai, - Kaip gyvuojat?
- Laba diena ir jums, - suprunkštė Johnny ir Elijah.
- Oi, sveiki, - susigėdo profesoriai tačiau nudėjo jų iš pradžių nepastebėję.
- Sveiki, - vienbalsiai pasisveikino minėtosios personos ir nusišypsojo, - gyvenam neblogai, o jūs kaip?
- O kaip gi mums ten, - nusijuokė jie, - šlaistomės ir tiek.
- Casandra, nepamiršai šiandien? - pasidomėjo Oliveris.
- Ne, žinoma ne, - savo ruožtu atsakė šioji.
- Na, o su menininkais susimatysim ryt, taip? - nusišypsojo Duncan ir sulaukęs linksinčių galvų drauge su Oliveriu patraukė tolyn.
- Aretha, tik nesutirpk, - pamatęs kažkokią įtartiną miną panelės veide perspėjo Paul.
- Burbu...bul... - išstenėjo ne kas kitas, o Aretha.
---
Kuo greičiau sukimšus pietus Claire pati pirmoji prisistatė prie anot jos "Brado kabineto durų".
- Aš net nespėjau normaliai užkąsti... - bambėjo Milesta.
- Apsieisi, - atšovė Claire.
- Apalpsiu, - iškišo liežuvį Milesta.
- Ajk tiktais, - toliau mindžikavo Claire ir net šoktelėjo nuskambėjus skambučiui.
- Štai ir tavo lauktoji akimirka... - atsiduso Milesta trindama pilvą.
Neilgai trukus pasirodė ir pats profesorius. Kaip visada maloniai įleidęs mokinius į klasę pasisveikino ir paskyrė užduotį. Šį kartą ji buvo praktinė.
- Neviiili... Vaje, - susiėmė už galvos profesorius po didelio pokštelėjimo atsisukęs į tą pusę ir pamatęs mokinį stovintį su elfo ausimis, undinėlės uodega ir barzda sulig Dumbldoro.
- p...profesoriau... - gailiai sucypė šis.
- Nieko nesakyk, - atsiduso Bradas ir pasiėmęs savo lazdelę atstatė pradinę Nevilio būklę ir nusišypsojo. - Laimei neprireikė madam Pomfri pagalbos, o tai nelabai įsivaizduoju, kaip būtume tave ten nugabenę su tokiu... plaukmeniu.
Visa klasė suūžė, o Nevilis paraudo, tačiau jam pačiam tai buvo tik juokingas nuotykis ir net neketino pykti ant prof.Pitto dėl šios pastabos.
- Matėėėt kaip jis mostelėjo lazdele, o tada išmetė tokią pozą, baaaach babaaach, nu toookią, matėt, jo? - po pamokos spirgėjo Claire naujais įspūdžiais.
- Claire, vaikeli, - pridėjo pirštą prie lūpų Holly. - Žinai, jei dar nors kartą pasakysi, kad tu neįsižiūrėjusi profesoriaus Pitto, aš taip tau tvosiu, kad išbarškės visos jo pozos iš tavo vargšės perkaitusios galvelės.
- Bet taaaaaaaaaa pozzzaaaaa... - skraidė padebesiais Claire, kažkuo primindama apsiseilėjusią Arethą.
- Beviltiška. Keliaujam pas Hagridą ir Švilpynę, - linktelėjo Vanessa.
---
Po keliolikos minučių ir Švilpynė ir Grifai jau buvo prie Hagrido trobelės. Ne taip dažnai jie turi bendras pamokas, taigi, kol Hagrido nebuvo matyti horizonte visi dalijosi įspūdžiais. Kas toliau sapaliojo apie Brado pozas, o prie šios šnekos labai prisiderino ir Aretha. Dabar Claire ir Aretha lyg susitariusios varė tą patį, viena apie vieną, kita apie kitą. Gerai, nepadarykime balučių iš šių mielų asmenybių, nes po kiek laiko jos susigribo (tarkime, jog pačios...) ir prisidėjo prie kitų.
- Oi, šiandien juk kvidičo treniruotė, - atsitokėjo Amanda.
- O taaaip, jėga, - išsišiepė Vanessa, mat jau senokai norėjo paskraidyti.
- O mums kada? - pasidomėjo Aretha.
- Nežinau, reikės šiandien pakalbėti su Oliveriu, - su padėka už priminimą į Arethą pažvelgė Casandra.
- Šiandien? - pasidomėjo Milesta.
- Nesvarbu, - numojo ranka Cassie ir nusišypsojo.
- Na, kaip nori, - taip pat šypsena atsakė Milesta ir priversta kelių personų papasakojo Arethai su Casandra apie savo papildomas pamokėles su Hariu. Tačiau, Milesta nebūtų Milesta, jei tuo pačiu nebūtų atsilyginusi ir apie šias pamokas pačiulbėjusiems paukšteliams. Galime daryti išvadas, jog Amanda ir Vanessa taip pat gavo papasakoti apie savo mielą pasimatymą su Lee ir Joshu. Vanessai iš naujo užgimė toks... labai gilus susidomėjimas Joshu ir visos merginos nepraleido progos pamėtyti pastabas ir klausimus panašius į "kada gi naujoji porelė vėl susitiks?" arba "pakviesit į vestuves?".
- O jei rimtai, Vanessa, mes norėtume susipažinti su Joshu, - nusišypsojo Aretha.
- Taip, labai pritariu, - šyptelėjo ir Casandra.
- Na baikit, mes ką tik susipažinom, ir apskritai, tarp mūsų nieko nėra! - varė savo Vanessa.
- Oi, kaip senai girdėtas sakinys, - sarkastiškai nuprunkštė Milesta.
- Vanessa, jau net mes, nemačiusios tavęs iškart po susitikimo su Joshu, suprantame, kad tarp jūsų kažkas yra, - žybtelėjo akimis Aretha.
- Gerai, patinka man jis! patinka ir labai! - neteko kantrybės Vanessa.
- O taip! mes pasiekėm savo! - šūktelėjo išsišiepusi Casandra.
- Ha ha ha... - nusivaipė Vanessa ir kuo greičiau pasistengė nusukti kalbą, galima lažintis, jog kitą dieną ji teigs nieko panašaus nesakiusi.
Taigi magiškieji gyvūnai praėjo linksmai. Mokiniai šiandien gavo palyginti malonaus darbo: prižiūrėjo salamandras laužuose ir padėjo Hagridui pasodinti moliūgus. Nors visi po pamokos nebuvo patys švariausi, tačiau vėsiame ore atsigavo, pailsėjo ir buvo visai gerai nusiteikę, juolab, kad pamokos jau baigėsi. Paėję keletą minučių su grifais švilpynukai atsiskyrė ir nusprendė aptarti taip senai minėtas ir jau beveik pamirštas odines rožines kelnes.
- Na, Paul, senai jas jau dėvėjai, ar pasirodysi šiandien vakare? - mirksėjo akutėmis Aretha.
- Jei labai gražiai paprašysi... - kilstelėjo antakius Paul.
- O kaip labai gražiai? - pasidomėjo Aretha.
- Hmm... - susimąstė vaikinas, - vienas bučkis - viena klešnė, antras bučkis - antra klešnė, trečias bučkis - vienas centimetras aukštyn, ketvirtas - antras centim...
- Gana gana, - sustabdė Aretha. - Gal galima kaip nors kitaip?
- Naaaa... - pasitrynė smakrą Paul, o tuo tarpu jam į abi ausis vaikinai kažką pradėjo įnirtingai kalbėti. - Va, kiekviena po bučkį ir bus tos kelnės.
- Geriau tu būk išvis be jų, - numojo ranka Casandra.
- Oooi, dėl tokio susitarimo vien kelių nepakaktų, - nusijuokė Paul.
- Turėjau omeny, be [b]rožinių[/b] kelnių!
- Mes geriau žinom, ką jūs visos turit galvoje! - vienu metu nusijuokė vaikinukai.
- Pasileidėliai, - purkštelėjo Samara.
- Mes nors negulam į jūsų lovas! - užginčijo Johnny.
- Mes nors pusnuogės nesišlaistom po kambarius, - kyštelėjo liežuvį Aretha.
- Mergina, nori pasakysiu tokį... prikolą? - šyptelėjo Johnny.
- Na? - susidomėjo Aretha.
- Ne mes pusnuogiai įsiveržėm pas jus, o jūs įsiveržėt pas mus pusnuogius.
- Oi...
- Ko oiksi? pripažįsti savo kaltę? - išsiviepė Johnny.
- Ne! Ten oi! - kumštelėjo į pašonę Casandrai Aretha.
- Susimildamos... Jie jus persekioja ar kąąąąą?.. - jau neteko kantrybės Elijah.
- Baik. - nukirto Casandra.
- Tu tik palaaaauk, - maniakiškai ir isteriškai nukikeno Elijah.
- Elijah... - žudantis Casandros žvilgsnis bandė persismelkti į Elijah paširdžius.
- Ką? aš nekaltas... aš šventas! Eime, palikime kažkaip neįtikėtinai vis susitikančius profesorius ir mokinius.. viiieeenuuus... - ypač pabrėždamas paskutinį žodį Elijah kreipėsi į likusiuosius.
- Na ir čiuožkit, - purkštelėjo Aretha širdyje džiaugdamasi dar viena galimybe pamatyti ar net pakalbėti su Duncan.
- Nagi nagi, - nusijuokė priėjęs Duncan.
- Ką mes matome? - pritarė juoku ir Oliveris.
- Naaa... Kaip ir mus, - nusišypsojo Aretha.
- Taiklu, - mirktelėjo Duncan ir mostelėjo pirštu į Arethą.
- Dėkui, pati stebiuosi, kaip sugebėjau atspėti!
- Jei neklystu iš Hagrido? - pasiteiravo Oliveris.
- Būtent, - atsiliepė Cansandra.
- O, didžkirmius gal prižiūrėjot? - nusipurtė Oliveris ir suprunkštė.
- Neeeeeee, - su pasišlykštėjimu veiduose nutęsė merginos. - Salamandras tik.
- Pasisekė, - linksmai mestelėjo Olis. - Aš dabar būsiu labai įžūlus, bet kaip suprantu jūsų pamokos baigėsi... Tai gal norėtumėte mus su Duncan palydėti dar kartą iki Hagrido, reikia pasiimti šio to.
- Ooo, aš prisidėsiu prie Oliverio įžūlumo, - išsišiepė Duncan ir kilstelėjo antakius.
- Na, manau mes niekur neskubam? - kreipėsi į Casandrą Aretha.
- Sneipo užduotys padarytos, reiškia mes laisvos kaip vėjas, - nusišypsojo Cassie.
- Na va, kaip šaunu, - ranka paragindamas merginas tarstelėjo Duncan.
Nors kelias buvo ir nelabai tolimas, tačiau visi keturi spėjo linksmai įsikalbėti. O ir aptarti buvo ką: ir menai, ir kvidičas, ir šiaip gyvenimas. Ach! Šis pusvalandis taip praskaidrino dieną, jog energijos, matyt, buvo pasikrauta visai savaitei.
- Labai ačiū judviem, - nusišypsojo vaikinai.
- Mums vienas malonumas, - taip pat atsakė ir Aretha su Casandra.
- Susimatysime rytoj? - pasiteiravo Duncan.
- Su manimi, tai tikrai, - nusijuokė Aretha.
- Aš susilaikau nuo muzikos, tai turbūt palauksiu kito užsiėmimo, - nusišypsojo Casandra.
- Na va gražiausia. Tai ką, iki kito karto? - atsisveikino Duncan.
- Iki, - mirktelėjo Aretha.
- Susimatysime vakare, Cassie, - šyptelėjo Oliveris.
- Taip, iki vakaro, - pamojavo Casandra ir abi su Aretha nužingsniavo pilies link, o Oliveris su Duncan link kvidičo stadiono.
- Ar dar reikia žodžių?... - išsiviepė Aretha.
- Tikrai neeee, - su palaima numykė Casandra.
---
- Na, merginos, pasiruošę kvidičui? - grifų bendrąjame kambaryje į Milestą, Amandą ir Vanessą kreipėsi Haris.
- O taip! - šūktelėjo Milesta.
- Šaunu, aš jau taip jo pasiilgau, - užsisvajojo Haris prisiminęs vasaros naktis, kai užsimerkęs svajodavo apie šluotą, šmaukštą ir įstabų greitį danguje...
- Gal jau eime? Kas ten mūsų komandoje? - iškėlė pasiūlymą Vanessa.
- Gera idėja, - pritarė Amanda, - Haris, Ronis, aš, tu, Milesta, Semas, Kolinas ir viskas, rodosi.
- Taip, čiuožiam! - šūktelėjo Haris ir pats pirmas iškurnėjo pro portreto angą, tačiau už jos sustojo palaukti kitų. Kaip bebūtų keista tik sulaukęs Milestos daugiau nieko nebelaukė...
Lauke buvo gaivu, saulė jau buvo arti laidos, taigi pats tas kvidičui. Aikštėje grifų komandos jau laukė Oliveris Medis. Linksmai pasisveikinęs su visais jis išdėstė savo kalbą kaip ir visoms kitoms komandoms ir davė komandą pakilti į orą. O dieve, koks jausmas! Kvidičas! Pagaliau!(aut.past.autorius atsiprašo už emocinį nukrypimą)

Klausykit, uzteks cia stabdyt. Skelbkim naujienas :) (M.)
[Svilpynes bendrasis kambarys. Netoli zidinio sedi Paul, Keanu, Johnny, Aretha, Casandra, Emili ir Kiara. Salia trypcioja Samara, o garbes ratus mina Elijah.]
Na o Svilpynes fronte vyko paruosiamieji darbai - Paul tuoj tuoj turejo eiti i aresta.
- Tik nesispyriok...
- Galvok apie saldu saldu atpilda, kersta...
- Ir nesok jam i akis... - patare Kiara.
- I ka as tau panasus? I toki, kuris kiekvienam sutiktam soka i akis, ka?! - nebeislaike Paul. Jo gyslose vire kraujas. Kas dar gali buti blogiau nei nepelnytas arestas pas Filca?! Ir dar per nuopeza Sneipa...
- Na, tiesa sakant... - uzverte akis ir prikando lupa mergina. - Bet vis tiek manau, kad...
- Kokia dar tiesa? Koks dabar skirtumas, ka tu manai? Ne tu eini visa nakti daryti kokias nors nesamones pas Filca ir jo slykscia kate ir vien del to, kad gynei savo draugus!
- Paul, drauguzi, zinok Kiara tai tikrai nera Sneipas ar Filcas, kad cia klykautum ant jos... - pakraipe galva Johnny.
- Po simts... Sorry, mergyt... Atsiprasau visu, bet man tuoj is pykcio stogas pavaziuos...
- Jau pavaziavo... - tyliai pataise Keanu.
- Aciu uz komplimenta!
- Atsidekodamas uz ji galetum NEREKT KIEKVIENAI PROGAI PASITAIKIUS! - uzkrioke Samara.
- Paul, klausyk, mes meginam tau padet ir tu neturi jokio pagrindo issiliet ant musu... - pradejo Casandra.
- Nors is tikro geriau issiliek dabar ir cia nei ten ant Filco ar ponios Noris... - garsiai svarste Elijah.
- Viskas, einu, kol dar karta jusu neuzsipuoliau, - liudnai istare Paul ir pasuko isejimo link.
- Paskutinis instruktazas, - pradejo Emili.
- Nerek ant jo.
- Nespardyk kutvelos Noris.
- Nekeik viso pasaulio...
- Su Sneipu ir Filcu jame.
- Saziningai be jokio issisukinejimu ivykdyk skirta aresta.
- Negirdek, kaip jie keiks Svilpyne ir tave.
- Galvok apie kersta.
- Svajok apie Sneipo snukeli be tu riebaluotu plauku.
- Viskas? Tik tiek draudimu? - atsisukes mete Paul ir syptelejo.
- Tik tiek, - sutartinai choru atsake visi.
- Nors tiek... - pakraipe galva vaikinas ir isejo is kambario. Jis nuliudes myne koridorius, kol pasieke Filco kabineta. Vaikinas pasibelde - Filcas liepe jam ieiti.
- O, Walker, tu paciu laiku.
- Mhm...
- Profesorius Sneipas liepe man tau duoti aresta...
- Aha...
- Ir priziureri, kad viska ivykdytum preciziskai tiksliai, - bambejo Filcas. Paul aplink kojas sukiojosi ponia Noris. Ak, kaip vaikinas tramdesi ir tvardesi, kad jai neispirtu! Turbut sunku ir isivaizduoti...
- Walker, turiu tau neeiline uzduoti.
- Nejaugi... - tyliai sumurmejo Paul.
- Taigi... - apsimete neisgirdes ukvedys. - Ka tik gavome produktu siunta, kuria riektu sutvarkyti - produktus isimti is deziu, sudeti i lentynas ar vezimelius. Einam, - mostelejo jis. Paul asiduso, mintyse kartodamas "antradienio pamoka, antradienio pamoka..." ir nuseke Filca. O sis ramiai nusileido i pozemius, kur, pasukus i priesinga puse nei Sneipo klase, jie pamate pasieniais ideliotas dezes. Kruva deziu.
- Visas?.. - sunkiai nurijes seiles ir jau puikiai zinodamas atsakyma paklause Paul.
- O taip. sitas - mostelejo Filcas, nugabenk i profesoriaus Sneipo kabineta ir turini isdeliok i tuscius stiklainius ant sienu.
- mhm...
- Sitas iskrauk i vezimeli kampe. Palik ji cia.
- Aha..
- O visas likusias - nunesk i sandeli sio koridoriaus gale. Paliksiu atidarytas duris. Jei kas dings - uz tai atsakysi savo kailiu.
- Butinai... - Sneipas jau sukosi eiti, o Paul taikesi issitraukti lazdele, kai...
- O, Walker, lazdeles tau neprireiks. Paskolink ja man... - zybtelejo akimis Filcas.
- As... - mazu maziausiai Paul dabar norejo atiduoti lazdele FILCUI. Jau kam kam, tik ne jam...
- Lazdele.
- Bet...
- Lazdele!- uzbliuvo Filcas ir Paul, prisimines draugus, paslaugiai istiese ladele. Filcas grubiai ja pastever ir apsisukes isdulino is pozemio. Paul liko vienas su savimi, savo mintimis ir daugybe paslaptingo turinio deziu. Taigi, Paul uzdejo pirmaja grupe deziu ant kazkokio vezimelio ir letai pradejo ji stumti Sneipo klases link. Vaikinas issyk pastebejo, kad svorio tie "produktai" turi... Prie klases duru Paul pasibelde - neduok dieve, ten Sneipas... Taciau, Paul laimei, niekas neatsake, tad jis patenkintas atidare duris - viskas taip, kaip visad. Taip pat salta, niuru, nejauku ir kelia sleikstuli. Vaikinas pristume vezimeli prie lentynu ir, nukraustes jas, atidare viena ju. Darbas ne toks jau ir slykstus - is Sneipo galejai tiketis triskart blogiau, triskart labiau "fuuu". Taciau pamacius dezes turini Paul issyk pamirso sias savo mintis.
- Viespatie aukstielnikas... - spejo suaimanuoti vaikinas ir nusisuko. Jam pasivaideno, kad girdi saizu Sneipo juoka. Taciau tai tebuvo tik ispudingo vaizdo turinys. O ta garsioji pirmoji deze buvo kupina kazko zalio... kazko glitaus... kazko slykstaus... kaip pasakytu Aretha - kazko "fuuu". Cia Paul zalingas muilo operu iprotis - kalbejimasis su savim:
- Ir as turesiu visa sitai isdelioti i stiklainius neapsivemdamas? O tu kosmare... - Kaip ir visur, taip ir cia, nutiko blogiausia, kas galejo nutikti - is paruosiamojo kabineto galva iskiso Sneipas.
- Na, jei apsivemsi, gausi dar ir tai isvalyti. Atsargiai su siunta - cia brangus ingridientai! - su paslepta sypsena veide pareiske Sneipas.
- Ir jums labas vakaras... - suniurzge Paul, bet ne nemane sakyti ko nors daugiau. Sneipas priejo prie Paul, idemiai pazvelge i ji, o tada apsisuko ir isejo is klases, ore beplaikstydamas savo juoda apsiausta.
- Sekmes! - pasigirdo palinkejimas, jam jau darant duris.
- Gaidys... - susikeike vaikinas ir, paemes tuscia inda, palinko prie dezes. Cia jam susviete, kad nelabai malonu liest sita zalia glicia mase, taigi, Paul susirado slibino odos pirstines, kurias zinojo esant apatiniame Sneipo stalciuje. Ten profesorius laikydavo kelias atsargines pirstiniu poras, tam atvejui, jei kas nors aplietu ji kuo_nors_pavojingu, aks sugadintu ranku apsauga. Taigi, ne neklauses leidimo ir nesusimastes Paul apsimove Sneipo pirstines ir viena ranka atsargiai paeme zalias slykstynes. Tada pasidygejes jas imete i stiklaini ir, ji uzsukes, padejo i lentyna. Taip dar keleta kartu... Kol pagaliau deze istustejo. Nieko nelaukes Paul ciupo dar viena - zinojo, kad jis arba viska baigs cia ir dabar, greitai, arba tupes sitam pozemy istisa savaite ir, negyvomis akimis ziuredamas i dregna siena, keiks visa pasauli "su Sneipu ir Filcu jame". Antroje dezeje ji pasitiko melsvi augalu lapeliai, kurie siaip nebuvo labai baisus. Na nebent tai, kad skleide ne koki aromata... Ir tiap visose dezese - vis kas nors naujo, kas nors nenuspejamo. Ka nors slykstaus. Susitvarkes su tomis nuostabiomis dezemis Paul vel ejoi koridoriu. Pasijuto mieguistas - nenuostabu. Jau beveik vidurnaktis. Jis cia kuitesi jau beveik sesias valandas! Paciam buvo sunku patiketi... Vaikinas toliau krauste dezes, dabar jau zinodamas, kas jose. Nuo to daresi dar slyksciau... Galu gale, apie trecia nakties, Paul, kad ir kaip neitiketina tai butu, baige. Jis nusvirduliavo i Filco kabineta ir pasibelde - norejo atsiimti lazdele.
- Uzeik, Walker! - atskriejo FIlco balsas.
- Baigiau, - iejes negyvu balsu pareiske Paul. - Noriu savo lazdeles.
- Ar dabar taip kalbama su vyresnybe? - is seseliu islindo Sneipas - vaikina persekiojantis kosmaras, prisiekes paversti jo gyvenima - kancia.
- Noriu savo lazdeles, - pakartojo Paul.
- Kas cia per kvapas? - nusijuoke Filcas.
- Lazdele... - isspaude Paul.
- Matyt sitaip dvokia MULKIAI is MULKIU koledzo, - savo iprastu balsu atsake Sneipas.
- Lazdele!
- Nerek!
- Noriu atsiimti savo lazdele! Ka tik beveik devynias valandas ariau pozemyje, rytoj man pamokos. Noriu pasiimti savo lazdele ir eiti is cia, jei jau esu toks mulkis. Ir nesu nusiteikes klausytis jusu uzgauliojimu.
- Walker, rinkis, ka kalbi, nes tojau pat duosiu tau antra aresta!
- Nusispjaut man i tavo aresta. Accio, lazdele! - susuko Paul, sugavo savo lazdele ir ne nesusimastydamas trenke durim. Pasileido begti - paveikslai stebetinai dideliu greiciu keitesi ir bego pro sali, o po keletos minuciu Paul isleke i bendraji kambari. O ten priesais zidini sedejo Elijaj ir Keanu, kurie, susikele kojas ant gretimu kreslu, miegojo. Visu ugiu issitieses ant zemes smagiai sau i aki pute Johnny. Paul sustojo - jie jo lauke. Tik dabar pajuto, kaip smilkiniuose tvinksi kraujagysles... Rodos, galva tuoj sprogs. Jam drebejo rankos, pasaulis sukosi aplink. Vaikinas susmuko ant keliu is to nuovargio ir emocinio pykcio.
- Paul... - nusiziovavo Johnny ir atsisedo.
- Reikejo nelaukt...
- Nenusisnekek. Gi zinai, kad mes visad laukiam viens kito tokiais atvejais. Zadinam situos du ir einam i lovas - papaskaosi viska...
- Aciu...
- Puikus aromatas. SHanel 5? - Paul nusijuoke.
- Sneipas 2 greiciau.
- O... Tikrai nepakartojama... Uzpatentuok... - taip linksmai jie pazadino draugus ir nuejo i lovas, pakeliui nusitraukdami marskinelius. Kazkur koridoriuje Paul nutrenke Sneipo pirstines - bus tu pirstiniu, kai pagalvoji... Jis buvo tik pradejes pasakoti apie sia puikia uzduoti, kai iejus i kambari juos pasitiko staigmena - ju lovos miegojo Aretha, Casandra, Emily, Kiara ir Samara.
- Ciaaaaaaaaaaaaaaaaaaa dabar kas? - per miegus nusijuoke Elijah.
- O, kas grizo... - prasimerke Casandra.
- Fuuuuu... - sumumrjeo Aretha ir, syptelejusi draugams, atsisedo.
- Pasakok, - atsibudo ir kitos.
- Kaip jums tinka pizamos... - nusivaipe Keanu.
- Ir naktinukai, - ziuredamas i Samara nusijuoke Johnny.
- O jum visai netinka marskineliai, - atsove ji.
- STai del ko puikiai atrodot be ju. - pridjeo Kiara.
- Kad taip dazniau... - tyliai suaimanavo Aretha.
- Ot panos... Nu ot panos...
- Paul, baik cia stebetis viskuo ir PASAKOK!
- Mhm... - taigi, dar valandele Paul pasakojo apie savo aresta, o dar keleta minuciu visi juokavo apie tai, kokios drasios tos siuolaikines merginos - pacios lenda liutui i nasrus... Svilpynes sestakursiai uzmigo pries penkias, o kita ryta buvo gerokai uztine... Eilini karta.
***
[Grifiu miegamasis. Teka saule. Sucirksa zadintuvas. Kazkieno ranka stipriai trenkia per ji.]
- Ir visgi, sveikintina, kad vakar atsigulem padoriu metu, kaip pasakytu Makgonagal, - atsiduso Vanessa.
- JO... - prisidejo Amanda. - Siandien nors galva neplysta...
- Aha... - prisidejo Claire. Ji nuzvelge kambari - Levanda ir Parvate ne nesiruose keltis, o Hermiona jau buvo vonioje. Holly trnesi akis, o Milesta dar snaude.
- Mil, kelkis, - pajudino drauge Vanessa - nulis reakcijos. Taip pabande dar trys merginos - nieko. Milestai visai nerupejo kelimasis...
- Nagi, Milestaaaaaa...
- Oj, nieko jus nemokat... - nusivaipe Claire. - Milesta, kelkis, gerai? Eisim i pamokas.
- Jau? - per miegus prakose ji.
- WOW!!! - pradejo ploti kitos. - Claire, isidarbink etatine Milestos zadintoja. - Aha... Jos balsas teigiamai veikia, - atsisedo Milesta. Net ji nemire is miego.
- Kosmaras... - suburbejo Levanda, sau ant galvos uzsiversdama pagalve. Penkios merginos lovose susizvalge ir puole nenumaldomai juoktis. Parvate paleido i jas is mazutes savo sirdutes formos pagalveles, bet netycia pataike i iseinancia is vonios Hermiona.
- Tai ka, nemalonu, kai kas nors zadina, m? - tyliai istare ji ir pradejo krautis kuprine. Nauja savaite, nauja diena, naujos zinios...

... (M.)
Kaip ir praeita karta, Amanda ir Vanessa paeiliui susoko i skulptura ir nuciuoze zemyn. Sikart zinojo, koks sios trasos finisas, todel buvo kiek atsargesnes. O apacioje ju lauke Lee ir Joshas - abu labai graziai sypsojosi.
- Sveikos, merginos, - maloniai linktelejo Joshas. Po sito keleta minuciu visi sveikinosi ir klausinejosi, kaip sekasi, kol pagaliau visi nusprende kuo greiciau eiti i ta "nekalto_prasidejimo_kambariuka", kuriame sedejo anakart. O kadangi kelias iki jo buvo tolimas, tai draugai keliavo gan sparciu zingsniu. Be abejo, visa laika tunelyje skambejo juokas ir pokalbiai. O nukeliavus i jau iprasta merginoms vieta, Lee paslaugiai atidare rankenele ir ileido merginas vidun, kur jos eilini karta isitaise ant pripuciamu ziobarisku foteliu. Ir vel vaikinai suveike sio bei to uzkast. Prasidejo ilgai lauktas susitikimas...
***
Na o dabar grizkim i vakariene. Tiksliau i Didziaja sale, kur penkios grifes staigiai sukimso visa maista ir nukeliavo kur nors, kur jos gales ramiai pasisneket. Kaip bebutu keista, jos tam pasirinko pacia triuksmingiausia vieta - Grifu Guztos bendraji kambari. Juk, kaip sakoma, maziau sansu, kad tave kas nors isgirs, yra ten, kur milziniskas triuksmas.
- Amanda, Vanessa, baikit! Nekankinkit! - jau pyko nekantruole Milesta.
- Sakai?.. - zaismingai pasiteiravo Vanessa.
- Raminkites ir pasakokit, - paliepe Holly.
- Naaaa.... - toliau tese Amanda. Dar keleta minuciu Claire, Holly ir Milesta grasino ir kitaip maldavo draugiu papasakot apie susitikima. Kol sios pagaliau sutiko.
- Taigi... Mes susitikom prie skulpturos...
- Ir patraukem koridoriumi, kuri Milesta turbut prisimena.
- Jus mum nepasakokit, kuria minute kuris ikvepe ir kiekvieno zingsneli... Jus, pvz, pokalbius papasakokit... - uzverte akis Milesta.
- Aha... Ir panasiai, - pritare Claire.
- Hmz... OK. Tadaaaaa... Apie ka mes snekejom eidamos, Vanessa?
- Naaaaa... Lee pasakojo, kaip pasiilgo Amandos, - syptelejo Vanessa.
- Visai ne!
- Ot ir taip!
- Ot ir ne!
- Taip!
- Ne! - puole paeiliui saukti ir gincytis merginos.
- Taip! - kumsciu i stala trenke Vanessa.
- Ne! - pasoko Amanda.
- Ne! - pakartojo Vanessa.
- Taip! - is inercijos atsake Amanda ir visos puole juoktis.
- Prigavau, priiiigaaaaaavaaaaaau, be-be-be... - iskiso liezuvi Vanessa.
- Nesazininga!
- Nerekit, del Dievo! - sudraude merginos kazkokie septintakurse, labai rimtai ziurinti i savo siu metu VSMT... - Mokytis trukdot!
- Jei cia per daug triuksminga, tai dar yra biblioteka, siaip jau... - atsove Milesta. Isizeidusi septintakurse susniurkste ir piktai suzaibavo akimis, o pati Milesta skestelejo rankomis ir pazvelge i drauges, laukdama tesinio.
- Taigi, jei jau baigem si tobulai prasminga pokalbi... Teskit, - paprase Claire ir patogiau isitaise kresle.
- Taaaaaaaaaaigi... Mes visa kelia, kaip kad ka tik Amanda pritare, Lee aiskino Amandai, kaip jos pasiilgo...
- Taciau, jei jums idomi pacios Amandos nuomone, galiu pasakyti, kad Lee tik sake, kad seniai nesimatem (Cia pasigirdo Holly pastaba "Ojo. Visa... savaite?..") ir sake, kad, kol yra 'cia' mazai su kuo nors bendrauja, na isskyrus Josha, todel tas pasiilgimas savaime suprantamas ir...
- Neperimk Milestos mados teisintis, - nutrauke drauge Claire.
- Aciu, - suprunkste Milesta.
- Ner uz ka. Teskit.
- Va... O dar puse kelio Joshas aiskino Vanessai, kad ir jis jos ypatingai pasiilgo, - atsilygino draugei Amanda.
- Ne velnio!
- Ot ir...
- Panos, panos, panos... - sudraude jas Holly. - Jei nenorit, kad musu mieloji Barbara Mavis vel prikibtu, tai neberekaukit.
- Gerai, mama Holly...
- Puiku, dukros. Teskit.
- Taigi... Taip mes nuejom i ta pati kambariuka...
- Lee suveike moliugu pyrageliu...
- O Joshas - sulciu. Beje, Amanda, pastebejai, kaip graksciai mosteli lazdele? - tiesiog cia pati lydesi Vanessa.
- Mhm... Tikrai stilingai! Bet ir Lee ne kiek ne prasciau atrodo, kai...
- O dar sakot, kad nesat ju isimylejusios... - tyliai pareiske Claire.
- Ir nesam! - susuko Amanda su Vanessa, o ta pati septintakurse Barbara piktai debtelejo, susirinko knygas ir islindo pro portreto anga.
- Ups... - prikando lupa Vanessa ir visos penkios merginos vel nusijuoke. Taigi, merginos paskaojo toliau, vis labiau isijausdanos i savo neseniai isgyventus ivykius. Pirma jos pasakojo atsargiai, nelabai nuosekliai, na o paskui pradejo kalbeti atkartodamos beveik kas antra zodi... Viskas skambejo mazdaug sitaip:
- Na, tada mes isisnekejom apie kvidica, musu treniruotes...
- Lee pareiske, kad labai gailisi, kad nebekomentuoja rungtyniu...
- Aha, jam tai patikdavo... O Joshas apgailestavo, akd nera girdejes Lee...
- O jie abu kartu mums pasake, kad jiems labai apmaudu, jog negales matyti, kaip mes zaidziam.
- Tiesa, Joshas su Lee labai paslaptingai kalbejo...
- Lee sake, kad nematys tik pirmuju Amandos rungtyniu...
- O Joshas kazkodel pareiske, kad tiki, jog kai kurias musu rungtynes jis pamatys... - turbut nereikia sakyti, kad mergina, dazniau mininti Lee varda buvo Amanda, o ta, kuri vis tare "Joshas" buvo Vanessa. Claire, Holly ir Milestai taip meistriskai traukiant kiekviena ivyki draugems is lupu jos puikiai mate, kad sios - ypatingai susizavejusios savo naujaisiais draugais.
- Mmmm... Apsritai tai jie buvo labai silti siandien...
- Kuria prasme? - klausiamai pakele antaki Milesta.
- Tiesiogine, - sukikeno Holly.
- Visai ne... Jie buvo labai malonus...
- Ir meilus..
- Kuo tas pasireiske?..
- Na pavyzdziui, as stojausi, akzkaip susisuko galva ir susvidurliavau ir taip kazkaip suklupau...
- Ajo, geras vaizdas buvo!
- O tada Joshas pripuole prie manes ir padejo atsistoti... Taip svelniai...
- Ir dar paklause, ar jai viskas gerai...
- Aha... Tikrai... mmmm... - prisiminusi tiesiog kaifavo Vanessa.
- Buvo toks suirupines ar jo simpatijai nieko nenutiko... - kikeno Amanda.
- Visai as ne jo simpatija! - nukirto Vanessa.
- Aha... Tu tokia pat ne Josho simpatija kaip ir Haris nera Milestos simpatija.
- Tu cia ka dabar skiedi?! - pasoko Milesta ir ispute akis.
- Seskis, dievazi... Gerai, jei nori... tai tada Milesta ir Hari pakeiskim Claire ir profesorium Pittu.
- KA?! - neislaikiusi susuko Claire. - Ka girdi, - mirktelejo Holly. - Ir zinai, as jom pritariu.. - rimtai palingavo galva ji.
- Jis nera... As ne... Jis ne... Milesta, del dievo, padek man... - desperatiskai istare Claire. Ji ryskiai nemokejo meluot.
- Ka ji pades, jei dabar svajoja apie kita pamoka su Hariu?
- Nieko as ne... Jis ne... Mes ne... Ir isvis, neissigalvokit. Tai, kad as su Hariu dabar geriau sutariu, dar nereiskia, kad tarp musu yra kazkokia... mmm...
- Aistra, - padejo Vanessa.
- Taip. Aciu. Jokios aistros ner. Ir tai, kad profesorius Pittas ir Claire kartu mokosi ir siaip snekasikaip lygus su lygiu, dar nereiskia, kad jie isiziureje vienas kita.
- Jo! Ir tai, kad Bradas mane gina ir padeda, dar nebutinai turi reiksti, kad jis mane isiziurejo kaip moteri... Jis juk vyresnis uz mane.
- Atsiprasau, bet... KAAAAAAAAAAAS TOOOOOOOOKS?.. - valiukiskai nutese Amanda. - Tu jau vadini ji "Bradu"? - Vanessa, Amanda, Holly ir Milesta susizvalge ir pradejo ploti, o Claire nuraudo. Milesta, susivokusi, kad dabar ji lyg ir turetu stoti i Claire puse, nes gi abi yra taip pat smeiziamos (nors si tikro Milesta mane, kad Claire ir profesorius Pittas is tiesu isiziurejo vienas kita...), nustojo ploti ir kikenti. Dabar jos su Claire vaidino pasipiktinusias. Visgi, siaip ne taip jos nuo sitos temos perejo prie kitos, jau aptarinetos - Amandos ir Vanessos keliones.
- O tada Lee mums pasakojo apie...
- Aha, o tu klausydamasi taaaaaaaip mirksejai akutem...
- Ne daugiau nei tu, kai Joshas kalbejo apie savo mokyklos laikus...
[...]
- O ir siaip, jie pasakojo, kad siek tiek dirba su dvyniais prie ju pokstukrautuveles...
- Bet greitu metu tures kazkokia nauja neaiskia uzduoti...
- Ziuriu, vaikinai nebuvo labai kalbus, a?.. - syptelejo Claire.
- Ne, siaip tai jie buvo labai kalbus...
- Mieli..
- Silti...
- Malonus...
- Draugiski...
- Paslaugus...
- Tokiu atveju... Kada kitas pasimatymas? - pasidomejo Holly.
- Kam dar pasimatymo? Klausk, kada vesuves!
- Ot aciu!!! KIEK KARTU KARTOT, KAD TARP MUSU... - pradejo rekti Amanda su Vanessa. Kaip sakoma, Tiesa - skaudus dalykas. Taigi, merginos dar pasigincijo, kol galu gale visos nusprende nurimt ir nuejo baigt namu darbu. Rytoj - pirmadienis. Vel viskas is naujo.

Oh, It's good to be back.... (M.)
Taigi, Casandrai stacia galva nerus i rasini, Aretha liko trypcioti be jokio uzsiemimo. Ji nenorejo trukdyti Cassie taip inirtingai dirbti. "Stai ko reikia, - pagalvojo Aretha, - norint priversti mokines mokytis. "Siokios tokios" paskateles...". Taciau dabar sitas paneles palikim ramybej, nes jom reikia skubeti - Casandrai rasyti rasini, o Arethai - moraliskai (ir ne tik) ruostis.
***
[Grifu Guztos bendrasis kambarys]
- Manyciau siandienai uzteks. Dar siaip namu darbus baigt reikia...- pareiske Milesta ir atsitiese kresle.
- Aaaaa... na jei taip sakai... - numyke Haris. Ne pats nesuprato, kodel jis pastaruoju metu kartais taip keistai jauciasi. Kodel ji pradejo traukti namu darbai ir ypac - transfiguracija. Taip pat nesuvoke, kodel pradejo taip daug mykti Milestos akivaizdoje. Regis, su visomis merginomis jis galejo sneketis normaliai (na nebent atmetus Cho), o kai dabar reikia mokytis transfiguracija (ar tikrai?..) jis kazkaip sunerimsta, uzplusta keistas jausmas, jaudulys... Roniui tai pastebejus ir tuo susidomejus, Hermiona jam pareiske, kad pernai Haris lygiai taip pat (na gal siek tiek prasciau...) elgdavosi budamas pries Cho, taciau Ronis tik atsakanciai prunkstelejo i toki merginos pastebejima.
- Gerai, tada einu, - ryztingai knyga uzverte Milesta ir pakilo nuo stalo.
- Aaaaa, - vel pradejo Haris, taciau staigiai susigriebe, kad dabar ne vieta ir ne laikas mykti. Juolab, antra karta per minute... - Klausyk, Milesta...
- M? - atsisuko mergina.
- Man dar neaisku vienas pavertimas... Galesim rytoj arba poryt pasiziuret ji? Kazkaip nezinau, kazkas nesigauna... - paskui drauge pakilo ir Haris.
- Be abejo, galesim, - syptelejo ji ir, suplevesavusi palaidais plaukais ore, apsisuko ir nuejo link mergaiciu miegamuju. Tuo tarpu Haris uzleke laiptais i virsu, ciupo Zaiba ir nuskuode link kvidico aikstes - gal dar spes paskraidyti su Roniu.
[Grifu Guztos sestakursiu merginu miegamasis. Kambaryje sedi tik Amanda, Vanessa, Claire ir Holly. Pastaroji, gulinti aukstielnika ant savo lovos, skaito aritmomantija. Netoli jos ant pilvo guli Claire ir varto papildoma literatura apie DADA. Amanda inirtingai bando susikaupti ir, sedint lovoje, parasyti kazka herbologijai, na o Vanessa, isitaisiusi ant grindu tarp Holly ir Claire lovu, skaitineja Raganu savaitrasti. Cia ieina Milesta.]
- Oooo, ziurekit, didzioji mokytoja grizo... - sarkastiskai istare Claire.
- Aj, nesityciok, - atsiduso Milesta.
- O mum tai niekad nepaaiskini transfiguracijos.... - "su gilia mintim" nutese Vanessa.
- Kad as nemoku!
- Pf... - suprunkste kitos keturios.
- Be to. Jus neprasot, - ji atsisedo priesais Vanessa.
- Negerai supratai. Mes turejom kai ka kita omeny... - prisidejo ir Holly.
- Aha... geriau neklausiu, ka, nes galiu supykt, - syptelejo Milesta. - Anywayz, ka veikiat? Kodel pabegot is bendrojo kambario?
- Na matai... Kai sitos dvi cia spirga ir kas puse minutes klausineja, kiek valandu... - pradejo Holly.
- Ir dar nori, kad "niekas_nieko_neitartu"... - tese Claire.
- Ej! - puole gincytis Amanda su Vanessa.
- Nieko mes nespirgam!
- Ir neklausinejam, kiek valandu!
- Mhm... - palingavo galva Claire. Milesta suprunkste.
- Holly, kiek valandu?.. Kaip letai eina laikas... Jezau, kaip nepatogu... - muistesi ir vaidino Holly, o Claire su Milesta neislaikiusios susijuoke.
- Drauges vadinasi, - papute lupytes Vanessa.
- Ot kokios... - demonstratyviai nusisuko Amanda.
Kelioms minutems merginos grizo prie iprastu temu, kai staiga...
- Kiek valandu?
- Ne... as neklausineju, kiek valandu... - i si Vanessos klausima replikavo Milesta.
- Baiiiiiikit... - paprase Amanda.
- Jei idomu, tai po... eeeee... 30minuciu turit but prie raganos, - atsake Holly.
- Po perkunais! - pasoko nuo zemes Vanessa, netycia ispirdama Milestai i koja. Si tik atsiduso ir pakraipe galva.
- Ech, tas siuolaikinis jaunimas...
Tuo tarpu Vanessa ir Amanda kazkaip stebuklingai (kaip neitiketina) jau buvo vonioje. Viena sukavosi plaukus, o kita ziurejo i veidrodi ir bande nusprest, ar nesusilamdes svarkelis. O gal ieskojo preteksto ji persivilkt... Visgi abi merginos nusprende, kad jos abi siek tiek persirengs, kas ir buvo padaryta. Stebetinai greitai (kaip tokiam atvejui) jos pasikeisdamos nuejo i vonia ir viena uzsivilko, pasak Holly, "tinkamesne" palaidine, o kita nusprende uzsivilkti kiek "padoresni" (pasak Milestos) svarkeli.
- As tikiuos jus nieko pries, jei as jusu nelydeeeeesiuuuuu... - uzverte akis Milesta.
- Aha... - nelabai susivokdamos aplinkoj atsake merginos, kurios tuo momentu kaip tik bande isidet lazdeles i kisenes.
- Tai tada sekems, - nusijuoke Holly.
- Nenuklyskit niekur... ir neisklyskit... - tyliai pridejo Claire.
- Paaaasistengsim, - vienbalsiai atsake jos. Claire, Holly ir Milesta vel vos nesusijuoke ir isikniaube kas i pagalva, aks i delnus, kas i megztinio apykakle, kad neizeistu draugiu. Po dar keliu minuciu (per kurias jos linkejo sekmes ir siaip visko) Amanda ir Vanessa isleke i pasimatyma (tiksliau, kaip jos pacios sake, i susitikima) su Lee Jordan'u ir Josh'u Hartnett'u. Jos skubedamos zenge koridoriais link Vienaakes raganos, po kuria ju jau kai kas lauke...
Taciau dabar keliaukim kai kur kitur...
***
[Svilpynes bendrasis kambarys. Mokiniu keliamame surmulyje galima aiskiai isskirti kelis garsus - karstligiska plunksnos skrebenima ir beprotiska lapu sklaidyma - Casandra isijautus raso rasini. Netoliese sedi Aretha ir bando skaityt DADA teorija.]
- Jau!!! - kiek per garsiai susuko Casandra ir su didziuliu trenksmu uzverte didele, jau sudulejusia knyga apie Vaistu gaminima.
- Ir vel jos pradeda... - pasigirdo Hanos Abates balselis. Aciu Dievui, tik keli mokiniai ji teisgirdo...
- Aciu Dievui! - pasoko Aretha, numesdama savo vadoveli. - Einam ikambari... Pasitvarkysim ir eeeeeeeeeeisim... - mergina pasoko ir nuskuode i miegamaji, o paskui ja ir Casandra su savo knygom ir aukso vertes rasiniu.
- Aretha... aaaaa... Man atrodo, labai issipuosti nederetu... atrodysim nenaturaliai... - pradejo garsiai svarstyti Casandra, matydama, kaip Aretha ruosiasi eiti apsirengti ka nors "tinkamesnio".
- Am... That's a good point, - pritare mergina ir padejo drabuzi atgal i lagamina. Taigi jos abi nutare eiti isgerti to issvajotojo ir islauktojo karsto sokolado tik pasitvarkiusios plaukus ir dar si bei ta... Taigi, po poros akimirku jos jau smagiai (ir greitai) zingsniavo koridoriais link menu klases. Abi nenumane, kodel eina i menu klase, o ne pas Oliveri, taciau kazkas jas ten traukte trauke. Taigi, dar po keliolikos minuciu jos jau beldesi i duris. Is uz ju atsklido malonus "Uzeikit!" ir abi drauges atsargiai izenge vidun.
***
[Menu klase. Prie stalo kresluose sedi Duncan James ir Oliveris Medis. Netoliese spragsi keli zidiniai. Senas nedidukas ziobariskas fortepijonas, stovintis viename klases kampe, pats groja lengva jazza, kuris kuria klaseje jaukia atmosfera. Is tiesu dabar klase panaseja i svetaine, kas merginoms suteikia daugiau drasos. Pasigirsta beldimas.]
- Man rodos, musu viesnios, - valiukiskai syptelejo Duncan.
- Aha, - linktelejo Oliveris.
- Uzeikit! - pakviete Duncan ir cia pat pamate ieinant Aretha ir Casandra.
- Nagi, labai iskankinta rasinio? - maloniai pasidomejo Oliveris.
- Priseskit, - i kreslus mostelejo Duncan. Merginos padekojo ir prisedo prie stalo. Jos dar karta apsidaire po sita nuostabia erdve ir krutineje pajuto spurdant sirdis.
- Kaip cia pasakius... I'm still alive. Ir dabar jauciuos daug geriau, - mirktelejo Casandra.
- Nors tiek... Kiek parasei? - pasidomejo Duncan.
- Astuonias pedas su puse.
- Didvyre, - nusijuoke Aretha.
- Tai jau... - pritare ir vaikinai.
- Aretha, negaliu atsistebet... Pasirodo, ne tik puikiai soki, bet ir turi grazu balsa. Nekantrauju tave isgirst dainuojant antradieni, - rimtu veidu pareiske Duncan. - Oj, tikiuos ir tu, Casandra, ateisi...
- Ko tais abejoju... - uzverte akis ji.
Paskui temos vis sukosi ir sukosi. Panasiai keitesi ir fortepijono melodijos. Nuo jazzo pradzioje jis vis keite stilius, o per viena melodija, (Aretha galejo prisiekti!) Duncan pradejo niuniuoti ir murmeti kazka panasaus i "I wanna know...". Oliveris su Duncan kur tik imanoma zarste komplimentus merginoms, kas joms ypac patiko. Dar pasimatyme, atsiprasau, fakto klaida. Ne pasimatyme, o susitikime. Taigi, dar susitikime Casandra sutare del kitos kvidico treniruotes, kuria taip maloniai pasiule Oliveris, o Aretha su Duncan svaigo apie sokius ir muzika, ir sokius, ir vaidyba, ir sokius. Galu gale atejo vakariene, kas reiske gala siam maloniam pasisedejimui. Taigi, ketveriuke draugiskai paliko klase, pries tai Duncan specialiais kerais ja uzrakinus, ir nuzingsniavo link Didziosios sales.
***
[Koridorius, vedantis link Didziosios sales. Juo linksmai zingsniuoja Claire, Holly ir Milesta. Is paskos joms kiutina Pense Parkinsom, Milisenta Pestuke bei Smirdzius su Gyliu ir Niurzga. Na ir dar kelios maziau zinomos personos.]
- Oooo... ziurekit, Pitto numyletine, Florin... - beveik isdainavo Pense.
- Oooo... ziurekit, sneipo ispera, Parkinsom... - tyliai suburbejo Claire, o Milesta su Holly suprunkste. Jos susizvalge ir nusprende ignoruoti si malonu apsizodziavima.
- Nagi, Hezelcharm, nejau jau ismokai vaikscioti, nenugriudama? Rankyte sugijo? Sklando gandai, kad tau pinasi kojos... - nusijuoke Milisenta.
- Nejaugi... - vos girdimai pasiteiravo Holly. Visu trijukraujas jau pradejo muzti i smegenis. Visos juto, kad ilgai neislaikys... Ypac kai kurios.
- Oj, nejau manot, kad, ignoruodamos mus, pabegsit nuo savo ziaurios dabarties? Dekokit mums uz tiesa! - stil jokios reakcijos ir grifiu puses. Tiksliau jokiu mustyniu ir smogiamuju keru...
- Klausyk, Mirage, kuo tave taip traukia Poteris? Zinai, kad ir kokia tu butum slyksti kvaisa, tikrai netikejau, kad gali susidometi Kvanka Poteriu... Kad kokiu mulkiu Walker tai dar, bet jau Kvanka... - Cia Milesta neislaike ir sustojo. Regis, Klastunynas pasieke savo.
- O tau, Smirdziau, koks skirtumas?!
- Oooooo.... suveike! - rankomis sumuse Gylys, Niurzga ir Smirdzius. Milisenta su Pense sukikeno.
- Po perkunais, ko tu kisiesi i ne savo reikalus? Jei as tokia slyksti kaip kad sakai, tai neziurek i mane. Ir nebendrauk! Neverciu, patikek! Isvis, galetum atsokt nuo manes ir mano draugu! - isreke giliai kvepuodama Milesta.
- Na jau,kokie mer nervingi, - nusivaipe Pense.
- Klausyk, panele susitvardancioji, is tavo puses butu labai malonu, jei uzciauptum savo... keista srebtuve ir dingtum su savo gauja man is akiu, - isdeste viska Holly.
- Klausyk, Hezelcharm, ka tu sau manai...
- O tau kaip matosi? - isikiso ir Claire.
- Kas cia dedasi? - is uz gretimo kampo islindo Duncan James ir Oliveris Medis, lydimi svytinciu Arethos ir Casandros.
- Gynejai atejo... - uzverte akis Milisenta.
- As tau kaip isbursiu Gyneja, tai dantu nesurinksi, - iskose Milesta.
- Pabandyk, - pasiule Pense.
- Nesiprasyk, - atsove Holly.
- Pasverk, ka siulai, - sumurmejo Claire.
- Kartoju. Kas cia dedasi? - paklause Duncan. Oliveris is pradziu kiek pasimete ir suprato, kad Smirdzius jo nelabai klausys. Juolab, kai jie kartu mokesi.
- Kas nors man atsakys? - visus mokinius permete akimis James.
- Snekuciuojames, - issiviepe Smirdzius. - Ramiai, paneles... - pro ta akinamai balta dirbtine sypsenele jis isake grifems.
- Nesiepk dantu, nes gali likti be ju, - sypsodamasi linktelejo Claire.
- Tai?.. - ketvirta karta paklause Duncan.
- Gi sakiau, snekuciuojames, - vel atsove Smirdzius.
- Aha... Claire, Holly, Milesta, viskas gerai? - paklause Oliveris.
- O kodel klausi ju, Medi, o ne musu? Gal cia jos mus uzpuole, - suniurzge Milisenta.
- Profesoriau Medi, panele Pestuke, - pataise isakmus Makgonagal tonas. - Profesoriau James, profesoriau Medi, kas cia dedasi? Kas per sujudimas?
- Kolkas nezinom, - mandagiai linktelejo Duncan.
- Jei nieks neturi jokiu nusiskundimu, malonekit pasitraukti nuo duru, nes uzkemsat eisma, - paprase Grifu Guztos koledzo vadove. - A... Ir, ponaiti Smirdziau, tikiuosi nebandet tos lazdeles, kuria taip stipriai gniauziat rankoje, nutaikyti i kuria nors mergina. Tai butu nedovanotina visomis prasmemis, - istare ji. - Skirstomes! - sikart jau paliepe profesore. Taigi, Klastunynas nupedino prie savo stalo, Duncan, Oliveris ir Makgonagal nuejo prie mokytoju stalo, kur ju jau lauke beveik puse mokytoju, iskaitant Pitta, Dumbldora ir Sneipa su Filcu, o pastarieji karstai aptarinejo sio vakaro Paul aresta. Tuo tarpu Aretha, Casandra, Claire, Holly ir Milesta jau pasakojosi svieziausius ivykius. STaiga jos pastebejo, kad dar nera Amandos ir Vanessos, kas priverte mergina sunerimti. Taciau beveik ta pacia akimirka, kai Aretha su Casandra atsisedo prie savo stalo, pro duris iejo palaimingai nusiteikusios Amanda su Vanessa, kurios nereagavo i jokius draugiu maldavimus papasakoti susitikimo ir pazadejo tai padaryti po vakarienes. Tuo metu prie Svilpynes stalo vyko moralinis Paul paruosimas arestui.
O dabar grizkim truputuka i praeiti. Taigi, kaip zinome, Amanda su Vanessa nuskubejo prie Vienaakes raganos skulpturos...
***
[Hogvartso koridorius. Vienaakes raganos skulptura. Aplik tuscia. Is uz kampo pasirodo nekantriai nusiteikusios Amanda su Vanessa.]
- Nagi... Kuuuuuuuuuuuuuur jie... - gailiai numykia Vanessa.
- Turbut dar kelyje. Cia juk tolokai... Arba jau laukia... - Amanda paziurejo i skulpturos kupra, kuri beveik ta pacia akimirka prasivere ir mergina isvydo besisypsanti Lee veida.
- Labas, saulute, - nusijuoke jis. Prasidejo ilgai lauktas susitikimas. Ne, greiciau pasimatymas...

something, somehow... (A.)
Aretha su Casandra koja už kojos vilkosi į pilį, abi giliai susimąsčiusios, apie ką galėjo šnekėtis James su Medžiu. Bet kad ir ką begalvojo, išvada buvo viena: reik pasišnekėt su Milesta. Staiga Cassie susigriebė.
- Aret! Mes gi jiems sakėm, kad pasivaikščiot išėjom. Ką dabar, nespėję išeit ir grįšim? O jei pamatys? Ką pamanys?
- Tiiiksliai! - išplėtė akis Aretha. Tada, savo manymu, pasielgė labai išmintingai ir nusitempė Casandrą prie ežero.
- Ką tu dabar...
- Mes gi einam pasivaikščioti, - pareiškė išsišiepus Aretha. - Tad išnaudokim laiką.
***
Roniui išlėkus lauk (pakeliui nusiviliojant ir Diną su Semu), Grifų Gūžtos kambary vaikinų gretos regimai išskydo. Smalsiai apsidairęs, Haris vėl nusisuko į Milestą ir su dėmesiu (įtariu, kad šiek tiek apsimestiniu) kibo į Transfigūraciją. Visi kiti taip pat kankino užsilikusius arba tyčia paliktus namų darbus. Tiesa, ne visiems vienodai gerai sekėsi. Amandos su Vanessa dėmesys namų darbams taip pat buvo labai jau apsimestinis, netgi tokios personos kaip Parvatės ir Levandos sugebėjo tai pastebėti.
- Kiek valandų? - jau n-tąjį kartą per paskutinę valandą Vanessa "netikėtai" pasiteiravo Amandos. Šioji draugę nužvelgė smerkiančiu žvilgsniu.
- Praėjo trys minutės nuo paskutinio karto, kai klausei, kiek valandų.
- Tiek mažai?!
- Tiek mažai.
- Velnias... - nusivylusi Vanessa įbedė tuščią žvilgsnį į prieš nosį gulėjusį atvertą vadovėlį, ranka mašinaliai paėmė plunksną, tačiau daugiau nieko ir nepadarė. Mintys skraidė kažkur aukštai. Po penkių minučių ji vėl pasiteiravo, kiek valandų - ir sužinojo, kad visos. Dar po penkių minučių išgirdo, kad jau be penkių pavasaris. Paskui - kad liko dar trys valandos iki susitikimo. Dar po penkių minučių... ir taip toliau.
***
Casandra su Aretha neskubėdamos ir apie kažką besišnekučiuodamos žingsniavo paežere bei džiaugėsi saulėta diena, bet po keliolikos minučių Casandra sustojo lyg stabo ištikta.
- Rašinys!!!
- O velnias... - nusiminė ir Aretha.
- Tas... nuodvasa... - piktai suniurzgė Casandra, bet nebuvo kaip išsisukti. - Ghrrr... Einam.
Po kurio laiko merginos jau koja už kojos vilkosi Hogvartso koridoriumi taip sunkiai, kad galėjai pamanyti, jog eina pas Sneipą ar Filčą aretšo atlikti (na, tiesą sakant, nebūtum taip jau smarkiai ir suklydęs). Tokias jas ir pamaaatė...
- Ko gi tokios nelaimingos?
Casandra su Aretha atsipeikėjusios pakėlė akis nuo grindų akmenų ir išvydo priešais ateinančius Duncan su Oliveriu.
- Lyg pas Filčą eitum... - pastebėjo Oliveris. Casandra graudžiai šyptelėjo.
- Sneipas... Trys pėdos... Penkias jau parašiau...
- Kieeeek? - pasibaisėjo ir Duncan. - Jis visada taip???
- Yesss...
- Padugnė... Nei kiek nepasikeitė, taukuočius, - užsivedė Oliveris. - Dar ir koks nesupratingumas, negi Casandrai galima užduoti aštuonias pėdas!
Šioji išplėtė akis, kuriose dabar jau spindėjo smalsumas ir dar kažkas.
- O... kodėl man negalima?
Akimirką Oliveris susimėtė, tačiau kitą jau tvirtu balsu aiškino:
- Nagi tu kvidičo komandos kapitonė, ot irgi paklausei, kodėl... Tu ir be aštuonių pėdų turi, ką veikti! Jau nekalbant apie tai, kad apskritai 8 pėdos nuodams ir vaistams - kažkas... kažkas... - ir jis nutilo nerasdamas tinkamų žodžių tam "kažkam" išreikšti. Aretha, visą laiką trypčiojusi šalia Casandros ir slapčiom vis žvilgčiojusi į Duncan, pagaliau prisitrypčiojo.
- O tau, - susirūpinęs Duncan kreipėsi į ją, - tau irgi tokią kankynę uždavė?
- Mmmnneeee... - nutęsė Aretha, regis, nusivylusi, kad neuždavė.
- Nors tiek, - lengviau kvėptelėjo profesorius. - Bet tai irgi, jau tas Sneipas... - skubiai pridūrė, kad nepasirodytų, kad... na, kad nepasirodytų kaip nors ne taip. - Iš pat pradžių jau man jis nepatiko.
- Kažin kam jis patinka, - niūriai šyptelėjo Casandra.
- Kam Dumbldoras tokius į darbą apskritai priima... - nusiskundė ir Aretha. Stojo trumpa tyla, kurią nutraukė Oliveris.
- O jeigu... jeigu, parašius tą rašinį, užeitum pas mus su Dunc kokio karšto šokolado išgert? Suuu Aretha, žinoma. Kaip konpensacija vietoj to košmariško 8 pėdų rašinio. M? - Oliveris įbedė akis į nušvitusią Casandrą (ir dėl to nepamatė nušvitusios Arethos. Na, bet ją pamatė kai kas kitas).
- Sakai... galėtume? - netikėdama savo ausimis, perklausė Casandra. Aretha taip pat viltingai pasižiūrėjo į Oliverį.
- Taip, kodėl gi ne? Galėčiau papasakoti apie vieną naują gražų derinuką...
- Arba galėtume pakalbėti apie menų konkursą ir papildomas šokių pamokas, - suskubo pridėti Duncan. Merginos vos nepašoko iš džiaugsmo.
- Taip... taip, būtų šaunu!
- O tu spėsi tas tris pėdas parašyt? - prisiminęs užklausė Oliveris.
- A... spėsiu, turiu jau susirinkusi medžiagą, tik parašyt...
- Tai šaunu. Kai parašysi, ateikit, - nusišypsojo vaikinai ir nuėjo toliau. Merginos taip pat, bet vos pasukusios už kampo čiūžtelėjo viena į kitą ir šokinėdamos apsikabino.
- Oi, bus!
- Jiooo... lėk rašyk rašinį!!!
Ir abi nuskriejo į bendrąjį kambarį. Aretha siūlėsi Casandrai parašyti likusios dalies pusę, bet ši atsisakė motyvuodama, kad Sneipas pažins skirtingus raštus.

by Vaness :)
- Prastai išsimiegojote? - paklause grifės ir viena po kitos nusižiovavo.
- Galima ir taip sakyti... keletą valandų dar būčiau sutikusi padrybsoti lovoje, - burbtelėjo Aretha, - bet jūs atrodote nė kiek ne geriau.
- Patikėk... galvojau, kad priaugau prie lovos... tai ką šiandien planuojate veikti? - pasidomėjo Milesta.
- Dar nenusprendėm, bet tikriausiai teks kelias valandas praleist prie Sneipo rašinio, kad jį kur troliai... O jūs? - paklausė Cassie ir kartu su Aretha prisėdo prie grifių.
- Mes manau irgi turim kalnus namų darbų, reiks peržvelgti rytdienos tvarkaraštį, gal kai atsilaisvinsime eisime paskraidyti... Be to, Amanda šįvakar turi pasimatymą...- sukikeno Milesta, o Amandą išmušė raudonis.
- Tikrai? Ir kas gi tas laimingasis? - Aretha įsmeigė skvarbų žvilgsnį į Amandą.
- Visai tai ne pasimatymas, - burbtelėjo mergina.
- Amanda! Kaip gi ne pasimatymas? - pasipiktino Vanessa. - Ir jau antrasis! Pamenat tą gražuoliuką kvidico komentatorių praeitais metais baigusį mokyklą?
- Lee?!?! - nustebusios sušuko Casandra ir Aretha drauge. - Tikrai, kad neblogas laimikis, Amanda, - nusišypsojo jos ir draugiškai paplekšnojo merginai per petį, o ji vis dar išraudonavusi dėbsojo i cukrinę. Tada pakėlė galvą ir priekaištingai pažvelgė i Vanessą.
- O kažin kas taip maloniai pasisiūlė mane palydėti, a?
- Ei! Tik nereikia sakyt, kad aš taip iš savanaudiškų paskatų! - bandė piktintis Vanessa. - Argi tau gaila, kad ir aš smagiai praleisiu laika?
- Stop stop stop... aš čia jau kažko nesuprantu, o prie ko Vanessa? Ir kodėl ji turetų smagiai praleist laiką su Lee?? - pasimetusi tarė Aretha. Tada į pokalbį įsiterpė Claire:
- O todėl, kaaad... Mūsų Vanessa susižavėjo paslaptinguoju Lee draugeliu, - mįslingai tarė mergina.
- Claire! Neskubink reikalų, aš tik pasakiau, kad jis visai mielas, ir pasidomėjau, ar jis turi merginą...tik tiek. Iš tavo žodžių galima pagalvoti, kad aš jau baisiausiai įsimylėjus ir sapnuoju naktimis!
- O ką, nesapnuoji? - pakėlė antakius Claire, o Vanessa tik keistai purkštelėjo, suprask, pokalbis baigtas.
- Nagi nagi merginos, nesipykit, o mes jau einam pasidomėt Sneipo rašiniu. Ryt turėsit mums viską papasakot, kaip praėjo vakaras! - nusijuokė Aretha su Casandra ir atsistojo nuo grifų stalo. Lengvu žingsniu perėjo Didžiąją salę ir buvo besukančios i koridorių, vedantį link Švilpynės bendrojo kambario, bet tada Arethai šovė į galvą mintis.
- Palauk! Tu labai nori šiuo metu rašyti tą rašinį? - išsišiepė mergina, o Cassie suraukus kaktą visai nepasitiknčiu balsu paklausė:
- Na ką jau sumąstei? - Aretha tik sukikeno iš tokios draugės reakcijos ir linktelėjo lango link. Cassie pažvelgė ton pusėn kur rodė Arethos žvilgsnis ir jos veidą nušvietė šypsena. Po kvidičo aikštę sklandė du pažįstami siluetai: prof. James ir prof. Oliveris.
- Tavęs nevilioja idėja šiek tiek pasivaikšcioti mokyklos teritorijoje?
- Kaip tik pati pagalvojau, kad norėčiau pakvėpuoti grynu oru, - rimtai atsakė Casandra ir merginos pasileido laiptais link mokyklos durų. Joms artėjant prie kvidičo aikštės pasigirdo balsai.
- Bet Oliveri... aš nemanau, kad mums pavyks... Nežinau ar verta rizikuoti, juk tai gali mums daug kainuoti. Ką Dumbldoras apie tai mano?
- Duncan, aš tau jau sakiau, kad pats Dumbldoras tai sugalvojo. Jis sutinka su manimi, kad visi turėtume tuo rūpintis. Reikia veikti! Negi tu nori ramiai sėdėti vietoje? Aš tikrai ne.
- Na taip... bet tai tiesiog beprotiška... mums neišdegs. Juk žinai, kaip praeitais metais baigėsi Poteriui... Tam reikia patyrimo...
- Paklausyk, tu gi puikiausiai žinai, kad bet kokia pagalba...- bet tada jis užsikirto. - O, Casandra, Aretha... ka jūs čia veikiate? - nustebo Oliveris ir susižvelgė su Duncan.
- Sveikas, Oliveri. Mes tiesiog sumanėm išnaudot gerą orą ir išeit prasiblaškyt, - išspaude šypsena Casandra, bet vis tiek atrode sunerimusi, išgirstas pokalbis ją labai sudomino, lygiai taip pat kaip ir Arethą. Labai norėjosi paklausti, ką jie planuoja, bet suprato, kad geriau apsimest nieko negirdėjus.
- Tai mes jau einam, Duncan? - timptelėjo draugą už rankovės Oliveris, kadangi tas buvo sutelkęs demesi i kažką, stovintį šalia Casandros.
- O taip! Pats laikas mums. Na iki merginos, - paskutinį kartą nusišypsojęs Arethai jis pasuko paskui Oliverį link pilies.
- Girdėjai?? - sušuko Aretha ir Cassie vienu metu.
- Įdomu, ką jie planuoja...
- Kodėl jie minėjo Harį? Haris kažką organizavo praeitais metais, bet jam nepavyko... nesuprantu... praeitais metais... hm... Gal reiktu pasitart su Milesta? Ji pažįsta Harį geriau... gal jie ką nors žinos?
Vis dar nustebusios merginos pasuko atgal į pilį.
***
O tuo metu Grifų Gūžtos kambaryje vyko namų darbų ruošimas. Vanessa su Amanda ir Claire kankinosi su Sneipo rašiniu, Milesta Hariui bandė paaiškinti kažkokį užsilikusį transfigūracijos uždavinį, Ronis rašė naują sapnų dienoraštį ateities būrimui, o Holly ir Hermiona diskutavo apie aritmomantijos naują vodovėlį.
- Viskas! Nebegaliu... dar to betrūko, kad visą sekmadienį kankinčiausi su namų darbais. Eina jie švilpt! - pratrūko Ronis ir kaip galėdamas garsiau užvertė vadovelį. Susirinkęs savo daiktus nubildėjo į bendrąji kambarį, iš kurio išlindo su šluota rankose.
- Hari, eini?
Haris žvilgtelejo i šalimais sėdinčią Milestą ir pakratė galvą:
- Gal vėliau, Roni... žinai, kaip man su transfigūracija sunku...
- Na gerai, daryk kaip žinai...- atsakė Ronis ir išlėke iš kambario

ah, labai trumpas, bet geriau nestabdysiu (A.)
Tą sekmadienio rytą Švilpynė iš lovų ritosi žiauriai sunkiai (visai kaip Grifų Gūžta, tik skirtumas tas, kad Grifų Gūžta iš lovų žiauriai sunkiai ritas kiekvieną mielą rytą). Tai buvo greičiausiai dėl to, kad iki išnaktų prasėdėjo ir pračiauškėjo bendrajame kambary, o paskui, išsiskirsčius po miegamuosiuos, kai kuriems dar sušvietė pasimokyt...
- Ar pasiutai? - pasibaisėjo Aretha, pažvelgusi į Casandrą ir pamačiusi, kaip ta išsitraukia plunksną, rašalinę bei nuodų ir vaistų pergamentą.
- Gali būt, - melancholiškai nutęsė ši. - Bet vis dėlto nenorėčiau viso sekmadienio praleisti prie šito sumauto rašinio. Nors truputį parašysiu... - ir ji, padažiusi plunksną, pradėjo, Arethos žodžiais, "savanorišką savęs kankinimą".
- Tu jau nepyk, bet kompanijos nepalaikysiu... Manęs visai nevilioja namų darbai vidury nakties, ir dar Sneipas... fuuu, - Aretha atsidususi susisuko į patalus.
- Nieko nieko, - vos girdimai burbtelėjo Casandra.
- Bet aš ir tau rekomenduoju nesivargint dabar...
- Ne, - pasigirdo grasesnis kietas atsakymas iš gretimos lovos.
Aretha gūžtelėjo ir pakasė savo katei paausį.
- Gerai jau, gerai, kaip nori...
Po kokio pusvalandžio merginų miegamajame tebebuvo girdėti plunksnos skrebenimas.
- Casandra, dėl Duncan ir Oliverio meilės, pasigailėk savęs ir manęs, ką?
- Mmmm...
- Ne, aš rimtai, gana šiandien, - Aretha lovoje pasirėmė ant alkūnių.
- Na... na gerai, gal ir gana. Va dar pėdą parašiau, - Casandra susuko pergamentą ir viską pastūmė po lova.
***
Tiek Švilpynės, tiek Grifų Gūžtos šeštakuriai pusryčių atskriejo kilometriniais žingsniai, mat visi gerokai pramigo. Tiesą sakant, ir pusryčiavo jaunimas pusiau snūduriuodamas. Johnny nosimi vos nemaktelėjo į sausus pusryčius, Paul apsidrėbė uogiene ("#%&@$*%!!!"), Samara išliejo pieną ir taip toliau. Grifų stovykloje tas pats: Ronis visai užsnūdo ant stalo (jį prižadino smagus Hario kumštelėjimas į pašonę), apsnūdusios Milestos alkūnė nuslydo nuo stalo ir ši pavojingai susvyravusi vos nenusikošė nuo suolo, Amanda nei tai miegodama, nei tai svajodama (visai kaip ir Vanessa) prisipylė moliūgų sulčių ant košės (Vanessa tuo tarpu arbatą mėgino išmaišyti šakute), žiovaudamas Semas visiems ir visoms, kas tik netingėjo klausytis, aiškino, kad dėl apsnūdimo kaltas rūkas ir šiaip darganotas oras. Aišku, teorija buvo visai įtikinama, jei nepaisytume fakto, kad grifai nusigavo į lovas pakankamai vėlai... ar gal tiksliau būtų pakankamai anksti?
- Labą rytą! - artindamasi prie Grifų Gūžtos stalo vangiai šūktelėjo Aretha, o jai iš paskos ėjusi Casandra numykė kažką panašaus.
- Labą, - ne kažin kiek žvaliau atsiliepė kitos.

labai jau trumpas Vanessos tesinys
Taip kurį laikė jie sėdėjo ir šnekučiavosi. Iš pradžių Haris su Roniu linksmai visus įtraukė į diskusiją apie kvidičą ir šiuometines komandas. Ypač buvo išgirta naujoji Švilpynės komanda, pakeitusi daugelį žaidėjų. Žinoma, nebuvo apsieita ir be Sneipo ir jo pravardžių sąrašo papildymo (“šikšnosparnių mėšlo krūva”, “nupezęs smirdasultis”) bei pagyrimų naujam DADA mokytojui. Staiga, Haris, kažką prisiminęs, atsisuko į Milesta:
- Milesta, mes taip ir nesutarėm dėl papildomų transfiguracijos pamokų. Gal galima būtų greičiau pradėt? Pirmadieniui Makgonagal uždavė neįkandamus namų darbus, - liūdnai ištarė Haris, o Hermė keistai pažvelgė į jį ir patempė lūpą.
- Na šiuo metu aš nelabai užsiėmus. Jeigu nori, galim paėjėt iki bibliotekos ir peržvelgti ką turim, - draugiškai atsakė jam Milesta.
- Šaunu, tada aš nulėksiu į miegamąjį ir pasiimsiu knygą, tu manęs čia palauk, - tai pasakęs vaikinas pašoko nuo kėdės ir nušuoliavo laiptais į bokštą. Po kelių minučių jiedu jau žingsniavo klaidžiais Hogvartso koridoriaus bibliotekos link.
- Laba diena, madam Pensne, - pasisveikino jie su bibliotekininke, užsislėpusia už stalo ir tyliai skrebenančią virbalais kažkokį keistos formos maišą.
- O! Sveiki sveiki vaikučiai, kas jus čia atvedė šeštadienio popietę? Biblioteka – keista vieta pasimatymams, - keistu žvilgsniu nužvelgė juos madam Pensne ir sukikeno. Milesta su Hariu šiek tiek užraudo, bet netruko ją patikinti atėję tik mokytis.
Nors biblioteka ir buvo ištuštėjusi, jie vistiek patraukė į tolimesnį kampą. Madam Pensne žvilgsniai iš už stalo vertė juos nejaukiai jaustis.
- O ji keistoka..., - sumurmejo Haris, pajutęs nejaukią tylą, kol Milesta įnirtingai vartė Transfiguracijos vadovėlį.
- Manai? – pakėlė akis mergina.- Jei tau reikėtų kiurksot čia ištisai, spėju irgi pasidarytum “keistokas”, - išsišiepė Milesta ir Haris nusijuokė.
- Tu teisi, nors Hermiona manau neprieštarautų čia apsigyvent...
- Neabejoju, lygiai kaip tu kvidičo aikštėj, - tai išgirdęs Haris pasižiūrėjo keistu žvilgsniu į Milestą ir dar kartą jai nusišypsojo:
- Tu dar kartelį teisi... Milesta tik šyptelėjo ir toliau sklaidė knygą, kol pagaliau surado tinkamą puslapį.
- Pasakyk man dabar, kaip paversti ...emm... kanarėlę į sieninį laikrodį, - paklausė Milesta ir pakėlė akis į Harį, bet vaikinas ryškiai klajojo kažkur kitur, visai negalvodamas apie kanarėles.
- Hari? – mergina pamojavo jam delnu prieš nosį.
- A? Ką?- vaikinas pakratė galvą, - atleisk, išsiblaškęs aš šiandien kažkoks. – Jokios transfiguracijos galvon nelenda.
- Tikrai kad...bet susikaupk, reikia atlikt namų darbus.
- O gal geriau dabar pašnekam, o ryt padarysim? – tuoj pat prabudo Haris ir išsišiepė.
- Kam atidėt rytojui jei galime padaryti šiandien? – paklausė Milesta vos betramdydama šypseną ir klausiamai pažvelgė į vaikiną, o Hariui šypseną kaip vėjas nupūtė.
- Geriau šiadien padarom ir ryt pašnekėsim, nemanai? – bandė pralinksminti jį Milesta.
- Na, jei taip sakai…
Po geros valandos kapstymosi prie neįveikiamų (Hariui) transfiguracijos uždavinių, su ilgom pertraukom pasišnekėjimams, jiedu patraukė atgal į bendrąjį kambarį.

***

- Greičiau! Greičiau! Greičiau! Turime tik dvi valandas! Pasiskubinkit! – įsijautusi ragino komandą Casandra.
- Tik??? – pasibaisėjo Paul, bet buvo perlietas tūžmingo kapitonės žvilgsnio.
- Nagi, pasiimkit šluotas ir susitiksime rūbinėje, - pasakė Casie, vienintelė, tik su Aretha, jau viską susirinkusi ir pasiruošusi. Jos, nusprendusios nelaukti kol kiti susikuis, išskubėjo į aikštę. Po gerų penkių minučių į rūbinę susirinko ir likusi komanda.
- Malonu jus visus čia matyti, - pradėjo Casandra. – Iš pradžių noriu jums priminti, kad pats Oliveris sakė, kad Švilpynės komandą šiemet nepaprastai stipri, todėl...
- Ūūū...Oliveris...- pasigirdo tylus Johny balsas iš galo. Casandra suvaidino, kad neišgirdo ir tęsė toliau:
- ...Todėl labai norėčiau, kad įkvėpti šio įvertinimo jūs treniruotumėtės iš visų jėgų. Taip, visais laikais Grifų gūžta buvo stipriausia komanda. Klastunynas taip pat stiprus, bet tai nereiškia, kad mes nedėsime pastangų ir nesugebėsime jų nugalėti!
- Tikrai taip! – suriko Elijah, - paplokim mūsų nuostabiajai kapitonei!
Visi draugiškai paplojo Cassie ir staigiai atsistojo.
- Aš dar nebaigiau!
- Cassie, mažute, tu manai, kad po tokios įžangos mes ramiai sėdėsime? Mes apimti entuziazmo ir norime parodyti ką galim! – rimtu veidu jai paaiškino Elijah.
- Elijah... , - bet jai nespėjus paprištarauti dėl “mažutės”, vaikinai pagriebė ją už rankų ir išsitempė į aikštę.
- Aretha, skrisk tolyn, paleidžiu šmaukštą, - suriko Casandra, - Samara, gaudyk kritlį, aš tuoj atskrendu! – į dangų pakilo septynios šluotos.
Ir tikrai, neaišku ar apimti entuziazmo, ar dėl Casandros kalbos, komanda buvo itin gerai nusiteikusi ir žaidė šauniai, tuo nudžiugindami kapitonę. Po dviejų valandų jie nusileido ant žemės nusiplukę ir suprakaitavę.
- Cassie, šauni treniruotė, - tarė Aretha draugei, kai jos žingsniavo per pievą link pilies.
- Ačiū, tu taip pat puikiai pasirodei, - padrąsino ją Casandra. – Tai ką dabar veiksim? Namų darbai?
- Nee...pailsim šį vakarą geriau, atšvenčiam tavo, kaip kapitonės šaunų debiutą!
Taip besišnekučiuodamos jos pasiekė bendrajį kambarį, kur jau buvo sugrįžus visa komanda. Elijah tuoj pat pašoko nuo foteliuko.
- Casandra, pašoksim? - prišoko jis prie merginos ir nusilenkė.
- Oi, Elijah, negi tu nepavargai? – atsiduso Casie, - nes aš tai mirtinai...., - tai pasakius, ji sudribo ant sofos palikusi vaikiną stovėti, bet jis nepasidavė:
- Tada aš tau padarysiu masažą! – ir pats nustebintas tokios puikios idėjos šokio žingsniu atsidūrė prie Casandros, kuri jau nebeįstengė prieštarauti.
- Ei, Elijah, o gal aš irgi noriu masažo? – vaidino pasipiktinusią Samara, bet prie jos prisistatė Johny.
- Panele, gal galėčiau jums pasiūkyti savo paslaugas? – mandagiai nusilenkė tas ir visi nusikvatojo.
- O taip žinoma, o gal čia tos “imtymaus nesiūlyti”? – nekaltom akelėm pažvelgė į prunkščiantį Johny Samara.
- Na žinai Samara...to iš tavęs nesitikėjau, - pasipiktino Keanu.
Tokie ir panašūs pokalbiai tęsėsi iki vėlyvo vakaro, kol atėjo jų koledžo vadovė iš nusiuntė visus į lovas. Paul su Elijah dar bandė ginčytis, bet visa tai tebuvo nesėkmingas bandymas.

***

Milesta su Hariu įžengė į klegantį bendrąjį kambarį. Visus rado tebesėdinčius savo vietose ir tebesišnekučiuojančius.
- Na, ką mes praleidom? – linksmai paklausė Haris prisėsdamas ant laisvos sofutės. Šalia jo įsitaisė ir Milesta.
- Nieko svarbaus tiesą sakant, eiliniai pasispepėjimai, - gūžtelėjo pečiais Vanessa, - geriau papasakokit kaip jums sekėsi, davė naudos pamoka?
- Manau taip, bet dar tikrai reiks papildomų pamokų, - patikino Haris ir išsišiepęs atsisuko į Milestą, - tikiuosi neprieštarausi?
- Žinoma, kad ne, bet kodėl tu pagalbos prašai manęs, o ne Hermionos? – logiškai paklausė Milesta. Trumpą akimirką Haris atrodė pasimetęs, bet tuoj pat susiėmė:
- Naa...todėėėl, kaaad..., - ji giliai atsikvėpė, bet matydamas, kad neišsisuks nuo atsakymo, tęsė, - toooodėl kaaaad...
- Taip? – sukikeno Milesta.
- Todėl, kad ji įsikalūs į galvą savo tą “namų darbų terapiją” ir iš jos pagalbos nesulauksi, - Haris atrodė labai patenkintas savo atsakymu, Milestai rodos toks taip pat tiko.
- Na gerai, patikėsim, bet tu negalvok, kad aš už tave namų darbūs darysiu, - labai netvirtai patikino jį Milesta.
- Tai žiiinoma, kad ne..., - vaikinas nusuko akis ir reikšmingai pažvelgė į Ronį, kad tas nustotų kikenęs.

Mildos tesinys
- Labai juokinga, - uzverte akis Elijah, taciau ir pats kvatojosi is sios Samaros pastabos. Taciau tuo metu draugu pokalbius nutrauke prasiveriancios bendrojo kambario durys ir visi greit pamate to priezasti – Profesore Diegavirte, Svilpynes koledzo vadove, atejo aplankyti savo aukletiniu. Bent jau taip rodesi is pirmo zvilgsnio… Taciau jos veidas buvo niurokas, o pati kiek susiguzusi.
- Paul… - nedrasiai pradejo profesore.
- As, - atsistojo is vietos vaikinas, rankoje vis dar laikydamas kazkokia nedidele knygute. Kad ir koks jis butu “kietas”, kad kaip kalbetu ar elgtusi, taciau Svilpyne su visa savo koledzo vadove jis labai gerbe.
- Paul Walker, manes prase tau pranesti, - kiek atsigavo profesore, kad sekmadienio vakara tu turi buti pas pona Filca, trofeju kambaryje.
- Kokia proga? – mintyse uzuosdamas Sneipo viralu kvapa pasiteiravo Paul.
- Profesorius Sneipas mokytoju kambaryje pareiske, kad tu draskei jam akis ir atsikalbinejai. Be to, jis teige, kad tu neivykdei jo reikalavimu per aresta ir isejai anksciau laiko, pabandes ji apgauti. Atsiprasau Paul, bet as nieko negalejau padaryti… - liudnai pabaige Diegavirte.
- Gaidys! – susuko Paul ir taip sveite is knygutes, kad ji, pataikiusi I Benzolijaus Lekstojo paveiksla, sugebejo ji numesti.
- Cia kas per pokstai?! – pasigirdo is paveikslo.
- Oj… - profesore lazdeles mostelejimu vel pakabino portreta atgal ant sienos. Jam dar pradedant spyriotis ir pykti, Diegavirte ji staigiai nutilde. – Patylek, Benzolijau, nors karta. Dabar yra svarbesniu reikalu, - mokiniai sukikeno.
- Paul, raminkis, - atsisukusi I vaikina pridure ji. – Negali sitaip ardytis. Noriu is taves isgirsti, kas ten nutiko. Mmm… Einam I mano kabineta gal?
- Ne, mano draugai puikiai zino. Tas valkata…
- Paul! Atsargiau su zodziais, - ispejo vadove.
- Atleiskit… Zodziu, Sneipas man skyre aresta uz tai, kad jam pavadinus Svilpyne “mulkiu koledzu” as kiek neislaikiau…
- Tai dar ne priezastis lauzytis per aresta…
- Palaukit, profesore… Areste jis dar karta puole izeidineti Svilpyne ir mane. Nu supraskit jus mane, as sito netoleruosiu.
- Teisingai!
- Gink koledzo garbe! – pasigirdo is visu kampu.
- Paul, kas toliau?
- Toliau jis pats issidure, as tik tuo pasinaudojau. Viskas taip ir buvo, prisiekiu visom Ateities burimo pamokom ir pacia Treloni…
- Cia kas dabar, - lupu kampuciais, kaip kad darydavo Makgonagal, syptelejo Diegavirte. – Paul, nieko negaliu padet. Sekmadieni, 20.00, tu turi buti Trofeju kambaryje, pasirenges arestui.
- Bet uz ka?! – puole Paul ginti draugai.
- Apgailestauju, bet, ponaiti Walkeri’, teks ismokti valdytis. Sneipas reikalavo dar ne tiek.
- As ji pakarsiu… - panoseje sumurmejo Paul.
- Ir dar, atsargiau su tokiais komenrtarais, jei nenori skristi lauk is mokyklos. Atleiskit uz blogas naujienas, labos nakties, - atsisveikino koledzo vadove ir isejo pro duris.
- Kosmaras, - jai uzdarius duris Paul vel klestelejo I savo vieta. – As jam per kita pamoka…
- Paul, man rodos, tau per kita pamoka butu geriau patyleti, - draugiskai patare Emily.
- Nejuokink, - piktai atsove vaikinas.
- Man rodos, tau geriau isvis neiti ten… - tyliai pasiule Aretha.
- Siulai jam begti is Sneipo pamoku? – netikedama tuo, ka girdi, paklause Hana.
- Ar tu baigsi, del Treloni meiles, kistis? – nebeislaike Johnny. Tiesa sakan, jam nelabai rupejo, kam ir ka sako. Dabar jsi tik svarste, kaip padeti draugui.
- Viena aisku, nuo aresto neissisuksi… - liudnai konstatavo fakta Casandra.
- O noreciau…
- Bet galetum nuo pamoku, kaip ka dir siule Aretha.
- Ka man pasidaryt? Uzsitrenkt duse?! Po perkunais, kai tik rytoj pamatysiu Sneipa as jam dantis ispirdalinsiu, - skeryciojosi Paul.
- Nebefantazuok, kad ir kaip mes noretume pamatyt toki regini, - paliepe Keanu. – O jei… sakykim… susizeistum ir atsigultum I ligonine? – pasiule jis.
- As nesislepsiu nuo Sneipo!
- Nerekaukit, jei norit, kad nesikisciau, - vel pasigirdo Hanos balselis.
- Uzsikisk ausis vata, jei nori, kad negirdetum musu, - atsove Paul.
- Mes rimtai tau siulom atevst ir antradieni kaip nors praleist ligoninej, - dar karta istare Kiara.
- Jokiu! – uzprotestavo Paul, numesdamas ant zemes dar kazka.
- Gerai, pakalbesim apie tai po aresto, dabar reikia tave paruost, kad ryt ryte nesudraskytum Sneipo, ji vos pamates, - konstatavo fakta Casandra.
- Jus cia ruoskit mane, o as einu prasivedint, - nusveites juoda dzemperi kazkur ant grindu Paul pasoko ir patrauke link bendrojo kambario duru.
- Paul! Nori, kad eitume kartu? – pakilo ir Elijah.
- Ne, bijau, kad is tu nervu galiu jus pridubasint… - mete Paul ir isleke pro bendrojo kambario duris. Uzvis labiausiai dabar jam reikejo pailseti nuo visu ir visko. O pailsejus sukurti kersto plana… Paul net nesiruose atleisti Sneipui uz ta “Mulkis” ir uz sekmadienii aresta.
- Grazios kelnes, - pasigirdo kazkur girdetas balsas…
- Aha… ir tau labas, Luna, - be jokio entuziazmo linktelejo Paul.
- As rimtai, - toliau kalbejo ji. – Dabar rozine – madinga. Kaip tik kito menesio priekabininke bus straipsnis apie tai, - deste ji. – Krokodilo oda? – pasiteiravo mergina. Paul skeptiskai nuzvelge Luna, o tada zvilgtelejo I savo rozines odines kelnes, kurias kaip tik muvejo.
- Aciu, kad apsvietei. Net pirkt neteks. Atsiprasau, as turiu eit.
- Palauk, kur eini? Gal pakeliui mums…
- Tikrai ne, - uztikrintu kietu tonu atsove Paul. Luna svelniai nuzvelge vaikina.
- Kas? – neislaikes to zvilgsnio pasiteiravo Paul.
- Nieko… tu kazkoks suinerviens siandien…
- Na matyt turiu tam priezasciu, - keistai nusivaipe vaikinas ir greitai nuskuode koridoriumi tiesiai. Luna liko stoveti apsalus, bet po to apsisuko ir nukeliavo I savo bendraji kambari. Tuo tarpu Paul pagavo save, kad tuoj atsiras bibliotekoje, o jau po komendanto valandos, taigi, vaikinas apsisuko ir nukeliavo link Ateities burimo boksto. Kai jis grizo atgal I bendraji kambari, mintyse jau buvo sukures puiku plana, kaip atkersyti Sneipui, o jo draugai (ir kiti svilpynukai) jau buvo miegamuosiuose. Taigi, nenuostabu, ka dir Paul, pasiemes savo numesta dzemperi (kuri kazkas buvo padejes ant sofos), nulingavo tiesiai I miegamaji, kur dar nemiegojo ir jo lauke Johnny, Elijah ir Keanu.
- Kaip jauties?
- Atsalai? – pasiteiravo jie.
- Rodos… Niekas taip neatsaldo, kaip geras kersto planas… - Paul prisedo ant savo lovos.
- Papasakok, - paprase Keanu ir pats persikele ant draugo lovos.
- Prisidesit? – klausiamai pakele antakius Paul.
- O tu kaip mania?
- Be abejo.
- Nebandyk ko nors daryt be musu… - linktelejo visi vaikinai.
- Visi uz viena, - vaikinai sumuse rankomis ir pradejo tobulinti Paul plana.
***
Tuo tarpu grifu guztos bendrajame kambaryje visi dar pasedejo e ypatingu nutikimu ir, gerokai po vidurnakcio, issiskirste po savo kambarius. Kuri laika dar pabendrave ten visi greit sumigo, mat buvo pavarge po sunkios savaites. O rta ne viena sestakurse nesiskunde sucirskus zadintuvams (Vanessos ir Amandos), mat jos visos norejo kuo greiciau lekti pas Holly I ligonine. Amanda, Claire, Milesta ir Vanessa zaibiskai nusiprause (tuo nustebindamos ne tik Levanda su Parvate, bet ir Hermiona), isoko I dzinsus, uzsitempe marskinelius, ant peciu uzsimete po svarkeli arba megztini, susisukavo ir isleke is kambario, pries tai dar susilaukusios atsipaipaliojusiu Levandos su Parvate priekaistu, kam pazadino taaaaaaaaip anksti.
- Nemalonu, ka? – jau eidama is kambario mete Vanessa.
- Skaudu pripazinti tiesa – miego reikia netgi jom, - vaizdziai atsiduso Milesta, jau leisdamasi zemyn. Merginos nusijuoke. Nusileidusios I bendraji kambari pastebejo, kad tas neiprastai tuscias, kas siaip jau retai buna. Per daug neuzsibuvusios jos isleke beveik begom ir po keletos akirmirku jau beldesi I ligonine.
- Kas cia taip anksti… - eidama prie duru burbejo madam Pomfri. – O, merginos, jus pas Holly? Bijau, kad ji dar miega…
- Nemiega, nemiega. O jei ir miega, jai bus malonu mus matyti, ar ne? – atsake Claire.
- Erm… tikiuos, paleisit ja jau dabar… - dar pridejo Amanda.
- Plaieisu, bet… kartoju, susitiksit veliau, - atkirto madam Pomfri.
- Sesele, as nebemiegu, - I koridoriu isejo ir pati Holly.
- Labas rytas, - linktelejo Milesta.
- Kaip siryt jauciames? – pasiteiravo Vanessa.
- Puikiai, - laikydama rankosemantija, su kuria vakar atejo I ligonine, atsake Holly.
- Tai ems ir eisim.
- Aciu uz pagalba, - linktelejo Holly, atsisveikindama su madam Pomfri.
- Mergaite, siulau tau dar neiti… Kaip ranka?..
- Viskas man gerai, ranka lankstosi, galva nesvaigsta, as einu pusryciaut, - isbere Holly ir pirmoji praejo pro duris, o ja paseke ir kitos merginos.
- Jau tas jaunimas, jau tos panos… - atsiduso madam Pomfri ir nuejo sutvarkyti Holly lovos. Tuo metu merginos, linksmai besisnekuciuodamos, nukeliavo I Didziaja sale ir ten lauke pusryciu. Jos maloniai pasisveikino su draugais is kitu koledzu (ypac Svilpynes) ir is savo. Pamazu pradejo tiekti skanius pusrycius, per kuriuos merginos svarste, ka cia dar siandien nuveikus…
***
Tuo tarpu Svilpynes rytas buvo, palyginus, ramus, tik tiek, kad Paul, Keanu, Johnny ir Elijah pusrycius valge gan apspange (del miego trukumo, kuris atsirado vardan svento reikalo – kersto Sneipui). Visi linksmai nuzygiavo I didziaja sale, kur ju jau lauke garuojantys pusryciai.
- Kaip manot, ka siandien reikia nuveikt? – garsiai svarste Aretha, eidama link savo koledzo stalo.
- Padaryt namu darbus, - pasigirdo Milestos atsakymas nuo Grifu guztos stalo.
- Koks neitiketinai viliojantis pasiulymas, - prisidejo ir Casandra.
- O taip, tiesiog gundantis. Skanaus, - palinkejo Vanessa ir atsigere arbatos.
- Ir jums, - prisidejo svilpynietes ir isitaise prie savo koledzo stalo. Tik ka po to I sale iplasnojo didziulis burys peledu. Hermiona greituoju tiesioginiu pristatymu (“Tiesiai I tavo lekste. Pristatymas - nemokamas”) gavo Magijos zinias, Haris (kaip spejo kai kurios merginos) – rasteli nuo Hagrido, Holly gavo Raganu savaitrasti, kuris sikart stebetinai nusileido pre lekstes, o ne I ja, Milestai jos Orionas numete laiska nuo brolio, o Amanda ypatingai nusvito ir kiek paraudo, pamaciusi pazistama peleda, graziai, beveik tiesiai jai I rankas, paleidziancia laiska.
- Vanessa, ka turiu… patryne delnus Amanda.
- Atplesk, atplesk! – mete savo zurnala Vanessa.
- Gal ne Didziojoj salej, ka? – zinodama, kad netoli jos is vienos puses sedi Levanda, o prie Klastunyno stalo, tai yra Amandai uz nugaros, isitaisiusios Pense su Milisenta, Amanda atsargiai perlenke laiska ir isidejo I megztuko kisene.
- Aha, tavo tiesa, - susivoke ir Vanessa ir vel grizo prie pusryciu.
- Slapukes, - kategoriskai pareiske Milesta ir suspaude lupas.
- Bendrajam kambary… - tyliai susnabzdejo Vanessa.
- Kaip pasakysit, - su niekuo nesigincydama sutiko Holly. – Beje, kaip tau vakar sekes, a, Claire? – keistai drauge nuzvelge mergina, o ir kitos labia jaususidomejusios atsisuko I Holly, o veliau - I Claire.
- Taaaaaaaaaaip? – nutese Vanessa.
- Vakar kazkas nutiko?..
- Ir tu uzmirsai mums tai papasakot…
- Tai tu joms nesakei? Slapuuuuuukeeeeeee, geeeeda peleeeeeda, - valgydama obuoli pareiske Holly.
- Holly, tu mums isduosi sias paslaptis ar kankinsi? – lyg ant zariju kepamos spirgejo merginos.
- Aha… Matot, vakar Claire ejo atgal ir sutiko… Braaaaaa… - entuziastingai pradejo Holly.
- Tik ne Didziojoj salej, - susnypste Claire ir sudejo irankius I lekste.
- Ne tu pirma taip sakai…
- Laukia idomus rytas… - sypsojosi Milesta. – Pavalget?
- Aha… - merginos susirinko savo korespondencija ir visos nuleke I miegamaji. Apziurejusios, kad jame near ne vienos kambariokes be ju penkiu, merginos sukrito ant Claire ir Amandos lovu.
- Nagi, Claire, rezk, - skubino drauge Holly.
- Nieko ten nebuvo…
- Claire, nenorek, akd tiesos eliksyro sugirdytumem, - nusijuoke Amanda.
- Oki… - cia Claire, vis nutraukiama merginu, papasakojo apie vakaryksti palydejima is ligonines.
- Tai sit kaip…
- Panele Florin, ar zinote, kad isiziurejote mokytoja? – rimtai paklause Milesta.
- As jo neisiziurejau…
- Atsakykite I klausima, - paliepe Holly.
- Taip, zinau, - nunarino galva apklausiamoji. - Na, Amandos eile ta laiskuti perskaityt… - akimis zybtelejo Vanessa.
- Ahaaaaa… Ji iseme laiska ir is pradziu ji bande skaityti tyliai, bet kai buvo pareikalauta “garso”, tai Amanda gavo paklusti. – Sveikute! – perskaite emrgina ir atsikrenkste, o kitos merginos tik isleido dviprasmiska “uuu”. – Kaip tau tinka sekmadienio vakaras? Tarkim, iskart po vakarienes toje pacioje vietoje. Jei negerai, atsiusk peleda su tavo pasiulymais, bet tikiuosi, kad… Susitikimo atdieti neteks, - dar karta atsikrenkste Amanda ir nuraudo. – Dziugu, kad ne tik man patiko musu susitikimas, - Amanda keistai zvilgciojo I drauges.
- Oj, musu Amanda rausta… Kas gi ten parasyta? – teiravosi Vanessa.
- Tas, nuo ko ir tu nurausi, klausykites, - ispejo mergina.
- Nuuuuuu? – atsiliepe kitos.
- Taigi… - O kodel tave domina Joshas? Ka, as tau nebepatinku? O gal tavo drauge Vanessa domisi?Jei taip, tai gali jai perduoti, kad Joshas atvyks drauge sekmadieni (aisku, jei tu pati nieko pries…) ir kad jam patiko tas musu pasilakstymas.
- Kaaaaas? Pasilakstymas?.. – sukluso Holly.
- Nu ir pavadinimai… - prunkste Claire.
- Taigi, skaitau, - nutilde drauges Amanda. – Taip pat gali ja nuramint, kad Joshas neturi nei merginos, nei vaikino.
- Tu jo taip ir paklausei? – neislaikiusi pasoko Vanessa.
- Sesk tiktais, - is tokios drauegs reakcijos juokesi Milesta.
- Aisku, ne! Jis pats suvoke, gi ne kvailas yra, - uzverte akis Amanda.
- Na, Joshas bent jau ne gejus, o tai jau teikia vilciu, - pastebejo Claire.
- Manau, kad jei jis ir butu gejus, tai Vanessa pasirupintu, kad tai truktu neilgai… - nusijuoke Holly. Merinos nusijuoke ir linksmaipabaige skaityti ta nuostabiai ilgai (pora dienu) islaukta laiska.
- Ka jus cia darot? – staiga I kambari parsivarte Levanda su Parvate.
- Skaaaaaaalbiam, - nusiziovavo Milesta.
- Gerai, einam pagaliau tuos nuodus ir vaistus tvarkyt… - pakilo nuo lovos Vanessa.
- Tratint, - pataise Claire ir, pasitaisiusi plaukus, pati atsistojo.
- Ojo… - jomis paseke ir kitos trys merginos ir neilgai trukus po to visos penkios jau sedejo bendrajame kambaryje, spangdamos atsakymus I Sneipo klausimus.
- Koks ten sekantis?.. – mirkydama plunksna resale pasiteiravo Holly.
- Kuo galima pakeisti Kaugliukina eliksyre, malsinanciame skausma? – garsiai perskaite Claire.
- Sneipo plauku riebalu marinate, - ieskodama atsakymo vadovelyje suburbejo Milesta.
- Ej, mergyte, nespaskesk svajonese… - atsiduso Vanessa. – Dirbt reikia…
- Gerai, rimtai… Siaip dristu spet, kad kokia nors Bumslango oda… - “dure” mergina.
- Speji? – prikando lupa Amanda.
- Mhm…
- O kodel? – susisgribo Holly.
- Todel, kad tiek Bumslango oda, tiek tas sumautas Kaugliukinas turi paansias savybes. Cia praktiskai riektu nurasyt nuo knygos Kaugliukina, o Bumslangui pakeist zodziu tvarka, - kure planus Milesta.
- Nu ir dzin, ir rasom, - prisidejo prie drauges Amanda.
- Ir rasom. Bile atsakyta… - jos draugiskai supezejo atsakyma, kuris uzeme gan daug vietos, kodel visos apsidziauge.
- Toliau… Kiek daugiausia Niradmo marinato lasu galima pilti I Miego eliksyra? – perskaite Vanessa.
- Jei tai nuims isisenejusius riebalus nuo sneipo plauku, nor sir visa bonkute, - pareiske Holly.
- Ne, jis tikrai asilas, jei mano, kad mes mokesim mintinai… visus situos… dalykus, - pasireme galva Amanda. Panasiai merginos pradirbo dar valandele, kol visos nusprende eit pailset.
***
Tuo metu Svilpynes mokiniai sedejo bendrajame kambaryje ir inirtingai bande prisiverst atsinest vadovelius, bet vis tiek namu darbus (bent jau kolkas) nustelbe Paul ir vaikinu kersto Sneipui planas.
- Reiks kitu pagalbos. Vieni niekaip sito nepadarysim, reiks paramos kituose koledzuose… - garsiai maste Samara.
- Kodel? Issisuksim patys, - nusprende Keanu.
- Samara teisi. Reiks pagalbos… - svarste Paul
- Galim pasneket su Milesta ir kitom… Esu tikra, kad Grifuose daug sestakursiu, norinciu atsikersyt Sneipui, - spejo Aretha.
- Pavyzdziui? – nerimo Keanu.
- Milesta, Vanessa, Holly, Amanda, Claire, Haris, Ronis, Semas, Dinas… - pradejo vardinti Casandra.
- Gerai, tai, kai viska suplanuosim, jum, Grifu ekspertes, bus darbas surast padejeju kituose koledzuose, - darbu sarasa zymejosi Elijah.
- O dabar apsvarstom, ka Paul reiks daryt antradieni per dviguba pamoka…
- Yra variantas, kad jis nusikos nuo sluotos per kvidico treniruote ir atsiguls I ligonine, - iseitis svarste Johnny.
- Sitas variantas pernelyg sadistiskas, - papriestaravo Casandra.
- Tai ka tu… - pradejo Elijah, bet nebaige, nes bendrajame kambaryje pasigirdo trinktelejimas, o po to kazkokia mergaite, palikusi savo iskritusias knygas, nuleke laiptais ausktyn I miegamaji, rekdama “Menai, menai!!!”
- Aretha, va ka vargsui vaikui padarei, - draugei igele Samara.
- Palaaaaaa…. – Aretha iskele I virus kaires rankos smiliu ir keleta akimirku pamaste, paskui letai letai atsistojo ir nuejo prie skelbimu lentos, prie kurios mergaite ka tik paliko savo knygas. Sia scena Arethos draugai stebejo su placiomis sypsenomis veiduose.
- Are? Viskas gerai? – pagaliau prabilo Casandra. Mergina letai atsisuko ir issisiepe.
- Antradieni, mano mielieji, mes einam I MENUS!!! – susuko Aretha. – Muzika! Oh yeah! – ardesi prie skelbimu lentos mergina.
- Tai gerai, akd tu turi stipru balsa, bo buciau neisgirdes, - nusijuoke Paul.
- Netraumuok mano vidineeeees akieeeeees, - nusivaipe Elijah.
- Tu mano klausa sugadinsi! Per tave as nebegalesiu dainuot! Aaaaa!!! – pavaidina Samara.
- Very funny, - grizdama prie stalo suspaude lupas Aretha. – Ir kada jis spejo skelbima pakabint…
- Tave tik jis ir domina, garbaneliu ir makiazo meistre… - nuleidusi galva suprunkste Kiara.
- Gerai, griztam prie Sneipo… - pasiule Emily.
- Nuo Duncan prie Sneipo… - tyliai suburbejo Aretha.
- Jo, jie tokie panasus, kad net supainiot galima… - pakraipe galva Johnny. Tesesi kersto planavimas.
***
Grifu Guztos merginos sedejo issitiesusios priesias zidini, bendrasis kambarys pasipilde mokiniais. Amanda, Claire, Holly, Milesta ir Vanessa nusprend,e kad tes Sneipo namu darbu bibliotekoje siek tiek veliau. Jos ramiai sau diskutavo apie si bei ta, kai pasigirdo garsus garsus klyksmas.
- Cia kas dabar is proto eina? – apsidaire Amanda.
- Mes savo vietoj ir to uzteks. Mes juk savo vietoj, ane?.. – dar apsitikslino Milesta, valydama savo lazdele. Tuo metu pasigirdo dar vienas plonas ir ikyrus klyksmas. Merginos pasisuko ir pamate, akd prie skelbimu lentos stovi dvi antrakurses. Jos snabzdejosi ir, be abejo, klyke. Ne viena sestakurse is pradziu nieko nesake, tik apsikeite “Whata hell?..” zvilgsniais.
- Jus kaip norit, o man smaaaaalsuuuu, - pakilo Milesta ir kaip zaibas sove prie skelbimu lentos. Paskui ja ir kitos. O ten kabejo nedidelis skelbimukas: Antradieni 17.00 Menu klaseje laukiami visi, uzsirase I dainavimo ir muzikos saka. Prof. Duncan J. - Na kaaaaaa… atejo ir mano eile, - isakmiai istare Milesta.
- Tavo?.. – pasidomejo kitos.
- Oj, Muzikos, muzikos, norejau pasakyt… - prikando lupa mergina. – Ryskiai neissimiegojau… - pasiteisino ji.
- Zodziu, kaip visada, - linktelejo Claire.
- Butent, butent… Nagi, Holly, eisim dainuot. Pamatysi tu ta klaaaaaseeeee, - nutese Vanessa.
- Paisulymas – dingt is cia, kol tos mazvaikes treciakurses musu nesuminde, - matydama, kad gauja treciakursiu ar tai antrakursiu gresmingai artinasi prie skelbimo pasiule Amanda.
- Priimtas! – sutiko merginos ir nese skudurus atgal I savo vietas, kuriose rado patogiai isitaisiusius Hari su Roniu.
- Tik pasitrauk nors minutei… - atsiduso Holly.
- Tai mes jus priimsim, - syptelejo Haris.
- Aha, kas ant sofos, kas ant keliu… - tese Ronis.
- Kas ant zemes, - jau ruosesi sestis Vanesssa, bet vaikinu paikalbinetos, merginos visgi sutilpo su jais ant tu paciu sofu ir kreslu.

Penktadienio vakaras (M.)
- Kas be ko – pritarė visi kiti. - Negaliu sulaukt kito užsiemimo. Dievinu menus, dievinu Dumbldora uz sita idėja... Eeeeeeh, - vaizdingai atsiduso Milesta.
- O taip... O as myliu dar ir dėl to, kad Sneipas vel negavo DADA vietos, - pasiraze Claire.
- Ir idomu, kodel gi tu taip dziaugies del sito fakto... - svajingai nutese Holly , paimdama i rankas savo tvarkarasti, kur prie kiekienos pamokos svietė pliusiukai arba minusiukai, reiskiantys namų darbus.
- Ot tikrai įdomu, - suprunkstė visos likusios merginos. Tik Claire demonstratyviai issitiesė fotelyje ir, paemusi pergamento skiautele, pradejo ant jos kazka piesti.
- Saipykites, saipykites… ateis ir mano valanda, mwhahaha, - nuaidejo griausmingas juokas.
- Kalbant apie Sneipa... - i Holly tvarkarasti dirstelejo Vanessa.
- Ne, ne, ne!!! Nekalbek apie ji, maldauju, NE-KAL-BEK... - sunisku zvilgniu prase Amanda.
- Vis tiek pasakysiu. Savaitgalis susideda is dvieju dienu... Per jas mes turim parasyti musu didziai gerbiamam ir ypatingai mylimam profesoriui...
- Bradui Pittui, - isikiso Claire ir toliau ramiai kazka piese Kitos merginos keistai debtelejo i drauge.
- Jo...
- Kas be ko...
- Tai cia faktas…
- Claire, jis mylimas ir gerbiamas, bet mes cia sakem su ironija, jeigu su tokiu susuktu proteliu tu dar si dalyka skiri, - lengvai igele draugei Amanda.
- Aj, iroooonijaaaaa... kazkur girdeta, - vaizdziai susirauke Claire, vis dar nepakeldama akiu nuo piesinio.
- Yap, ironija. O kadangi tai ironija, vadinasi ir mokytojas yra... - Milesta pradejo pirstais barbenti i stala taip lyg tas garsas primine bugnu dundesi pries paskelbiant ka nors svarbaus.
- Severas Sneipas! - ant viso bendrojo kambario nugriaudejo merginos.
- Varge! Kas ten su protu susipyko?! - pasigirdo Denio Krivio balsas.
- Jis irgi neskiria ironijos, - letai palinksejo galva Claire.
- Taigi, kq tam prieplaukai turim parasyt? – prie tokios intriguojancios temos grizo Milesta.
- Uzuomarša... Tie nuostabus, tiesiog nepakartojami… teorijos klausimai... - uzsisvajojusiu balsu istare Holly.
- Dabar dar man primink. Kiek ju? - baimindamasi atsakymo istare Vanessa.
- Tiek, kad visus atsakius tokiu issamumu, koks yra minimalus Sneipui, gausis kokios penkios pedos pergamento.
- Tik vienas?! - nustebusiu balsu paklause Milesta.
- Tavo tiesa, sumazinau... Tiek reiks parasyt jau vien prie klausimo "Rastu palyginkite...." - pasitaise Holly.
- Vadinasi, rytoj knisimes po biblioteka, - planavo diena Amanda. - Kiek turetumem uztrukt, norint i viska atsakyt?
- Para, dvi... - garsiai mastė Claire.
- Ne nu per dieną spesim... dar gi sekmadienis...
- Aisku, - linktelejo mergina. – Life goes on…
- Tai Sneipa gal atidekim, dabar geriau ka nors... vertesnio demesio ir ne taip gadinancio nuotaika pakalbam, a? - viltingai pasiule Milesta.
- Brangioji, nuo kada namu darbai gadina nuotaika, del Dievo, - numojo Vanessa.
- Jos ten visai su proteliu susipyko, - slykstedamosi savo bendramoksliu pokalbiu pakraipe galvas kelios treciakurses.
- Tai ka siulot? Namu darbus?.. – prikando lupa Amanda.
- Kodel gi ne… Stai, pažvelkim i pirmadieni… Ka cia galim padaryt… - svarste Holly, o Claire vis dar piese. Tuo tarpu Amanda masazavo savo riesa, kuri siek tiek pasitempe per sokius, netycia slystelejus ir nuo issitiesimo ja sulaike tik Dinas, tvirtai laikydamas merginos riesa. Vanessa zaide su savo plaukais, o Milesta zvalgesi po bendraji kambari – jos zvilgnis karts nuo karto sustodavo tai ties zidiniu, tai ties durimis, kai jas kas nors varstydavo, tai ties Hariu (neaisku kodel).
- Pavyzdziui Magiskuju gyvunu prieziura. Hagridas, isivaizduokite, uzdave netgi ismokti kelis knygos puslapius...
- Daaaaaug...
- O pala, kas DADA, Claire? - pasiteiravo Vanessa, staiga nustojusi pinti viena mazyte savo plauku sruoga.
- O as cia prie ko? Tvarkarastis pas Holly, - pirstu link drauges parode mergina.
- Ot idomu, prie ko cia TU... - tyliai nutese Milesta.
- Bet namu darbus pas mus prisimena Holly.
- Kaip nori... DADA parašyti medriku ir mekotu palyginima, perskaityti teorija i prieki, pasidaryti jos konspekta ir prisiminti, ka mokemes apie vilkolakius dar pas Lubina, tiksliau, Sneipa-Lubina, - isbere Holly.
- O tu is kur viska pameni? - klausiamai i drauge suziuro Amanda.
- As pasizymiu, - prikando lupa ji. - Jei ka, tai dar transfiguracijai turime ismokt pora pavertimu ir tiek pirmadieniui, - baige skaityti mergina.
- Tik tiek... - tyliai ir ironiskai istare Claire.
- Klausyk, tu ka ten piesi? - dabar jau susidomejo Amanda.
- As? As... Nieko, - kaltai vyptelejo Claire.
- Aha, tik visa vakara piesi NIEKA... - pabande dirstelti i lapeli Vanessa, o tai nuspejusi Claire suspejo uzversti savo kurini.
- Klausyk, nepradek zaist... - paprasė Holly.
- Nu tai kad ner ka rodyt. Siaip braukau bruksniukus...
- Jo ir mum taip atrodo, - rimtai galva palingavo Vanessa.
- Aj, duok cion tiktais... Accio, Claire piesiny! - garsiai sukomandavo Milesta ir sumosavo lazdele.
- Ne! - bande suplesyt pergamenta siam dar neistrukus is ranku Claire.
- Pavelavai, - piesiniui pasiekus adresata pareiske Milesta. - Nu ir kam tu ta kampa iplesei? Jezau, gi galejai drasiai nest profesoriui James'ui... Na dabar dar gal suklijuosi kokiu nors keru... - valiukiskai sypsodamasi deste Milesta.
- Parodyk ir mums, - paprase Holly.
- Tuoj, as paanalizuosiu dar... Va, kaip puikiai atrodo apsigynimo nuo juodosios magijos klase... ir i langa nusisukes zmogus... Vyras... o ant stalo dvi lazdeles... Viena trumpesne ir, pataisyk mane, jei klystu, desimties coliu... Kita ilgesne... Ir idomu, kas pravere tas duris... - jau stengesi nesusijuokti Milesta, paduodama pergamenta arciausiai sedejusiai Vanessai.
- O, Claire... Treciadienio vaizdelis? - pasidomejo mergina, o kitos dar labiau suuze.
- Baikit, cia gi... sokiu klase! - mintyse išrinkusi panasiausia (sirdziai) aplinka pasiteisino Claire.
- Aha, keturis kartus sumazinta ir dar su apsigynimo nuo juodosios magijos laipteliais prie kolonos, - rimtai linksejo Holly, palinkusi prie Vanessos rankose gulinčio pergamento.
- Baikit! Negrazu taip...
- Oooo taaaaaaip - linksejo kitos merginos. - Mes nedraugiskos.
- Gerai, nustokit, NUSTOKIT. As tik siaip bandau atrasti savy nauja, piesimo talenta. Bet nesigauna, todel ir bandziau suplesyt, - vis dar gynesi Claire.
- Nu ko tu cia skiedi? Ir isvis, kas cia blogo, jei jis tau patinka? – guztelejo Milesta, nejuciomis dar karta perzvelgdama visa bendraji kambari.
- Tik pabaigai, pasakyk mums, Claire… - rimtai paprase Amanda. – Jis tau patinka ar labai patinka? – merginos nusijuoke.
- Ej, tik ne bendrajam kambary… Risam sita tema, kada nors veliau gal jums isaiskinsiu, kaaaaaad…
- Mmmm?
- Ka isaiskinsi?
- Nagi?
- Kad jis man tera grazus. Ir mielas, - kietai uzbaige Claire, o likusios keturios jos drauges nusivylusiais zvilgsniais paziurejo i mergina ir sugalvojo, kad, kol ji dar totaliai nenusisnekejo, reikia keisti tema.
- Taigi, keiciam tema. Namu darbai… Nuo ko pradedam?
- Penktadienio vakara… - tyliai sumurmejo Milesta.
- That’s a good point… - sutiko su ja kitos merginos. – Tada… rytoj?
- Rytoj. As tiktai nunesiu sitas knygas ir nusivilksiu mantija – karsta, - pakilo Holly. Ji susirinko visą susni knygu, kurias skaite, kol nebuvo draugiu, ir nuejo link savo miegamojo. Kitos merginos bande grizti prie pokalbiu, bet jos to nespejo, nes…
*BOOM!!!* Pasigirdo trenksmas ir vargse Holly isdidziai nusirito laiptais zemyn beveik nuo pacio virsaus, o knygos, nestos virsun, uzkrito ant merginos. Amanda, Claire, Milesta ir Vanessa staigiai pasoko ir pribego prie drauges.
- Ji gyva? – pasigirdo susirupines Hermionos balsas.
- Holly, bus tau zvalgytis, kur nereikia, - manydamos, kad draugė tik susitrenke, sypsojosi merginos, taciau sirdyse buvo susirupinusios.
- Claire, aisku man labai malonu, kad jss taip pripuolet prie manes, bet lipti ant manes nebutina…
- Ka? – susizvalgė kitos merginos.
- Nulipkit nuo kaires rankos, jau ir taip skauda, - prikando lupa Holly.
- Mieloji, aš persiprasau, bet... Tavo ranka po tavo pacios nugara, - uzjauciamai pasake Amanda.
- Kaip ji? – pasiteiravo ir kiti mokiniai.
- Kai nueis ligoninen, bus gerai.
- Niekur as neisiu. Isvis, duokit man atsistot vietos... – Holly isikibo i drauges ir atsistojo, o po to susvirduliavo ir gavo prisesti ant grindų.
- Vis dar neisi? – draugiskai syptelejo Vanessa.
- Neisiu, - kategoriskai pareiske Holly. – Tie Pomfri marmalai klaikus...
- Ka skauda? – pasiteiravo Claire.
- Viska?.. – vos istraukusi ranka sau is uz nugaros atsake nukentejusioji.
- Visgi, einam, - ne nezadejo paleisti drauges Claire.
- Aha, mes tave nuvesim, - pasisovė ir kitos.
- Ne. Jokių. Nueisiu viena, - dar karta atsistojo Holly. Sikart sekmingai.
- Nu jau ne. Tada bent jau aš tave palydėsiu, - paeme drauge už sveikos rankos Claire ir, tempdama ja, isejo is bendrojo kambario. O tik islipus pro portreta Holly pradejo slubuoti ir vaizdingai susirauke - matyt nenorejo pries bendramokslius atrodyti labai susizeidus, nes nugriuvo tik per savo neapdairuma.
- Kad juos velnias griebtu, tuos mantijos skvernus... Susipainiojau...
- Vargsiukė tu mano.. - dvi drauges letai ir ramiai nusigavo i ligonine, kur Holly, su neslepiamu dziaugsmu, krito ant lovos.
- Na, mergaite, tai ka tokiu metu pasidarei, a? – i palata sskrido madam Pomfri, zvelgdama i Holly, apziurinejancia savo nubrozdinta koja.
- Paslydau ant laiptu, - trumpai murmtelejo mergina.
- Nuo aukstai nugriuvai? Nagi, duok cia ta ranka...
- Nelabai, nuo keletos pakopu, - klusniai istiese suzeista galune Holly.
- Khem... Nuo laiptu virsaus vos ne, - pataise drauge Claire.
- Aisku... Ka dar skauda? – priejusi prie spinteles ir ieskodama ten vaistu paklause Pope Pomfri.
- Koja, bet ta tik nubrozdinau ir sumusau... Ir galva biski sukasi.
- Geras biski, - vel isikiso Claire.
- Man taip vaidenasi, kad tu darai viska, kad tik as sianakt negrizciau i boksta, - karciai sumurmejo Holly.
- Ajk paskraidyt, as tavim rupinuos, - iskiso liezuvi Claire.
- Nagi, - prie ligones grizo madam Pomfri ir dar karta ja apziurejo. – Imk, isgerk sita ir kaulas tuoj turetu sugyt... Na dar sita isgerk, blogiau nebus, - sesele istiese merginai dvi stiklines. Viena pripildyta bespalvio skyscio, o kitoje, beveik ant pacio dugno, teliuskavo koks saukstas zalsvo gerimo. Holly, zinodama madam Pomfri gerimu skonius, atsargiai juos pauoste, o tada staigiai susiverte abi stiklines. Claire uzjauciamai ziūrejo i drauge, kurios zvilgsnis sake „per tave as sitą „dalyka“ geriu...“ – Nagi, o dabar persirenkit, panele Hezelcharm, ir saldziu sapnu, del viso pikto... Panele Florin, siaip neuzsibukit...
- Ej, aš nenakvosiu cia, - pasoko Holly.
- Panele Hezelcharm, jei nenorit gydytis, reikejo neit! – jau neteko kantrybės sesele.
- Ir norejau... – vos girdimai pridejo Holly, nusimesdama mantija.
- Jums gali buti sumusta galva ir del atsargumo reiktu nakciai likti ligonineje. O ryt galesit toliau gyventi iprasta gyvenima, - kaip kirviu nukirto sesele. Ji dar norejo kazka sakyti, bet pasigirdo beldimas ir madam Pomfri vel isleke prie duru.
- Reiks ismokt atsargiau vaiksciot, - uzverte akis Holly, seselei islekus.
- Visi taip sako, - numojo ranka Claire ir abi nusijuoke.
- Labas vakaras, - pasigirdo pazistamas balsas. – Truputi persistengiau besiruosdamas pamokai ir va, kas gavosi...
- Bradas, - susnibzdejo Claire.
- Beprote, - nusijuokė Holly, bet, pajutusi drauges niuksa, staigiai nutilo. Abi merginos susizvalge ir tada pratruko garsiai zvengti.
- Panele Florin! Kad tuctuojau leistumete panelei Hezelcharm ilsetis! – arskrido piktas seseles balsas.
- - Sorriux, drauguze, - prikando lupa Claire, eidama lauk is palatos.
- Nieko, tai vis tie vyrai... – sagstydamasi marskinius palingavo galvele Holly ir abi draugės vel suprunkste. Iseidama is palatos Claire dar pasitaise plaukus ir, atsisukusi i Holly, pridejo.
- Ateisiu ryt ryte. Saldziu.
- Ir tau. Graziai atrodai, - Holly vel suprunkste. Na, o isejus is palatos Claire net lostelejo – Bradas Pittas laike rankoje stikline, pilna melsvo skyscio ir ryskiai neprisivertė jos isgerti. Taciau dabar, mokines akivaizdoje, teko susiimti ir jis beveik vienu gurksniu susiverte i save visa doze vaistu. Profesorius Pittas bande labai nesiraukyti, bet visos sios jo pastangos baigesi tuo, kad jis stipriai stipriai uzsikosejo. Claire netruko pastebeti susiaustus Brado plaukus ir apibrozdinta veida.
- Skanaus... – syptelėjo mergina.
- Aciu, - baiges koseti syptelejo profesorius. – Kas nutiko Holly?
- Nusikosė nuo laiptu ir ant jos pasipyle vadoveliu lietus. Rodos, susilauze ranka ir susitrenke galva...
- Negerai... Na, nors tiek, kad nieko labai rimto. Tikiuosi, pirmadieni i pamoaą ateis, nenoreciau buti tiek varges, jei dalies mokiniu nebus, - jis atsitiktinai persibrauke ranka sau per kakta ir gan nustebo, pastebejes ant pirstu krauja.
- Ateis, kur ji desis...
- Panele Florin, komendanto valanda... – isikiso Claire proto balsas, sisyk taip puikiai isreikstas madam Pomfri balsu.
- Puiki pastaba, sesele... Labos nakties, - linktelejo mergina.
- Palauk, einam kartu - palydesiu, vis linksmiau, - jis priejo prie duru ir paslaugiai jas atvere savo mokinei ir tada Claire nustate, kad Bradas ryskiai slubcioja desine koja. Isejus is palatos profesorius Pittas issyk sugavo klausiama mokines zvilgsni.
- Bandziau padaryti idomesne pirmadienio pamoka, - numojo ranka jis. – Truputi kluptelejau ir... sakykim, man nuskilo, - guztelejo peciais vaikinas. Jie pasikalbejo pakeliui į Grifu Guztos bendraji kambari, nes (Claire puikiai tai pastebejo) profesorius pasirinko apsukti sioki toki ratuka iki savo kabineto, tuo paciu metu palydedamas Claire beveik iki pat boksto.
- Aciu uz kompanija, labos nakties, - atsisveikino mergina.
- Tai tau aciu. Iki rytojaus ir saldziu sapnu, - draugiskai atsisveikino Bradas, o Claire lyg ant sparnu nuleke i bendraji kambari, galvodama, koks grazus (tiesiogine prasme) yra gyvenimas ir kiek jame pilna graziu (velgi tiesiogine prasme) dalyku (khem...).
Na, o kol Claire su Holly lankėsi pas madam Pomfri visi nerimo, kaip ten joms sekasi, todel, tik Claire grizus, ja uzsipuole klausimais...
- Kaip Holly?
- Kas jai?
- Kur ji?
- Ir svarbiausia, kodel? – nuskambejo merginu klausimai.
- Holly supykus ant manes, kam priverciau nueit i ligonine ir dabar ji ten nakvos, - pakraipe galva Claire. – Jau tas jaunimas... Susilauze ranka, susitrenke galva ir koja. Kas ten dar...
- Kur ir kodel, - primine Vanessa.
- A... Ligoninej. Nes madam Pomfri jos neisleido, - Claire issidrebe savo fotelyje ir paeme iplesta piesinuka, o tada, atidziai ji nuzvelgusi, tese. – Jai siaip viskas gerai, ryt pazadėjau nueit aplankyt.
- Mhm, eisim kartu, - pritare merginos.
- O tu ko tokia skrajojanti? – pasiteiravo Milesta.
- Aj, nieko... Papasakosiu rytoj. Kas nori sokoladiniu varliu? – nusuko kalba ji.
- Kaip su mazais vaikais tu... Kas nepatinka, tuoj saldainiais maitini, - nusijuokė Amanda, bet visgi niekas netrukde Claire nueiti i miegamaji ir is ten atnesti joms sokoladiniu varliu.
- Tik atsargiai lipk, nes sokoladą dar sutraiskysi, - ispejo Vanessa.
- Butinai...
***
Tuo metu Svilpynes bendrajame kambaryje visi dar kuri laika naktinejo, aptarinedami tik ka ivykusius sokius.
- Casandra, ar ir kita karta soksi su manim? Ar nedainavau tu savo "daineliu"? – issiviepe Elijah.
- O tai priklausys nuo daugelio dalyku, - rimtu tonu atsake mergina.
- Pavyzdziui?
- Pavyzdziui...
- Ranksluoscio pirmiausia, - uz drauge atsake Samara ir visi puole nenumaldomai juoktis.

netelpa į vieną postą tie 23lapai, tęsiam per čia :)))))
- Lekiam lekiam lekiam! - nuo veidrodžio link durų nušokčiojo Aretha.
- Eik sau! Dar pusvalandis! - nustėro Samara.
- Nesvaaarbuuuu!!! - nerimo Aretha.
- Sėsk tiktais, - vos ne per jėgą Samara pasodino Arethą ant lovos.
- Echi... nieks manias nesiupriantia... - atsiduso ta ir besimuistydama kentėjo tas pragariškas minutes.
Po dešimties minučių Samara pakilo ir nuėjo prie veidrodžio.
- Kas eina į šokį?
- Aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaašššš! - pašoko Aretha.
- Kad tu eini, tai jau beveik visas Hogvartsas žino, bet kas dar?
- Aš, - pakilo iš savo vietos Casandra.
- Na, na? Lekiam jau? Jau lekiam? - pasišokčiodama ant vienos kojos nerimo Aretha.
- Niaaa, dar niainaaaam, - išsiviepė Samara ir išsitraukusi lazdelę sušuko, - Petrificus totalus!
- Vaaargšė... - nusijuokė Casandra žvelgdama į Arethą, - tave ji pritrėks kaip tarakoną.
- Tegul, bet dabar nors plaukus galėsiu ramiai susišukuoti, - nusišypsojo Samara ir kelis kartus perbraukusi plaukus šukomis, vėl paėmė į rankas lazdelę ir šūktelėjo, - Mobilicorpus!
Arethos sustingdytas kūnas pakilo ir Samaros lazdelės dėka nuvairavo į bendrąjį kambarį, kuriame mergina pagaliau atkerėjo nekantriąją asmenybę.
- Tuuuuuuuuuuuuuuuuuuu... - išpūtė akis Aretha.
- Čiš, čiš, einam pas prof.Duncan, nusiraminsi, - patapšnojo per petį draugei Casandra.
- Taip!!! - šoktelėjo Aretha ir nuskriejo durų link.
- Štai ir po pykčio... - tyliai suprunkštė Samara.
- Paaaalaaaa! - merginoms jau darant duris pasigirdo du balsai. - Negi nepalauksite savo partnerių?
- Oh fuck... – cyptelėjo Casandra išgirdusi Elijah balsą.
- Nagi, pasiruošusi sudrebinti šokių aikštelę? - prisiartinęs išsiviepė Elijah.
- Ne, Jonuk, kuris myli disco, nepasiruošusi, - kištelėjo liežuvį Casandra.
O jau kokia buvo Arethos mina, kai atėjusi prie menų klasės durų ten jau rado Marietą ir Čo.
- Taa... vėl ta... - iškošė Aretha, tačiau nespėjo ilgiau paburbėti, kadangi prie Švilpynės prisijungė Grifai.
- Na, ar dar ilgai? - nekantravo Milesta.
- Nebe nebe nebe, - nenuleisdama akių nuo laikrodėlio mindžikavo Aretha.
- Geriau pakelk akis ir pažiūrėk kas ateina, - spragtelėjo Arethai į šoną Casandra.
- Oi... - išsižiojo Aretha.
- Labas. Sveikas. O, šaunu, labas, - priėjęs prie menų klasės durų su visais sveikinosi Duncan.
Kai visi jau buvo sugūžėję į klasę ir nekantriai laukė pradžios Duncan šyptelėjo.
- Na štai ir pradėsim. Pirmiausia norėčiau, kad pasiskirstytumėte poromis. Tikiuosi, man nereikės jūsų tampyti už rankyčių ir sustatinėti?
- Ne ne... - iš visų kampų pasigirdo atsakymai.
Štai ir prasidėjo makalynė.
- Man bus malonu su tavimi šokti, - nusišypsojo Johnny prisistatęs prie Samaros ir net nelaukdamas jos atsakymo pasičiupo už rankos.
- Neabejoju, - prunkštelėjo ta.
- Milesta, gal galėčiau su tavimi šokti? - nedrąsiai paklausė Haris.
- O taip, žinoma, - išsišiepė Milesta.
- Tik turiu perspėti, kad iš manęs nekoks šokėjas, - šyptelėjo Haris.
- Nieko, juk mes čia ir susirinkome tam, kad išmoktume, - atsakė Milesta.
- Vaaaanessaaaaaa... - su idiotiška šypsena prie merginos prisistatė Kolinas.
- Ne. - Nukirto Vanessa.
- Prašaau, labai, - toliau maldavo vaikinas.
- Ne. - Net neketino kito atsakymo pateikti Vanessa.
- Vanessa, maldaaaaujuuu... aš geras šokėjas tikrai. prašau, oi kaip aš tavęs prašau!
- Uh, gerai, tik nebekniauk... - atšovė Vanessa.
- Ačiū! - laimės pilnomis kelnėmis padėkojo Kolinas.
- Merginos.. Gal galime su jumis susiporuoti? - laimingi kaip saulutės prie Claire ir Amandos prisistatė Semas ir Dinas.
- Kodėl gi ne, - taip pat šypsena atsakė merginos ir Semas iškart prisliuogė prie Claire, o Dinas prie Amandos.
- Hermiona? - prie merginos prisistatė Ronis.
- Gerai, Roni, gerai, - šyptelėjo ta.
- Pasiruošk geriausiam, - išsišiepęs Casandrai išdėstė Elijah.
- Gerai, Elijah, tik prašau, jokių disco, jokių sukinių, jokių šlapių rankšluoščių ir jokių, jokių dainelių, - maldaujančiomis akimis nužvelgė Elijah Casandra.
- Ey! - jau bandė prieštarauti Elijah, tačiau susilaukė žiauraus žvilgsnio iš Casandros ir nusprendė nusileisti. - Vis vien kada nors, he he...
- Duosiu aš tau kada nors...
Nespėjus įsiplieksti ginčui vėl prabilo profesorius Duncan peržvelgęs štai tokias poras: Harį ir Milestą, Ronį ir Hermioną, Claire ir Semą, Amandą ir Diną, Samarą ir Johnny, Casandrą ir Elijah, Parvatę ir Levandą (mat neužteko vyriškosios giminės), Džinę ir Denį, Čo su Rodžeriu, Marietą su Maiku bei Vanessą su Kolinu.
- Na, susiskirstėte?
- Ne visai... - nedrąsiai prabilo Aretha likusi be poros.
- Tai ką, ne visi poras turite... Dar kas nors vienas yra? - peržvelgdamas mokinius paklausė Duncan, tačiau vienintelis atsakymas buvo tyla. - Na ką, Aretha, teks šokti su manimi.
Iš tokios Arethos išraiškos, kokia buvo tada turbūt visi juoksis dar ilgai ir nuobodžiai...
- Eerrmrrreeee...rrr.r...mmm....
- Malonu, kad sutinki, - nusijuokė Duncan. - Taigi, aš manau, jog geriausia būtų pradėti nuo valso, yra prieštaraujančių?
Klausimą vėl palydėjo tyla.
- Kaip gražiai jūs su manimi bendraujate, - tęsė Duncan. - Ok, nėra tai ir šaunu. Aretha, ateik, parodysime pagrindinius žingsnelius ir galėsite pabandyti patys.
Aretha linkstančiomis ir drebančiomis kojomis nusvyravo prie profesoriaus ir atrodė tuoj susilydys.
- Taip... koją čia, dabar ten... mhm... gerai. - parodęs Arethai šokį pasakė Duncan ir abu atsisukę prieš klasę pademonstravo.
- Nagi, bandykit, - šyptelėjo prof. James.
Po valandos trypčiojimų, pastabų, pagyrimų, parodymų, pasiseiliojimų ir pakniaukimų visi patraukė pro duris.
Tarpdury Casandra kaktomuša susidūrė su Oliveriu.
- Oi, sveika, - pasisveikino šis. - Labas Duncan, labas Aretha.
- Sveikas.
- Labas.
- Aš Casandros ieškojau, - informavo Medis.
- Mhm, aš suprantu, suprantu... - numykė Duncan, nusigręždamas į Arethą. Oliveris savo ruožtu pažvelgė į Casandrą.
- Tai va, sutariau aikštę jums 17 valandai, ar tiks?
- Žinoma, tikrai puikus laikas! - apsidžiaugė Švilpynės kapitonė. Profesorius nusišypsojo.
- Džiugu tuomet. Mmm... - jis minutėlę pastovėjo galvodamas, ką čia dar pasakius, o Casandra tik smalsiai jį nužiūrinėjo.
- A tiesa, va prisiminiau. Žinai, kad pirmas varžybas žaisit su Varno Nagu?
- Taip, Diegavirtė jau spėjo paminėti.
- Šaunu. Jei įdomu, Varno Nago puolėjai... - ir apsisukę bei traukdami pro duris juodu įniko į pokalbį apie varnanagių žaidimo taktiką. Tuo metu Aretha kalbėjosi su prof. James.
- Duncan, - priėjusi prie profesoriaus pasakė Aretha.
- Taip?
- Aš dėl to konkurso.
- Ir?
- Ir man labai patiko, norėčiau dalyvauti, - apsipatenkino Aretha.
- Oi, tikrai? šaunu! - šūktelėjo Duncan, - po poros savaičių jau galėsime užsiimti papildomomis pamokomis, ką manai?
- Daaaah... Taip, jėga, - išsiviepė Aretha.
- Na ir puiku, gero vakaro, - nusišypsojęs palinkėjo Duncan.
- Ačiū, tau taip pat, - Aretha bėgomis pasivijo draugus.
***
- Veee pleeee bleeee... Nuostabiai atrodei! - žvengė Casandra.
- Brrr... taaa...iip... su-uuu-tiii-inkuuu... - juokdamasis pamėgdžiojo ir Elijah.
- Baikit! - pati prunkšdama riktelėjo Aretha.
- O taip, būtinai baigsim, po kokių... 7 metų? - neatlyžo Samara.
- Fu kokie nedraugiški, - pyktelėjo Aretha.
- Pyk nepykus, bet vaizdas buvo nepakartojamas, - vis dar žvengė Johnny.
- Nu ir gerai, ot, - paputė lūpas Aretha.
- Taa-aaai-p... liaaabaaaai piuiiikiuuuu... - nusijuokęs Elijah pasuko laiptais žemyn.
***
- Milesta, atsiprašau dėl to užmynimo... na ir dėl to kito. Aišku, man labai gaila ir dėl to, kai sukomės, be to, labai atsiprašau, kad įspyriau, kai tada paslydau... - vardino savo klaidas Haris ryškiais susigėdęs.
- Nieko, viskas puiku, - šypsojosi Milesta mintyse galvodama, kaip greičiau pasitrinti kojas kokiais nors vaistais.
- Aš tikr...
- Hari, viskas gerai. Sakau, - paguodė Harį Milesta ir liepė nutraukti šį pokalbį.
- Na, Vanessa, kaip aš šoku? - spirgėdamas laime pasiteiravo Kolinas.
- Neblogai, neblogai, - burbtelėjo Vanessa neketindama pripažinti, kad ir koks kvailiukas buvo tas Kolinas, tačiau šoko pakankamai gerai.
- Tu manimi patenkinta? - vis dar nesitvėrė laime Kolinas.
- Taip, Ko-li-nai, ta-i-p, - pabrėždama vos ne kiekvieną raidę išskiemenavo Vanessa melsdamasi, kad tasai greičiau atšoktų.
- Puiku, nesulaukiu kito užsiėmimo.
- Aš taip pat... - su žudančia mina veide sumurmėjo Vanessa.
- Traukitės iš kelio! - sukdamas ratu Claire pro storulės portretą įskriejo Semas. - Amžiaus šokėjams reikia erdvės!
- Gerai, Semai, ačiū, gal jau gana? - nusijuokė Claire matydama kaip židinys pakankamai greitai sukasi aplinkui.
- Kaip pasakysi, partnere, - paleisdamas Claire tiesiai į fotelį tarė Semas.
- Uuuh... - išsitiesdama šalia Claire atsiduso ir Amanda.
- Tie šokiai tikrai nuvaro nuo kojų, - pasakė priešais atsisėdęs Ronis.
- Matau jums visiems patiko, - nusišypsojo Holly.
- Labai! - vienu balsu suriko Claire ir Amanda. - Gaila, kad nėjai.
- Nieko, jau kaip nors pasitenkinsiu tik muzika, - palingavo Holly.
- Taip, ten taip pat turėtų būti linksma, - faktą kaip blyną patėškė Claire.

Rekordas ;P (VyNilla)
Velniop tą Sneipą, - penktą kartą perrašydama Sneipo rašinį ir miegančiomis akimis vėpsodama į vadovėlį užsiputojo Samara. - Jis turbūt nemoka užduoti kitokių namų darbų, kaip tik idiotiškų rašinių!
- Ne, moka, - paprieštaravo netoliese knapsantis fotelyje Johnny. - Moka dar teoriją užduot. Arba, už viską geriau, - jis moka užduot areštą!
- Arba nuimt taškus, bet tas ne taip įspūdinga... - pridūrė Keanu.
- Jio, visai jokio įspūdžio, čia tau ne kabinetą iššveist... - prisiminė savo pirmąjį tais metais areštą Aretha. Casandra šypsodamasi paplojo draugei per petį.
- Už tai mokykis liežuvį už dantų laikyt!
- Aš ir laikau, tik kad jis išgirsta...
- Kurgi ne. Whatever, geriau sukrapštykim tas paskutines porą pėdų...
Gal kokia pusė vakaro taip ir praėjo žaidžiant prie Sneipo rašinio. Kadangi tema buvo be galo be krašto įdomi, tai ir rašymas ėjosi be galo be krašto greitai, o tokio rašymo rezultatai taip pat buvo tiesiog nenuviliantys. Pagaliau snūduriuojantis Paul pareiškė, kad daugiau nerašys, ir nušveitė pergamentą nuo stalo, pasiimdamas lėkštutę ir iš jos mėgindamas išspausti veidrodį. Deja, geriausia, ką jis išspaudė, buvo sudužus lėkštė. Užpykęs jis metė visus namų darbus ir nuėjo į miegamąjį, iš kurio po minutėlės grįžo su šokoladinėm varlėm.
***Švilpynės rytas prieš mylimojo Sneipo dvigubas sapaliones***
- Kur tas pažliugęs tualetinis vanduo? - įsiutęs Paul švaistėsi po miegamąjį.
- Aretha išsinešė. - visai neketindamas šmaikštauti atrėžė Johnny.
- Taip, ir kažin kur susikišo... - toliau siuto Paul.
- Nu nebijok, nėr šiandien Treloni pamokos, niekas tavęs nekvėpins, - maudamasis kelnes išdėstė savo mintį Elijah.
- Eik išsimaudyt, Elijah, man reikia to buteliuko, - dabar Paul kuitė savo lovą.
- Pasitikrink apatinius, gal ten vėl kas standus įkištas, - Johnny drykstelėjo užuolaidą ir išbildėjo į bendrąjį kambarį susigraibyti vakar išmėtytų pargamento lapeliūkščių.
Tuo tarpu merginos taipogi nebuvo kuo puikiausios nuotaikos.
- Ah, tas pašvinkęs nuobaiga... ir dar taip ilgai, - dejavo Aretha.
- Tik sulaikyk savo pagyras burnoje, kad vėl neprisidirbtum areštų su "fuuu", - patarė Casandra.
- Ramiai, ne pirmas kartas tos dvi pamokos. Na pasėdėsim ir išeisim, - guodė save, o kartu ir kitas Samara.
- Žinoma, pasėdėsim, nuimsim nuo Švilpynės apie 50 taškų, dar pasėdėsim, ką nors papilstysim, po to dar pakvėpuosim jo nuostabiu alieju ant galvos ir dar pasėdėsim, - išdėstė Kiara.
- Ir stenkis žmogau pralinksmėti... - Samara nusigręžė ir pasekė Johnny pavyzdžiu.
- Gerai, kad vakare menai, - nuostabiausią paguodą rado Aretha.
- Stokis, mene tu, laikas eit, - tuktelėjo Casandra Arethai ir pasisuko durų link.
***
- Teorija ant lentos, - įskridęs į klasę tėškė Sneipas.
- Nebarstyk pleiskanų, - sumurmėjo Paul.
- Ponaiti Walkeri, jūs kažką sakėte? - Sneipas žaibiškai pasisuko vaikino pusėn.
- Ne, tik žavėjausi naujuoju viralu, - pro sukąstus dantis išgriežė Paul.
- Taip, būtų nuostabu tau tokį sugirdyti. Minus dešimt taškų iš Švilpynės. - Sneipas vėl sučiaupė savo žiauną ir klestelėjęs ant kėdės liepė nešti savo rašinius jam.
- Aretha Moony, dėl dievo meilės, juk aiškiai buvo pasakyta keturios pėdos su trimis ketvirčiais, o ne keturios pėdos su puse, - trinktelėjo į stalą Sneipas.
- Atsiprašau, profesoriau, nespėjau, - bandė pasiteisinti Aretha, kurios pastangos beviltiškai sužlugo.
- Mažiau valkiokis vakarais ir suspėsi, dar penki taškai iš Švilpynės.
Aretha jau žiojosi kažką sakyti, tačiau gavo niuksą nuo Casandros artėjančios prie Sneipo su savo keturiomis pėdomis.
- Jūs kurti gal? - Sneipas tiesiog siuto. - Keturios pėdos! Būčiau aš jūsų koledžo vadovas skristumėte iš mokyklos už tokį neatsakingumą.
- Atsiprašau, profesoriau Sneipai.
- Čiuožk į suolą ir kad kitai savaitei gaučiau dvigubą rašinį.
Casandros akys tapo dvigubai didesnės, tačiau nusprendusi, jog dvigubas rašinys geriau nei dviguba porcija šlykščių šliužų su Sneipu priešaky susilaikė.
- Jau turėjote baigti savo eliksyrą, per pertrauką palikite uždengtą, o kitą pamoką tikrinsiu. - susikišdamas rašinius į stalčių išdėstė Sneipas.
- Pssssst, Aretha, - kreipėsi Elijah. - Viralas turi būti žydras, taip?..
- Žydras? Kodėl pas mane raudonas? - sunerimo Aretha.
- Raudonas?.. Oh fuck, pas mane žalias, - trinktelėjo Johnny.
- Pas mane išvis bespalvis... - susiėmė už galvos Paul.
- O ne... - sudejavo Emily nuskambėjus varpui ir pakilus Sneipui. - Ate Aretha, ate Samara, ate Casandra, ate Kiara, ate Elijah, ate Paul, ate Keanu, ate Johnny.
- Susitiksim pragare, - atsiduso Johnny ir pasiruošė Sneipo atakai.
- Jei prasiplautum savo akis, pastebėtum, jog gebenės reikėjo įdėti vieną lapelį, o ne tris, kaip kad, ponas, padarei, - atsistojęs prie Elijah dėstė Sneipas. - Mesk lauk ir daryk iš naujo, jei nenori ko nors nužudyt per savo kvailą galvą.
- O čia kas per jovalas? - šaukštu pakabindamas kažkokią gelsvą pliurzę su gardžia šypsena mestelėjo Hanai Sneipas. - Ne veltui Švilpynė vadinama mulkių koledžu.
- Kuoooo?! - iš savo vietos šoko Paul.
- Areštas. Šiandien aštuntą valandą. Sėskit į savo vietą. - net neketino pėckiotis Sneipas.
***
- Kad jis paspringtų tuo viralu su trimis gebenės lapais, - žygiuodamas į salę burbėjo Elijah.
- Areštas... aš jam marmūzę kada nors išmalsiu, prisiekiu visais jo kabinete stovinčiais šliužais, tikrai. - iš pykčio tirtėjo Paul.
- Raminkis Paul, jau geriau būti mulkiais nei nuo gimimo neplautais plaukais, - bandė paguosti draugą Johnny prieš prasidedant vakarinei stiklainių atakai.
- O kaip tu į menus eisi? - susigribo Aretha.
- Su padvėsusiom varlėm padainuot teks.
- Bet juk tai... pirmoji pamoka! - nerimo Aretha.
- Paaiškink tai Sneipui, tai ir tu galėsi prisidėti.
- Tyliu.
- Tylėk.
- Gerai.
- Puiku.
- Labai.
- Žinoma.
- Be abejo.
- Čiaupkitės, - ant porelės užpurškė moliūgų sulčių Casandra.
- Ačiū.
- Labai.
- Prašom.
- Skanaus.
Po pietų laukė, lyginant su Sneipu, tikra atgaiva, - Transfigūracija. Ir tai, kad Paul juodai susimovė su veidrodžiais ir lėkštelėm dėl to, kad nepadirbėjo savarankiškai, ar su pagalvėlėm ir dėžutėm dėl to, kad buvo per daug užsirūstinęs ant Sneipo, jau per daug niekam negadino nuotaikos, o per Kerus su Klastūnynu jaunimas visai įsismagino. Vaikinai visai nesikuklindami skraidino peilius ir šakutes tiesiai į Klastūnyno veikėjus, o šie, savo ruožtu, laidė į Švilpynę kočėlus bei keptuves, ir beveik niekam nebuvo įdomūs prof. Flitviko aiškinimai, kad peiliais reikia burtų pagalba smulkinti pomidorus, o kočėlais kočioti tešlą (nors, tiesa, po kurio laiko į orą pakilo ir sutižę pomidorai bei miltai). Iš pamokos mokiniai išėjo atrodydami kaip niekad nuostabiai.
Aretha iš Kerų išskriejo kaip ant sparnų ir su merginom nulėkė į miegamuosius, kaip ji sakė, "persirengti" (o gal "pasigražinti"?). Pakeliui buvo stabtelėta prie skelbimų lentos, kur merginos rado pranešimą, jog menų būrelio susirinkimas vyks 18 valandą, rinktis reikėjo prie Didžiosios salės.
- Oi, tai dar daugiau nei valandą turim, - išsišiepė Aretha ir nučiuožė į miegamąjį, iš paskos einant kikenančiai Casandrai.
- Kur tas sumautas sijonas? - Aretha jau spėjo apversti aukštyn kojom visą savo lagaminą ir dabar kėsinosi į Casandros. Šioji susirūpinus pabandė nukreipti draugę į kitą pusę.
- Ar spintoj paieškojai?
- Aham, - burbtelėjo Aretha, traukydama stalčius prie savo lovos. - Wow, ką atradau! Paul vandenėlis...
Merginos suprunkštė. - O po lova?
- Tiksliai! Gera mintis, neieškojau, - Aretha susilenkus atsiklaupė ant grindų ir ranka pamakalavo po lova. Po minutėlės iškėlė tą pačią (tik dabar jau dulkiną) ranką, pergalingai gniaužiančią ne patį ilgiausią ir ne pati švariausią sijonėlį.
- Kažin ką tie namų elfai sau galvoja, taip nesutvarkydami palovių, kad dulkes saujom semt galima? - užsiburbėjo Aretha, kišdama sijoną į vonią. Po minutėlės mergina grįžo, mėgindama burtais jį išdžiovinti, tik, bėda, sunkiai sekėsi.
- Duok man pabandyti, - Samara iškilmingai priėjo, atsargiai paėmė sijoną, apžiūrėjo, įvertino jo ilgį ir pagaliau priėjo prie lango.
- Stebėk.
Ir, atlapojus langą, iškišo sijoną lauk ir ėmė mosuoti juo vėjyje. Aretha minutėlę stovėjo apšalus, o kitą jau pripuolė prie Samaros.
- Aš jau gal kaip nors pati išsidžiovinsiu, nereikia taip, dar kas pamatys... - užsivedė, mėgindama iš Samaros rankų susigrąžinti savo apdarus. Užvirė trumputė kova, kuri pasibaigė sijono nusileidimu į krūmus.
- Mano sijonas! - užklykė Aretha.
- Oops... - šiek tiek per vėlai susigribo Samara.
- Kas dabar daryti?.. - vos ne su ašaromis akyse blaškėsi Aretha.
- Pirmasis pararimas: eiti ir pasiimti, antrasis patarimas: laukti kol kas nors grąžins, trečiasis patarimas: bandyti persisverti pro langą ir pasiimti sijoną, juk tik pirmas aukštas. - išdėstė idėjas Kiara.
- Na taip, tik jau ir lekiu aš į lauką iš krūmų sijono graibyt! o antrasis tai išvis... Laukt, pf! - prisiartinusi prie lango ir žvelgdama į krūmus atmetinėjo variantus Aretha.
- Na duok šen savo kojas ir sverkis pro langą, - konstatavo faktą Samara.
- O gal tu norėtum? - metė grėsmingą žvilgsnį Aretha.
- Ne, turbūt nenorėčiau, - atsisakė Samara.
- Na Aretha, ryžkis ekstremaliems pojūčiams, - mirktelėjo Casandra.
- Baik tu iš manęs tyčiotis, - įsižeidė ši.
- Nesityčioju nesityčioju... - nutęsė Casandra ir nuėjo į vonią.
- Gerai, tik žiūrėk, laikyk stipriai, - pasisukusi į Samarą dėstė Aretha.
- Ne, tai paimsiu ir paleisiu, - purkštelėjo Samara.
- Ką ten gali žinot, sijoną tai paleidai. - atrėžė Aretha.
- Verskis tiktai, - Samara padėjo Arethai persisverti pro langą ir prilaikė kojas, kol toji vartėsi krūme grabaliodama sijoną.
- Viskas, turiu! - sušuko Aretha ir Samara timptelėjo ją už kojų.
- Phew, - nusišluostė kaktą Aretha ir pažvelgė į sijoną.
- Na, vieną gerą dalyką galima įžvelgti - sijonas jau sausas, - gūžtelėjo Samara.
- Būtų buvę dar geriau, jei būtumėt panaudoję "accio", - prisiminusi, kad gyvena burtininkų pasaulyje, pasakė Emily.
- Laiku sumąstei!!! - užstugo Aretha.
- Nešauk, tartum tau nepatinka aštrūs pojūčiai, - išdėstė Arethai gyvenimo tiesas ką tik iš vonios grįžusi Casandra.
- Taip, patinka. Ypač krūmai. - purptelėjo ši ir nulėkė užsivilkti ką tik ištraukto sijono.
Po gero pusvalandžio į vonios duris jau baladojosi Samara ir Kiara.
- Kooooo?! - tartum jos trukdytų kokį šventą reikalą užbliuvo Aretha.
- KO?! Žinok kitiems irgi reikia nusiprausti! - neteko kantrybės Samara.
- Na tai negi negalit palaukti penketą minučių? - nesuvokdama tokio žmonių nekantrumo toliau iš vonios šūkavo Aretha.
- Mes jau pusvalandį čia stovim, dink iš vonios! - barškindamasi į duris sušuko Kiara.
- Gerai, dingstu, - atidariusi duris iškišo liežuvį Aretha.
- Čia skaitosi tu prauseisi? - žvelgdama į Arethos garbanėles ir nemenką makiažą kilstelėjo antakį Samara.
- Taaaaip, o kąąąąą?
- Nieeeeekoooo.
- Tai ir šaunu, - išsiviepusi iki ausų Aretha vos nepasišokčiodama nustryksėjo į miegamąjį.
- Ohoho, ir kas čia nusipelnė tokio dėmesio iš tavęs? - sukrizeno Emily.
- Spėju, tas pats prooo... tai yra Duncan, - pabrėždama profesoriaus vardą pakomentavo Casandra.
- Eikit, priekabiautojos jūs, tartum aš kažkaip kitaip atrodau.
- Ne ne, mums akyse jau vaidenasi, nekreipk dėmesio, - susižvalgiusios nusijuokė Emily ir Casandra.
- Oi, jau beveik laikas! - sukrykštavo Aretha.
- Oi, tikrai, jau laikas, aaa! žiūrėk tik nepavėluok!!! - pamėgdžiodama Arethos balsą pasimaivė Samara.
- Einam, apžavėtoji raganaite, einam, - atsistojo nuo lovos Casandra.
***
Prasidėjus dvigubai aritmomantijai su klastūnynu prasidėjo ir dvigubos rietenos taip pat su klastūnynu. - Poteri, kaip tavo draugelis pusmilžinis gyvena? - su kreiva šypsena prikibo Smirdžius.
- Čiaupkis, Smirdžiau, - atsikirto Haris.
- Ponaičiai ten gale, prašyčiau tvarkos, - kreipėsi profesorius Vektorius.
- Atsiprašau, profesoriau, - pasakė Haris ir toliau palinko prie vadovėlio.
- Girdėjau, kad vakar labai įnikęs su kažkokia merga ieškojai blizgučių, - nerimo Drakas.
- Per daug girdi, - vėl atšovė Haris. - Be to, nedrįsk jos taip vadinti, jei nenori gauti į žiauną.
- Ūūūū, Dumbldoro numylėtis Poteriukas man grasina, boo hoo! - suprunkštė Smirdžius.
- Tu man tik palauk... - iškošė pro dantis Haris.
- Laukiu, Poteri, laukiu, - Smirdžiaus akys sužybsėjo.
Neilgai trukus visi mokiniai išbildėjo iš klasės.
- Na, Poteri, kažką man sakei? - įsirėmęs į šonus rankas ir vis pažvelgdamas į du savo sėbrus pašonėj užklausė Smirdžius.
- Sakiau. Liepiau tau atstoti nuo manęs, nuo kitų ir apskritai, nenoriu matyt tavo durno snukelio. - nepakeldamas akių išdrožė Haris.
- Ką pasakei? Pakartok. - Raitydamasis rankoves artinosi Smirdžius.
- Šiaip tai viską girdi, o tai ką reikia nelabai. Liepiau atstoti nuo manęs ir nevadinti mano draugų savo pašvinkusiais žodeliais.
Smirdžius puolė Hariui į atlapus, o šis nenusileido.
- Liaukitės!!! - pamačiusi kas vyksta tarp Hario ir Smirdžiaus pripuolė Milesta, o paskui ją Hermiona.
- Atstok, purvakrauje, - kreipdamasi į Hermioną nusijuokė Pensė.
- Jei išdrįsčiau pakelti ranką prieš moteriškąją giminę, kad ir kokia ji šlykšti bebūtų taip tau vožčiau, - iš kažkur išdygo Ronis. Tuo tarpu prie Hario ir Smirdžiaus jau buvo pripuolusi Milesta, Claire ir Holly, o Vanessa ir Amanda įsitraukė į pokalbį su Pense.
- Dink iš akių, tu... - nespėjo pabaigti sakinio Smirdžius, kai gavo didelį vožtą į veidą.
- Čia dabar?!!! Skirkitės, staigiai, Poteri, Smirdžiau! - lyg ore išdygo Sneipas.
- O-ou... - pamačiusi svarbiausią kulminacijos veikėją sunerimo Milesta.
- Dabar tai bus... - prie jos prisidėjo Vanessa.
- Poteri, staigiai į mano kabinetą. Smirdžiau, į ligoninę, - išrėžė Sneipas ir vos ne už pakarpos pačiupo Harį.
- Kas čia vyksta? - scenoje pasirodė dar vienas veikėjas.
- Ne tavo reikalas, Pittai. - atrėžė Sneipas ir nusitempė Harį, o paskui juos nupėdino ir Smirdžius. Kai trijulės nebebuvo matyti, Pittas kreipėsi į Claire.
- Kas čia įvyko?
- Smirdžius susimušė su Hariu, Brad... profesoriau, - sumišo Claire.
- Bradai, Bradai, - nusijuokė šis, - einu pranešiu Dumbldorui, kol Sneipas neapvertė visko aukštym kojom ir to nepapasakojo pirmas.
Merginos nulydėjo akimis koridoriuje tolstantį profesorių.
- Gerai, kad čia pasirodė Bradas, - atsiduso Claire.
- Vargšas Haris, - nerimavo Milesta, - dabar tai Sneipas jo nepagailės...
- Kad jis kada nors būtų ko nors pagailėjęs, o tuo labiau ne iš Klastūnyno, - prisidėjo Amanda.
- Na nieko, tikiu, jog Dumbldoras jį ištrauks, - garsiai pamąstė Holly.
- Turėtų, nes juk Smirdžius pirmas pradėjo, - pridūrė Amanda.
- Taip, jei ką, nueisime ir pasakysime viską, ką matėme, - nuramino save Milesta ir visos patraukė į kerus, kuriuose tikėjosi nors kokios atgaivos.
***
Arethos dėka Švilpynės merginos jau 17.45 stypsojo prie Didžiosios salės durų, laukdamos pasirodant profesoriaus ir kitų būrelio narių. Neilgai trukus apsireiškė Grifų Gūžtos kompanija, tuomet keletas varnanagių, o galiausiai atbėgo niekur neskubantys Švilpynės vaikinai.
- O-oo, nemenkas būrelis čia gaunasi, kaip pastebiu... - patrynė rankomis Johnny. Daugelis nusišypsojo, o po minutėlės, jau beužsivedant pokalbiams apie Paul tualetinį vandenį, Pitt'o pamokas ar paskutinį "Priekabininko" numerį, Aretha timptelėjo Casandros rankovę ir mostelėjo kažkur šiai už nugaros, kur jau spėjo pastebėti besiartinantį prof. James.
- Sveiki visi! Labas, Aretha, - nusišypsojo profesorius. Aretha užraudonavo. - Smagu matyti, kad jūsų susirinko tikrai nemažai. Na, eime, parodysiu, kur vyks užsiėmimai.
Taip būrys nužygiavo aukštyn žemyn, kairėn dešinėn kairėn ir vėl aukštyn, kol pagaliau šnekučiuodami pasiekė menų klasę.
- Va, - suleidęs visus į klasę, aprodė Duncan. Čia didesnis kabinetas šokiams, o ten tolėliau matote mažesnį su molbertais ir panašiais dalykais dailei. Muzika ir vaidyba užsiiminėsim ten, kur sugalvosim ir kur prireiks. Taigi... nežinau, gal įsitaisykite patogiau ir šiek tiek šnektelėsim apie ką nors.
Tuojaus visi mokiniai šurmuliuodami įsitaisė ant grindų, vietoj kėdžių gavę pagalvėles. Savaime aišku, tokios personos kaip Aretha įsitaisė kaip įmanoma arčiau profesoriaus. Ir čia ji padarė stulbinamą atradimą: regis, ne ji viena norėjo prisėst arčiau Duncan. Mergina žudančiu žvilgsniu nužvegė Marietą, Čo draugužę, ir piktai iškvėpusi orą per nosį susinėrė rankas po krūtine.
Mokiniai su profesoriumi praleido labai smagų vakarą, gurkšnodami sultis ir kalbėdamiesi apie pomėgius (aišku, daugiausia apie menus), būsimus užsiėmimus ar tiesiog šiaip, pasakodami linksmas istorijas. Pagaliau buvo nuspręsta, kad pirmasis užsiėmimas bus šokių (kadangi čia susirinko didžiausia grupė mokinių), ir jis vyks penktadienio vakarą.
Skirstydamiesi mokiniai išsivaikščiojo grupelėmis, visi susižavėję naujuoju profesoriumi. Tiesiog nuostabu, kaip jis rasdavo bendrą kalbą su visais - kaip ir Oliveris, Duncan nebuvo kažin kiek vyresnis už mokinius, taigi jie visi lengvai susibendravo.
Taip netyčia Aretha, Casandra ir Marieta paskutinės žengė pro duris.
- Aretha, gal galėtum pasilikti kelioms minutėlėms? - pamatęs jau einančią iš klasės mokinę kreipėsi į ją profesorius.
- Taip. Žinoma, - nusišypsojo šioji.
- Iki, Aretha, susimatysim vėliau, - mirktelėjo Casandra ir praleidusi burbančią Marietą pro duris paskui save jas uždarė.
Palydėję akimis paskutines personas, Duncan ir Aretha atsisuko vienas į kitą.
- Taip, aš svarsčiau... Minėjai, jog labiausiai norėtum tobulinti šokį, tačiau mačiau, jog įsirašei taipogi į muziką ir dailę. Kiti mokiniai man pasakojo, jog neturi tokio vieno tikslo, o, vat tu, turi. Tai kaip ten su kitomis šakomis?
- Aaam... pasimečiau, - nusijuokė Aretha. - Na, labai įdomu ir kitos šakos, tačiau, kaip jau minėjau, labiausiai traukia šokis, o kitos tiesiog pramogai ir bendram išsilavinimui.
- Šaunu šaunu, - murmtelėjo Duncan traukdamas prie savo stalo ir iš vienos popierių krūvos ištraukdamas kelis lapelius. - Čia yra supažindinama su šokių konkursu, kurį ketinu surengti gegužės mėnesį. Turiu ir kitų meno šakų, tačiau, kaip suprantau, tau labiausiai įdomu šokis.
- Daaah, - vėl pasipurtė Aretha. - Labai ačiū, išsistudijuosiu.
- Malonu, kad tau patiko, - šyptelėjo prof.James. - Būtų įdomu penktadienį sužinoti tavo nuomonę.
- Būtinai.
- Jei išgirsi, jog kas nors domisi, pasiųsk pas mane irgi mestelsiu popieriuką.
- Okay, - užsisvajojo Aretha.
- Tikiuosi nepyksti, kad aš tavim taip naudojuosi ir siūlau tau skleisti savo idėjas?
- Žinoma ne, viskas puiku, man įdomu, - nusišypsojo mergina.
- Tada labai malonu, - taip pat šypsena atsakė Duncan. - Na, kaip ir viskas. Tave palydėti ar nebijai Sneipo?
- Nebijau, ką jis ten man padarys... - nutęsė Aretha.
- Ne, man sąžinė neleidžia taip tave paleisti, eime, - Duncan atidarė klasės duris ir abu išėjo.
***
- Visada nori pasirodyti pats geriausias, ar ne, Poteri? - vilkdamas vaikina laiptais iškošė Sneipas.
- Ne, nenoriu. Jei Smirdžius užgaulioja mane ir mano draugus, aš nesiruošiu stovėti ir nieko nedaryti, - atsakė Haris.
- O taip. Kilnusis Haris Poteris, - belsdamasis į direktoriaus duris ištarė Sneipas.
- Prašom prašom... Kokia staigmena, - Dumbldoras sėdėjo už savo stalo ir linksmai tauškė su paveikslais.
- Haris Poteris ką tik prie aritmomantijos kabineto sumušė Draką Smirdžių, - išdėstė Sneipas.
- Nejaugi, Hari? - kilstelėjo savo pusinius akinukus Dumbldoras.
- Direktoriau, Smirdžius mane užgauliojo, o po to pats pirmas puolė... - teisinosi Haris.
- Direktoriau, tikiuosi šį kartą jūs į šį įvykį nepažiūrėsite pro pirštus ir nubausite Poterį, - jau matydamas, kad Dumbldoras vėl stoja į Hario pusę pasakė Sneipas. Tuo metu pasigirdo dar vienas beldimas į duris.
- Prašau! - šūktelėjo direktorius, - šiandien pas mane daug svečių...
- Laba diena, direktoriau, - pasisveikino ką tik įžengęs prof.Pittas. - Aš čia taip pat dėl šio jaunikaičio.
- Kas tavęs čia prašė? - užvertęs akis mestelėjo Sneipas, tačiau nesulaukė atsakymo iš Pitto.
- Taip, ir dėl ko tiksliau? - pasiteiravo direktorius.
- Na matote, aš kalbėjausi su mokiniais mačiusiais šį įvykį ir jie tvirtina, jog ne Haris pradėjo muštynes.
- Na va, kaip lengvai viskas išsisprendžia, - nusišypsojo Dumbldoras.
- Bet direktoriau! - prieštaraudamas sušuko Sneipas.
- Severai, juk visos aplinkybės Harį išteisina, o dabar prašyčiau... - pamojo durų linkui Dumbldoras.
- Ačiū, direktoriau, - padėkojo Haris, o šis jam tik šyptelėjo.
Uždarius duris Sneipas nieko nesakęs nubildėjo laiptais žemyn prieš tai dar metęs žiaurų žvilgsnį į Harį ir Pittą "jūs vistiek man atsiimsit".
***
- Menai bus super, - išdėstė savo nuomonę Claire.
- Taaaip, o dar profesorius koks mielas... - nutęsė Holly.
- Laukiu nesulaukiu penktadienio, - šypsojosi Amanda.
- Hm... o kažin kada bus muzika, aš taipogi nekantrauju, - susimąstė Holly.
- Mes tau sakėm eit šokt, - mirktelėjo Milesta.
- Oi, Haris grįžo, - įsiterpė Vanessa.
- Kažin kaip jam sekėsi? - suspirgėjo Milesta.
- Gal nueik ir paklausk, jei taip domiesi? - pasiteiravo Claire.
- Turbūt ir nueisiu, - Milesta jau stojosi iš fotelio.
- Mhm, ir mes lauksime žinių, - šyptelėjo Amanda.
Kol Milesta kalbėjosi su Hariu, Vanessa nusprendė persimesti keliais žodeliais su Amanda.
- Nieko naujo apie Joshą nesužinojai?
- Ne, tačiau mes su Lee turėtume greitai susitikti, taigi gal norėsi eiti kartu? Joshas visada būna su Lee, neabejoju, jog taip bus ir šį kartą.
- Tikrai? Galėsiu? - nudžiugo Vanessa.
- Žinoma, tada galėsi pati išsiklausinėti ar jis ten ką nors turi, ar neturi, - nusišypsojo Amanda.
- Uh, dėėėėkui, - Vanessa tiesiog švytėjo.
- Nėr už ką.
- O, Milesta grįžta, - pasisukusi pamatė Vanessa.
- Na, kaip tau ten sekėsi? Kaip dėl Hario? - pasidomėjo Claire.
- Nieko, Pittas jį ištraukė, - išsišiepusi dėstė Milesta.
- Aaah... Bradas šaunuolis, - laimingai pasakė Claire.
- Tai jau tikrai, tavo simpatiju objektas tikras puikuolis, - mirktelėjo Holly.
- Eeeeirm... Niu tiaip... - nuraudo Claire.
- Taigi vat, dėl Hario viskas aišku. Dabar aš rami. Gal pradėkime kerų namų darbus? - užklausė Milesta.
- Kokia puiki idėja... - numykė Vanessa ir pasiėmė lazdelę.
- Tik atsargiai, - pastebėjusi besiartinančią rašalinę pasakė Amanda.
- Taaaaip... kaip priversti plunksną pačiai rašyti tekstą... - murmtelėjo sklaidydama užrašus Holly.
- Plunksnendium! - nesulaukusi kol Holly atras savo keverzones sušuko Claire. O tada... staiga rašalinė išsitaškė į visus kampus. - Oi...
- Šaunuolė, Claire, - metė žudantį žvilgsnį Vanessa bandydama nusibraukti rašalą nuo akių.
- Tau tikrai reikia pradėti išmokti save valdyti, - Holly mėlynom rankom mosikavosi ieškodama kur nusivalyti.
- Khem, drįstu spėti, kad už tai tikrai negautumei papildomų taškų...
- Gerai gerai, nesmerkit jūs vargšo vaiko, - pyktelėjo Claire ir kilstelėjo lazdelę norėdama panaikinti visą rašalą nuo draugių.
- Drauguže, gal geriau nereikia, ką? - kilstelėjo antakius Holly. - Aš nenoriu nuskrieti į kitą kambario galą ir išsitaškyt kaip tas rašalas...
- Pf... Tik nepasisek nors vieną kartą... - Claire demonstratyviai pakilo nuo krėslo ir nukepėstavo į miegamąjį.
- Gal geriau einu aš į vonią... - nusprendė Vanessa, o paskui ją nusekė ir Holly.
- O Claire galinga, - nusijuokė Amanda, kuriai pritarė ir Milesta.
***
Tuo tarpu, kai visi skirstėsi po susitikimo su profesoriumi Duncan James Paul vos ne keturiomis bėgo pas Sneipą.
- Vėluoji. - metė Sneipas suplukusiam Paul.
- Taip. Žinau. Buvo susitikimas su menų mokytoju ir truputį užtrukau. - pasiteisino Paul.
- Man visai neįdomu tavo pasiteisinimai, jei pasakiau, jog areštas aštuntą tai ir turi stovėti aštuntą valandą kaip įkaltas.
- Aš jau atsiprašiau, - šį kartą neketino nusileisti Paul.
- O aš jau pasakiau, kad man neįdomu. - Sneipas sužaibavo akimis.
- Tai jei neįdomu, tada manau nieko tokio kad ir pavėlavau penkias minutes, - purkštelėjo Paul.
- Nedrįsk su manim ginčytis, mulki! - užriko Sneipas.
- Nedrįskit manęs vadinti mulkiu! - taip pat užstugo Paul.
- Tu keli balsą prieš profesorių? - netikėjo savo akimis Sneipas. - Nedrįsk man aiškinti ką aš turiu daryti, o ko ne.
- Aš ir neaiškinu. Tiesiog jūs neturite teisės įžeidinėti manęs dėl to, kad pavėlavau, o pavėlavęs pateikiau priežastį, kodėl taip atsitiko, - savo dėstė Paul.
- Aš teisę turiu viskam, o vat tu, kad ir kaip tau tai nepatiktų, mano atžvilgiu niekam. - išrėžė Sneipas ir nuėjęs prie durų pridūrė, - kad rytoj ryte savo kabinetą rasčiau blizgantį.
- Iki gyvenimo galo to nebus... - sumurmėjo Paul.
- Tu dar drįsti kažką sakyti?! - Sneipas grėsmingai artėjo prie Paul.
- Nedrįstu, tiesiog negaliu atsidžiaugti, kad gavau tokią nuostabią bausmę už tai, jog buvau išvadintas mulkiu, - išrėžė Paul.
- Užsikimšk ir dirbk, - trenkė durimis Sneipas.
- Išsiplauk galvą, - pavyimui išdrožė Paul.
Paul peržvelgęs klasę atsiduso, tačiau tada jam gimė geniali mintis.
- Suskis... Turbūt jam riebalai smegeninę paveikė, - maniakiškai nusikvatojo Paul. - Na ką gi, pats kaltas.
Greitai pasitelkęs burtų pagalbą Paul sutvarkė, iššlavė, išblizgino Sneipo landynę ir po 15min. jau išdrožė į Švilpynės bendrąjį kambarį.
Sneipas po valandos atėjęs patikrinti, kaip sekasi Paul ir pamatęs blizgančią klasę be jokios dėmelės trenkė kumščiu į stalą ir tyliai urzgiančiai iškošė: "Mulkis".
***
Kai Paul įskrido pro duris, Švilpynėje vyko įnirtingas menų ir kvidičo aptarinėjimas.
- Ohoho, kokie mes ankstyvi! - nusistebėjo Johnny su Samara.
- Nu. Mes tai visą vakarą ir vos ne pusę nakties prasikankinom ten... - nusiskundė Samara.
- Tai kad tas Sneipas - idiotas, - suprunkštė Paul. Tuo metu į kambarį svajingai įplasnojo ir Aretha.
- Oi Paul, kodėl tu ne arešte?
- Oi Aretha, kur tu pati buvai? - atsiliepė tas.
- Aš... su profesoriumi minutėlę pasikalbėjau.
- Ak nejaugi...
- Baik, Paul. Tau gi Sneipas sprandą nusuks, kad į areštą nenuėjai.
- Nuėjau, - vyptelėjo vaikinas.
- Ak nejaugi... - nusimaivė Aretha.
- Rimtai rimtai. Tik jis, liepęs iššveisti kabinetą, pamiršo paminėti, kad negalima vartoti magijos, - nusikvatojo Paul, o su juo - ir visas bendrasis kambarys.
Po valandėlės, kai visi sužinojo ir apie jo pokalbį su Sneipu, nuotaikos pasikeitė - draugai ne juokais susirūpino.
- Velnias, Paul, bus blogai.
- Man giliai vienodai, - numojo šis, lazdele antrą vakarą iš eilės baksnodamas lėkštutę. Pagaliau jo pastangos pasibaigė sėkmingai, ir ant staliuko jau gulėjo lėkštė su veidrodiniu dugnu.
- Ką gi... bus gerai, - suprunkštė Keanu.
- Tikrai, - atsikąsdamas šokoladinės varlės, nusprendė Paul ir čiupo pagalvėlę, mėgindamas iš jos išgauti dėžutę... rezultate ant stalo stovėjo dėžutė minšktais kraštais ir pilna plunksnų.
- Wow, kokia faina! - susižavėjo Casandra. - Ar galėtum man ją padovanoti? - dar juokdamasi pamirksėjo.
- Aišku, vis tiek man jos nereik, - pametėjo "dėžutę" Casandrai Paul... išbarstydamas beveik visas plunksnas po kambarį.
Kol Paul ruošė Transfigūracijos namų darbus, merginos kamavosi prie runų. Ar bent jau taip atrodė.
- Kaip mūsų apžavėtoji raganaitė? - šypsodamasi ir glostydama Alisą pasiteiravo Casandra.
- Gerai, - vyptelėjo ši ir atsivertė vadovėlį.
- O-ooo, - pasigirdo kažkur iš už pergamentų krūvos Samaros balsas. - Aukštą ir gražų tikslą užsibrėžei...
- Ypač gražų, - sukikeno Kiara.
Aretha tylomis šypsodamasi kažką paskrebeno į pergamento lapą.
- Velnias, ką šita runa reiškia? Jau visai iš galvos išgaravo... - pasikasė smakrą Aretha.
- Meilę su profesorium, tikriausiai... - rimtai palingavo Casandra, užsidirbdama tuktelėjimą iš alkūnytės.
***
- Paaaaaaaul, - kitą rytą visiems susiruošus ir iš miegamųjų išlindus nutęsė Aretha, vairuodama prie vaikino.
- Kąąąąąąą, mažute mano? - pasiraivė Paul.
- Pamiršk tą "mažutę", žiūrėk, ką aš tau turiu! - idiotišku tonu užbaigė sakinį mergina.
- Kąąąąą, mažute mano? - jau sunkiau pasiraivė Paul, pajusdamas Arethos svorį sau ant kelių.
- Ogi va! - ir jam prieš nosį išdygo tualetinio vandens bonkutė.
- Mano vanduo, mano vanduo! - sukrykštavo Paul.
- Taaaaip, tas pats!
- Ačiū, mažute mano!
- Pašol...
***
Per pietus Didžiojoje salėje grifai aptarinėjo praėjusią vieną Apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką ir svarstė, ko galėtų tikėtis per antrąją.
- Na viena aišku, - konstatavo Claire, - gražaus profesoriaus.
- Mes apie moookslą, Claire... - užvertė akutes Amanda.
- Tai čia viskas siejasi! - nenusileido ta. - Jei gražus profesorius tai ir mokytis lengviau!
- Sakai? - užklausė Milesta.
- Garantuoju.
- Abejoju, - pakraipė galvą Milesta. - Jei nebūtų gražaus profesoriaus, nebūtum nusikošus prie mekotų, be to, nebūtum apdūmijus visos klasės kai mokėmės medrikas.
- Ten buvo tik nesusipratimas. Be to, dabar atsiskleidė, kad aš nemoku suvaldyti savo lazdelės ir profesorius man padės tai padaryti. O tu įsivaizduoji kas būtų buvę, jei jis nebūtų buvęs gražus? tada tokia kraupi tiesa būtų atsiskleidusi per vėlai, - net mostaguodama dėstė Claire.
- Sveiki, - praeidama pro grifų stalą pasisveikino Aretha. - Apie ką čia taip diskutuojate?
- Apie profesoriaus Pitto grožį, - atsiliepė Vanessa.
- O! Galima prisijungti?
- Žinoma! - šūktelėjo Claire, - tačiau tik tuo atveju, jei pritari, jog kai gražūs mokytojai mokytis lengviau.
- Tai savaime suprantama, kad pritariu!
- Kur tu nepritarsi... - iš už nugaros pasigirdo Casandra.
- Tik nekišk čia Duncan, - perspėjo Aretha.
- Kaip nekiši, kai pagrindinė mintis visada tik jis, - nusijuokė Casandra.
- Nu ir gerai, - purptelėjo Aretha.
- Aš irgi taip sakau, - prisidėjo Claire.
- Ai, baikit, juk visoms aišku, kad kai mokytojai gražūs mokytis maloniau, - mirktelėjo Amanda.
- Išvada padaryta, - nusišypsojo Milesta ir pamačiusi pro šalį einantį Severą Sneipą pridūrė. - Dar galėtų ir Sneipą pakeist.
- Sena tiesa. Gerai, eime pietauti, - pasisuko link Švilpynės stalo Aretha.
- Skanaus, susitiksim per magiškuosius gyvūnus - palinkėjo Casandra ir pasekė Arethos pavyzdžiu.
- Jums taip pat! - dar šūktelėjo Milesta ir visi pradėjo pietauti.
***
Praslinkus valandai Švilpynė ir Grifai vėl susitiko.
- Na kaip dviguba apsigynimo pamoka? - pasiteiravo Aretha.
- Nuostaaaaaabuuuuu... - užsisvajojo Claire.
- Dabar ji pasikrovė energijos visai savaitei, - baksnodama į užvertusią galvą ir išsižiojusią Claire pasakė Holly.
- Matosi, - šyptelėjo Aretha.
- O kaip jums runos? - paklausė Milesta.
- Nieko nieko, šiandien išgirdome istoriją apie tai, kaip jis įsigijo pirmąsias odines kelnes turnė po Prancūziją. - atsakė Casandra.
- Oba... Mes tokios dar negirdėjom, - susidomėjo Vanessa.
- Nebijokit, manau, išgirsit, - mirktelėjo Aretha.
Tuo tarpu prie merginų priėjo Haris.
- Milesta, gal galime truputėlį šnektelt?
- Em... Žinoma, - nustebusi atsakė ši.
- Ūūū... - sumirksėjo Amanda Hariui ir Milestai nutolus.
- Galima prisidėti prie pokalbio? - prie būrelio ką tik prisijungė Elijah ir Kiara su Samara.
- Oi, mūsų kompanija, eikšit, - išsišiepė Aretha.
- Hagridas šiandien kažkur užtruko... - nutęsė Elijah.
- Tikiuosi nesugalvos atgabenti kokių slibiniukų... - susirūpino Vanessa.
- Nemanau, tačiau ką ten su juo gali žinoti. - pamąstė ir Samara.
- Oi, pažiūrėkit! - sušuko Amanda pamačiusi Hagridą atžergliojantį su didele dėže tempiama už nugaros.
- Negi vėl šiknašaudžiai? - susiraukė Claire.
- Fuu... - nusifufino Aretha.
- Laba diena, mokiniai!!! - subliuvo Hagridas sustojęs netoliese savo namelio. Kaip tik tuo metu sugrįžo ir Milesta.
- Nagi, ką jūs ten aptarėt? - vis dar įtartinai žiūrėdama į Hagrido dėžę paklausė Milestos Holly.
- Aaai, papasakosiu vėliau, - išsišiepė ta ir įniko klausytis Hagrido pristatančio jo žodžiais "dar vienus meilius ir švelnius gyvūnėlius", o Švilpynė atsiskyrė prie savųjų šeštakursių.
***
- Fuuu... - užsivedė Aretha, Švilpynei minant iš paskutiniosios tą dieną pamokos.
- Tikrai jau, - suburbėjo ir Casandra, valydamasi nuo apsiausto žemes.
- Kitą kartą reikės prieš Magiškuosius gyvūnus persirengti ar bent kokią prijuostę pasirišti, jei Hagridas vėl sumanytų pademonstruoti, kaip šauniai Knisių ir Didžkirmių mišrūnai gali pavaduoti kastuvus, žemes tiesiog skraidindami aplinkui, - nusipurtė Samara.
Panašiai kalbėdamiesi, draugai pasiekė bendrąjį kambarį. Priekyje žingsniavusi Casandra net suplojo rankomis.
- Kvidičas! Šiandien kvidičaaaas!!!
Prie skelbimo pripuolė visi kiti.
- O-oo, - nudžiugo Elijah ir kreipėsi į Casandrą: - Einam, tokią progą reikia atšokti! - ir pasičiupęs ją už rankos, nuūžė per kambarį. Tokio gražaus pavyzdžio užkrėsti juo pasekė ir Johnny su Paul, pasičiupdami Samarą su Aretha.
- Paaa-leisk! - po valandėlės šiaip ne taip išsisuko iš Elijah glėbio Casandra. - Varge, neduok dieve, per šokį man teks būt su juo...
- Tai aišku, o ką tu manei? - akis išplėtė Elijah.
- Erm...
- Johnny tai, kaip matai, su Samara šoks, o aš su savo mažute, - patikino Paul. Aretha jį kažkaip įtartinai skresai nužvelgė, ką pastebėjo Casandra.
- Dar pažiūrėsiu, - išsišiepė ji.
- O ką? - prisitraukdamas Arethą arčiau pareiškė Paul. - Argi ne, mažut?
- Erm...
- Aišku taip!
- Nu jo... O tu į šokį eisi? Geras, nežinojau, - pagaliau nusistebėjo Aretha.
- Ahm... Dėl tavęs, mažute, nors ir į pasaulio kraštą!
- Nejaugi...
- Na jūs čia kaip norit, galit aiškintis santykius, o aš einu švaraus apsiausto, treniruotė po poros valandų, gal dar kokius namų darbus spėsiu padaryt, - numojo Casandra, palikdama Elijah kraujais srūvančia širdim ("Palieki mane... į kvidičą išmainai..."). Ja pasekė ir kitos merginos, o be merginų likusiems vaikinams neliko nieko kito, kaip taipogi ko nors imtis.
- Va, mūsų laukia keturios pėdos apie įvairių kaktusų rūšių magiškąsias savybes, - pareiškė Aretha, po keliolikos minučių nušveisdama bendrajame kambary ant staliuko prie židinio krūvą knygų ir šūsnį užrašų bei tuščių pergamento lapų rašymui. Šalia prisėdo visi kiti.
- Ojoj, manęs dar ir dvigubas Sneipo rašinys... - sudrebėjo Casandra. - Viskas, ryt eisiu į biblę. Gal ką atkapstysiu...
- Gal galėsiu tau palaikyti kompaniją? - galantiškai pasisiūlė Elijah.
- Galėsi, - išsišiepė Casandra.
- Ou, - vėl kimšdamas šokoladinę varlę prakalbo Paul, - ou, Eljah vėl bilotkon ajs? Ko?
- Tap sau, - pamėgdžiojo Paul kalbėseną šis.
- Mmmjio, ėmiau i patkėjau...
- Taigi, - pakeltu tonu pradėjo Aretha, - "Tūkstantyje magiškųjų žolių ir grybų" rašo, kad...
Po daugiau nei valandos Casandra pašoko.
- Jau! Jau, jau, jau...
- Lekiam! Bėgam! Skrendam! - pamėgdžiojo Aretha.
- Oi oi oi, palauk, kol penktadienis ateis, - žibančiom akim piktdžiugiškai nusikvatojo Casandra ir nulėkė į miegamąjį šluotos, o paskui ją, paskubom sugraibiusios popierius ir knygas, nusiskubino ir kitos. Po 5 minučių jos jau buvo kvidičo aikštėj.
Vaikinai prisistatė tik po 15.
- Woba, kokie tempai... - suprunkštė Keanu.
- Ne tokie, kaip jūsų, - iškišo liežuvį Casandra.
- Žinoma, kadangi mes nematom tikslo stypsoti dvidešimčia minučių ankščiau nei reikia, - liežuviu atsakė ir Johnny.
- Visai nejuokinga, - tuo metu Casandros akys sužibo. - Oliverrrrris ateina...
- Pradėsim, - nudžiugo ir Aretha.
- Laukiu nesulaukiu, kol galėsiu įtėkšt muštuką į kieno nors galvą... - apsiseiliojo Paul.
- O jei dar jis pataikytų į Sneipą, - prisidėjo ir Johnny.
- Valdykit fantaziją, - perspėjo Elijah.
- Labas labas, - išsišiepė Oliverrrris.
- Labas.
- Sveikas, Oliveri, - nusišypsojo Casandra.
- Na kaip, pasiruošę skrydžiams per kančias į žvaigždes?
Švilpynukai pritariamai suūžė, nors kai kurie drįso suabejoti dėl sakinio dalies apie kančias.
- Tai ką išsirinkot komandos kapitonu? - pasidomėjo Oliveris. Jaunimas šiek tiek pasimetęs susižvalgė.
- Ahm... - pradėjo Keanu.
- Hm hm, - sukosčiojo Samara.
- Casandrą! - užstaugė Aretha. Casandra tą akimirką Arethos adresu išleido kažkokį garsą, panašų į urzgimą, bet čia Elijah nusičiupo Arethos mintį.
- Jio, Casandrą. Ji geriausia, - jis dar atsisuko į merginą ir įžūliai nusišiepė ("Bus tau mane palikt!"). Ši tik vyptelėjus purkštelėjo.
- O, šaunus sprendimas, pats irgi būčiau balsavęs už Casandrą, - atsiliepė Oliveris. - Gerai, siūlau pradėti nuo puolėjų ir gynėjos, vieni bandys įmušti Kritlį, o Casandra gins lankus. Ar tinka toks planas? Tuo tarpu atmušėjai kitam aikštės gale gali praktikuotis su Muštukėliais, o gaudytoja... Na, tu gal dabar paskraidyk, o po kiek laiko paleisiu Šmaukštą, okay?
- Tvarka, - už Arethą atsiliepė Casandra ir visi pakilo aukštyn.
Po geros valandos skraidymo, Kritlio mėtymo ir atmušinėjimo, švaistymosi blokštais, nardymo aukšyn žemyn aukštyn kairėn dešinėn žemyn paskui Šmaukštą ir panašiai, suplukusi, bet laiminga komanda nusileido žemyn - greičiausiai tik tam, kad paklausytų tarsi iš gausybės rago nesibaigiančių Oliverrrio patarimų. Aišku, turbūt nieko nuostabaus, kad iš tokios tirados viską atsiminė tik Casandra, kitiems tai buvo neįveikiamas uždavinys.
Pagaliau, orui vis labiau žvarbstant ir aišktę gaubiant vis tirštesnei tamsai, kvidičo vakarėlis priartėjo prie pabaigos.
- Tikiuosi, iš manęs buvo nors kažkiek naudos šias kelias valandas ir nors ką į galvas visi įsidėjote, - kalbėjo Oliveris. - Nemanau, kad man yra reikalas vaikščioti į kitas jūsų treniruotes, mat nesat maži vaikai, žaidžiat tikrai gerai ir turit šaunią kapitonę, - čia jis pažvelgė į Casandrą, o ši užraudusi šyptelėjo ir panosėj burbtelėjo something like "daaah...". Oliveris varė savo toliau:
- ...Taigi, jei dar kas norės individualiai pasitreniruoti, - visada esat labai laukiami ir mielai pasidalinsiu patirtimi. Ypač su komandų kapitonais, - mirktelėjo Medis.
Po valandos Casandra užsisvajojus nusidrėbė į fotelį bendrajame kambary. Merginos vėl sutempė herbalogijos knygas bei kitus pergamentus ir nušveitė ant staliuko.
- Taips, - prikando lūpą Aretha, padažydama plunksną į rašalą. - Diegavirtė pasakojo, kad viliokliai... i mean, viliokliai... tfu, vi-jo-kliai, taigi, kad jie... eee...
- Viliokliai visada būna labai gražūs...
Aretha garsiai nusiprunkštė.
- Man rodos, kad Casandrai šiandien verčiau nereikia užbaiginėt namų darbų, antraip Diegavirtė rupūžės žino, ką pagalvos...
- Haha, labai juokinga, - vyptelėjo ši. - Iš tiesų vijoklių magiškosios savybės yra septynios, iš kurių svarbiausia yra...
Aretha apšalus išklausė Casandros litanijos apie vijoklius ir jų septynias magiškąsias savybes ir gavo atsiimti žodžius dėl Casandros namų darbų. Ši metė triumfuojantį žvilgsnį į draugę ir atsigavusi ėmėsi transfigūracijos.
***
Grifai grįžę į savo bendrąjį kambarį taipogi pamatė skelbimą dėl kvidičo. Jis skelbė, jog grifų pirmoji treniruotė bus kitą savaitę.
- Dar pakankamai ilgai laukti... - nusivylė Vanessa.
- Na nieko, - paguodė draugę Milesta ir klestelėjo į krėslą, o aplinkui greitai sutūpė kitos ir įsmeigė į ją žvilgsnius.
- Ką? - nesusiprato ta.
- Kaip ką? Pasakok, - nusiviepė Claire.
- Nieko ypatingo, tiesiog jis padėkojo dėl to, kad tada kai jis pjovėsi su Smirdžium stengiausi padėti ir dar... paklausė dėl transfigūracijos.
- O su ta kas? - nusistebėjo Amanda.
- Ai, jis sakė, jog sunkiai sekasi, o mane matęs puikiai pasirodant per pamokas, taigi... paprašė padėti padaryti namų darbus...
- Taip... Prasmingas pokalbis, - nusijuokė Holly.
- Hah, kaip jau juokinga, - pyktelėjo Milesta.
- Ne ne, viskas gerai, - atsiprašė Holly.
- Viskas? - dar paklausė Claire.
- Viskas, atrodo.
- Na ir šaunu... būsi namų darbų pagalbininkė, wow!
- Eikit... - Milesta pakilo nuo fotelio ir nukurnėjusi į miegamąjį pasiėmė vadovėlį bei kelis pergamento lapus nuodų ir vaistų rašiniui.
- Oooooi, ką čia turi... - nusipurtė Vanessa pamačiusi nuodų ir vaistų knygą.
- Hrrrr... - nuurzgė Claire, - reikia ir man.
- Prisidėsiu ir aš, - nusiminė Holly.
- O aš dar norėčiau truputį pakalbėti su Amanda, galima? - sumirskėjo Vanessa.
- Galima galima, - išsišiepė ši.
Paėjus kiek į šalį Vanessa kreipėsi į Amandą.
- Dar norėjau paklausti, ar nežinai kada bus susitikimas?
- Apytikriai žinau, bet dar turėčiau sulaukti kito laiško su tikslia data, - atsiliepė Amanda.
- Oi, tai pasakyk ir man, ok? - nerimo Vanessa.
- Bū-ti-nai, - išskiemenavo Amanda, bandydama nuraminti Vanessą, jog tikrai nepaliks jos kai eis į susitikimą su vaikinais.
- Dėkui, einam daryti to Sneipeliūkščio namų darbus...
- Ahaaa... - atsiduso Amanda ir abi nužingsniavo atgal prie merginų palinkusių virš pargamentų.
***
Rytas išaušo nervingas. Keltis visoms vėl tingėjosi, o tuo labiau kai laukė dvigubi nuodai ir vaistai su klastūnynu. Vietoj Vanessos žadintuvo šį kartą merginas prikėlė smarkus bumbtelėjimas.
- Whaaata heeell... - sukriokė Claire ir pasisuko į tą pusę, kur pasigirdo garsas.
- Čia kas?.. - kilstelėjo antakius pažvelgusi į garso šaltinį Holly.
- Milestai matyt nepakako vietos lovoj... - nusiprunkštė ir atsikėlusi Vanessa.
- Ji gal sąmonės neteko, kad nesikelia? - susirūpino ir Amanda.
- Drįsčiau tuo abejoti kažkodėl... bet patikrinsim, - ropšdamasi iš lovos sumurmėjo Claire.
- Milesta... Mileeeesta... - tuksendama į Milestos nugarą koja kreipėsi Claire į draugę. Jokios reakcijos.
- Spirk, kam smulkinies? - nusiprunkštė Vanessa.
- Ne, gal geriau vandens užpilk, - pasiūlymą pateikė Amanda.
- Mhm, vanduo geriau, nors mėlynės neliks, - pritarė Holly ir padavė stiklinę Claire.
- B**%$^*# N&*^$# KĄ JŪS DIRBAT?! - užbliuvo Milesta.
- Oi, gyva, - nusijuokė Vanessa.
- Tai b*&^%$ aišku, kad gyva! - toliau staugė Milesta.
- Gal tyliau galite aiškintis savo reikalus?! - pakilusi iš lovos pareiškė pretenzijas Parvatė.
- Ir vėl triukšmas... - pakėlusi pasišiaušusią galvą sumurmėjo Hermiona.
- Atstokit!!! - toliau nervinosi Milesta.
- Čiš, vaike, čiš... - ramino Claire. - niekas nekaltas, kad kaip negyvėlė išdribai iš lovos... mes susirūpinom, o spardyt nenorėjom.
- Taip, geriau kelkis ir ruoškis, - jau išlipusi iš lovos pasiūlė Amanda.
- Kelkis... Kelkis... Sušlapina, prikelia kaip neaišku ką, o po to dar... - murmėjo Milesta, tačiau pasikėlusi nuo žemės jau ruošėsi vilktis uniformą.
Susiruošusios merginos su vis dar burbančia Milesta nusileido į Didžiają salę pusryčių. Įpusėjus kiaušinienės valgymui pasirodė pelėdų paštas. Neskaitant plunksnų maiste, į Amandos kiaušinienę įskrido ir laiškas.
- Amaaaanda... čia tai apie ką aš manau? - Vanessos akys sužibėjo.
***
Ketvirtadienio rytą Švilpynės ir Grifų Gūžtos šeštakursiai stypsojo trečiajame šiltnamyje ir klausėsi Diegavirtės kalbų apie vijoklių magiškąsias savybes.
- Taigi, vaikučiai, šiandienai turėjote parašyti rašinį, vadinasi, jau esate savarankiškai susipažinę su vijokliais iš vadovėlių ir papildomos literatūros. Šiandien, aptarę teoriją, pereisime ir prie praktikos - kas man gali pasakyti, kokia svarbiausia ir plačiausiai pritaikoma magiškoji vijoklių savybė?
Hermiona ir Aretha švystelėjo rankas aukštyn.
- Taip, Aretha?
Hermiona nusivylusi nuleido ranką, Švilpynei suprunkščiant ir pelnant dar vieną mažą pergalę mokslų fronte.
- Vilioklių... tai yra, vijoklių lapeliai yra pagrindinė eliksyro, kuris padeda nuo įvairių sutraukimo kerų, dalis.
- Teisingai, 10 taškų Švilpynei! O dabar pasimokysime sutaisyti šį eliksyrą...
Po pamokos švilpynukai jautėsi gerokai atsigavę.
- Pfi, tokius eliksyrus pas Diegavirtę taisyti tai tau ne pas tą riebaluotgalvį...
- Išties, vienas juokas, - palinksėjo Elijah.
- Naujoji mūsų koledžo komanda, gal pasiliktumėte porai minučių? - pasigirdo Diegavirtės balsas. Mokiniai susižvalgė.
- Dieve, negi jau Sneipas pakiaulino? - apie blogiausią pagalvojo Aretha.
- O gal Oliveris ką gero sakė? - priešingai Arethai, geriausią mintį pasirinko Casandra.
- Norėjau jus visus pasveikinti, patekus į komandą, - nusišypsojo profesorė. - Labai džiaugiuosi, kad būtent jūs patekote į komandą. Manau, iš jūsų galiu tikėtis neblogų rezultatų? - viltingai paklausė.
Visi tylėjo, leisdami pasireikšti kapitonei. Casandra visus nužvelgė "kokie kiaulės" žvilgsniu ir nedrąsiai pareiškė, kad gal ir galima ko nors tikėtis, ypač komandoje turint tokius žaidėjus.
- Ir tokią kapitonę, - pridėjo Aretha.
- Šaunu šaunu, - pagyrė Diegavirtė. - Galbūt nebebūsim paskutiniai, kaip kad daugybę metų prieš tai. Kalbėjausi su mūsų naujuoju profesorium Oliveriu Medžiu, jis tvirtina, kad surinkta tikrai stipri komanda, - ji nusišypsojo. - Ar jau žinote, su kuo ir kada bus pirmosios varžybos?
- Na kaip ir ne kol kas...
- Taigi, jei įdomu, žaisite su Varno Nagu, varžybos įvyks spalio viduryje, tiksli data dar nepaskirta.
- Labai ačiū, profesore, galėsim dabar kryptingiau treniruotis, - atsiliepė Casandra.
- Nėr už ką, vaikeli, nėr už ką... Na gerai, tiek ir norėjau, dabar bėkit į kitas pamokas. Sėkmės.
Atsisveikinusi komanda nuskubėjo į Kerus su klastūnynu.
- Ūūū, - ūžsisvajojo Paul, - kažin, gal šiandien Flitvikas lieps burti ką nors su kirviais ar pjūklais?..
***
Po pamokų visiems grįžus į bendrąjį kambarį, Casandra su Elijah nusišveitė kuprines ir susiruošė į biblioteką, viena - kapstyti medžiogos Sneipo rašiniui, kitas - grybai žino ko.
- Man reikėtų medžiagos šia tema, - kreipėsi Casandra į madam Pensnė, pakišdama jai lapelį su pavadinimu. Po kelių minučių ji gavo glėbį knygų, su kuriom, padedama Elijah, nusigavo iki artimiausio staliuko.
- Fu, tiek knygų dėl nuodų ir vaistų, - nusipurtė Casandra, o po minutėlės nusiteikus darbui klestelėjo ant kėdės, išsitraukė rašalą ir išvyniojo pergamentą. Elijah jai kurį laiką padėjo kuistis po knygas, bet po valandėlės atsiprašė.
- Na, aš tau čia nebelabai galiu padėti, tai tikiuosi tu nesupyksi, jei atsiprašysiu kuriam laikui? - pasiteiravo Elijah.
- Ne, ką tu, eik, vis tiek čia dabar kol viską sudėliosiu ir parašysiu...
***
Po kokių trijų valandų parsibeldė Elijah su Casandra, nešina glėbiu knygų.
- Nu ir užtrukai, drauguže, - pastebėjo Aretha. - Ką tiek laiko galima veikti bibliotekoj?
- Gal rašyti 8 pėdas Sneipo rašinio? - irzliai burbtelėjo Casandra, nutrenkdama knygas ant žemės (nes ant stalo jau nebebuvo vietos).
- Nori pasakyti, kad viską ir parašei? - išpūtė akis Johnny.
- Aha. 10 pėdų tiesiog parašiau.
- Prikooolas, - susižavėjo ir Paul.
Casandra purkštelėjo ir išskleidė jam prieš akis 4 pėdas.
- Ak, vis dėlto apsirikau, - apsimestinai susigėdo Paul.
- Aha, truputuką, - patvirtino Casandra.
- Gerai, Cassie, pats laikas tau būtų pralinksmėt, kaip tu eisi pas Oliverrrrį tokia nusiminus? O gal lauksi, kad jis tave pralinksmintų? - šyptelėjo Aretha.
- Oi, kvidičas... - Casandros veidas nugiedrėjo vos ne tą pačią akimirką.
Aretha nusišypsojo.
- Aš su tavim.
- Tu? Irgi į kvidičą?
- Mmmm... nelabai, - kaltai šyptelėjo Aretha.
- O kuuur? - sužybsėjo akimis Casandra.
- Ai šiaip kur nors pakeliui, dėl dievo, nesikabinėk, - nusijuokė Aretha. - Negi negaliu paėjėti kiek su tavim?
- Ak paėjėėėėti sakai... Nu supratau, - suprunkštė Casandra ir merginos nuėjo į miegamąjį persirengti (ir persišukuoti), o po pusvalandžio jau buvo pakeliui į kvidičo aikštę.
- Gerai, aš čia jau suku sau, - pareiškė Aretha, - jūs ten mokykitės kvidičo su Oliveriu, o aš pasivaikščiosiu kur prie ežero, kol dar ne visai vėlu.
- Vaikščiok vaikščiok, gal prof. Duncan iš gelmių išnirs, - prunkštelėjo Casandra.
- Gal gal... - Aretha rimtai susižavėjo tokia tikimybe. Merginos atsiskyrė ir Casandra nužygiavo į kvidičo aikštę, kurią pasiekus ji pamatė ne vien Oliverį, bet ir Duncan. Profesoriai šiaip sau siautė po aikštę.
Casandra kelias minutes galėjo pasigerėti tokiu neeiliniu vaizdeliu, kol pagaliau įsilinksminę profesoriai priartėjo prie jos.
- O! - aiktelėjo prof. James.
- Oho! - neatsiliko ir Oliveris. - Sveika, Casandra, mes čia truputį skraidėm...
- Mhm, - patvirtino Duncan (lyg tai nebūtų buvęs akivaizdus faktas). - Gerai, aš jau keliausiu į pilį ir jums netrukdysiu dirbt. Iki, Oliveri, viso, Casandra, - pamojo profesorius ir neskubėdamas nužingsniavo.
Casandra su Oliveriu susižvelgė, profesorius kaltai šyptelėjo.
- Nepyk, kad ne iš karto tave pastebėjom.
- Nieko tokio, tikrai, geras vaizdelis buvo, - nusijuokė Casandra.
- Tikiu, - nusijuokė ir Oliveris. - Gerai, taigi ką mes ketinam veikti šį vakarą?
- Na, pradžiai, manau, būtų šaunu, jei galėtum atskleisti dar keletą Kritlio sulaikymo gudrybių...
- Mmm, puiku, mano mėgstamiausia pozicija, - nudžiugo Oliveris. - Čiumpam Kritlį ir kylam, - jis apsižergė šluotą ir abu su Casandra diskutuodami apie įvairiausias gynėjų gero žaidimo paslaptis nuskrido link lankų.
***
Susimąstęs Duncan pamažu žingsniavo keliuku iš kvidičo aikštės į pilį, kai kilstelėjęs galvą apsidairyti pamatė tamsią figūrą, rymančią tolėliau prie ežero. Susidomėjęs jis išsuko iš kelio ir nuėjo vos pramintu takeliu link ežero.
- Labas vakaras, Švilpynės gaudytoja, - mergina sau už nugaros antrą kartą išgirdo taip į ją besikreipiantį malonų balsą ir nustebusi atsisuko.
- O! Profesoriau... Duncan, - susimėčiusi suvėlė Aretha.
- Tas pats, - Duncan nusišypsojo. - Galima prisėsti? Nesutrukdysiu?
- Dah... Ne, žinoma, sėskis...
- Ačiū, - profesorius įsitaisė šalia ant žolės. - Kaip čia sugalvojai pasėdėti prie ežero?
- Ai, taip sau, palydėjau Casandrą ir dar nenorėjau grįžti į pilį, kai čia toks gražus vakaras, - pamažu užsivedė pokalbis apie gražius vakarus, ežerus, keliones, šokius ir panašius nekaltus dalykus.
***
Po gerų poros valandų uždusę Casandra su Oliveriu surinko kamuolius ir nusileido ant žemės.
- Na, gal šiam vakarui jau užteks? - pasiteiravo profesorius.
- Mmm... - patempė lūpą Casandra, ilgesingai nužvelgdama kamuolius, šluotas ir Oliverį. - Gal...
- Manau, kad mum abiem patiktų dar paskraidyt, bet taip pat manau, kad ne visiems profesoriams patiktų matyt tave ne bendrajame kambaryje dar kiek vėliau, ką?
- Mmmjio, tikriausiai, - atsiduso Casandra. - O kada surengsime kitą treniruotę?
- Kaip tau tiktų, tarkim, pirmadienis? - juodu su Oliveriu pamažu patraukė link pilies.
- Pats tas, - nudžiugo Casandra. - Gal dar žinai, ar šeštadienio pavakarę aišktė bus užimta?
- Ne, neturėtų, o ką?
- Galvojau sukviesti komandą pasitreniruoti, - užsisvajojo Casandra.
- Na, tuomet aš pasirūpinsiu, kad aikštė tikrai būtų laisva, - patikino šypsodamasis Oliveris.
- Ah, labai labai ačiū, - nudžiugo Casandra.
Panašiai besišnekučiuodami jie priartėjo prie pilies.
- O kaži kas ten? - sukikeno Casandra, žvilgtelėjusi į Oliverį ir už jo pamačiusi ateinančias dar dvi personas. Oliveris taip pat nusisuko ton pusėn.
- Dunc!
- Are!
- Cassie!
- Oli!
- Ką jūs čia veikiate?
- O jūs ką?
- Mes ką, mes nieko...
- Na tai ir mes nieko, - visa kompanija nusijuokė.
- Bet mes tai treniravomės kvidičą, o jūs... - įtariai šypsodamasis nutęsė Oliveris. Aretha raustelėjo sugavusi linksmą Casandros žvilgsnį.
- Na, mes kvidičo nesitreniravom, - pareiškė Duncan.
- Ir aš taip manau, - suprunkštė Casandra. Aretha jai pagrasino, pirštu perbraukdama sau per kaklą.
Linksmai šnekučiuojanti ketveriukė patraukė į pilį, profesoriai palydėjo mokines iki Švilpynės bendrojo kambario.
- Gal galėsi rytoj kur nors mane pasigauti? - kreipėsi Oliveris į Casandrą. Mergina pakėlė į jį nelabai susipratusias akis.
- Na, aš tau pranešiu, kuriai valandai bus tikrai laisva aišktė.
- Ak taaaip, taip, - susivokė Casandra. - Taip, žinoma, kaip nors jau būtinai susimatysim, - dar patikino, mintyse jau kurdama "susimatymo" planą.
- Arba, jei ką, aš per menus užsuksiu pas Duncan, tai nors ten susimatysim. Tu lankysi šokį? - smalsiai pridūrė. Casandra šypsodamasi linktelėjo.
- Tai šaunu, - nusišypsojo ir Oliveris. - Gerai, aš jau eisiu. Saldžių sapnų, - dar mirktelėjo.
- Ir tau labos nakties, - išsišiepė Casandra.
- Na ką, tai iki rytojaus, Aretha? - nusišypsojo Duncan. Ši nusipurtė.
- Aha, iki rytojaus, Duncan.
Abu minutėlę pastovėjo tylėdami.
- Tai gal aš jau ir einu.
- Yeah, man irgi reikėtų, - sutiko Aretha.
- Tai ir labanakt.
- Labanakt, - abu nusišypsojo ir Aretha su Casandra nukeliavo į miegamąjį.
- Geras buvo vakaras, a? - pasiteiravo švytinti Aretha.
- Geras, - atsiliepė ne mažiau spindinti Casandra.
***
Nukurnėjusi prie Apsigynimo nuo juodosios magijos kabineto durų Claire nedrąsiai pasibaladojo.
- Prašom, - pasigirdo švelnus balsas.
- Labas vakaras, profesoriau Bradai Pittai, - šyptelėjo Claire įžengusi į vidų.
- Žinok aš dar turiu vieną vardą, jei jau taip mėgsti vardinti visus titulus, - mostelėdamas į laisvą kėdę nusišypsojo profesorius.
- Atsiprašau, - susigėdo Claire.
- Nieko, tiesiog bandau tave įpratinti į mane kreiptis vardu.
- Aš pasitaisysiu, - Claire akys žybtelėjo.
- Taigi, pradėsime, ar ne? Manau, pirmiausia galime eiti prie medrikų, kadangi jos nėra tokios pavojingos, ir šiaip, pats tas praktikai. Sutinki?
- Amr... Kaip ir.
- Na ir puiku. Taigi pasiimk lazdelę ir eikš čia, - profesorius pakvietė mokinę prie savęs. - Dabar taip, užsimerk ir susikaupk, įsivaizduok, jog tai paprastas pabaisiukas, o ne galinga pabaisa, ir jam pakanka nugalabyti tik vieno menkučio burteliuko.
Claire veide pasirodė šypsena dėl tokių pavadinimų, tačiau ji paklausė profesoriaus ir užsimerkusi pradėjo terapijos pavadinimu "bandykime suvaldyti save" kursą.
Po geros valandos Claire ir prof. Pittas vis dar plušėjo prie burtų ir viena Treloni težino, kada jie turėjo pabaigti...
***
Penktadienio rytą Švilpynės nuotaika buvo gera, ypač Paul, Johnny ir Arethos.
- Mano mylimoji pamoka... - atsiduso užsisvajojęs Paul.
- Mano mylimoji mokytoja... - pritarė Johnny.
- Mano mylimas kvapas...
- Mano mylima švara...
- Mano mylimas dusulys...
- Mano mylima arbata...
- Mano mylimi šokiai, - prisidėjo Aretha.
- Čia dabar? - išpūtė akis Johnny. - Kokie dar šokiai, kai kalbam apie Ateities būrimą? Apie Ateities būrimą!
- Mano mylimas krištolis rutulys... - pasitaisė Aretha.
- Va, taip jau geriau, - linktelėjo Paul, tuo tarpu Casandra patyliukais paklausė Arethos, ar kartais ji nesusipainiojo ir neturėjo omeny "Mano mylimas šokių mokytojas".
- Ne, - vyptelėjo Aretha, tik, kad ir kaip bebūtų keista, niekas ja nepatikėjo.
- Gal jau judam, jei norim ir papusryčiaut, ir į Apsigynimą nuo juodosios magijos nepavėluot, - pasiūlė susitaršiusiais plaukais Elijah, ką tik išlindęs iš vaikinų miegamojo.
- Gerai gerai, tik tu prieš judėdamas galėtum ir susišukuot, - mestelėjo jam Emily.
- O kam? Taip kaip tik geriau! - paprieštaravo Casandra su Aretha. Elijah nusišiepė.
- Kaip malonu, kad nors kas įvertina mano naują stilių...
- Wow, bet tai geras stilius, - prisidėjo Paul. - Prikolnai, atsikeli, nesišukuoji ir esi stiliovas!
***
Per pusryčius Didžiojoje salėje vėl atėjo laikas rytiniam paštui. Į salę suskrido šimtai įvairiausių pelėdų ir į lėkštes pabiro siuntinių lietus.
Vienas toks siuntinukas nusileido ir į Arethos skrebučius.
- Po perkūnais, čia kas per... - nustebo ta ir apvertė uogieniuotą paketą. - Ei, Paul, čia tau!
- Mmmmma? - burbtelėjo tas, įsijautęs į savo pusryčius.
- Tau tau, - Aretha stumtelėjo siuntinį ir tas nučiuožė per stalą, savo kelyje nušluodamas ąsotėlį moliūgų sulčių bei apversdamas pyragaičių lėkštelę.
- Pyragaičiai!!! - užstaugė Johnny, bandydamas į sterblę sustemti nuo stalo byrančius šokoladinius pyragėlius.
- Wba, - nustebo Paul, kai siuntinys pagaliau atičiuožė iki jo. - Tkrai man! - pridūrė, rydamas kąsnį, ir paspringo.
- Valgydamas nekalbėk! - pamokė Emily. - Paskui taip ir būna, - pridūrė stebėdama, kaip Johnny atsivėdėjęs daužo Paul nugarą.
- Tfu, - atsikosėjo pagaliau tas, - ačiū.
Paul smalsiai išvyniojo paketą... iš kurio išslydo rožinės odinės kelnės.
- Čia kas, dovana nuo prof. Jovio gimtadienio proga? - suprunkštė visi Švilpynės šeštakursiai. Paul papurtė kelnes.
- Jokio raštelio?
- Pasimatuok! - suūžė išsišiepusios merginos.
- Čia? Viešai? - maloniai pasitikslino rožinių odinių kelnių savininkas.
- Ai tiksliai...
- Ne, o ką, didelio čia daikto... - rimtai nutęsė Elijah.
- Tai tai tikrai tas pats, - sutiko Casandra, - po maklinėjimo vienu rankšluoščiu...
- Ir dar nusmukusiu, - palingavo Paul.
- Ne, vis dėlto gal geriau vakare pasimatuosi, Paul, nes, tiesą sakant, tuoj prasideda dvigubas apsigynimas nuo juodosios magijos, o mes juk nenorim pavėluoti, ar ne? - išdėstė Samara. Visi pritarė tai idėjai ir, per tokias stulbinančias dovanas net nespėję dorai pabaigti pusryčių, nuskubėjo į pamoką.
***
- Oi oi oi, Būrimas Būrimas Būrimas... - spirgėjo per pietus Johnny.
- Kaip sakot, ar pasigirsim Treloni, kad subūrėm jos gerbėjų klubą? - pasidomėjo Keanu.
- Ne, ką tu!! - pasibaisėjo tokiu nenuovokumu Paul. - Ji gi ir taip žinos, kad subūrėm!
- Ak tiksliai, ir kaip aš nepagalvojau, - nusišiepė Keanu.
- Nenuovokumas neišpasakytas, - linktelėjo Johnny. - Bet nieko, galėsi atitaisyti šią savo klaidą per pamoką tame rojaus kampelyje, - ir pats pirmas net pasišokinėdamas nulėkė į Šiaurinį bokštą.
- Ūt, žiūrėk, ji mūsų jau laukia! - atbulai bėgdamas Paul kreipėsi į vaikinus, - tie palaimos laiptukai jau nuleisti!
- Ji turbūt labai laiminga dėl savo gerbėjų klubo, todėl nori mums kuo greičiau padėkoti, - mąstė Keanu.
- O kokia jos padėka galėtų būūūtiiii... - svajomis užsiėmė Johnny.
- Baik svajot, - trinktelėjo Elijah. - Geriau paskubam, jei nenorim praleisti nors minutėlės su ja.
- Koookie jūs nemandagūs... - iš už nugaros pasigirdo Samaros balsas. - Tik pamato kokią gražesnę ir geresnę už mus iškart nulekia paskui.
- Fu, - pridūrė Aretha.
- Nepykit, mes tiesiog negalim suvaldyti savo hormonų, - šūktelėjo Paul jau lipdamas laipteliais.
Vaikinai net griūdami sugūžėjo į kabinetą, kur...
- Vuuu... huuuuuu... - nuo žolelių kvapelio susvirduliavo Johnny ir nukepėstavo į savo krėsliuką prie lango.
- Laaaba diena, vaikinaiii... - savo kabalduojančią galvą iškišo Treloni.
- Laaaba diena, profesoreeee... - tokiu pačiu tonu pasisveikino Paul.
- Kaip sekaaasi? - bandė vaidinti mandagų Johnny. - Žinote, mano aura nusilpo per šią savaitę, baisu, kad išvis neužgestų...
- Vaikeli! Negąsdink! Siek savo auros, nepaleisk, aš matau, jog ateities būrime tu turi talentą, tavo energija sklinda visur aplinkui.
- O mano profesore? o mano? - susirūpino ir Keanu.
- Tavo... - Treloni pasisuko į vaikino pusę, - tavo, sūneli, nusilpusi. Galbūt nepakenktų papildomos pamokos?..
- O jūs galėtumėte?! - net iš savo vietos pašoko Paul, tačiau profesorės atsakymą nutraukė įžengusios merginos.
- Laba diena, profesore, - pasisveikino Kiara ir įsitaisė šalia Keanu.
- Laba diena, laba diena, - vis dar nenuleisdama žvilgsnio nuo švilpynės vaikinukų pasisveikino profesorė. - Sėskite, šiandien tęsime praėjusios pamokos darbą, tačiau dar pradėsime nagrinėti sapnus.
- Jėėė... - nusiprunkštė Elijah Treloni už nugaros.
- Būtų šaunu, jei jūs pasiskirstę po tris išsinagrinėtumėte ką šianakt sapnavote, po keliolikos minučių aš pasitelksiu savo vidinę akį ir pažiūrėsiu kaip jums sekėsi ir ar jūs nemeluojate.
Po gero laiko tarpo profesorė Treloni priartėjo prie savo numylėtinių grupelės - Paul, Johnny ir Keanu.
- Na, vaikai, kaip jums sekėsi?
- Puikiai puikiai, - atsakė Paul. - Štai Keanu sapnas dėl raudono kalakuto besivejančio jį per visą Hogvartsą reiškia, jog jo laukia gaisras. Johnny sapnas apie besiporuojančias medūzas ir galvakojus reiškia, jog labai tikėtina, kad jo laukia mirtis vandenyjeeeeeeee.... - paslaptingu ir šiurpiu balsu Paul užbaigė savo teorijas.
- Huuuum... - profesorė Treloni primerkė akis ir prisitraukė prie savo veido Keanu, o po to Johnny. - Taip, jūs nemeluojate. Ne... ne ne. Šaunuoliai.
- O vat Paul sapnas, - kartu pradėjo Keanu ir Johnny, - apie rožinius dramblius skriejančius per kvidičo lauką ir besimosuojančių blokštais reiškia, kad jo laukia galvos traumą, kuri, o siaube, gali paveikti jo vidinę akį!!!
- Ak! gali nukentėti vienas talentingas vaikas! kaip baisu, kaip baisu, bet ne... tuojaus. - šį kartą profesorė Treloni taip prisitraukė Paul veidą prie savojo, jog visi jau pagalvojo, kad ji jį pabučiuos. Šalia sėdintys Johnny ir Keanu daužė vienas kitam kojas, kad nepradėtų prunkšti, o galiniuose suoluose jau buvo galima girdėti kažkokius garsus, panašius į tramdomą juoką.
- Vargšelis... - susigraudino profesorė, - galbūt man paprašyti profesorės Diegavirtės, kad tau uždraustų žaisti kvidičą?.. Juk vidinė akis tokia svarbi.
Čia jau vos iš savo vietos nešoko Casandra: "Ta vėpla, dar atims gerą žaidėją???", tačiau pirma jos suskubo paprieštarauti pats Paul.
- Ne, ne, aš saugosiuosi. Nebijokite, viskas bus gerai, jeigu ką, ateisiu pas jus papildomų pamokų ir sugrąžinsime vidinės akies galias.
- Na kaip nori, vaikeli, bet jei ką, sakyk, būtinai tau pagelbėsiu, - profesorė nusisuko ir atsisėdusi į savo kėdę leido kitiems mokiniams kiek patobulinti savo auros lauką bei jį išplėtoti.
- Ūūūūžt... - nusitėškė nuo paskutinių pakopų Paul.
- Atsargiau! Tavo akis jautri, proto turi, taip duotis ant laiptų?! - pasibaisėjo Johnny.
- Baikit, jūs, vaikai... - sumurmėjo Aretha. - Ji kada nors taip pakiaulins per jūsų išsidirbinėjimus, kad nežinosit kaip atitaisyti.
- Čišššš... Ką tu suvoki, vaikeli, tavo protas per daug žemiškas, - paprieštaravo Keanu.
- Taip, per daug žemiškas išgalvoti tokias nesąmones kaip rožiniai drambliai... - suprunkštė Aretha.
- Nesišaipyk iš mano sapnų, - sunėrė rankas ant krūtinės Paul. - Tik mano mylimoji profesorė mane supranta.
- Nesišaipau nesišaipau, tik man atrodo, kad tas rožinis dramblys reiškė ne galvos traumą...
- Ir ką gi, tavo nuomone, žemiškoji mergaite, jis reiškė? - nutaisęs apdujusias akis pasiteiravo Paul.
- Galbūt rožines kelnes? - nusijuokė Aretha.
- Eik eik... Rožinės kelnės čia ne prie ko, sapnai turi reikšti daugiau nei konkrečius dalykus... jie turi būti kaip dūūūmeliai, - paskutiniame žodyje kilstelėjo balsą Paul, - tokie beformiai ir gražūs... tokie, kuriuos galėtų įžvelgti tik ypatingi asmenys!
- Aaapsaugok ir apšviesk... - šį kartą atsiduso Casandra.
- Taip, būtent todėl ir reikia tobulinti savo auras, kad įžvelgęs artėjantį pavojų galėtum nusiteikti ir ramiai nukeliauti į dausas... - atsiduso Johnny.
- Amen. - užbaigė pokalbį Elijah.
***
- Menai menai menai, šokiai šokiai šokiai, - išsiviepusi spirgėjo Aretha.
- O ką aš sakiau... - prisiminusi Arethos kandžias pastabas jos atžvilgiu dėl kvidičo šyptelėjo Casandra.
- Nesvarbu, nesvarbu, nesvarbu, - toliau šokčiojo Aretha.
- Tiaip tiaip tiaip, niesvarbiu niesvarbiu niesvarbiu, - pamėgdžiojo Casandra ir supratusi, jog prie veidrodžio šiandien neprieis pasiėmusi šukas klestelėjo ant lovos.

Pirmadienio vakaras (V.)
Kadangi iki vakarienės dar buvo likusi gera valanda, grifai laiką leido bendrajame kambaryje. Haris su Roniu sėdėjo savo pamėgtoje vietoje ir, išklausę Hermionos ilgą paskaitą apie sparčiai artėjančių egzaminų svarbą, galinėjosi su Makgonagal namų darbais (“Parašyti esė, kurioje atsispindėtų transfiguracijos reikšmė eilinio burtininko buityje”). Sukurpę po pėdą, jie pavydžiai žiūrėjo kaip Hermiona pradeda penktąją, o gal ir šeštąją...
- Herms? – kuo mandagiau įsiterpė Ronis, stengdamasis nutaisyti nekaltą žvilgsnį.
- Taip? – susierzinus paklausė Hermiona, akivaizdžiai nepaveikta tokio mandagumo. – Paskaityt neduosiu, iš karto pasakau, - nukirto ji.
- Bet ... Negi tau nesvarbu, kad be tavo pagalbos mes su Hariu gausim neigiamus įvertinimus? – tiesiog pasibaisėjo Ronis, o Haris šalia vos tramdė juoką, matydamas, kaip Ronis stengiasi atrodyti įsižeidęs.
- Būtent, kad svarbu! Todėl ir bandau jus priverst pačius nors truputėlį įdėti pastangų,- mestelėjo Hermiona ir vėl palinko virš pergamento, duodama suprasti, kad pokalbis baigtas. Haris pažvelgė į nusivylusį Ronį, kurio veide staiga nušvito šypsena. Jis atsisuko į kitą pusę, kur sėdėjo grupelę mergaičių, ir šūktelėjo:
- Milesta! Gal tu kartais jau parašei transfiguracijos esė? Mes su Hariu, - jis ypač pabrėžė žodį “Hariu”, - šiek tiek pristigome idėjų....užbaigimui,- išsišiepė vaikinas. Haris prisidėjo įnirtingai linkčiodamas. Milesta žvilgtelėjo į juos visiškai netikėdama jų žodžiais , bet, pamačius jų šuniukiškus žvilgsnius, atlyžo.
- Na gerai...Imkit, - ji ištiesė netrumpą pergamento lapą vaikinams ir sukikeno pamačius jų nušvitusius veidus.
- Ačiū! Tu pati geriausia, - išsišiepė Ronis ir reikšmingai atsisuko į Hermioną, kuri dabar jau susiraukus stebėjo šią sceną. Matyt, buvo labai nusivylus, kad žlugo jos “namų darbų terapija”.
Merginos tuo metu, nusprendusios, kad namų darbai niekur nepabėgs, linksmai aptarinėjo profesoriaus Pittą ir dar kartelį iki smulkmenų nagrinėjo jo ir Claire pakalbį.
- Jis labai mielas, kad pasisiūlė man padėti. Neabejoju, kad jo pamokos duos daug naudos, - užtikrintu balsu tarė Claire.
- Mes taip pat neabejojam, - choru atsakė jai merginos ir visos puolė juoktis.
- Įsivaizduokit, kad Sneipas būtų pasiūlęs kuriai nors iš jūsų papildomas pamokas, - nusijuokė Holly. – Tada tai būtų linksma...Įsivaizduokit, gal jis net išsiplautų plaukus? – visos pradėjo dar labiau juoktis.
- Na jau ne! Visas žavesys slypi jo nuostabiose garbanose...- tyliai sušnibždėjo Amanda, vos nulaikydama juoką.
- Ir elegantiškoje eisenoje...
- Ir švelniame balso tone...
- Ir nepaprastame drabužių stiliuje..
- Ypač jų spalvų įvarovėje...
- Baikit, negaliu juoktis, pilvą skauda, - susiėmus už pilvo ištarė Holly.
- O tu matai čia ką nors juokingo? Juk jis toks..
- Nepradėkit vėl...negaliu, mirsiu...- visos tiesiog raitėsi nuo juoko, bet jas pertraukė Ronis su Hariu, atnešę Milestai jos esė.
- Nagi, merginos, iš ko taip juokiatės? – paklausė jie. – Pasidalinkit, visiems būtų ne pro šalį gerai pasijuokit.
- Šiaip tai nieko juokingo, tiesiog aptariame Sneipą, - atsakė Amanda.
- Man tai Sneipas visai nekelia juoko..., - susiraukė Haris ir visi nusijuokė iš jo minos.
- Užteks plepėt, eime valgyt, - paragino juos Milesta. – Aš jau išalkau.
- Kaip keista...- sukikeno Vanessa.

***

Tuo tarpu švilpynukai, po varginančio Sneipo namų darbų ruošimo, taip pat žygiavo link Didžiosios salės. Jau beveik priartėjus prie durų, iš už kampo išlindo prof. James.
- O, merginos, gal galėčiau su jumis trumpam šnektelėti? – kreipėsi jis į Aretha ir Casandra, ėjusias priešaky.
- Taip, žinoma, pro...Duncan,- nusišypsojo Aretha, netikėdama savo laime. Jie paėjėjo į šalį, kad netrukdytų mokiniams patenkti salėn.
- Aš tiesiog neturėjau laiko pašnekėti su Oliveriu, - pradėjo vaikinas, - tad nusprendžiau jūsų paklausti. Norėčiau ryt vakare padaryt pirmąjį menų būrelio narių susitikimą, kad galėtume susitart dėl laiko ir tiesiog susipažint, pabendraut, bet nežinau ar tai nesidubliuos su treniruotėmis.
- Na, mes kol kas nieko nežinom dėl kvidičo treniruočių, bet manau, kad ryt turėtume tikrai galėt, - patikino jį Aretha.
- Tada labai šaunu. Kol visi valgys, einu pakabinsiu skelbimus bendruosiuose kambariuose. Juose ir bus parašytas tikslus laikas. – pasakė joms Duncan ir nužingsniavo tolyn. - Skanaus! – šūktelėjo joms Duncan prieš pasukdamas už kampo.
- Jis tikrai šaunus..., - tyliai atsiduso Aretha.
- Nieko...- juokdamasi iš Arethos atsakė Casandra. Toji atsisuko norėdama užprotestuoti prieš Casandros nuomonę, kad Duncan tik “nieko”, bet pamačius, kad draugė juokias, prisijungė prie jos.
Kai merginos ižengė į salę, joje jau buvo pilna mokinių ir visi smagiai kirto šiltą obuolių apkepą. Jos tučtuojau nuskubėjo prie stalo, pasijutusios nepaprastai alkanos.
- Kr tap utrukot? – pilna burna jų paklausė Paul.
- Šnekėjom su pof. Duncan,- nusišypsojo Casandra.
- Asku, - jis susigrūdo burnon dar vieną šaukštą apkepo.
- O ką jis jums sakė? – nugirdęs pokalbį, paklausė Elijah.
- Tiesiog paklausė ar ryt nebus kvidičo treniruotės, kad galėtų sukviest visus į menų būrelį.
- O tai ko jis nepaklausė Medžio? – pakėlė antakius Elijah.
- Na, jis sakė, kad niekur jo nerado...
- Keista... o aš galiu lažintis, kad mačiau jį šnekantis su Oliveriu prieš kokį pusvalandį, kai ėjau iš bibliotekos..., - suglumęs pasakė Elijah.
- Tu bvai bilotekoi? – išpūtė akis Paul. Prie stalo nuaidėjo juokas,bet Elijah nesiteikė atsakyti, vaidindamas baisiausiai įsižeidusį. Jam įdomiau buvo prof. Duncan klausimas. Staiga jo veidą nušvietė šypsena.
- Kas?!? – paklausė Casandra ir Aretha vienu metu, nesupratusios tokio staigaus nuotaikos pagerėjimo.
- Nieko...,- jis išsišiepė dar labiau ir pradėjo kažką niūniuoti.
- Elijah...nenorėk, kad papasakotume visiems, kad matėme tave tik su rankšluosčiu, - pasipūtė Aretha.
- Ooo....matės ntik rankluotis....
- Neikas ten nesimatė! Kimšk toliau Paul....
- Tai kaip šnekėsim Elijah? – Aretha pradėjo nekantriai barbenti nagais į stalą, o Casandra grėsmingai sukryžiavo rankas.
- Naa...aš tik pagalvojau....nu supranti, gal mokytojas pamelavo tau, kad nerado Oliverio, nes...
- Nes...? – vos tramdė šypseną Aretha, nes jau buvo bepradedanti suprasti kur eina reikalas.
- Nes...norėjo pašnekėti su jumis, - pergalingai užbaigė Elijah.
- Nesamonė, lyg jam labai patiktų šnekėtis su mokinėmis… - sumurmėjo Aretha, bet vis tiek atrodė labai patenkinta savimi.

***

Grifai jau buvo pabaigę vakarieniauti, bet vis dar sėdėjo prie stalo ir kažką šnekėjo. Staiga, Vanessa kumštelėjo Claire šonan:
- Žiūrėk, prof. Pittas jau baigė valgyt ir eina link išėjimo.
- O, tikrai...reiktų eit pas jį pašnekėt.., - sunkiai atsiduso mergina.
- Nagi, skubinkis, viskas bus gerai, - paragino ją draugė.
- Sėkmės! – visos palinkėjo Claire, kuri šiaip ne taip pakilo nuo stalo ir pradėjo žingsniuoti link durų.
- Profesoriau! – ji šūktelėjo, kai tik atsidūrė koridoriuje. Prof. Pittas sustojo ir atsisuko pažiurėti ar tai į jį buvo kreiptąsi.
- Sveika Claire, tikriausiai tu dėl papildomų pamokų? – pasiteiravo profesorius ir draugiškai nusišypsojo.
- Tiesą sakant taip, kaip jūs ir prašėt, po vakarienės jus pasivijau.
- Taip taip....gal eime į mano kabinetą? Geriau nei kalbėtis koridoriuje, - pasiūlė Pittas ir jiedu besišnekučiuodami pasileido link jo kabineto.
- Arbatos? – kaip visada mandagiai ir galantiškai pasiūlė mokytojas, kai jie jau atsidūrė klasėje.
- Ne ačiū, - maloniai atsakė Claire.
- Na taip, gi tik ką vakarieniavom... Taigi, pradėkim apie tai ko čia atėjom. Prof. James man pranešė, kad ryt bus menų būrelio susitikimas. Skelbimą rasi grįžus į kambarį, - paaiškino profesorius. – Kokią menų šaką pasirinkai?
- Šokį..
- Bene geriausia šaka mano nuomone. Ir žinoma vaidyba. Pats šiek tiek propogavau šią šaką, bet gyvenimas taip pasisuko, kad atsidūriau Hogvartse. Bet kią aš čia apie save... Kur aš baigiau? A taip, taigi pašnekėjau su Duncan ir manau, kad jei tu laisva, galėtume susitikti ketvirtadienį, gal vel po vakarienės. Kaip tau?
- Man tinka.
Jie dar šiek tiek pasišnekėjo, bet Claire prisiminė, kad dar liko daug namų darbų, todėl mandagiai atsiprašė profesoriaus, kad jai jau laikas eiti.
- Taip, žinoma. Malonu buvo pabendrauti. Iki trečiadienio.
- Ačiū, profesoriau, - linktelėjo Claire.
- Na ką jau čia, Bradai ir tiek, - šyptelėjo jai vyriškis ir mergina kaip ant spranų išlėkė iš klasės. Po kelių minučių i įvirto į bendrąjį kambarį kur jos jau laukė ketveriukė, nekantraujanti išgirsti kaip jai sekėsi.

Nagi, pasaulis sukasi ratu... (M. vejasi VyNilla puslapių skaičium. Kitaip tariant, Šventosios Trehybės sudedamoji dalis
O kitą rytą Grifų Gūžtos šeštakursių merginų kambaryje virė pakankamai greitas gyvenimas...
- O Dieve šventas, pramiegojom! - sušuko Hermiona, lyg žaibas šokdama iš lovos.
- Oh my God, Transfigūracija!
- Vanessa, kodėl tas prakeiktas tavo žadintuvas nesuskambėjo? - pasigirdo Milestos balsas, kai ši griebė savo uniformą.
- Todėl, kad jis prakeiktas! - rišdamasi kaklaraištį sumurmėjo Vanessa.
- Po perkūnais, kur mano batai?
- Knyga, kur knyga... ir namų darbai... - čia pat kuitėsi Amanda.
- Kaip manot pusryčių spėsim? - viltingai paklausė Milesta.
- Mergyt, už penkių minučių prasideda transifigūracija pas Makgonagal, o tu apie pusryčius galvoji?! - braukdama plaukus šepečiu pasiteiravo Holly.
- Jo, geras pastebėjimas.
- Jūs kaip norit, o aš jau eisiu, - dumdama iš kambario pasakė Hermiona ir nukurnėjo laiptais žemyn.
- Bus jum vakar tiek švęst...
- Noriu pareikšti, kad vakar šventėt ir jūs. Ir dar noriu pareikšt, kad ir jūs pramiegojot, - priminė Claire. - Nagi, merginos, jau? - paklausė ši, mintyse pergalvodama, ar viską padarė, ar viską pasiėmė.
- Jo, - prisidėjo Amanda.
- Ir mes, - atsiliepė Holly, Milesta ir Vanessa.
- Tikiuos nesupyksit, merginos, jei jūsų nelauksim... - pasakė Vanessa Levandai ir Parvatei, kurios vis dar kuitėsi prie savo išvaizdos.
- Kaip norit, - tik burbtelėjo šios.
- O šakės mum... - murmėjo tiesiog skrisdama koridoriais Amanda.
- Prisidirbom kaip reikalas...
- Labai klaikiai atrodau? - artėjant prie klasės paklausė Milesta. Tuo metu nuskambėjo varpas.
- Po paraliais... Normaliai viskas yra. Nei čia kas žiūrės... - paguodė Amanda.
- Jo? Na taip, tavo tiesa... - tyliai numykė Milesta.
- Bet gal labai nevėluosim, - viltingai ištarė Vanessa.
- Ne? Mes jau vėluojam tiek, kad Makgonagal mums nuims po dešimt taškų kiekvienai. Ir kodėl visada mes vėluojam, kodėl? - nerimo Holly. Pagaliau jos įlėkė į klasę.
- Profesore, atsiprašom, mes pramiegojom...
- Ir kodėl?.. - griežtu žvilgsniu merginas pervėrė profesorė Makgonagal.
- Vakar išsirinkom naują kvidičo komandą, - pradėjo Milesta, vildamasi, kad koledžo vadovė joms atleis.
- Tai dar nesuteikia teisės jums vėluoti.
- Taip, bet... - prisidėjo Claire. Tuo metu atsivėrė durys ir į vidų įskrido Levanda su Parvate, o Hermiona, visa uždususi, sėdėjo savo suole ir keistu žvilgniu varstė kambariokes.
- Man to jau pakaks!
- Bet profesore... - pradėjo ir Parvatė.
- Panele Patil, bent jau patylėtumėte. Minus penkiasdešimt taškų iš jūsų.
- Bet profesore! - dabar jau pakilo ir Haris.
- Profesore, prašom... Jos juk dažniausiai niekad nevėluoja, - prisidėjo ir Semas.
- Aš jau pasakiau ir savo nuomonės nekeisiu.
- Profesore, juk tai rimta proga ir...
- Klausykit, sutinku, proga yra. Atšvęsti galbūt ir reikia, bet taip, kad kitą rytą laiku suspėtumėte į pamokas. Spėju ir pusryčių nespėjot pavalgyt. Mokykloje jūs turit išmokti ne tik koks eliksyras ką gydo ar kaip arbatinuką paversti šaukšteliu, bet ir tokių dalykų, kurių reikės tolimesniame gyvenime. Pavyzdžiui atsakyti už savo veiksmus. Dabar, merginos, sėskit į savo vietas ir tęskime pamoką.
- Tai... jūs nenuėmėt mums taškų? - pagaliau pasiteiravo Levanda.
- O ne, nuėmiau jums penkiasdešimt taškų, bet apie tai daugiau nediskutuosime. Taigi, šiandien mes mokysimės... - pradėjo profesorė Makgonagal.
- Puiku... Tiek nedaug taškų tenuemė... - sumurmėjo Vanessa.
- Aš ir sakau, kur jūs taip užtrukot, - tyliai sukikeno Ronis šalia, netoliese sėdinčiai Holly.
- Visai nejuokinga, - jau atgavusi kvapą atsakė ji ir toliau klausėsi Makgonagal.
- Oj, aš gi nenorėjau nieko blogo, - pasiteisino vaikinas, žymėdamasis svarbiausius dalykus iš profesorės pasakojimo. - Tik šiaip, buvo linksma stebėti lekiančią Hermioną... Ir jus visas penkias, tokias išsigandusias kaip paskutinę teismo valandą, - suprunkštė jis.
- O dar Levanda su Parvate, taip įlėkusias į klasę lyg jas vytųsi trolis, - pridėjo greta sėdintis Dinas.
- Turėjo būti smagu, - šyptelėjo Holly.
- Ir buvo, - krizeno Ronis.
- Ponaiti Vizli, nebetrukdykit panelei Hezelcharm, jei nenorit ir jūs atimti taškų savo koledžui.
- Aha, - linktelėjo Ronis, vėl kažką užsirašydamas.
***
Tuo tarpu Švilpynės merginos ryte nusprendė apsaugoti vaikinus nuo profesoriaus Flitviko pykčio, nujausdamos, kad šie vis dar gali smagiai sau miegoti, vargo nematydami. Taip, tiesą sakant, ir buvo. Apsirengusios ir susiruošusios jos tyliai nuslinko į vaikinų kambarį, kuriame gyveno šeštakursiai. Samara tyliai pravėrė duris, o tada visos penkios tiesiog sušoko vidun, šaukdamos "Labas rytas". Tiesą sakant, vaizdelis buvo tiesiog nepakartojamas: Samara įsibėgėjusi užšoko ant miegančio Johnny, kuris staigiai pramerkė akis, šaukdamas "O Dieve, kas čia per... Angelas nusileido, angelas!!! Tik tu, angelėli mano, šiek tiek pasitrauk, nes žinok nusileidai ne pačioje tinkamiausioje vietoje...", o visą šią sceną palydėjo garsus juokas. Aretha, nė kiek nesvarstydama ir nestabdydama, pribėgo prie arčiausiai miegojusio Paul. Tiksliau jis nemiegojo, o buvo tik ką atsikėlęs ir su vienais apatiniais sėdėjo ant lovos.
- Tai kąąąą veikiiiiiii?.. - Aretha patogiai įsitaisė ant pusnuogio vaikino kelių.
- Ir tau labas rytas, mažute... - Paul apsikabino Aretha ir nuvirto aukštielnikas atgal ant savo lovos, drauge parsiversdamas ir vargšę Arethą, kuriai po šio kritimo pasidarė labai labai juokinga.
- Paul... Jokia... Aš... Tau... Ne... Mažutė... Po perkūnais, koks tu šiltas ir... standus, - išsiviepė Aretha.
- O dieve, - suskambėjo visas kambarys.
- Paul, kas ten per standumai pas tave, ką? - draugiškai pasiteiravo Johnny, staiga pats parversdamas ant lovos Samarą, kuri, visa žvengianti, stojosi ant žemės.
- Niekas ten ne standu... - rimtai atsakė Paul. - Čia mano piniginė, - nusijuokė jis, kas sukėlė dar daugiau juoko.
- Paul, tikrai negalvojau, kad tu toks... neištvermingas, - suprunkštė Aretha.
- Aš ir nesu. Tu tiesiog atsisėdai ant manęs ir ant mano tualetinio vandens buteliuko, kurį kaip tik laikiau rankose, - rimtu veidu paaiškino vaikinas, tik kažkodėl nuo tokio paaiškinimo visi dar labiau įsilinksmino (nors tai ir buvo tiesa...)
- Kas čia per subruzdimas, ką? - iš dušo išlindo vis dar šlapias Elijah, ant juosmens apsirišęs baltą rankšluostį.
- Elijah... koks tu... šlapias, - suprunkštė Casandra.
- O-o... Casandra!!! - staiga suriko vaikinas. - Einam su manim pašokti!!! - Elijah staiga čiupo į glėbį merginą, su kuria dar vakar taip puikiai sukosi šokio sūkury, ir pradėjo ją sukti ratu, pakėlęs nuo žemės.
- Eliiiijaaaaah! - dar spėjo sušukti Casandra, griūdama ant žemės, o ant merginos labai elegantiškai išsitiesė šlapias Elijah.
- Aš tave primušiu kaip žiobarė žiobarą, jei tu nenulipsi nuo manęs, - su plačia šypsena veide, bet grėsmingu tonu, pareiškė Casandra.
- Tai ką, pašoksim dar? - mirktelėjo vaikinas Casandrai ir abu pradėjo žvengti.
- Tu gal pirma tą rankšluostį pasikelk į vietą, nes dabar... erm... kaip čia pasakyt mandagiau... - sukikeno Kiara.
- Mandagiau skambėtų, kad tavo rankšluostis baigia visiškai nusmukt, o tu guli kambaryje su penkiom merginom, - pagelbėjo draugėms Paul, o tuo tarpu Emily pradėjo švelniai žadinti vis dar (kad ir kaip neįtikėtina tai būtų) snaudžiantį Keanu, kuris pabudęs labai gailėjosi, kad pramiegojo tokį reginį.
- Casandra, kokie tobulai sausi ir nesuglamžyti tavo marškiniai, - nusijuokė jau atsistojusi Samara, o tuo tarpu Johnny, didžiai atsiprašęs, nulėkė į dušą, nes išsigando, kad nespės nieko pasidaryti ir vėluos, jei dar užsibus su merginomis, mat, kaip jis pasakė, "kartą paragavęs, negali sustot". Po viso šito nepakartojamo vaizdelio merginos išėjo iš kambario ir susitarė palaukti vaikinų Didžiojoje salėje, o tie, kaip begalėdami greičiau, movė į dušą, o po to - pusryčiauti. Aišku, Aretha ir Casandra kiek nustebo, nepamačiusios pusryčiaujant nė vienos draugės iš Grifų Gūžtos, tačiau abi, nepagalvojusios nieko blogo, grįžo prie savo įprastų to ryto pokštų ("Elijah, gražus... rankšluostis", "Paul, paskolink man to tualetinio vandens...", "Johnny, tavo angelas eina!!!" arba "Casandra, marškiniai išdžiūvo?"). Visą rytą iki pat kerų pamokos (ir, beje, per ją), švilpynukai krizeno, prunkštė ir šnabždėjosi, ko nelabai suprato klastūnyno auklėtiniai. Po kerų pamokos švilpynukai (su dižiausiu noru veide!) keliavo į Apsigynimą nuo juodosios magijos, kur profesorius Pittas labai įdomiai dėstė savo teoriją apie Medriką (apie kurią mokiniai išgirdo pirmą kartą), na o po to keliavo pietauti į Didžiąją salę, joje susitiko Milestą, su kuria pasidalino ryto naujienomis - nuimtais taškais, pašėlusiu lėkimu į transfigūraciją, Sneipo monologu apie mokymąsi, šnabždjimąsi ir atsikalbinėjimą, Pitto aktoriniai sugebėjimais, vaizduojant Medrikas, ir, be abejo, unikaliu vaikinų žadinimu ir viskuo, kas susiję su juo. O po labai skanių pietų (per kuriuos Aretha ir Casandra su Claire priešaky vogčiomis dirsčiojo į mokytojų stalą, o Milesta su Hariu labai įnirtingai diskutavo apie šokio pamokas) Švilpynės mokiniai keliavo į senovės runas pas profesoių Jovį, kur (ak, kokia staigmena!) vėl sugebėjo susirieti su Milisenta ("Tu, šlykšti kiaule, dar bent žodis, ir, prisiekiu visais dievais, kokių vardus tik žinau, padarysiu tave panašią į kiaulę ir iš išvaizdos!!!")
***
Tuo tarpu Grifų Gūžta keliavo į Apsigynimą nuo juodosios magijos, kur jų jau laukė profesorius Pittas, vėl pasirengęs aiškinti pamoką.
- Laba diena visiems, - linktelėjo jis.
- Laba diena
- Sveiki
- Labas, - pasigirdo iš kažkur. Tai išgirdęs profesorius Pittas tik šyptelėjo ir pradėjo pamoką.
- Taigi, šiandien mes kalbėsime apie... - pardėjo jis.
- Medrikas, - tyliai ištarė Claire ir abi su Amanda sukrizeno.
- Teisingai, panele Florin, - linktelėjo profesorius.
- Damn, jis turi gerą klausą, - tyliai sušnabždėjo Vanessa.
- Būtent, panele Bright, - dar kartą šyptelėjo mokytojas, o penkios merginos, sėdėjusios priekyje (kas pamiršo, tos merginos - Amanda, Claire, Holly, Milesta ir Vanessa) gerokai nuraudo.
- Panele Florin, - tęsė profesorius Pittas. - Kad jau taip puikiai žinot šios dienos temą, ateikit čia ir man padėkit, - tai išgirdusi Claire lėtai atsistojo ir priėjo prie mokytojo, o jos draugės tik sušnabždėjo "tik šįkart neišgriūk". Tačiau (kaip apmaudu!) ir tai išgirdo profesorius.
- Tikrai tikiu, kad šįkart Claire nieko blogo nenutiks, panele Mirage.
- Ir mes, - linksmai pritarė merginos.
- Taigi, panele Florin, būk gera, palaikyk šitą dėžutę, - jis ištiesė Claire mažą medinę dėžutę, kurioje kažkas nejaukiai ir nemaloniai (kaip pamanė Claire) susprudėjo.
- Taigi, Medrikos nemėgsta nelaisvės. Tačiau iš nelaisvės į laisvė jos skrenda atsargiau, ne taip kaip praeitas pamoaks mūsų nagrinėti... gyviai, - užbaigė jis. - Atidengus dėžutę būkit atidūs. Jau ištrūkusios lauk jos pradeda duotis ir sukti ratus, - profesorius Pittas pakėlė ranką ir pradėjo ja mosuoti sau virš galvos. - Tada nukreipkite lazdelę ir sušukite "TaburREticcus", - pakėlė balsą Pittas ir išsitraukė savo trylikos colių raudonmedžio (kaip spėjo greta stovinti Claire) lazdelę. - Jei viskas pasiseks gerai, iš pradžių iš lazdelės iššaus rausvų dūmų debesėlis, kuris kažkokiu būdu sugeba apgaubti Medriką ir ištirpsta drauge su ja. Žinote, kaip tame anekdote, - pabaigė teorinius dėstymus Pittas ir visi suprunkštė, išgirdę iš mokytojo pasakymą "kaip tame anekdote". Kai kurie pabandė įsivaizduoti tai sakantį Sneipą ir jiem pasidarė dar linksmiau. Tuo tarpu Pitats kreipėsi į Claire.
- Panele Florin, būkit tokia maloni, atidarykit dėžutę, - Claire padarė kaip paprašyta ir Pittas beveik akirmiskniu susidorojo su Medrika.
- Wow, - pasigirdo klasėje.
- Taigi, Medrikos nėra labai pavojingos. Tik šiaip skaudžiai ir nemaloniai gelia kažkuo panašiu į geluonį. Kad dar kartelį pamatytumėt, panele Florin, gal malonėsite susidoroti su Medrika? - kreipėsi Pittas, o Claire šiek tiek nuraudo.
- Kad nežinau, - tylaii sumykė ji.
- Nebijokit, jeigu kas, aš jums padėsiu, - nuramino Bradas. Accio, lazdele! - sušuko jis ir Claire lazdelė, pakilusi nuo stalo, ant kurio mergina buvo ją pamiršusi, atskriejo tiesiai į mokytojo rankas.
- O, dešimt colių, ar ne? - pasiteiravo jis, žvelgdamas į mokinės lazdelę.
- Aham, - linktelėjo Claire, paimdama iš mokytojo rankų savo lazdelę.
- Taigi, aš paleisiu Medriką, o tu, Claire, ją sunaikink, gerai?
- Taip, - susikaupusi atsakė Claire r pasiruošė lazdelę. Tuo metu profesorius Pittas paleido Medrika, kuri lėtai išsiliūleno iš dėžės, o po to staigiai nėrė prie merginos, besitaikančios lazdele į tą padarą.
- Fui, šlykštynė, - susiraukė. - Taburreticcus!!! - kaip kad sakė profesorius Pittas, rausvas dūmų debesėlis ištrūko iš merginos lazdelės ir apgaubė Medriką. Tik esmė buvo tame, kad tas debesėlis jau greičiau buvo debesis, kuris pamažu "tirpdamas" užliejo gerą ketvirtį klasės, po greitai išnyko su dusliu trinktelėjimu. Claire kurį laiką žiūrėjo apstulbusi.
- Atsiprašau, netyčia, - prikando lūpą ji, girdėdama kikenant kažkurį vaikiną.
- Nieko, priešingai, - padrąsinamai šyptelėjo mokytojas. - Gali sėstis, Claire, tik... - merginai nusisukant pasakė profesorius Pittas, o ši tik sudrebėjo ("kas vėl?.."). - Tik, Claire, gal galėtum pasilikti kelias minutes po pamokos?
- Taip, be abejo, taip... - prikando lūpą mergina ir ji bei jos draugės sukikeno.
- O dabar, prašau, jūsų eilė, - Pittas išdalino medines dėžutes ir davė ženklą mokiniams pradėti. Visoje klasėje pakilo dūmų debesėliai, apimdami beveik visą klasę. Milesta dar spėjo pagalvoti, kaip gerai, kad debesėliai ir Medrikos nedvokia ir pasinėrė į darbą. Ne už ilgo suskambėjo varpas, skelbiantis, kad mokiniams laikas judėti į Magiškuosius gyvūnus, tik viena Claire atsargiai prisiartino prie profesoriaus Pitto stalo.
- Taip? - priėjusi ištarė ji, silpnai gniauždama rankoje lzdelę.
- Claire... Tu nieko prieš, kad aš kreipiuosi į tave Claire, o ne panele Florin? - nė iš šio, nė iš to pasiteiravo profesorius.
- Ne, aišku, kad ne, - šyptelėjo ji.
- Matai, kodėl aš liepiau tau pasilikti...
- M?
- Turi galingą lazdelę, - pradėjo mokytojas.
- Arm... ačiū, - nežinodama, čia komplimentas ar aks nors dar atsakė mergina.
- Ir pati esi verta jos.
- Mhm...
- Šiandien pastebėjau, kad tu kiek nepasitiki savim, nors iš tikro esi pakankamai stipri, - atsistojo nuo kėdės Pittas.
- Aš... - nuraudo Claire.
- Esi pakankamai galinga ragana, tik tau trūksta pasitikėjimo ir įgūdžių save valdyti. Ar labai įsižeistum, jei pasiūlyčiau tau savo paslaugas? - klausiamai merginą nužvelgė Bradas. - Žinau, kad gal ir nebus labai malonu leisti laiką po pamokų su manimi...
- Ne, ne, ką jūs! - atsigavusi nuo šio malonaus pasiūlymo sušuko Claire.
- O nors tiek... Žodžiu, tikrai norėčiau tau padėti. Taip sakant, jaučiu tokią pareigą. Visgi, tau po poros metų svarbūs egzaminai ir jaučiu pareigą tave gerai jiems paruošti, o kai matau, kad viską puikiai moki, tiesiog tau trūksta praktikos save valdyti...
- Ta prasme, norit pasakyti, kad šioje pamokoje savęs nesuvaldžiau? - pasiteiravo mergina, nervingai pasitaisydama plaukus.
- Taip, panašiai. Tu savimi nepasitikėjai, apskui persistengei. Ateityje tai gali daug tau kainuoti, todėl reiktų išmokti vertinti viską optimaliai. Taigi, ką manai apie papildomas pamokas?
- Taip! - entuziastingai sušuko mergina.
- Gerai, puiku. Tuomet aš peržiūrėsiu savo tvarkaraštį, nes tau dabar reikia eiti į kitą pamoką, o tu prieik prie manęs po vakarienės, gerai?
- Aha, - Claire ketino dar kažką sakyti, tačiau jos žodžius nutraukė varpas, skelbiantis, kad tik ką prasidėjo Hagrido pamoka.
- Atsiprašau, Claire, - Pittas greit paėmė plunksną ir pergamento skiautelę. - Kokia pamoka? - maloniai pasiteiravo.
- Magiškųjų gyvūnų priežiūra aps Rubėjų Hagrią, - išbėrė mergina.
- Gerai, - Pittas brukštelėjo raštelį, kuriame paaiškino Hagridui Claire pavėlavimo priežastį, ir, maloniai atsisveikinęs su mokine, išėjo į savo kabinetą.
***
Bet prieš einant į runas, mokinės visų pirma turėjo palikti Didžiąją salę, kas sekėsi gan sunkiai, turint omeny aplinkybes...
- Labas, Aretha, - praeinančiai pro šalį merginai ištarė profesorius Duncan James.
- O! - net aiktelėjo Aretha. - Profesoriau... tai yra, Duncan, labas...
- Kaip sekasi? - pasiteiravo jis.
- Gerai, gerai, - išsišiepė ji.
- Susitiksim runose, - paplodama draugei per petį ir praeidama pro šalį sušnabždėjo Casandra.
- Klausyk, Aretha, vakar jaučiausi nemaloniai, kai per mane tave aprėkė Sneipas ir dar du kartus...
- Oj, nieko tokio, - kiek paraudo mergina.
- Mmm... Kad bent jau dabar nepavėluotum į pamoką, leisk man atve palydėti ir kelyje psišnekėti, - paprašė Duncan.
- Jei tik norit, - šyptelėjo Aretha ir abu su Duncan pajudėjo link Hagrido trobeles.
- Taigi, Aretha, kaip pastebėjau, užsirašėi net į tris menų šakas...
- Aha... Norėjau ir ketvirtos, bet draugės pareiškė, kad nebespėsiu į kvidičą, - prikando lūpą mergina, o tai išgirdęs Duncan nusijuokė.
- Taip, taip. Apie tai ir norėjau pasikalbėti... Kaip pastebėjau ir, pataisyk mane jei klystu, esi talentinga menams, ar ne?
- Naaaa... kaip čia pasakyti, - numykė Aretha ir užvertė akis.
- Kuklinies, - mirktelėjo profesorius. - Na, nevermind... Matai, bandysiu ateityje čia tokį sumanymą įgyvendint, bet apie jį vėliau, taigi... norėjau paklausti, kurią menų šaką norėtum plėtoti plačiau? Vis tiek, tu apie savo galimybes ir norus žinai daugiau nei bet kas kitas - paaiškino profesorius.
- O, sunkus klausimas, - šyptelėjo Aretha.
- Na o tu pagalvok. Kokia pamoka?
- Senovės runos, - į šį klausimą lengvai atsakymą rado mergina.
- A, tai dar kelio gabaliukas... Taigi, kurią šaką, a?
- Gal... Taip mastant gal... Galbūt šokį, - užsisvajojo Aretha mintyse galvodama, kaip ji atrodytų, šokdama su Duncan.
- Šokį? Puiku, puiku... Esi kada nors mokiusis šokti?
- Tiesą sakant... Šiaip mokiusis nesu, tačiau... Turiu beveik šešeriais metais už mane vyresnį pusbrolį, kuris vaikystėje mane šiek tiek mokė šokti, tai pagrindus šiokius tokius gal ir turiu...
- O, aišku... Na nieko, turėsiu garbės įvertinti, tačiau manau, kad turėtum puikiai šokti, be to, tavo laikysena puiki ir sudėjimas, kaip spėjau pamatyti, tinkamas, -pagyrė merginą Duncan.
- Arm... dėkuj...
- Už ką, dėl Dievo? Taigi pasakiau tai, kas akivaizdu, - mirktelėjo profesorius. Tuo metu jie priėjo beveik prie pat profesoriaus Jovio kabineto ir Duncan, palydėjęs Arethą, apsisuko ant kulno ir greitu žingsniu nukeliavo atgal į pilį. Tuo metu prie Arethos prieėjo Casandra, besišypsanti lyg jaunas mėnulis.
- Nagi? Pasakok, ką jis tau sakė, - tyliai paprašė Casandra.
- Na gerai... - sumirksėjo Aretha ir nekaltai prikando lūpą. Taigi, mergina užsivedė ir baigė tik tik prieš suskambant varpui, na o Casandra žiūrėjo į draugę susižavėjusiomis akimis ir teištarė "Ech, pora kaip tvora", aks sukėlė daug, tikrai daug juoko. Tuo tarou casandra pažadėjo Arethai papasakoti kažką per kitą pertrauką, bet kad nekankinti visų taip kaip Arethos, tai dabar pat grįšime atgal į tai, kas dėjosi Arethai pasišalinus su Duncan.
- Labas, - linktelėjo Casandra praeidama pro Oliverį Medį.
- Labas, Casandra. Turiu pasakyti, vakar puikiai pasirodei, - pridėjo jis. Casandra sustojo.
- O... Mano nuomonė kiek kitokia apie tai, bet vis tiek, ačiū, - vaikinui savo nuostabią šypseną padovanojo mergina.
- Na, kiekvienas turime savo nuomonę... Kur link keliauji?
- Į senovės runas, - atsakė Casandra.
- Nieko prieš, jei kurį gabaliuką paeisiu kartu? - maloniai pasiteiravo Oliveris.
- Ne, aišku, kad ne. Kaip grifų atranka? Nespėjau iškvosti Milestos, - šyptelėjo mergina.
- Oj, puikiai. Milestą, tiesą sakant, irgi paėmėm į komandą. Turėtų gautis visai neblogai, - šyptelėjo profesorius. - Šiaip jau laukiu pamokų - man jau pabodo maltis pirmyn pirmyn po Hogvartsą, praktiškai neveikiant nieko naudingo ir vis susidurti su Sneipu, laidančiu žudančius žvilgsnius į mane.
- Oooo... ir kodėl nsuipelnei šito malonumo? - pasiteiravo Casandra.
- Todėl, kad tapau profesoriumi vos 20-ies, o jis... gerokai vėliau. Be to, jam labai nepatiko, kad nugalėjome jo koledžo kvidičo komandą kelerius metus... Žodžiu, ilga istorija, trumpa pabaiga, - gūžtelėjo pečiais Oliveris.
- Na taip, logiška...
- Na ką, man jau laikas eiti. Šiaip sek skelbimus, kuo greičiau pasistengsiu įdėti pirmąją pamoką, - švelniai ištarė Oliveris, o Casandra viltingai pažvelgė į jį.
- Lauksiu. Noriu kvidičo, - ištarė ji ir, atsisveikinusiu su vaikinu, nuėjo tolyn į senovės runas, kur ir susitiko su Aretha bei išklausė pastarosios seilėjimusius apie tai, koks malonus Duncan.
***
Tuo tarpu Magiškųjų gyvūnų priežiūra praėjo, palyginus, ramiai. Milesta (kaip jau buvo įprasta) pasidalino naujienomis su draugėmis iš Švilpynės (na prie jų prisidėjo dar ir Amanda, Claire, Holly ir Vanessa), o po pamokų visi draugiškai keliavo į pilį.
- Po perkūnais, kas matė mano apyrankę? - šiek tiek atitolus nuo Hagrido trobelės.
- Mums eiti su tavim ir padėti paieškoti? - pasisiūlė Vanessa.
- Ne, nereikia. Nueisiu vėliau, vsi tiek bus lakstymo kaip nežinau ko... Šitą apyrankė gavau nuo brolio dovanų su praeitom Kalėdom, - paaiškino ji draugėms ir, apsisukusi ant kulno, nulėkė atgal prie Uždraustojo miško. Milesta nuėjo į tą vietą, kur stovėjo per pamoką ir pradėjo atidžiai dairytis sidabrinės apyrankės, kai pamatė tolumoje stovinčius Harį ir Hagridą. Jie atsisveikino ir vaikinas, pastebėjęs bendramokslę, pasuko prie jos.
- Nagi, nagi, ko mes ieškom? - pastebėjs akivaizdų faktą pasiteiravo Haris.
- Apyrankės... - susimąsčiusi atsakė mergina.
- Tos sidabrinės su raudonais akmenukais?
- Tos pačios, - kiek nustebusi linktelėjo Milesta. Jai buvo keista, kad Haris atsimena, kaip atrodo jos apyrankė.
- O nepaprasčiau būtų tiesiog pašaukti "Accio"? - paguodžiančiai šyptelėjo Haris.
- Oj... Čia idėja, - susiraukė Milesta. - Kvaiša aš, - atsiduso ji ir pasiėmė lazdelę.
- Leisk man, - paprašė Haris. - Accio, apyranke! - ištarė jis ir po kelių akimirkų į vaikiną suskrido gal penkios apyrankės. - Nagi, pasirink, - ištiesęs visas apyrankes pasiūlė jis. Ten buvo sidabrinių apyrankių su širdutėmis, su meškiukais ar šiaip, nieko neišsiskirianti.
- O taip ir pralobti galima, - nusijuokė mergina ir paemė savąjį papuošalą, na o kitus padėjo ant žolės - kam reiks, tas ras. - Mmmm... Gali užsegti? - paprašė Milesta.
- Be abejo... Graži apyrankė, - pagyrė Haris surado apyrankės užsegimą.
- Brolio dovana, - ištiesė dešinę ranką mergina.
- Ir daugiau nesakyk, kad esi kvaiša, - užsegęs draugei papuošalą paprašė Haris ir jie abu nuėjo atgal į pilį, linksmai taukšdami tai apie kvidičą, tai apie dar ką nors.

Dar viena diena (M.)
Kaip visada jie šoko, dainavo ir daug daug kalbėjo.
- Klausykit, Grifų Gūžtos naujoji komanda, man nemalonu jus pertraukti, bet jau vakarienės laikas, pareiškė Denis Krivis, maskatuodamasis prie brolio, jausdamasis, lyg ką tik jis, o ne Kolinas pateko komandon.
- Kaaaaas tokia? - perklausė Vanessa.
- Vakarienė? Kam ji rūpi?! - sušuko Semas. - Geriau padainuokit ir pašokit ant stalų, merginos, - išsišiepė jis.
- Em... Jei neinam valgyt, tada reiktų bent virtuvę nusiaubt atsakančiai, - surimtėjo Milesta.
- Nu tai baigsis vakarienė ir nusiaubsim, - mirktelėjo Ronis. Kadangi pasiūlymas buvo pakankamai geras, tai visi jį priėmė nė nesiginčydami. Tačiau toli gražu ne visas koledžas sutiko atsisakyti vakarienės vardan saldainių ir tūso. Priešingai - tokie buvo tik Haris, Ronis, Milesta, Vanessa, Semas, Dinas, Amanda, Holly, Claire, Kolinas bei Denis, Džinė, Hermiona, Nevilis, Dinas ir dar kelios mažiau žinomos personos. Tačiau jie apsisuko labai greit, o draugams iš Varno Nago koledžo pasiteiravus, ko grifiukai taip skuba, visi tik burbtelėjo "naują komandą shurinkom... švenčiam...". Aišku, šį jų pasiteisinimą suprato tik dalelė švilpynukų, kuri irgi nusprendė praleisti dalį linkmybių. O grįžus pasisotunusiems grifiukams bendrajame kambaryje virė diskusija. Jos centre strapaliojo kelios merginos.
- Ej, jūs būtinai turit įsirašyt į menus, - rimtu veidu pareiškė Milesta.
- Baik juokus, aukoti laika dėl kažkokių menų, kuriuose neaišku ką, darysim, kurį galėtumėm laisvai skirti mokslams... Gi VSMT artėja!
- O taip, ateities būrimui pavyzdžiui, jo? - suprunkštė Semas.
- Kaip tai neaišku? Taigi profesorius James'as aiškiaiū viską išdėstė atėjęs... - užvertė akis Amanda.
- Tai kad vis tiek... Man tai atrodo kažkaip nenaudinga, - gynėsi Levanda, palaikoma Parvatės.
- Nu tai aišku, kad nenaudinga. Menai gi niekam tikės reikalas, ane? Su jais nepamatysi, pavyzdžiui, kas įvyks po penkių minučių, - išrėžė Vanessa ir sumušo rankomis su greta stovėjusia Holly.
- Ir išvis, dabar, bedainuodama ir bestrapaliodama čia pasijutau kaip kažkokia nenaudingų dalykų prisisotinusi... eeee... nu žodžiu, - pareiškė Milesta ir įsitaisę fotelyje.
- Na aš taip nesakiau, tiesiog... kodėl jūs prikaišiojat man ateities būrimą? - nusuko temą ji.
- Ot geras klausimas, - suprunkštė Ronis ir, susižvalgęs su Hariu, pradėjo vaidinti: jis ištiesė prieš save rankas ir pradėjo jom mosikuoti:
- Aaaaaaaš mataaaaaau... rūūūūkąąąą... O, jame kažkas aiškėja! Galva... kūnas... menų mokytojas! Su... O Dieve, kaip negerai, kooooks negiaaaaaaras ženklas, ne, ne, ne, nežudyk jo, neee!!! - pasiekė kulminaciją Ronis ir visas bendrasis kambarys puolė nenumaldomai kvatoti.
- Štai šitie dalykai yra nenaudingi, - kategoriškai pareiškė Hermiona. - Netikslu, matot. Kaip kas nori, taip tas interpretuoja. Beje, Roni, tau reiktų užsirašyt į vaidybą, - šyptelėjo mergina ir pasitaisė savo plaukus.
- Tik tokiu atveju, jei ir tu eisi kur nors, - būdamas beveik tikras, kad Hermiona tikrai "neaukos laiko, kurį galėtų skirti mokslams", kaip kad sakė viena veikėja.
- Aš tai galvojau gal į kokius šokius užsirašyt... - prikando lūpą Hermiona.
- O! - neišlaikės sušuko Ronis ir visi vėl nusijuokjė.
- Prigaaaaavoooo, - suprunkštė Dinas.
- Ne, kodėl... čia aš ją prigavau, - mirktelėjo Ronis.
- O tu, Hari, eisi į kurį nors meną, a? - pasidomėjo Milesta.
- Nežinau šiaip... - tik dabar apie tokią galimybę realiai susimąstė vaikinas.
- Jis eis šokt, - už draugą atsakė Hermiona.
- Ir vaidint, - pridėjo RFonis.
- Nea, ne-a, - purtė galvą Haris.
- O taip ir be atsikalbinėjimų, - prisidėjo ir Semas.
- Vaikinai išeina į šokių ir vaidybos frontą, - nusijuokė Dinas, o paskui jį ir visi kiti.
- O taip, mes tada irgi, - pareiškė Milesta. - Jei rimtai, gal reiktų sudaryt kokį nors sąrašą?..
- Neblogai būtųm - linktelejo Amanda.
- Tuoj, atnešiu plunksną, - stryktelėjo Holy.
- Oj, tai visai nebūtina, - numojo ranka Semas. - Accio pergamente! Accio rašale! Accio plunksna! - sušuko jis ir čia pat į diskutuojantį ratelį įlėkė visi kviestieji daiktai.
- Ekstremalas, - matydama, kaip virš bendramokslio galvos pakimba buteliukas rašalo, pareiškė Holly.
- Taigi, kas rašo? - ištiesė priemones jis į Holly.
- Pasirinkimo laisvė... Savanoriai, siūlykiyės, - merginai plunksną į rankas įdavė Vanessa.
- Jo... Taigi, Menų būrelis, - dailiu šriftu išvedžiojo Holly.
- Mane, mane, mane įrašyk, - išbėrė Milesta ir visi draugiškai nusijuokė.
- Ok... Milesta Mirage... Ką lankysi? - perklausė Holly
- Muziką. Iiir šokius, be abejo. Oj, ir dar vaidybą gal... - prikando luųpą mergina.
- Ir dailę, jo? - kumštelėjo Milestai į pašonę Claire.
- Ir kvidičą, - priminė Haris.
- Ne, sorry... Kad ir kaip norėčiau piešti, bet man tam trūksta gabumų, - gūžtelėjo pečiais mergina, o Amanda su Claire pakraipė galvas "Ji visada šitaip..."
- Kas toliau? - pasiteiravo Holly, dailindama pavadinimą.
- Iš eilės. Aš, - išsiviepė Amanda.
- Amanda... Phoenix. Kur?
- Šokius, - atsakė mergina, jau dabar įsivaizduodama save, skraidančią po šokių aikšteloę.
- Ir muziką, - pridjėo Milesta.
- Ne, - atkirto Amanda.
- Oj, jau parašiau ir muziką, - elegantiškai delnu užsidengdama burną aiktelėjo Holly.
- Ei, klausyk, išbrauk...
- Nestabdyk Amanda. Be to, ir kiti užsirašyt nori, - mirktelėjo Claire.
- Gerai, toliau aš, Vanessa Bright. Į vaidybą ir šokius, - išbėrė mergina.
- Mhm, parašiau. Toliau? - klausiamai nužvelgė kambarį Holly. - O, Claire, kur tave rašyt?
- Mane? Erm... Šokt. Holly ir save užsirašyk, - priminė ji.
- Ačiū, būčiau pamiršus, bet aš tik į muziką.
- Ne, tu į muziką ir į šokį.
- Nagi, kas dar rašosi? - apsimetė neišgirdusi draugių pasiūlymo Holly tęsė sąrašo pildymą.
- Na tai tada dar mane pašokt, - paprašė Hermiona.
- O mane šokt ir vaidint, - atsiliepė Ronis.
- Mane irgi įrašyk ten pat, - linktelėjo Haris.
- Ir mane šalia pridėk, - suspragsėjo pirštais Semas.
- Tu ką čia dabar darai? Tarnaitė aš tau ar ką? - nusijuokė Holly.
- Erm... netyčia. Beje, Diną irgi pridėk, netarnaite Holly.
- Mane? Nu gali pridėt, jei ką, - gūžtelėjo pečiais pats Dinas.
- Ir mane pašokt, - vos ne stryktelėjo Kolinas.
- Ir mane, - prisidėjo mažasis Denis Krivis.
- Mane irgi įrašyk į šokius ir dainavimą, - pasigirdo Džinės balsas.
- Ir mane vaidint, - atsiliepė Nevilis, o greta sėdėjusios Parvatė ir Levanda net išsigando eiti į vaidybos pamokas.
- Aš noriu vaidint...
- O aš šokt!
- Aš į tą chorą...
- o aš piešt.
- Tiksliai, ašį irgi piešt.
- Nagi, įrašei mane? - girdėjosi iš visų pusių.
- Ej! Raminkitės! Aš neturiu automatinės plunksnos. Pakartokit visi lėtai , kas sekė po Dino, - pareikalavo Holly. Taigi, visi grifiukai iš lėto susakė, kas ko nori.
- Mane gal užrašyk pašokt... - atsiliepė Levanda.
- Tave? Į menus? - klausiamai akis pakėlė Holly, o visi kiti tik suprunkštė.
- Aj nu nenori tai gali ir nerašyt, - papūtė lūpas ši ir tyliai su Parvate susitarė užsirašyti asmeniškai, nuėjus pas profesorių James'ą.
- Taigi... Kas nors dar nori į menų būrelį? - užklausė Vanessa. Vieninteli atsakymas buvo tyla. - Puiku. Reikia sąrašą nunešt...
- reikia virtuvė nusiaubt, - prisiminė kažkas.
- Tai gerai, vaikinai eina į virtuvę, panelės nešą sąrašą, - sukūrė planą Amanda.
- Erm... khem, - atsikrenkštė Milesta, o jos draugės, supratusios mintį, nuleido akis, kad nepultų juoktis.
- o kur, jūsų manymu, mums reiktų rasti profesorių James'a? - pasiteiravo Parvatė.
- Jums? Jums išvis nereiktų, gi menai - niekam nereikalingi, - prisiminė Claire.
- Eeeee... O rimtai, kur? - susidomėjo ir Vanessa.
- Tai nieko, pasivaikščiosim pirmyn atgal, aukštyn žemyn ir rasim. Gal, - nusijuokė Milesta.
- Gerai, tada ir žygiuojam, - pakilo Semas su Roniu. Taigi, minėti vaikinai drauge su Dinu ir Hariu nukeliavo pas namų elfus nusiaubti virtuvės atsargų, o Milesta, Claire ir Vanessa išėjo nešinos sąrašu ieškoti profesoriaus Duncan James, kurio ieškojo daug ilgiau, nei vaikinai plėšė virtuvę. Tiesą sakant, merginos surado profesorių Duncan tik pasitelkusios sau į pagalbą kitus.
- Žiūrėk, Oliveris, paklauskim jo, - pasiūlė Milesta, pastebėjusi priekyje einantį Oliverį Medį.
- Eeee... o sakai, jis žinos? - mąstė Vanessa.
- Tai aišku. Nepastebėjai, kad jie draugeliai? - prisidėjo prie Milestos ir Claire.
- Erm... That's a good point, - nusijuoke Vanessa.
- Labas, profesoriau Medi, - pasisveikino Milesta, kai jos visos trys pasivijo Oliverį.
- O, sveikos. Aš ir galvoju, kas čia gali mane taip vadint, - nusijuokė vaikinas.
- Na o ką, negi tai neatspindi dabartinių tavo pareigų? - šyptelėjo merginos.
- Tiesą sakant, atspindi, tačiau man keista girdėti pasakymą "profesorius Medis".
- Nieko, kai mokyklą baigs Denis Krivis ir jo karta, visi tave turbūt ir vadins Profesoriumi Medžiu.
- O dieve... Iki to laiko ir pasent spėsiu, - nusijuokė vaikinas. Anywayz, šiandien tikrai puikiai skraidėt. Regis Grifų Gūžta formuoja naują tikrai gerą komandą. Malonu tai matyti, - mirktelėjo jis.
- Lipkit iš braškių, - pasiūlė Milestai ir Vanessai Claire.
- Ej, Claire, o kodėl tu nedalyvavai atrankoj? - pasiteiravo Oliveris.
- Taip sakant... erm...
- Pasitikėjimo savim stoka, - už draugę atsakė Milesta.
- Aišku, aišku... tai ko, merginos, tokiu laiku vaikštinėjat? Tuoj komendanto valanda gi, - priminė vaikinas.
- Mes, po teisybei, ieškom profesoriaus James'o, - atsakė Vanessa.
- Ir mums prastai sekasi, - prisiminė Claire.
- Todėl būtų malonu, kad kas nors, pavyzdžiui tu, mums padėėėėėtuuuum... - sumirksėjo merginos.
- Ahaaa... Na, tiesą skaant, aš pats einu pas jš gerti arbatos, taigi, galėčiau palaikyt jums kompaniją ir palydėt. Be to, jeigu prigautų koks Sneipas, galėtumėt pasiteisint, kad einat su... taip sakant... profesorium, - išdėstė Oliveris.
- Nuostabu.
- Puiku.
- Fantastika.
- Tada ir einam, - jie pradėjo judėti link Duncan James apartamentų ir kelyje diskutavo apie... kvidičą.
- Beje, Švilpynė šiemet turėtų tapti gera komanda. Šiandien atrankoje dalyvavo tikrai puikųs žaidėjai, - prisiminė Oliveris.
- O, gal pameni kas? Įdomu, kaip sekėsi mano draugėms, - prisiminė Milesta.
- Mhm, kažką... tik ne visų vardus žinau - per kelerius metus spėjau pamiršti. Taaaaaip... gaudytoja tapo tokia... smulki panelė, jei neklystu, Aretha vardas.
- Pateko? Jėga! - suplojo rankomis Milesta.
- Aha, tikrai puiku, - pritarė ir kitos. - Galės su Harius rungtis, - sukikeno Vanessa.
- Kas dar?
- Erm... Samara... Keanu ir... kaip tas vardas... Elijah, - prisiminė Oliverias.
- Fantastika. Jie tikrai geri, - linktelėjo merginos.
- Atmušėjai... du vaikinukai... jei neklystu, Paul ir Johnny.
- Jei ką, tai bus nors linksma žaist su tokiais priešininkais.
- Nesakyk, su Semu irgi bus iš ko pasijuokt, - pareiškė Oliveris.
- Na taip, tavo tiesa. Tik gaila, kad dvyniai jau mokyklą baigė...
- Ei, o kas gynėjas?
- Gynėja tapo tikrai puiki mergina. Klasiškai žaidžia. Vardas... erm...
- Casandra? - nerimo merginos.
- Jo, Casandra.
- Jėga, liuks! - šypsojosi trys panelės.
- Aha, tiktai jums, naujosios puolėjos, reiks daug treniruotis. Tikiuosi tai suprantat, - pamoskliškai tarė Oliveris.
- O taip... Haris jau nušvietė situaciją, - linktelėjo Milesta su Vanessa.
- Ej, o ką kapitonu išsirinkot? - pasiteiravo Oliveris.
- O mes jį išsirinkom?.. - suprunkštė Vanessa ir Milesta.
- Tai išsirinkit kuo greičiau, - patarė Oliveris ir čia pat sustojo.
- Taigi, atėjom. profesoriaus Duncan James klasė. Vaikinas pasibeldė ir iš už durų atskriejo malonus ausiai "užeik, Oliveri"
- Matai, Dunc, aš ne vienas, - pradaręs duris pareiškė vaikinas.
- O, svečiai, malonu, arbatos? - pasiūlė Duncan.
- Šiaip tikrai norėtumėm...
- Bet bendrajame kambaryje mūsų jau seniai laukia.
- Matot, švenčiam... - pasiteisino Milesta ir kaltai nudelbė akis.
- o taip... aišku. Taigi, kas nors nutiko? - pasiteiravo Duncan, o tuo tarpu merginos dairėsi po milžinišką kabinetą ir stengėsi viską įsidėmėti.
- Mes dėl menų atėjom...
- Šiokį tokį sąrašiuką sudarėm...
- O, ačiū, merginos, - mirktelėjo profesorius. - Tik man įdomu, kaip reikės susitvarkyti su blankais, kuriuos turiu užpildyti... - pavartė akis vaikinas.
- Nieko, aš tau padėsiu, - padrąsinamai draugui per petį paplojo Oliveris.
- Nuostabu, - šyptelėjo draugai.
- Tai gal mes tada ir eisim...
- Švęst...
- Aha, ačiū dar kartą.
- Viso gero, labos nakties, profesoriai, - atsisveikino merginos.
- Dieve, Oliveri, mes tooookie seni...
- Tokie kaip Sneipas, - pareiškė Oliveris ir šyptelėjo.
- Erm... - numykė merginos, biškutį nepagavusios kampo.
- Labai jau jūs oficialiai su mumis. Mes tik kokiais penkiais metais vyresni už jus, - prisiminė Duncan. - bet nieko, apie tai pakalbėsime per pamokas. Labanaktis, - jis apslaugiai atidarė duris ir merginos išėjo į bendrajį kambarį, visos beveik seilėdamosios "kokia faina klasė,koks jis gražus, mielas ir draugiškas ir tt ir pan". Taigi, trys merginos grįžo į savo bokštą, kur jų jau seniai laukė, o Oliveris su Duncan pildė dokumentus, gerdami arbatą. Galiausiai Oliveris pasijuto pavargęs ir išėjo į savo kabinetą, o Duncan išėjo šiek tiek pasivaikščioti, kad išblaškytų miegus, mat šįvakar turėjo užpildyti krūvelę dokumentų. Taip jis ir susitiko Aretha, su sąrašu rankoje plavinėjančia po pilį. Kadangi tolimesnė istorija jau žinome tai tęsime nuo ten, nuo kur baigėsi pasakojimas apie Arethą ir profesorių James. Jis lėtu žingsniu lydėjo panelę Moony atgal į Švilpynės bendrąjį kambarį. Jie abu labai puikiai diskutavo apie menus bei kvidičą, kai šias diskusijas nutraukė pažįstamas balsas...
- Panele Moony, jums dar negana?!
- Profesoriau Sneipai, aš...
- Panele Moony, aš jums aiškiai pasakiau, kad seniai turėtumėte gulėti lovoje. Norit arešto, jei taškų nuėmimo negana? - Aretha nuleido galvą ir kurį laiką tylėjo, mąstydama, ką atsakyti.
- Kalbėkit su manim, panele.
- Profesoriau Sneipai, man rodos, tai visai nebūtina. Panelė Moony tik padėjo man pildyti dokumentus, - paaiškino Duncan, o Aretha pasijuto laiminga kaip niekada.
- Aha... Ir nuo kada, "profesoriau", mokinės vidury nakties pildo dokumentus?
- Nuo tada, profesoriau, kai aš jų to paprašau turėdamas rimtą motyvą . - Aaaa... ir koks gi jis? - nerimo Sneipas.
- Nemanau, akd jis jums labai rūpi. Atsiprašau, bet norėčiau palydėti panelė Moony atgal į bendrąjį kambarį, kad dar vienas mokytojas jos šitaip neužsipultų. Atleiskit, profesoriau, - linktelėjo Duncan ir abu su Aretha nukeliavo į priešingą pusę nuo Sneipo.
- Ačiū, - maloniai padėkojo Aretha, plačiai besišypsodama.
- Niekis, juk būtent dėl manęs tu ir užtrukai, - taigi, Duncan palydėjo Arethą į bendrąjį kambarį ir pats vėl grįžo prie savo dokumentų bei karšto šokolado, dar pasigailėjęs, kodėl jos nepasiūlė jam taip padėjusiai Arethai.

sorrium, kad mazai, bt nepavyko prisest prie kompo ir daugiau parasyt (V.)
Papietavę grifiukai, norintys patekti į naująją kvidičo komandą, susirinko bendrajame kambaryje. Visi nekantravo ir kartu bijojo už valandos turėsiančios įvykti atrankos. Kolinas ir Denis Kriviai susėdę ant mikštų foteliukų ginčijosi, kuris iš jų taps atmušėju ir baisiausiai įsižeidė po, jų nuomone visai neteisingos Semo replikos apie jų ribotas galimybes. Ant sofučių netoliese buvo įsitaisę Haris, Ronis, Milesta ir Džinė. Jie smagiai šnekučiavosi panašiom temom.
- Hari, aš tau šimtu procentu garantuoju, kad būsi vėl priimtas komandon,- jau nežinia kelintą kartą kartojo Ronis savo susirūpinusiam draugui.
- Be to aš abejoju ar atsiras drąsuolių norinčių susigrumti su Hariu dėl jo vietos, - patikino Milesta ir Ronis su Džine jai pritariamai linktelėjo. Haris nervingai pažvelgė į jų švytinčius veidus ir šiek tiek pralinksmėjo. Po kelių minučių jis jau ryžtingai dalino patarimus merginoms:
- Jūs žinot, kad pats Oliveris rinks naujus narius, tad turėsit labai stengtis. Jam įtiks ne bet kuris… - pradėjo jis, nusprendęs iš anksto supažindinti jas su tuo kas laukia.
Priešais židinį, sukišusios nosis į pergamentą, sėdėjo Vanessa ir Amanda. Jos tyliai kažką žinbždėjosi.
- Mielasis Lee....nee...netinka...Brangusis Lee...irgi ne, per daug oficialu... Labas Lee...nei šis nei tas...
- O gal užteks paprasto “sveikas”? – pasiūlė jai draugė ir su užuojauta nusišypsojo. Amanda nužvelgus ją dėkingumo kupinu žvilgsniu išraitė pirmąjį žodį lape.
- Aha...o kas toliau? – Amanda jau buvo beprarandanti norą rašyti.
- Kaip tai kodėl? – pasipiktino Vanessa,- nagi, parašyk, kad buvo labai smagu jį pamatyti, kad gerai praleidai laiką...
- Nerašysiu to...
- Pasakyk nors vieną svarią priežastį, - pasipūtė Vanessa.
- Dar pagalvos, kad jis man patinka..
- Bet juk taip ir yra! – garsiai šūktelėjo Vanessa ir buvo perlieta pasibaisėjusio Amandos žvilgsnio.
- Ššš...
- Nešušink čia, visi per daug užsiėmę, kad klausytųsi kitų pokalbių,- patikino ją Vanessa.
- Tai jau...Hogvartse ir sienos turi ausis..- suburbėjo šiek tiek nepatenkinta Amanda, bet greit atlyžo ir vėl palinko link lapo.
- Negaliu susikaupti...
- Žinai, gal tu geriau viena parašyk, manau bus lengviau tau, - pasiūlė jai Vanessa ir stojosi eiti link kitos grupelės, - tik nepamiršk paklaust apie...
- Joshą?,- išsišiepė Amanda.
- Taip, ir apie jį... tik nesakyk, kad...
- ....tu domėjaisi?
- Jokiu būdu! Be to man visai neįdomu, tik šiaip įdomu..
- Neįdomu, bet įdomu.. supratau, - nusijuokė Amanda.. – Eik gi, aš viską žinau, man tereik susikaupt ir laiškas bus gatavas.
Vanessa paliko draugę galinėtis su laišku ir prisijungė prie kitos grupelės, kurios viduryje Ronis kažką labai vaizdingai aiškino Milestai ir Džinei. Hairs, matyt nebe pirmą kartą girdintis pasakojimą, buku žvilgsniu spoksojo į židinio liepsnas, kažką tyliai niūniuodamas.
- Taigi aš jam gerokai trinktelėjau tąkart ir dabar jis mane aplenkia dešimties metrų atstumu! – užbaigė savo pasakojimą Ronis, vaizdingai pamosikuodamas kumščiais, bet nesulaukęs didelio susižavėjimo šūksnių sudribo atgal į krėslą.
Staiga Milesta atsistojo, kad Džinė net aiktelėjo. Visų galvos atsisuko į kompaniją ir stovinčią Milestą.
- Ko žiopsot kaip kvailiai? – sukikeno ji, - greit visi į aikštę, už penkių minučių atranka!
Visas bendrasis kambarys suūžė. Visi pasigriebė šluotas ir nuskuodė pro portreto angą. Aikštėje jų laukė nekantraujantis Oliveris Medis su vėl į pagalbą jam atėjusiu profesoriumi Duncan James.
- Pagaliau, jau galvojome, kad grifai nebenori žaisti kvidičo, - mestelėjo Medis, - sveikas Hari, tai ką, jau tau leista žaisti?
- Sveikas Oliveri, tikrai taip! Sugrįžęs Dumbldoras davė leidimą.
- Sėmės atrankoje tada, bet spėju konkurentų neturėsi, - pakartojo Milestos mintį pats Medis.
- Pažiūrėsim, - atsakė Haris ir šiek tiek paraudo.
- Taigi, pirmiausiai norėčiau matyti visus norinčius užimti puolėjų vietas. Profesoriui Sušvilpus visi pakilsim į orą ir jūs gausit išbandyi jėgas prieš mane.
Į priekį išėjo nemažas būrelis grifų: Džinė, Parvatė, Vanessa, Milesta, Semas ir Levanda.
- Tai ką, vien merginos? – nusistebėjo Oliveris, nepastebėjęs užsislėpusio Semo, kol tas garsiai neatsikrekštė ir visi nepradėjo kvatotis.
- Oi, atleisk Semai, - nuoširdžiai nusišypsojo Medis ir Milesta tyliai kažką sušnibždėjo Vanessai į ausį. Semas atsisuko į ją ir paklausė:
- Apie kokią Casandra šnekat?
- Ką? Eee...kokią dar Casandrą? Nepažįstam jokios Sandros... - nevykusiai bandė užglaistyti reikalą Vanessa, bet Semui nespėjus paprieštarauti, pasigirdo prof. James švilpukas ir visi suskubo pakilti į dangų. Likusieji ant žemės stebėjo kaip jiems sekasi:
- Ta, raudonai geltona, tikrai pateks..- patikino Ronis šalia jo stovinčią Amandą.
- Ten visi tokie! – pasakė toji ir pavartė akimis, duodama suprasti, kad vaikinas tik ką totaliai nusišnekėjo.
- Nu tai kaip aš kitaip nurodysiu kuri..., - suburbėjo po nosimi Ronis ir nusisuko į Harį pritarimo, bet vaikinas užvertęs galvą labai susidomėjęs sekė įvykius “danguje” ir net negalvojo įsitraukti į diskusiją. Susiraukęs Ronis nusprendė paliksiąs šią temą vėlesniam laikui ir taip pat užvertė galvą į viršų.
Pagaliau, po gerų dešimties minučių, šešiukė,su Medžiu priešakį, nusileido ant žemės.
- Taiiip...man išties labai sunku nuspręsti... – pradėjo Medis ir jo žodžiai tikrai atsispindėjo susirūpinusiame veide. – Visi jūs buvote labai šaunūs, bet reikia išsirinkti tik tris, tad manau paimsim dvi merginas ir vaikiną, Milesta, Vanessa, Semai, sveikinu, jūs – naujieji Grifų Gūžtos puolėjai! – iškilmingai užbaigė Oliveris ir linksmai paspaudė rankas. Trijulė tuoj pat puolė glėbesčiuotis ir nulėkė pas draugus, nekantraujančius juos pasveikinti. Ronis ir Haris linksmai pasveikino Semą, nes jų nuomone, komandoje jie, kaip vieninteliai vyrai, nebejautė valdžios. Bet vistiek pasveikino ir paneles. Ronis eilinį kartą nenulaikė liežuvio už dantų (“Oi smagu bus persirenginėt rūbinėje...”) ir už tai gavo visiškai nešvelnų kumštelėjimą iš draugo. Merginos tik sukikeno, o Milesta, po Hario mirktelėjimo, dar ir užraudo. Žinoma, nepadėjo ir Vanessos pasiūlymas lipt iš braškių, už kurį ji taip pat susilaukė niukso. Bet juos velgi nutraukė Oliveris:
- Nagi, paskubėkit, mūsų dar laukia daug darbo. Atmušėjai, prašau paskui mane, - jis paragino juos.Amanda, Nevilis ir Krivių broliukai pasiskubino ir šovė vienas po kito į viršų.
Šįkart viskas užtruko dar ilgiau. Kolinas Krivis, ne taip kaip jo brolis, parodė turintis užslėptų gabumų ir energingiausiai iš visų mostagavo blokštu. Apačioje Haris tyliai skundėsi, kad visai nenorįs jo matyti komandoje, dėl visiems žinomos priežasties, bet turėjo pripažinti, kad vaikinukas pasirodė neblogai. Taigi Fredžio ir Džordžo vietas užėmė Amanda ir Kolinas.
- Nors ir smulkučiai, bet abu pasirodė šauniausiai, - pasveikino juos Oliveris ir Duncan.
- Kiek bus norinčių patekti į gaudytojo vietą? – linksmai paklausė Oliveris, jau žinodamas atsakymą. Vienintelis Haris pakėlė ranką. Visi garsiai nusikvatojo. - Hari tau pasisekė, kadangi konkurencija nedidelė, tu patenki komandon, - vis dar kikendamas pranešė Medis.
Po atrankos, naujai suformuota komanda dar nuėjo pasitarti į rūbines ir po pusvalandžio jau visi linksmai šventė bendrajame kambaryje.

neužmuškit VyNillos :}}}
Šeštadienio vakarą, kaip paprastai, visa Švilpynė buvo susirinkusi savo bendrajame kambaryje, šiemetiniai šeštakursiai, kaip visada, buvo užsiėmę geriausias vietas prie židinio ir staliuko.
- Na aš bent jau žinau, į kurią vietą bandysiu patekti, ne taip, kaip kai kurie... – Arethai vyptelėjo Casandra. Draugė tik pastatė akis.
- Aš ką, aš irgi apsisprendus!
- O taip, - nusišaipė Casandra ir nutaisė Arethos balsą: - „Nežinau, į gaudytojus ar į atmušėjus eiti...“
- Nu tai va, gaudytoja arba atmušėja! – pareiškė draugė.
- Eee, žinok pas atmušėjus bandydama patekti tai konkurentų turėsi, - pagrasino pirštu Paul.
- O ne, tada į atmušėjus neisiu. Eisiu į gaudytojus!
- Pas gaudytojus irgi bus konkurencija... – nuo tolimesnio fotelio atsiliepė Hana.
- Oh no! – Aretha griebėsi už širdies. – O ne! Nepateksiu aš į komandą iš viso...
Tuo tarpu Johnny buvo įdomiau Hana negu Arethos dejonės.
- Tu čia ką dabar šnipinėji?
- Nešnipinėju, - pasipūtė ta.
- Ne, tik netyčia klausaisi pokalbio, - palingavo Paul. Hana nieko netarusi nuleido galvą prie savo „Aštrių nagų ir arbatžolių lapelių“, o mūsų kompanijos fronte kalba pasisuko apie puolėjus.
- Aš tai tikrai į tą poziciją eisiu, - pareiškė Elijah. – O kas dar?
- Aš, aš dar! – užriko ir sumostagavo rankomis Samara taip, lyg sėdėtų kitame kambario gale, o ne gretimame fotelyje.
- Atsiprašau, neišgirdau? – prisidėjo prie ausies ranką Elijah.
- Samara gi, ar tu priekurtis?
- Tai, sakai, vėl netyčia išgirdai, Hana, jo? – pavartė akis Paul. – Gal keičiam temą, neįmanoma kitaip...
***
Mažasis Krivis raudojo, į pakaušį gavęs iš šachmatų figūrėlės, o didysis Krivis putojosi, mat mažasis per tą nelemtą netikėtą smūgį nutėškė ant žemės didžiojo fotoaparatą su brangiais Hario Poterio kadrais.
Milesta buvo jaukiai įsitaisiusi ant fotelio, kojas visai nekukliai susikėlusi ant kito ir įnikusi į „Gilderojaus Lokharto patarimus muzikantams“.
- Ar čia užimta? – pasigirdo malonus vyriškas balsas virš Milestos galvos.
- Gal ir užimta, - net neketindama pasitraukti atrėžė Milesta.
- O gal vis dėlto... – nenusileido Haris.
Milesta pakėlė akis neiškentusi tokio nepraustaburniškumo ir naglumo ir jau žiojosi kažką sakyti, tačiau jos žiauna taip ir liko atvipusi.
- Oo... Hari, - mąstydama ką čia suvėlus pradėjo Milesta, - žinoma, sėsk, sorry, nepažinau.
- Malonu, - nusišypsojo Haris ir įsitaisė greta. – Ką čia skaitai?
- Aaaaaai... – bandydama knygą paversti taip, kad nesimatytų autoriaus sumurmėjo Milesta, - šiaip, muzika duomiuosi, o kaip tu gyveni?
- Amanda, klausyk, - stengdamasi vaidinti nerūpestingą užklausė Vanessa, - tas vaikinas... na Lee draugas. Joshas.
- Kas su juo? – neskirdama tokiai temai per daug dėmesio atsiliepė Amanda.
- Kas tas Joshas? Čia tas Lee padružkė? – susidomėjo Claire.
- Mhm, tas, - patvirtino Vanessa. – Taigi, Amanda, negi nieko nepasakysi....?
- Na ką, geras vaikinas, linksmas, Lee draugas. Kas ten dar... Buvęs varnanagis kaip žinai. – Toliau nesuprasdama tokio staigaus susidomėjimo Joshu dėstė Amanda.
- Ah, Vanessa, matai, kad žmonės nesupranta. Kam tu užuolankom? Kas rūpi tą ir sakyk. „Amanda, nežinai, Joshas turi merginą?“ – neiškentusi įsiterpė Holly.
- Aaaaaai čiaaaa taaaaaaaai, - pagaliau susivokė Amanda. – Kiek žinau neturi, o ką, Vanessa?
- Nieko... Šiaip... Nu žodžiu, nieko. – gavusi tai ko norėjusi Vanessa pasisuko į Milestos pusę, - Kaip gyveni? Apie ką šnekat?
- Su Hariu užsikalbėjom apie kvidičą, - išmetė plačią šypseną Milesta.
- Mhm, Vanessa, tu žaisi? – pasidomėjo Haris.
***
Kitą rytą Casandra pabudo pati pirmoji, iš lovos kartu išversdama ir Alisą su Aretha, ši savo ruožtu – Deli, po jos pabudo Taifas, Taifo šeimininkė ir grandininės reakcijos principu pagaliau buvo išbudintas visas merginų miegamasis.
- Ūaaa... – vos neišsinarindama žandikaulių nusižiovavo Kiara. – Ka-aaas čia per... per... peeeer...
- Gal pirma nustok žiovauti? – nusijuokė Emily.
- Ajo, gera idėja, - Kiara dar gerokai pasirąžė ir pagaliau gražiai persakė klausimą: - Tai kas čia per ankstyvas sujudimas?..
- Ankstyvas? Kad nelabai, - šyptelėjo jau besimaukšlinanti apsiaustą Casandra. – Gi kvidičo atranka šiandien. Mes lėksim dar pasitreniruot šiek tiek.
- Ir, kaip girdis, vaikinai taip pat, - nusprendė Aretha, išgirdus barškinimąsi už sienos.
- Tai turbūt ir mums ne pro šalį būtų, - išsirito iš lovos Samara.
***
- Bonjorno! – šįryt Milesta buvo žvali kaip niekad.
- Nu rūpužės su buožgalviais, ką TU čia išsidirbinėėėėji? – atmerkusi vieną apmusijusią akį išrėžė Claire.
- Ką ką, rytas jau! Sekmadienis! O dar kvidičo antranka popiet!!! – nusistebėjusi tokiu draugių abejingumu sunėrė rankas ant krūtinės Milesta.
- Būtent! POPIET!!! – bespardyama kaldrą inkščiančiai subliuvo Holly.
- Milesta, na būk gi žmogus, dabar gal kokia penkta ryto... – sumykė Vanessa.
- Dešimta jau, miegaaalės jūs, - išmetusi pozą koja toliau trepsėjo Milesta.
- Nenumirsim ir be pusryčių, - kasdieninio sakinio kaip gelbėjimosi šiaudo griebėsi Amanda.
- Be pusryčių?! Juokus mėgstat... – dabar Milesta jau rimtai susirūpino.
- Nors kiek tvarkos, merginos... – besispirdama į šlepetes išdėstė Hermiona.
- Tvarkos tvarkos, miego reikia, o ne tvarkos, - suburbėjo Claire visą pyktį išliedama ant pagalvės (aut.past. vargšė pagalvė).
- Vienas du trys, keliamės, - bandė save prisiversti Vanessa.
- dvidešimt penki, dvidešimt šeši, dvidešimt septyni, o mes dar gulim... – pasibaisėjo žiauria tiesia Holly.
- Tas negailestingas gyvenimas, - atsiduso Amanda ir nusprendusi, jog visvien nieko doro iš tokio miego nesigaus iškišo pusė kojos iš po kaldros.
- Palydėkime aplodismentais tokias Amandos pastangas! – atkuto Claire iškišusi tik pora kojų pirštų.
- Nenorėkit, kad imčiausi griežtų drausmės priemonių, - kilstelėjo antakius Milesta.
- Ką gi tu padarysi, - suprunkštė Holly.
- Kąąąą? Kažkas drįso suabejoti mano išradingumu? – nustėro ir akis išvertė Milesta.
- Lyg irrrr...
- Ak mat kaip... – Milesta pasiėmė nuo lovos lazdelę ir... – „Vandernisimo!“ Geras vandens šliūksnis užsitėškė ant kiekvienos dar begulinčios personos galvos.
- Sadistėėėėėėėėė!!!!!
- Budelis!!!
- DĖL MERLINO BARZDOS!!!
- Išprotėjai... – pasinaudojo paskutine balso teise Vanessa.
***
Netrukus visos ir visi jau buvo nuskubėję į Didžiąją salę ir susėdę prie stalų.
- Nepasprink tik, - prunkšdama perspėjo Johnny Samara.
- Bhūtsinay, - susigrūsdamas (ir kone pirštu pasistumdamas) paskutinius pusryčių kąsnius leptelėjo Johnny, čiupo už pakarpos Paul ir abu nulėkė pasiimti šluotų. Likusieji švilpynukai papusryčiavo kur kas kultūringiau ir taip pat šoko nuo stalo. Jiems jau išeinant iš salės, nuo Grifų stalo mostaguodamasi stryktelėjo Milesta.
- Sėkmės, merginos!
- Ačiū, - nusijuokė Elijah.
- Ak taip, ir vaikinai, - susiprotėjus pasitaisė Milesta.
- Dėkui dėkui, - nusišypsojo Casandra.
- Jum taip pat sėkmės o pietų, - dar šūktelėjo Aretha ir visi nulėkė į miegamuosius, susirankiojo šluotas, o po valandėlės jau skraidė kvidičo aikštėje.
Kompanija spėjo dar šiek tiek pasitreniruoti, kai į sceną įžengė du tą rytą svarbūs asmenys: be abejonės, Oliveris Medis, nešinas šluota ir kvidičo kamuoliais, ir prof. Duncan James, nešinas laikmačiu ir švilpuku.
- Labą rytą, - smagiai šūktelėjo Oliveris, o jo balse buvo galima išgirsti tą maniakišką gaidą, kuri pasigirsdavo visada, vos tik kalba pasisukdavo apie kvidičą. Švilpynukai smalsiais veidais aptūpė profesorius. Arčiausiai prisigrūdo, kad ir kaip neįtikėtina bebūtų, Casandra su Aretha.
- Duncan man tik šiaip palaiko kompaniją, į profesorių nekreipkite per daug dėmesio... ypač merginos, - prunkštelėdamas tyliau pridūrė Oliveris.
- O taip, aš tik stebėsiu... - apspangusiom akim patvirtino Aretha.
- Aha. Stebėsi. Šmaukštą. Neabejoju, - sukrizeno Casandra, o Aretha atsiliepdama tik tuktelėjo draugei į pašonę.
- OK, mažiau kalbų, daugiau darbų. Pradėsime nuo puolėjų, ar visi pasiruošę?
Elijah, Samara, Keanu, Ernis ir Zacharijas žengė į priekį.
- Tvarka, - apsipatenkinęs konstatavo faktą Oliveris. - Taigi, kylam į orą, prašom paeiliui. Aš ginsiu lankus, o jūs bandysite įmesti. Aišku?
- Taip! - vienu balsu atsiliepė kandidatai į Švilpynės puolėjus.
Kai jie visi pakilo į orą, o Duncan James patogiai įsitaisęs ant žemės užėmė švilpuko ir laikmačio vaidmenis, Casandra Arethai pasiūlė servetėlę, o šiai atsisakius - seilinuką.
- Kaip tai ne? Mygom tik imk, kaip tu atrodysi po dar 10 minučių...
Jos apsisuko ir jau ketino susirasti kokias patogesnes vietas, kad galėtų stebėti draugų pasirodymus, kai staiga... o taip.
- Panelės? - Duncan kreipėsi į Casandrą su Aretha. Abi susižvelgė, Cassie prieš atsisukant dar spėjo liept draugei apsiramint.
- Taip, profesoriau?
- Kokias poz...icijas norėtumėte užimti?
- Ahm... gal pasiseks tapti gaudytoja...
- O aš bandysiu gauti gynėjos vietą, - atsiliepė Casandra.
- Kaip ir Oliveris, ar ne?
- Kaip ir...
- Šaunu, - atsiliepė profesorius ir (Arethos ilgesingam atodūsiui) nukreipė žvilgsnį į dangų, kur jau spėjo išryškėti aiškūs lyderiai - Keanu, Elijah ir Samara. Merginos taip ir liko stovėti, kol draugai nusileido - neteko ilgai laukti, mat Oliveriui nebuvo reikalo užsiiminėti Smito ir Makmilano cirkais.
Draugai nusileido šypsantys kaip jauni mėnuliai.
- Patekom!!
- Na ką, lenkiam galvas prieš naujus puolėjus, huh? - nusišysojo Aretha ir apkabino Samarą, o po jos į glėbį stvėrė Keanu, kai tuo tarpu Casandra glėbesčiavosi su Elijah. Po minutėlės prisistatė ir Johnny su Paul, taip pakratę nugalėtojų (net Samaros) rankas, kad šie jas paskui dar kurį laiką pačiupinėjo, kol pagaliau pajuto gerai veikiančius pirštus.
Oliveris supratingai draugams leido minutėlę pasidžiaugti ir tuomet į orą šovė Paul su Johnny, lydimi kažkokių nepastebimų personų, kurios, kaip nuspėjo kiti, galėjo būti Džastinas ir Zuzana... o po minutėlės ore jau buvo galima stebėti šou. Džastinui, vos pradėjus žaist, į galvą kur buvęs, kur nebuvęs vis kaukštelėdavo koks muštukėlis, Zuzana kur buvus, kur nebuvus vis pamesdavo lazdą, kuri paskui labai nemaloniais būdais sugrįždavo pas ją. Paul su Johnny, buvę visur, raitėsi iš juoko vos nenusiversdami nuo šluotų. Nieko nuostabaus, kad šis cirkas taip pat baigėsi labai jau greitai. Naujieji atmušėjai žemėje buvo sutikti aplodismentais ir ūkavimais.
Taip atėjo eilė gaudytojų atrankai. Į orą, prisiklausiusi Casandros patarimų žiūrėt į Šmaukštą, o ne į Duncan James, pakilo Aretha, o jos vienintelė (nelabai rimta, kaip kai kas sau leido prognozuoti) konkurentė buvo Hana.
- Dunc! Paleisk Šmaukštą! - riktėlėjo Oliveris. Aretha tik spėjo žvilgtelėt į Duncan, kažkur jam panosėj spėjo pastebėt blykstelint ir šovė aukštyn. Arethos valdoma Aureolė-2000 nuostabiai vinguriavo paskui auksinį kamuoliuką, o Hanai... teko pasitenkinti tik juodu taškeliu. T.y. Arethos apsiaustu. Po minutės viskas buvo baigta. Aretha pergalingai nusileido į draugų būrį, iš kurio išpuolė Casandra, o paskui ją - Elijah.
- Statai ledų! Ledų!
- Mwahahahaaa!
- Eik paskraidyt, Cassie. Dar pažiūrėsim, - nusijuokė Aretha ir paplojo draugei per petį.
"Ten, danguje" susiklostė panaši situacija, kaip ir visais ankstesniais kartais: Casandra gražiai pastatė į vietą Maiklą Kornerį ir Keviną Vitbį apgindama visus lankus nuo visų kamuolių, kai tuo tarpu vaikinų pastangos baigėsi... kiek prasčiau.
Apačioj Aretha su Elijah again strapaliojo.
- Ledaaai, Casandra! - iškišo liežuvį Aretha.
- Ledaaai, Aretha! - taip pat vyptelėjo ir Casandra.
- Dviguba porcija... - užsisvajojo Elijah.
- Žodžiu, pavarėt, - nusijuokė ant žolės tebegulintis Duncan. Visi smagiai suūžė, Aretha dar ir užraudo.
- Aha, tikrai, - pritarė Oliveris. - Na, manau, kapitoną išsirinksite patys? Sveikinu naujai susidariusią tikrai šaunią komandą, - vaikinas visus apdovanojo šypsena, kas privertė raustelt ir Casandrą.
- Lauksim sėkmingų startų mokyklos kvidičo taurės varžybose, - pridūrė linksmas Duncan. - O galbūt su kai kuriais dar pasimatysim ir susipažinsim per menus.
- O taip... - patylom burbtelėjo Aretha.
Dar šiek tiek šnektelėję, visi patraukė į bendrąjį kambarį atšvęsti.
- Mes greit, - šyptelėjo Johnny, praeinant įėjimą į virtuvę.
- Žiūrėkit nepasikuklinkit, - pridūrė Keanu.
- Nė už ką gyvenime! - jau lįsdamas į vidų atsiliepė Paul.
Likusieji sugrįžę į bendrąjį kambarį nuskubėjo pasidėti šluotų, o parkakę greitai išvarė kažkokius pirmakursius iš geriausių vietų ir ten įsitaisė, nušluodami nuo staliuko visus popiergalius ir pasirengdami puotai. Neilgai trukus pasirodė svirduliuodami du švilpiniečiai.
- Erdvės! Prašyčiau kelią! - maskatuodamas kojomis žergliojo Johnny.
- Tiesiai, Johnny, tiesiai, tiesiai... dabar į kairę... oi, ne, palauk, į dešinę. nors ne.... kairę. na tiesiai, kur tu eini! - išsiviepusi aiškino Aretha.
- Ha ha... HA! kai neduosiu punčo, tai žinosi, kaip išsidirbinėt, - apsimestinai pyktelėjo Johnny.
- Ajk tiktais, tartum per 6metus neišmokai, kur yra stalas. Johnny, Johnny, vaike tu, nedorėli... - jau išsiplėtojęs per visą fotelį juokavo Paul.
- Š..šeeeeeeeeeeeeeeeeeeeee........ - taikydamas į stalą, tačiau užkliūdamas už vienos išmestos Paul kojos užspringo Johnny, moliūgų pyragėliai išsitaškė ant stalo, o vienas užtiško ant Emily kelnių.
- Žinai, Johnny, aš tave vieną dieną nutratinsiu, - užpyko Emily.
- Kuo greičiau, tuo geriau, - savo ruožtu mirktelėjo šis.
- Na pakelkim taures... tfu, stiklines už naują kvidičo erą!!!
- Let the tūsas begin! - užstugo Paul ir užsivertęs moliūgų sultis ant savęs norėjo pradėti moliūgų sulčių šlapių marškinėlių šou, į kurį ypač entuziastingai kvietė sudalyvauti paneles.
Po kelių valandų kompanijai aprimus ir nors kiek pradžiūvus pokalbiai pasisuko link kito šiuo metu aktualaus dalyko - menų.
- Kas kokias šakas rinksitės? - pasidomėjo Aretha.
- Tu tai jau aišku visas, - krenkštelėjo Casandra.
- Nu, o ką?.. - naiviu balseliu atsiliepė Aretha.
- Nieko, nieko, ką ten su tavim padarysi... Aš turbūt dailę ir... - mąstymo procesu užsiėmė Casandra.
- Šokį! Casandra, einam su manim pašokti, leisk man karštai priglaust tave, visokių šokių gali greit išmokti, jeigu tu paklausysi manęs. O disco, o disco, mes mylim tiktai disco! Casandra, einam su manim pašokti, leisk man karštai priglaust tave, visokių šokių gali greit išmokti, jeigu tu paklausysi manęs. Einam į šokį! - stryktelėjęs Elijah čiupo į glėbį Casandrą ir nusitempė į kambario vidurį visiems kitiems plojant ir žvengiant, o išraudusiai Casandrai prisiekinėjant užmušti vos tik jis ją paleis ir... tokia valanda atėjo.
Baigęs dainuoti Elijah dar gerokai pasikraipė ir patampė Casandrą, kol šiai pagaliau pavyko pasprukti.
- Na ką, Elijahiuh, ruoškis, mielasis, - su maniakiška šypsena sučiulbėjo Casandra.
- Wooops... - Elijah žingsnelis po žingsnelio slinkosi arčiau durų į vaikinų miegamuosius, tačiau pabėgimo planas numeris vienas nepavyko, kadangi vaikinukas ne laiku pastebėjo, jog tos durys veda ne į vaikinų miegamąjį, o merginų.
- Areeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeethaaaaaa!!! - griebėsi plano numeris du Elijah.
- Skrisk čion! - išskėtė rankas Aretha, tačiau... skrydis pasibaigė labai saldžiu spyriu į sėdimąją.
- Auuuch! - vienu kartu suriko Elijah ir Aretha, mat tasai užsirioglino ant jos.
- Elijah, kai... tu... nulipsi... nuo... manęs... aš... tave.... užmušiu... nes... tuuuuuuuuuuu.... nulaužei mano nagą!!! - užsiputojo Aretha.
Tuo metu visi kiti vos nesiraitė ant grindų, Johnny net pasistojo stebėti šio spektaklio.
- Na va, aš jau atsilyginau savo šokėjui, - išsišiepė Casandra ir patapšnojo bandančiam nusirioglinti nuo Arethos Elijah per nugarą, o kadangi smūgio nebuvo pagailėta, jaunasis burtininkas vėl nudribo į buvusią padėtį.
- Vis vien mes mylim disco, Cassie! - nusikabarojęs nuo aukos su nulaužtu nagu mirktelėjo Elijah ir nusprendęs daugiau nerizikuoti ir skraidyti tik šluotos dėka parsitėškė į fotelį.
- Mhm, tai gal kas nors vis dėlto pasakys kokias šakas rinksis? - knibinėdama savo nagą ir žaižaruodama akimis į Elijah suburbėjo Aretha.
- Kam čia kalbėt, geriau einam tuojau pat ir užsirašom, - išdėstė savo idėją Samara.
- Genialu, - po minutėlės auka grįžo su pergamento lapu, plunksna ir rašaline. Prikandusi liežuvį, Aretha išlygino lapą ir pakraigaliojo pavadinimą, kažką panašaus į "Nepilnamečių prof. Duncan James gerbėjų klubas".
- Va, - savim patenkinta pademonstravo draugėms, kurios liko sužavėtos, o vaikinai, aišku, priešingai - jie nemėgo būti ignoruojami...
- Accio, pergamente! - mostelėjo Keanu ir iš aplaužytų Arethos nagų lapas ištrūko ir nuskriejo ant sofos priešais.
- Uh oh... - lėtai nutęsė Aretha, o paskui greitakalbe išbėrė: - kaiptasburtažodiskurpanaikintrašalą??
- Eee...
- Nu ir flegmatiškai mąstai... va, viskas. Amen. Po laiko.
- Oooooo kaaaas čiaaaa? - išpūtė akis Keanu. Kiti palinko prie jo.
- O-ooo... bet palauk, Paul, aš neįskaitau, ten mes nepaminėti?
- Mmmne, arba aš irgi neįskaitau...
- Nu nieko sau, panos... kokios... neištikimos...
- O žinai, Johnny, davai joms atsikeršijam? Įkuriam "Profesorės Treloni nepilnamečių gerbėjų klubą"?
- Wow! Prikolnas. Įkuriam. Aš įsirašau, būsiu garbės narys, gaaaalima? - pamirksėjo Johnny.
- Galima. Aš tada būsiu pirmininkas.
- Sutarta. Kas dar kuo nori būt?
- Aš galėčiau būti dovanėlių tiekėjas. Na žinot, kokių arbatžolių arba karolių... Jai jų niekad nebus mažai, - įsijautė Keanu.
- O Elijah?
- Elijah bus profesorės patikėtinis vaikinų reikalams, - atsiliepė jis pats.
- Va kaip šaunu, - Paul atsiskraidino iš merginų ir plunksną su rašaline, nubraukė pirmesnį pavadinimą ir žemiau užrašė "Profesorės Treloni nepilnamečių gerbėjų klubas". Dar žemiau pradėjo vedžiot "Pirmininko pareigas eina", tuo tarpu Aretha grįžo iš miegamojo su nauju lapu, metusi vaikinams skirtą niekinamą "tegul žaidžia, pfi". Tuojau buvo dailiai Casandros užrašytas "Menų būrelio sąrašas", po kuriuo pati pirmoji pasirašė Aretha, užsirašydama į muziką, dailę ir šokį (norėjo ir į vaidybą įsipaišyt, bet gavo perspėjimą dėl kvidičo ir atšalo). Po jos sekė Casandra su daile...
- Mikliai ir į šokį įsirašyk, - šnipštelėjo Aretha.
- Nneee... kvidičas...
- Spėsi laisvai. Rašykis.
- Mm... Nu paduok tą plunksną.
Po Casandros sekė Samara, užsirašiusi į vaidybą ir dėl kompanijos į šokį; Kiara užsirašė dailėn, Emily - muzikon. Pagaliau pergamentas buvo persiųstas "žaidžiantiems berniukams". Tie nudžiugo kaip naują žaislą gavę.
- Vai... menai...
- Aš einu į šokį, - ant viso bendrojo kambario pareiškė Elijah, mesdamas žvilgsnį ir Casandrai - "einam su manim pašokti...", o ši tik nusivaipė.
- Aš tai turbūt eisiu į muziką, - atsikrenkštė Paul ir čia pat pademonstravo savo muzikinius gabumus: - Oooo sooooooole mioooooo... arba ne, aaaaaaaaaaavia luuuchiiiiiiiiijaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa...
- Tiesiog apsigimęs gatvės daininkas, - patikino Keanu.
- Tau ką, kyla pavydas dėl mano talento? - pasišiaušė Paul.
- Ne ne, nekyla... pasitenkinsiu aš savo gatvės dailininko talentu.
- Aš kaip visad nustumtas į šoną likau... - purptelėjo Johnny. - Nu ir gerai. Ajsiu šokt, vat! ir būsiu gatvės šokėjas.
- So, sąrašas baigėsi? - pamirksėjo Aretha.
- Palaukite. Kas jūs per švilpynukai, jei kitiems net nepasiūlote? - išsirietė kėdėje Hana.
Po šių žodžių sekė didelis ir gilus Paul atodūsis ir net iki skausmo užverstos akys.
- Tai ateik ir įrašyk tą savo vardą, ko čia kimbi?
- Nereikia man jūsų sąrašo, aš nueisiu pas profesorių ir tiesiogiai užsirašysiu, - pakilusi nuo kėdės Abatė nukurnėjo į mergaičių miegamąjį demonstratyviai užtrenkdama duris.
- Tie silpnos psichikos žmonės... - atsiduso Johnny.
- Na, tai... Aretha, eik, nunešk prof. James mūsų sąrašą, - krizenimu pabaigė sakinį Casandra.
- Na gerai, jei jau jūs taip tingite, tai nunešiu. Aišku, aš nesakau, kad to labai noriu, žinoma, ko man ten eiti, bet juk jūs esate tinginiai ir jums sunku nunešti tą lapelį, tai ką, negi žmogus nepasiaukosi, - jau droždama pro duris ir nusitvėrusi sąrašą atraportavo Aretha.
- Skuosk skuosk, tik neužtruk.
Išėjusi iš bendrojo kambario Aretha suvokė, jog... Nežino, kur eiti. Tačiau nusprendusi, jog požemiuose Duncan negyvens, ji patraukė aukštyn. Pirmyn atgal, žemyn aukštyn... ir vėl pirmyn, kai pasukusi už kampo vos neįsimūrijo į Sneipą.
- Panele Moony, man atrodo mokiniams tokiu metu nelabai dera bastytis po mokyklą?
- Nee..? Atsiprašau, profesoriau, tačiau aš ieškojau profesoriaus James, mat Švilpynės sąr....
- Man visai neįdomu jūsų asmeninis gyvenimas. Dešimt taškų iš Švilpynės, o dabar, kol neskyriau arešto, kad nematyčiau daugiau tokiu metu valkiojantis.
Aretha nusprendusi, jog neapsimoka ką nors besakyt nukurnėjo žemyn.
- Naujoji Švilpynės gaudytoja? - pasigirdo švelnus balsas už nugaros.
Pirmiausia Arethos veide pasirodė sustingimas, po to palaima, po to šypsena, o po to ji nusprendė, jog derėtų atsisukti.
- Labas vakaras, profesoriau.
- Labas vakaras, panele....?
- Moony. Aretha Moony.
- Malonu, - šyptelėjo profesorius.
- Dah... Brr... – atsikvošėjo Aretha, - Profesoriau, mes sudarėme sąrašą į menų būrelį.
- O, šaunu! Pirmieji, - nusišypsojo prof. James. – Dabar norėčiau dar truputėlį paprašyti tavo pagalbos.
- Ahaaaa.... – išsiviepė Aretha.
- Kadangi aš mokinių čia nepažįstu ir man bus kiek sunkoka susigaudyti su šiuo sarašu, - mostelėjo ranka į sąrašą Arethos rankose Duncan, - tai, sakau, gal padėsi užpildyti keletą Švilpynės popiergalių?
- Žinoma, - mirktelėjo mergina, o akys tiesiog sužaižaravo.
Nusileidę aukštu žemiau, pasukę į kairę, po to į dešinę, po to dar paėję kiek į priekį jie pasiekė nemažas duris. Profesoriui jas atvėrus Aretha išvydo nemažą salę, kaip pati suprato turbūt skirtą šokiams, kairėje buvo minkštasuolis su numesta gitara bei stalas ant kurio, vėlgi kaip Aretha suprato turbūt gulėjo dainų žodžiai. Įžengus į salę ir atsisukus atgal ji išvydo kitą kambarį su atvertom durim už kurių matėsi įvairūs paveikslai, teptukai, molbertai, paletės ir t.t.
- Štai čia jums vyks užsiėmimai, - apsisukdamas aprodė profesorius, o po to, priėjęs prie stalo, atitraukė kėdę ir pakvietė Arethą prisėsti.
- Ačiū, - klestelėdama į kėdę padėkojo Aretha.
- Nėr už ką, nėr už ką, čia aš tau turėčiau dėkoti, kad sutikai man padėti, - sėsdamasis priešais išdėstė Duncan James. – Taaaip, štai čia kažkoks... blankas. Mmm... kur Švilpynė.. Va! Taigi, kas jūsų koledžo vadovas?
- Diegavirtė, herbalogijos mokytoja.
- Mhm, mokinių skaičius... Nagi, dėstyk, kas tie šaunuoliai užsirašę pas mane?
- Aretha Moony, - nusišypsojo Aretha, - Į muziką, dailę ir šokį.
Duncan kilstelėjo galvą, nusišypsojo ir toliau palinko virš popieriaus.
- Casandra Fox, į dailę ir šokį. Samara Doson į šokį ir vaidybą. Kiara Forester į dailę. Emily Sanders į muziką. Elijah Wood į šokį. Paul Walker į muziką. Johnny Depp į šokį ir Keanu Reeves į dailę.
- Čia viskas? – pasidomėjo Duncan žvelgdamas į sąrašą.
- Ne, dar turėtų užsirašyti keletas, tačiau į mūsų sąrašą jiems buvo per prasta, - prunkštelėjo Aretha.
- Bad choise... bad bad... – nusijuokė profesorius.
- Ką jau padarysi...
- Aaa... rodos. Viskas? – pats netikėdamas savo akimis retorinį klausimą iškėlė Duncan.
- Tai turbūt, Jums geriau žinoti.
- Neee, ne ne ne, nesikreipk į mane taip, pasijaučiau kaip koks senis, - nusikvatojo profesorius. – Duncan.
- Taip... prof... tfu, Duncan, - nuraudo Aretha.
- Manau palydėsiu tave, nes jei koks profesorius pagautų taip vėlai slampinėjančią gautum velnių.
- Aam... Ačiū.
***
Nu grifai, pavarykit!!! Dabar galėsit rašyt visą mėnesį :}}Pažiūrėsim ar pasieksit Švilpynės puslapių lygį ;)) (joke)

So, teskit, mielosios ;) (M.)
Taigi, sulaukus draugiu is Svilpynes ir paaiskejus, kad sios eina pasitreniruoti pries atranka, grifes nuejo nuejo apsitvarkyti savo miegamojo, apsizureti, kas ka uzdave namu darbams ir pazadejo kuo galima greiciau prisijungti prie Svilpynukiu. O tai ivyko tik tik po matytos scenos, kurioje buvo kalbama apie lazybas.
- Dieve, uz ka jus taip vargsa Elijah skriaudziat? - nesina sluota paklause Vanessa.
- Skriaudzia? Kas? Ka? Kodel? - issisiepe Samara.
- Taip. Jos... negailestingos... Nemyli manes... geeeelbekit, - sukniauke Elijah ir pats neislaikes puole prunksti.
- O taaaaaip, - prisidejo ir grifes.
- Ej, nejuodink musu! - ireme rankas sau i sonus Aretha.
- Gerai, uzteks cia blevyzgavot, laikas pasitreniruot, - sublizgejo Milestos akys ir si nieko nelaukusi sedo ant savo sluotos.
- Let's play Quidditch, - pasnibzdomis nutese Casandra ir visos merginos dar karta nusijuoke. Visos draugiskai paskraide kuri laika, kol kvidico aikste prisipilde tiek, kad nebuvoimanoma ne normaliai paskraidyti. Taigi, buvo beveik vienbalsiai nuspresta, kad pats laikas butu eiti padaryti namu darbus, o po to, jei bus laiko, noro, sveikatos ir galimybiu - dar karta nueiti vakare. Jos draugiskai atsisveikino ir visos nuejo savais keliais - Holly, Claire ir Milesta persirengusios nuejo i biblioteka, kur susitiko Hermiona su Hariu ir Roniu, Amanda ir Vanessa liko paskaitineti bendrajame kambaryje, na o Aretha bei Casandra nusprende likti bendrajame kambaryje, jaukiai isitaisiusios ant sofos ir pasmaguriauti savo devyniu medu firminiais saldainiais, kai tuo tarpu Samara, Kiara ir Emily nukeliavo i priesinga bendrojo kambario kampa ("Mes su saldainiais... negalim mokytis... blasko mus... gerai, duok pasivaisint ir eisim"). Na, o Svilpynes vaikinukai blaskesi nezinia kur.
- Claire, matei, kas ka tik iejo? - draugei i sona stuktelejo Milesta, ne nepakeldama akiu nuo knygos.
- Ne. Kas? - staigiai apsidaire ji ir... - Oh my God!
- Merginos, cia biblioteka! - sudraude Claire bibliotekininke.
- Atsiprasom... Milesta, nezudyk, - suprunkste Claire.
- Msu drauguze labai jautri... tokiems dalykams, - susnabzdejo Holly, vogciom dirsteldama i ta bibliotekos kampa, kuriame tuo momentu kaip tik stovejo profesorius Pittas.
- Baikit. Nu nepaneigsit, kad jis grazus, nea? - kilstelejo antakius Claire.
- Tai jau, - vaizdziai sucepsejo Milesta.
- Biak cepset, - kruptelejo Claire, vos neisversdama rasalines ant Holly uzrasu, o si tik debtelejo i drauge ir gailiai atsiduso.
- Sorriux, - pakilo Milesta. - Einu knygos pasiieskot, - ir nutipeno i skyriu, kuriame tikejosi rasti kokiu nors nematytu knygu apie magiskuosius gyvunus.
- Ko ieskai? - staiga pasiteiravo malonus vyriskas balsas. Milesta issigandusi kruptelejo ir ismete vartyta knyga ant zemes, kuri pakele dulkiu debeseli.
- O damn, Hari... Isgasdinai.
- Atsiprasau, - suprunkste jis. - Bet kad butum save macius... - susvilpe vaikinas.
- Nejuokinga, - syptelejo Milesta, pakeldama ta stora stora knyga. - Beje, kuo galeciau padeti? - apsimete patyrusia bibliotekininke mergina.
- Ka nors apie... Magiskuosius gyvunus gal turit? - perskaites knygos, gulincios Milestos rankose, pavadinima paklause Haris.
- Ach, koks jus aiskiaregys, - nusijuoke mergina, - istiesdama Hariui didele knyga.
- Vaikai, tyliau, - sudraude is kazkur atskirjes manda Pensne balsas.
- Kokius namu darbus darai? - palaikydamas pokalbi pasiteiravo Haris.
- Am... Spek, - tyliai sukrizeno Milesta ir pirstu parode i dabar jau vaikino rankose gulincia knyga.
- A, taip. Tiesa... Einu jau, reikia kuo greiciau baigt, dar pasitreniruot iki atrankos... - sumurmejo Haris. - Oj, beje. Tau sitos knygos nereiks? - susigaudes pasiteiravo jis.
- Ne, vis tiek joje nieko, ko man reikejo, - mirktelejo mergina. - Beje, tau siemet leis zaist kvidica, taip? - pasitikslino ji.
- Suzinosiu rytoj, taciau manau, kad karve Ambridz bus man kaip reikiant pridirbusi, - kiek liudnesniu tonu atsake Haris ir, apsisukes ant kulno, nukeliavo prie stalo, kur jo jau lauke draugai. Tuo tarpu Milesta siaip ne taip surado antra tos pacios knygos, kuria issinese Haris, egzemplioriu ir taip pat nuejo i savo vieta, kur vire pokalbis...
- Holly, nesikabinek.
- Nesikabineju, - snabzdejosi merginos. - Bet jis tau patinka, pripazink.
- Holly, jis dabar biblitoekoje, o tu tikiesi, kad...
- Oj, grizau paciu laiku, - atsisedusi i savo vieta mirktelejo Milesta.
- Milesta, juk Claire patinka DADA profesorius, ne? - pasisukoi drauge Holly.
- Jo.
- Nu baikit... Jis gi duag vyresnis uz mane... - gynesi Claire.
- O, ziurek. Jau ir amziu apsiuostei... Puiku, pirmas zingsnis yra, - paplojo draugei per peti Holly.
- Gerai, raminames. Jokio smagumo, kai namu darbai kaba... - nutilde drauges Claire ir atsiverte ka tik Milestos atnesta knyga. - Taigi, ka ems cia turim susirast... - istare ji, akimis islydedama is bibliotekos iseinanti profesoriu Pitta. Tai pastebejusios Holly ir Milesta susizvalge "melage Claire" zvilgsniais ir visos trys kibo i darba.
***
Tuo tarpu Aretha ir Casandra vis dar laimingos sedejo ant sofos ir smaliziavo, kol kazkuri is ju sumaste nueit pasivaiksciot (neaisku nei kur, nei kodel). Taigi, merginos taip ir padare - palikusios savo saldainiu likucius draugems abi pakilo ir isejo is bendrojo kambario. Po keliolikos minuciu Casandra visgi susidomejo.
- Aretha, kur mes einam?
- Nezinau, sukdama link Didziosios sales pareiske Aretha.
- Aha... Tai gal visgi pasukt reikejo i kaire, a? - pasiule Casandra.
- Nea.... As matai... ehem... - myke Aretha.
- Vo, cia jau idomiau... Rezk, panelyt, ka tikies susitikt, - kvote drauge Casandra
- Nuuuu...
- O, jau zinau! - suplojo rankomis mergina. - Menu mokytoja!
- Sha! - sudraude drauge Aretha. - Ne, ne ji, - pareiske ir israudo.
- Oj, Aretha, Aretha... - nusijuoke merginos ir zingsniavo toliau, kol susigaude, kad stovi beveik prie pat Hagrido duru. Isgirdusios keistus balsus viduje merginos visgi apsisuko ir patrauke atgal link pilies - Hagrida aplankys veliau.
***
- Taigi, kada pradesi vesti savo menu bureli? - padedamas puodeli abatos Duncan, paklause Oliveris Medis.
- Kita savaite. Paziuresim, kiek zmoniu susigundys, - entuziastingai syptelejo Duncan.
- Greiciau sakyk, kiek merginu, - nusijuoke Oliveris.
- Ka tu tuo nori pasakyt? Kad menus lankys tik panos?
- Jo, esme pagavai, - vis dar juokesi vaikinai.
- Em... kodel? - kiek surimtejes pasiteiravo Duncan.
- Todel kad... - tuo metu pasigirdo Casandros, einancios pro sali, balsas, saukiantis "Menu mokytoja!". - Va kodel, - puole kvatotis Oliveris. Duncan suprunkste i savo arbata, po to ramiai atsistojo ir truputi praveres duris pazvelge i koridoriu, kur pamate nueinancias Aretha ir Casandra.
- Kas ten buvo? - vis dar besijuokdamas paklause Oliveris.
- Pats ir paziurek, nepazistu dar ir nugaros visu mokiniu, - savo stebejimo vieta uzleido Duncan.
- Jei neklystu, jos si Svilpynes. Tik vardus pamirst spejau, - mirketelejo vaikinas. - Na nieko, bus proga susipazint su savo gerbejom, - abu vaikinai uzdare duris ir grizo prie savo arbatos. ir gerai, nes tuo metu Aretha susuko "Kvidicas!".

Dar vienas labai nerealus Arethos tęsinys (ha ha ha, deda vėl Kerol >:))))
Šeštadieniniai pusryčiai Didžiojoje salėje buvo kaip niekad puikūs. Gal dėl to, kad tai buvo savaitgalis ir diena priklausė jaunimui. Gal dėl to, kad oras ir vėl buvo fantastiškas. Gal dėl to, kad iš vakaro kai kurios grifės buvo patyrusios smagių įspūdžių, o kitos - prisiklaususios pasakojimų apie tuos įspūdžius. Gal dėl to, kad Švilpynės mokiniai iš vakaro buvo į valias prisisiautę, o rytoj jų dar laukė naujų kvidičo žaidėjų atranka (kaip, beje, ir Grifų Gūžtos). Gal dėl to, kad pakeliui į salę draugai susitiko ir persimetė bent keletu žodžių. O gal dėl to, kad namų elfai pasistengė paruošti tikrai puikius pusryčius?
Kad ir kaip ten bebūtų, mokiniai stiprinosi labai smagiai šnekučiuodamiesi apie netolimos ateities (t.y. savaitgalio) planus, kai pro langus ūžtelėjo šimtai pelėdų - atėjo metas rytiniam paštui. Palubėj tebuvo matyti stebėtinas paukščių margumynas, uždengęs stebuklingąsias lubas, kuriose šiaip jau matėsi skaisčiai mėlynas dangus su keliais baltais debesiukais. Po akimirkos pasipylė siuntinių lietus.
Prie Grifų Gūžtos stalo viena pelėda, kaip visad, pristatė Hermionai laikraštį, Hedviga Hariui atnešė raštelį nuo Hagrido. Nevilis gavo močiutės laišką su siuntiniu, kuriame buvo keliolika pergamento ritinių ir plunksnų, kurių jis stebėtinai greitai būtų pritrūkęs ir šiaip buvo pamiršęs įsidėti daugiau. Džinė gavo laiškutį ir nuraudusi skubiai įsikišo jį į kišenę. Amanda iš savo lėkštės iškrapštė kelias plunksnas.
- Varge, čia reikia kokį skėtį pasistatyti, kai pradeda skristi pelėdos su rytiniu paštu, - burbtelėjo Vanessa, Erol ūžtelėjus jai virš galvos, išvertus dubenį skrebučių su mėlynėmis, kurių pribyrėjo į Vanessos kiaušinienę su kumpiu, ir šlumštelėjus ant stalo.
- Oho, naujas originalus receptas, mėsa su uogomis… - sukrizeno Milesta.
Švilpynės stovykloje iš pradžių dėjosi panašūs dalykai. Emily gavo naują "Raganaitės savaitraščio" numerį, kurį tučtuojau nusičiupo ir ėmė sklaidyti Samara. Paul iš namų atkeliavo laiškas, perspėjantis nekrėsti eibių mokykloje, Johnny - nekiaulinti profesorei Treloni. Abu rodėsi labai patenkinti, o draugai puikiausiai suprato, kad tokie namiškių laiškai vaikinams darydavo tokį patį poveikį, kaip ir profesoriaus Flitviko prašymai netriukšmauti per jo pamokas. Elijah gavo laiškutį su sėkmės linkėjimais rytojaus kvidičo žaidėjų atrankoje, ir netrukus jau visi vaikinai, dorodami kiekvienas savo pusryčius, buvo įsitraukę į bendrą diskusiją apie atranką ir pozicijas, kuriose kiekvienam labiausiai patiktų žaisti. Dar po valandėlės pokalbį tokia pačia tema pradėjo ir merginos, ir tuomet jau beveik visas Švilpynės stalas ūžė kalbomis apie kvidičą. Kadangi komanda turėjo būti sudaryta visiškai iš naujo, visi švilpynukai buvo nusiteikę optimistiškai ir nuoširdžiai tikėjo, kad šiais metais, su naujais žaidėjais jau nebeliks paskutiniai, nors aukštumų ir nedrįso tikėtis.
Buvo galima pastebėti, kad ne vien prie Švilpynės stalo kvidičas buvo viena pagrindinių temų - kiek vėliau ir Grifų Gūžta triukšmingai prabilo ta pačia tema. Tik Varno Nago ir Klastūnyno stalai dar nebuvo užsidegę šia tema - kadangi jiems naujų žaidėjų atrankos turėjo vykti visa savaite vėliau.
Po pusryčių nuo Grifų Gūžtos stalo pakilusios merginos išėjo iš Didžiosios salės ir stabtelėjo koridoriaus pasieny, vildamosi sulaukti draugių iš kito koledžo ir galbūt išsitempti jas pasivaikščioti. Kol kai kas sugebėjo pasikelti nuo suolo prie Švilpynės stalo, grifės spėjo pasisveikinti ar bent jau linktelėti iš mandagumo tokioms veikėjoms kaip Luna Geranorė ar Čo Čang. Spėjo jos ir daugiau dalykų...

Sima mane priverte, nekaltink uz nerislias mintis ir siaip blevyzgas ;) (M.)
Taigi, kompanija pradejo smagiai tauksti. Lee visiskai netycia atsisedo salia Amandos ir visa laika ja linksmino, juokino, kibino ir uziminejo, na o Joshas isitaise netoli Vanessos. Pokalbis, pradetas banaliu ir iprastu "kaip sekasi?" rutuliojosi i...
- O zinot, kol mokiausi Hogvartse nepastebejau, kad Grifu guzta turi tokiu graziu paneliu... matyt supranti tikraja dalyku evrte tik ju netekes...
- As tau seniai sekiau, kad musu merginos graziausios Hogvartse, - iskiso liezuvi Lee. - Ar ne, merginos? - dar apsitikslino jis. Visos trys grifes atsakanciai nuraudo.
- Nu matai...
- Kaaaaaaaip cia pasaaaaaaaakius...
- Oj, mielosios, tik nesakykit, kad nemanot, jog esat grazios, - net lostelejo Joshas.
- Maza ka mes manom, - nusivaipe Milesta. - Mes kuklinames. Zinai, siais laikais kuklumas toks retas, akd tai jau beveik vertybe, - nusijuoke mergina.
- Joooo... Bet vis tiek , tiesa gi akiu nebado, galetumet ja akivaizdziai pripazint, - mirktelejo vaikinai. Toliau pokalbis vis pikantiskejo ir issirutuliojo i...
- O tu, Vanessa, turi vaikina?
- O tau ko parupo, - nusijuoke mergina, ziuredama Joshui i akis ir galvodama, kaip cia "kieciau" pasirodyti ir atsakyti.
- Is smalsumo, - patrauke peciais Joshas, o Lee suprunkste i savo sultis.
- Naaaa... - nutese Vanessa.
- Atsakyk jam, - mirktelejo Amanda.
- Ir mum, - nuleidusi galva pridejo Milesta, bijodama nusijuokti si tokios Vanessos reakcijos.
- Erm.... Neturiu.
- Dabar jis jai pasipirs, - Amandai i ausi susnabzdejo Lee ir abu pradejo neapsakomai juoktis.
- Ej, o jus cia ka? - pasipiktino Joshas.
- Nugi, Amanda, rezk, - pasipiktinusia vaidino Vanessa.
- Nieko, - vis dar sypsojosi Lee su Amanda.
- Amanda! - pyktelejo drauge.
- Ej, ramiai. Palikim sita tema ramybej. Geriau pasakykit, is kur sita kambari istrauket, - nusuko kalba Milesta.
- Juk nereikia to zinoti, - mirktelejo Lee. Dar veliau pokalbiai sukosi i...
- O zinai, jei ne Sneipas, gal buciau susiejes savo gyvenima su nuodais ir vaistais... - nutese Joshas.
- Nebutum, - nusivaipe Lee.
- Ot ir buciau, - nusijuoke vaikinas.
- Nebutum, - dar karta pakartojo Lee. - Tau per daug patinka slaistytis su manim ir broliais, - numojo ranka jis ir atsitiktinai uzdejo savo plastaka Amandai ant peciu. Si tik keistai debtelejo i naujaji "krovini" , po to i jo savininka ir nusisypsojusi atsigere sulciu.
- Gal ir taip, - stebedamas sia scena ir nerealia Amandos reakcija juokesi Joshas. - Bet nepaneigsi - be Sneipo gyvenimas butu grazesnis.
- Neaaaaaa... Su kuo as tada gincyciaus, jei Sneipo nebutu? Baikit, vieninteli malonuma, sokinejima mokytojiem i akis, atimtumet, - nusijuoke Milesta.
- Tai galetum kokiam Filcui pasokinet...
- Arba Binsui - maza ka, - juokesi penkiuke.
- O jei rimtai... - temos sukosi it paselusios ir karts nuo karto grizdavo prie:
- Tai... kaip sita kambari ikuret?
- Smalsute tu musu, Milesta.
- Nia-sa-ky-sim, - iskiso liezuvi vaikinai. Nuostabus susitikimas tesesi kol galiausiai...
- Kiek valandu? - staigiai pasoko Vanessa.
- Pats laikas eiti, - ja paseke ir Milesta.
- Ka?.. Taip greit? - prikando lupa Joshas.
- Jei tu pamirsai, tai Hogvartse egzistuoja toks dalykas kaip komendanto valanda, - maloniai primine Milesta.
- Amanda, eini? Ar tu geriau cia nakvosi ir rizikuosi uzsitraukt Makgonagal nemalone? - pasiteiravo Vanessa, kas kelias sekundes zvelgdama i savo laikrodi, lyg nuo to kas nors pasikeistu.
- Man rodos, likit cia, - pasiule besijuokdamas Lee.
- Labai juokinga, - nusiminusi atsistojo Amanda. - Gerai, mes lekiam, - mergina priejo atsisveikinti su draugais.
- Tai palauk, kokie mes dzentelmenai, jei jusu nepalydesim, ka?
- Jo, dar pasiklysit ar susizeisit, neduok tu dieve. Neatleistumem sau, - patikino Joshas. Taigi, kompanija zaibiskai nere is jaukaus slaptojo kambariuko ir lengva ristele (greitu begimu tuojau pat butu uzduse) puole begti tuneliu atgal i pili. Kaip bebutu keista, kelione atgal ejosi daug greiciau ir merginos nespejo ne apsidairyti, kai atsidure prie ciuozyklos.
- Eeeee... O toliau ka? - pasiteiravo Vanessa.
- O toliau sie dzentelmenai mus uzkels, - uztikrintai pareiske Milesta.
- O zinot, as, man rodos, nugara pasitempiau... - nusijuoke ir susiriete Lee.
- O as ranka pasitempiau, - prisidejo Joshas.
- Aha... labai juokinga, - susirauke Amanda.
- Juokaujam gi - nesinoretu, kad Makgonagal jus pagautu. Jau tie jos zvilgsniai "Galvok, ka darai", tai siauba varo, - nusipurte Lee. Taigi, vaikinai draugiskai padejo draugems uzsikabaroti atgal i vienaakes raganos kupra. Atsisveikinusios su Lee ir Joshu jos skuoste nuskuode atgal i grifu boksta, visai nepaisydamos Akilandos, skraidancio virs merginu ir rekiancio "poltergeisto issigasta - trys mergaites bega, laksto, bumpt, uzkliuvo jos uz Sneipo, gavo aresta is Filco. Grifu vade nueme tasku, vaj vaj vaj kaip negrazu...".
- Akilanda, ciaupkis!!! - i poltergeista is akmenuko paleido Lee, pries pat pranykdamas skulpturoje. Tuo tarpu Amanda, Milesta ir Vanessa gan greitai atsidure bokste, kur bendrajame kambaryje sedejo dar didele dalis Grifu guztos - juk penktadienis. Tarp "sedinciuju" buvo ir Claire ir Holly. Pastarosios gresmingai ireme rankas sau i sonus ir pareiske:
- Naaaaaaaaaa?.. - prasidejo vienas megstamiausiu Claire uzsiemimu - pasakojimas.
Penkios grifes bendraji kambari paliko paskutines - tik tada, kai visas Hogvartsas nutilo ir uzmigo.
***
Panasiai svilpynukai tauske dar ilgai ilgai. Kol kazkuriai treciakursei ziobaru kilmes mergiani parupo vienas kvailas dalykas...
- Klausyk, Casandra, kodel tu ta kvidica taip dievini?
- Atsiprasau, - pasisuko mergina. - Kazko nesupratau...
- O-ou... - tyliai nutese Samara ir visi sestakursiai nusijuoke.
- Turiu omeny, taip, tai vienintelis burtininku sportas, gal jis ir grazus paziureti ar smagus pazaisti, bet kad taip ji dievinti... Jau trecius metus tu del jo svaigsti, o as negaliu suprasti, kuo jis tave traukia, - isdeste mergina, smalsiomis akimis stebedama Casandra. O si kuri laika patylejo, pasidaire ir galu gale tare.
- Zinai, turiu pasakyti, kad tau pasiseke, jog as ne tokia kaip Samara...
- As cia prie ko? - nusijuoke paminetoji mergina.
- Va prie to pacio, - mirktelejo Casandra. - Zinai, - kreipesi ji i treciakurse, - tik pazaides kvidica gali ji ivertinti. Tik paskraides sluota gali pasjusti ta malonuma, kai skrendi ore, vejas velia tau plaukus, o tu... - isijaute Casandra i aiskinima.
- Na taip, taip... Bet kas is to? Va pavyzdziui, zaisdamas sachmatais, lavini prota, logika, mastyma... - Turiu omeny, ka naudingo duoda kvidicas? Juk tai beveik tokia pat nesamone kaip ir menai... - deste mergina.
- Tu tikrai is Svilpynes? - masliai paklause Johnny, o treciakurse apsimete nesupratusi klausimo.
- Pala, mieloji, kuo tau menai neitinka? - cia prisijunge Aretha. - Kvidicas padeda atsipalaiduot, ismoko valdyti sluota... O menai... menai lavina tavo judesi arba balsa ir... ir... - uzsivede Aretha.
- Ir isvis, eik miegot, kol prefektas aresto neskyre, - pridejo Paul.
- Ej, Paul, nedraugiskai elgiesi, - pastebejo Samara. - Reikia sakyti "Eik miegot, kol nepasakei kokios nors nesamones, uz kuria mes uzsimanytume tave ismesti lauk is Svilpynes", - sestakursiai pradejo ploti, o treciakurse uzverte galva ir pasitrauke toliau nuo sios kompanijos.
- Visai jus neSvilpynietiski... Nedraugiski, - konstatavo fakta Hana Abate.
- Ka tu sakai... - Po tokiu smagiu pokalbiu Svilpynes sestakurisiai nuejo miegoti ganetinai velai. Ir visa laika jie tik pliurpe - na kam penktadieni gali rupeti namu darbai?! Taigi, nenuosta, kad visi ir atskele tik tik pries pusrycius. O po ju Aretha, Casandra, Emilly, Kiara ir Samara ejo pasitreniruoti rytoj vyksianciai atrankai. Taciau jos buvo nevieninteles tokio genialaus sumanymo autores, bet tai merginoms nelabai trukde.
- Aretha, tu tikrai pateksi i komanda, - uztikrintai pareiske Casandra.
- Pfff... Paziurekit, kas prasneko! - susuko Aretha. - Casandra, jau kas kas, bet i komanda pateksi tu. Garatija. 100 procentu!
- Lazinames is Devyniu medu konditerijos ledu porcijos, - sumirksejo Casandra.
- ZIurekit, kad nepirktumet ledu viena kitai! - nusijuoke Emilly.
- Jus abi pateksit, - kategoriskai pareiske Samara.
- Be abejones. Taip ir bus, - linktelejo Kiara. Aretha su Casandra susizvalge tarpusavyje, issisiepe ir vienu metu abi pasiule:
- Lazinames? - visos nusijuoke, taip ir nesusitardamos del tu lazybu.
- Kas cia del ko lazinasi? - paklause Elijah, stovedamas kvidico aikstes apacioje ir rekdamas savo draugems. Sios, isgirdusios vaikina, suskubo nusileisti zemyn.
- Au, negasdinkit tokia ataka, - nusijuoke jis.
- Lazinames, kad Aretha ir Casandra pateks i komanda, - sutrumpino pasakojima Emilly.
- Aha... O kas drista priestaraut? - nesuprato Elijah.
- Jos, - i Aretha ir Casandra pirstu parode Samara.
- Eik jau... - suprunkste vaikinas.
- As sakau, kad pateks tik Casandra, - atsiliepe Aretha.
- O as teigiu, kad tik Aretha, - pridejo Casandra, sukdama ratus apie draugus.
- Mes sakom, pateks abi. Lazinames is ledu rodos, ar ne? - pasitikslino Kiara. - Casandra, sustok gi ir sukertam rankom normaliai, - nusijuoke mergina, o apskui ja ir visi kiti.
- Oj, prisidedu ir as, - suskubo Elijah. - Dristu teigti, kad i Svilpyneas komanda pateks Aretha, Casandra ir kuri nors dar is jsuu triju. Be to, Casandra kapitone taps, - mirktelejo vaikinas.
- Ot ir lazinames.
- Nu ot ir lazinames. Is ledu.
- Puiku.
- Sukertam, - visi lazybu dalyku sudejo rankas ir Elijah jas atsargiai perkirto.
- Geras sanderis. Ledu gausiu, - svilpaudamas Elijah apsisuko. - Gera su merginom lazintis...
- Dabar? - paklause Samara.
- Jo, - pritare kitos ir, tyliai ir staigiai priskridusios prie vaikino, dvi merginos pradejo velti jam plaukus, o dar trys siaip juoktis.
***
O ryte grifes smagiai sau parpe, kol nesucirske tas kvailas zmonijos isradimas, zadintuvas...
- Kaip noreciau, kad egzistuotu zadintuvo isradejo vaiduoklis... - tingiai ziovaudama pareiske Claire.
- Aha. Tada jam shakes butu, - is uz portjeru atskriejo Amandos juokas.
- Kas tas prakeiktas uzuolaidas atitrauke? - staiga i kambariplustelejus sviesai paklause Milesta.
- As, - syptelejo Hermiona, eidama i tualeta. - Tingines jus. Gi sestadienis, lauke taip grazu... - suoke Levanda.
- Prasideda... - nutese Holly ir sau ant galvos uzsidejo pagalve.
- Ir jum labas rytas, - burbtelejo Parvate. - Jus tokios malonios...
- Labas rytas ir tau! Kaip miegojai? Pakankamai ilgai? - isteriskai linksmai paklause Vanessa.
- Gerai... Na uzteko to miego... - nustebusi atsake Parvate, kuisdamasi savo lagamine.
- Puiku, puiku... O mum, pasakysiu tau naujiena, neuzteko, - linktelejo Vanessa ir krito atgal ant pagalves. Penkios merginos ir Hermiona tualete pradejo garsiai juoktis, taciau pusryciu visos spejo laiku.

Nerealus Arethos tęsinys (mwaahaaahaaa deda Kerol >:))
Švilpynukai penktadienio popietę buvo susirinkę savo bendrajame kambaryje ir visi tikrai nuoširdžiai poilsiavo. Tas nuoširdusis poilsis prasidėjo nuo nekaltų (bent jau iš pradžių) pokalbių, įsiviešpatavusių merginų stovykloje (kol tokia dar buvo)…
- Ojojoj, menai… ką? - sumirksėjo Aretha.
- O taip… tau tikrai taip, - suprunkštė Casandra su Samara.
- Tyčiokitės tyčiokitės, - apsimestinai pasipūtė Aretha, - bet ir pačios negalit paneigti, kad tai bus labai fainas būrelis.
- Žinoma. Kai su tokiu mokytoju… - pašaipiai nutęsė Casandra.
- Tai aišku, - išsišiepė Kiara.
- O-oo, dar viena?
- Ha ha!
- Na na, kuri dar?
- Aš! - švystelėjo ranką aukštyn ir Emily.
- Ir aš, - nusišiepė Samara. Casandrai tai pasirodė labai juokinga, nors pati irgi pripažino, kad menų mokytojas tikrai turėtų būti vienas iš tų neeilinių vaikinų.
- Steigiam, - pratarė atgavus kvapą, - steigiam profesoriaus Duncan James nepilnamečių gerbėjų klubą, ką?
Tai buvo galas "tarp mūsų, mergaičių" pokalbiams, kadangi, jų nelaimei, keletą žodžių nugirdo vyriškoji kompanijos pusė ir kaipmat sukluso.
- Nepilnametės gerbėjos? Ko kam kas ką kur per kur? - kitame kambario gale iš fotelio kilstelėjo… aišku, kas gi daugiau, jei ne Paul.
- Svarbiausias klausimas - per kur, - prunkšdamas patikslino draugą Johnny.
- Ne jūsų reikalas, čia mergaitiškos šnekos, - vyptelėjo Samara. Deja, toks atsakymas ne tik kad neatbaidė vaikinų gvardijos nuo pokalbio, bet dar ir paskatino juos perkelti dislokacijos vietą arčiau merginų štabo. Šios iš pradžių pasišiaušė, bet galbūt tik dėl vaizdo…
- Ko dabar jums čia?
- Pasikalbėt, - maivydamasis nutaisė meilią išraišką Paul.
- Mes ir be jūsų galim pasikalbėt, - nusijuokė Kiara.
- O va mes, mielosios, nepatikėsit galbūt, bet, žinokit, be jūsų būtent dabar nebegalim kalbėtis. Tai va ir prišliaužėm artyn… negi galėsit mus atstumt? - šuniškas akis nutaisė ir Johnny su Keanu.
- O varge, - nusisuko Aretha, - negaliu žiūrėt į tokias akis… - deja, nepasisekė. Jai apsisukus į kitą pusę, prieš nosį išdygo šypsantis Elijah. Aretha užsidengė rankomis veidą. - O ne! Dar vienas! Aš to neištversiu!
Kitos merginos tuo tarpu šūkaudamos ragino ją laikytis.
- Tu gali, Aretha!
- Nepasiduok!
- Atsispirk!
Bet ji neatsispyrė… Merginų nusivylimui ir vaikinų ovacijoms Elijah nebuvo nuvarytas.
- Nesąžininga, vaikinai amžinai nustumia panas į antrą vietą…
- Diskriminacija, - įsirėmė rankas į šonus Samara.
- Pamanykit, feministė atsirado, - nusijuokė Keanu, o paskui jį - ir visi kiti. Po valandėlės pokalbis pasisuko kvidičo tema.
- …o Casandrą paskirsim komandos kapitone, - įsijautęs dėstė Elijah.
- Mane? Už ką? - nusijuokė ši.
- Už meilę kvidičui! - užtikrintai atsiliepė Aretha.
- …Ir už visa kita, - nusišypsojo Keanu.
- Tik su viena sąlyga, - nusijuokė Paul.
- Žiūrėkit žiūrėkit, patys mane skiria ir patys sąlygas kelia, - nusikvatojo Casandra.
- Tai aišku!
- Nenusukinėk kalbos, Cassie, - pagrasino pirštu Paul. - Žodžiu, su sąlyga. Kad būsi saikinga, racionali fanatikė, o ne pametusi galvą, - palingavo vaikinas.
- Ir pasigailėsi komandos narių blogu oru…
- Ir anksti rytą…
- Ir kai šalta…
- Ir kai…
- Gana! Ga-na! - sumosavo rankomis Casandra. - Aš į kapitonus visai netinku. Per daug jau jus visi čia išlepę ir aptingę, nieko taip nebus, - iškišo liežuvį mergina.
- Eik tu sau, visiškai neįdomi… Įsivaizduojat, kokią šeštą ryto per pūgą vidury žiemos keltis į kvidičo treniruotę? Ūūū…
- Išties, - sutiko Casandra, - būtų fantastika pakilti į orą ant šluotos, kai aplink tave sukasi didelės baltos snaigės, tupia tau ant skruostų… Aikštė tamsi, tik pakrašciuose šokinėja deglų liepsnų atšvaitai… su draugais pašėlusiai sukiesi stadione…
- …ir per savo prisnūdimą (kadangi nespėjęs išlipt iš lovos jau sėdi ant šluotos) nublokštas stipraus vėjo gūsio plojiesi ant žemės, kur viešpatauja neeilinė pliurzė, kurios sudedamosios dalys - tirpstančios bei sutirpusios snaigės ir nuo drėgmės pažliugusi žemė, - užbaigė Paul.
- Paršelis! - vaikinukas užsitarnavo dosnų Casandros niuksą. Pokalbiai tęsėsi.
***
Po kokio gero pusvalandžio ėjimo, kai merginos jau pradėjo patyliukais ir palaipsniui vis garsiau skleisti nepasitenkinimo garsus, vaikinai sulėtino žingsnį ir pasislinko arčiau tunelio sienos.
- Kas čia vyksta? - Amanda nepatikliai timptelėjo Lee už rankovės.
- Pamatysit, - išsišiepė Lee ir abu su Joshu toliau sutelkė dėmesį į pasienius, tuo tarpu Vanessa su Milesta tik susižvelgė ir be žodžių nusekė iš paskos.
- Ne, viskas, arba sakot, kur mes einam, arba nebeisiu toliau, - po dar gabalo kelio susiėmusi šoną Amanda nusprendė, kad jai jau gana. Kartu sustojo ir kitos merginos, o Lee su Joshu nustebę įsispoksojo į jas.
- Jūs ką, jau pavargot?
- O kaip jums atrodo? - perklausė Milesta.
- E...
- Pavargo turbūt, - padarė genialią išvadą Joshas.
- Nieko sau... aaa... nugi panelės, jau nebedaug liko, keli žingsniai...
- Ar kelios dešimtys žingsnių... - suprunkštė Joshas.
- O kiek kilometrų? - juokdamasi atsiliepė Vanessa.
- Vieno nebus, - patikino Lee ir jie šnekučiuodami pajudėjo toliau.
Pagaliau tikslas buvo pasiektas, vaikinai stabtelėjo ir pradėjo krapštytis vienam kampe.
- Prašom užsukti, - po valandėlės elegantišką reveransą padarė Lee ir mostelėjo merginoms. Šios prislinko arčiau... ir pamatė tunelio atsišakojimą.
- Oho... čia dabar kas? - pagarbiai nusistebėjo Amanda.
- Išties, nežinojau, kad čia yra dar vienas tunelis, - pridūrė ir Milesta.
- Ai... mes čia su Joshu turėjom... em... laiko... ir šiaip neturėjom ką veikt... tai va ir padarėm tokį... ahm... na eikit eikit, pamatysit, - nusišypsojo Lee.
Merginos pasilenkusios atsargiai nutapeno tamsiu siauručiu ir žemučiu koridoriuku. Po kelių minučių pirma ėjusi Milseta staigiai stabtelėjo, dėl ko ant jos vos neužgriuvo Amanda, o Vanessa, spėjusi sustoti ir neužgriūti, išsilaikė taip pat vos akimirką, kadangi į ją jau įsirėmė Joshas, ėjęs iš paskos.
- Oooi, ko čia dabar sustojot neperspėję? Vanessa, neužgavau? Sori...
- Ne, nieko, - atsiliepė ši, patamsy trindama koją, kurią jai numynė Lee draugas.
- Kad čia tunelio galas! - iš priekio atskildo Milestos balsas.
- O kas trukdo įeit? - iš galo atsklido Lee atsakymas.
- Durys gal kartais?
- O kas trukdo rankeną nulenkt?
- Ten tokia apskritai yra?
- Paieškok...
- Lumos... Nėra...
- Kas ieško, tas randa, - dabar atsklendė Lee juokas.
- Dėl dievo meilės, Lee! Pats ir parodyk, jei jau toks gudrus, - nepiktai purkštelėjo Milesta.
Kilo bruzdesys, kol vaikinas siaurame tunelyje prasibrovė per būrį draugų į priekį.
- Stebėk.
Ir pasilenkęs nuspaudė mikroskopinę rankenėlę. Draugams šypsantis, Milesta nusivaipė.
- "Kas ieško, tas randa", matote... O kad ieškot reikia... kažkokios... miniatiūrinės... vos įžiūrimos... rankenėlės...
- Žygiuok neburbuliavus, - juokdamasi stumtelėjo draugę Amanda.
Kompanija papuolė į nedidelę tamsią patalpą. Joshui lazdele uždegus pasieniais išrikiuotus deglus, jų liepsnoje atsivėrė nedidelis jaukus kambarėlis.
- Wow!
- Super!
- Nu geras... Kas čia yra?
- Kambarys, man rodos, - nusijuokė Joshas.
- Nu tiek suprantu, - paprieštaravo Vanessa, - bet apskritai, kas čia per kambarys?
- Ai, - pradėjo Lee, - toks šiaip sau.
- Sugalvojom... ir padarėm, - papildė prunkšdamas Joshas.
- Tai jau taip, nei iš šio, nei iš to atsirado, - palingavo galvas merginos.
- Iš nekalto prasidėjimo, - nusijuokė Lee. - Nagi, prisėskit prisėskit, įsitaisykit patogiau.
Milseta su neslepiamu džiaugsmu krito į pripučiamą fotelį, stovėjusį netoliese, Amanda - į gretimą. Šalia įsitaisė ir Vanessa, o vaikinai mikliai suveikė moliūgų sulčių su sausainiais.

By Quiddi. Tik eilini karta mazoka ;]

-Gal paskubam? – eilini karta paragino Amanda. Merginos koridoriais tiesiog skuoste skuode.
-O tai ka mes darom, tavo manymu? – atreze Milesta, lekdama paskui.
-Tingiai vaikštom, jei neklystu, - suburbejo Vanessa, paskubom bala zino kelinta karta braukdama nuo akiu plaukus.
Merginos nubildejo eiliniais laiptais, koki septyniolikta karta pasuko kairen ir… Amanda staiga sustojo, o Vanessa su Milesta rezesi tiesiai i ja.
-Kas tau atsitiko? – susuko Milesta po to, kai sugebejo atgauti pusiausvyra ir pakele nuo zemes Vanessa.
-Nerek taip, uz sito kampo vienaakes raganos koridorius. Tu nori, kad mes ten ilektume kaip i kokia finiso tiesiaja?
Milesta pakraipe galva ir vistik gavo su Amanda sutikti. Merginos pasitaise nuo begimo susitarsiusius plaukus ir ramiai, lyg niekur nieko, zenge uz kampo. Kaip zenge, taip ir sustojo kaip ibestos.
-Nieko ner, - tyliai tare Vanessa.
-Bet juk mes ir taip penkias minutes veluojam, - pasake Amanda, aiskiai nusivylusi.
Milesta stumtelejo drauges I prieki, link raganos statulos.
-Palauksim, maza kur jie galejo uztrukti.
Merginos sustojo palei statula ir nutilo. Amanda nudelbe akis ir isispoksojo sau I batus. Koridoriuj buvo labai tyku.
-Ka saket? – staiga pakele galva Milesta. Abi merginos I ja keistai pasiziurejo.
-Nieko, - atsake Vanessa
-Bet man pasigirdo, kad---
-Taigi cia as! – susnypste balsas kazkur joms uz nugaru. Visos trys staigiai atsisuko I raganos statula ir net truputi issigando, pamaciusios atidaryta jos kupra ir is jos kysancia Lee seveliura.
-Sokit I vidu, - nusisiepe jis, placiau atverdamas statulos kupra ir pasitraukdamas I statulos vidu.
-Oho, - nusistebejo Amanda ir nieko nelaukdama isiverte vidun. Is paskos buvo belipanti Vanessa, bet ji sustingo, kai kazkur is po statulos pasigirdo Amandos “Aaa!”. Abi merginos supanikavo ir eme grustis prie angos bei bandyti ten kazka iziureti, o Milesta dar ir greitakalbe bere “Kas yra, ar neuzsigavai, kas tau atsitiko, o dieve dieve dieve!” Jos abi nusiramino tik tada, kai is apacios Amanda juokdamasi susuko:
-Man viskas gerai! Sokit I vidu, tik neissigaskit! Cia ciuozykla!
Milesta su Amanda susirauke.
-Kaaas? – paklause Milesta.
-Ciuozykla sakau! – garsiau susuko Amanda. Jos zodzius palydejo juokas, ir, berods, ne tik Lee, bet ir dar kazkieno.
-Na, ka, as lendu, - burbtelejo Milesta ir pranyko raganos kuproj. Vanesa tuoj isgirdo “Aaaaa” ir “Reikejo pirma kist kojas, o ne galva”. Ir aisku, vel juokas. Vanessa irgi ilindo I vidu. Nespejo ne susigaudyti, kaip zeme isslydo is po koju, ir ji jau ciuoze zemyn.
-Oooooiiiaaaaaaa---
Vanessa nuciuozusi drebesi tiesiai I kazka. Vos tik suprato, kad tas kazkas yra aukstas, skaniai kvepiantis ir jau tikrai ne mergina, buvo pastatyta ant koju.
-Dristu pareiksti, kad tu drebeisi graziausiai, Vanessa, - tare Lee. Ji atsisuko I ji ir pamate, kad jiedu su Amanda kuo ramiausiai stovi salia, ir jis uzkroves jai ant peciu ranka.
-Susipazinkite, - prasneko Amanda, -cia Milesta ir Vanessa, o cia Joshas, Lee draugas. Jiedu baige mokykla tais paciais metais, tik Joshas is varno nago.
Po minuteles pasisveikinimu ir ranku paspaudimu penkiuke pajudejo ankstu koridoriumi.

tesia Vanessa...Mildutte, i tave daug vilciu dedu ;))) jokio spaudimo.... ;D
Grifai, kaip ir prieš tai švilpynukai, nebuvo per daug sužavėti mekotų išvaizda. Mokytojas, pamatęs jų “linksmus veidelius”, nusprendė kaip ir praeitą pamoką pradėt nuo pavyzdžio.
- Panele Florin, gal galėtumėte man pagelbėti? – maloniai paprašė profesorius.
- O taip...žinoma, - išsiviepė Claire ir palengva nužingsniavo prie mokytojo, už nugaros rodydama visokius ženklus besijuokiančioms draugėms.
- Prašau atidaryti šį stiklainį..., - deja Claire buvo tiek susijaudinusi, kad ją ištiko toks pats likimas, kaip ir Haną. - Panele Florin, ar jums viskas gerai? Kodėl neatsiklaupėte kaip sakiau? – pasilenkė Pittas virš ant žemės tysančios Claire. – Gal jums reikia į ligonines flangą? Panele... , - bet profesoriaus pastangos buvo bevaisės... – Panele Hezelcharm, ar negalėtumėte palydėti draugės pas madam Pomfri, jai šokas, - paprašė profesorius ir pastatė Claire, kuri tik keistai nuraudo ir bandė išlaikyti liksvarą. Šiaip ne taip Holly ją išlydėjo iš aikštelės.
- Na, taigi..., - Prof. Pittas dar buvo šiek tiek susinervinęs dėl tokios Claire reakcijos ir nuogąstavo, kad kiti nebijotų atlikti užduoties. – Nepamirškit, atidarydami dangtelį priklaupkit. Mekotus nukenksmina burtažodis CuRRIculum. Nagi, nebijokit, pabandykit, - stengėsi savo šypsena padrąsinti neentuziastingai nusiteikusius mokinius, bet vienas po kito jie isidrąsino ir nuskambėjsu varpui visos baimės buvo pamirštos. Grifės tuoj pat nužingsniavo į ligoninės flangą, visos buvo nejuokais sunerimusios dėl Claire.
Atvėrusios duris jos pamatė keistoką vaizdą: ant lovos sėdėjo visa raudona Claire su šokoladu rankoje, o šalia jos susiėmus už pilvo kikeno Holly.
- Nagi nagi, iš ko juokiamės? – susidomėjo Amanda. – Pasidalinkit su mumis, - visos likusios pritariamai linktelėjo galvomis.
- Oi negaliu...nualpsiu....visai praskydo mūsų Claire, - springdama pradėjo aiškinti Holly, stengdamasi nežiūrėti į Claire, kuri laidė anaiptol ne draugiškus žvilgsnius. – Šokas matai jai... tik išėjus iš aikštelės tuoj pat atkuto...
- Visai nejuokinga žinokit... jūs prieš nosį pamatytumėte tokį vaizdelį, irgi negalėtumėte atsitokėti, - pilna burna šokolado suburbėjo Claire. Lankytojos prisidėjo prie Holly ir pradėjo nevaldomai juoktis. Tikriausiai būtų dar prabuvusios ir prasišnekučiavusios, bet nuskambėjo varpas, pranešantis, kad jos jau antrą kartą pavėluos į herbalogiją...

***

Per magiškųjų gyvūnų priežiūrą viskas buvo gerai, atmetus tą faktą, kad Keanu sugebėjo apdrėbt Samarą keistu marmalu, skirtu maitinti dar keistesnį pavadinimą turintiems gyviams, o toji atsilygindama jį įvertė į mėšlą, skirtą tręšti helovyno moliūgams...
Grįžusios į bendrajį kambarį, Aretha ir Cassandra pastebėjo nemažą sambruzdį prie skelbimų lentos. Jos šiaip ne taip prasigrūdo, kad matytų, kas tokio svarbaus vuo pranešama.
- Menai! – šūktelėjo Aretha ir išsišiepė.
- Kvidičas! – dar garsiau klyktelėjo Cassandra.
- Šachmatininkų būrelis! – sucypsėjo kažkoks pirmakursis, bet jį greit nustūmė Johnny ir Paul, atėję pasidomėti skelbimais.
- Iki trečiadienio kviečiame užsiregistruoti į menų būrelį..- garsiai perskaitė Paul. – Na, panelės, registruositės?
- Tai žinoma, - už abi atsakė Aretha, - juk taip Cassandra? – viltingia pamirksėjo blakstienomis mergina.
- Na geraaai...Tik tuo atveju jei visi ateisit sekmadienį į naujų žaidėjų atranką, - Cassandros aiškiai buvo patenkinta savo sumanymu ir jos veidą nušvietė piktdžiugiška šypsena.
- Ko čia vaipais? – visai nepiktai paklausė Aretha. – Na, nežinau kaip vaikinai, bet aš tai tikrai eisiu, visada norėjau išbandyt jėgas ir kvidičo aikštelėje. – vaikinai pritariamai suūžė.

***

Tuo metu grifų gūžtoje vyko panaši diskusija. Visos nusprendė, kad verta sudalyvauti atrankoje. Menai tiap pat neliko užmiršti, kaip ir jų mokytojas, žinoma. Visos ligi vienos susitarė, kad reikia išbandyti save ir šioje srityje. Staiga Amanda stryktelėjo kaip įgelta.
- Milesta, Vanessa, jau 17.55! Vos ne užmiršau...
- Tai neplepam, o lekiam, - paragino ją Vanessa ir visos trys nukurnėjo pro portreto angą palikdamos Claire ir Holly šiek tiek nesusipratusias.

soris, kad taip mazai, bet siokie tokie trikdziai.

Amanda niekada nevadindavo penktadienio penktadieniu, kol nepasibaigdavo pamokos. Tik kai nuskambėdavo paskutinis savaitės varpas, ji sušukdavo “Pagaliau penktadienis!”
O dabar, ankštame runų kabinete, iki išsvajotojo penktadienio buvo dar tolokai. Profesorius Jovis nebuvo nuobodus mokytojas, anaiptol, tai rodė vien jo išvaizda. Iš po apsiausto švytravo juodos odinės kelnės, o apyrankės, kurią merginos pastebėjo, vos įėjusios į kabinetą, galima buvo tik pavydėti.
Kai visi susėdo į vietas, jis atsistojo prieš klasę, išsišiepė, pasisveikino ir ėmė tarškėti. Iš pradžių prisistatė, tada dar truputį prisistatė, tada paklausė, kaip prisistatinėja mokiniai, tada... dar truputį prisistatė, o tada ėmė kalbėti apie runas. Pakalbėjęs apie runas, jis užsivedė apie... runas? Po to sekė kelios istorijos iš geros praėjusios vasaros, o tada dar kelios minutės apie runas. Pamoka prabėgo taip greitai, kad Claire, išeidama iš kabineto, net pasitikrino laikrodį, ar tas gerai rodo. Kiek laiko merginos ėjo koridoriais tylėdamos, visos kažkaip įtemptai mąstydamos. Pirmoji prabilo Milesta:
-Tai... kaip jums? E... profesorius Jovis, turiu galvoj...
Merginos numykė.
-Jis... įdomus. Kalba daug...-nutęsė Holly.
-Labai daug... Ir, khem, įspūdingai...-pritarė Vanessa.
-Bet... juk... iš esmės tai jis mums patinka, ar ne?- “just in case” paklausė Amanda.
-Taip, žinoma!-atsakė kitos merginos.
Po pietų grifių laukė Apsigynimas nuo juodosios magijos. Prie jų prisijungė Semas, Dinas ir Nevilis, ir jie visi nukurnėjo į kabinetą. Vanessa ir Holly atsisėdo į priekį, o kitoms vietų liko gale. Nuskambėjus varpui, į klasę greitu žingsniu įėjo prof. Pittas ir rankos mostu pakvietė visus keltis iš suolų bei sekti paskui jį.
-Šiandien, kaip ir žadėjau praeitą pamoką, parodysiu jums Mekotus. Sekit paskui mane, jie yra kvidičo aikštėje. Nagi, mikliau, mikliau.
Ir jis išskuodė pro duris kone ristele. Merginos susižvalgė, gūžtelėjo pečiais ir su visa klase pasileido bėgti paskui profesoriu.

Ai, tiesiog Kerol tęsinys (sorry už klaidas, tingiu taisyt)

- Labai džiugu, kad šiandieną turime dvigubą pamoką, - po šių profesoriaus žodžių kelios merginos pradėjo įnirtingai linksėti galva. - taigi, ką išmoksime per pirmąją pamoką, per antrąją galėsime panaudoti praktikoje.
- Super! - pasigirdo garsus šūktelėjimas iš kampo, kur sėdėjo Paul.
- Malonu, kad pritariate mano mokymo metodams, tačiau būčiau dėkingas, jei savo nuomonę reikštumėtė tyliau, ponaiti Paul, - rimtu veidu profesorius kreipėsi į mokinį, tačiau jo akyse buvo galima įžvelgti šypseną. - O dabar pasiimame vadovėlius ir atsiverčiame skyrių apie Mekotus. Galbūt kas galėtumėte pasakyti, kas tai per padaras?
Nors daugelis ir norėjo pasididžiuoti savo žiniomis, tačiau teko labai skaudžiai nusivilti ir pripažinti, jog vadovėlio nebuvo net atsivertę.
- Na ir puiku, - nusijuokė profesorius, - pakalbėsime, kai perskaitysite minėtąjį skyrių.
Pirmoji pamoka praėjo labai ramiai. Profesorius Pittas įnirtingai aiškino teoriją apie Mekotus, vis ką nors sudrausmindamas ar pajuokaudamas. Varpas netruko nuskambėti, o ir mokiniai netruko pakilti iš savo vietų. Profesorius vos spėjo sumosuoti rankomis prašydamas tylos.
- Atsiprašau, tačiau man teks iš jūsų nugvelbti ir pertrauką. Kadangi eisime toli, o aš nenorėčiau, kad pamokos laikas būtų tam panaudotas... Žinau, aš savanaudis, - nusišypsojo profesorius. Tačiau dėl pertraukos jis sulaukė pritarimo iš mokinių. Niekam nebuvo įdomu trinti koridoriaus sienas ir midžikuoti prie durų. Greitai susiskirstę į mažas grupeles mokiniai patraukė paskui profesorių Pittą.
- Kažin kur jis mus veda? - smalsiu balsu palinkusi prie Casandros susimąstė Aretha.
- Aretha... Nu Aretha... Ar tu klausai profesorių kai jie kalba? - sukikeno ši.
- Ne, nesakyk, kad vėl kažko negirdėjau arba kažką pamiršau... - susigribo Aretha, o jos išsigandusios akys iš tiesų atrodė juokingai.
- Matyt vėl, - tramdė juoką Casandra, - juk aiškiai sakė, kad jis mus ves TOLI.
- Eeei... - pasijuto nuskriausta Aretha ir vožtelėjo Casandrai iš alkūnytės.
- Aaauch!
- Ko jūs čia mušatės? - pasiteiravo iš už nugaros pėdinęs Elijah.
- Kad ji mane vėl išdurinėja, - patempė lūpą Aretha.
- O ji mane vėl muša, - pasekė Arethos pavyzdžiu Casandra.
- Oi, šie reikalai bus greitai sutvarkyti - nusijuokė Elijah ir įsibrovė į mažą tarpelį tarp Arethos ir Casandros apkabindamas jas per pečius. - Ramu?
- He he he... Elijah, nori į pilvą iš alkūnytės? - maniakišku krizenimu nukrizeno Aretha.
- Ačiū už pasiūlymą, bet susilaikysiu.
Taip jie nukurnėjo net už kvidičo aikštės, per kurią einant Casandra spėjo atsakomai padūsauti. Iš toli jie išgirdo Hogvartso varpą kuris skelbė pamokos pradžią. Kaip tik tuo metu profesorius Pittas sustojo ir atsigręžė į mokinius. Jų žvilgsniai buvo ganėtinai įdomūs, neskaitant kelių išsipūtusių akių, kelių surauktų antakių ir kelių veidų iš pasišlykštėjimo uždengtų rankomis. Taip jau sutapo, kad tie veidai buvo Arethos, Samaros ir Johnny.
Aretha tyliai susigraudeno:
- Jis turbūt yra Sneipas pasivertęs profesoriu Pittu ir vėl nori, kad mes išvalytume tuos stiklainius... fuuu...
- Brrr... - nusipurtė Samara.
- Įkvėpt, iškvėpt... vienas, du... galvakojai, pliurziai... kimbam į darbą - netikėdamas, kad vėl teks valyti šliužus iš stiklainių pajuokavo Johnny.
- Khem khem... - atsikrenkštė profesorius, kurio prikimės balsas rodė, jog yra ganėtinai peršalęs. - Nesibjaurėkite, aš juk jums neliepsiu jų valyti, - papurtė galvą jis, tartum tokia užduotis būtų neįmanoma.
- Ir ačiū dievui... - atsiduso Samara ir jos veide pasirodė idiotiška palaimos šypsena.
- Dabar prašyčiau jūsų įdėmiai paklausyti. Pirmiausia susiskirstysite poromis. Po to, kiekviena pora atsistos prie tokio stiklainio, vienas turės jį atidaryti. Atsidarius stiklainiui jūs iškart išvysite bjaurų padarą, ir, patikėkite, pavojingą. Štai taip iškelsite lazdelę - profesorius Pittas lengvai kilstelėjo lazdelę, - ir vesdami ją mažu rateliu tvirtai ir aiškiai sušuksite "curriculum", tik aiškiai pabrėžkite skiemenį "ri". Taip, tuojaus... - žvalgydamasis po mokinių grupėlę sumurmėjo profesorius. - O taip, panele Abate, gal galėtumėte man pagelbėti? Dėkoju jums labai, - nusišypsojo profesorius, - prašyčiau priėjus prie vieno stiklainio jį atidengti.
Hana atsargiai prisiartinusi prie tikrai kraupaus stiklainio, atsargiai pakėlė dangtelį ir... nuo smūgio pačiuožė keletą colių ant žemės.
- Atsargiai, panele Abate, dangtelį reikia atidengti atsiklaupus, - po laiko susigribo profesorius, - ar jums nieko tokio neatsitiko?
- Ne... ne... viskas gerai, - stodamasi ir purtydama žoles nuo apsiausto atsikvėpė Hana.
Kol profesorius teiravosi Hanos apie jos sveikatą, buvo galima išvysti pakankamai įdomų vaizdelį: Mekotas su didele jėga šokęs iš stiklainio dabar užsidėjęs ranką ant juosmens trepsėjo koja, tartum laukdamas, kada gi tas kvailas žmogysta išdrįs su juo kautis.
- Kaip jau turbūt pastebėjote, svarbiausia Mekoto nebijoti. Senovės burtininkai kartais juos laikydavo net tarnais, tačiau ilgainiui jie tapo nepataisomai žiaurūs ir pamatę nors vieną jo bijančią auką puola ir negailestingai sudrasko. Taigi... - į Mekotą pasisuko profesorius, - CURRICULUM!
Toje vietoje pasirodė baltas dūmelis ir padaras išgaravo.
- Štai ir po visų baimių - nusišypsojo mokytojas, tačiau mokinių neėmė juokas... kadangi, tie dūmeliai paskleidė tikrai 'malonų' kvapą. - nagi nagi, dabar suprantate, kodėl norėjau jus nuvesti toliau nuo mokyklos. Tačiau nebijokite, kol grįšite šis aromatas išgaruos. Kibkite į darbą, būtybių visiems užteks!
Mokiniai greitai pasiskirstę poromis sustojo prie stiklainių ir iš visų kampelių pradėjo sklisti burtažodžiai. Pamoka tikrai praėjo sklandžiai, neskaitant to, jog Džastinui sumaišius burtažodžius ir sušukus "curcilum" būtybė pavirto višta.
Gavę leidimą išeiti iš pamokos penkiomis minutėmis anksčiau švilpiniukai patraukė į pilį... o ten...
- Profesorė Treloni! - prisiminęs savo dievinamą mokytoją sušuko Johnny.
---
Kol Švilpynės šeštakursiai leido laiką su profesoriumi Pittu, grifiukai bandė kuo greičiau prastumti kerus ir runas. Šį kartą profesorius Flitvikas liepė stiklo šukes paversti peiliais.
- Tik, mielieji mokiniai, prašyčiau daug atsargumo! - suzvirbeno Flitvikas.
- O kad čia būtų klastūnyyyyyyyynas... - net išsižiojusi užsisvajojo Milesta.
- O jei ta karvė Milisenta dar sėdėtų priešais... - kilstelėjo antakius Claire, paėmusi ką tik paverstą peilį ir taikydamasi priešais. Tai pamatęs varno nago mokinys net loštelėjo.
- Claire, ramiai, - trinktelėjo per ranką šalia stovėjusi Holly, - negąsdink vaikų.
- Reikės perspėt Švilpynę, kad nepraleistų progos, - nusikvatojo Vanessa.
- Taip taip, jau įsivaizduoju kokios muštynės čia bus, - sukikeno Amanda ir vėl pasilenkė prie savo stiklo-peilio, aiškiau - peilio su stikliniais ašmenimis.
- Panelės! prašyčiau daugiau tylos, - į įsijautusias merginas kreipėsi profesorius.
- Oi, labai atsiprašome, profesoriau! - sušuko Holly.
- Kada gi jis nustos mus tildyti, juk visad čia būna triukšmas, - užvertė akis Milesta.
- Jums kažkas nepatinka? kažką turitė prieš mūsų koledžo vadovą? - iš priešais esančio suolo atsisuko varnanagė.
- Niekas nesakė, kad nepatinka, panele, - atrėžė Vanessa visai neturėdama noro užsiimti ginčais su Varno Nagu.
- Pf... - purkštelėjo varnanagė ir toliau kibo į darbą.
- Šaunuolė, Vanessa, - šyptelėjo jai Amanda.
Geras penkiolika minučių visos merginos jau neturėjo ką veikti. Iš nuobodumo Milesta su Claire nusprendė surengti dvikovą su špagomis. t.y. peiliais. Įsijautusias merginas vėl teko tildyti profesoriui Flitvikui.
- Galų gale... - nuskambėjus varpui išpėdavo iš savo vietos Holly.
- Kas dabar? - pasidomėjo Vanessa.
- Ermm.... weee.... runos? - su dideliu klaustuku savo mintyse atsakė Claire.
- Runos.
- Su varnanagiais...
- Ir vėėėl...
- Ai, tiesa, panelės, tai palydėsite mane? - paprašė Amanda.
- Žinoma, - nusišypsojo Vanessa.
- Dar klausi, - mirktelėjusi sučiauškėjo Milesta.
- Wooooooop, man čia kažkas kvepia slapukavimo eliksyruuuu... - prisigretino prie Amandos Claire.
- Tikrai... dvokia kaip reikalas, - prasibrovusi prie Amandos kito šono įsirėmė Holly.
- Aaaaam... - buvo aiškiai matyti kaip Amandos veidas po truputį iš rausvo tampa dar rausvesniu... dar... dar... dar... kol pasiekė spalvą tartum kritlio.
- Hem hem hem... kheeeeeeeem... khem... - išdidžiai užsikosėjo Milesta.
- Sakyk... sakyk jau... - bandydama vaizduoti, jog ji nė kiek nesutriko į Milestą kreipėsi Amanda.
- Na matote panelės, kaip čia pasakius... - čeptelejo ši.
- Ai, netempk gumos. Amanda susikukavo su... - Vanessa švytėjo tarsi jaunas mėnuo.
- Pati tempi! - iškišo liežuvį Milesta.
- Ne, netempiu, aš tik intriguoju! - kilstelėjo galvą Vanessa.
- Panos! čiš! - išpūtė akis Claire.
- Taigi... suuuuuuu.... - nutęsė mintį Holly.
- Lee Džordanu!!! - suspigo kartu Vanessa ir Milesta.
- Dar garsiau negalėjot? - net išsigandusi apsidairė Amanda.
- OOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOO..... - savo šypsenos dydžiais Claire ir Holly pasiekė Milestos ir Vanessos.
- Nieko mes ten nesusitikinėjame, tiesiog pakvietė susitikti... na, paprastai... pakalbėti... - bandė gintis Amanda, tačiau jos balselis nuslobo ketveriukės aptarinėjimuose kokia puiki pora išeina iš Amandos ir Lee.
- Gerai, gana, - išrėžė Claire, - paskubėkime pas profesorių Jovį.
- Oi, tiksliai, juk runos, - nusišypsojo Milesta.
- O kiek valandų? - susidomėjo Amanda.
- Dešimta. - pažvelgusi į laikrodėlį pasakė Claire.
- Aha, tai kodėl mes ne kerų pamokoje? - prunkštelėjo Holly.
- Ooouch... aš taip ir nepasukau... - purtydama galvą įsikibo į laikrodėlį Claire.
- Nesvarbu, mes jau vietoje, - nusišypsojo Vanessa ir pasuko į klasę, kur jau buvo susirinkę dauguma varno nago mokinių, o savo vietoje kažką idėmiai mąstė profesorius.
---
- Kurgi tos kopėčios į rojų... - niekaip nesulaukė Johnny.
- Į rojų pritvinkusį karščio ir velniažin kiek arbatos... - atsiduso Casandra.
- Nedrįsk... ne-drįįįįį-sk įžeidinėti šios... šios... šios... - nerado žodžių Paul.
- Šios įspūdingos pamokos? - bandė įspėti mintį Aretha.
- Taip! būtent. - pasipūtė Paul.
- Didžkirmį minit, didžkirmis čia... - kilstelėjo akis į lubose prasivėrusią angą Kiara.
- Dar ir tu?! Jūs visai negerbiate šios įstabios pamokos. - sukirčiavo paskutinius skiemenis Johnny.
Šiaip ne taip užsikabaroję kopėčiomis jie vėl atsidūrė...
- Labaaa dienaaa, mielieji... - savo graudulingu balsu prabilo profesorė Treloni.
- Labų dienų! - skėstelėjo rankomis Paul.
- Eik eik, apkabink savo meilę, - paragino Casandra vaikiną.
- Žinoma, lėk, nagi, Paul, nestabdyk, - prunkštelėjo Aretha.
- Ne, žinote, mes slepiame savo meilę, aš tik jums prasitariau... nes... na kaip ten mokykloje, draudžiami romanai su mokytojais. - išsiviepė Paul.
- Visi čia savi, niekas neišduos, - atsiliepė iš už savo rankos Samara, kuria bandė prisidengti nosį, kad neapspangtų nuo tokių kvapų.
- Vaikai, tylos... vidinėms akims reikia tylos... nagi, sėskitės, - mostelėjo ranka į tuščius krėsliukus ir pufus profesorė.
Dauguma suskubo atsisėsti prie langelių ir sėdantis nors kiek juos praverti.
- Tikiuosi, kad čia susirinko tie, kurie norės savo ateitį susieti su ateities būrimu... su krištolo rutuliais ir bandys išlaisvinti savo auras, - demonstratyviai bandant parodyti, kaip išlaisvinamos auros profesorė užkliuvo už savo kabalduojančių auskarų. - Nagi vaikeli, - susirūpinusi kreipėsi ji į Elijah, - ar tau su galva viskas gerai?
- Eee.... Ekhem Eeekhem... - dirbtinai užsikosėjo Elijah nenorėdamas pradėti kvatotis tiesiai į profesorę, - eeekhem... kaip... ir... khem khem.
Paskui Elijah kosulys nuvilnijo ir per visą klasę.
- Vargšai vaikeliai... mano vidinė akis sako, kad toks ruduo neatneš nieko gero... jau dabar visi peršalę. Bus blogai, bus blogai, aš jaučiu, jog šiemet kažkam atsitiks kažkas bloga... Dieną naktį apie tai galvoju. - šniurkštelėjo Treloni. - Na, bet su likimu nepažaisi... Pasiimkite krištolinius rutulius, tęsime praeitų metų kursą.
Ant stalų greitai atsidūrė apmusiję rutuliai.
- Aaaš regiuuuu... regiuu... jog... jog... aaa... kaip čia išsireikšti, kad šie metai bus ilgi... tačiau greitai praeis... - bandė pamėgdžioti profesorę Johnny.
- Vaikeli, kažkas ne taip? - pasisuko į jį profesorė.
- Ne, prof-fesore, viskas... puiku.
- Nagi, pasakykite kiekvienas ką regite savo rutulyje, aš pažiūrėsiu ar jūsų vidinė akis neužmigo.
Prie vieno staliuko sėdėję Aretha, Emily, Johnny ir Casandra susižvalgė.
- Nagi, nebijokite, aš tikiu, kad jūs lavinote savo akį, - paragino profesorė.
- Na... aš regiu... - išdrįso pradėti Aretha, mat suvokė, kad jai bus daugiau pasirinkimų meluoti. - regiu... kažkokį dūūūmąąą...
Kosulio priepuolis vėl apėmė visus greta jos sėdėjusius mokinius.
- Tas dūūmas... na... jis... pilkas!
- Vagšas vaikeli... tu regi skausmą... aš juk sakiau, kad šiemet kažkas kentės... - atsiduso Treloni, - bet tęskime toliau. Dabar tu, mergaite, - kreipėsi ji į Casandrą.
- Aš regiu... regiu... kažkokį padarą... jis... jis... juodas. - tuo metu Treloni griebėsi už širdies. - Na ne visai juodas... dar galima įžvelgti pilkus sparnus ir dideles akis...
- Nuopuolis, vaikeli, nuopuolis!!! - suspigo Treloni.
- Taip ir žinojau, kad manęs laukia skausmas... - atsiduso Casandra.
- Nieko, mes kartu ištversime visas negandas, - paguodė ją Aretha.
- Taip, mergaitės, viskas... viskas... ak... - papurtė galvą profesorė taip, jog atrodė nulėks nuo jos laibo kaklelio. - Tu, dabar tu.
- Šiame rutulyje įžvelgiu... gijas, taip, gijas! - radusi už ko užsikabinti nudžiugo Emily. - jos plonos... tačiau labai tankios... atrodo tvirtos...
- Gyvenimas... gijos vaizduoja gyvenimą... Ah, kaip žiauru.. tavo gyvenimo gijos plonos. Mano vidinė akis nemeluoja... iš tiesų, šie metai bus baisūs. Baisūs. - susigraudeno profesorė Treloni, - aš jaučiu blogio jėgas, jos tiesiog alsuoja į kaklą! Aaaa! aš jau jaučiu jų šaltą kvapą... ne, ne. man negalima taip elgtis, man negalima jūsų gąsdinti. ne. ne. Berniuk, tęsk.
- Taaaaip... - Johnny, rodos, sutriko, jis atidžiai žvalgėsi bandydamas už ko nors užsikabinti, ir... voila! tiesiai pro langą buvo regėti Užtraustasis miškas.
- Nagi, vaike, nepasiduok... nepaleisk savo auros, kovok! - ragino profesorė.
- Aura! sugrįžk! - sušuko Johnny, - o taip.. aš jaučiu jos antplūdį... - po šių žodžių profesorė net suplojo rankomis. - ššš... mano aura labai jautri... aš regiu mišką... didelį... baisų... galingą mišką.
- Gana! gana! eikite! eikite! blogis tiesiog sunkiasi į jus... lėkite! negaliu... - profesorė Treloni puolė į ašaras ir nukurnėjo į kampą.
Visi nedrąsiai apsidairę pakilo iš savo vietų.
- Visvien liko mažiau nei dešimt minučių... - gūžtelėjo pečiais Kiara.
Nulipus iš kabineto ir išgirdus užsitrenkiant angą pirmasis prabilo Paul.
- Mano vidinė akis regi... ji sako... ji mato... gyvius... mato... kažką... gyvo... kažką magiiiiškooo...
- Turbūt magiškųjų gyvūnų pamoką, - įdėmiai žvelgdama į susimąsčiusį Paul ir pati bandydama prisikviesti savo aurą konstatavo faktą Aretha.
- Taip! Mergaite, taip! tu tiesiog gimusi nuspėti ateitį!
- Aaak, kaip ačiū, dabar žinau, ko man gyvenime reikia siekti, - nušvito Aretha.
- Jo, ir daugiau nekiaulinkit mano vidinei akiai, ji labai jautri, - įsižeidusį vaidino Johnny.
- Whaa?.. - nesusiprato Aretha.
- Nekvaksėk! gerai kai tavo aura stipri, o maniškė... viena paėmė dūmelius, kita ant rutulio pastipusią musę, o dar kita voratinklius, tai ką, jūsų nuomone, reikėjo rinktis man?!
- Dar buvo likęs gaivus aromatas - vieną pasirinkimo galimybę pasakė Casandra.
- Oi... po visų pegasų... ir kaip aš jį pamiršau. - trinktelėjo sau per galvą Johnny.
- Nesijaudink, bus dar progų... - ramino jį Samara.
- Taip, atsargiai, neišbaidyk vidinės akies, - linksėjo Aretha.
 

So... Vaziuojam toliau (M.)
- Tik, Amanda, pries einant primink, gerai? As gi sklerotike, - syptelejo Milesta, paimdama savo tvarkarasti.
- Mhm, butinai, - linktelejo mergina ir toliau tese Sneipo rasini.
- Eeee... Kiek ten pedu reikia prirasyt? - beviltiskai zvelgdama i savo rasini paklause Amanda.
- Maziausiai keturias, - is uz aritmomantijos vadovelio pasigirdo Milestos balsas.
- Jis nukvako, - konstatavo fakta Amanda ir netycia isleido is ranku plunksna. Si nukrito is siek tiek istepe pergamenta. - Kad ji kur galas...
- Amanda, atsibudai is ziemos miego? Tik dabar tai pastebejai? - uzjaucianciai pasiteiravo Vanessa. - Na, kaip cia isvada parasius...
- Kweeeeek! Namu darbai! Dieviska... - priejusi prie draugiu pareiske Claire ir prisedo salia.
- O taaaaaip... - atsake Vanessa, kurpdama rasinio isvadas.
- Priimkit ir mus, - gailiai atsiduso Holly. - Minejau, kaip nekenciu namu darbu? - paklause mergina, o visos kitos puole neapsakomai garsiai juoktis.
- Ojo...
- Tai naujiena...
- Wow, is kur cia istraukei tokia nesaone, ka?
- Ej, panos, mes namu darbus darom! - susuko Kolinas Krivis, sedejes prie staliuko, ant kurio siaip Ronis ir Haris dazniausiai zaidzia sachmaais.
- Sorry, - susuko Milesta ir Vanessa. Visos merginos patampe peciais ir toliau tese pokalbius prie namu darbu.
***
O tuo metu Svilpynes bendrajame kambaryje irgi vyko intensyvus namu darbu darymas.
- Aretha, pamesk rasala, - paprase Johnny, pastebejes, kad jo rasaline tuscia.
- Nu gal geriau paduosiu, - syptelejo mergina.
- Accio, rasale, - ikises nosi i ne ka kita kaip rasini Sneipui susuko Paul. Rasaline lengvai pakilo ir priskriejo prie vaikinu.
- Aciu, - atsake Johnny ir tiese ranka rasalines link, kai Paul pradejo ore vedzioti lazdele. Paskui ja judejo ir rasalas.
- Ej, atsargiau, - lyg nujausdama ka negero ispejo Emily.
- Nu, Paul, duok ta sumauta rasala. Man rasini rasyt reikia... - Johnny toliau vaikesi ore kabancia rasaline. Deja, cia Paul netycia persistenge ir keli dideli lasai uztisko ant Kiaros ir Keanu rasiniu.
- As sakiau, - sumurmejo Emily, matydama kalta Paul veido israiska.
- Erm... Cia ne as kaltas, - atsifutbolino vaikinas.
- Ahaaaa... Kad gudrus, tai mano rasini padaryk dabar iskaitoma, - kiek piktokai mete Kiara.
- Tuoj, - lazdele i drauges pergamenta nusitaike Paul.
- Gal geriau tu daugiau nebebandyk, - prunkstelejo Casandra ir pati, kazka sumurmejus, panaikino rasalo demes.
- Bet tai, Paul, koks tu... fuuuu, - nusijuoke Aretha. - Visai nedraugiskas.
- Panele Moony, gal busit tokia maloni ir nepriminsit mums to valkatos aresto? - meldziamu zvilgsniu i bendramoksle pazvelge Samara. Visi draugiskai nusijuoke ir tese namu darbus. Po kokios valandos tokio mokymosi pasigirdo gailus miaukimas.
- Taifai, eik i kambari, - glostydama prie jos priejusi kaciuka pareiske Emily. Miaukimas nesiliove.
- Man rodos, be taves jis niekur neis, - mirktelejo Casandra.
- Eh... ir kodel jusu kates tokios ramios? - skestelejo rankomis Emily, sujudindama knyga, kuria kaip tik skaite Kiara.
- Aciu... - linktelejo ji, atstatydama knyga i vieta.
- Musu? Ramios? - nusijuoke Aretha. - Taip, Deli rami... kai miega, - linktelejo mergina, matydama, kaip Taifas uzsoka ant seimininkes keliu.
- Na, kol nespurdi, tol gali gulet. Man namu darbus reikia ruost, - kasydama kaciukui pasmakre pareiske Emily.
- Ei, Emily, tavo katinas braizosi, - po desimties minuciu pareiske Keanu, jausdamas kazka astraus sau ant koju.
- Mano katinas, mielas Keanu, miega man ant keliu, - atsake mergina. Visi susijuoke, o Keanu, zvilgtelejes zemyn, pamate pilkai raina kate.
- Casandra, pasiimk savo kate, ka? - paprase vaikinas.
- Betruksta tik Deli, - nusprende Aretha. Panasiai tesesi namu darbu darymas, kuris baigesi tik tik pries vakariene.
***
Po nepakartojamai skanios vakarienes grifai grizo i savo boksta. Haris su Roniu vel uzeme vieta pie sachmatu staliuko, Hermiona, isitaisiusi kampe, skaite senoves runu vadoveli, Levanda ir Parvate apie kazka inirtingai snibzdejosi, Semas ir Dinas zaide kazka panasaus i "kuris is musu atrodo kvailiau", Dzine su Neviliu aiskinosi santykius su transfiguracija, Kriviu broliukai inirtingai kosnpektavosi kiekviena Hario ejima sachmatuose, na o Amanda, Claire, Holly, Milesta ir Vanessa, susedusios priesais zidini, svajojo.
- Kada prasides kvidicas?
- Kada prasides menai?
- Kada bus kita DADA pamoka?..
- Nuo kada megsti DADA? - cia sukluso likusios keturios merginos ir, pamaciusios Claire zvilgsni suskubo atsakyti pacios: - Nuo siemet. Panasiai praleke visas vakaras. O kita ryta vel viskas is naujo...
***
- Na kada tas kvidicas prasides, - po vakarienes prakalbo Casandra.
- Haaaaa... nori, nea? - valiukiskai atsake Aretha.
- O jei as taves paklausciau, ar nori menu, ka atsakytum? - prunkstelejo Casandra ir abi su Aretha nusijuoke. Netruko ateiti vakaras, netruko praeiti naktis. O rytas isauso zadantis daug daug staigmenu ir nuotykiu. Kaip visada.
***
Ir vel Vanessos zadintuvas sutrikde idealia tyla Grifu guztos sestakursiu merginu miegamajame.
- Po perkunais... - tyliai prakose ji. - Dar mieeeeegoooo...
- Ir man, - pritare Holly.
- O jei neitume pusryciaut? - viltingu balsu pasiule Amanda. Tuo metu Levanda issiropste is lovos.
- Tingines jus visos, - praeidama mete.
- Bent jau tingines su savo nuomone, - nusiziovavo Claire ir atitrauke savo lovos uzuolaidas.
- Ir kur cia nuomone? - lipdama is lovos pasiteiravo Parvate.
- Tame, kad jei norim miego, tai ir gulim. O jus miego norit, bet klusniai paklustat nustatytam... eee... - uzmigusiu balsu aiskino Vanessa.
- Rezimui. Norim miego - tai ir miegam. Ne, panos, as rimtai. Vanesos zadintuvas manes nepazadina, kas gan keista, turint omeny jo garsuma ir ikyruma, bet jau jusu balsai... - atskirejo duslus Milestos balsas.
- Nesiriekit nuo pat ryto tik, - paprase Hermiona, spirdamasi i slepetes.
- Einam miegucio? - per miegus prakose Holly ir visos nusijuoke.
- A-a, - lovoje atsisedo Amanda. - Milesta, tavo kate guli ant mano koju, - pareiske ji.
- Ir ka as dabar turiu padaryti? - beviltiskai atsake Neldos, toks buvo minetos kates vardas, savininke ir visos sukrizeno. - Nelda, ateik cia, kate, - pakviete mergina. Pilka kate klusniai pakilo nuo Amandos koju ir isitaise Milestos kojugalyje.
- Zinot, o gal tikrai dar pasnaudziam? - pasiule Vanessa.
- Kelkites, profesorius Flitvikas supyks, - kategoriskai nukirto Hermiona.
- Tu niekad neleidi mu pasilinksmint, - suprunkste Claire ir sunkiai issirito is lovos. - Waaaaah, kur mano slepetes?
- Po mano lova, - sukikeno Holly, jau sukuodamasi plaukus.
- Ideali tvarka, - pakraipe galva Levanda. Po kokio pusvalandzio visos merginos jau sedejo didziojoje saleje ir stebetinai flegmatiskai valge pusrycius.
- Paneles, jus siandien neitiketinai kazkur skubate, - pastebejo Semas.
- Aha, negalim keru sulaukt... - nusiziovavo Amanda.
- Rimta priezastis, - sutiko Ronis ir, baiges valgyti, sudejo irankius i lekste.
- Na, einam? - paragino draugus Hermiona.
- Aha. Susitiksim keruose, - linktelejo kitiem Haris ir isejo, lydimas Ronio ir Hermionos.
- Tos merginos savo tingejimu mane pribaigs. Lyg man dar jusu negana, - nusijuoke Hermiona.
- Ka tu sakai... - suprunkste Haris su Roniu ir visa trijule paspartino zingsni, bijodama paveluoti pas Flitvika. Amanda, Claire, Holly, Milesta ir Vanessa i kalse izenge tik suskambejus varpui.
***
- Aretha, labas rytas, - Casandra pradejo zadinti drauge.
- Aha... - atsake si.
- Kas cia per sujudimas vidury nakties? Gi dar tamsu, - pareiske gretimoje lovoje miegojusi Samara.
- Nusiimk antklode nuo galvos, - pasiule besisypsanti Kiara. Jau laikas keltis.
- Tingiu, - atsiliepe Aretha.
- Kelkis, miegale...
- O dieve, o dieve... Aciu Dievui, kad pirmos pamokos DADA, - pareiske lovoje tebegulinti Emily. - Taifai, po galais, lipk nuo mano pilvo.
- Ei, Emily, tavo nuomone jam visai nerupi, - mirktelejo Samara. Pamazu visos merginos atsikele ir nusigavo i didziaja sale.
- Na, einam i DADA? - matydama, kad drauges pavalge, pasiule Kiara.
- Be abejo! Nesinoretu praleisti, - prikando lupa Aretha.
- Labas rytas, - kaip visada dziugiai juos pasitiko profesorius Pittas. Merginos placiai nusisypsojo, o vaikinai noriai susedo i suolus.

So... Vaziuojam toliau (M.)
- Tik, Amanda, pries einant primink, gerai? As gi sklerotike, - syptelejo Milesta, paimdama savo tvarkarasti.
- Mhm, butinai, - linktelejo mergina ir toliau tese Sneipo rasini.
- Eeee... Kiek ten pedu reikia prirasyt? - beviltiskai zvelgdama i savo rasini paklause Amanda.
- Maziausiai keturiu pedu. - is uz aritmomantijos vadovelio pasigirdo Milestos balsas.
- Jis nukvako, - konstatavo fakta Amanda ir netycia isleido is ranku plunksna. Si nukrito is siek tiek istepe pergamenta. - Kad ji kur galas...
- Amanda, atsibudai is ziemos miego? Tik dabar tai pastebejai? - uzjaucianciai pasiteiravo Vanessa. - Na, kaip cia isvada parasius...
- Kweeeeek! Namu darbai! Dieviska... - priejusi prie draugiu pareiske Claire ir prisedo salia.
- O taaaaaip... - atsake Vanessa, kurpdama rasinio isvadas.
- Priimkit ir mus, - gailiai atsiduso Holly. - Minejau, kaip nekenciu namu darbu? - paklause mergina, o visos kitos puole neapsakomai garsiai juoktis.
- Ojo...
- Tai naujiena...
- Wow, is kur cia istraukei tokia nesaone, ka?
- Ej, panos, mes namu darbus darom! - susuko Kolinas Krivis, sedejes prie staliuko, ant kurio siaip Ronis ir Haris dazniausiai zaidzia sachmaais.
- Sorry, - susuko Milesta ir Vanessa. Visos merginos patampe peciais ir toliau tese pokalbius prie namu darbu.
***
O tuo metu Svilpynes bendrajame kambaryje irgi vyko intensyvus namu darbu darymas.
- Aretha, pamesk rasala, - paprase Johnny, pastebejes, kad jo rasaline tuscia.
- Nu gal geriau paduosiu, - syptelejo mergina.
- Accio, rasale, - ikises nosi i ne ka kita kaip rasini Sneipui susuko Paul. Rasaline lengvai pakilo ir priskriejo prie vaikinu.
- Aciu, - atsake Johnny ir tiese ranka rasalines link, kai Johny pradejo ore vedzioti lazdele. Paskui ja judejo ir rasalas.
- Ej, atsargiau, - lyg nujausdama ka negero ispejo Emily.
- Nu, Paul, duok ta sumauta rasala. Man rasini rasyt reikia... - Johnny toliau vaikesi ore kabancia rasaline. Deja, cia Paul netycia persistenge ir keli dideli lasai uztisko ant Kiaros ir Keanu rasiniu.
- As sakiau, - sumurmejo Emily, matydama kalta Paul veido israiska.
- Erm... Cia ne as kaltas, - atsifutbolino vaikinas.
- Ahaaaa... Kad gudrus, tai mano rasini padaryk dabar iskaitoma, - kiek piktokai mete Kiara.
- Tuoj, - lazdele i drauges pergamenta nusitaike Paul.
- Gal geriau tu daugiau nebebandyk, - prunkstelejo Casandra ir pati, kazka sumurmejus, panaikino rasalo demes.
- Bet tai, Paul, koks tu... fuuuu, - nusijuoke Aretha. - Visai nedraugiskas.
- Panele Moony, gal busit tokia maloni ir neprimisnit mum to valkatos aresto? - meldziamu zvilgsniu i bendramoksle pazvelge Samara. Visi draugiskai nusijuoke ir tese namu darbus. Po kokios valandos tokio mokymosi pasigirdo gailus miaukimas.
- Taifai, eik ikambari, - glostydama kaciuka pareiske Emily. Miaukimas nesiliove.
- Man rodos, be taves jis niekur neis, - mirktelejo Casandra.
- Eh... ir kodel jusu kates tokios ramios? - skestelejo rankomis Emily, sujudindama knyga, kuria kaip tik skaite Kiara.
- Aciu... - linktelejo ji, atstatydama knyga i vieta.
- Musu? Ramios? - nusijuoke Aretha. - Taip, Deli super rami... kai miega, - linktelejo mergina, matydama, kaip Taifas uzsoka ant seimininkes keliu.
- Na, kol nespurdi, tol gali gulet. Man namu darbus reikia ruost, - kasydama kaciukui pasmakre pareiske Emily.
- Ej, Emily, tavo katinas braizosi, - po desimties minuciu pareiske Keanu, jausdamas kazka astraus sau ant koju.
- Mano katinas, mielas Keanu, miega man ant keliu, - atsake mergina. Visi susijuoke, o Keanu, zvilgteles zemyn, pamate pilkai raina kate.
- Casandra, pasiimk savo kate, ka? - paprase vaikinas.
- Betruksta tik Deli, - nusprende Aretha. Panasiai tesesi namu darbu darymas, kuris baigesi tik tik pries vakariene.
***
Po nepakartojamai skanios vakarienes grifai grizo i savo boksta. Haris su Roniu vel uzeme vieta pie sachmatu staliuko, Hermiona, isitaisiusi kampe, skaite senoves runu vadoveli, Levanda ir Parvate apie kazka inirtingai snibzdejosi, Semas ir Dinas zaide kazka panasaus i "kuris is musu atrodo kvailiau", Dzine su Neviliu aiskinosi santykius su transfiguracija, Kriviu broliukai inirtingai kosnpektavosi kiekviena Hario ejima sachmatuose, na o Amanda, Claire, Holly, Milesta ir Vanessa, susedusios priesais zidini, svajojo.
- Kada prasides kvidicas?
- Kada prasides menai?
- Kada bus kita DADA pamoka?..
- Nuo kada megsti DADA? - cia sukluso likusios keturios merginos ir, pamaciusios Claire zvilgsni suskubo atsakyti pacios: - Nuo siemet. Panasiai praleke visas vakaras. O kita ryta vel viskas is naujo...
***
- Na kada tas kvidicas prasides, - po vakarienes prakalbo Casandra.
- Haaaaa... nori, nea? - valiukiskai atsake Aretha.
- O jei as taves paklausciau, ar nori menu, ka atsakytum? - prunkstelejo Casandra ir abi su Aretha nusijuoke. Netruko ateiti vakaras, netruko praeiti naktis. O rytas isauso zadantis daug daug staigmenu ir nuotykiu. Kaip visada.
***
Ir vel Vanessos zadintuvas sutrikde idealia tyla Grifu guztos sestakursiu merginu miegamajame.
- Po perkunais... - tyliai prakose ji. - Dar mieeeeegoooo...
- Ir man, - pritare Holly.
- O jei neitume pusryciaut? - viltingu balsu pasiule Amanda. Tuo metu Levanda issiropste is lovos.
- Tingines jus visos, - praeidama mete.
- Bent jau tingines su savo nuomone, - nusiziovavo Claire ir atitrauke savo lovos uzuolaidas.
- Ir kur cia nuomone? - lipdama is lovos pasiteiravo Parvate.
- Tame, kad jei norim miego, tai ir gulim. O jus miego norit, bet klusniai paklustat nustatytam... eee... - uzmigusiu balsu aiskino Vanessa. - Nesiriekit nuopat ryto tik, - paprase Hermiona, spirdamasi i slepetes.
- Einam miegucio? - per miegus prakose Holly ir visos nusijuoke.
- A-a, - lovoje atsisedo Amanda. - Milesta, tavo kate guli ant mano koju, - pareiske ji.
- Ir ka as dabar turiu padaryti? - beviltiskai atsake Neldos, toks buvo minetos kates vardas, savininke ir visos sukrizeno. - Nelda, ateik cia, kate, - pakviete mergina. Pilka kate klusniai pakilo nuo Amandos koju ir isitaise Milestos kojugalyje.
- Zinot, o gal tikrai dar pasnaudziam? - pasiule Vanessa.
- Kelkites, profesorius Flitvikas supyks, - kategoriskai nukirto Hermiona.
- Tu niekad neleidi mu pasilinksmint, - suprunkste Claire ir sunkiai issirito is lovos. - Waaaaah, kur mano slepetes?
- Po mano lova, - sukikeno Holly, jau sukuodamasi plaukus.
- Ideali tvarka, - pakraipe galva Levanda. Po kokio pusvalandzio visos merginos jau sedejo didziojoje saleje ir stebetinai flegmatiskai valge pusrycius.
- Paneles, jus siandien neitiketinai kazkur skubate, - pastebejo Semas.
- Aha, negalim keru sulaukt... - nusiziovavo Amanda.
- Rimta priezastis, - sutiko Ronis ir, baiges valgyti, sudejo irankius i lekste.
- Na, einam? - paragino draugus Hermiona.
- Aha. Susitiksim keruose, - linktelejo kitiem Haris ir isejo, lydimas Ronio ir Hermionos.
- Tos merginos savo tingejimu mane pribaigs. Lyg man dar jusu negana, - nusijuoke Hermiona.
- Ka tu sakai... - suprunkste Haris su Roniu ir visa trijule paspartino zingsni, bijodama paveluoti pas Flitvika. Amanda, Claire, Holly, Milesta ir Vanessa i kalse izenge tik suskambejus varpui.
***
- Aretha, labas rytas, - Casandra pradejo zadinti drauge.
- Aha... - atsake si.
- Kas cia per sujudimas vidury nakties? Gi dar tamsu, - pareiske gretimoje lovoje miegojusi Samara.
- Nusiimk antklode nuo galvos, - pasiule besisypsanti Kiara. Jau laikas keltis.
- Tingiu, - atsiliepe Aretha.
- Kelkis, miegale...
- O dieve, o dieve... Aciu Dievui, kad pirmos pamokos DADA, - pareiske lovoje tebegulinti Emily. - Taifai, po galais, lipk nuo mano pilvo.
- Ei, Emily, tavo nuomone jam visai nerupi, - mirktelejo Samara. Pamazu visos merginos atsikele ir nusigavo i didziaja sale.
- Na, einam i DADA? - matydama, kad drauges pavalge, pasiule Kiara.
- Be abejo! Nesinoretu praleisti, - prikando lupa Aretha.
- Labas rytas, - kaip visada dziugiai juos pasitiko profesorius Pittas. Merginos placiai nusisypsojo, o vaikinai noriai susedo i suolus.

sorrium, kad trumpas ir neidomus, bet kazkodel nesiraso man snd ;) Vanessa
- Suprantama, nagi, stokit prie vazonėlių, - paragino jas profesorė ir maloniai parodė į rausvus vazonus su keistom gelėm. Merginos tuoj pat prisigretino prie šiltnamio gale stovinčių Cassandros ir Arethos ir tyliai pradėjo kažką šnibždėtis, kol mokytoja tęsė pamoką.
- Tai – Bulifogijos, - kaip ir kiekvieną pamoką pradėjo profesorė. - Kas gali pasakyti jų funkcijas? – Hermionos ranka švystelėjo viršun. Jai už nugaros kvailai prunkštelėjo Ronis ir Haris.
- Taip, panele Įkyrėle? – visai nenustebusiu balsu paklausė mokytoja.
- Bulifogijos – tai gėlės, kildinamos iš Rumunijos kalnų, jos žiedadulkės vartojamos vaistams nuo anginos gaminti, - didžiuodamasi savimi išpoškino Hermiona.
- Teisingai! 10 taškų grifų gūžtai! Taigi, Madam Pomfri maloniai manęs paprašė, kad artėjant žiemai pririnktume tų žiedadulkių. Visi užsidėkite pirštines ir atsargiai, nesutrindami, pririnkite bent po stiklainiuką.
Valandą laiko prasikankinusios šaltuose ir visai nejaukiuose šiltnamiuose merginos, tarp jų ir 2 švilpynukės, patraukė į pilį, pakeliui aptarinėdamos ateinančią dieną. O po pietų jų laukė dvigubos pamokos – sneipo ir makgonagal. Sneipas šiandien buvo dar piktesnis (jei tai įmanoma) ir per dvi pamokas iš grifų sąskaitos atėmė 50 taškų : po 20 iš Hario ir Milestos už atsikalbinėjimą ir 10 iš Nevilio už nepataisomą kvailumą. Nevilis dėl to per daug nesisielojo, jau buvo pripratęs prie Sneipo užgauliojimų, bet Milesta tyliai šnibždėjo Amandai į ausį ką ji kadanors padarys Sneipui...
***
Grifės po Sneipo pamokos iš karto patraukė i bendrąjį kambarį, nusprendusios, kad nebeturi jėgų ką nors dar veikti. Claire ir Holly įsitaisė kambario gale ir tyliai aptarinėjo tik joms žinomus dalykus, vis pasikikendamos ir pamosikuodamos rankomis. Vanessa, Milesta ir Amanda įsitaisė geriausiose vietose prieš židinį ir tingiai ruošė Sneipo užduotus namų darbus.
- Dar...viena..pėda..., - atsiduso Vanessa...
- Cha...man dar dvigubai tiekĄ – suburbėjo Amanda ir vėl palinko link rašinio. - O aš jau baigiau, - išsišiepė Milesta ir tingiai pasiražius išsitiesė fotelyje. – Ei, Amanda, ar ten tik ne tavo pelėda? – susiraukus pažvelgė į tamsų langą prie kurio plasnojo graži palėda.
- Tikrai...- nustebo Amanda, - ką ji čia veikia...- ji atsistojo ir nuėjo prie lango. Avėrus jį, mergina paėmė laišką iš pelėdos ir grįžo pas drauges.
- Keista...labai keista..., - murmėjo Amanda, bet atvyniojus pergamentą jos veidas nušvito. Merginos susižvalgė ir vėl atsisuko į keistai besišypsančią Amandą.
- Nagi! Kas parašė? - paragino ją Milesta. – Klok, nenuslėpsi nieko, - ir sukikeno.
- Naa...pamenat tokį Li Džordaną?
- Taiiip...ir?
- Na, jis rašo, kad ryt atvyksta į Kiauliasodį ir norėtų susitikt ..., - droviai nusišypsojo mergina, o kitos dvi nušvito kaip saulutės:
- Jūs kartu? Tiap ir žinojau...aš tiap ir žinojau...- pradėjo čiauškėti Milesta, bet pajutus Amandos žvilgsnį pritilo, - o ką, ne?
- Aišku, kad ne...kol kas, - sukikeno ji, - bet...palydėsit mane? Aš viena nelabai norėčiau eit...
- Žinoma, prie vienaakies raganos?
- Taip, kurgi daugiau.

rašo Quiddi, deda Aretha :)

Knarkt. Knarkt. Knaaarkt.
Išaušo naujas rytas. Grifų Gūžta dar miegojo, buvo tik be penkiolikos aštuonios. Saldžiai snaudė ir visos aštuonios šeštakursių merginų kambario gyventojos. Pro plyšelius tarp sunkių bordinių portjerų skverbėsi saulės spinduliai, jų kutenamas per miegus raivesi Banditas. Buvo palaimingai tyku ir ramu, kol staiga...
Drrrrrrrrrrr!!!
Sučirškė Vanessos žadintuvas. Ji tučtuojau iškišo iš patalų ranką ir gerokai jį trinktelėjo. Čirškimas liovėsi.
-Panos, kelkitės...- nutęse Vanessa kažkur iš po pagalvės. Pirmoji iš lovos išlipo Hermiona. Įsispyrusi į senas nutrintas šlepetes, ji nuėjo prie lango ir atitraukė užuolaidas. I kambarį iš karto plūstelėjo šviesa. Visos merginos lyg palieptos užsitrauke antkodes ant galvų. Hermiona tik šyptelėjo ir nušlepsėjo i tualetą. Pamažiukais kambaryje prasidėjo šioks toks judėjimas. Iš Holly lovos išlindo viena neįtiketinai įdegusi koja, iš po Levandos antklodės pasirodė dvi kojos, aprengtos šilko pižama, o Claire iškiso galvą ir papurtė ševeliūrą. Lėtai ir tingiai visos merginos atsikėlė. Na, beveik visos.
-Amanda, kelkis, o tai išeisim be tavęs, praeidama draugę pajudino Milesta.
-Nea... - suniurzge gailus balselis kažkur iš po antklodžių.
-Amanda, ar tu kelsies? Jau pusryčiai!
Vargšė mergina kažką nesuprantamai sumurmėjo, nusviedė nuo savęs antklodę ir išlipo iš lovos.
-Nekenčiu mokyklos,- dar drėbtelėjo merginoms pakeliui i tualetą. -Ne tu viena! - choru atsakė bent trys balsai.
Amanda išeidama taip smarkiai trenkė durimis, kad visos net pašoko. Parvatė garsiai nusikeikė, mat išsigandusi išmete iš rankų veidrodėlį.
-Ta mergina su savo rytinėm nuotaikom mane vieną kartą pribaigs,- nepiktai tarė.
Praėjo dvidešimt minučių ir visos merginos jau buvo beveik susiruošusios eiti. Tik Hermiona išskubejo kiek anksčiau, pasiteisinusi, kad jos jau laukia.
Pusryčiai praėjo be didesnių incidentų, jei neskaitysime Arethos, itin garsiai šį bei tą užrikusios apie Sneipą. Laimei, jis pats jau buvo papusryčiavęs ir išėjęs, todėl negirdėjo. Per stebuklą iš Arethos niekas neatėmė taškų, ir ji atsipirko tik niuksu nuo Cassandros.
-Ar jūs nepaskubėsit? – visu greičiu lėkdama per kiemą šaukė Holly. Paskui ją bėgo Vanessa ir Claire, abi sukaitusios ir vos bekvėpuojančios.
-Kodėl tie šiltnamiai ne pily… - šnopavo Vanessa.
-Kodėl su uniforma taip karšta… - laikydamasi už skvernų skuodė Claire.
-Kodėl tu negali susitvarkyti laikrodžio taip, kad jis nevėluotų ketvirtį valandos? – nė neatsisukdama sušuko Holly. – Areštų pasiilgai?
Claire nieko neatsakė, tik sukando dantis ir paspartino žingsnį.
Kai merginos įgriuvo į šiltnamį Nr.5, jame viešpatavo tyla. Matyt, prof. Diegavirtė jau buvo pasveikinusi visus su naujais mokslo metais ir pasakiusi, ką reikia daryti. Trijulė sustojo, vos įsiveržusi pro duris, ir susižvalgė. Į jas atsisuko visi: ir grifiukai, ir švilpinukai, ir, žinoma, mokytoja.
-Dvidešimt po devynių, panelės. Ir pirmoji metų pamoka, - ramiai pasakė Diegavirtė, žiūrėdama į jas pro kažkokį krūmą, prie kurio pati dirbo.
-Atsiprašom, mes…- žiūrėdama į grindis nutęsė Vanessa.
-Mano laikrodis vėluoja, - įsiterpė Claire.
-Mes labai atsiprašom, - nukirto Holly

Areštas ir kitas rytas by A.
Grifės smagiai nužingsniavo į savo bendrąjį kambarį, iš kurio, persirengę ir įsimetę į kišenes saldumynų, šnekučiuodamos nusileido žemyn - ketino šiek tiek pasivaikščioti kur nors mokyklos kieme, mat dangus visai nusigiedrijo, saulė išlindo ir popietė buvo maloniai šilta. Visiems norėjosi pasidžiaugti gražiomis rudens dienomis, kas buvo akivaizdu vos pasidairius po Hogvartso kiemą: vienur ir kitur ant pasitiestų megztinių sėdėjo ir kalbėjosi ar mokėsi mokiniai, kiti vaikštinėjo ežero pakrante, o keletas pirmakursių stypsojo viename ežero krašte prie pat vandens ir spoksojo į milžinišką galvakojį, maloniai besiraičiusį vandens paviršiuje - ten, kur šilčiau.
Po valandėlės grifės po vienu iš medžių pastebėjo sutūpusias Švilpynės mokines.
- Nagi nagi, ką čia veikiam? Džiaugiamės saulute? - prisiartinus pasidomėjo Milesta.
- Ne, - irzliai burbtelėjo Samara. - Nusiteikinėjam Sneipo areštui.
Tos, kurioms nereikėjo nusiteikinėt Sneipo areštui, sukrizeno. Čia subjuro ir Aretha.
- Taip taip, juokitės, gerai jums, kai nereiks pas tą vaikščiojantį šiknašaudžių pliurzių šūdpalaikį vilktis...
Claire suplojo rankomis.
- Kuuuuuur mūsų sąrašas? Reikia jį papildyti. Genialu, Aretha. Žavyyynga.
Po dar kelių frazių merginos taip pat patraukė paežere toliau dalindamosi pirmųjų mokslo metų dienų įspūdžiais, kai pagaliau Samara žvilgtelėjo į laikrodėlį ir liūdnai timptelėjo Arethą už rankovės, o tai atsisukus - be žodžių bakstelėjo į savo riešą. Abi sutartinai atsiduso.
- Gerai, jūs čia galit sau maloniai leisti laiką, o mes čiuožiam pas tą išvietės papuošalą...
- O! Žinot, jūs labai išradingos, panelės. Įtariu, kai po arešto susitiksim, sąrašą galėsim dvigubai papildyt...
- Kurgi ne, - nusivaipė Samara ir abi su Aretha apsisukusios liūdnai nudūlino atgal į Hogvartsą.
Sneipas jau jas pasitiko prie savo kabineto, netoliese su pasišlykštėjimo mina veide stovėjo Johnny. - Iššveisite stiklainius ir visus kitus indus šiame kabinete. Be magijos. Po valandos ateisiu pažiūrėti, kaip seksis. Pirmyn, - ir, vėslelėjęs apsiausto skvernu, apsisuko ant kulno ir nuėjo.
Aretha, Samara ir Johnny, likę vieni, liūdnai susižvelgė ir nukreipė žvilgsnius į pasienius su lentynom, kur buvo pririkiuota begalės visokiausių indų su bene šlykščiausiais padarais, kokius tik galima įsivaizduoti.
- Fuuu...
- Ir jis įsivaizduoja, kad mes šituos išvalysim? - didžiausiu įmanomu pasibjaurėjimo tonu paklausė Samara.
- Įsivaizduoja... - Johnny atsiraitojo rankoves.
- Fuuu...
- Aretha, gal jau patylėk? - suprunkštė Johnny. - Ir be tavo pasakymo matosi, kad "fuuu".
- Fuuu, - iškišo liežuvį Aretha ir visi kilstelėję nosis nužygiavo prie artimiausios lentynos.
Johnny pasistiebęs nukėlė vieną stiklainį, kuriame kažkas gličiai teliuskavo.
- Fff... - Arethai nebeapsivertė liežuvis tęsti, kai, nuėmus dangtį, iš stiklainio tvokstelėjo neeilinis aromatas.
- Eina jis velniop, tas šikinyko atributas!
- Samara, dėl Merlino meilės, valdyk liežuvį! Nenorėk, kad tas atributas tave išgirstų, - metė merginai Johnny, viena ranka užsispaudęs nosį, o kita laikydamas skudurėlį.
- Kaip TAI išimti iš stiklainio? - atsargiai pasiteiravo Aretha, tupėdama per, jos nuomone, saugų atstumą nuo jo (t.y. per kokius penkis metrus).
- E...
- O jeigu biškį pabūrus?.. - viltingai pradėjo Samara.
- Taigi neleido, - niūriai sudaužė svajones Johnny.
- Pala, tu nori pasakyti, kad šitą šlykštynę reikės iškrapštyti rankomis???
Užuot atsakęs, jis į ranką paėmė skudurėlį ir juo apsišarvavęs jau siekė plūduriuojančios substencijos, kai toji pati pakilo iš skysčio ir ėmė plūduriuoti ore kaip koks... eee, gal apsieikime be apibūdinimų.
Kompanija ėmėsi darbo. Jų laimei, visokiausios padarų liekanos ir šiaip indų turinys pats išlekdavo į orą. Tai nors kiek palengvino ir taip bjaurų darbą.
- Aš... jį... - panosėj siuto Aretha šveisdama jau dešimtą stiklainį, ant nosies užsirišusi laimingo atsitiktinumo dėka kišenėje atsiradusią nosinę. Šalimais Johnny vyriškai ištvermingai blizgino kažkokį puodpalaikį, jam prieš nosį plūduriuojant neaiškių formų figūroms ir bandant jo stiprybę. Dar toliau, neiškentusi Johnny figūrų kaimynystės, plukosi Samara, kur kas saldesniais žodeliais apdovanodama Sneipą.
Tokius juos profesorius surado po valandos atėjęs žvilgtelėti, kaip einasi darbas. Su nepakenčiama piktdžiugiška šypsena palinkėjęs malonaus ir greito darbo, jis išplėvesavo lauk. Pasipylė dar aistringesni komentarai jo adresu.
"Maloniai padirbėję", gerokai po pusiaunakčio, juodai nusiplukę, pasišlykštėję ir net užkimę nuo Sneipo keiksnojimo, švilpynukai pagaliau grįžo į savo bendrąjį kambarį ir išsyk sugriuvo ant sofų, net nėję į normalias lovas - gal neturėjo jėgų, gal nenorėjo prižadint draugų, o gal nenorėjo prikvėpinti miegamųjų... Rytą juos, išlūžusius bendrajame kambary, rado draugai.
- Fuuu...
- Palik šitą frazę ramybėj, ji Arethos, - pramerkęs akį Casandrai murmtelėjo Johnny, drybsodamas ir snūduriuodamas ant sofos.
- Wha?..
- Nekreipk dėmesio, - vaikinas apsivertė ant kito šono ir, sprendžiant iš grasų, lūžo vėl. Valandelę Casandra nužiūrinėjo vaizdelį, atsivėrusį jai prieš akis bendrajame kambary.
- Fuuu... čia kas kąą-ąąą... - žiovaudama iš miegamojo išlindo Kiara, - ...iš kur smarvinių bombelių parovėt?...
- Po velnių, tikrai, galėtumėt ir patylėt, - sudejavo Aretha.
- Mieloji, tavęs dušas nevilioja?.. - suprunkštė Casandra. Bet prieš Arethai atsiliepiant...
- Fuuu...
- Dėl dievo meilės, žmonės, gana! - iš nulūžusių prisikėlė Samara. - Šitą girdėjom per vakar vakarą n kartų, jau man tikrai gana!
- Joa, man irgi, - palingavo Aretha. - Ypač, kai didžiąją dalį iš tų n kartų paminėjau aš pati, - visi suprunkštė. Pakilusi Casandra nuėjo ir atvėrė langą. Nušvitusios Aretha su Samara prišoko prie jo.
- Ojoj, ir kaip mes apie jį nepagalvojom...
- Ūūū, grynas, gaivus oras...
- Ahaaa...
- Geras.
- Labai.
- Atsiprašau, kad pertrauksiu šitą jūsų turiningą pokalbį, bet ar galiu pasiteiraut, ką jūs vakar veikėte, kad esat tokios ištroškusios gryno oro, o bendrasis kambarys atsiduoda tiesiog kaip... kaip... - čia Casandra nerado tinkamų žodžių apibūdinti aromatui, bet gal ir gerai. Draugės sutartinai susiraukusios atsisuko.
- Valėm Sneipo šlykštynes, - vos ne choru išpoškino jos.
- Kąąą?..
- Tai reiškia, - pro miegus suburbėjo Johnny, - kad valėm Sneipo šlykštynes.
- Ei vaikine, gal tu pirma atsikelk ir tik tada šnekėk, - juokdamasis jam pašonėn kumštelėjo Elijah. Johnny su skausminga išraiška veide atsisuko.
- Dievaži, ko čia nesuprast?
- Gal, pavyzdžiui, apie kokias šlykštynes kalbate? - pamėgdžiodama lipšnų Ambridž balselį paklausė Emily.
- Dieve apsaugok, Emily! - suprunkštė demonstratyviai už širdies griebdamasis Keanu. - Su tuo Ambridž pamėgžiojimu kada nors infarktą įvarysi!
- Ha! - iškišo liežuvį Emily ir vėl nusisuko į Johnny su merginomis. - Taigi? Ar mums negalima sužinot?
- Valstybinė paslaptis? - smalsiai nusišypsojo iš kažkur atsiradęs Paul.
- Mhm, tikrai. Paslaptis, kokios apeigos vyksta Sneipo kabinete, oooi, kokia paslaptis, boo-hoo!.. - sukrizeno Kiara.
- Apeigos, sakote... - garsiai nusiprunkštė Paul. Visi, supratę užuominą, nusikvatojo.
- Ei ei, stabdykit hipogrifus!
- Gerai gerai, tai ką gi jūs ten veikėt, kad grįžot su dvelkimu? - Elijah patogiau įsitaisė fotelyje.
- Ai... šveitėm stiklainius... su... su... su FUUU! - nusijuokė Aretha. Trijulė labai atsigavo ištrūkusi iš požemio, išsimiegojusi ir išsivėdinusi.
Po kelių minučių pokalbio kažkuris atsibudo.
- Palaukit, o kiek dabar valandų???
- Nepergyvenkit, anksti dar. Specialiai atsikėlėm, kad galėtume deramai pasveikint iš Sneipo arešto sugrįžusius herojus arba taip pat deramai atsisveikint su tuo, kas iš jų liko... - labai rimtu veidu pareiškė Keanu.

Dar vienas bendras projektas (Vanessa and M.)
O tuo metu Svilpynes bendrajame kambaryje buvo inirtingai aptarinejamas gautasis arestas ir siaip vertinama naujoji diena. Paskui vaikinai sugalvojo, kad reiktu atsipalaiduoti po sunkios ir varginancios dienos ir... rytas švilpinukams po ilgo pasisėdėjimo išaušo labai greitai ir aišku per anksti... Merginos pamažu ropštėsi iš savo minkštų lovų vis niurzgėdamos, kad daugiau neims į burną nė lašo pasukų alaus, kuriuo megavosi nirsdamos ant Sneipo ir jo nepakartojamo aresto... Labiausiai apsimiegojusi kažkodėl jautėsi Aretha, gal dėl to, kad vakare per daug keiksnojo Sneipą, o gal tiesiog buvo pripratusi pamiegoti pora valandėlių ilgiau. Diena švietėsi nelengva. Pirmoji jų laukė Apsigynimo nuo juodosios magijos pamoka, į kurią, vis dėlto, mokiniai skubėjo - nei vienas nenorėjo pavėluoti į rodos būsiančią įdomią pamoką, su labai simpatišku mokytoju...
- Dar vienas toks pasisėdėjimas ir manęs ryte neprikelsit... - sušvokštė Aretha, kopdama laiptais po pusryciu.
- Su neštuvais atnešim...arba pakviesim menų mokytoją kad prižadintų... - išsiviepė Casandra savo surūgusiai draugei.
- Cha...visai nejuokinga...- suniurzgėjo Aretha, bet regis nuo to vaizdo nuotaika šiek tiek prašviesėjo ir pasiekusi kabinetą mergina jau su šypsena laukė mokytojo, kuris netruko pasirodyt.
- Labas rytas, - nusišypsojo visiems, - prašau, - atrakinęs kabineto duris suleido i vidų mokinius, o pats lengvu žingsniu perėjo per klasę ir patogiai įsitaisė savo kėdėje.
- Malonu jus visus matyti šį gražų rudens rytą, na, tai nuo ko pradėsime? Taip....atsiverskime pirmąjį vadovėlio skyrių, kuriame aprašyta kai kurios aurorams, kuriu manau daug isleis musu mokykla, svarbios taisyklės... Dalį pamokos klasė skaitė ir nagrinėjo pirmą skyrių, po to išbandė keletą apsigynimo kerų, kol suskambo varpas ir už durų suūžė nekantraujantys grifiukai. Pasisveikinę su išeinančiais draugais ( “Pittas – jėga”) visi sugužėjo į klasę. Claire, Holly, Amanda, Vanessa ir Milesta užsiėmė geriausias vietas klasės priekyje. Kol mokytojas ruošėsi pamokai, merginos tyliai šnabždėjosi tarpusavyje :
- Tikras gražuolis... - sušnibždėjo Claire, - o visi sako, kad unreal gerai bendraujantis..idomu ar tikrai? – sužybsėjo akutėmis mergina.
- Aš manau...vien iš veidelio matos, kad nepiktybinis, bet manau reikalaus ... - palingavo galva Holly, bet vel nuskambėjo varpas ir prasidėjo pamoka.
- Sveiki, kaip zinote, arba ne, as esu Bradas Pittas. Man labai malonu matyti dar naujų veidų, tikiuosi visi esate pasiryžę šiais metais padirbėti iš peties, - linksmai išsišiepė profesorius, o Amanda pajuto kaip jos pašonėjo neaiškiai suglebo Claire. – Jau minejau jusu draugams, taigi pakartosiu ir jums. Siemet teks ismokti ne tik sestakurisams butinus dalykus, taciau dar ir uzpildyti praeitų metų... mokytojos, - jis keistai atsikrekštė ir per klasę nuvilnijo kikenimas, - paliktas spragas. Tikiuosi, kad jūs taip pat įdėsite pastangu ir sie metai jums tikrai duos daug naudos. Is kart noriu ispeti, kad lengva nebus ir, mokslu atzvilgiu, esu gan grieztas, taciau visuometbuna isimciu, - maloniai syptelejo Pittas, o penkios paneles priekyje susizvalge keistais zvilgsniais, sakanciais: "o taaaaip". - Na, uzteks man dabar sneketi - gal visu pirma susipazinsiu su jumis, - profesorius pradejo skaityti pavardes ir akimis ieskoti, is kur, jo nuomone, atskries atsakymas, o kiekvienas stengesi kuo domiau ar graziau istarti "as" arba "esu". Profesorius idemiai nuzvelgdavo kiekvieno mokinio akis ir tesdavo susipazinima. Nelauktai nuskambejo varpas ir visi nuliudo, pagalvoje, kad tokia puiki pamoka si sitokiu mokytoju baigsis. Taciau, ju laimei, po to seke antroji apsigynimo pamoka. Na, o po jos jau iprasta tapusia kelione prie Uzdraustojo misko, kur kartu su Svilpynes koledzo mokiniais grifai turejo magiskuju gyvunu prieziura.
***
Tuo tarpu SVilpynes sestakursiams tuo metu vyko transfiguracija, kur nuo pat pirmu minuciu uzvire itemptas darbas.
- Panele Abate ir ponaiti Makmilanai, bukit tokie malonus, padalinkit sitas skaleles, - paprase Makgonagal. Mokiniai padare kaip buvo liepti ir uzvire inirtinga kova su medinemis skalelemis, bandant jas paversti i ziobariska smuika. Na, o po to seke senoves runos drauge su klastunynu. Profesorius Jovis, isvydes atejusia kompanija, net siektiek issigando (kas, jei paneles vel kibs viena kitaii gerkles?!), taciau, aciu dievui, jo nuogastavimai nepasitvirtino. Tiesa, kelis kartus Aretha, Samara ir Casandra pasisvaide keistais pareiskimais Milisentai, taciau stengesi nesivelti daugiau - antro aresto per viena savaite merginos nenorejo. O be to, ir nebuvo kaip kibti klastunietiems i plaukus, man Johny su Elijah labai jau stengesi apsaugoti savo koledzo nares, sakydami, kad jei ne del koledzo tasku, tai bent jau del savo orumo bei savigarbos jos negalincios susimusti su tomis "susmirdusiomis Klastunyno ziurkemis".
- Ej, jus, Svilpyne! - susuko Milisenta su savo sebremis, einant koridoriumi paskui Aretha, Casandra, Samara, Emili ir kitas merginas.
- Atstok, - piktai atsove Casandra.
- Mes nebaigem! - svilpynukes ne neatsisukdamos zygiavo toliau ir beveik priejo ta vieta, kur turetu issiskirti su Klastunynu. - Sustokit, pasakiau!
- O Dieve, uzsiciaupk, - atsisukusi ir nebeislaikiusi mete Aretha ir visos drauges nuskubejo link Hagrido trobeles.
***
Kadangi Amanda, Claire, Holly, Milesta ir Vanessa ejo letai pasikalbedamos (sikart tyliau, kad niekas nenugirstu), tai i pamoka atleke jau beveik jai prasidejus.
- Nagi, nagi, nagi. Kaip DADA? - maloniai Milestos pasiteiravo Aretha su Cassandra.
- It was absolutely brilliant! - besisypsodama holivudine sypsena atsake Milesta. Merginos butu dar pabendravusios, taciau, deja, is pilies ataidejo varpas ir jos gavo nutilti - Hagridas pradejo pamoka.
- Sivakar man arestas, - tyliai Mielstai susnibzdejo Aretha.
- Sneipas? - klausiamai drauge nuzvelge si.
- Mhm, - linktelejo Aretha.
- Sveikinu, klases sveisti nebereiks - vakar issveitem, - syptelejo Milesta.
- Merginos, kazkas negerai? - paklause Hagridas.
- Ne, profesoriau, - sukluso Aretha su Milesta.
- Puiku, panele Moony. Jei jums su panele Mirage kas nors neaisku, klauskit manes, - istare jis ir toliau grizo po pamokos. Merginos diskusija gavo pratesti po pamokos, zygiuodamos atgal i pili.
- Tai Aretha, kaip tu sugebejai uzsidirbti aresta? - domejosi Milesta, eidama prie draugiu grifiu bei svilpinukiu.
- Taip pat kaip tu, - linksmai atkirto Aretha.
- Ne, as tai esu nesuvaldoma ir draskau visiems akims, bet kaip TU sugebejai?!
- Aretha irgi nesuvaldoma, - nusijuoek Casandra. - Be to, aresta gavo ir Samara su Johniu. Jie sivakar pasismagins, - suprunkste mergina.
- Kurgi ne... - nutese Aretha ir uzverte akis. - Na, nors kabineto nereiks plauti... gal duos rasyti kokias eilutes ir tiek... - vylesi si.
- Aha, nereiks... Dieve, kiek mes su Milesta privargom ten, - kategoriskai nutese Vanessa ir atsiduso.
- O taip, ir aciu jums! - suktelejo Arteha.
- Beje, jei sugalvosit kokiu nauju pravardziu Sneipui, pasakykti. Mes cia darom zodyneli toki, - sukikeno Claire.
- Aha, butinai. Gal pasufleruosit kokia, kad galeciau kartoti, kol sugalvosiu nauja? - suprunkste Aretha ir siltai nuzvelge merginas.
- Aha. Sadistiskas imbecilas, - garsiai juokdamasi istare Amanda.
- Pasvinkes nuokvaisa, - prisimine Holly.
- Ir, be abejo, jusu pasirinkstas variantas, - sukrizeno Vanessa.
- Aciu. Gerai, mes einam, reikia dar namu darbus paruost iki to nelemto aresto...
- Iki! - atsisveikino visos penkios grifes. Kelione mokyklon tesesi atskirai.

Neplanuotas bendras projektas (Only and M.)
Butent del siu dvieju pamoku paneles nebuvo geriausios nuotaikos. Prabudusios svilpynukes pasigrozejo nuostabiu rytu, taciau vos prisimine Sneipa ir dviguba nuodu ir vaistu pamoka, nuotaika subliusko. Papusryciavusios merginos nuskubejo i pozemius, kur jau stoviniavo Varno Nago ir Svilpynes mokiniai. Pamazu visi suejo i klase, kur ju jau lauke Sneipas, kaip visada grieztas ir bjaurus. Aretha su Casandra atsisedo gale, kuo toliau.
- O dieve, vel tas pats suruges veidas, vel tie patys riebaluoti plaukai, vel... - atsiduso Casandra.
- Mhm... - nutese Aretha. Po keliu minuciu prabilo Sneipas:
- TYLOS! - susuko jis, nors ir siaip klaseje buvo tylu, - siais metais tikiuosi is jusu ypatingo susikaupimo ir demesio, siame nelengvame moksle.
- Su baisiu mokytoju - tyliai pridure Aretha, ir kartu su Casandra suprunkste.
- Jusu poziuris i mano pamokas turi kardinaliai pasikeisti, nes pernai... - tese Sneipas.
- Nes pernai mes per daug jam leidom, - sumumrejo Samara.
- O taaaaaip, - entuziastingai ir kiek per garsiai pritare Aretha.
- Man atrodo, jog pries kelias minutes paprasiau tylos... 5 taskai is Svilpynes, panele Moony.
- Bet profesoriau!..
- TYLET, Moony. Tu ka, nebesupranti, kas pasakyta? Jeigu liepiau tylet, vadinasi, as liepiau TYLET! O dabar, manau, kad jau visi esate perskaite pernai metu kurso pakartojimo skyriu, ir siandien be vadoveliu pagaminsime Miego eliksyra.... - triumfuojanciai issiviepe Sneipas.
- Profesoriau! Mes tokio eliksyro nedareme! - suktelejo Samara
- Ir apie ji neraso vadovelyje! - pritare Johnny, perzvelges akimis teksta.
- Ir be to, sitaip negalima... Testas, be jokio perspejimo... - kiek per garsiai savo mintis isreiske Aretha.
- Nesupratau... Norit pasakyti, kad as negaliu liepti jums dirbti? Pagalvokit dar karta, jei turit kuo. O dabar mirtina tyla! Prasom dirbti, - kietai istare Sneipas. Po to, kai beveik niekam nesigavo nieko doro, gerbiamasis profesorius prabilo vel.
- Kaip "puiku", kad jus taip "rimtai" ziurite i mano pamokas. Taciau as to nepakesiu. Taaaaip... - nutese jis. - Visi gaunat po apskrita nuli, - saltai isreze Sneipas ir atsisedo i savo kede. - Bet profesoriau! - pakilo kazkuri varnanagiete. - Juk kai kurie sumaise eliksyra... - Taip? Gal nori ji isbandyti? Zinai, as nieko pries, jei tu tikrai nori, - kategoriskai atkirto vyriskis. - Tai draudziama, - isreze Aretha.
- Nesupratau... Jus, panele Moony, man kazka drausite? - is savo kedes staiga pasoko Sneipas ir prisiartino prie to stalo, kur dirbo Casandra su Aretha.
- Ne, ne as, tik... - tyliai pradejo mergina.
- Aretha, - suziopciojo Casandra, bandydama nuraminti drauge.
- Panele Moony, ar nemanote, kad esate kiek per izuli? - pasidomejo Sneipas.
- Ji tik pasake tiesa, - isikiso Samara.
- Ach taip? Taigi, prie jos prisidedat ir jus, ar ne? - staigiai i mergina pasisuko Sneipas.
- Ne, Samara tiesiog... - puole draugiu ginti Johny.
- Puiku, trecias savanoris, - sau iprasta sypsenele ismete Sneipas. - Malonu. Rytoj sesta vakaro lauksiu visu triju savo kabinete. Taip, taip, ir jusu, panele_Visu_Uztareja, - profesorius debtelejo i Samara, o si tik iskalbingai atsiduso.
- As ji... - Johnny pradejo kazka sakyti Elijah.
- Kazka sakete? - varno akimis mokini nuzvelge Sneipas, o nesulaukes atsakymo nusisuko ir toliau deste pamoka.
***
Tuo tarpu grifiuku pamokos praejo paprastai. Diena prabego greitai, ir Milesta su Vanessa eme ruostis Sneipo arestui. Lygiai astuoniolikta valanda merginos jau buvo prie nuodu ir vaistu kabineto, o ten jas pasitiko Sneipas.
- Labas vakaras. Malonekite... ka cia Jums paskyrus... Na, tarkim, isplaukite ir sutvarkykite kabineta, - sarkazmo kupinu balsu istare Sneipas. - Oj, be magijos, kas be ko, - dar pridejo jis ir apsisukes isejo is kabineto.
- Man atrodo, kad jei jis nusisypsotu, tai atrofuotusi viso veido raumenys... - tyliai sumurmejo Milesta.
- Aha, o pats veidas suskilinetu ir subyretu i tukstancius daleliu, - pridejo Vanessa ir issibure sluoste. - Na ka, drauguze, kimbam... - nutese ji.
- Kaip smagu, kaip smagu! - idiotisku balsu susuko Milesta, o jos drauge tuo tarpu pradejo garsiai juoktis. Po keliu akimirku, kai juokas juoko priepuolis baigesi, jos pradejo rimtai dirbti ir keiksnoti Sneipa, vadindamos si "susiraukslejusia rupuze", "rugsties paveiktu driezu", "pragaro tarnu", bet turbut pats stipriausias vardas buvo "sadistiskas imbicilas". Neaisk, ar sie burnojimai Milestai ir Vanessai bent truputi paejo dirbti, taciau moraliskai jos jautesi tikrai geriau. Apie devinta vakaro i kabineta vel izygiavo Sneipas, ir triumfuojanciai zvelgadamas i mokines apziurejo jau padaryta darba.
- Oj, oj oj, merginos, jei jus ir toliau taip, tai nebaigsit iki rytojaus pusryciu.
- Man atrodo, niekas nebaigtu, - sluodama grindis sumurmejo Milesta.
- Esat kazkuo nepatenkinta, panele Mirage? - pasiteiravo profesorius.
- Ne, - atsitiese mergina ir idiotisku zvilgsniu pasiziurejo i mokytoja.
- Ir puiku. O panelei Bright, tikiuosi, irgi viskas gerai.
- Kitaip ne negali buti... - dviprasmiskai nutese Vanessa.
- Labai gerai. Sekmes darbe. Tikiuosi ryte viska rasti tiesiog svytint, - Sneipas apsisuko ir letai isejo pro duris, kurios nuo sukelto vejo gusio uzsidare su trenksmu.
- Dvasinis luosys priterlino grindis! - supykusi sluota numete Milesta.
- O-o, geras epitetas. Nors as greiciau pasakyciau, kad jis prisiuoste kokio tai eliksyro garu... Gal jis nera toks blogas, kaip atrodo? - savo sakinio gale Vanessa dejo zvengti.
- Aha, - nutese Vanessa, sunkiai pakeldama sluota. Merginos atsiduso ir eme daryti kas liepta. Kai baige, jau buvo netoli vidurnakcio. Grifes nusiplukusios grizo i savo boksta ir iejo bendrajan kambarin, kur ju dar lauke kitos merginos.
- Tai ka, dar sakosites siemet pries Sneipa? - liudnai i drauges pazvelge Claire.
- O kaip tau atrodo? - issisiepe Vanessa.
- Aisku, kad taip, - palingavo galva Holly.
- Kaip pirstu i aki, - pritare ir Vanessa su Milesta, o pastaroji jau gulesi ant grindu.
- As is cia niekur neisiu, - kategoriskai pereiske, atsiguldama kryzium.
- O jeigu ant sofos? - pasiule Amanda.
- Tada eisiu, - nusijuoke Milesta. Jos abisu Vanessa isitaise ant sofos priesais zidini ir pasipasakojo draugems viska apie aresta, nepraleisdamos ne menkiausios smulkemnos.
- Pasvinkes nuokvaisa, - ne nemirkteldama isreze Claire po pasakojimo. Naujoji pravarde buvo audringai (bet ne per garsiai) sutikta ir itraukta i Sneipo pravardziu rinkini.

A.
Aretha su Casandra sukimšo pusryčius stačiais kąsniais, taip abi nekantravo paskraidyti. Tiesa, Casandra aplenkė Arethą ir dar valandelę nekantriai barbeno pirštais į stalą. Pagaliau merginos atsiprašė kitų švilpinukių ir nuskridę į miegamuosius nusimetė tašes.
- Uf... - šnopavo Casandra, kuisdamasi lagamine ir ieškodama, ką persiauti bei persirengti. Aretha ant lovos iš saviškio iškratė visus daiktus, kol surado batus.
- Pažiūrėsiu, kaip tu viską sugrūsi atgal, - punkštelėjo Casandra, jau persirengusi ir valydamasi šluotą.
- Kaip... nors... - sušvokštė Aretha, jau susiradusi batus ir viską paskubom rankiodama nuo lovos. - Ei tu! Kaip jis! Cassie, kaip jis ten? Nu tu, Bandito konkurente, palik! Palik ramybėj apatinius!..
Po valandėlės merginos pagaliau išėjo iš Šviplynės bendrojo kambario. Milesta jau mindžikavo prie durų.
- Lekiam!
Savaime suprantama, niekas nesivargino vilktis šluotą iki stadiono. Merginos tuoj pat apžergė šluotas ir pakilo aukštai į orą. Vėjas kedeno plaukus ir drabužius, nurausvino skruostus, o tas svaiginantis, taip išsiilgtas pakilimas aukštyn vertė suspurdėti širdis. Nuotaika, regis, pakilo bent savaitei į priekį, visos niūrėsnės mintys buvo tarsi iššluotos iš galvos... Merginos sugrįžo į pilį tik po kelių valandų, prieš vakarienę suspėjo tik šluotas pasidėti ir persivilkti.
Rytas išaušo, bent jau išoriškai, skaistus ir saulėtas, šiltas ir žadantis tiesiog žavingą dieną. Bet netikėkite optine apgaule, ak, niekad netikėkite... Mūsų veikėjų laukė dvigubos nuodų ir vaistų pamokos arba dvigubos pamokos su Klastūnynu, ką jau bekalbėti apie areštą pas Sneipą...

Pokalbiai ir COMC :) (M.)
Taip panašiai besinervindami švilpinukai kiutino link Uzdraustojo misko, kur jiem turejo vykti pirmoji magiskuju gyvunu prieziuros pamoka siemet. Be to, sikart pamoka turejobuti kartu su Grifu guzta, del ko labai apsidziauge Casandra ir Aretha, artimai bendravusios su keliomis sio koledzo panelemis.
***
Claire, Holly, Amanda, Vanessa ir Milesta susimete daiktu i kuprine ir nere is klases taip zaibiskai, kad galejai suabejoti, ar sios merginos nesinaudoja laiko atsuktuvu. O tik isejus is klases visos puole dar karta keiksnoti Sneipa.
- Po perkunais, jis skyre jums aresta! - siuo profesoriaus poelgiu negalejo patiketi Amanda. - Pirma diena!
- O taip... - nutese susiraukusi Vanessa.
- Tik nueik i jo pamoka, iskart nuotaika sugadins, - paniurusi kalbejo Holly.
- Aj, ko cia dar ir noreti. Juk cia Sneipas! Zinot, jei gyvenime yra vienas dalykas, kuris niekad nesikeicia, tai turbut Sneipas, - suprunkste Milesta.
- O taip, tokie pat riebaluoti plaukai... - apsimestinai susizavejusiu tonu nutese Claire.
- Tokia pat grazi ir svelni veido oda... Tokio malonaus akiai atspalvio, - pastebejo Vanessa, kiek atgavusi nuotaika.
- Toks pat tobulas apsirengimo stilius, - uzverte akis Holly ir susijuoke.
- Ir, be abejo, toks nepakartojamas, tiesiog beprotiskai fantastiskas charakteris, - atsiduso Milesta.
- Beveik tobulas vyras, - reziumavo Amanda, besijuokdama ir skaitydama savo tvarkarasti.
- Su tobula klausa, - sau uz nugaru isgirdo besijuokiancios merginos. Visos net kruptelejo ir staiga sustingo. Jos susizvalge ir, regis, ne viena nedriso atsisukti. Pirmoji tai padare Milesta - jei jau prisidirbo viena karta, tai nieko baisaus prisidrbti ir antra karta per ta pacia diena. Ja paseke ir kitos merginos, o atsisukusios net susileido - joms uz nugaru stovejo Haris, Ronis ir Hermiona.
- O dieve, kaip mes jusu neatpazinom... - plaukus nuo kaktos nusibrauke Vanessa.
- Bet jau kokia jusu reakcijaaaaa... - puole juoktis Ronis su Hariu, o paskui juos ir Hermiona.
- Nejuokinga. Manes vos sirdies smugis neistiko, - kalbejo uz sirdies susiemusi Amanda.
- Ir gerai, reikia buti atsargesnems. Kas, jei uz jusu butu ejes Sneipas, o ne mes? - nurimo Hermiona ir susirauke. - Jis juk tikrai butu nuemes jums maziausiai penkiasdesimt tasku, jei ne visa simta...
- O man atrodo, kad greiciau butu skyres dar arestu, - pareiske Claire, stebedama besinervinancia Milesta.
- Nebuk tokia tikra. Bet as rimtai, daugiau tasku prarasti negalima, jau uzteks to, kad pirma diena gavot arestus... - tese morala Hermiona.
- Atsiprasau, bet leisk tau priminti, kad ne mes taskus praradom. Prisidirbom, tai pacios uz tai rytoj ir kentesim, - kietai isbere Milesta, tvirtai sunerdama rankas.
- Ne, uzteks, nesipykit, - staigiai prakalbo Haris.
- Aha, mes juk tik pajuokavom, - pasiteisino Ronis. - Tai kur paneles keliaujat? - jis pakeite tema ir nusisypsojo.
- Magiskuju gyvunu prieziura, - atsake keli balsai vienu metu ir visi nusijuoke. Minetoji trijule prisijunge prie musu penkiu merginu ir nukeliavo prie Hagrido trobeles, kur jau buriavosi Svilpynes mokiniai.
- Aretha! Cassandra! - draugei mojo Milesta. Sios, isgirdusios kvietimus, skubiai atsisuko ir syptelejusios isimaise tarp grifiuku ir prisiartino prie draugiu.
- Nagi, nagi, kaip pirmos pamokos? - pasiteiravo Cassandra.
- Jus pirmos sakykit, - nusimaive Milesta. - Zinot, kai as uzsivedu... - suprunkste mergina.
- O tai nera blogai, - atsove Cassandra.
- Na gerai, mes tai mes... Per senoves runas mirtinai susipjovem su klastunyno mergom ir ta Milisenta, - pradejusi sakini normaliai, Aretha ji pabaige snypsdama pro sukastus dantis.
- Mhm... O atmetus tai, turejom pirmaja apsigynimo nuo juodosios magijos pamoka... Zinot, man net sis pavadinimas siemet skamba graziai, - nusijuoke Casandra.
- Ne tik skamba, bet ir atrodo, - sucepsejo Claire, o Holly nestipriai kumstelejo draugei i sona.
- Nagi, merguzele, tvardykis, tvaaaaardykiiiiis.
- Kalbant apie ji, kaip jis? - susidomejo Amanda.
- Fantastiskas, - pradejo Aretha.
- Nuostabiai bendrauja, - tese Casandra.
- Reiklus savo dalyke, - pastebejo Aretha.
- Taciau yra nieko pries poilsi per pamokas... Oj, ir dar... Jis pastvoiai pasiepinejo Ambridz... - susizavejusi deste Casandra.
- Na ir dar jis labai jaunas ir grazus, - suprunkste Vanessa ir Claire.
- Palauk, Milesta, tai kaip tau sekes? - susidomejo Casandra, nusukdama kalba ir idemiai zvelgdama i grife.
- Eeee... Rytoj sesta valanda su Vanessa einam i aresta, - nedrasiai nutese ji ir susizvalgiusi su kitomis grifemis susijuoke.
- O dieve, nuo ko?! - susidomejo Aretha.
- Pacia pirma diena... Milesta, tu per daug arsiai neleidi niekam litpi tau ant galvos... Tik tu taip tesugebi, - pakraipe galva Casandra ir trys drauges suprunkste.
- Is ko, is ko... Is Sneipo... Nu o ka as padarysiu, toks jau mano charakteris. Ir nieko cia nepakeisi, - suspaude lupas Milesta ir isiziurejo i Hagrido trobeles duris, kurios ka tik prasivere, o pro jas isbego Iltis, o ji seke Hagridas.
- Vertimas - kita pamoka Sneipui sakes, - maloniai paaiskino Claire, uz ka susilauke niukso i pasone is Milestos. - Na ar mane siandien baigs trankyti? - nusijuoke ji.
- Mokiniai!!! Laba diena! Nagi, nutilkit bent trumpam ir paklausykit manes! - pasigirdo storas milzino balsas.
Visa pamoka Hagridas sveikino mokinius sugrizusius, aiskino apie tai, kaip jam malonu, kad tokia gausybe mokiniu pasirinko magiskuju gyvunu prieziura ir, zinoma, pristate nauja tema bei uzdave namu darbu - pradziai tik perskaityti pirma knygos skyriu ir ji ismokti.
- Nagi, ka tu veiki dabar, - pakeliui i pili prislinkusios prie Milestos paklause Casandra ir Aretha.
- Eeee... nieko. Na, turbut eisiu pavalgyt, bet po to nieko. Namu darbus vakare paruosiu - vies tiek nieko cia ju ner. O ka? - atsake Mlesta atsisagstydama mantija. - Karsta...
- Pasiulyma turim, - valiukiskai suzibejo Casandros akys.
- O-o... Ir koki? - pakilnojo antakius Milesta.
- Prasiblaskyti, nuvyti mintis apie aresta, mustynes ir panasius dalykus ir... - paslaptibngai pradejo Aretha - jai patiko tokiu budu zadinti kitu smalsuma, o ypac draugiu.
- Ir... Po pietu eiti paskraidyti, - placiai placiai sypsodamasi atsake Casandra. Tai isgirdusi Milesta, regis net suzibo is laimes.
- Ojo...
- Tai va, mes tada einam i Didziaja sale, pavalgysim... Paskui nusimesim tases, siek tiek persirengsim, pasiimsim sluotas ir susitiksim foje, - isdeste plana Aretha.
- Puiku. Tadapo pietu po kokios valandos, a? - pasitikslino Milesta, jau svajodama apie skraidyma tokiu puikiu oru.
- butent, - linktelejo Casandra. - susitiksim, - ji mirtelejo draugei ir abi su Aretha nuejo prie kitu Svilpynes mokiniu, o tuo tarpu Milesta su draugemis grifemis tese pokalbi apie tai, kaip jos laukia treciadienio apsigynimo nuo juodosios magijos...
- Oj, siemet, as tikra, mes dievinsim DADA, - atsiduso issisiepusi Claire.
- Taip jau, - nusijuoek ktios merginos, zvelgdamos i tokia susizavjusia Claire Florin.
- O as tai zinot ko dar laukiu? Menu... O dieve, negaliu. Dainavimas, mmmm... - prikando lupa Milesta.
- Lauki menu ar menu mokytojo? - pasitikslino Vanessa.
- Ir kaip jums negeda sitaip apie mane galvoti! As laukiu menu! Dainavimo, sokio, vaidybos... tiesiog fantastika, - pasiteisino Milesta, taciau vis tiek buvo kiek israudusi.
- Mhm, mhm... Tada manau nesupyksit ir nesuprasit netinkamai, jei apsakysiu, kad as labai laukiu kvidico pas Oliveri... Kiek pamenu, saunus vaikinas buvo, - visiskai pamirsusi klaikius nuodus ir vaistus kalbejo Amanda.
- Mhm, mhm, - kitos draugiskai ir pritariamai palingavo galvytemis ir besijuokdamos nuejo pietauti.
***
Tuo tarpu Aretha su Cassandra prisijunge prie linksmai diskutuojanciu Samaros ir Emily.
- Klausykit, merginos... - pradejo Samara, visoms draugiskai einant i pili. Pokalbis tese per visus pietus, merginos, rodos, pamirso net Klastunyno mergses su Milisenta priesaky ir linksmai pavalge, nekreipdamos i nieka kita dmesio.

Naujasis DADA mokytojas (A.)
Tuo tarpu Švilpynės šeštakursiai spurdančiom širdim rinkosi prie Apsigynimo nuo juodosios magijos kabineto. Juk tuoj pamatys naująjį mokytoją... Buvo smalsu ir kartu baugu - koks vis dėlto jis?
Aretha su Casandra stovėjo merginų apsuptyje ir įnirtingai diskutavo ta pačia tema, kuria netoliese kalbėjosi vaikinai.
- Ne, bet jis bus geras mokytojas, norit lažintis?
- Nenorim, - nusijuoke Emily, - nes irgi manau, kad bus geras.
- For heaven's sake, kada ta pertrauka baigsis, per tiek laiko jau buvo galima sulakstyt iki Treloni salkos ir grįžt ir... ir iki kvidičo aikštės nubėgt... ir...
- Tačiau malonu, kad nenubėgote, - atsiliepė malonus vyriškio balsas joms už nugaros. Casandra pašoko.
- Aš... sorry, aš nieko nesakiau, čia tik dėl pertraukos...
- Ai, niekis, didelio čia daikto. Eime i klasę.
Mokiniai greitai sugūžejo i kabinetą ir užsiėmė vietas. Aretha su Casandra ir Elijah su Johnny alkšnėmis prasiskynė kelią į patį priekį ir užsėdo pačius pačiausius suolus. Netrukus nuskambejo varpas, pranešantis apie pamokos pradžią, ir klasėj įsiviešpatavo įtempta, smalsi tyla, mokinių žvilgsniai nekantriai susmigo į profesorių Pittą. Tas mažumėlę nustebęs juos visus nužvelgė ir klestelėjo į kėdę.
- Ar kas nors ne taip? - mandagiai pasiteiravo.
Pasigirdo šurmulys, iš kurio šiaip taip buvo įmanoma išskirti žodžius "Ne, viskas okay".
- Tai ko tada taip spoksot? Na aš suprantu, nematytas žmogus, bet...
- Ne, tikrai nieko, profesoriau, tiesiog šiaip smalsu, - kaip visada, atsiliepti drąsos nestokojo Samara. Brado Pitto veide sušvito supratimas.
- Aaak, jus apie taaai... - jis smagiai suprunkštė. - Aš domėjausi jūsų buvusiais mokytojais... Aha... Na, tokių savotiškų pasitaikė, nepasiginčysi... Po tokios veikėjos kaip Ambridž man veikiausiai irgi būtų smalsu. Ką gi, tikiuosi būti šiek tiek geresnis už ją. Nors gal ir blogesnis, žiūrint, iš kurios pusės jūs vertinat.
Aretha su Casandra laimingos susižvelgė - na, atrodė, kad mokytojas tikrai bus geresnis už Ambridž ir Samarai nuo Astronomijos bokšto šokt vis dėlto neprisireiks.
Gerai, gal šią pamoką šiek tiek pašnekėsiu, jei niekas prieš. O jei ir prieš, tai teks pakentėti, nieko nepadarysi, toks jau tas gyvenimas. Kaip minėjau, pasidomėjau jūsų buvusiais mokytojais ir temomis, kurias jūs išėjote. Ypač buvau sužavėtas jūsų praėjusių metų kursu, - čia profesorius paniekinamai prunkštelėjo. - O dėl kitų metų didesnių problemų, regis, nebuvo... Na, nekreipiant demesio į tai, kad kai kurie mokytojai pasirodė esą šiek tiek... keistoki. Na, šiaip ar taip, dėl apgailėtino praėjusių metų profesorės darbo, šiais metais reikės pasispausti ir padirbėti iš peties. Šeštakursių ir taip laukia daug mokslų, o kai reikės užtaisyti penkto kurso spragas... Na tiek to. Dabar norėčiau su jumis susipažinti. Aš šauksiu vardais, o iš jūsų tikiuosi nors menkiausio ženklo, kad paminėjau kurio nors vardą.
Taip praėjo dalis pamokos. Likusią dalį Pittas išdėstė teoriją apie tvarką jo pamokose...
- ...Ir aš, įsidėmėkit, nepakęsiu jokios tinginystės ar neatidos per mano pamokas. Taip, mes galime laisvai pasišnekėti ir pasijuokti, tačiau, ponaiti Makmilanai, negalime nesiklausyti, kai kalba kitas. Pageidaučiau daugiau pagarbos kitam žmogui.
Ernis, kažką ketinęs sakyti šalia sedėjusiam Džastinui, raustelėjęs vėl atsisėdo tiesiai. Profesorius tęsė.
Po pamokos jaunimas buvo pačių puikiausių nuotaikų.
- Žinai, šie metai bus geri, - užtkrintu tonu Casandrai dėstė Aretha. - Jau vien ką reiškia, kad nebebus Ambridž, ir dar menai... Na, turiu omeny menų mokytoją...
- Palauk, dabar dar viena pamoka su Klastūnynu laukia, o rytoj - dvigubi nuodai ir vaistai, - prunkšdama Casandra nutraukė draugę. - Pažiūrėsiu, ką tada pačiulbėsi.
Aretha protestuodama šokosi į akis ir jos smagiai besiginčydamos nužygiavo į Didžiąją salę pietų.
Vis dėlto po runų Aretha turėjo pripažinti, kad gyvenimas gal ir ne toks idealus, nepaisant Ambridž nebuvimo ir menų mokytojo buvimo. Per pamoką švilpinukai sugebėjo gerokai susirieti su klastuoliais, ypač merginos su Klastūnyno mergom. Ginčas, prasidėjęs dėl ateinančių metų kurso ir pasibaigęs asmeniniais įžeidinėjimais, buvo toks aršus, kad profesoriui Joviui pavyko išvengti muštynių (lazdelės tokiame įkarštyje buvo visai užmirštos) tik užstaugus ant visos klasės ir pagrasinus areštais (nors dėl pastarųjų kai kurios dar padvejojo).
Iš pamokos visos merginos išėjo burbėdamos ir nepamiršdamos ginčo. Aretha tūžo ir išsiliejo Casandrai ant peties.
- Bet tai kokia karvė, jei ne prof. Jovi, tai, garbės žodis, aš...
- Nieko nieko, turėsi dar progų, nepergyvenk, - paguodžiamai atsiliepe Casandra. Šalimais putojosi Samara, prisiekdama visais raganiais ir laumėm, kad vieną neitiketinai gražią dieną ji dar pričiupsianti Milisentą su tos mergšėm.

Toliau tesiasi pirmoji diena... (Vanessa)
Švilpynės šeštakursiams pirmoji pamoka praėjo taip pat labai greitai. Profesoriaus Flitviko nurodymu visi kartojosi praėjusių metų sunkesnius užkeikimus, nors ne visiems labai gerai sekėsi. Džastinas Flinč Flečlis visas tirtėjo juoku dėl Ernio per stipraus užkeikimo, o Hana Abatė sėdėjo susiraukus, nes Elijah visa pamoką negalėjo nustoti šaipęsis iš jos. Klasės gale įsitaisiusios Casandra ir Aretha tik vaidino kažką besimokančios, o iš tikrųjų jos tiesiog pratęsė vakarykštį savo pokalbį.
- Kaip manai, kiek menų mokytojui metų? – jau trečią kartą per pamoką Aretha pasuko pokalbį ta linkme ir linksmai sukikeno pamačiusi draugės išraišką.
- Manyčiau kokie dvidšimt keli... 25gal?
- Ne...jaunesnis, 21 kokie...
- Tada dar geriau, tk 4 metai skirtumas? – išsiviepė Casandra.
- Panele Fox, ir ką jūs turite galvoje, sakydama tai? – nutaisius Makgonagaliska zvilgsni paklause Aretha ir abi merginos pradejo kvatotis. Gerai, kad niekas ju negirdėjo, o buvo per daug užsiėmę savais darbais.
- Na, panele Moony, iš jūsų užuominų galima suprasti, kad jūsų mažoje širdelėje gimė kažkokia simpatija tam jaunuoliui, - Casandra su Aretha pradėjo dar labiau kvatotis.
- Nori pasakyt tu nepastebėjai, koks jis gražutis? - paklausė Aretha, lyg tai būtų jos draugė būtų visiška kvaiša.
- Na, žinoma, jis tikrai simpatiškas, aš nieko ir nesakau. Ir nežiūrėk taip į mane! Jo šypsena tikrai ne vieną sužavėtų...
Po penkių minučių jos, deja turėjo, nutraukti savo pokalbį, kurį Casandra ketino sukti link kvidičo, kadangi nuskambėjo skambutis ir visi šeštakursiai nuskubėjo į Apsigynimo juo juodosios magijos pamoką.
*** Tamsioje ir priplėkusioje neaiškių vaistų kvapo klasėje grifiukų laukė pirmoji nuodų ir vaistų pamoka. Nei vienas jaunuolis nesitikėjo, kad ji bus bent jau pakenčiama, o pamatę Sneipo fizionomiją visi suprato neklydę. Profesorius sėdėjo prie savo stalo ir vanagišku žvilgsniu varstė į klasę sueinančius mokinius:
- Čia susirinko tik tie, kurių egzamino rezultatai mane patenkino..., - pradėjo jis savo kalba, - arba tie, kurie ... pateko čia dėl savo vardo...- jis žybtelėjo akimis ton pusėn, kur sėdėjo Haris Poteris. Niekas nenustebo, visi jau buvo pripratę prie tokių Sneipo pareiškimų, o klastuoliai eilinį kartą pritariamai pradėjo šūkčiot. Tačiau Milesta tyliai sušnibždėjo šalimais sėdinčiai Vanessai:
- Aš taip norėčiau kadanors tam...proffffesoriui neblogai vožtelt...- sušnypštė ji. – Kiek galima..? Juk Haris tikrai pateko čia ne dėl Dumbldoro kaltės..
- Panele Mirage... noriu priminti jums, kad jūsų pačios rezultatai buvo taip pat ne patys geriausi, tad geriau užsičiaupkit ir paklausykit!
Milesta tik susiraukė, bet nusprendė šįkart nutylėt ir atsilygint jam vėliau
- Taigi, kaip jau sakiau, nesvarbu kaip čia patekot, bet nuo šiol tikiuosi geriausių rezultatų, nes, primenu, aš mokau tik geriausius. Na, Vizli, pasakyk, kaip sutaisysi Sumaklinimo eliksyrą.
- Eee....bet pone, mes tokio nesimokėme... aš...
- Žinoma žinoma, o tau nešovė į galvą per vasara peržvelgti vadovėlio? Suprantama, kad ne. Ponaitis Vizlis įsivaizduoja, kad jam viskas bus atnešta ant lėkštutės. Panele Įkyrėle, galite nuleisti ranką, jūsų neišpasakyto žiniuoniškumo šiuo metu nereikia. Minus dešimt taškų ponui Vizliui ir dar minus dešimt taškų panelei Įkyrėlei. O dabar, atsiverskit 5 puslapį ir skaitykit apie tai ko šiemet mokysimės.
Klasėje sušnarėjo verčiami lapai. Penkios grifes, sėdinčios paskutiniuose suoluose, pradėjo tyliai peikti Sneipą.
- Kiekvienais metais darosi vis nepakenčiamesnis...
- Ko čia stebėtis? Nebūtų Sneipas...be to, vėl negavo apsigynimo nuo juodosios magijos mokytojo vietos.
- Ir labai gerai... nenorėčiau matyt jo riebaluotos galvos keturis kartus per savaitę...Be to, jūs tik pažiūrėkit koks mūsų naujasis mokytojas, - žybtelėjo akimis Claire. – Va čia tai gražuoliukas...
- Tikrai kad! – šiek tiek per garsiai šūktelėjo Vanessa ir visa klasė atsisuko i pekiukę gale.
- Žinot merginos, jūs man jau nusibodot... ar aš nesakiau skaityt? – užsiputojo Sneipas.
- Bet mes jau perskaitėm! – puolė savo draugių gint Milesta.
- Tikrai? O jeigu aš paklausiu? Panele Bright, kokio eliksyro ingridiento, kurio receptas aprašytas tame skyriuje, jūs galite gauti tik vasaravidžio naktį ?
- Nežinau...- burbtelėjo Vanessa.
- Kaip sakėte?
- Sakiau, kad nežinau, nes neatsimenu!- jau pradėjo nervuotis mergina.
- Kaip ji gali atsimint tikksliai tokius dalykus? – riktelėjo Milesta. – Mes gi tik vieną kartą perskaitėme.
- Tikrai, kad...- tyliai sušnibždėjo Sneipas ir pikdžiugiškai išsiviepė, - bet jeigu būtumėte skaičiusios, būtumėte pastebėjusios, kad pirmajame skyriuje, kaip anksiau minėjau, nebuvo aprašomas JOKS eliksyras..., - dar labiau išsiviepė Sneipas, - jums dviems areštas, rytoj, mano kabinete, 18 val. O dabar prašau pabaikite skaityti.
Nuėjus mokytojui į paneles atsisuko keletą klastuolių ir pradėjo sukiot pirštus prie smilkinio. Tos tik iškišo liežuvius ir baisiausiai supykusios įniko skaityti tą nelemtą skyrių, kol nuskambėjo skambutis ir pagaliau visi galėjo eiti pailsėti.

Toliau tesiasi pirmoji diena... (Vanessa)
Švilpynės šeštakursiams pirmoji pamoka praėjo taip pat labai greitai. Profesoriaus Flitviko nurodymu visi kartojosi praėjusių metų sunkesnius užkeikimus, nors ne visiems labai gerai sekėsi. Džastinas Flinč Flečlis visas tirtėjo juoku dėl Ernio per stipraus užkeikimo, o Hana Abatė sėdėjo susiraukus, nes Elijah visa pamoką negalėjo nustoti šaipęsis iš jos. Klasės gale įsitaisiusios Casandra ir Aretha tik vaidino kažką besimokančios, o iš tikrųjų jos tiesiog pratęsė vakarykštį savo pokalbį.
- Kaip manai, kiek menų mokytojui metų? – jau trečią kartą per pamoką Aretha pasuko pokalbį ta linkme ir linksmai sukikeno pamačiusi draugės išraišką.
- Manyčiau kokie dvidšimt keli... 25gal?
- Ne...jaunesnis, 21 kokie...
- Tada dar geriau, tk 4 metai skirtumas? – išsiviepė Casandra.
- Panele Fox, ir ką jūs turite galvoje, sakydama tai? – nutaisius Makgonagaliska zvilgsni paklause Aretha ir abi merginos pradejo kvatotis. Gerai, kad niekas ju negirdėjo, o buvo per daug užsiėmę savais darbais.
- Na, panele Moony, iš jūsų užuominų galima suprasti, kad jūsų mažoje širdelėje gimė kažkokia simpatija tam jaunuoliui, - Casandra su Aretha pradėjo dar labiau kvatotis.
- Nori pasakyt tu nepastebėjai, koks jis gražutis? - paklausė Aretha, lyg tai būtų jos draugė būtų visiška kvaiša.
- Na, žinoma, jis tikrai simpatiškas, aš nieko ir nesakau. Ir nežiūrėk taip į mane! Jo šypsena tikrai ne vieną sužavėtų...
Po penkių minučių jos, deja turėjo, nutraukti savo pokalbį, kurį Casandra ketino sukti link kvidičo, kadangi nuskambėjo skambutis ir visi šeštakursiai nuskubėjo į Apsigynimo juo juodosios magijos pamoką.
*** Tamsioje ir priplėkusioje neaiškių vaistų kvapo klasėje grifiukų laukė pirmoji nuodų ir vaistų pamoka. Nei vienas jaunuolis nesitikėjo, kad ji bus bent jau pakenčiama, o pamatę Sneipo fizionomiją visi suprato neklydę. Profesorius sėdėjo prie savo stalo ir vanagišku žvilgsniu varstė į klasę sueinančius mokinius:
- Čia susirinko tik tie, kurių egzamino rezultatai mane patenkino..., - pradėjo jis savo kalba, - arba tie, kurie ... pateko čia dėl savo vardo...- jis žybtelėjo akimis ton pusėn, kur sėdėjo Haris Poteris. Niekas nenustebo, visi jau buvo pripratę prie tokių Sneipo pareiškimų, o klastuoliai eilinį kartą pritariamai pradėjo šūkčiot. Tačiau Milesta tyliai sušnibždėjo šalimais sėdinčiai Vanessai:
- Aš taip norėčiau kadanors tam...proffffesoriui neblogai vožtelt...- sušnypštė ji. – Kiek galima..? Juk Haris tikrai pateko čia ne dėl Dumbldoro kaltės..
- Panele Mirage... noriu priminti jums, kad jūsų pačios rezultatai buvo taip pat ne patys geriausi, tad geriau užsičiaupkit ir paklausykit!
Milesta tik susiraukė, bet nusprendė šįkart nutylėt ir atsilygint jam vėliau
- Taigi, kaip jau sakiau, nesvarbu kaip čia patekot, bet nuo šiol tikiuosi geriausių rezultatų, nes, primenu, aš mokau tik geriausius. Na, Vizli, pasakyk, kaip sutaisysi Sumaklinimo eliksyrą.
- Eee....bet pone, mes tokio nesimokėme... aš...
- Žinoma žinoma, o tau nešovė į galvą per vasara peržvelgti vadovėlio? Suprantama, kad ne. Ponaitis Vizlis įsivaizduoja, kad jam viskas bus atnešta ant lėkštutės. Panele Įkyrėle, galite nuleisti ranką, jūsų neišpasakyto žiniuoniškumo šiuo metu nereikia. Minus dešimt taškų ponui Vizliui ir dar minus dešimt taškų panelei Įkyrėlei. O dabar, atsiverskit 5 puslapį ir skaitykit apie tai ko šiemet mokysimės.
Klasėje sušnarėjo verčiami lapai. Penkios grifes, sėdinčios paskutiniuose suoluose, pradėjo tyliai peikti Sneipą.
- Kiekvienais metais darosi vis nepakenčiamesnis...
- Ko čia stebėtis? Nebūtų Sneipas...be to, vėl negavo apsigynimo nuo juodosios magijos mokytojo vietos.
- Ir labai gerai... nenorėčiau matyt jo riebaluotos galvos keturis kartus per savaitę...Be to, jūs tik pažiūrėkit koks mūsų naujasis mokytojas, - žybtelėjo akimis Claire. – Va čia tai gražuoliukas...
- Tikrai kad! – šiek tiek per garsiai šūktelėjo Vanessa ir visa klasė atsisuko i pekiukę gale.
- Žinot merginos, jūs man jau nusibodot... ar aš nesakiau skaityt? – užsiputojo Sneipas.
- Bet mes jau perskaitėm! – puolė savo draugių gint Milesta.
- Tikrai? O jeigu aš paklausiu? Panele Bright, kokio eliksyro ingridiento, kurio receptas aprašytas tame skyriuje, jūs galite gauti tik vasaravidžio naktį ?
- Nežinau...- burbtelėjo Vanessa.
- Kaip sakėte?
- Sakiau, kad nežinau, nes neatsimenu!- jau pradėjo nervuotis mergina.
- Kaip ji gali atsimint tikksliai tokius dalykus? – riktelėjo Milesta. – Mes gi tik vieną kartą perskaitėme.
- Tikrai, kad...- tyliai sušnibždėjo Sneipas ir pikdžiugiškai išsiviepė, - bet jeigu būtumėte skaičiusios, būtumėte pastebėjusios, kad pirmajame skyriuje, kaip anksiau minėjau, nebuvo aprašomas JOKS eliksyras..., - dar labiau išsiviepė Sneipas, - jums dviems areštas, rytoj, mano kabinete, 18 val. O dabar prašau pabaikite skaityti.
Nuėjus mokytojui į paneles atsisuko keletą klastuolių ir pradėjo sukiot pirštus prie smilkinio. Tos tik iškišo liežuvius ir baisiausiai supykusios įniko skaityti tą nelemtą skyrių, kol nuskambėjo skambutis ir pagaliau visi galėjo eiti pailsėti.

Pamokų tvarkaraštis

Grifų Gūžta:

PIRMADIENIS
1. Transfigūracija
2. Nuodai ir vaistai - su KL
3. Apsigynimas nuo juodosios magijos
4. Magiškieji gyvūnai - su HF

ANTRADIENIS
1. Aritmomantija - su KL
2. Aritmomantija - su KL
3. Kerai - su VN
4. Transfigūracija

TREČIADIENIS
1. Kerai - su VN
2. Apsigynimas nuo juodosios magijos
3. Apsigynimas nuo juodosios magijos
4. Magiškieji gyvūnai - su HF

KETVIRTADIENIS
1. Herbalogija - su HF
2. Transfigūracija
3. Nuodai ir vaistai - su KL
4. Nuodai ir vaistai - su KL

PENKTADIENIS
1. Kerai - su VN
2. Runos - su VN
3. Apsigynimas nuo juodosios magijos
4. Herbalogija

Švilpynė:

PIRMADIENIS
1. Kerai - su KL
2. Apsigynimas nuo juodosios magijos
3. Runos - su KL
4. Magiškieji gyvūnai - su GG

ANTRADIENIS
1. Nuodai ir vaistai - su VN
2. Nuodai ir vaistai - su VN
3. Transfigūracija
4. Kerai - su KL

TREČIADIENIS
1. Apsigynimas nuo juodosios magijos
2. Transfigūracija
3. Runos - su KL
4. Magiškieji gyvūnai - su GG

KETVIRTADIENIS
1. Herbalogija - su GG
2. Kerai - su KL
3. Transfigūracija
4. Transfigūracija

PENKTADIENIS
1. Apsigynimas nuo juodosios magijos
2. Apsigynimas nuo juodosios magijos
3. Ateities būrimas
4. Magiškieji gyvūnai
---
Štai ir bendras tvarkaraštis, nes jau kaip ir buvo jis būtinas. Jei kam kils priekaištų tai prašom kreiptis į Nillą, Simoną, Kerol arba paprasčiausiai jį ištaisyti. :)))

Only tesia :}
Merginos susidesusios ant lovu eme sneketis.
- Negaliu patiketi, kad as vel cia... - nusisypsojo Milesta.
- Mhm, kaip gera cia grizti, - pritare jai Amanda.
- Kaip jums naujasis menu mokytojas? - netiketai paklause Holly.
- Man tai jis patiko. Matosi, toks nenuobodus bus, nebumbes sau panoseje kaip prof.Binsas. Manau, kad reiktu uzsirasyti i tuos jo menus - pasiraze Amanda
- Paaanos... Gal miegam,a? Rytoj pirma transfiguracija, nemanau, kad prof. McGonagal patiktu, jei pramiegotume, - prunkstelejo Claire ir atsigule.
- Jo, sutinku, pritare jai Holly. Merginos viena kitai palinkejo labos nakties ir atsigule. Taciau visos pries uzmigdamos pagalvojo, kaip gera vel cia sugrizti.
***
Tuo metu, Svilpynes koledze, Casandra ir Aretha jau gulejo, taciau nemiegojo. Casandra kaip visad syptelejusi pasake:
- Kaip gerai, kad Medis grizo... Ir kvi... - ja nutrauke Aretha:
- A nustosi tu su tuo kvidicu? - prunkstelejo Aretha ir pridure, - klausyk, noriu as jau miego. Ir siaip rytoj jau i pamokas, taigi...
- Mhm. Labanaktis, - pasake Casandra ir atsigule.
- Labanaktis, - atsake Aretha. Bet nei viena dar ilgai neuzmigo. Tiesiog galvojo.
***
Rytas netruko ateiti. Grifu guztos koledze buvo kaip niekada didelis surmulys. Paneles lakste is vieno galo i kita, tai nerasdamos suku, tai dar ka nors pametusios. Kai jos susiruosusios iejo i didziaja sale, pusryciai jau buvo ipuseje. Merginos sedo prie stalo ir puole valgyti. Joms bevalgant, i sale iskrido pulkas peledu. Viena peleda skrisdama virs grifu stalo, numete "Magijos Zinias" tiesiai Milestai i lekste. Ji paemusi laikrasti, nupurte nuo jo kiausinienes gabaliukus ir eme vartyti.
- Ka raso? - paklause Claire.
- Nieko gero. Nori pavartyti?
- Mhm, atsiliepe Claire. Merginos pavalgusios nuskubejo i Transfiguracijos pamoka, ten mokiniai jau buvo susede, o ant stalo tupejo juoda kate.
- Atsiprasome, profesore... - nutese Milesta
- Mes valgeme ir... - nesugalvojo, kaip pabaigti Amanda. Tuo metu kate virto i negeriausios nuotaikos profesore.
- Ir kas? - grieztai paklause ji, taciau nelaukusi atsakymo pridure - prasau sestis, ir kad man daugiau taip nebutu.
Merginos susedo.
- Taigi mokiniai, siandien mokysimes kaip paprastus piestukus paversti fenikso plunksnomis. - profesore isdalino visiems piestukus - prilieskite lazdele juos ir istarkite "Acyclos". Pradekite.
- Acyclos! - Milestai pavyko puikiai, piestukas virto grazia fenikso plunksna. Pavyko ir kitoms merginoms, taciau Amandos piestukas tik apsiplunksnavo.
- Kas cia dabar? ACYCLOS! - antras kartas buvo sekmingas. Netruko ateiti ir skambutis, kurio paneles nelabai lauke, nes po jo seke Nuodai ir Vaistai.

Vakaras Grifu bokste. (Kas nors prateskit, as einu miegot :P 01,24, M.)
Jos jaukiai kazka aptarinejo ir dalinosiispudziais - pradedant kelione cia, baigiant naujaisias mokytojais. Kai kazkur tolumoje skambantis duetas pagaliau nutilo, iniciatyvos emesi Milesta. Ji kiek pasirauke, paskui uzsiropste ant stalo ir apsidaire - dalis mokiniu spoksojo i mergina. O si tik uztrauke:
- Leeeeeeeeeeeeet's get retarded in heeeeeeeeeeeeeeeeeere... - Milesta nutilo.
- And the base keep's runnin' runnin' and runnin' runnin'... - prisidejo Amanda, vis dar sededama kresle. Tada ant stalo uzsoko ir Claire bei Holly, irgi puolusios dainuoti. Amanda su Vanessa skubiai atsistojo, taciau ant stalo neuzlipo - ten paprasciausiai nebeliko vietos. Greitai i sia daina isitrauke visas bendrasis kambarys - Haris, Dinas ir Nevilis pradejo kojomis musti ritmus, o Semas su Roniu pradejo dainuoti zemiausia partija. Hermiona ir Dzine tik subtiliai plojo ritma, o Levanda ir Parvate irgi prisijunge prie dainuojanciuju. Po keletos minuciu Grifu Guztos bendrajame kambaryje isisiubavo vakarelis, kurio centre, ant stalo (ir prie jo), sukosi Claire, Holly, Milesta, Amanda ir Vanessa. Tik pirmakursiai stovejo kiek atokiau ir stebejo visa si baliu. Jie buvo tikri, kad tokiame koledze tikrai nenuobodziaus. Matyt todel niekas ir nepastebejo, kaip prasivere portreto anga, o pro ja islindo profesore McGonagall, vedina profesoriumi James'u. Abu atvykeliai spoksojo i selstancius mokinius, o jiems tai buvo ne motais. Pirmoji atsipeikejo Hermiona ir skubiai nustojo ploti.
- Hermiona, nagi, prisidek! - susuko Kolinas Krivis, sokinedamas aplink.
- Labas vakaras dar karta, - garsiai prabilo profesore McGonagall. Vaikinai atsisuko i portreto anga ir skubiai nustojo musti ritma, merginos nustojo dainuoti ir sokti ir klusniai suziuro i atejusius mokytojus. Profesore McGonagall syptelejo lupu kampuciais, stebedama ant stalo sustingusias Claire, Holly ir Amanda.
- Atsiprasom, - prikando lupa Milesta ir, skubiai nusokusi nuo stalo, klestelejo i kresla.
- Mes cia biskuti.... - pradejo Holly, sekdama drauges pavyzdziu ir lipdama zemyn.
- Sventem, - pabaige Claire, graksciai nusokdama tiesiai prie savo kreslo. Profesorius James'as sypsojosi ir zvalgesi po bendraji Grifu Guztos kambari.
- Taigi, dar karta jus sveikinu su naujaisiais mokslo metais ir linkiu daug daug sekmes. Tikiuosi, akd ir siemet apginsit koledzo garbe kovoje del mokyklos taures ir kvidico taures. Taciau dabar as noreciau jums dar karta pristatyti jau matyta zmogu - profesoriu Duncan James, - sios profesores McGonagall klabos niekas nepetrauke, nes visiems jau baisia knietejo suzinoti, koks sio vizito tikslas. Ir tik dabar, vel isgirdus naujojo mokytojo pavarde, pasigirdo plojimai.
- Kaip jau girdejot, profesorius James destys jums menus, - pridejo koledzo vadove, stebedama susiamsciusius, bet guvius grifu veidus.
- Taip, labas vakaras, - maloniai sypsojosi profesorius. - Noreciau pasakyti, kad visi, norintys mokytis menu, turetu uzsirasyti. Bendruosiuose kambariuose turetume pakabinti skelbimus, taigi... sekite reklama, - nusijuoke James, o paskui ji ir visi kiti. - Ar kas nors turite kokiu klausimu? - pasiteiravo jis.
- Taip! - aukstyn, kaip jau buvo iprasta, pakilo Hermionos ranka.
- Prasau, klauskit, - mandagiai atsake profesorius James.
- Kokie tai bus menai?
- Oj, kaip aš taip pamiršau paminėti... Muzika, šokis, dailė ir vaidyba. Na, gal eigoje ir dar ką sugalvosim, bet pradėsime nuo to.
- Muzika? - kilstelėjo ranką Milesta ir, nelaukusi leidimo šnekėti, pradėjo. - Ta prasme, teorijos mokymasis, muzikos instrumentu ivaldymas ar dainavimas? Ir jei dainavimas, tai koks? Choras, solo ar ansambliai?
- Viskas, tiek muzika, tiek dailė, bus pritaikyta praktikoje. Sausa teorija neduoda jokios naudos. Kas dėl dainavimo, pradėtume nuo choro, paskui nebent dar susimolkintumem, - paaiskino James, o mokiniai patenkinti linktelejo.
- Klausimu nebebus? - paklause profesore McGonagall. I si klausima atsakymas buvo vienas - ilga tyla. - Puiku, tuomet mes su profesoriumi James'u keliausim, - linktelejo ji.
- Iki pasimatymo! - atsisveikino naujasis mokytojas.
- Gerai atsveskit ir nepamirskit, akd jums rytoj i pamoaks irjau gan greitai jums, norit to ar nenorit, teks eiti i lovas, - jau lipdama per portreto anga prisimine Grifu Guztos vadove. - Paneles Hezelcharm, Mirage ir Florin, galit vel uzimti savo vieta ant stalo, aisku jei norit. Dar karta atsiprasome uz jusu sventes trukdyma.
- Nieko tokio.
- Viso gero, - atsisveikino mokiniai.
- Sekmes, - pridejo profesorius James ir syptelejo.
Grifu Guztoje aprimo dainos, dabar vis vel susedo kas sau ir aptarinejo si neiprasta vizita:
- Nuo kada mokytojai vaiksto po koledzus ir prisistatineja?
- Nuo kada Hogvartse mokomi menai?
- Rasysies i menus? Man tai atrodo nerimta...
Greitai sios atskiros diskusijos susiliejo i viena ir visa Grifu Guzta kalbejosi apie jiems svarbius dalykus. Pradejus menu mokytoju, sia diskusija grifai uzbaige kvidico komanda. Paskui kazkas vel prisimine dainas ir Grifu Guztos bokstas net sudrebejo nuo paselusio ritmo ir skambiu jaunimo balsu.
Dar po valandos vel prasivere portretas ir pro ji ilindo profesore McGonagall, tik sikart neikas nesoko ant stalu (ir gerai, nes paneles butu skradziai i zeme is gedos prasmegusios, dar karta uztiktos tokioje pozoje.) Mokiniai issyk suprato - laikas miegoti. Atsisveikine vieni su ktiais, merginos nukeliavo i viena puse, o vaikinai - i kita .

Tinru (pirmas blynas)
Puotai pasibaigus prie keturiu koledzo stalu kilo toks didelis samysis, koks dar nebuvo kiles per visa sio vakaro sventine vakariene. Nuo Grifu guztos stalo pirmieji pakilo aukstas raudonplaukis berniukas ir mergaite su didele rudu plauku kupeta. Mergaite (mes zinome, kad tai buvo Hermiona) suktelejo: "Grifai paskui mus!". Jai apsisukus ant kulno juodo apsiausto atlape blykstelejo prefekto zenkliukas.
Paskui juos i bendraji Grifu guztos kambari nuseke surmuliuojanti grifiuku minia. Pirmakursiai, nekantraudami greiciau pasiekti savo kambarius, uzverte galvas, isplestomis is nuostabos akimis, dairesi po pili - naujuosius savo "namus" - aptarinejo ant sienu kabancius paveikslus, kuriu gyventojai linksmai mojavo rankomis, sveikindami mokinius, po atostogu sugrizusius i Hogvartsa.
- Uch, galetu taip neziopsoti. Kai istrings kuri nors koja viename is prasmenganciu laiptu, nezinos kur detis... - tare Amanda tuomet, kai vienas is pirmakursiu, ejusiu priekyje, netiketai sustojo, issigandes sero Kadogeno sauksmu ir mosavimu kalaviju, ir stebejo si kvaistelejusi kilnuji riteri, o Amanda netycia atsirenke i nustebusi berniuka.
- Mhm, as dar atsimenu, kaip pati istrigau tokiuose laiptuose antrame kurse. Laukiau daugiau nei pusvalandi, kol kas nors ateis ir man pagelbes, nes noredama sutrumpinti kelia pasirinkau tokius laiptus, kuriais mazai kas telaipioja... - prisiminusi syptelejo Milesta.
- Ir kaip issilaisvinai? - pasiteiravo Amanda.
- Pro sali netycia ejo profesore Treloni.
- Na, tas tikrai keista, turint galvoje, kad ji retai nusileidzia is savo kambarelio bokste. Tau pasiseke, - pastebejo Vanessa.
- Tikriausiai cia jos trecioji akis apsviete, kad kazkam reikia pagalbos, - nutare Holly, zingsniuodama su ibestomis zemen akimis ir sekdama, ar ji delioja kojas viena linija, mat buvo susigalvojusi si uzsiemima tiesiog siaip sau.
Pagaliau visi grifiukai suguzejo i gana ankstoko koridoriaus gala, kuri apsviete pasieniuose plevenancios zvakiu liepsnos, ir sustojo pries Storules portreta.
- Malonu jus matyti, - issisiepe Storule. - Leiskite jums pademostruoti...
- Slaptazodis "fwoopers song"... - nedrasiai nutrauke Storule Ronis, tas pats raudonplaukis berniukas, paskirtas Grifu guztos prefektu.
Storules lupu kampuciai nukaro, sypsena dingo, o veide pasirode sioks toks nusivylimas.
- Gal kita karta... - nutese ji ir galiausiai atvere anga i bendraji grifu kambari.
Visi be galo dziaugesi izenge i nuolatine grifu susiburimo vieta, kuri tiesiog spinduliavo jaukumu ir siluma: zidinyje spragsejo ugnis, geltoni ugnies atsvaitai zaide ant raudonu, kur ne kur auksu padabintu sienu.
Prefektai, kaip visada, atsistojo kambario viduryje ir atsisuke susispietusiams pirmakursiams paaiskino, kur berniuku kambariai, o kur mergaiciu. Sie is karto nuskubejo i apvalius savo boksto miegamuosius. Tuo tarpu vyresnieji mokiniai pasiliko, noredami pasidalinti vasaros atostogu ispudziais ir paplepeti. Greitesni skubiai uzsieme geriausias vietas ant dideles minkstos sofos prie zidinio. Pasnekesiai, snibzdesiai, sauksmai, kas keliasdesimt sekundziu is skirtingu kambario vietu atsklindantis piktdziugiskas ar linksmas juokas arba krizenimas - tai susiliejo i viena bendra surmuli. Kas sedejo, kas stovejo, kas zujo pirmyn atgal. Is miegamuju i bendraji kambari. Is bendrojo kambario i miegamuosius... Tada tikriausiai ne vienas Hogvartso mokinys sau pagalvojo, kaip gera vel grizti, nors sie mokslo metai ir bus sunkus bei varginantys.
Kazkur is vieno kampo atsklido labai issiderinusio dueto balsai. Jie bande traukti sena Hogvartso daina:

Eye of newt and toe of frog,
Wool of bat and tongue of dog,
Adder's fork and blind- worm's sting,
Lizard's leg and howlet's wiiiing...

Kitame gale jaukiai isitaise ant patogiu, nors ir isklerusiu, kreslu, sustatytu aplink klibanti tansaus nedzio stala, sedejo keletas sestakursiu mergaiciu.

Vakaras po puotos Švilpynėje (A.)
Po keliolikos minučių mokiniai jau buvo išsiskirstę po savo bendruosiuos kambarius. Aretha su Casandra tauškėdamos prisijungė prie kitų Švilpynės merginų, Kiaros, Emily ir Samaros. Su kitais koledžo draugais patogiai sutūpę jaukiame bendrajame kambaryje, juokėsi ir dalinosi atostogų įspūdžiais.
- ...O tada, žinote, jis ir pabučiavo tą varliūzą, - kikendama pasakojo Samara.
Pašnekesio dalyvių ratu (taigi visu Švilpynės kambariu) nuvilnijo juokas.
- Ir kaip, ar pavirto tas į stulbinančią princesę? - prunkšdamas paklausė Johnny. Draugai taip ir nesužinojo, varlė pavirto į princesę, princą ar į rupūžę, nes pro dureles į kambarį įlindo profesorė Diegavirtė, koledžo vadovė, lydima, kaip tuoj pat pažino Aretha, naujojo menų mokytojo profesoriaus Duncan James.
- O-oo... - Aretha smagiai kumštelėjo Casandrai pašonėn ir abi patylom sukrizeno.
- Sveiki sveiki mokiniai, sveikinu su naujaisiais mokslo metais, - draugiškai prabilo profesorė. Profesorius tik šiltai šyptelėjo ir linktelėjo smalsiems švilpinukų veidams. - Tikiuosi, nesupyksite, kad patį pirmąjį vakarą šiek tiek patrukdysiu, bet noriu jums pranešti apie menų būrelį, nuo šiemet atsiradusį mūsų mokykloje. Tai nauja mokymo programa, kurią sumanė įvesti mūsų direktorius. Jis mano, kad janimui labai praverstų ir šitokio pobūdžio žinios. Ateityje tai galbūt taps vienu iš pasirenkamų dalykų. Kaip jau sakė direktorius Dumbldoras, būreliui vadovaus profesorius Duncan James.
- Yea, ir tie menai bus dainavimas, dailė, vaidyba ir šokis. Gal ir dar ką nors sugalvosim, kad būtų linksmiau, - smagiai šyptelėjo James. - Norintieji galės užsirašyti pas mane po savaitės, pakabinsime kur nors skelbimą. Ar kas nors turite dar kokių klausimų? Ne? Tuomet pašėlusio vakaro, aš eisiu aplankyti likusių koledžų, - profesorius James vėl linktelėjo ir išėjo iš bendrojo kambario. Profesorė Diegavirtė liko dar minutėlei.
- Dar kokių nors klausimų turite?
- Turiu! - vėstelėjo ranką aukštyn Samara.
- Nagi?
- Mūsų naujasis Apsigynimo nuo juodosios magijos mokytojas... Ar pabaisa kaip Ambridž, ar geras kaip Lubinas? Nes jei kaip Ambridž, tai nušoksiu nuo Astronomijos bokšto.
Švilpinukai, kartu su vadove, nusijuokė. Tebesišypsanti Diegavirtė visus nuramino, kad ne toks, kaip Ambridž.
- Tačiau vis dėlto man kelia įtarimų profesoriaus Pitt'o amžius, dar visau jaunas, o tokį dalyką dėsto... Na, bet jei Dumbldoras jį priėmė, matyt, vaikinas gali susitvarkyti su šiuo darbu, - profesorė nerūpestingai gūžtelėjo pečiais. - Na, šiaip ar taip, visi pamatysim netrukus. Viskas, ar dar kas nors dvejoja, šokti nuo bokšto, ar ne?
Jaunimas smagiai papurtė galvas, ir profesorė, palinkėjus labos nakties, išėjo. Kambary tučtuojau kilo šurmulys.
Pirmą pusvalandį labai intensyviai buvo aptarinėjami naujieji mokytojai...
- Aš irgi manau, kad naujasis DADA profesorius bus visai normalus, toks simpatiškas pasirodė...
- Ir ačiū Dievui, nes dar vienų metų su kuo nors panašiu į tą pernykštę rupūžę nebūčiau iškentęs...
- Ar užsirašysi į menų būrelį?
- O tu dar klausi? Kai toks mokytojas, aš ir į Nuodus lėkčiau papildomai!
- Hah, aš irgi. O matei, Oliveris Medis į Hogvartsą grįžo! Kaip fainai, kvidičaaas...
- Tau tik kvidičas ir galvoj. Stebiuosi, kaip iki šiol netapai komandos kapitone...
- Kaip manote, ar greit bus pirmoji Apsigynimo nuo juodosios magijos pamoka? Nesitveriu savam kaily...
...Po kiek laiko jaunimas grįžo prie atostogų temos...
- ...Tada mes nuėjome ir pareiškėme tai moteriškei, kad ne mūsų problemos, jei jos stiklinės pradėjo pačios daužytis, vos į jas ko nors pripilama, ir paskui susiklijuoti...
- Ar per atostogas buvai Skersiniame skersgatvyje? Girdėjau, kad ten vyko grandiozinis remontas ir atnaujinimas...
- ...Buvome prie jūros, mes su broliu pasiėmėm žiobarišką pripučiamą čiužinį, žinai, kaip toks atrodo? Na, sakytum žiobariškas balionas čiužinio formos, ir jį reikia pačiam oro pripūst, įkerti?..
- ...Arba kad ir kitą dieną, tvarkiausi sode, nykštukus vaikiau, ir tada atėjo...
...Išsisėmus atostogų temoms, neliko neapkalbėti ir pažįstami... Taip pat įvairios magijos pasaulio žinios... Pagaliau vakarėlis visai įsivaižiavo, kai pasirodė Johnny su iš visai netoli esančios virtuvės gautu turtu: namų elfai jam įteikė porą krepšelių įvairiausių pyragėlių, pilnas rankas prigrūdo pasukų alaus ar pasukų punšo. Kai visos tos neįkainuojamos gėrybės buvo pasidalintos, švilpinukai pratęsė linksmybes, kurios baigėsi tik gerokai po vidurnakčio.
Nusikalusios, bet laimingos Aretha su Casandra nusileido žemyn, į merginų miegamuosius. Jas pasitiko kaip visada jaukus ir šiltas kambarys su maloniai spragsančia ugnimi židiny, su šildyklėmis paklotose lovose, lagaminais kojūgaliuose, tamsiais langais į kvidičo aikštės pusę...
- Alisa! - Merginų katės buvo patogiai įsitaisiusios ant kilimėlio prieš ugnį, o prie jų glaudėsi mažas rudas juodadėmis kačiukas.
- O kas čia per gražuolis? - susidomėjo Aretha, beglostydama Deli ir imdama mažylį ant rankų.
- Taifūnas, Taifas, Padookėlis ir šiaip, kas tik norit - naujasis Hogvartso siaubas ir būsimasis Bandito konkurentas, - atsiliepė smagus balsas joms už nugarų. Kiara taip pat jau susiruošė į miegamąjį.
- Oi, kokį pasakų princą įsitaisei... - Casandra taip pat buvo sužavėta naujojo Kiaros augintinio.
- Aham, o pasiutėlis princas jau susirado haremą gerbėjų, - nusijuokė šeimininkė.
Netrukus Aretha su Casandra, kaip ir kiekvienais metais, susistūmė lovas, apkraustė lagaminus, pasiėmė kates ir smuko į prišilusias lovas. Jaukiai susisukusios pataluose, merginos dar šiek tiek pakalbėjo ir pagaliau sumigo.
Kaip gera buvo sugrįžti.

Puota (K.)
Traukinys pradėjo vis lėčiau važiuoti. Iš kitų kupė pasigirdo atidaromų lagaminų garsai, šūksniai ir juokas. Hogvartsas jau čia pat.
- Lekiam! - trinktelėdama duris paskui save šūktelėjo Milesta ir visos trys merginos, palikę Holly, Claire, Diną ir Semą, išdundėjo į savo kupė.
Praėjus vos ketvirčiui valandos Hogvartso ekspresas išleido paskutinius dūmus ir atvėrė savo duris. Traukinyje pasigirdo toks pat bruzdesys kaip ir prieš paliekant devintą su trimis ketvirčiais peroną. Niekam nerūpėjo, jog lipdami iš traukinio visi pataiko tiesiai į didžiulę purvo balą, kuri, rodos, tęsėsi iki pat Hogvartso vartų.
- Pirmakursiai! Čionai! - mokinių minioje vėl, kaip ir kiekvienais metais, didžiule plaštaka mojo Hagridas.
- Hagridai! Sveikas, kaip gera tave vėl matyti!!! - vienas po kito sveikinosi su juo mokiniai, o šis tik patapšnodavo jiems per petį. Galų gale mokiniai nusprendė jam pamojuoti tik iš tolo, ypač po to, kai po tokio patapšnojimo Džinė išsitiesė į purvą visu ūgiu.
- Na, nors nebešvies su savo plaukais kaip moliūgas, - pašaipiai suniurzgė Smirdžius savo amžiniesiems palydovams Niurzgai ir Gyliui, o šie, savo ruožtu, garsiai nusikvatojo.
Tuo metu iš traukinio išlipo ir Vanessa su Amanda, kurios sustoję šalia traukinio nusprendė palaukti kitų grifių ir su jomis įsėsti į karietą. To ilgai laukti neteko, greitai iš traukinio išgūžėjo Claire ir Holly, o paskui jas, visi aplipę šokoladu, Dinas ir Semas.
- O, žiūrėk! visi purvini! Neišsiskirsim ir mes, - su džiaugsmo ir pasididžiavimo savo mintimi gaidele prabilo Dinas.
- Turiu nuvilti... Tačiau, prie visų kitų kelnių nėra prilipę po pusę šokoladinės varlės, - suprunkštė Claire ir apsidairiusi pamatė Amandą su Vanessa.
- Labas visiems! - kartu sušuko abi panelės ir greitai prisijungė prie grifų ketveriukės. Visi drauge nuskubėjo į vieną iš testralių traukiamų karietų. Sekančioje atsidūrė Milesta, Aretha, Casandra, Nevilis, Džinė ir Luna. Šioji vėl buvo įsikibusi į "Priekabininką" ir nerišliai murmėjo sau panosėje, Džinė bandė nors kiek nusivalyti savo apsiaustą, o Nevilis lankstė pirštus bandydamas prisiminti ką pamiršo.
Įžengusius į mokyklą mokinius pasitiko visi keturi koledžų vaiduokliai ir Akilanda dainuodamas naują dainelę bei sukdamas ratus su vandens dubeniu. Netyčia jis vis pakreipdavo dubenį, o jau taip likimas lėmė, kad tai atsitikdavo kaip tik tada, kai Akilanda skriedavo virš mokinių grupelės. Nespėjus Akilandai išlaistyti viso vandens atsivėrė Didžiosios salės durys ir visi išvydo šįvakar tokias juodas ir žvaigždėtas salės lubas.
- Iki, Aretha, iki, Casandra! - sukdama prie grifų stalo atsisveikino Milesta.
- Iki, susitiksime ryt! - pasukę link Švilpinukų atsisveikino ir Aretha su Casandra. Jos greitai įsitaisė šalia Elijah ir visi drauge pradėjo taukšti apie vasarą.
Milesta išsišiepusi nuskubėjo prie savo draugų ir atsisėdo šalia Holly ir Amandos vis pasisveikindama su kokiu grifiuku. Netrukus salės durys dar kartą prasivėrė ir čia pasirodė minia pirmakursių, kurie buvo tokie išsigandę tarsi pamatę galvakojį... Profesorė Makgonagal kantriai dėliojo Paskirstymo kepurę ant kiekvienos galvos ir vis pasveikindavo naująjį burtininką patekusį į jos koledžą. Kai kiekvieno koledžo stalas pasipildė naujais nariais iš savo vietos pakilo Dumbldoras.
- Sveiki! - atsikrenkštė švytintis Dumbldoras, - prieš prasidedant puotai ir prieš jums kimbant į valgį norėčiau tarti kelis žodžius. - Dabar visa salė nusčiuvusi klausėsi direktoriaus. - Štai jie: mulkiai, verksniai, padugnės, seiliai. - Nusijuokė Dumbldoras, o kartu su juo suprunkštė ir Haris, prisiminęs, kaip pirmame kurse, išgirdęs šiuos žodžius, jis pagalvojo, jog direktorius trenktas. - Taigi, kaip ir kasmet, norėčiau priminti, kad nekeltumėte kojos į Uždraustąjį mišką, bei, mūsų ūkvedžio prašymu, cituoju: "Jokių smarvinių bombelių, jokių vandens balionų, jokio bėgiojimo koridoriais, jokių išdaigų, jokių slampinėjimų naktimis..." iiiir... ak, ta mano senatvinė atmintis, - mirktelėjo Dumbldoras, - taigi, atsiprašau Argo Filčo už prastą citatą, tačiau dabar norėčiau pristatyti net tris naujus mokytojus.
Tik dabar mokiniai atkreipė dėmesį, jog prie mokytojų stalo sėdi trys nauji veidai.
- Pirmąjį pristatysiu - profesorių Oliverį Medį, kuris, vietoj madam Krūminės dėstys skraidymo pamoką, bei kvidičo pagrindus, - linktelėjo Dumbldoras Oliveriui, o šis atsistojo. Salėje pasigirdo garsūs plojimai ir šūksniai, o prie grifų stalo keli mokiniai net atsistojo, jiems buvo malonu matyti jų buvusį kvidičo komandos kapitoną.
- Tikiuosi jis nedėstys kvidičo strategijų, nes tada mes neišeisim iš tos pamokos per amžius... - vyptelėjo Haris Roniui į ausį.
- Nagi nagi, o dabar - profesorius Duncan James, naujasis menų mokytojas! - Dumbldoras linktelėjo šiam profesoriui, o jis irgi pakilo iš savo vietos. Salė vėl nugriaudėjo garsiais plojimais ir šūksniais.
- O jis gražus... - sukikeno Aretha.
- Arethaaa... tramdykis, - nusijuokė Casandra.
- Ir paskutinis, naujasis apsigynimo nuo juodosios magijos mokytojas - profesorius Brad'as Pittas! - šį kartą nuo stalo pakilo jaunas vyriškis su juoda burtininko kepure ir juodu apsiaustu. Salė dar kartą nuvilnijo aplodismentais.
- Hmm... Hm... - kilstelėjo antakius Claire ir pradėjo dar smarkiau ploti.
- Yra dar viena naujiena, tačiau ją sužinosite jau ne šiandieną, mielieji mokiniai. O dabar kibkite į maistą, nes aš jau matau jūsų alkanus žvilgsnius, bei girdžiu savo paties gurgiantį pilvą. Sėkmingų naujųjų mokslo metų! - suplojo rankomis Dumbldoras ir klestelejo į kėdę.
Daugybė vaišių greitai padengė prieš tai tuščius stalus.
- Kaip gera vėl čia būti! - trinktelėjo abiem rankomis į stalą Vanessa, jog net moliūgų sulčių stiklinė pašoko nuo stalo.
- Plichtaliu tchau, - pilna burna bulvių košės suvebleno Holly.
- Pažiūrėsim ką sakysit per dvigubą nuodų ir vaistų pamoką, - išrėžė Amanda.
- Na negadink apetito, Amanda... - paprašė Milesta.
Tuo tarpu prie Švilpynės stalo Aretha giliai atsiduso:
- Na ir prisivalgiau...
- Nori moliūgų pyragėlio? - mirktelėjo Elijah.
- O taip! Žinoma! Ačiū! - išsitiesė Aretha.
- Kas ten sakė apie persivalgymą? - užklausė Casandra.
- Na, juk pati žinai, jog saldumynų niekada nebus per daug! - keldama pyragėlį prie burnos atsiliepė Aretha.
- Kas teisybė, tas ne melas...- nusišypsojo Casandra.
Netrukus nuo stalų pakilo prefektai, kviesdami pirmakursius sekti paskui juos į bendruosius kambarius.

šis tas by A.
Aretha, Casandra ir Milesta dar kurį laiką netrukdomos smaginosi savo kupė, kol netikėtai kažkur netoliese pasigirdo garsus dunkstelėjimas, aiktelėjimas, o tada - pašėlęs kvatojimas. Milesta kilstelėjo savo sėdynėje, ant kurios šiaip jau buvo palyginus plačiai įsitaisius.
- Kas ten dabar barškinasi?
Aretha suprunkštė ir nieko nesakiusi atsistojo, atlapojusi kupė duris iškišo galvą pasižiūrėti ir greit įtraukė ją atgal.
- Barškinasi berods kažkas Semo ir Dino kupė. Einam pažiūrėti?
Idėja buvo vienbalsiai priimta. Po akimirkos Casandra jau atsargiai pravėrė netolimos kupė duris... ir stagiai loštelėjo atgal pratrūkusi juoktis.
Vaizdzialis buvo ne iš prastųjų: Semas, visas išsitepliojęs šokoladu, vėl beviltiškai tysojo ant grindų rankoje gniauždamas kažką, kas visai neseniai galėjo turėti šokoladinės varlės pavidalą; Dinas, atrodantis ne geriau, buvo užėmęs labai savotišką poziciją ant taip pat ne ypatingai atrodančios sėdynės; Holly su Claire, atrodančios labai estetiškai šokoladinių vaikinų fone, kvatojo net už pilvų susiėmusios ir dusdamos.
- Ką jau jūs čia išdarinėjate? - vos laikydamasi, paklausė Aretha. - Semai, žavingai atrodai, - pridūrė pasilenkusi. Tas irzliai pasimuistė ir pamėgino atsikelti, bet tam sutrukdė dvi priežastys: kupė buvo (kad ir kaip atrodytų neįtikėtina) labai nedaug vietos, o ranka, kuria jis siekė sėdynės kampo, buvo šokoladuota... Taigi nelaimėlis vėl išsitiesė ant grindų kaip ilgas, nes ranka šokolado košės dėka ranka nuslydo nuo vienintelės atramos. Holly ir Claire pasiuto dar skaniau kvatoti. Šį kartą prie jų prisijungė ir kitos merginos.
- Rado iš ko juoktis... - kita ranka čiupdamas sėdynę, burbtelėjo Semas, bet pats irgi vos laikė šypseną. Dinas, stodamasis pasiimti kokios servetėlės šokoladui nuvalyti, pataikė užlipti ant ant grindų besivoliojančio butelio ir aukštielninkas nuvirto atgal ant sėdynės...
Kai pagaliau visi nustojo kvatotis, Claire papasakojo, kad išradingieji vaikinai susigalvojo surengti šokoladinių varlių valgymo ir jų užsigėrimo moliūgų sultimis tuo pačiu metu varžybas... Kurių rezultatai buvo matyti dabar.

"Tai ka, startinsim?" O taip, Let's get it started!!! (M.)
Pries vienuolikta valanda ryto Kings Kroso stotyje nekantriai mindzikavo jaunas simpatiskas tamsiaplaukis vaikinas. Jis vis dairesi ir akimis kazko ieskojo. Pro sali vis praeidavo paaugliai, nesini dideliais sunkiais lagaminais, ir pradingdavo pertvaroje tarp 9 ir 10 peronu. Pagaliau is uz kampo pasirode dailus sviesiaplaukis vaikinas ir ji pamates Oliveris Medis nudziugo.
- Duncan! - dar is tolo susuko jis. - Seniai matytas! - Oliveris iskele ranka, kuria netruko pastebeti antrasis vaikinas.
- Oliveri, labas rytas! Atsiprasau, siek tiek uztrukau spustyje, - prisiartines prie draugo paplojo jam per peti Duncan James.
- Nieko tokio, - syptelejo Oliveris. - Tai ka, keliausim?
Vietoj atsakymo Duncan tik iskalbingai linktelejo ir du draugai, nesini dideliais lagaminais, pasuko i pertvara ir akimirksniu dingo joje, o po sekundes atsirado kitoje sienos puseje, kur surmuliavo daugybe paaugliu. Devintame su trimis ketvirciais perone jau stovejo Hogvartso ekspresas, i kuri grudosi mokiniai, taigi ir du jau musu matyti vaikinai, linksmai besisnekuciuodami, ilipo i viena vagonu ir nuejo traukinio priekin.
Tuo tarpu stotyje tiesiog virte vire gyvenimas. Po perono laikrodziu tyliai krizendamos ir kazka inirtingai aptarinedamos stovejo dvi merginos, is paziuros ne jaunesnes nei penktakursss. Po keliu akimirku pro jas praejo burys grifiuku, o viena is ju atsiskyre nuo draugu ir prisiartino prie musu jau matytu Svilpynės mokiniu Arethos Moony ir Casandros Fox.
- Milesta! - garsiai tare Aretha. - Pagaliau! Kaip vasara?
- Puikiai! - sypsojosi mergina. - Pasiilgau jusu... O judvi kaip laikotes?
- Nuostabiai, taciau jei dar pastovesime cia, tai nebegausime tuscios kupe, - syptelejo Casandra.
- Tavo tiesa, - pritare kitos merginos. Jos pakele nuo zemes lagaminus ir, viena ranka vilkdamos juos, o kita nesdamos narvelius su naminiais gyvuneliais, galu gale ilipo i viena vagonu. Perejusios gal tris is ju galiausiai merginos surado tuscia kupe, kurioje ir isitaise.
***
Tuo pat metu prie pat perono pertvaros stoviniavo smulkute tamsiaplauke mergina ir vis zvilgciojo i laikrodi (po kuriuo kaip tik tuo metu susitiko Aretha, Casandra ir Milesta). Mergina tyliai murmejo "Na kur ji taip ilgai", o kartais murmesi nutraukdavo, mat reikejo pasisveikinti ir persimesti keliais zodeliais su bendramoksliais. Staiga pro pertvara isniro, palyginus, zema mergina, rudais, kiek pasidraikiusiais plaukais.
- At last, - garsiai pasake ji ir, isvydusi kiek kreivai i ja ziurincia drauge, nesusilaike nenusijuokusi. - Holly! Labas!
- Claire! - dvi drauges dziaugsmingai susuko ir apsikabino. - Kur tu tiek buvai? - po tokio silto pasisveikinimo paklause Holly.
- Ryte niekaip neradau batu, o veliau patekau i sia puikia spusti, - syptelejo Claire Florin. Drauges linksmai besisnekuciuodamos nuejo prie traukinio ir greitai pradingo jame.
***
O vienoje galinio vagono kupe prie lango sedejo Levanda Rude, Parvate ir Padma Patil. Staiga prasivere durys - merginos isvydo dvi paneles, mazdaug sestakurses.
- Cia laisva? - mandagiai pasiteiravo Amanda Phoenix. - Aaaa... - nutese Padma. Jos veide nebuvo jokio noro dalintis kupe su dar dviem grifem.
- Lyg ir, - atsake Levanda Rude, keistai zvilgsniu varstydama merginas.
- Aciu, - linktelejo Vanessa ir su baisiu trenksmu numete lagamina ant zemes - Parvate net kruptelejo. Tuo tarpu Amanda Phoenix ir Vanessa Bright patogiai isitaise sedynese ir pradejo sneketis apie taip greit pralekusias vasaros atostogas. Levanda, Parvati ir Padma karts nuo karto susnairuodavo i dvi drauges (ypac kai sios pradedavo garsiai garsiai juoktis is tik joms vienoms suprantamu dalyku), taciau Amandai ir Vanessai tai mazai terupejo.
***
- Laba diena, gal saldumynu? - pasiteiravo ponia, pries save stumdama saldumynais apkrauta vezimeli ir jau sestus metus sitaip prabylanti i Aretha, Casandra ir Milesta.
- Taip, paimsiu dvi dezutes sokoladiniu varliu, - syptelejo Milesta, skaiciuodama pinigus.
- O as tris maiselius Visokio Skonio Pupeliu, - linksmai pareiske Aretha, kiseneje ieskodama pinigines, o pati keistai zvelgdama i drauges ir mintyse isgyvendama tikriausiai labai linksmus prisiminimus. Tai isgirdusios Casandra ir Milesta tik suprunkste.
- O man dvi dezutes moliugu pyrageliu, - siaip ne taip tramdydamasi paprase Casandra ir is kisenes istrauke tikslia suma monetu.
- Prasau, mergaites, - moteriske pasulaugiai istiese saldumynus ir susirinko is merginu pinigus.
- Aciu, - zvilgsniais rydamos saldainius vienu balsu atsake drauges.
- Skanaus! - atskriejo palinkejimas is uz ka tik uzdarytu duru.
- Balius, - pareiske Aretha, atplesdama viena pakeli Visokio Skonio Pupeliu.
- Tusas, - prisidejo Milesta. Ji skubiai atidare viena dezute sokoladiniu varliu ir ciupo viena ju. - Nagi, ir ka gi as cia gavau... - garsiai maste ji.
- Morgana, - spejo Casandra ir nusijuoke. - Tu kasmet traukinyje gauni bent po viena Morgana... Tai ka, svenciam, m? - mergina atsargiai atidare Moliugu Pyrageliu dezute. - Vaisinkites.
- Jus irgi, - vel vienu balsu pasiule Aretha ir Milesta. Merginos nusijuoke, o Aretha i burna isidejo dar viena pupele.
- Kad gal dekuj... - matydama, kaip susiraukia drauge, atsake Casandra ir abi su Milesta suprunkste.
- Pipirine, - sukosejo Aretha ir skubiai nurijo saldaini. - As gal varlyte... - ji istiese ranka ir paeme viena varle.
- Milesta, ka gavai? - susisgribo Casandra, tik ka pabaigusi viena pyrageli.
- Oj, net pamirsau paziureti, - mergina pazvelge i kortele ir nusijuoke. - Ha ha, Dumbldoras!
- Tai ka... Uz naujus metus! - garsiai istare Aretha ir demosntratyviai is lagamino istrauke tris pasuku punso buteliukus.
- Oooo... Savos gamybos? - imdama drauges istiesta buteliuka pasiteiravo Casandra.
- Be abjo, - linktelejo Aretha.
- Tegul sie mokslo metai buna kupini... - pradejo Milesta, atkimsdama buteli.
- Geru pazymiu! - pradejo Casandra.
- Sekmes... - tese Aretha.
- Meiles... - nutese Milesta ir uzverte akis i lubas - visos trys nusijuoke.
- Netiketumu...
- Nuotykiu...
- ir visko, ko tik uzsimanom! - merginos susidauze buteliais ir draugiskai paragavo pasuku punso.
- Nuostabus, Aretha, - pagyre Milesta.
- Aciu, stengemes, - mandagiai syptelejo Aretha ir visos trys tese sia svente.
***
Holly Hezelcharm ir Claire Florin isitaise vienoje kupe, drauge su Semu Finiganu, Dinu Tomu ir Neviliu Neveksla... Is prdziu kelione ejo gan ramiai - merginos sedejo sau ir aptarinejo vasara, vaikinai irgi sau. Taciau paskui jau Holly ir Claire nebegalejo tverti, girdedamos, kaip Dinas aptarineja mergina, su kuria susipazino vasara.
- Taip, ji tokia nepaprasta, tiesiog mesos gabalas, kepamas ant groteliu - visi ziuri i ji, seilejasi ir diskutuoja, koks jis skanus, ne nepagalvodami, kad jis kazkada buvo gyvas, - neislaikiusi sau po nosimi sumurmejo Claire, o Holly prunkstelejo.
- Kazkas negerai? - staigiai atsisuko Semas ir zvelge i dvi grifes.
- Ne, viskas tiesiog tobula, pamirstant jusu zavu elgesi ir tobula mandaguma, - syptelejo Holly ir, lyg duodama zenkla, kad nebeturi, ka daugiau pasakyti, pasisuko i Claire. - Taigi, tesk nuo isvykos pas mociute, - paprasi ji. Vaikinams sitai visai nepadare jokio gero ispudzio. Lyg to dar butu maza...
- Trevorai, ne! - susuko Nevilis, matydamas kaip jo rupuze uzsoko ant Claire peties.
- O dieve, nuimk ja nuo manes! - is isgascio suaikciojo Claire.
- As atsiprasau... - Nevilis atsistojo ir nueme gyvuna.
- Mirtinai mane isgasdinai, - giliai kvepavo mergina. Dinas jau norejo kazka sakyti ir priestarauti merginai, kai kupe duris atidare moteris, pries save laikanti didziuli saldumynu pilna, vezimeli.
- Laba diena. Ko nors noretumet?
- Ne, - susinervine mete Semas su Dinu.
- O mum duokit dezute sokoladiniu varliu ir moliugu pyrageliu, - sypsojosi Claire. Jos su Holly perpus susimokejo uz saldumynus ir, atsisveikinusios su ponia, iniko i juos. Tuo momentu Nevilis is kisenes issitrauke buteliuka moliugu sulciu ir kelias sokoladines varles.
- Vaisinkites, - pamojo draugams ir atsuko sultis. Taciau, nelaimei, tuo momentu traukinys kaip tik dare posuki ir Nevilis dali sulciu isliejo ant Holly, sedejusios greta. Semas, rausesis lagamina su sokoladine varle dantyse, neislaike pusiausvyros ir nukrito tiesiai po Claire kojom.
- Aciu, - burbtelejo Holly, stebedama, kaip ant jos sviesios palaidines susidare oranzine deme.
- As atsiprasau, as... as... - puole atsiprasineti Nevilis. Holly i tai nieko neatsake, tik nusivaipiusi paeme svarkeli, kuri buvo pasidejusi salia saves (ir kuris liko sausas), ir ji apsivilko, taip paslepdama beveik visa deme.
- Tau tikrai taip patinka guleti man po kojom? - suprunkste Claire, stebedama issidrebusi Sema su sokoladine varle, pusiau kysancia is burnos.
- Apsaugok viespatie, - tyliai atsake jis, vos neisspjaudamas sokoladuko.
- Grazus vaizdas... tiesiog tobulas, - dabar jau nusikvatojo Dinas. Semas ir Holly piktokai suzvairavo i ji, o pats Dinas Tomas dar skaniau nusijuoke. Greitai jis itrauke ir Claire, Nevili ir, galu gale, labiausiai nuskriaustus Sema ir Holly. Kelione su tokiais linksmai vyrukais, regis, neprailgs. Bent jau taip pamane dvi musu merginos.
***
Moteriske savo saldumynu vezimeli stume tol, kol privaziavo prie paskutines kupe, kurioje buvo isitaisiusios jau mums matytos penkios merginos.
- Saldumynu? - kiek pavargusi pasiule moteriske.
- Taip, dekuj, - visos ka nors uzsisake ir tese kelione. Amanda ir Vanessa vaziavo, palyginus, ramiai. Nors jos gan gerai pazinojo Padma, o ypac Parvati ir Levanda, taciau per daug su jomis nediskutavo, mat sios buvo paskendusios savo diskusijose apie tai, kokia nuostabia ateities burimo knyga rado Levanda, taigi Amanda ir Vanessa cia neturejo ko prideti. Juo labiau, kad zinojo bendramoksliu poziuri i ateities burima.
- Amanda, kaip sekasi Li? - ne is sio, ne is to pasiteiravo Vanessa, keistai zvilgciodama i drauge.
- Eeee... O kodel as tureciau zinoti? - atplesdama pakeli visokio skonio pupeliu pakeli atsake Amanda ir kaltai nudelbe akis i ji, neva rinkdamasi saldaini.
- Nezinau... Tiesiog tu su juo visada puikiai sutarei. Galvoju, gal ir dabar jis tau ka nors paraso... - skubiai pasiteisino Vanessa. Levanda, Parvate ir Padma susizvalge - Li? Li Dzordanas? Tikrai idomu...
- Tai nezinai? - kamantinejo drauge Vanessa. - Galima pasivaisinsiu? - paprase ji, zvelgdama i saldainiu pakeli drauges rankose.
- Aha... Ne, nezinau, - kiek nuraudo Amanda.
- Fui, spinatai... - sudejavo Vanessa ir abi drauges pradejo juoktis. Tuo metu vel prasivere kupe durys ir uz ju pasirode Haris Poteris ir Ronis Vizlis.
- Sveikos, - pasisveikino jie ir nusisypsojo. Abu draugai iskart prisimine Kaledu baliu ketvirtame kurse ir, be abejo, savo zaviasias partneres...
- Labas, - atsake merginos ir visos klausiamai suziuro i tik ka iejusius vaikinus.
- Kaip vasara? Mes cia nutarem apeiti traukini, pasiklausyti, kaip kam sekesi per atostogas, - kalbejo Ronis, zvalgydamasis po kupe.
- Puikiai.
- Gerai.
- Neblogai.
- Fantastiskai, - is eiles atsake merginos.
- O jum? - pasidomejo Vanessa.
- Mum irgi... taip sakant... - Haris kiek sustojo ir apmaste tik ka pralekusia vasara. - Neblogai, - galu gale pabaige sakini.
- Ir man, - pridejo Ronis.
- Kur palikot savo drauge? - gal kiek per saltu tonu pasiteiravo Padma.
- Hermiona? Ji su mano seserim liko kupe. Kazka labai inirtingai jos ten aptarinejo, tai nusprende prisideti prie musu veliau, - ispyskino viska Ronis. Stojo kazkokia nejauki tyla, kuria nutraukti sugalvojo Haris.
- Na gerai, eisim pirmyn, nes paskui dar nespesim iki keliones pabaigos susirasti visu draugu, - syptelejo jis ir abu su Roniu isejo is kupe. Jie perkeliavo tik keleta vagonu, kol, galu gale, pasieke savaja. Nusprende si vizita testi (jei isvis testi) siek tiek veliau. Vaikinai iejo i kupe, kur ju lauke Hermiona, Dzine ir Nevilis, uzklydes aplankyti draugu.
Traukinys nesustodamas ir nepavargdamas judejo pirmyn, su kiekviena akimirka nunesdamas mokinius arciau Hogvartso sienu. Kelione namo tesesi...